XIX a. pab.–XX a. pr. Palangos vilų architektūros savitumas

Daugeliui ano metų medinių Palangos vilų buvo būdingi tarpusavyje susipynę įvairių stilių – „šveicariškojo“, lenkiškojo Zakopanės, baltiškojo ir rusiškojo – bruožai. Šių pastatų architektūroje buvo nemažai ir žemaičių bei pajūrio krašto tradicinės medinės architektūros detalių. M. Omilanovska pažymi: „medinės vilos Palangoje pasižymėjo didžiule įvairove, nors neatstovavo jokiam konkrečiam tipui ir nepriklausė jokiai apčiuopiamai grupei, kurios stilių būtų galima lengvai apibrėžti. Žinoma, visas jas galima priskirti prie XIX a. pabaigos „kurortinės architektūros“ tipo, bet iš tiesų jos labai skyrėsi savo forma. […]“[i]

Kalbant apie Zakopanės stilių aktualu pažymėti tai, kad jo pradininku laikomas Kelmės rajono Pašiaušės kaime gimęs architektas, dailininkas, menotyrininkas, rašytojas romanistas, žurnalistas Stanislovas Vitkevičius. Šis meno stilius, XIX a. pab. tapęs Lenkijos architektūros ir taikomosios dailės stilistine tendencija, pagrįsta Tatrų kalniečių statinių bei drožinių formų stilizacija. Ji ryškiausiai pasireiškė ano meto architektūroje, kiek mažiau – balduose. Jis susiformavo veikiant Lenkijos aukštumų regiono menui (Podhale), Karpatų kalnų pastatų motyvams ir tradicijoms. Šio stiliaus pastatams būdingas kuklumas ir kartu dekoro gausa, XIX a. II p. iškilusio universalaus, įvairias meno sritis apjungiančio, paprastomis geometrinėmis linijomis bei formomis ir tuo pačiu gausiu dekoru pasižyminčio Art Nouveau (Jugendstiliaus) stiliaus elementai.

XVIII ir XIX a. sandūroje populiariu tapęs šveicariškas stilius (vok. Schweizerstil), dažniausiai vadinamas Šveicarų šalė stiliumi. Ji buvo vėlyvojo istorizmo architektūros atmaina. Formuojantis šiam stiliui, lemiamą įtaką padarė Šveicarijos ir kitų Alpių regiono valstybių būdingi tradiciniai šalė (pranc. chalet) tipo mediniai namai, kuriems būdingi platūs balkonai, dideli langai, drožybinio dekoro gausa, plačiai išsikišę stogai, atviros, matomos karkasinės konstrukcijos, tarp jų ir stambios gembės, ryškiomis spalvomis dažnai dažomos dailylentės

XIX a. II p. šio stiliaus pastatai, ypač vilos, paplito kurortinėse gyvenvietėse, iš pradžių įsitvirtino Vokietijoje, Lenkijoje, o netrukus pasiekė ir Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Šiaurės Ameriką. Tuo laikotarpiu šio stiliaus bruožų atsirado ir viešbučiuose, dvarų rūmuose. Tarp ryškiausių XIX ir XX a. sandūroje pastatytų šveicariško stiliaus vilų Palangoje buvo „Anapilis“, „Mahorta“, „Romeo“ ir „Džiuljeta“.

Tačiau, kaip yra minėjusi M. Omilanovska, tokių naujai tuo laikotarpiu statomų vilų, kuriose dominuotų kuris nors vienas iš architektūros stilių, nebuvo. Pramoginių statinių, taip pat ir vilų, architektūra medinė, XIX –XX a. medis buvo vertinamas kaip natūrali, nebrangi ir meniškai vertinga medžiaga. Medinių pastatų įvairovės būta didelės, dauguma didesnių pastatų – vilų buvo papuoštos mansardomis ir bokšteliais, dažnas statinys ir verandomis, jungiančiomis namo vidų su kiemu. Palangoje tuo laikotarpiu buvo pradėtos statyti medinės vilos, kurių sienos buvo iš sijų karkaso, o ne rąstų, kaip tai anksčiau buvo paplitę tiek pajūrio krašte, tiek ir kituose Lietuvos regionuose. Fasadą dažniausiai apkaldavo vertikalia kryptimi ėjusiomis lentelėmis. Siekiant, kad pastatai iš išorės gražiai atrodytų, kad gyvenant tokiuose pastatuose būtų daugiau komforto, galimybių mėgautis gamtos teikiamais malonumais, pastatų fasaduose pradėtos formuoti lengvos, atviros erdvės: erkeriai, mansardos, verandos, lodžijos, prieangiai. Kaip tai būdinga šveicariškam stiliui, daugelių vilų stogai buvo nuožulnūs stogai, atsirado pastatų, kurių pastogių kraigai buvo su statmenomis prikaltėmis, stebino savo ažūriniu dekoru, profiliuota kiaurapjūvio ornamentika.

Danutė Mukienė

Nuotraukoje – Palangos vila „Vestalė“ apie 1910 m. Atviruko fotoreprodukcijos fragmentas iš M. Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (V., 2014, p. 165) 

Tekstas paskelbtas 2022-01-17

_____________________________ 

[i] Małgorzata. Omilanowska, „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“, V., 2014, p. 147.