Teklė Džervienė. „Akmou so velnė piedo“

Tas bova prīš kuoki šimta metu Paežeriūm suoduo.

Ka senāsis Daugiela bodavuojė jauji ėr tvartus, rinka akmenis iš dėrvu, ėš paežeries pėivu, naveiziedams – dėdėlis ar mažos, kad tik nabūtom minkšts. Skobiejė padietė pamatus lig šėinapjūtē, dėltuo spaudė šēmīna, ožvės vīrēškōjė posė. Pėimou – ėr tas, karvės pargėnės pakaitiou, bova pristatīts akmenum rėtintė.

 – Veiziek, diedė, kuoki doubie tamė akmėnie, – pašaukė gaspaduorio vaikioks. Paveiziejė Daugiela i akmėni – tėkrā, doubie panaši i vuožė pieda tik dėdēsnė. Tujau ėr kėtė vīrā, metėn darba, atējė pažiuopsuotė, kas čė īr. “Na kėtēp, – ėštarė senāsis Lobīs, – na kėtēp, kāp valns bus

I ton akmėni spīrės. Geriau to, sosiedā, padiek tuo akmėnėis i pamūranka. Kas če žėna, i kon tas gal išvėrstė.

Paveiziejė senasis Daugiela – akmėnātis truopnos, namažos, jouds so baltās žėboliokās, vo tas šuons so doubelė baveik līgos, ni skeltė narēk.

 – Navierėjo aš tuoms pasakuoms, – ėštarė ėr pamėslėjė, kad diel vėsa pėkta īmūrīs ton šuona so doubelė ėš vėdaus posės, kad žmuonims akium nabadītom. Pataikīs i pelodė, ožvers pelās – ni kas matīs, ni kas žėnuos.

Tēp ėr atsidūrė velnė pieda Daugielas pelodie.

***

Praējė benė dvėdešimt metu. Senasis gaspaduorios numėrė, bovosiuojė šēmīna ėšsėvākščiuojė, sūnā ešsėžanėjė. Ūkis lėka jauniausem Daugielūtiou Kazē, katras tēp pat jau sava vākus augėna. Žmuogos ons bova rimts, darbėninks, na laiduoks. Pats ba darba nasiediejė ēr šēmīna spaudė. Pri tieva palėkėma prisėpõrka posvalāki žemės ėr ožsiejė anon lėnās, katrėi tėkrā gerā deriejė, atnešdamė Kazimierou gražė pėninga. Pastatė gaspaduorios namāža põrti, ėšplatėna jauji, kad būtom vėitas lėnams mintė. Rodėni, lauka darbus pabėngos, liuob sovadintė lėnum mīnėma talkas – jaunus vaikius ėr mergas, truobelninkės muotrėškas, katruos ont dėinum ējė, tēp sau douna ožsėdėrbdamas. Jaunūmenė liekė i Daugielas jauji dėdėlē okatnē. Liuob sakīs, linsmā tēn īr, gaspadėnė gerā šēr, skani posnakti doud. Pėrtės dėdėlė, jaujs šėlts. Vo po posnaktė, kumet pamėiguotė reikiejė, nieks tuo ni napamėslõjė. Tik joukā, tik štokas, visuokėi pasakuojėmā, kėrkėnėmuos, mergum nubarzdavėms, ėšbinkiavėms, dainiavims, žvėigėms… Po talkuos na vėins sosėpuoravėms liuob atsėtėks. Ale laikou biegont vės tonkiau truopėjuos, kad žanītėis prisējė na tėik ėš laimės, kėik ėš rēkala. Muotinas pradiejė sava doktėrūm nableistė i Daugielas lėnamėnės. Gaspaduorios sosėrūpėna. Pakol rinkuos jauni, darbs ējė spierē – vėinās joukās. Vo kāp i talkas tik senas mergas ar muotrėškas bagaliejė prisėprašītė – vėsė darbā kāp atbolās nagās.

– Ė kuo čė tuos mergas vuožaujės?– goudies Kazimiers sāva patē.

– Kuo, kuo, – nušėipė ta. – To vaikius sobrenk, kad valės ronkuoms nadoutom. Katra muotina nuor, kad anuos dokteri kuožnos glomžītom. – Rēk so vaikēs rimtā pasėšnekietė, – nutarė Kazėmiers. Bet ta ruoda rimtam žmuogou bova tuoki prėkli, kad atidieliuojė anon dėina ėš dėinuos, pakol ėš vėsa i ton rēkala ronko numuojė.

 

Priš lėnamini lėipė gaspaduorios somdītam vaikiou Anopriou jauji ėščīstītė. Sosėgrēbės šakė ėr griebli tas stuojė pri darba. Ėštompė ėš pasėiniu narekalingus padargus, rakondus, potam pradiejė pernīkštius spalius ėš ožpėrtė krapštītė. Pakėla dolkės kāp kuokiuo pekluo, gerklie peršiejė, vaiki i kuoksoli rėitė. Dėltuo pritūpė pasėinie, nogaro i pamata atsėrėmdams, kad geriau atsėkuosietuom.

– Palauksio, pakol dolkės bėnt kėik nusies, – pamėslėjė.

Tēp anam batopont kuosolis ligo apstuojė. Ale vaikis pajota, kad kelniu klīns atsėkėša.

– Kas če īr?– nusėdīvėjė, braukdams nu pėlva žemīn, bet atsėstuojė ėr kėba i darba. Ale ligo kuoks nalabasis traukė vaiki viel pri tuo pamata prisėglaustė. Prisieda – vėl tas pats.

– A če kuoks velns moni pristuojė? – nusėspjuovė, skobiedams grētiau darba bėngtė ėr ėš tuos pelodės ėšētė.

 

Vo nakti Anopris sapnou: ruoduos pri pat ežera ont jouda akmėnėis atsėstuojės rods kėpšos – vo bjauros, vo gaurouts, akīs baltas, ėltīs kāp akietvėrbalē, oudėga aplink koli apsokės, pimpi abēm letėnuom nusėtvierės kāp kuoki kuola – spuoksa i Anopri rauduonuoms akėmis ėr saka anam: “Ar to nanuorietomi būtė i moni panašos?”

Anopris junt baimė bagalėnė. Nuor žegnuotėis – rankas nagal pakeltė. Nuor biegtė, bet kuojės kāp i žemė īkastas. Iš paskotėniūju pradiejė muosėkoutė ronkuoms kāp koisius gainiuodams ėr šēp tēp sošoka:”Ek to po kelmās!”Tousīk nusėžvengė nalabāsis akorat kāp raudāsis gaspaduoriaus eržėls. Ėr anopris atsėboda. Patalā bova nuspardītė ont kamaras grindum, vo pats – vėinam prakaitė. Iššuoka ėš kamaras ont priklietė, stuoviejė, šaltė naatbuodams. Vo čė ėr gaidīs ožgėiduojė. Palėngviejė Anopriou ont šėrdėis.

– Gėiduok, gaideli, gėiduok!Vėsas pėktas dvasės ėšbaidīk, vėsas baimės ėšsklaidīk.

Sogrīžes i kamara, palinda po patalās ėr, pats ėš savės joukdamuos ožmėga.

Ontra dėina Anporis tuo sapna nikāp ėš galvuos ėšmestė nagaliejė. Ar lēnum kūlalius ont ardu kielė, a kelmus kapuojė ėr i jaujė nešiuojė – vis sokuos ėr sokuos galvuo tas rodāsis kėpšos ėr vakarīkštis siediejėms pelodie. Numetės šakalium kliebi pri pėrtėis, viel patraukė pri tuos sėinas. Atsėriemė i akmėni pamūrie – vajezau – viel tas pats. – Benė mon galvuo maišuos? – baveik ėšsėgonda vaikis. Vo če pėimou so kelmum krežio i jauji atējė.

– Akšen, akšen, – pašaukė Anopris, – kon paruodīsio.

Privedė Anopris vaikioka pri akmėnė ėr pasvadėna, ėr dar petius pri pamata prispaudė. Pėimėnātis pakielė galva, klausdams: kon čė nuorieje paruodītė? – paskiau parauduonava vėsos, ėšsėnierė ėš po Anoprė ronku ėr pabiega.

– Ėi, palauk!– sošoka tas.– Ar jotā kou nuors?

– Vo kas tau rūp? Nieka aš najotau!

– Je,je, – pamėslėjė anopris, – jotā, tik mon tuo napasakīsi, mažos tabesi. Rēk kon nuors par lėnamėni atsėvestė.

Daugielā pavīka sovadintė i talka namaža žmuonium. Atējė kelės biednesnės truobelninkės: našlie Ruozalijė Balvuočienė, Oršelė – sena pana, Varkalienė so dokterė posmergelė, somdītė vaikē ėš artėmūju kėimu. Ėr sava šeimīna vėsa pri tuo darba pristatė, koknie darboutėis palėkdams tik patė so vākās.

Anopris traukė nu ardu kūlātius ėr nešiuojė miniejems. Ėr vės mėslėjė, kon če i ožpėrti nusėvēdos. Pats našnekos būdams, artėma prieteliaus terp vaikiu natoriejė. No, so Vainuoriaus Juoniu kartās liuob pasėrokous, bet tam aiškintė nanuoriejė dėltuo, kad dėdėlis plioškis bova: ėšpliorps vėsims ba kuokiuos ožtūras ėr Anopri ont jouka pastatīs. Rasiet kon nuors ėš muotrėškūju pašnekėnos, ale kad ėr so muotrėškuoms nadėdėlē tamuokiejė apsiētė. Bapėgo tam Juoniou – vėinė niekā bova katron pakėrkintė, prajoukintė, dontis paruodītė: ni vėina nu anuo nabiega, ni vėina ont anuo napīka. Svarstė Anopris, laužė galva, kol gaspaduorios bartėis pradiejė: – Kuo vakščiuoji kāp mėiguodams? Ar namatā, kad muotrėškas darba nabtor.

Nunešė Anopris kūlātiu krūva pri muoterėkūju, ėr tuopteliejė anam, kad reikietom pamiegintė savo nomum merga Petruonė pašnekintė. Nadėdėlē ana tatėka Anopriou. Vėsumet tīkī, omžėnā sosėraukosi, ligo sopīkosi, dėrba sava darbus, niekam i akis nalīsdama. Ale vės geriau, ne kuoki svetėma. Rēk tik pataikītė tinkama laika.

Naožėlga gaspadėnė atsiuntė vaikioka talkėninkus pri posnaktė pašauktė. Vėsė natrokdamė patraukė i truoba.

– Petruonė, palauk, – rīžuos Anopris. – Pametiau gozėka ėš sermiegas, padiek soėīškuotė. Petruonė sostuojė.

– Ek, ek, kāp tuokiuo tomsībie tuoki maža dakta rasi.

– Žėnau, kor nukrėta, lėktarna pasėjimsēm. Kad ėr abejuodama, nusekė Petruonė paskou Anopri, lėktarno nešėno. Tas pelodie pastatė žėbori ont žemės, pasėlėnkė.

– Vo, če torietom būtė.

Ėr staigē vonkoms sojiemė merga par linkimus, patraukė ėr pasvadėna pri pamata. Petruonė pasiota:

 – Ak to malagi! – ėr jau taisies riežtė vaikiou i marmūzė, bet tas, dailē priklaupės, apkabindams sojiemė anuos ronkas ėr lėnkė petius pri mūra.

– Napīk, napīk, Petruonelė, ar jau ėr pajoukoutė nagal?

Če Petruonė pajota, kad anuos pasiotėms kažkāp ėštėrpa, ožsėnuoriejė ton bagiedi pagluostītė, apkabintė, vo par vėsa kūna kažkuoks karštis užteliejė, tuoks maluonos, kāp ežera vėlnės vasaras vakare maudontėis po rugpjūtės. Pakielosi abėdvė ronkas, nutraukė nu Anoprė galvuos keporė. Ta lėka kairiuojuo saujuo, nusvėrosiuo par vaikė peti, vo gerojė ronko ni ėš šiuo ni ėš tuo pradiejė nardītė po anuo plaukus.

– Vėsos dūmās parsėsmėlkės, – liekė mėslės Petruonės galvuo.– Plaukā, kāp ėššokoutė lėnā, slīst terp pėrštu… Ni napamėslėjau, kad vīra plaukā būn tuokėi minkštė…

Anopris īsėkniausės i merguos nažutka, tablaikė anon sava kliebie.

– Vėsims tēp būn, na tik monėi, – plakė džiaugsmos šėrdie.– Nē aš dorns, nē kon. Matīt, vėita če tuoki istabi īr.

Ėr jota, kāp kraus plūst ī vėsus galus.

Vo merga tėrpa anuo kliebie kāp degonti žvakė. Atsėrada ėš kažkor drosoms ėr stėprībe, nablēka ni kuokiuos baimės, ni kuokiuos giedas. Ruodies, kad Petruonė ons senum seniausē pažėnuojė ėr galiejė anā šnekietė vėskon ėr darītė kon ožsėmanės.

– Petruonēlė, Petruonēlė, – kielė galva nu tuos ontiu Anopris, nuoriedams paveizietė i anon.

