Žemaičiai, kad ir turėdami keletą šimtmečių autonomiją, buvo Lietuvos valstybės dalis, ir lemiamais apsisprendimo momentais palaikė, rėmė ir remia visos Lietuvos valstybės interesus. Tai patvirtina ir šie faktai:
Dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų būryje buvo ir 7 iš Žemaitijos kilę vyrai. Tai M. Biržiška, S. Narutavičius, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Smilgevičius, J. Staugaitis (1926 metais paskirtas Telšių vyskupu) ir A. Stulginskis (buvęs Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1920 m. birželio 19 d.-1926 m. birželio 7 d. Lietuvos Prezidentas.
Didelis būrys Nepriklausomos Lietuvos ministrų buvo žemaičiai. Žemaitis Mykolas Šleževičius 1919 metais buvo antrojo ir ketvirtojo Lietuvos ministrų kabineto ministras pirmininkas (kartu ir užsienio reikalų ministras). Krašto apsaugos ministru dirbo žemaitis Jonas Šimkus, kurį laiką užsienio reikalų ministru akademikas, profesorius, vėliau ir Lietuvos banko įkūrėjas žemaitis Vladas Jurgutis.
1918–1919 metais Lietuvoje vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, kovose su bermontininkais, lenkais, rusų bolševikais dalyvavo nemažai žemaičių.
1919 metų sausio 11 dieną bolševikai užėmė Šiaulius, o sausio 25 d. ir Telšius. Į jų rankas pateko Luokė, Kurtuvėnai, Nevarėnai, Tirkšliai, Mažeikiai, kai kurie kiti Žemaitijos miesteliai ir kaimai. Bolševikų veržimąsi į šiaurę, jiems perėjus Ventos upę, sustabdė vokiečiai ir Latvijos tautinės kariuomenės dalys. Tada frontas trumpam stabilizavosi ir Žemaitijoje. Čia tuo laiku veikė rusų bolševikų internacionalinė divizija. Ji Šiauliuose suorganizavo Žemaičių pulką, kuriame buvo apie 900 karių. Jie buvo pasiųsti į frontą prie Luokės. Tuo metu (1919 metų pradžioje) Žemaitijoje buvo vienas vokiečių batalionas Randovo rinktinė. Ji buvo užėmusi poziciją Kelmės-Tauragės-Tilžės kryptimi. Vasario pradžioje vokiečių gretas Žemaitijoje papildė iš Vokietijos atvykę savanoriai. Vasario 27 dieną vokiečių pajėgos prie Luokės stojo į mūšį su bolševikų suformuotu Žemaičių pulku ir sumušė jį. Sėkmingas vokiečiams puolimas buvo ir kovo 2-4 dienomis prie Tirkšlių bei Mažeikių, kur jie sumušė 39 šaulių pulką. Po to bolševikai ėmė trauktis iš Žemaitijos. Kovo 14-15 dienomis vokiečiai įsitvirtino Kuršėnuose, Šiauliuose, Radviliškyje, Šeduvoje.
1919 metų karo veiksmuose dalyvavo ir būsimasis generolas Povilas Plechavičius. 1918 metų rudenį, grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Žemaitijoje ir čia suorganizavo Žemaičių partizanų rinktinę ir daugiausia partizaninės kovos metodais kovojo prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. 1919 metų vasario 18 d., atgavus iš bolševikų Mažeikius, jis tapo Sedos-Mažeikių karo komendantu, o vėliau dalyvavo kovose su bermontininkais ir lenkais. Žemaitijos padėjo ir kitose vietose veikę partizanai, reguliarioji kariuomenė. Užėmus Radviliškį ir Šeduvą, jie susijungė su Joniškėlio partizanais, kurie veikė bolševikų Internacionalinės divizijos užnugaryje ir toliau Lietuvos šiaurėje, prie Mūšos upės, fronto liniją ėmėsi saugoti patys.
Kovose už Lietuvos nepriklausomybę dalyvavo ir 1919 metų gegužės 4 dieną Raseiniuose suformuotas pulkas, kuris 1920 metų pradžioje buvo pavadintas trečiuoju LDK Vytauto pėstininkų pulku (pirmasis jo vadas buvo pulkininkas P. Liatukas). Šį pulką daugiausia sudarė žemaičiai. Iš Raseinių pulkas buvo perkeltas į Šiaulius. Čia į jį buvo įjungtas Šiaulių batalionas, suformuotas 1919 metų balandžio 12 d. Šiauliuose (vadas J.Gaudiešius). 1919 metų rudenį pulkas buvo perkeltas į Dauguvos frontą prie Daugpilio. Po to, vadovaujant majorui J.Griciui, šis pulkas kovėsi įvairiose Lietuvos vietose su lenkais, o kovoms su lenkais pasibaigus, užėmė ruožą prie Vievio ir saugojo demarkacijos liniją čia, vėliau Dubingių-Zarasų ruože. 1926 metų rugpjūtyje mažinant kariuomenę šis pulkas buvo išformuotas.
