Virti marginti, dažyti, kiaušiniai… Tai tradicinis ir labiausiai paplitęs Velykų patiekalas. Šiandien labai populiarūs ir kiaušinio formos įvairaus dydžio saldumynai – dažniausiai šokoladiniai saldainiai. Kepami ir tokios pat formos pyragaičiai, ant vaišių stalo gali pamatyti ir kiaušinio formos šaltienos, mėsos drebučiuose.
Velykų valgiai, išskyrus kiaušinius, labai panašūs į Kalėdų (ne Kūčių).
Nuo seno įprasta sakyti, kad jei nori, jog metai būtų turtingi ir sotūs, ant Velykų stalo turi būti daug ir įvairių patiekalų.
Seniau buvo skiriami pirmos, antros, trečios ir ketvirtos Velykų dienos, kurių kiekviena turi savo pavadinimą (atitinkamai Ugnies, Perkūno, Gegio, Lado), valgiai. Laikui einant tarp jų takoskyros neliko. Šeimininkės dažniausiai stengiasi kiekvieną dieną savo šeimos narius, svečius vis kitais patiekalais nustebinti, tačiau kokie kurią dieną turėtų būti patiekti, jau mažai kas žino.
Po pasninko reikia sočiai pavalgyti, atsipalaiduoti. Tad sotūs ne tik karšti patiekalai, bet ir užkandžiai.
Vaišėms gaminami ne tik valgiai, bet ruošiami ir namai. Per Velykas viskas turi blizgėti, kvepėti švara, visur turi alsuoti pavasaris. Stalas papuošiamas žalumynais (jei yra galimybių – iš miško parneštais pataisais, bruknių šakelėmis, kerpėmis, kitais žalumynais), sudygusių javų kuokšteliais. Pamerkiama išsprogusių berželių, pavasarinių gėlių.
Sunku įsivaizduoti Velykų stalą be didelio, vos ne tokio paties dydžio kaip jis pats, gardaus, išsipūtusio, kvepiančio, gelsvo ir šiek tiek saldaus pyrago. Šalia jo – gardūs saldūs vyniotiniai, išmarginti razinų, aguonų sluoksniais. Šeimininkės mėgsta Velykų pyragus, bandeles įdaryti džiovintais vaisiais, kopūstais, grybais, varške. Tokiai šventei kepami ir varškės pyragai. Per Velykas iš saldumynų populiarūs ir meduoliai, įvairūs sausainiai, keksai, velykinės putlios bobos, kurias seniau Velykų sekmadienį žemaičiai nešdavo šventinti į bažnyčią (sakoma, kad tos Velykų bobos ne iš kur nors kitur, o iš Lietuvos kilusios), saldūs pyragai, vyniotiniai su razinomis, aguonomis ir be jų, tortai, kiti saldumynai.
Čia pat ir Velykų sviesto avinėlis, dažniausiai padarytas iš šiek tiek pasūdyto sviesto. Tokiomis dienomis neišsiversi ir be kvapnios juodos ruginių miltų duonos.
Tiek Žemaitijoje, tiek ir kituose Lietuvos regionuose iš karštų patiekalų Velykų pirmąją dieną populiariausi kiaulienos patiekalai – kepta ir virta kiauliena, suktos ir slėgtos karkos, šaltiena, virti ir kepti mėsos vyniotiniai, virtos dešros, pjaustytas ar drebučiuose patiekiamas liežuvis. Kepami ir kraujiniai vėdarai, verdamas šiupinys. Dabar dažnai Velykų dieną patiekiama ir kepta višta, žąsis, ant šventinio stalo gali pamatyti ir kalakutienos, triušienos kepsnių, troškintos mėsos. Prie mėsiškų kepsnių reikėtų neužmiršti padėti krienų (jų galima pasigaminti įvairiausių, tinkamų ir vaikams, ir vyresnio amžiaus žmonėm), kitų pagardų, namuose pagaminto aštraus majonezo, kuris gaminamas krienus sutrinant su kietai išvirto kiaušinio tryniu ir grietine.
