Velykos, Atvelykis (Mažosios velykėlės), Velykė, Velykų eglutė

Kovo pabaiga–balandžio vidurys – ypatingas metų laikas. Lauke kasdien vis daugiau žalumos, paukščių čiulbesio. Jau baigia nužydėti sniegenos, pamiškes melsvai nudažo žibutės, žemę judina, į paviršių lapus ir žiedus kelia ankstyvieji augalai. Artėja Velykos…
Įprasta sakyti, kad tai – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Kokios jų tradicijos ir papročiai?

Mažai kam naujiena, kad senieji lietuvių kalendoriniai papročiai ir apeigos, šventės derinamos prie svarbiausių metų dienų (saulės grįžimo, lygiadienio, kt.) ir susiformavo dar pagonybės laikais. Po krikščionybės įvedimo 1387 m. (Žemaitijoje – 1413 m.) šventes nustatinėjo bažnyčia. Daugelis šiandien mūsų žinomų kalendorinių švenčių papročių ir apeigų neturi nieko bendro su krikščionybe, nes susiformavo dar iki jos įvedimo.

Senovėje mūsų protėviams Velykos buvo didžioji pavasario šventė. Dabar ji  atitinka krikščionių Velykų laiką.

Velykos – skvarbiusia kilnojama kalendorinė šventė. Pagal jas yra apskaičiuojamas ir kitų kilnojamų pavasario švenčių laikas. Velykos kasmet būna pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario mėnulio pilnaties (po pavasario lygiadienio). Na o  ta pilnatis – apie  kovo 21 d.). Velykų diena – tarp kovo 22 ir balandžio 25-osios. Šitoks Velykų intervalas kartojasi kas 12 metų. Atitinkamai pagal Velykų datą nustatomos kitos kilnojamos kalendorinės metų šventės: Užgavėnės (jos būna 46-ąją dieną prieš Velykas  – tarp vasario 9 ir kovo 8 d., visada antradienį), Šeštinės (tarp gegužės 1 d. ir birželio 2 d.), Sekminės (tarp gegužės 15 d. ir birželio 12 d.), devintinės (tarp gegužės 22 d. ir birželio 23 d.).

Pirmąją dieną po Velykų būna Pelenų diena (Pelenija, Pelenė).

Sakoma, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, prasidėjus pavasariui, atsigaunant žemei, vėlės išlenda iš savo kapų, o į juos sugrįžta po pirmojo Perkūno.

Įdomios ir  įvairios Velykų bažnytinės apeigos. Jos prasideda Didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji šios savaitės dalis – Didysis pasninkas (jis tęsiasi nuo Didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos Didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką būdavo draudžiama valgyti net silkes. Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Tuo laikotarpiu bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Didįjį ketvirtadienį sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas. Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo, o  šventoriuje sukuriamas laužas (jam, jei tik turima, sunešami savo laiką atitarnavę seni kryžiai ir medinės šventųjų skulptūrėlės). Laužo  ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi jos namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies iš kitų nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali sudeginti namus. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Šeštadienio vakarą (Velykų išvakarėse) visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir kas tik gali vėl skuba į bažnyčią – „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki paryčių. Seniau Lietuvoje buvo tradicija, kad tą naktį bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius.

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija. Jai vykstant dar ir šiandien groja vietos muzikantai. Tuo pat metu priešinga procesijai kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“). Jie trukdydavo procesijai, todėl būdavo apkumščiuojami, kartais ir stipriai mušti gaudavo. Kad nesužeistų, persirengėliai storai apsirengdavo, pakulomis, šiaudais apsikamšydavo.

Sekmadienio ryte parėjusieji iš bažnyčios namo pasveikina su šventėmis namiškius ir susiruošę kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo.

Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto, nes tai šeimos, jos tvirtinimo, namų židinio kūrenimo ir būrimosi apie jį diena, nuo seno vadinama Ugnies diena. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Jos tradicijos pas mus jau gerokai primirštos.

Pirmąjį sekmadienį po Velykų – ATVELYKIS, dar vadinamas Mažosiomis velykėlėmis. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus. Vaišinamasi dažniausiai tuo, kas nuo Velykų yra likę, na o jei nelikę, tai Atvelykio išvakarėse nauji pyragai kepami.

 

Velykė

Tai gerokai jau primirštas Velykų personažas. Jis panašus į Kalėdų senelį. Anksčiau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų – po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

Dabar dažnai Velykų antrąją dieną vaikus lanko Velykų bobutė (ja gali tapti močiutė, kaimynė ar kuri kita gera šeimos bičiulė, atėjusi aplankyti ir margučiais at velykiniais skanėstais apdovanoti mažylių.

 

 

Velykų eglutė

 

Seniau ji daugelio namuose būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, savo pačių iškeptais forminiais sausainukais, popieriniais ar iš audeklo pasiūtais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9–12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę. Dabar Velykų eglutes žmonės daro ir puošia labai įvairiai ir tai darydami parodo daug išmonės, kūrybos.

 

Parengė Danutė Mukienė

 

Eglės Mekuškienės nuotrauka

  

Tekstas parengtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“

Smush Image Compression and Optimization