– Vo to ropūžēlė, – pamėslėjė, – kuokės poikės anuos akīs! Pri lėktarnas švėisuos ēšpliestas, mielėnas mielėnas, naparmatuomas, kāp ežera vondou gėliuo vėituo. Ruoduos mielėnė žaibā ėš anum pīlies ton mėnotė. Ož pražiuotum lūpu baltava līgė dontis, katrum Anopris Petruonės bornuo līg šiuol nabova pastebiejės. Ėr nieka nablaukdams vaikis ožspaudė borno tas rauduonas lūpas, ni kėik naabejuodams, kad ėr ana nuor tuo patėis…

– Petruonė, Petruonė, ar esi če? – ėšgėrda pėimeni šaukont.

Apmauds pašuoka abodom, kad bova sorėkintė patiuo geruojuo vėituo. Atšuoka anopris nu Petruonės, vo ta pastīra kap varlie.

– Aš paruodīsio tam dorniou, – sošnėbždiejė vaikis. – Dar ožsėmanīs po jauji vakščiuotė.

– Kuo vuomauji! – bombiejė ont pėimėnė ēdams ėš pelodės grieblio nešėns. – Nier če Petruonės, nuējė so vėsās i truoba.

– Ka naparējė, – teisėnuos pėimėnātis. – Gaspadėnė lėipė pašauktė, koknie rēk pagelbietė.

– Rasi kor i ožtvarti ožsoka, – nusėjoukė Anopris. – Ēk, paėiškuok ten.

Pėimou sosėvertė atgal. Vo Petruonė, rėšdamuos koskelė, nierė ėš jaujė.

Anopris parējė i truoba paskotėnis, ka jau vėsė aplink stala bova sosieden.

– Kor tēp ėlgā bovā? – pasėteirava gaspaduorios.

– Apsėveiziejau, kad ronkas paišėnas. Pakol nusėpluoviau…

Ėr prisėtaikės atsėsieda ont soula gala. Petruonė nešiuojė i stala bliūdus so bolviems ėr rūgšto pėino. Mēsa jau bova padouta. Koskelė galva kėitā sosėveržusi, lūpas sospaudusi, akium i nieka napakeldama, ruoduos, bova tuoki, kāp vėsumet. Tik vėins Anopris žėnuojė, kad nabier tuoki, kad tas pasėsiediejėms pelodie nabūs paskotėnis.

– Palauk, – mėslėjė – pavalgīsēm posnakti, ēsma numėgtė i jauji…

Bet Petruonė i jauji goltė nējė. Nuvuokosi stala, padiejė gaspadėnē bliūdus somazguotė. Vo paskiau nulinda i sava kamara. Ožteka anā tuo pasėsiediejėma vėsā naktē. Goliejė po patalās, bet naožmėga. Kas ėš tuo, kad bova ožsėmerkusi. Sokuos i sokuos galvuo tėi patīs paveikslā: šėltas Anoprė ronkas, dūmās kvepontis plaukā, karšta borna, barzduos šerē ont žondūm, vėsa ta vīrėška sīla, katron jota trīkštont ton mėnotė…Kas būtom boven, jē pėimenātis nebūtom atējės… Žėnuojė, kad griešėj, bet mėslėjė, kas būtom galiejen būtė… Varė ėš atmintėis tus vaizdus, bet nieka so savėm padarītė nagaliejė. Mat, lig šiuol ni vėns vaikis Petruonės nabova apkabėnės, nuors toriejė ana dvė dešimtis metu.

Tēp duošėjuos merga ėlgas valondas, kol aplinkon jauji pasėgėrda žingsnē ėr balsā. Tousīk kielies ėr ėšējė pri mintovu.

Talka pasėbėngė vielībo posrītio, sosiedā ėšsėvākščiuojė. Petruonė žīgiavuos po tvartus. Gaspadėnė, nuvuokosi stala, mazgėni palėkosi mergā, nuējė goltė. Petruonė darbavuos pri koknės ėr vės mėslėjė, kāp če i truoba parēs Anporis. Ėr laukė, ėr bijuojė vėino karto: kon ons sakīs, kāp rēks i anon paveizietė.

Vo Anoprė šėrdės bova sojaukta dar daugiau. Matā par ton posnaktė atsėtėka tėik daug dalīku, kad ruoduos vėsos anuo gīvenėms apvėrta aukštinelkas.

Soējos talkininkams i jauji, basėžvalgont, kor če šėltiau prikrėtos nusnūstė, Anopris naskobiejė. Vės spuoksuojė i doris, laukdams pasėruodont Petruonės. Bet ta napasėruodė. Liūdnos vaikis patraukė i ton īstabė vėitelė ož pėrtėis. Grabaliuodams paseinio, ožkliova ož žmuogaus. Anuo vėitelė jau bova ožimta.

– Kas če sied? – posbalsio paklausė.

– Nabėjuok, na svetėms, – pro jouka atsėlėipė muotrėškas balsos.

Anopris pamėslėjė:

– Matīt, na aš vėins aple ton vėita žėnau.

Īsėstebiejės artiau atpažėna našlė Balvuočienė.

– Kuo ėiškā, Anopreli, – vėsā napīkdama paklausė ta.– Tūpk šalėp, jē jau atėjē.

Anopris ėr prisieda. Ale naėšmanė, kon sakītė.

– Matau, nanuori mon sakītė, kuo ėiška. No ėr našnekiekiav aple ton. Pasėrokoukev aplē kon kėta.

– Aple kon vedo galev rokoutėis? – nusėdīvėjė Anopris.

– Pasakīk to mon, ar nasapnavā roda velnė ? – paklausė našlie.

Anopris pajota, kāp anuo ausis ožsėdegė. Pamėslėjė – gerā, kad tomsi ir, napamatīs. Nasomuojė ėš karta, kon atsakītė.

– Vo ėš kor to žėnā? – paklausė, nasoprasdams, kad sava paklausėmo ėšsėdoud tā mažā pažīstamā muotrėškā. – Bene pati esi sapnavosi?

Ruozalėjė nusijoukė.

– Muotrėškas anuo nasapnon. Ons tik vīrams ruoduos.

– Vo ton ėš kor žėnā? – viel nieka pruotingesnė nasometė pasakītė.

– Vo ėš vīra, katron dėdėlē gerā pažėnuojau. Ėš sava omžėnatėlsė Vėcėnta.

Anoprou sunkoms nu šėrdėis nuslinka. Jē ta muotrėška aplē sava vīra pradiejė šnekietė, mosiet ėš anuo jouktėis nažad.

– Matīt na pėrma karta pri tuo pāmata esi atsėsiedusi, – pasakė ligo pats sau.

Muotrėška atsėduksiejė:

– Na pėrma. Na vėina karta eso če siediejosi… Ėr na tik siediejosi, – pridūrė ėr ėlgam aptīka.

Po kuriuo laika anopris pajota, kad muotrėškas ronka pagluostė anuo žonda, po tam nubraukosi keporė, pasklaidė plaukus.

– Kažėn ar vėsas i plaukus lend? – blīksteliejė grēta mėslės. Prisėmėnė Petruonė, bet ton vaizda ožgesėna šalėp siedintiuojė, padiedama galva vaikiou ont petėis. Pakvēpa kažkou maluonio, ligo ramonēs, ligo čepruonās. Anopris pasėlėnkė pri anuos ėr viel pajota anuos ronkas: pėrmo ont kakla, paskiau ont petium ėr pats napajota, kāp spierē pavėrta šalėp anuos, kāp ana prisėtraukė vaikė borna pri savuosės, kāp prisėspaudė vėsa vėrpiedama, skobiedama…

Nieka Anopriou patem narēkiejė darītė – vėskon padėrba anuos mitrės ronkas.

 

 

Tik pajota – ligo žaibs būtom nusmelkēs. Ons bova napėkts, bet tuoks maluonos. Ėr naožgesa staigē, kāp būn par perkūnėjė, vo žībčiuojė ėlgā, kon tuoliau, ton geriau pakol napajota vaikis, kad anuo svēkata kažkor ėš kūna ėšējė, galva liekė sokėnēs…Ėr nuoriejė ons šauktė vėso gerklė, bet šėltė pėrštā ožspaudė borna.

– Cit, Anopreli, cit! Nerēk, kad kas ėšgėrstom, – sošnabždiejė Razė, ėr tėi bova pėrmė ėštartė žuodē tuokiuo meilio, dūšė parverontio balso. Atsėsiedosi Ruozalėjė rėšuos koskelė, vo po tuo viel prisėmetė vaikiou pri petėis.

– Ar gerā bova? – sošnėbždiejė i ausi. – Vo to bėjuojē… Matā, kad nier če kuo bėjuotė. Ton darba vėsė muok – vėins geriau, kēts prastiau… Ėr stuojuos ētė, portindama sėjuona padelkus kāp vėšta ėš po krūmalė ėšlindosi.

– Palauk, – čiopa anon ož padelku vaikis, – napabiek… Nagali po tuo tēp ėr pabiegtė.

– Diel kuo nagalio? – tīkē nusėjoukė našlie. – Galio…

Ėr smoka i jaujė tomsa.

Anopris palėka basiedos, atsėriemēs petēs i akmėnis, ėr nanuoriejė ni pajodietė.

– Ar tik nasapnavau? – dėlgtelirjė galvuo. – Ale kad ne, – atvertė pats sau, sagstīdamuos ėr dėrža graibīdamuos. Vėsė prisėmėnėmā aplē Petruonė ėšdolkiejė ėš galvuos. Pėitams gaspadėnė ėšvėrė bolviu so mondūrās, paspėrgėna kresnu, pateikė dėdėli bliūda rūgšta pėina. Po tuokiuos sunkiuos takuos pėitā bova prastė, lai bent rūgšta pėina vėsė prisreb lig suotės. Parējė vīrā, spalius jaujie graibstėn, sermiegas prēmėnie pasėkabėnon, sosieda ož stala. Petruonė ėššuoka i prēmėnė paveizietė, kuoki tėn gozėka pametė Anopris, rasiet soėiškuos panaši ėr galies isūtė. Pabraukė delnās par vėina žomba, par kėta – niekor tarpa narada. Paveiziejė ėš artiau, soskaitė kėlpas, vo paskiau gozėkus – ni vėina natrūka.

– Ak malagis! – ožvėrė Petruonės galvuo. – Tičiuoms moni muonėjė i pelodė. Ėr diel kuo? Tėkriausē apjouktė nuoriejė: vo dorna merga – tomsuo pelūs gozėka ėiška. No ė varna aš. Jog pruotinga tuokēs niekās nikomet naožsėjimtom. Vo rasiet, – dinkstelirjė kėta mėslės, vėskon prisėmėnos, – vo rasiet aš anam tėkrā tinko, nuoriejė pasiglaustītė. Tuoks aiškėnėms Petruonē bova kor kas maluonesnis. Bet viel savi sobrengė:

– Rēk keravuotėis. Rēk naožmėrštė, kon mamatė sakė i žmuonis ėšlēsdama: naprasėdiek so vīrėškās, nakėrkinkės, dontūm naruodīk ėrlėižovė nalaidīk. Tīkē dėrbk sava darba, vo kon pati mėslėji, pri savės pasėlaikīk. Žėnuok, kad vīru veislė tēp ėr veiz, kāp mergātės apmuonītė. Slīda mėslės Petruonės galvuo, pakol ana stoviejė, isėkėbusi i sermiegas žomba. – Rēk veizietė, kon ons tuoliau darīs, – dūmuojė merga.– Je joukus laidīs, tīliesio kāp žemė. Vo je nagus nuories prikėštė, trauksio par marmūzė tēp, kad ėr mėrdams atsėmīns. Apsėsprendusi Petruonė žengė i truoba ėr atsėsieda pri bolviu so kresnuoms. Anopris, nuosi žemīn nudāvės, ni akium napakielė. Knebėniejė pėrštās nalopta bolvė, konda atbolās dontēmis, vuoliuojė bornuo kap senis, ni pėino naožsėsriebdams.

– Matīt ėr ons sosėgiedės īr diel vakarīkštės, – atslūga Petruonės šėrdės. Ligp gaila vaikė pasėdarė.– Rasiet monės jaujie laukė, vo aš nanuėjau. Jē tėkrā tinko, niekor naprapols. Gaspadėnė patiemėjė apsėmėgluojosius sava somdėnius.

– Petruonė, po pėitu ožkaisk vondėns didėlėjėm katėlė, ožplėkīsem šarma. Rītuo žlogta rēks ožmerktė. Vo apsėžīgiavosi ēk goltė. Naėšmėiguojen esat po tuos talkuos. Vo to, – atsėsoka i sava dėdesnėjė dokteri, – nubiek pas Ruozalėjė, paprašīk, kad porīta atētom pri mūsa, padies ėšsėskalbtė.

Nu tum gaspadėnės žuodiu Anopriou šėrdis plasteliejė. Nasoprata ni pats – ėš laimės ar ėš baimės.