Seniau Žemaitijoje turtingesnių žmonių namuose bene populiariausias Velykų mėsiškas valgis būdavo pagal šiame krašte gyvavusias tradicijas rūkytas ir gerai subrandintas avienos kumpis, kurį laikui einant pakeitė veršienos kumpis. Ant stalo galėjai pamatyti ir tešloje kepą avienos kumpį bei orkaitėje keptą veršienos kumpį, o kartais net įdarytą paršiuką ar avinėlį. O kur dar išvirti arba namuose rūkyti sluoksniuoti lašiniai, pagardinti įvairiausiais prieskoniais ir žolelėmis.
Nuo seno įprasta Velykų dieną per pietus ant stalo patiekti kiaulienos sultinyje arba kartu su kiauliena išvirtos kopūstų sriubos, kuri valgoma su atskirai išvirtomis bulvėmis su lupena ir virta kiaulienos mėsa.
Daug kas Velykų stalą praturtina ir žuvies kepsniais, įvairiai paruošta silke.
Iš pieniškų produktų per Velykas populiariausi įvairūs šviežios varškės sūriai.
Tradicinės Velykų stalo daržovės – rauginti kopūstai (dažniausiai troškinti) ir agurkai, raudonieji burokėliai.
Nuo seno per Velykas populiariausia iš kubeliais supjaustytų virtų burokėlių, morkų, bulvių (vietoje jų dažniausiai dedamos virtos pupelės), kiaušinių pagaminta mišrainė. Į ją įmaišoma ir kubeliais supjaustytų raugintų agurkų, įberiama svogūnų laiškų, o jei jų neturima, tai smulkiai supjaustytų svogūnų. Kad mišrainė būtų gaivesnė, galima užberti smulkintų krapų. Pagardinama grietine arba alyvuogių, rapsų, saulėgrąžų aliejumi.
Daržovės, vasiai – ne tik sveikas maistas, bet ir stalo papuošalas, tad kuo jų daugiau, tuo geriau, o juo labiau, jei jos šviežios.
Nuo seno įprasta, kad Velykų dieną ant stalo būtų ir giros (Žemaitijoje populiariausia ruginės juodos duonos, kmynų ar sulos gira). Šalia pūpso ir alaus, šviežios sulos uzbonai. Dažnai neapsieinama ir be stipresnių gėrimų, bet šiukštu jų padauginti. Taigi, viena taurelė, jei rimtas reikalas – antra, jau ir gana. Kiekvienas ragauja tai, kas kam patinka, tad geras šeimininkas tarp savo atsargų suranda ne tik trauktinės, bet ir įvairiausių antpilų, likerio, vyno, midaus.
Vaikams, taip pat ir vyresniems – sultys, jau minėta šviežia sula, įvairios gaivos, kompotai, šaltinio vanduo, pagardintas citrinos, apelsinų griežinėliais, mėtų šakele.
Viskas lyg ir paprasta, aišku. Svarbu, kad maistas būtų šviežus, pagamintas su meile ir kad valgydami jo nepadaugintume.
Na o jei išmonės turime daugiau, jei įvairias kulinarines naujoves galime pritikyti prie šios šventės tradicinio stalo, nuo to jis bus tik įvairesnis ir gražesnis. Taigi, tegu būna ir kiaušiniai, ir vištų kulšelės įdarytos, tegu puošia stalą ir vieno kąsnio, gėlyčių formos kumpio, lašišos suktinukai, kiaušiniai, įgavę viščiukų pavidalą ar pasipuošę pomidorų galvytėmis ir tapę grybukais. Tad… Pasiraitokime rankoves ir… į virtuvę.
Parengė Danutė Mukienė
Eglės Mekuškienės nuotrauka
Tekstas parengtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
