Diediu mūsa gėmėnie bova apstē: je skaitītė vėsus – aple kuoki posšimti. Nikuokėi če na dīvā. Matā, mamātės šeimīnuo bova trīlėka vakum, vo tetės – šešė. Ėš vėsum gėriausē mona atsėmėnėmūs īr ėšlėkės diedė Gostis – tetės sesėrėis Paliuonės vīrs.
Pavėišiete i mūsa nomus Gostis so Paliuonė liuob atvažiuotė veina karta metūsė. Švėisė nedielės dėina aple pėitus, veiziek, ėr sok ėš vėiškelė i mūsa keima vėžėms, i katrou pakinkīta balta komelė. I gardės īmests šėina kliebīs, ont anuo maišos, tuo patėis šėina prikėšts, vo ont tuo maiša sosėglaudėn sied mūsa gėmėnaitē. Diedė ītėmp atvarslus ėr pri daržėnālės sostabda Baltė. Toukart šuoktėnuos ėššuok par garde ėr vīniuo atvarslus ont ranga. Ciuocė Paliuonė, aukšta, lėisa, tėisi kap kartės, nusėtver ož kėta ranga, stuojės ont dognėnės ėr naskobiedama, atsargē pruo komeles oudėga lėp ėš vežėma. Vo če jau tėtė ėr mamātė ēn anum pasetėktė. Mes, trīs mažē, sostuojėn šalėp premėnālės, spuoksuom i ėlgā mūsa lauktus svetius.
Pėrmāsis mumis pamata diedė. Atēn joukdamuos, ė, pasėgraibės kėšenie,; ėštrauk puo saldaini – paėlga, sovīniuota i balta šiogždonti puopierio so rauduonuoms raidiems.
– Dul – dul – dūdelė, – skaitau aš skėimėnėmis.
– Še tau, še tau, – dīvėjės diedė. – Ar jau i muokīkla eini?
– Ne. ēso kėta rodėni.
– Vo kas skaitītė ėšmuokė?
– Pati ėšmokau. Mamātė raidės paruodė.
– No matā, no matā, kuoki to godri mergelė besonti.
Ėr diedė, pajiemės mon ož pažastum, kel nu žemės er met ankštīn… Moni ligo baimė sojem – vo kas, je nokrėsio? Bet diedė mitrē moni sogaun ėr dar kelis kartus palaida.
– Ožteks. Sunki esi,– saka palēsdams. – Daug pauga nu pernā vasaras.
Vo če jau ė bruolis Kastis, ronkas ėškielės, stėibas pri diedės:
– Ėr moni, ėr moni palaidīk!
Diedė kėlnuo mona bruoli, kvaknuojėnti ėš džiaugsma. Paskiau praded šnekintė mažoujė mūsa seserėlė:
– Vo tavės a narek pakėlnuotė? Akšėn, akšėn, nabėjuok, aukštā nameso, – diedė ėškel mažoujė ėr pasėsvadėn sau ont spronda.
– Kėbkės i plaukus, kad nanukrėstomi.
Vo pats laika prišakie nuleistas anuos kuojės.
Vėsė žėnuom, ka gausem pašokoutė tonkius joudus diedės plaukus so anuo patėis šokuoms. Matā, diedė sava tonkės kodlas nešiuo, prismeigės anas so lėnktuoms muotrėškėniems šokuoms, ikėrstuoms ont pakaušė. Mes nesam matėn kėta vīrėška, tēp plaukus nešiuojėntė.
– Diedė, diel kuo to ciuocės šokas nešiuoji? – klausam anuo.
– Vo ka mon tēp tink.
Diedė ėštrauk šokas ėš mūsa mažuosės seserėlės ronku. Ta drousē sied anam ont spranda ėr darboujės so anuo plaukās. Nukielės anon ont žemės, pats kelis kartus parbrauk par plaukus ėr palėikt šokas, ikėrstas i vėršogalvi. – No paveiziekėt, a mon anuos napritink?
Mes spuoksuom i diedės basėjoukontės primerktas akis. Anuos spind kap mielėnė ciuocės karuoliu stėklātē. Diedės kakta puo plaukum kopėto žema, parbriežta vėino rokšlo, nuosės teisi, nadėdėlė, borna plati. Ka diedė svīpsa, ana pasėdara panaši i do lekontė paukštė sparnus, tuoki ėšlinkosi. Toukart mon ruoduos, ka diedė īr linksmos. Bet mums ons īr gražos ėr mes vėins par kėta šaukam:
– Pritink tau tuos šokas, pritink!