Nu pat rīta Petruonė tėmpė vondėni i kamėna, pėlstė i didiūsius katėlus ėr kūrēna ogni. Po tam nešiuojė i medėni kobėla, katramė reikies atskėistė šarma ėr ožmerktė žlogta. Ėš vakara gaspadėnė prigraibė dounkepie obladie beržėniu pelėnum, ožplėkė anus verdontio vondėnio ėr palėka par nakti. Pelenā bova nusėstuoviejėn ont dogna. Petruonė nugraibė nu vėršaus vėina kėta ėškėlosė ongli, seno kaušo somstė šārma i viedrus. Vondou vėrš pelėnum bova gelsvos, slīdos, gailē kvepiejė.

 – Napaskundė pelėnum gaspadėnė, – pamėslėjė merga. – No nugriauš ronkas pakol ėšveliesio. Gaspadėnē kas, jok pati nagum nakėš. Gerā nuors, kad Rāzė pavadėna.

Gaspadėnė rinka ožnešiuotus drabožius: vīru apatėnius, vakūm marškėnius, prastus abrūsus ijoudosēs galās, puodėšku ėr patalu ontšnarktius, drobolės ėr gūnės nu šēmīnas luovu. Tum skalbtenium skorliu prikruovė vėsa kalna. Petruonė merkė anus i atskėista šarma, pamordīdama so šakalio, vuos sotalpėna.

– Ožmesk on vėršaus kuoki dongti, prispausk akmenio er vondėns posviedri ožpėlk, kad ėr šālta, – muokė gaspadėnė.

Ožsėjiemosi petruonė ožmėrša ėr aple anopri bamėslītė. Visā po kuoju napačniuojuos pri tuokė dėdėlė muotrėškõjõ darba. Sosėējė i krūva dėinuo, ka ėšvelieta ėr ėšvėrinta žlogta reikiejė pri ežera nuvežtė. Anopris pakinkė senojė Bierė i darbėnius ratus, sokėlnuojė i anus kobėlatius so šlapēs skalbėnēs. Lig ežera bova kuokėj pėnkė šintā žingsniu. Kelālis lēduos i pakalnė. Patiuo pakrontie bova itaisīts medėnis tėltalis, ont stuorum rostu parėmts. Šalėp anuo priskolpts ėšžergtuoms kuojuoms. Koltovės muotrėškas atnešė ėš nomum. Vėituo kvartūgu prisėjousės maišus, kad sėjuonā kiaura naparmėrktom, Petruonė so Rozalėjė ožiemė skalbėma. Mažesnius dāktus skalaudava ežere po vėina, vo patalu ontšnarktius ar trėnītės drobolės, pajiemosės ož kertium, plostėna vondėnie abėdvė. Paskou kielė ož galum varvontius, tėmpė ont priskolpta ėr daužė koltoviems ėš vėsuos svēkatas, kad ėr krontā skombiejė: tėn, tėn, tėn – tėn…Skalbė ėlgā, sokdamas ož galum i ėlga grožta, kol vondou nustuojė trīškės. Pajiemosės ož galum, grēžė er viel nešė i vondeni. Vondou bova šalts – spalis ējė i pabonga. Kuojės mėrka pėlnūs klumpiūs – nikāp neėšsėsoksi anum naprisiemės. Sogrobosės ronkas šėldė šarma lašūs, pakol ėš kobėla nauji dakta traukė. Ruozalėjė bova šneki muotrėška, klausiniejė Petruonė aple šin, aple ton. Ta atsakiniejė pose lūpu – pri tuokė sunkė darba natoriejė nikuokė nuora i ruodas lēstėis. Soklosa Petruonė tik tumet, ka razė paklausė, ėš kor īr atējės pas daugiela Anopris.

– Ruoduos nu Beržuora. Vo kāp ta anuo suoda vadėnas, nažėnau.

– Vo tievus a tor?

– Mosiet, tor. Par Parcinkoli važiava nomėi. Ontra vertos, nagalio pasakītė, napasėteravau.

– Kāp če jodo ėr napasėrokoujėtau, kiauras dėinas abodo šalėp dėrbdamė, – nusėdīvėjė našlie.

– Dėrbont nier laika lėižovēs maltė, – atvertė Petruonė.

– Pavīka Daugielā so darbininkās, – nusėjoukė talkėninkė. – Mosiet ėr kėtims metams pasėlėktė prašīs?

– Ka nažėnau, dar nieka nasakė.

Ont tuo ruoda ėr nutrūka. Bet Petruonė ožsėgalvuojė. Ana nadėdėlē tarūpėnuos – prašīs ar naprašīs. Ėš tėkrūju – ar prašīs? Jē tēp, ar pasėlėktė? Dėdėlės bieduos pas Daugiela nabova. Gaspadėnė ba rēkala nabarė, valgītė nabluogā davė, bet pri darba spaudė rėktingā. Bet šėndėina Petruonē ruodies, kad pasėlėktom, jē paprašītom.

Saulė vėsā pasvėra i ežera, ka muotrėškuosės bėngė skalbėma. Nu kalnelė dardiejė ratā, prilaikuomė isėspīrosės Bieruosės, katruos pormuons i rėstė nalēda. Stuoviedams gardies, itėmpės atvarslus, Anopris stabdė gīvuoli:

– Trr, trr, Bieruojė, naskobiek !

Ont tėltalė stuoviedamas, muotrėškas spuoksuojė i vaiki, aukšta, teisi, tvėrta ešsėžergosi ratūs, ėr kuožna sava mėslėjė.

– Kad tik naėšvėrstom, – baumėnuos Petruonė.

– Dar kuoki karta reikietom anon prisėmuonītė. Tėkrā poikos vīrėšks, – prisėmėnė Ruozalėjė lėnāmėni. Bet balso ni vėina nieka napasakė.

– Petruonė, gaspadėnė lėipė ēti žīgioutėis. Žlogta vedo so Ruozalėjė sosėkrausva.

Petruonē nieka prīš būtom pasėsokėnietī pri žlogta so Anoprio. Bet jē gaspadėnė lėipė, kou padarīsi. Rasi tēp ėr geriau. Atsėdoksiejosi pasėgriebė koltovės ėr nuplostiejė i kalna.

– Kāp gerā lėipė gaspadėnė, – nusėšėipė Ruozalėjė, ēdama artīn pri Anoprė ėr šlapēs pėrštās spausdama anuo ronka. – Prisėpažink, kad ėr to tuo nuoriejē.

– Žėnuoms, nuoriejau, – nusėjoukė ėr Anopris. Pabiegā nu monės toukart, mėslėjau, kad sopīkā.

– Žiuopleli to, žiuopleli, ož kon aš toriejau pīktė? Jog na tik tau – ėr mon gerā bova.

Rokavuos anouda, kėlnuodamė i vežėma žlogta ėr daurīdamuos, kumet Petruonė ožēs ož kalna. Toukart apsėkabėna ėr, atsėriemen i gardės, bočiavuos. Tik dabar Anopris galiejė geriau īsėveizietė i ton muotrėška. Ėš po koskelės ėšsėpešosės plaukum sriuogas bova švėisės, papūrosės. Nuosele nadėdėlė, rėista, lūpas apīstuorės, nu bočiavėmuos rauduonas ėr saldės.

– Atsėmerktomi to, – pamėslėjė vaikis. – i akis nuoro paveizietė.

 

Akis pasiruodė bēsontės pėlkas, nadėdėlės, ontakiu visā nabova matītė. Ale blakstienā bova ėlgė, rėistė, ligo balsvė, ligo rosvė. – Ar ana īr graži? – pats sāvės klausė vaikis. Ir turiejė pripažintė, kad nadėdėlē. Bet ana bova tuoki šėlta, tuoki linksma, tēp gerā ėr lėngvē bova so anou stuovietė ėr rokoutėis, ėr bočioutėis.

– Razela, kumet vedo basosėteksva?

– Jog sosėtėkuov, kuo barēk.

– Na tēp. Kāp anon karta.

– Ar nuorietumi?

– Kam ėr baklausi…

– Ar tėkra?

– Kāp moni gīva matā.

– Ar dėdėlē?

– Dėdėliau ėr būtė nagal.

– Je tēp nuori, atēk delčiuo i Daugielas jauji.

– Vuo dėl kuo ten? Diel kuo na i tava truoba?

– At nuori moni lėižovēs ožlēstė? Mėslėji, kad našlė, ta jau kuožnam vuožiou karklos…

– Tatā ėr aš vuožīs būsio?

– Ne, ne, Anopreli, – kabėna anuo kakla Razė. – To mona katinieli… i jauji dēl tuo, kad kėtor tēp gerā nabūs. Pats žėnā…

– Ak, par tavi bovau ėr ožmėršės. Ėš kor to ton vėita žėnā?

– Ka sosėtėksva, papasakuosio.

– Vo ta delčė ar gretā būs?

– Veiziek vakarās i dongo, pamatīsi, – viel nusijoukė našlie.

– Aš rimtā klauso.

– Nagrēta, po kuokium dešintėis dėinum.

– A gretiau nagal? – sosėraukė Anopris. – Kam mums tuos delčės rēk?

– Mon anuos rēk.

– Pasakīk, kam?

– Kumet nuors pasakīsio…

Stuoviejė anėi sosėglaudėn, apsėkabėnėn, najota ni šaltė, ni viejė, katros traukė par ežera, rauduona nu saulės laiduos. Anopris apgluobė delnās Razės pėrštus. Vojėi – vėsė krumplē nubrazdintė.

– Kor tēp nusėbrazdėnā?

– Nanusėbrazdėnau. Šarms bavelirjont nugrāužė.

– Aš ėr nažėnuojau, kad skalbėms tuoks bjauros darbs, – pūtė Anopris i Razės pėrštus.

– Ėš kor to žėnuosi? Kou tėi vīrā ėšmana aplē muotrėškas varga. Narūpinkės – ožgīs. Na pėrms karts ėr na mon vėinā. Važioukēv, kol naatējė ėiškuotė.

Ēdams šalėp vežėma, Anopris vės mėslėjė, kumet basosėtėks.

Natroka atētė ėr vėsė Švėntā. Gaspaduorius atseikiejė solīgtus grūdus, atskaitė pėningus. Gaspadėnė rinka pavėrži. Vėina švėnta puopėitė sosėsvadėn Anopri ėr Petruonė ož stala, pašnekėna pasėlėktė ont kėtum metu.

– Pragīvenom metelius ba barniu, ba pėktomu. Gerė bovuotav darbėninkā. Rasiet pasėlėktomet ėr ont kėtum. Natink monei kuožna mēta naujum žmuonium ėiškuotė. Nikumet nažėnā, kon rasi. Po kuokė pospūrė kvėitium pridiesio, – rokava Daugiela.

 Pėrma karta po ėlga laika Anopris so Petruonė sosėžvalgė, ėr parauduonāva abodo. Petruonė žėnuoms diel Anoprė. Anopris diel sava rūpesnė aple Razė. Vo Petruonē ruodies, kad diel anuos. Gaspaduorems pasėdinguojė, kad kontėnė abodo diel pasiūlīma.

Petruonė pėrmuoji akis nulēda:

– Je gaspadėnē tinko, galio ėr pasėlėktė. Kame če geriau rasi…

– Tinki, tinki , Petruonelė. Esi kontri ėr rimta, sparti darbininkė. Tegol mona dokteris tuokės ožaug, – kāp svėisto tēpė Daugielienė.

Petruonė nu tūn žuodiu pražīda kap agouna. Retā ana aple savi gerus žuodius tagėrdiejė. Anopris spuoksuojė i merga, ėr viel anam pavaidēna gozėka ėiškuojėms. Bet trumpam. Atsėmėnė, kad mienou dėlst, laukė nasulaukdams dešimtuos dėinuos. Žėnuojė ons, kad pasėlėks, bi tik praša. Razė bova anon apipainiuojusi naatrėšamā.

Kol dar šēimīna naėšsėvākščiuojė, prasėdiejė vakaruojėmā. Par dėina šokavosės lėnus, vakarās muotrėškas sieduos pri kalvarātu. Vīrā ėš svėrna atsėnešė matarus. Bėrzgė ėr klapsiejė kalvaratā, rtaukdami lėnėnius siūlus ont basuotiu špoulium. Tarškiejė matarā vīru ronkuosė: bova vejami šniūrā strongams, atvarslams, pontems. Pėimėnati pristātė vuotēgu vītė. Gaspadėnė verpdama traukė karunka ėš adīnas – prasėdiejė advents.

Po vakaruojėmu, apsėgaubėn sermieguoms, vaikis so mergo ējė goltė i šaltas kamaras. Petruonė vėsumet pėrmo. Diel tuo Anopriou bova gera dingstės niekam nieka naaiškėnont ėšsmoktė i jauji. Jau ontra vakara skobiejė tėn Anopris. Vakar Razės nasolaukė. “Jē ėr šėndėina naatēs, rītuo brauksio pas anon i nomus. Lai saka kon nuor, pīka vaikis.

Bet ton vakara Razė atējė. Tīkē, lengvā kāp kātė prislinka ėr poulė anopriou i kliebi.

– Diel kuo vakar naatejē? Aš laukiau.

