Tai, kas vyksta per Velykas, dažniausiai yra susiję su šeima, gimine, jos narių buvimu kartu, bendravimo stiprinimu, todėl ruošis tai šventei ir pramogauti jos metu turi visa šeima. Dar geriau, kai į šias veiklas įtraukiami ir kiti giminės nariai. Taigi, valgius gaminame, kiaušinius dažome, marginame, namus, vaišių stalą puošiame, sūpynes, lovelį, skirtą margučių ridenimui, darome kartu.
Miegančiųjų žadinimas Velykų rytą (velykavimas)
Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.
Kiaušinių ridinėjimas
Kiaušiniai antrąją Velykų dieną ridinėjami visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o tam naudojant specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju. Na tapus nugalėtoju gali tikėti, kad tau metai bus laimingi, kad viskas puikiai seksis.
Kiaušinių mušimas
Tai simbolinis Velykų žaidimas. Jį vienu metu gali žaisti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. Žaidimo esmė – išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka). Žaidžiant vienas žaidėjas su kitu muša vienas kito kiaušinį. Laimi tas, kurio kiaušinis lieka nesįskilęs. Sakoma, kad tas, kurio margutis tvirčiausias, gyvens ilgiausiai.
Kiaušiniavimas
Įprasta, kad kiaušiniauja įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7–8 metų amžiaus). Vaikas, atėjęs į svečius, turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie … (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įkišti du pirštai, reiškia, kad prašo dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus…
Dėdinėjimas
Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…
Lalavimas
Tai tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.
Laistymasis vandeniu
Velykų paprotys nuo seno žinomas Žemaitijoje ir kituose Lietuvos regionuose. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.
Supimasis sūpuoklėse
Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.
Parengė Danutė Mukienė
Eglės Mekuškienės nuotrauka
Tekstas parengtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