Ont slėnkstė pasėruoda mamātė.
– Vākā, doukėt tam diedē pakajo.
Diedė joukas:
– Gerā īr, Jugana. Mon patem tink so vakās padīkavuotė.
– Prašuom, Augostėnā, i truoba, ožkousem kuo nuors.
Geruojie trubuo ont stala jau padietas torielkas ėr vėdelcē. Dėdėlies torielkuos – geltuonou kiaušīnė ėr baltou sūris, tas, matīt, ciuocės Paliuonės atsėvežts, nes mamātė vakar sūrė nalėjė. Stala vėdorie stuov posbotelkė ėr čierka. Mums mamātė ožded ont dounas puo šmuotieli kiaušīnės er lėip biegtė palakstītė, vo dėdėijē sosied pri stala Aš mamātės naklausau – siedo koknie ont soulo ėr pruo pravėras doris tiemėjous, kou anėi šnek. Bet ta kalba vėsā naiduomi; geriau veizietėis, kāp anėi atruoda. Linksmiau pasėdara, ka diedė Gostis so tėte ožtrauk dainė aple strazda. Diedė, ožvertės galva, dainiou tēvā, vuo tetė ontšauk er mamātė dar sava balsa prided. Tēp gražē ėr griaudē ėšein: „Tam šaltėnelie bornelė prausiau, baltas ronkas mazguojau…“
Tik ciuocė nadainiou, sied kėitā lūpas sočiauposi, akis nudūrosi. Aš pati sau pasėdīvėjo tum akium dėdomo. Anuos tēp gėlē isvadintas po kakto. Ontakē retė, platė, nuosės stombi, so bumbolo ont galo, kap ėr mona tėtės, tik dėdesnė. Tuokės nuosis tor mažne vėsė tėtės gamėnaitē, tik diedės Jūzopa, mona kūmas, nuoselė īr teisi ėr daili. Šēp a tēp, bet diedė Gostis kor kas dailiesnis ož ciuocė; kap ons so tou Paliuonė ėr žanėjuos?
Dainė pasėbėng, mamātė dar siūla ožkoustė, tetė sėik botelkas. Če ciuocė nabėškėnt:
– Ožteks, ožteks. Ar namatā, ka Gostis jau prigierės?
– Diel kuo prigierės? Ar ka dainioujo? Dainioutė aš galio ėr ni laša napakaštavuojės, – atsėlėip diedė, vo mona tetė anam pritar. Če diedė viel ožtrauk: „Žali žuolelė natėka, kor patuorelie ėšdīgaaa“.
Aš tuos dainės dar neso gėrdiejosi. Tik matau, kāp ožsėrauk ciuocė, ligo debesės ont anuos būtom ožslinkės. Sied rankas sonierosi, lūpas sovės i siūla pavėrtosės. Akis viel nuleistas.
„Vo ruožė, ruožė rauduona, puo lazdīnelio pražidā,“– ringou vīrā. Mon ruoduos, ka ciuocė tujau pradies kriuoktė. Bet ne. Ana staigē atsėstuo, tēp sorėkindama vėsa dainiavėma, ėr apkabėn vīra par petius.
– Gosteliau, zoikeliau, sovėsam apsėgierē. Kelkis, ētam ont luovas, pamėiguosi. Mona mamātė veiz i anoudo ėr nieka nasaka. Mon ruoduos, kad ana švīpsa pati sau. Bet atėdara alkieriaus doris, paruoda ciuocē luova, kor ta nutemp basėspīriuojėnti diedė Gosti. Mamātė oždara doris ož anum. Matau, ka mona tievā nē šēp, nē tēp paveiz vėins i ontra.
– Rasiet nabreikiejė tuos šnapšės basiūlītė, – saka mamātė.
– Naimk i galva. Ar to Paliuonės napažīsti? Ožmėgdīs ton sava Gosti, kap maža vāka, ėr vėskas bus gerā.
Ėš tėkrūju, po koriuo laika ciuocė ėšēn ėš alkieriaus ont galum pėrštu, tīkē ožverdama doris.
– No vo, lai pamėigt. Naožėlgo ėr nomėi rēks važioutė.
Puo puoruos mėnotu atsėdara alkieriaus doris ėr ėšēt diedė. Ciuocė veiz i anou platiuoms.
– Paliuonelė, vo kāp gerā ėšmėiguojau.
Moni sojem dorns jouks, diel tuo rauno pruo doris. Biegdama gėrdo, kad ėr tievā joukas. Diede tēp pat. Vėsė sopront, ka diedė apsėmetė mėigtontio.