– Jok sakiau, kad po dešimtėis dėinum.

Vo vakar bova ta dešimtuojė. Ar dėdėlē pīksti?

Anopris pajota anuos ronkas ont spronda ėr pėktoma ožmėrša.

– Napīksto, ne, jog pats žiuoplīs bovau. Nasoskaičiavau, tēp nuoriejau tavi grētiau pamatītė…

Po vėsa geroma siediejė anėi, pētēs prisėglaudė pri pėrtėis sėinas.

– Žadiejē papasakuotė, kou ta vėita īstabi. Pasakīk.

Ruozalėjė atsėstuojė, priējė pri pamūrankas ėr pradiejė ronko akmenis grabaliuotė.

– Akšėn, pridiek sava pėrštus pri monūju. Pagluostīk ton akmeni. Ar rondi kon nuors?

– Nieka narondo. Akmou kāp akmou. Kėits, šalts.

– Geriau pagraibīk pērštu galās. Pagluostīk ton akmėni. Ar junti, kad akmou nalīgos?

– Je,je, ligo doubelė kuoki.

– Dvė doubelės.

– Tėkrā dvė, – apčepnuojė ont gala ėr Anopris.– Ta kas če īr?

– Ar naėšsegosi, je pasakīsio?

– A to monės ož vīra nalaikā?

– Če īr akmou so velnė piedo, – ėštarė Ruozalėjė dėdėlē rimtā.

Anopris pajota, kāp par petius šiorpis nubiega. Nusėvedė muotrėška pri pėrtėis sėinas er tvėrtā apkabėna.

– No, pakol vedo do, nieka narēk bijuotė.

Vo ėš kor to žėnā?

– Senasis Daugiela mon paruodė. Jog aš tame gīvenėmė priš dešimti metu ož merga bovau.

– Diel kuo senasis tau ton akmeni ruodė?

– Kelms anon žėna. Privedė pri pamata, saka – če tuoks akmėnātis īr imūrīts so vuožė piedelė. Linksmos akmėnātis. Bet, saka, jaunuoms mergātiems geriau pri anuo nalīstė, ožvės je su virėško īr.

– Ėr nieka daugiau?

– Nieka. Tik taikies i šuona ignībtė. Bet aš pabiegau, – nusėjoukė Razė.

– Matā, kuoks sens vuožīs, – joukies ėr Anopris. – Dar ėr anam jaunas mergātės rūpiejė.

– No, ar paklausē anuo?

– Klausiau, pakol Vēcents naatsėrāda.

– Vo kāp ons atsėrada?

– Kėtās metās pristuojė pas Daugiela ož vaiki.

– Tousīk to anam akmėni paruodē…

– Naparuodiau, naėšsėmėslīk. Ons ton akmėni senē žėnuojė. Ka senasis jauji bodavuojė, Vėcents anam ton akmeni atrada.

Anopriou šėrdės pradiejė peršietė. Vėsā nanuoriejė ons dabar aplē Vėcenta klausītėis. Pajota, kāp smelkteliejė pavīds. Ale pats savī sobarė – jog Vėcenta nabier, numėrė.

– Ale ka Vėcents vedies pri akmėnė, ējē?

– Ejau…

– Vo rasiet na tik so vėcento? – paklausė patīliejės.

Ruozalėjė kažkāp liūdnā nusėjoukė.

– Tuo klaustė tau nareikiejė. Jog žėnuojē, kad na so mergo prasėdedi.

Anopris kalts pasėjota.

– Napīk, Ruoželė, tēp jau žuodis ėšsprūda. Papasakuok, kāp to gīvenā so Vėcento. Diel kuo našlie lėkā?

– Diel tuo, kad numėrė ons. Paršala, sosėrga. Kuosiejė, kuosiejė ba gala, ni župlės, ni šnapšė napadiejė. Tėik abodo tapagīvenuom – penkis metus.

– Vo vakūm diel kuo natoriejuot? – Anopris žėnuojė, kad Razė gīven vėina.

– Toriejuov. Do vaikelē vėins po kėta bova gėmė, bet abodo numėrė.

Anopriou gailo Razės pasėdarė. Gluostė anuos plaštakas, glausties pri žonda.

– Sunkē tau īr vėinā, vargdėinelė to mona. Ni pasėgoustė niekam natori, ni pasėrokoutė so kon.

Ka razė prašneka, anopris napažėna anuos balsa – tėik aname bova šaltė ėr apmauda.

– Je teisībė nuori ėšgėrstė, vėinā mon geriau. Nadouk viešpatie gautė vīra, katron pažėnā pri akmėnė so velnė piedo.

Anopri kāp vondenio parpīlė:

– Kou tas vīrs bova bluogs?

– Vo tou, kad ējė par buobas ėr mergas kāp vuožīs par karklus. Bėnt trejis metus džiūvau par naktis anuo balaukdama, sergontius vākus vėina basoupoudama. Kāp mažasis ožgesa, šėrdie līgo kas parlūža. Mėslėjau, lai trauk tavi tas rods kėpšos, katron sapnavā. Ėr nieka nabjiemiau i galva, vėskas bova tas pats – ar parēn naktē i nomus, ar naparēn. Ėjau pas žmuonis ont dėinum, tēp douna ožsėdėrbdama. Vo tas gertė pradiejė. Gėrts būdams ėr paršala. Anopris klausies ėr tīliejė, naėšmanīdams, ar če Ruozalėjės gailietėis, ar pīktė ont anuos už tus kėitus žuodius aple vīru gėmėnė.

– Ar tik namėslėji, kad ėr aš tuoks?

– Nažėnau, – atsėduksiejė Razė. – Vo mon ėrbmėslītė narēk, – prašneka linksmesnio balso. Jog to nēsi er nabūsi mona vīrs.

– Diel kuo aš negalio būtė tava vīrs? Ar diel tuo akmėnė prakeikta? Jog žėnā pati, kad to mon pėrmuoji, ėr narēk mon kėtuos muotrėškas.

Če Ruozalėjė so vėso pralinksmiejė.

– ar tik nažadi mon pērštėis?

– Rasiet ėr žado, – atvertė Anopris, Razės lūpu ėiškuodams. Ta atstatė lūpas ėr naatėtraukė tuol, kol abodom dvasė užtraukė.

Vo paskiau viel prašneka, rimtā ėr liūdnā.

– Tuokiuos dornīstės nadarīk, Anopreli. Napėrškės, kad nareikietom sava žuodiu gailietėis. Ontra vertos, aš ni ož vėina vīra ētė nažado, ožvės ož tavēs, bent dešimti metu jaunesnė. Ar to namatā, kad aš jau sena?

– To ož daugeli jaunum gražesnė ėr geresnė.

– Pamėslīk, kas būs po dešimtėis metu. To būsi patem žīdiejėme, vo aš sorokosi. Jog muotrėškas grētiau ož vīrus senst ėr kuoks tas vedoms gīvenėms būtom? Naožmėršk, kad siedav pri akmėnėis so velnė piedo.

Anopriou vėl vėksteliejė šėrdės.

– A to nuori pasakītė, kad na so vėino če siedieje? Tėisa, kuo laukē par lėnamini, ka aš če tavi radau?

– Matā, kad tau jau šėrdės skaud. Par lėnamėni nieka nalaukiau, nuoriejau vėina pabūtė, jaunīstė prisėmintė. Bet to pasėpainiuojē, ėr velns padarė sava darba. Vo ar aš siediejau so kou, ar ne – tas tau nator rūpietė. Aš tau nieka nažadiejau ėr ėš tavės pažadum naprašiau. Dabar īr gerā – ėr mon tuo ožtenk. Vo tau kažėn ar ožteks?

Anopris nažėnuojė kon basakītė. Jē gīntomės, – maloutom. Jē sakīs, kad tėkrā naožteks, Razė pas anon nabatēs. Rausies Anopris galvuo, ėiškuodams žuodiu, pakol atsėmėnė delčė.

– Ar dabar gali pasakītė, diel kuo tēp ėlgā nanuoriejē so monėm sosėtėktė? Kam tuos delčės reikiejė lauktė?

– Ēk to, avėnieli nakaltāsis, – nusėjoukė Ruozalėjė, taršīdama minkštās pėrštās Anoprė plaukus. – Če muotrėšku biedas. Kažėn ar to soprasi, jē pasakīsio, kad nanuorio nu tavės vākā torietė. Vo rasiet ni nažėnā, kāp vākā atsėrond?

Aple vākus ėr anum atsėradėma ton vakara Anopris sovėsam namėslėjė.

Anodo stuoviejė pri jaujė doru sosėkėbėn, ož ronku.

– Razele, kumet baatēsva če?

– Nabatēsva…

– Vo kor basosėtėksva?

– Gal pasėtaikīs kornuors.

– Aš nanuorio kor nuors. Aš nuorio tēp, – glaustė muotrėška pri savės Anopris.

– Tēp sosėtėktė vedom nabrēk, Anopreli.

– Mon rēk. Dėdėlē rēk. Kāp aš ba tavės gīvensio? Jog pas Daugiela kėtims metams solīgau võ diel tavės.

– Kāp mon gerā, kad tuoks dailos vaikis kon nuors dara diel monės.

– Najoukės ėš monės, načīdīkės.

– Ne, ne, napīk. Aš vėsā timtā šneko. Ba rēkala to lėikti pas Daugiela. Reikietom tau kon tuoliau būtė nu tuo velnė akmėnėis. Soėiškuotomi sau mergelė, duora, rimta, darbėninkė – kāp jūsa Petruonė. Vo gali ėr aplink baguotesnė apsėsoktė, naatsėlaikīs priš tava gražoma. Tik nabėjuok ož ronkas pajimtė, i akis paveizietė, meili žuodi pasakītė. Toriejē ėš monės ėšmuoktė.

– Kažen ar aš muokietiuo. Tik pri tuo akmėnė aš drosos esu. Jebent ėr merga če atsėvedos, – joukava Anopris.

– Aš tau rimtā šneko, – partraukė Ruozalėjė. – Jē nanuori sau gīvrnėma sogadintė, nēk daugiau pri tuo akmenė. Jog nanuori pasėdarītė panašos i ton roda kēpša, katron sapnavā?

– Ėr gerā, kad sapnavau. Kėtēp so tavėm nabūtiuo sosėtėkės. Ruožele to mona, atēk dar pri tuo akmėnė nuors vėina vakara.

– Neatēsio.

– Grīžtav dabar…

Ruozalėjė nusėjoukė ėr ėštraukosi ronkas pabiega. Prapoulė tomsuo kāp katė, ni žingsniu nabova gėrdietė…

Petruonė išuoka i luova ėr apsėkomšė patalās, ožsėtraukdama anus lig nuosės. Klausies, kumet Anopris atēs i sava kamara. Vakar dėdėlē ėlgā kažkor ožtroka. Jau bova prisnūdusi, kāp žingsnius ėšgėrda. Šin vakara viel kažkor ožsėbova.

– Kas če mon tor rūpietė, kor ons tronkuos, – barė savi Petrupnė. Bet rūpiejė, ėr nieka so savėm nagaliejė padarītė. Klausies viejė ūžėma, pelium skrebiejėma. Vo žingsniu nabova gėrdietė. Snaudė Petruonė, ont gala ėr ožmėga. Ruodies anā, kad atsėdūrė jaujie. Ont kelium greto sustatītu mintovu skersā goliejė ont pėlva muotrėška po marškinium, vo Anopris so lėnum šokoutēs anā kodlas šokāva. Petruonė namātė muotrėškas veida, bet ruodies, kad ta pažīstama. Kažkor bova matiuosi tus plaukus, i lėnum koudieli panašius. Vo pasėlėnkės pri šokoutiu Anopris atruodė joukings. Nuoriejė prašnekintė vaiki, bet pajota – tuolst atbola nu anum, ligo kas namatuoms būtom ož sėjuona traukės. Veiz – nabier jaujė, ana stuov žaliuo pėivuo, lig keliu i žuolė īsėbrėdosi, vo toudo pri mintovu baltou tuolėi pėivu pakraštie.

Bringteliejė doris. Petruonė atsėboda,tēp ėr nasoprasdama, ar ėlgā naparējė Anopris.

Naėšējė vaikiou ėš galvuos Ruozalėjės žuodē. Nabatēs! Rasiet tėkrā nabatēs, nuors ons tou natėkiejė. 

———————–

 

Jē i jauji nabatēs, kor nuors kėtor sosėtėks. Ons ni kāp namatė sava gīvenėma ba tuos muotrėškas. Svarstė Anopris, ar ėš tėkrūju nareikietom anam biegtė ėš Paežeriu kou tuoliau. Nabmatźītom Razės, gretiau ožmėrštom. Bet ožmėrštė anuos nanuoriejė – kap tik nuoriejė anon matītė, so anon būtė. Kol pruoto svarstė, kuožnos našlies žuodis atruodė teisībė. Nieka ana nažadiejė, nieka naprašė. Alė kuo ana pri tuo akmėnėis atsėrada? Nakėtēp kāp nalabāsis būs anus sovēdės. Vo Ruozalėjė tėkra ragana! Ar galietom prasata muotrėška ėš vėina karta tēp vīra apžavietė? Kas galietom ana atsakītė? Jog napaklausi pėrma sotėkta. Reikietom i kėtas mergas pasėžvalgītė. Bet ni vėina natrauk nė akium, nė šėrdėis. Ožtenk Razē prisėmintė, kāp vėsor šėltā pasėdara.