1919 metų vasario 4 d. Tauragėje buvo suformuotas ir I pėstininkų Žemaičių batalionas, vadovaujamas Aukštuolaičio ir S. Kuizino. Jis veikė iki 1919 m. balandžio 4 d., o po to buvo išformuotas.
Lietuvos kariuomenės istorijoje išskirtinis vaidmuo tenka žemaičiui Stasiui Raštikiui, kuris 1919 metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir didelės pagarbos užsitarnavo savo narsa ir išmintimi. 1935 metais S. Raštikis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu ir šiose pareigose dirbo iki 1940 metų sausio. 1941 metų birželio 23 d. S. Raštikis buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministru. Likvidavus Lietuvoje laikinąją vyriausybę, S. Raštikis atsisakė priimti vokiečių siūlymus būti Lietuvos tarybos pirmininku, pirmuoju generaliniu tarėju ir lietuvių legiono vadu. Po karo S. Raštikis gyveno užsienyje. Jo atsiminimai iš Lietuvos paskelbti knygose „Įvykiai ir žmonės“, „Lietuvos likimo kelias“.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944-ųjų vasarą Žemaitijoje buvo pradėta formuoti Tėvynės apsaugos rinktinė, daugiau žinoma Žemaičių rinktinės vardu. Jos tikslas buvo kovoti su puolančia rusų kariuomene. Ši rinktinė sudaryta iš į Žemaitiją rusų puolimo metu iš Utenos, Rokiškio, Panevėžio, Biržų pasitraukusių ginkluotų būrių ir papildyta žemaičiais. Rinktinę suformavo Jatulis ir Čėsna Telšių apylinkėse. Pirmojo pulko vadas buvo mjr. A. Urbonas, antrojo inž. plk. ltn. M. Kareiva, o po jo plk. ltn. M. Naujokas. Visai rinktinei vadovavo vokiečių plk. Mader. Pirmą kartą ji užėmė pozicijas fronte prie Papilės, Ventos upės kairiajame krante, o vėliau gynybos pozicijas Sedos-Telšių ruože. Po to, kai spalio 6-7 dienomis vykusio puolimo metu rusų kariuomenė užėmė beveik visą Žemaitiją, Tėvynės apsaugos rinktinė vokiečiams traukiantis buvo palikta priedangoje ir stojo į kautynes su rusų kariuomene prie Sedos. Rinktinei trūko prieštankinių ginklų ir šaudmenų, todėl ji puolimo neatlaikė ir pasitraukė, patyrusi didelių nuostolių. Po to įsitvirtino prie Barstyčių ir vėl užėmė gynybos poziciją. Bolševikams puolant toliau, TAR pasitraukė link Palangos, pasiekė Klaipėdą, o iš čia per Rusnę Užmariu apie 1000 vyrų (daugiausia aukštaičiai) pasitraukė į Rytprūsius. Dauguma šioje rinktinėje buvusių žemaičių pasiliko gimtinėje.
Lietuvos kariuomenės istorijoje svarbi vieta tenka ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariniam sparnui „Vanagų“ karinei organizacijai, kuri tokį vardą gavo 1944 metų vasarą, kai Žemaitijoje, prie Platelių ežero, buvo įsteigta šios organizacijos vyriausioji būstinė (štabas). Jie buvo iškėlę šūkį kovoti ir nesitraukti iš Lietuvos. „Vanagai“ gynė gyventojus nuo vokiečių, ragino nevykdyti vokiečių administracinių nurodymų, neduoti rekvizicijų. Nuo vokiečių „Vanagai“ buvo atsiriboję ir su jais nepalaikė jokių santykių. Ginklais jie apsirūpindavo per rezistencines organizacijas. Palaikė ryšius su Tėvynės apsaugos rinktine, nors jų santykiai ir buvo šalti. Kai rusų kariuomenė 1944 metų spalio 6-7 dienomis prie Sedos puolė TAR, keletas „Vanagų“ dalinių kovėsi TAR pusėje. Vokiečiams ir TAR pasitraukus, „Vanagai“ liko Žemaitijoje. Prie jų prisijungė dalis žemaičių karių. Rusų kariuomenei galutinai užėmus Žemaitiją, „Vanagai“ persitvarkė į mažus kovos dalinius, išsisklaidė ir toliau vedė partizaninį karą.
Parengė Danutė Mukienė