„Kažėn, ar ciuocė napīkst, ka diedė anon apgava?“ – pamėslėjo.
Kumet svetē jau ėšlīdietė, stuotkā soplautė, mamātė šnekas so tėtė.
– Reikietom Paliuonē so Gostio vāka. Ons tēp vākus mīl, nu mūsūju akium nanulēd.
– A mėslėji, kad anoudo tuo vāka naėiška? Matīt, ka nagal torietė.
– Alė Paliuonė toriejė. Je būtom namėrės, Gostis būtom augėnės kap sava.
– Kon padarīsi, ka Dėivalis nadoud. Rasiet Gostis diel tuo kalts īr…
Aš klausaus tarpdorie, ausis pastatiusi. Reikies paklaustė mamātės, diel kuo nūmėrė Paliuonės vaikielis.
Ka mamātė, sokuošosi pėina, neš anon pamerktė i šaltėnāli, aš prisėgretėno ėr ėš tuola pradedo:
– Mamātė, a to muoki ton dainė aple ruožė, katrou vīrā dainiava?
– Muoko.
– Gausi padainiuotė – ėr aš nuoro ėšmuoktė.
– Padainiouso, tik na dabar.
– Mamatė, a ta dainie īr bjauri?
– Diel kuo bjauri? Kon če ėšsėmėslėji?
– Mon pasėruodė, ka ciuocė Paliuonė sopīka ont diedės so tėtė, ka anoudo pradiejė tou dainė dainioutė.
– ēk, ēk, kuo ana toriejė pīktė? Tau tik pasėruodė.
Nasopratau ni pati, kon aš ėšgėrdau mamātės balsė, tad paklaustė aple Paliuonės vaikieli nabėšdrīsau.
Keta vasara mona tievā ėšsėkielė aplonkītė gėmėnium i Kartėnas parapėjė. Tou patio taikies pabūtė ėr Žuolėnės atlaidūs. Vežies ėr momis vėsus tris. Ėšvažiavuom onkstėi, dar saulē natekiejos.Tetė so mamātė siediejė ont pasuostės so atkaltė, pritaisītas pri gardiu. Mums, vākams, vežėma galė bova pritaisīta lėntalė, ont katruos sosvadėna atbolus, ka vežėmou trokteliejos, naėškrėstomem. Gerā bova važioutė žvīrouto vėiškelio. Ka tėtė ivarė Bieri i rėstė, ruodies, ka laukā ėr bėrštvīnā, kalnelē ėr nomā pri kėlė plauk pruo šali. Baveizont i vėskou, net galva pradiejė soktėis.
Važiavuom ėlgā, bet i bažninčė ont atlaidum sospiejuom. Mamātė ėšvīniuoje ėš skepetelės kvietku rīšieli. Ėr mums padalėjė puo kelės šakelės: „Toriekėt – šendėina bažninčiuo žuolės šventīns“.
Puo somuos ėšėjuom ont švėntuoriaus pažīstamu žvalgītėis. Anum natrūka. Ciuociu, diediu ėr diedėnu prisiveiziejuom lig valē. Sotėkuom ėr Paliuonė so Gostio, so katrās nuvažiavuom i anum gīvenėma. Tuo gīvenėma tabova do senė bodinkā: truobalė so dom galās ėr tvartielis, abodo skėiduoms dėngtė. Nuors truoba sena, bet naapėpierīta, pajoudėn roustā pri sāsparu apipovėn, longā mažė. Palongie nadėdėlis daržielis so vasaras žuolīnās, vėindėiniems lelėjuoms ėr rūtu kelmo. Nier kuo līgintė tuo diedės gīvenėma so mūsa naujuosiem truobuom. Par nagrīsta premėnė ciuocė īvedė mumis i truoba, katra mon pasėruodė najauki, tomsi, senē baplautuoms grindėmis, so zīzontiuoms mosėmis ont longum.