Artiejė Kaliedas, ėr Anopris ėškeliava pas muotinelė so oždarbio ėr pavėržio, tēp ėr napasakės gaspaduoriou, kad kėtims metams napasėlėks.

Senuoji Brauklienė, solaukosi sūnaus sogrīžtont, stebiejuos i anon: kažkuoks nalinksmos, sosėrūpėnės, ėš būda ėškrėtės.

– Rasi sergi, Anopreli?

– Ne, mamātė, nasergo, narūpinkės. Tēp eso pavargės. Nabijuok, atsėgausio nu tava kuošės.

– Mosint Daugielienė prastā šēmīna šierė, kad tuoks sosėtėkės grīža?

– nabėjuok, mama, nabadavau. Pagluostīk šuonus, pamatīsi, kad nasolīsės.

Parbraukosi vākou par petius, Brauklienė apsėramėna. Tėkrā tvėrts ėr ėšnašos bova anuos sūnos: aukšts, klėins, platium petium, mēsingu ronku. Kas tretė dėina grondė nu žondum joudus šerius so tieva brētvo.

– Somėta vaikis, – mėslėjė muotinelė. – Reikietom ėr patiuos pasėžvalgītė. Bet kor dingsi sava biednīstie. Gaus dar metus kėtus svetėmīms spronda lėnktė, kol kuoki graši sosėtaupīs. Rasiet i ožkorius pasėtaikīs nuētė, kad ėr i maža ūkeli, – svarstė ana pati sau tuolėmesni sūnaus gīvenėma. – Ale kon aš blūdėjo? Kāp Dėivālis dous, tēp ėr būs.

Brauklienė ožaugėna ketorės vākus. Mergātės jau bova žanuotas, ėš nomūm ėšējosės. Pasėmėros tievaliou, apsėžanėjė ėr dėdēsis sūnos, gīvena so ano tieva truobalie. Lėka tik Anoprelis.

– Ar navadėna Daugiela kėtims metams?

– Vadėna.

– Ar solīgā?

– Ligo ėr solīgau.

– Kāp tatā – ligo?

– Nabžėnau ni pats, ētė i Paežerius ar ne.

– Jē sunkē īr – nabēk. Tas Daugiela pats laksta klumpius po pažastė pasėspaudės ėr šeimīna gainiuo ba miera. Rasiet kor i mažesni gīvenėma pasėtaikīs pristuotė. Atsakīk Daugielā.

– Kad nanuorio malagio lėktė. Ale dar pamėslīsio.

Ont tuo ruoda ėr bėngies.

Anopriou bova gerā sosėtėktė sava suoduos jaunuomenė. Sokėniejuos so vėsās ėr i vakarėlius po Kaliedu vakščiuojė, ėr mergātės šonkėna, ėr dainiāva. Bet līdietė ni vėinuos napasisiūlė. Nabova tuokiuos,katra ėš galvuos ėšstumtom Ruozālėjė. Ožvės sunkiau bova ėlgās vakarās. Pri darba nomėi nieks naspaudė, onkstėi ējė goltė ėr varties luovuo, abejuoniu naatsėkratīdams.

Ar grīžtė pas Daugiela? Jē grīš, sosėtėks Razė. Kon ana sakīs? Ar pats ėškēs anuos nasekiuojės? Diel kuo anon nu savēs vara? Rasiet kėta tor? Vo je tor, kuo so anon prasėdiejė? Ar gal muotrėška kelis vīrus prirėštė ėš karta? Jē tēp, paskotėnė šliundra būtom. Ar tatā aš so šliundro būtiuo sosėpainiuojės? Bet ožteka prisėmintė pasėbovėmus jaujie, ėr abėjuonės liuob ėštėrps kāp snėigs pavasari… “Vo diel kuo nagalio?…Falio – kāp nuējė joukdamuos ėr padelkās švītroudama.”…Našlie kuožnam vuožiou karklos”. Ar ėr aš vuožis? – Ne to mona katėnielis… Napīk” – ėr i kliebi… viešpatie, kuoks tas anuos kliebīs – karšts, minkšts, kvepous – geroms naėšpasakīts…Anopri smelkė karštis nu maumuonēlė lig ožkolniu.Ne, ne, nieka so savõm napadarīsio. Rēks grīžtė i Paežerius.

Pasėbovėmā terp jaunum liob prigesins tou pekls dūšie. Po trejum Karaliu bruolis alksnius kėrta, nomėi vēžė. Anopriou darba atsėrada: šakas kapuotė, medėnīčiuo dailē sokrautė. Bus sausum žabum mamalē. Vaikis džiaugies, darba atradės. Dėrbont galva bova aiški.

– Ar jau kuoks ėštėža paskotėnis, kad savės namuoko apgalietė? Darbus dėrbsio, terp žmuonium gīvensio. Torio ožmėrštė ton muotrėška, nalakstītė paskon anuos sėjuona, jē ana prasts eso. Kāp kėtė vīrā gīvenėma sosėtvarka? Jog na mon vėinam tēp atsėtink…

Sausė galė atvažiava Daugiela, ėr Anopris viel atsėdūrė Paežeriūs.

Petruonē bova kėtēp. Pri muotinelės ėš Daugielas taėštrūka priš pat Kaliedas: vės gaspadėnė ėšlēstė nanuoriejė. Ta verpėma daug, ta karvė apsėveršiava – rēk tris kartus melžtė. Ėr tvartūs darba daugiau, ka vaikė nabier.

Vėina karta reikiejė mergā kažkuo nuētė i jauji. Rīžuos ožsoktė ėr i ton pelodė, kame so Anoprio gozėka ėiškuojė. Parmetė akimis ton vėita, ėr šiorps merga nukretė. Pasėinēs palūm krūvas, nu stuoga vuoratinkliu draiskalā nukaren, joudė nu dolkiu, pėrtėis sėinas aprūkosės, smėrd vėsas kertės porvo ėr dūmās.

– Viešpatie, kāp če aš siediejau, kap če aš nieka namatiau, tuokemė kiaulėninkė…

Ėr nuors Petruonė nabova dievuobaiminga, panuoriejė sokalbietė sveikamarėjė ož ton, kad laiko ėš pelodės ėštrūka. Aiškē Anopris anon apjouktė nuoriejė. Tėik dėinum vėins šalėp ontra trėnas – ni paveiz, ni pašnekėn. Gerā dar, kad načīdėjės.

– No kon, – mėslėjė Petruonė basėdarboudama. – Vėina grieka ėš šium metu ėšsėnešo. Kāp ēsio advėntėnės, rēks konėgou pasakītė, ka so vaikio bočiavaus. Bus baisē priklē, bet pasakīsio. Jog na pėrma merga tēp sogriešėj. Vo konėgs monēs napažīst…

Viežiē ont kelė pasvėra, dongos paaukštiejė ėr pašvėisiejė. Saulietekis nu gõrės pasėslinka ont ežera. Artijė pavasaris.

Anopris bova ikinkīts i darbus. So pėrmās gaidēs kielės koltė abodo so gaspaduorio. Dėina vežė ėš mėška medius malkā. Ruozalėjės nabėiškuojė. Vo jē kor pri žmuonium pasėtaikė sosėtėktė, narīžuos pašnekintė.

Daugielienė so Petruonė pasėmainīdamas siediejė stakliesė – nuoriejė lig Velīku audėma pabėngtė. Sosiedės truobelninkės, katruoms verpėma Daugielienė bova idavosi, kartkartiems liuob atēs so verpalās. Vėina puopėiti soverptus lėnus atnešė Biekštienė.

– Vo če Ruozalėjė idavė, – padiejė gējum rīšeli ont soula.

– Diel kuo pati naatējė? – pasėterava gaspadėnė.

– No kad bieda ėštėka.

– Ar tik nasosėrga?

– Ne, naserg. Bet ėr svēka nier.

Ėr papasakuojė Biekštienė, kāp priš kelės dėinas Jundoulienė Razės longa ėšmuša. Senē tiemėjė, kad anuos žmuogos pri Razės šliaužiuo. Vo ton vakara pasekė, akmeni ožontie našdamuos. Pamatė, kāp Jundols i Razės truoba īsmoka, palaukė, kol švėisa ožgēsa, ėr palēda akmenio i longa. Vo anoudo po ton longo bova, ta Razē i kliova. Stõkla šokės žonda ėr nuosi sopjaustė. Ale ni tuo nanumėrs. Vo Jundola nomūs dabar lerma baisiausė. Pati žėnuoms nu vīra i kaili gava. Bet nanusėlēda ni par naga joudīma. Ēn par suoda ėr vėsims pasakuo. Rokou, lai moni ožmoš, bet aš ton sterva i dėinuos švėisa ėšvėlksio.

– No, no, – lingava galva Daugielienė. – Toriejė vuožka priētė lėpta gala. Dėdėlē jau smaila ont vīru īr…

Petruonė klausies, kāp sosiedės karšė Ruozalejės kaulus, ėr stebiejuos. Aple Ruozalėjė tēp prastā nikumet nabūtom pagalvuojosi.

Natroka ta naujīna pasėiktė ėr Anoprė ausis. Ton pati vakara par večerė Daugielienė aplē Razės biedas papasakuojė sava vīrou. Joukies abodo. Anopris sriebė konkuolīnė, ėr ėšgėrda Balvuonienė mėnavuojont. Parauduonava kāp viežīs, akis i bliūdali nudūrė. Bet nieks anuo netiemėjė, vėsė ton naujīna parkratėniejė.

Nuējės i kamara goltė, ėlgā naožmėga. Vo tau, žiopleli, atsakīms i vėsus tava klausėmus. Kažkuokės drumzlės golė šėrdėis dognė. Pasėbuovėjė muotrėška tavėm… Ar galiejė ons dėdėlē Razė kaltėntė? Kažėn…”Jog žėnā, kad na so mergo prasėdiejē ”, – atsėmėnė anuos žuodius. “Pats eso kalts, pats, miemė paskotėnis”, – vuos nadejāva vaikis. – “ Na kėtēp, kāp velns bova pristuojės…” No bet ėr buobu veislė! – sokėla pėktoms. – Palaukėt, raganas, aš dar jums paruodīsio!”

Ėr pradiejė Anopris i vakarelius vakščiuotė, mergas kėrkintė, šokdintė, līdietė, toštės kalbas varėnietė. Jē tik naspardies katra, glomžė ba kuokiuos giedas. “Palaukėt, – mēslėjė, – atēs pavasaris, pasėsvadinsio aš vėina kėta pri akmėnēlė”.

Dėdėlē pravertė anam Ruozalėjės pamuokas. Tik parpiejėmus aplē akmėni ėšmetė ėš galvuos.

Vo jē kor Ruozalėjė liuob pamatītė, dėdėliausi lonksta aplinkou soka.

Mergas diel Anoprė tėrpa. Bet nieks nagaliejė prikėštė, kad muonėj katron vėina.

Par dvė vasaras, katras ėšbova pas Daugiela, ėr i ožpėrti kelės bova nusėvedėns. Bet tik po vėina karta. Kāp mergas anuo navėliuojė, kuokės pinklės narezgė, nikāp nagaliejė ėlgam prirėšti. Vėskon ons lēda joukās, ligo nieka nabūtom bovėn. Tik Petruonės najodėna. Dėrba abodo vėinūs nomūs, vėinūs laukūs, mėiguojė tame patem svėrnė, ligo bruolis so seserė. Nikumet ėš anuos najoukies, nikumet nabarė. Jē matė, kad darbs īr sunkos, liuob padies paprašuoms. Bet aplē lėnamėni ni vėins, ni ontros nikumet naožsėmėnė.

Suoduos pakraštie apgriovosem palivarkė gīvena Ločinskis Jūzops. Ons laikė savi bajuoro esont, bet žmuonis plėkbajuorio vadėna. Kažkumet tuo vėituo bova gražos dvaralis, bet Jūzopa buočius žemės pragierė, truobesius aplēda. Ėš tuos bajuorīstės lėka tik apgriovėn bodinkā, sens suodnos ėr pasėpūtėms. Ėr dar slinkoms. Toriejė Jūzops tris vākus, vėsus karalėškās vardās krėkštītus: Vacluova, Vladisluova ėr Jadvīga. Ale žmuonis anus vadėna paprastā – Va slis, Bladis ėr Gēdvė.

Ton pavasari atvelīkis bova vielībs ėr šėlts. Prišnekėna vaikē Vasli ėr Bladi itaisītė suodne ling īnės. Po vėsam sosėrinka tėn vėsa suoduos jaunūmenė. Lingavuos, daināva, ont gala ėr mozėkonta sosėėiškuojė. Ločinskė Gedvē bėngies septīniuolėktė. Daili bova mergėkė: platiuoms žīdruoms akėmis, geltuonās plaukās, sopintās ī do bėzus ronkas stuoroma. Muotina dar i vakarelius nalēda, bėjuodama, kad linksma ėr šneki doktėrelė i bieda napakliūtom.

Ton šventadėini vēsum vaikiu akīs ont Gedvės bova padietas. Šnekėna anou vėins par kėta. Vėsė so ano lingoutėis nuoriejė. Ėr Anopris naatsėlėka. Kuokēs žuodēs ons mergelė šnekėna, kāp meilē ėr dailē soka jonkeliūse ėr vediuojė kriuokavekūse, kas tėn bažėnuos. Bet aiškē bova matītė, kad Anopris Gedvē tink.

Po tum atvelīkė linksmībiu Gedvė pradiejė i vakarelious veržtėis. Zīzė kāp mosės paskou muotina vakščiuodama, kad ta par sekmėnės pri Jundola ėšlēstom. Ont galum gala muotina nabapsėkėntė, tik prisakė bruolems nu Gedvės akium nanulēstė ėr nomėi vėsims krūvuo parētė.

Bruolē ėr patiemėjė, kad sesou vės so Anoprio šuok. Ėr žėnuoms, taikuos anuo līdama ėš vakarelė ētė. Ėšslīda Gedvė pro vartelius ėš kėima, vo bruolē ėš paskuos. Anopris patuorie po vuobelė balaukous. Bladis Gedvė nomėi nusėtėmpė, vo vaslis so Anoprio pasėrokoutė.

– Namėslīk to, manerki, kad tau pavīks so mūsa seserė kāp so kėtuoms. Vėsė žėna, kad na vėina maerga diel tava lėižovė džiūva, rasi katra ėr rūtus pas tavi gierė, rasi katra ėr kliebie ėr Paežeriu parsėnešė. Nalīsk pri Gedvės, vo jē pamatīsev, kaulu nasorinksi.

 

——————

 

Tēp ėr žėnuok !

Anopris tēp nuoriejė anam i akis nusėžvėngtė, bet nutarė dorno apsėmestė.

– Ēk jau, ēk, Vacluovā! Kuo to pīksti?

Ar tēp jau bluogā īr, kad tava seserelė šonkėnama soula napūda. Jog jē na aš, kėtė šuoktė būtom pavadėnėn.

– Būtom, ale kad par tavi priētė nagal. Vuos mozėkonts ožgrajėj, to ėr pri šuona. Atsėmink, ka obags esi, ana na tava nuosē.

Anopris šėrdie pasiota.

– Žėnā kon aš tau ,Vacluovā, pasakīsio?

Ēk to po kelma! Ar mon mergum svietė nier? Narēk mon tuos jūsa pėimēnės.

Ir nusėspjuovės nuejė.

– No palaukēt, šliektu skūras! Veiziesēm, kėinuo vėršos būs.

Nasunkē tabova Anopriou dorna mergelė apmuonītė. Darė ons tēp na tėik ėš geroma, kėik ėš pėktoma ont anuos bruoliu. Vakareliūs baveik našonkėna, bet vėsa vasara trainiuojuos anodo parogēs, paežerēs, pabėrštvīnēs. Nareikiejė ni pri akmėnēlė vestėis.

Ont rodens patiemėjė senuojė Lošinskienė parmainas doktėrėis svēkatuo. Prispīrė gerā pri sėinas – ta kriuokdam,a vėskon ėr papasakuojė. Muotina ož galvuos sosėjiemė. Nuoriejė sūnus ėškeiktė, kad naėškeravuojė seserėis, bet nutarė pėrmo so tievo pasėšnekietė. Tievs, žėnuoms, ont anuos patiuos pasiota, bet kon darīsi, – rēk kon nuors sogalvuotė. Rēkietom ož kuo nuors ėšpėrštė – bet tuoki jauna tabier. Jē ėr rasis kas nuors, kol pėršlē sovažėnies, kol ožsakā ėšēs, vėsė pamatīs, diel kuo Ločinskė Gēdvė žanėjas. Kalbum naapsėginsi. Tuo dar batrūka, kad ėr jaunėkis atsėmes. Bet kad tuo jaunėkė dar nier…Nieka duora anoudo nasogalvuojė ton vakara. Kėta dėina muotina Gedvē aplē pėršlības ožsėmėnė. Ta kauktė pasiota:

– Nēsio ož nieka, nuors ožmoškėt! Mon Anopra rēk!

– Ar nuors žėna tas tāva Anopros, kad to nabvėina?

– Dar nažėna, – kūkčiuojė Gedvė, braukdama plaštakuoms panuosė ėr ašaras nu žondum.

– No ėr nasakīk, – prigrasėna muotina, – Vo dabar ēsi i vėsus vakarelius, šuoksi so anon kėik geisdama. Jē nomėi nuories līdieti, lai līd. Tēp ėr bova. Bruoliu so Gedvė i vakarieli muotina nabėšlēda. Diel tuo Anopris pajota laisvas ronkas torīs. Šonkėna, šonkėna Gedvė na tėik dėl nuora, kėik dėl tuo, kad galietum priš kėtus pasėruodītė. Ėr nomėi ėšlīdiejė. Vo parlīdiejės ėr i svėrna ožējė. Tėn anon ėr ožtėka abodo senėjē Ločinsskē. Papoulė Anopris pats i sava pinkles, napargodrava šliektu. Napalēda anuo Ločinskē tuol, kol veselės dėinuos nasotarė. Jau švėta, ka Anopris parējė i Daugielas kėima. Atsėsieda ont priklietė liūdnos, kāp žēmė pardavõs. Tēp ėr rīmuojė, alkūniems i kelius pasėriemēs. Dūšiuo bova kāp tvartė. Nareikiejė anam ni tuos Gēdvės, ni tuo vāka, ni Jočinskiu palivarka. Nieka anam nareikijė. Nuoriejė biegtė galva sosėjiemės kon tuoliau ėš Paežerium, pas muotinēlė, pas bruoli, nieka nabmatītė, nieka nabiprisėmintė.

Tarkšteliejė velkē, gėrgžteliejė doris – Petruonė kielies karviu mėlžtė. Nusėdīvėjė radosi ont priklietė vaiki siedont, gerāsēs drabožēs apsėdariusi.

– Kuo to siedi, Anopri? Ar atsėgolės nabovā?

Anopris pakielė galva nu ronku, ėr Petruonē pasėruodė, kad ons pelėnās apiberts – tuoks bova parsėmainės.

– Kas īr, Anopri? Bene sergi?

– Sieskis, Petruonelė, šalėp monės, aš tau sava bieda papasakuosio.

– Ar tik mamālė nanumėrė? Vo rasiet žmuogo ožmušē? – teravuos sosėrūpėnosi Petruonė.

– Ne, dar bluogiau. Žanītėis torio.

– Anuoki čia na bieda! – Petruonē ligo šėrdės soskauda, ligo jouks pajiemė. – Vėsė kažkumet tor apsėžanītė. Vo so kou?

– So ločinskė Gedvė. Nanuoro aš anuos.

– Ka nanuori – nažanīkės. Kas tavi vert?

– Tas ėr īr, kad kėtēp nabgalio.

Petruonė sosėvuokė.

– Būsi prigāvės mergelė…

Anopris paveiziejė i Petruonė jouduoms spinduntiuos akėmis, ėr tā pasėruodė, kad anuos pėlnas ašaru. Dīvā bova Petruonē matītė vīrėška ašaruojėnt.

Ana atsėsieda ont priklietė. Anopris pajiemė Petruonės ronka. Ta bova stombi, tvėrta, bet daili – ėlgās pėrštās, līgēs nagās so mienoliokās.

– Delčė, – kartē vīpteliejė Anopris pats sau. – Dorna Gedvė, namuokiejė soskaitītė dėinum lig delčės.

– Sakīk, Petruonelė, kuo to ožpernā par lėnamėni i jauji nabatejē po posnaktē?

Petruonē nusmelkė šėrdi.

– Ėr tik dabar taprisėtaisē paklaustė…Po dvejum metu! – ėštarė so apmaudo. Ėr patīliejosi pridūrė:

– Gozėka ėiškuotė! Dorna bovau, kāp avės.

– Vo rasiet būtoviau ėr radosiu. Ėr gīvenėms būtom kėtēp sosėkluostės.

Petruonė staigē ėštraukė ronka ėš Anoprė saujės.

– Namalouk nuors dabar! Nabovā to pametės gozėka. Pasėjouktė ėš monės nuoriejē!

Anopris nulēda galva. Ons natoriejė kon sakītė.

– Gerā, kad sovės pruota napametiau, – vuos ne šauktė šaukė Petruonė ir nubiega nu priklietė, beluodama paruodītė ašaras. Šėrdie vėskas kėla ėr verties ėš naujė.

 

 

II dalės

 

Išversts iš klumpiu

 

Anopris goliejė mamālės prišėninkie, ronkas ožmetės ož galvuos, ėr spuoksuojė par longāli i saulės pazarus. Dongos bova krovėnā rauduons, matīt, rituo būs viejouta dėina. Laužtuojė kuojė, itverta i lazdīnu kartis, tīsuojė palei sėina kap kuoks rōstgalis. Šalėp luovas asluo goliejė kriokē – bruolis paskuolėna sosiedūsė. Veiziejė vaikis par longāli ėr mėslėjė, kad laiks vės dieltuo slenk. Žmuonis jau bolvės nusėkasė. Dabar vīrā tėkriausē dėrvas ar. Mosiet jau ėr rogē pasietė. Kap gerā būtom ētė paskou plūga, karts nu karta sobrėngont arklius. Žemelė vėrstom ėš puo nuoraga kap ežera vėlnės, aplinkou lakiuotom kuovarnē, sekiuodamė paskou artuoji, kėrmėnus nu vagūm ronkiuodamė. Bet dabar Anopris ton galiejė tik sapnoutė ar ožsėmerkės prisėmintė. Nuors mėslės ėr nabibova tuokės skaudės, kap ton prakeikta panedielninka, vo ėr puo tam…

Kas bova tou dėina ėr puo tam, ons ni pamėslītė nanuoriejė, bet ėr atsėkratītė tās prisėmėnėmās namuokiejė… Ka sogrīžės ėš Ločinskė svėrna pasėšnekiejė so Petruonė, goltė žėnuomās nabejė. Nabibova laika, vo ėr ožmėgtė vargo ar būtom galiejės. Jug prižadiejė Ločinskems, kad atsakīs gaspaduoriou sava vėita ėr taisīsės veselē. Kāp ons ėšaiškins gaspaduoriou sava išejėma ėr kāp tā veselē taisīsės, nikāp nanumanė. Pėrms ketėnėms bova druožtė ėš Paežeriūm naatsėsokont, tuoliau nu Gedvės, nu anuos bruoliu ėr tievūm. Rasiet pavīktom i kuoki miesta pasėdoutė, vo rasiet i Amerika ėšvažioutė… Bet tėi ožmėslā bova naaiškė ėr natėkrė. Ligo par mėglas patraukė arkliūm soveizietė. Atejė pri posrītės kap drėgniu apsėjiedės. Gaspadėnė nudelbė skersuoms – ar napagėrīngs. Gaspaduorios ligo ėr pasėjoukė – matīt, tuolėi merga līdiejē, kad tuoks apsėmėiguojės. Šēp a tēp… Lėnus šėndėin reikies somerktė.

Vėsa posdėini abodo so gaspaduorio darbavuos: vežė pri lėnmarkas nukėrstus alksnius ėr nušokoutus lėnūm piedus. Puo pėitu balėka tik sumestė anus i ondėni, apkluotė nukėrstās verbās ėr apkrautė akmėnėmis, kad piedā būtom apsėmtė. Toukart ta bieda ėr atsėtėka. Nešė akmėni i prūda vėdori, kuojė nuslīda tarp šakūm, akmou ėšsprūda ėš nagūm ėr nukrėta ont kuojės. Dėdėlė skausma ni napajota, tik kuojė kažkap apkaita ėr šėrdės apsala. Vo ka pradiejė krapštītėis i kronta, pajota, kad kuojės primintė nabgal.

Gaspaduorios šēp tēp padiejė nušuokoutė lig ratu, parvežė pri klietės ėr pašaukė patė. Ta paraitė kelnės ėr nusprėndė, kad kauls būs lūžės – nakėtēp. Tad ėšsiuntė doktėri pašauktė senuosės Vaurienės, katra suoduo geriau ož kėtus lėgas ėšmanė ėr visuokius vaistus žėnuojė.

Buobotė natroka atpūškoutė krežio nešėna.

– No vo kas tavi, tuoki jauna ėr dėkta, ėš klumpiu ėšvertė? Ruodīk kuojė ėr pasakuok, kāp tas atsėtėka.

Šnekėna Anopri, pati čepnuojė ėr maigė anuo kuojė. Vaikis inkštė pru sokoustus dontis.

– Pakėntiek, pakėntiek, tujau sotvarstīsem, kad mažiau skaudietom.