Nabatmėno duorā, kou ciuocė mumis vaišėna. Pakuol dėdėijē pri stala rokavuos, vākus paleida i kėima. Bruolis Kastis, drousiesnis ož vedvė so seserė, – nabūtom vaikioks – atėdarė doris i kamara ketamė truobuos galė. Raduom tėn daugībė dāktum, matītu ėr namatītu. Stuoviejė kalvarats, dā skėits, rietē, lėžė. Ont kartės bova sukabintė lėnum koudelē, kažkuo prikėštė maišelē, ont sėinu – kailėnē, sermiegas. Bet īstabiausis dākts bova dėdelė, paėlga, balta vana, prikrauta siūlu, patėlū, rīšieliu so vėlnuoms, maišieliu so plunksnuoms. Apčėpnuojuom anou – gelžėnė, paliavuota. Nagaliejuom sopraste, kāp ana tėn atsėdūrė ėr kam bova rēkalinga. Jug dėdėliausė, sunki – ni anuos pakėlsi, ni ėšnieši. Kažėn, ar diedė so ciuocė anuo prausas? Mosiet, ne. Jug baisē daug vondėns reikietom prišildītė. Vo kor tumet tus patėlus ėr siūlus padiesi, je ėr tēp kamaruo nier kor apsėsoktė? Rēks paklaustė tetės.
Nomėi važiuojint ėr ožklausiem. Pėrmiausē gavuom pėpėru, kam kaišiuojem nuosi i svetėmus pašalius. Paskiau sopratuom, ka mama so tetė aple ton vana nieka nažėna.
– Matīt, Augostėns bus i kon nuors ėšsėmainės, – svarstė tėtė. – Anam tuokės pramuonės tink. Ontā balna isėtaisė, tik arklė pri tuo balna nikāp nanusiperk. Vākā, ar balna tuo kamaruo namatiet?
– Ar anėi ėšmana, kuoks tas balns īr? Je ėr matė, napasakīs.
– Paliuonė galietom nuors kėik nomus apsėgerbtė, – šnekiejė tetė mamatē. – Jug vėinodo tagiven, vākās narēk rūpintėis, laika tor daugiau ož ketas muotrėškas.
– Gostis anā kap vāks, – joukas mamātė, – mon kartās ruoduos, kad ons apsėmet mažo vāko, vo Paliuonė ton prijem ož tėkra pininga. Nabatmėno, kelēs metās ana īr ož vīra senesnė?
– Mosiet septīnēs,– pamėslėjės atsakė tetė.
– Džiaugies prigavosi jauna vaiki, – viel joukies mamātė.
– Tėik tuo ė džiaugsma. Je na anuos pasuoga, nabūtom prigavosi. Jug Gostis žėnuojė, ka vāka īr toriejosi ėr numarėnosi, ėr kad…
Aš jau žiuojaus klaustė, kāp Paliuonė ton vāka numarėna, bet pastebiejau, ka mamātė alkūnė kumšieliejė tetē i pašuonė. Tas nukonda ruoda posie žuodė…
Metā biega, atnešdamė sunkės gīvenėma parmainas. Diede so ciuocė liuob atvažioutė ėr kara metās, ėr puo kara, bet mes jau bovuom paaugėn tėik, ka diedė mūsa nabkėlnuojė ėr ont petium nabnešiuojė. Ėr puo kėima gainiuotėis nabipaslinka. Apsena, aproka, borna pajoudava, plaukā žėltė pradiejė ėr sklēdies i vėsas posės diel tuo, ka šoku ons nabnešiuojė. Vo ciuocė nakeities, bova tuoki pat tėisi, rasiet tik dar daugiau sodžiūvosi.
Vėina rodėni, ka tėtė jau bova sojimts ėr varga Vuorkutuo, ciuocė Paliuonė atvažiava pas mamātė vėina. Ana atsėrada prasta dėina puo pėitu. Žėnuomās, ana pasėlėka nakvīnē; rodėns deinas trumpas, nakti važioutė baugo. Mamātė pašeldė nu pėitu lėkosės bolvės, davė so rūgšto pėino mums, vėsėms vākams; bovuom jau na trīs, bet šešė. Tou patio pavaišėna ėr ciuocė. Ka mes nuejuom goltė, anuos, pri pečiaus siediedamas, lėmpas nadegdamas, ėlgiausē šnekiejuos.
Ciuocė Paliuonė pasakuojė aple sava Gosti. Mamātė, vėina keta žuodi iterpdama, klausies. Paliuonē, matīt, tuo ėr tereikiejė. Vo kuo kėtkuo ana būtom važiavosi darganuota rodėns dėina porvėno vėiškelio i kėta parapėjė ož keliuolėkas kėluometru? Matīt, natorieje žmuogaus, katram galietom pasėgoustė, gelontė šėrdi palėngvintė.