Pasėrausė sava krežie, ėštraukė botelka ėr maža skleininčelė, katron pripīlė kažkuokė trunka ėr sogėrdė vaikiou. Matīt, žuolės bova šnapšė ožpėltas, diel tuo skausmos apmažiejė. Puo tam prisakė gaspadėnē paėiškuotė senūm abrūsu ar šēp skōrliu, tik kad čīstė būtom. Pu tuo gaspaduoriou lėipė atneštė tėisiūm lazdūm. Apvīniuojusi kuojė audėklās, itaisė anon tarp lazdūm ėr surėša lėipas karnuoms.

– Ruoduos, kad vėins kauls tier lūžės, sogīs, šuoktė dar galiesi. Bet pagolietė rēks ėlgā. Vo je vākščiuotė nuoriesi, ta tik so kriokēs. Darbininka dabar ėš tavės nier.

– Ta kumet aš ėšgīsio, ciuocelė?

– Jauns esi, ėšgīsi. Puo kuokiūm ketoriūm nedieliu lazdas galiesi nujimtė, bet kāp vakščiuosi, nagalio žėnuotė. Pats matīsi…

Skausmos kuojuo ėr Vaurienės žuolės ožtėmdė Anoprė galvuo didliouji rūpesni aple veselė. Gaspaduoriou grīžos puo darbūm, pasėprašė ont rītuojaus ėšvežams i tieviškė.

Tēp tatā ėr goliejė mamālės prišėninkie jau treti nedielė. Baisiausē pakīriejė ba darba drėbsuotė. Dėl tuokė bovėma vėsuokės mėslės nadevė ramībės, linda i galva, griaužė šėrdi. Vo pasėšnekietė nabova so kou. Nie mamalē, nie bruoliou aple Gedvė napasakuojė. Kāp ons galietom tuokios dalīkus pasakuotė!? Ėš sarmatas natorietomi kor akiūm dietė…

Bet kažkuoks palėngviejėms ligo ėr atejė… Veselė nosėstūmė, vo rasiet ėr vėsā ėšėra. Kam Ločinskems rēk raiša žėnta? Vo lauktė, pakuol ons ont kuoju atsėstuos, nabibova laika. Gedvės padiejėms natroks i akis ėšlīstė. Gedvė… Kažėn, kon ana mėslėj? Tikriausē lauk, kad ons ėšgėjės nusėves anon pri šliūba. Nasolauks… Dabar Anopris tėkrā žėnuojė, kad ons so Gedvė nažaninsės. Vo vakūtielis?.. Aple ton užsėmėslėjos vėina nakti Anopriou ligo kuoks dīglīs šėrdie atsėrada. Gedvė kalta, kad prilėpa pri anuo kap kėbris pri šonėis oudėguos. Vo ons pats? A reikiejė muonītė jauna mergelė, dar tėik pruota tatorėntė? Kalts esi, kalts, – skombiejė kažkor šalėp galvuos, ligo svėrplis būtom pri ausėis grėižės. Kāp ons ton nakti nuoriejė, kad šalėp būtom kas nuors, kam galietom sava šėrdi atvertė. Rasiet ėr ton spīgli tēp būtom ėštraukės. Ėr narada sāva prisėmėnėmūs kėta žmuogaus, kāp tik Ruozalėjė. So anou aplė vėskou būtom lėngvē pasėšnekietė. Ana ta jau žėnuotom, kāp vaiki pagoustė, kon patartė. Atsėmėnė Anopris, kāp ana lėipė biegtė ėš Paežeriūm. Naklausė, nabiega – še dabar ėr tor… Bet Ruozalėjės naprisėšauksi… Kap ėr Petruonės… Puo tuo pasėrokavėma pri klietelės napriejė pri anuo. Vākštiuojė pruo šali, kap pruo nagīva dākta, akis nudūrosi.

Vėina lītouta dėina i Braukliūm kėima isoka raitelis. Ka mamālė īvedė i prišėninkė Ločinskė Vacluova, Anopris siediejė ėštėisės ont soula sotvarstīta kuojė ėr vėjė šniūra.

– Vo, Anoprieli, če žmuogos ėš Paežeriūm atjuojė tavės aplonkītė. – Ėr palėka anoudo vėino do.

Anopris, svieti pasvadėnės ont soulo, nusėkraustė i luova. Vacluovs nusėtraukė nu galvuos keporė, apžvelgė prišėninkės lobas, pašokėnė gūnė ont luovas, Anoprė apraišiuota kuojė ėr pieda, katra bova apauta soluopīto vėlnuonė žekė, ėr pajota, kad tas pėktoms, katrou persėjiemės ėšjuojė ėš nomūm, aptėrpa, apmažiejė. Anopris siediejė ont luovas kap niekor nieka ėr tīliedams vėjė šniūra. Ruoda pradietė palėka svetiou.

– Tatā pabiegā, mergėninkė, – nieka geresnė nasogalvuojė Vacluovs.

– Je, kuojė nusėlaužiau, puo pažastė pasėkėšau ėr pabiegau, – atvertė Anopris.

– Vo kap sosėtarėms? Juk prižadiejē.

– Ar aš sakau, kad naprižadiejau? Bet mon ruods, kad so kriokēs sava veselės naatšuoksio. Pats matā…

Vaslis viel isėspuoksuojė i apraišiuota Anoprė kuojė, i kriokius, katrėi stuoviejė pasėinie. Ta kuojė bova nagīva, panaši i rōstgali. Je, je džiaugsmos nadėdėlis – pagalvuojė.

– No ėr kėik tēp golėniesi?

– Vo kon aš žėnau? Pakuol sogīs. Pakuol pieda galieso primintė. Rasiet kuoki mienėsi, – bėški pamalava Anopris.

Svetīs pasėkasė pakauši:

– Mienou īr daug. Vo kon Gedvē pasakītė?

– Kon matā, ton ėr pasakīk. Kažėn, a raišos vīrs anā būs rēkalings? Kap ėr tamstuoms vėsėms…

Anopris naklausėniejė nieka: nie aple naujīnas Paežeriūsė, nie aple Gedvės gīvenima, nie aple Daugielas nomus. Ruoda nutrūka, ėr svetīs sosėvertė atgal.

– Kuo tas žmuogos nuoriejė? – raiteliou ėšjuojos pasėtērava mamalė.

– Gaspaduorios atsiuntė paklaustė, ar gīn kuojė. Ligo nuorietom, kad kėta meta viel pas anon grīžtiuo, – somalava Anopris.

– Ēk, ēk, – plasteliejė ronkuoms Brauklienė. – Ni namėslīk! Ožteks, ka svēkata diel anuo guobšoma padiejē. Dar nažėnė, kuoki ta kuojė būs, ka lazdas nujimsem.

– Natorietomi pīktė, mamalė, ont gaspaduoriaus. Juk atsėskaitė so munim teisingā, kap ka buvuom solīgėn. Vo diel kuojės aš pats kalts – nareikiejė ožsėžiuopsuotė.

Dabar, ka galva jau bova prašvėisiejosi, Anopris kažkelinta karta pamiegėna prisėmintė, kap tėn vėskas atsėtėka. Jiemė alksnius ėš krūvuos, svaidė ont plūdorioujėntiu lėnūm. Vākščiuojė aplink lėnmarka ėš vėsūm posiu, kad gerā oždėngtom. Ka reikiejė vėdori ožkluotė, ožsėlėpa ont imestūju i vondėni. Ėr lėntalė skersā prūda tēp ožstūmė. Paskiau ont tuos lėntuos kelis akmėnis ožtėmpė. Na vėins dėrba, abodo so gaspaduorio. Tik ton vėina akmėni ėr bareikiejė ožkeltė. Anopris ožsėmerkė ėr ligo veiziejė, kāp ons kel nu žemės natēp dėdėli, jouda, apvali akmėni. Kažkuoks sunkos ėr napatuogos pajimtė pasėruodė anam tas akmėnātis. Bet Anopris pėrštās apčepnuojė šuonė doubelės ėr pamėslėjė, kad ėšlaikīs, vo kėta ronka pakėša puo apatė. Ruoduos, dėktē laikė, vo ėšsprūda bjaurībė ėš nagūm kap tik tou mėnota, ka ons bova pakielės kuojė naujem žingsniou. „Nagierės bovau, diel tuo kėpšos na puodėška, vo akmėni pakėša“, – pasišaipė pats ėš savės… Palauk, palauk, – kuokės tuos doubelės bova – ligo dvė, ligo trīs? Ar tik nabūs pėktuojė ipiedintas? No tuos mėslės vaikiou nu pat plaukūm lig skaudontės kuojės vėrpolīs nuslinka. Anopris jau žegnuotėis nuoriejė – atstuok, pėkta dvasė! Tatā ontra karta būs ana Anopriou pasėtarnavosi. Nuoriejė ėšsėsoktė nu sava naduora darba – vo, aš tau ėr pagelbiejau. Anopris pamėslėjė, kad nu goliejėma jau blūdītė praded…

Ėš tėkrūju, a jau tēp gerā bova anam ton Gedvė muonītė? Ėr pats sau toriejė pripažintė, kad ne tēp jau ėr prastā. Pėrmiausē šėrdi gluostė tas, kad Gedvė, pati gražiuojė suoduos mergelė, pri anuo linkst. Kėta vertos, krotiejė pėktoma kėrmėns priš anuos bruolius: veizat, ganuot, sekiuojėt, vo še jodom – nieka nagalėt padarītė! Īr tēp, kap aš nuoro.

Vo tėi slaptė sosėtėkėmā… Gražė bova sosėtėkėmā, rasiet diel tuo, ka slaptė. Rasiet diel tuo, ka Gedvės plaukā slīda terp pėrštu, kap ėššokoutu lėnūm saujės, ka i akis kap i žīdra dongo veizietė galiejė, ka borna kvepiejė žemougiems… Rasiet diel tuo, ka sosėtėkosi čiauškiejė kap žvėrblis – vėsa Ločinskiu gīvenėma ėšpasakuojė. Ir mīloutėis okatni bova. Meili, paslonki. Tik puo tūm pasėmīlavėmu ons nažėnuojė, kon anā sakītė. Vėins rūpėsnis tabova – kā grētiau anon lig nomūm parlīdietė… Ni napalīginsi tuo džiaugsma, katron so Ruozalėjė patīrė – na nu mīliejėmuos, nu pasėšnekiejėmu. Ruozalėjē ons kap žmuogos rūpiejė, vo kon duora ėr pruotinga galiejė anam pasakītė ta pėimenė?

Dabar, spuoksuodams i prišėninkės balkius, keikė sava dornoma. Kuoks nalabāsis nūnešė anon i Ločinskė svėrna? Jau vėn tas, ka Gedvė i vakarieli atejė ba bruoliu, toriejė ītarėma sokeltė. Ka šonkindams paklausė, kor tėi anuos aniuolā sargā, ta nosėjoukosi pasakė, kad ėšjuojė i kėta suoda mergūm ėiškuotė. Vo je rimtā – īr pavadintė i Gaudotius, i poseserės pintovės.

– Vo tavės ar navadėna?

– Vadėna, bet aš nanuoriejau.

– Dielkuo tatā?

– Kon aš dėrbsio? Juk tavės tėn nier…

Ėr trumpam prisėmetė pri anuo vėso lėimėnio. Vo anon kap medo patepė tėi žuodē ėr tas prisėglaudėms.

– A galiesio tavi palīdietė? – sošnėbždiejė i ausi.

– Je nuoriesi… Tuo ėr klaustė nareikietom…

Nieka ons naītarė ni tumet, ka rada anon balaukont ož Jundola daržėnies, ni kelio ēnont, sosėkėbos, sosėglaudos, ni Ločinskė kėimė, kor ni šou navompteliejė, ni svėrnė, kumet ont luovas siediejė apsėkabėnėn. Ni tumet, ka svėrna doris atsėdarė ėr tarpdorie ėšdīga Gedvės tievs, Anopris nasoprata, ka vėskas bova ėš onksta somėslīta. Kor bova anuo pruots ētė i svėrna? Tėkrā, ka Dėivalis nuor žmuogo nubaustė, pruota anam atem…

Bet baisiausė žėnė ėšgėrda puo tam, puo ėšbarėmu ėr ėšaiškėnėmu.

– Je jau abodom tēp gerā īr, žaninkėtavuos. Ėr grētā! Diel tuo, ka lauktė nabgal. Vākou rēk tieva, vo anuo muotinā – vīra, – kėitā pasakė Ločinskis.

Vākou? Anopris nasometė ont greitūju aple kuoki vāka ons šnek.

– Kuokem vākou? – naėškėntė naėšsėžiuojės.

– Vo tam, katrou pasėdėrbuotav. Kuoks būs, dar nažėnuom, – atvertė tievs.