Goliedama luovuo, klausiaus tuo pasakuojėma ėr priš akis kėla dabartėnis Paliuonės gīvenėms. Kuoks ten givenėms – vėins laukėms. Gostis sava nomū nabsekė ėr nabveiziejė. Vės kon nuors liuob ėšsėmėslitė, ka tik ėš anum eštrūktom: tā i malūna, tā i kalvė, tā i Kartena, tā dar kor nuors… Pasėkinka arkli, īvėrst i vežėma ėr prapol vėsā dėinā. Arklīs anon parvež vielā nakti, vuo kartās apīaušrio… Gėrta, nasošnekama.
– Nabova tēp, ka naparvežtom… Bet kėik aš galio griaužtėis, par naktis balaukdama, namėiguodama. Vės puo baimė – kor ons īr, a gīvs tabier, jug žėnā, kuoks dabar laiks – tik ėr tegėrdi: ton nušava, ton ožmušė, tas nažėnė kor prapoulė…
Gėrdiejau, kāp ciuocė vės šnipštė nuosi šniorkščiuodama, tėkriausē ėr kartės ašaras šloustė…
– Kuo to tēp rupinīs, – goudė mamātė. – Arklīs – gīvuolis pruotīngs, visumet nomus atras. Jug naišvažiou ons tuolėj. Atsėgolk ėr mėiguok.
– Kad naožmingo. Er to naožmėgtomi, je tēp būtom.
Mamātė skaudē atsėduksiejė.
– Ėr aš kartās naužmingo ėš rūpesnė. Bet mona rūpesnis kėtuoks: mėslėjo, kon rītuo vākams valgīte bapadousio. Aple sava žmuogaus dabartėni bovėma bėjau ėr pamėslītė.
Ciuocė nakorem laikou aptėlst. Matīt, sopront, ka mamātės rūpesnē kor kas dėdesnė. Bet, kėik patiliejosi, viel praded dūsautė:
– Šėrdėi naprisakīsi… Jug ėr ta sena bieda nabėngas. Naatstuo ons nu Petreikienės, ožvės dabā, ka Ruožė našlie palėka…
– A tatā Petreikis mėrė, – jiemė dīvuotėis mamātė. – Sakik tėisē, ka diel tuo to ėr atvažiavā…
Ciuocė viel pradiejė elgiausi pasakuojėma aple vakarus, katrus ana leid vėina, žėnuodama, kor anuos Gostielis ėr kon ons tėn dėrb.
Mamātė vės partarėnie: vo rasiet nadėrb, to tik ėšsėmėslėji, par naktis namėiguodama… Ciuocė tvėrtėn, kad ne, ka tėkrā dėrb – jug ana tor akis ėr ausis. Ruožė puo vīra smertė kap žīdietė pražīda… Ciuocė sopront, ka nagal ana so Petreikienė, tou Ruožė, līgintėis, bet…
Moni jiemė snaudolīs nu tuokė tīkė anum šnabždiejėma. Ešgėrdosi Petreikienės varda, atsėmėniau vaikīstie gėrdieta dainė aple ruožė, diel katruos ciuocė sopīka. Ėšmuokau ton dainė aš ėš mamātės – ėr meliuodėjė, ėr žuodius. Vo kāp īr… Paliuonė diedē Gostiou tabova tik patuorė žuolelė, katron ons pagatavs bova ėšrautė ėr ėšmestė. Vo ruožė, žīdonti puo lazdīnelio ėr vīstonti puo stėkla longo, juk bova ta muotrėška, svetėma pati, katra ikrėta anam i šėrdi elgėms metams. Tēp ėr slinka anū omžielis ba džiaugsma, sojauktūs nomūs, nikumet negėrdiejusiūs vākum jouka, našėlduomūs tarpusavė meilės er sopratėma… Ėr viel dingteliejė tas pats klausėms: vo diel kuo diedė Gostis žanėjuos so Paliuonė? Viel pamėslėjau, ka rēks paklaustė mamātės, tik kažėn ar ana nuories mon papasakuotė…
Bovau jau stodėntė, ka vėina karta parvažiavosi atuostuogu, sožėnuojau aple diedės Gostė mėrti…
Žmuonės pasakuojė, ka sodegė šnapšie. Aš bovau kateguorėška:
– Galiejė nagertė.
Mamātė tik galvo lingava:
– Rasiet, nabgaliejė.
– Vo kāp ciuocė bagīven?
– Nažėnau. I pagraba nanuvažiavau. Dabā anā bus geriau, naktėmis lauktė nabrēks. Galies ėšsėmėiguotė.
– Mamatė, aš senē nuoriejau paklaustė, diel kuo anoudo žanėjuos – Gostis so Paliuonė?
– Ėlga pasaka. Bet dabar jau vės tėik… Nieka nabipakėisi…