Tėi žuodē Anopriou kėrta i patius pašėrdius. Šėtā kāp īr?!.. Bet Gedvė anam nieka nasakė. Je būtom pasakiosi, ar ons če siedietom? Patraukė alkūnė ėš Gedvės ronku, bet ta napalēda… Vaikis jota, kad anuo vėdos pasėšiaušė kap kuoks ežīs. Jug anon apgava! Apmuovė kap paskotėni dornio! Ėr puo tuo dar nuor, kad ons so Gedvė žanintomės. No jau nē – tuo nikumet nabūs! Pėrma mėslės bova šuoktė, nustumtė sieni nu tarpdorė ėr pabiegtė. Bet Gedvė siediejė šalėp, kėitā isėkėrtosi i anuo alkūnė. Tievs nu doru pasėtraukė, vėituo anuo ėšdīga muotina. Anopriou ėr kuojės, ėr šėrdės sostīra. Nuors pabiegtė ėštėrpa, vo kėtūm mėsliu galvuo nabatsėrada. Balėka siedietė ėr klausītėis pamuokīmu, kāp ons tuoliau tor tvarkītė sāva gīvenėma. Šėndėina atsėsakīs tarnīstės pas Daugiela, rītuo atēs pas Ločinskius, sosėtars kumet ėr i katron bažninčė važioutė ont puotėru. Rasiet, indolta reikietom, bet ar sokrapštīs pėningūm. Vo je nē, reikies ožsakus skelbtė. No, aple tou anoudo so muotino dar pamėslīs. Puo veselės katron laika tories pagīventė če, Gedvės nomūsė, vo tuoliau – būs matītė.

Pakuol tuos kalbas bova varėniejemas, švėstė pradiejė. Anopriou ruodies, kad ons īr sopončiouts ėr soraišiuots, ont sava gīvenėma nabtor nikuokiuos valės. Atsėstuojės nu luovas, nusėportėna ligo šou ėš ondėns ėšlindės.

– No, žėntieli, lauksma tavės rītuo, – pasakė Ločinskienė, pasėtraukdama nu doru, tuokio bjaurio balso, kad tėi žuodē lig šiuol tabskombiejė Anoprė galvuo – tėik anūsė bova kartielė, grasėnėma ėr naapīkontas. Ar pu tuo ons galiejė tėn grīžtė? Nagaliejė ni ož kon! Ejė kap gėrts par nuganītas paežeries pėivas ėr dėrvas. Jau švėta. Bova vaiskos rīts, vo anam pasaulis atruodė ligo mėgluoms aptraukts. Galva bova tošti, šėrdis sunki. Prisėkapstės lig Daugielas svėrna, sunkē atsėsieda pri kamaras doru.

– No, šėndėina dar prastumsio, dėrbsio ligo niekor nieka, vo nakti dingsio ėš Paežeriūm, – sometė toukart.

– Šėtā ėr dingau, – liūdnē pasėjoukė pats ėš savės. – Natuolėi tanubiegau.

Dėinas bova apniokosės, naktis ėlgiejė. Vakarās Anopris lioub sunkē baožmėgtė. Šēp tēp ožsnūdės lioub sapnoutė sunkius sapnus, katrūm rītmetie nagaliejė prisėmintė. Vėina karta sosapnava Ruozalėjė. Ruoduos, sied anoudo paežerie ont priskolpta ėr šnekas. Ėš vėsuos tuos ruodas atsėbodės atsėmėnė tik tus muotrėškas žuodius:

– Ožteks tau parkratėnietė ton, kas bova. Mėslīk, kāp būsi tuoliau.

Par ton sapna Anopris nuoriejė Ruozalėjė apkabintė, bet ta ėšslīda ėš anuo ronku, atsėstuojė ėr nuejė ežera vondėnio tuolīn, vės mažiedama ėr mažiedama, pakuol vėsā prapoulė migluosė.

 

Muotina ėr duktie

Rītmetiou ėšaušos Ločinskiu truobuo bova ligo puo pagraba. Gedvė tūnuojė kamaruo puo patėlās ni namėslīdama keltėis. Tievs, naėšmanīdams kuokė darba nusėtvertė, slonkiuojė puo kėima. Ločinskienė apejė žīgius, ožmaišė vīrams katėlāti posėnės kuošės, katron kėrta tik Vaslis so Bladio – anoudo aple naktėnės derības dar nieka nažėnuojė. Puo posrītės abodo bova ėšsiūstė avėžėinas artė.

Muotina siediejė pri stala, alkūnė pasėriemosi ėr koskelės kertė gaudė rėitontės ašaras.

– Kuo smorgliuojīs, kuo nadžiaugīs? – bombiejė tievs. – Juk vėskas ēn tēp, kap bovā sogalvuojosi.

– Nustuok! Mona šėrdis jau ėr tēp plīšt… Ar tatā tuokiuoms pėršlībuoms aš sava doktėrelė augėnau, – pratrūka vėso balso Ločinskienė.

– Tpfu! Tūm buobu praskīdėms! – nusėspjuovė vīrs ėr, trėnkės durīm, išejė ėš truobuos.

Muotina, lėkosi vėina, siediejė pri stala ėr kūkčiuojė – liūdnas mintis nejė ėš galvuos. Ėš tėkrūju, a gerā anėi somėslėjė? Kuoks tas žėnts būs? Kad gers darbininks, ėš Daugielas gėrdiejė. Tik kažėn, kāp so momis sotars? Kāp so Gedvė sogīvens? A mīlies, a guoduos anon kap sava muotrėška? Šėrdės muotinā gielė – nujautė, kad gera ėš tuo nabūs. Vo nu žmuoniūm kalbūm naapsėginsi: matā, Ločinskē dėdēs nešies, vo žėnta tik tuoki tagava. Vo je dar ėšlīs i vėršo, kad Gedvė nabvėina… Ne, ne, rēk grētiau apžanindintė. Pakuol vāks atsėras, pakīries buobuoms lėižovēs maltė…

Ontruojė dėina jau ejė i vakara, vo Anopris vės nasėruodė. Gedvė siediejė pri longa kap ont īlu. Muotina vākštiuojė ligo so akmėnio ont šėrdėis. Saulē nusėlēdos, tievs ėšsiuntė Vacluova pašauktė ton manerki. Bet Vacluovs parejė vėins.

– Nier anuo. Vakar kuojė nusėlaužė. Daugiela ėš pat rīta ėšvežė anou pas muotina.

Parbalosi Gedvė ėššuoka pro doris i kėima. Muotina plasteliejė ont soulo. Vīrā, sosiedėn ožstalie, veiziejė vėins i kėta – kon darītė? Ont galū gala tievs pasakė:

– Rēk palauktė. Puo kuokiūm dvėjūm niedieliu nuvažiousem, paveiziesem. Rasiet pats kuokė žėnė atsiūs. Ēk, muotin, Gedvė parsėvesk, pasakīsem, kad nier če kuo galūm darītėis.

Gedvē nu tuos naujīnas šėrdi sosoka. Ka atejė muotina, vuos pastuoviejė, i žiuogrius ėsėkėbosi.

– Nasomėslīk žliumbtė ėr rūpintėis, jug nanūmėrė tas tava Anopris. Pagolies korin laika ėr ėšgīs. Tievs so Vacluovo nuvažious aplonkītė.

– Ėr aš važiousio, – pasėšuovė Gedvė.

– Tuo batrūka, kad lakstītomi i svetėmus nomus navadinta. Naprider tau tėn važioutė. Geriau sava svēkato rūpinkis.

Svēkata ėš tėkrūju bova prasta. Vākštiuojė parbalosi, valgītė nanuoriejė. Kad ėr maža kōsni i borna īded, bet ė tas šuokst atgal… Naktis atruodė baisē ėlgas, nagaliejė ožmėgtė nu sava bagalėniu mintiūm. Kāp ons tou kuojė nusėlaužė? Dabar tėkriausē gol, paētė nagaliedams, ėr skaud mosiet smarkē… Vo ana če vėina so sava biedo ėr gelontė šėrdė – kas būs, kumet būs? Ėr anam padietė nagal, vėins tor kėntietė…

Gedvė varė ėš galvuos bjaurės mėslės. Nanūmanė, ka pati bjauriuojė dar naėšlinda. Jauna, dorna tabibova, kad soabejuotom, a tas Anopris nuor so anou žanintėis. Nagaliejė nanuorietė, kėtēp a būtom anon muonėjės… Ėr mergelė varstė, parkratėniejė vasaras prisėmėnėmus. Vo anėi bova tuokėi grāžė – vėinintelė pagouda naktėmis, kumet mėiga nagaliejė prisėšauktė…

Šėtā ana ēn paežerė, mamūnės bažninčėnio kreželio nešėna – rēk pririnktė žuoliūm vaistams, pakuol pėivu dar nanušėinava. Žuolelės pažintė anon ėšmuokė mamūnė ėr senuojė Vaurienė. Tad ėr skainiuojė pakrūmalēs juonažuolės, rinka ėš vejuos čepruonus, padėrviūs ėiškuojė kvepontiūju ramoniu, rogiūsė pešiuojė vuosėlku žėidelius… Gerā, ka laiko atejė. Ontā Daugielas pėivuo jau darboujės pjuoviējē – pats gaspadurios ėr Anopris. Ana stuoviejė ož krūmaliu ėr spuoksuojė i vaiki, katros anon tēp gražē šonkėna gegožėnie pas Jundola. Ėr dabar Gedvē dėdėlē patėka i anon veizietė. Ejė, palinkės i prīšaki, ėšsėžergės, platē dalgio muosoudams, palėkdams ož savės tėisiuo pradalgie dailē sogoldīta žuolė. Matė, kāp pėivas galė abodo vīrā dalgius braukė ėr kėto pėivas pakraštio grīža atgal pri krūmu. Tumet ana pasoka ont anūm. Tīčiuoms ejė ėš palėngvo, lai žėna, ka ana če bova, kad anon matė.

Anopris tėkrā anon matė. Jau vieliau, ka lioub sosėtėktė pri kumpuojė berža, vės lioub prašītė:

– Apsėvīniuok bezus aplink galva, tēp kap ton dėina, ka pjaudams pėivuo tavi matiau. To bovā panaši i karaliaus doktėri ėš pasaku.

– Ēk, ēk… Ėr dielkuo i karaliaus?

– Dieltuo, ka so karūno.

Ana joukies, bova kontėna tās žuodēs. Tou karta Anopris pats pajiemė anuos sopintus plaukus ėr apvīniuojė anus aplink galva. Tėi slīda, ėr vaikis nieka nagaliejė padarītė.

– Nustuok, navark, nieka naėšēs. Kad vainėks ont galvuos laikītomės, spėlgū rēk, vo aš če anūm natoro.

– No ėr narēk, – šnabždiejė Anopris, apkabindams anuos petius, lūpuoms nutvėlkīdams kakla, vo blakstienuoms žondus…

Kuokiūm tik žuodiu ons anā naprišnekiejė, kuokēs tik vardās navadėna… Nu tūm kalbūm sala šėrdės, sėlpa ronkas, kuojės… Mergātė pati nasosėgaudė, kas so anou dedas. Apkabinta par lėimėni tvėrtūm vaikė ronku, ožmėršosi sarmata, pati glaudies pri Anoprė ėr lēda anam atsegiuotė marškėniūm apkaklė, gluostītė kuojės gėlē puo sėjuono ėr bočioutė vėsor… Kažkas šėrdie ligo ėr šnabždiejė – narēk, napasėdouk, bet priešintėis tam anā naožteka stėprībės…

***

Galūm galė atējė ta dėina, ka bruolis bova pasiūsts i Anoprė tieviškė. Gedvē aple tou nieks nieka nasakė. Tēp sogalvuojė muotina, ka Gedvė ba rēkala narūpintomės balaukdama. Da nažėnė, kuokės naujīnas parneš Vacluovs ėš tuos keliuonės. Papasakuotė vėsumet sospies. Ėr Vacluovou bova prisakīta nieka seserē naaiškintė. Parjuojės pėrmiausē so tievās tor pasėšnekietė.

Jautė muotinas šėrdės, ka naujīnas nabūs geras. Ka tik sūnos pasėruodė nomūs, pasėsvadėna anou alkieriou ėr lėipė pasakuotė. Anuo kalba muotinā pasėruodė dėdėlē trumpa ėr naaiški, ta pati pradiejė klausėnietė:

– Kāp ons tavi prijiemė?

– Kap žmuogo. I pasėlabėnėma atsakė, ont soulo pasvadėna.

– Ar pasėdžiaugė tavi pamatės?

Vaslis pasėkrapštė pakauši:

– Napasakītiuo. Mon pasėruodė, ka nabovau laukams svetīs.

– Ar ons vākštiuo nuors kėik?

– Tuo namatiau. Ont luovas siediejė. Pri luovas kriokē pastatītė.

– Vo kumet ketėn ba kriokiu vākštiuotė?

– No, rasiet ož mienesė… Tēp ons mon sakė.

– Vo aple Gedvė ar bėnt paklausė?

– Ne, nieka naklausėniejė.

– Vo to pats a pasakē, kad Gedvė anou rūpėnas, ka žėniuos lauk?

– Klausiau, kon Gedvē pasakītė.

– Vo ons?

– Saka – papasakuok, kon matē. Saka, kažėn, ar anā būs rēkalings raišos vīrs.

Ločinskienė, žėnuodama sūnaus būda, pradiuo dā pamėslėjė, ka diel vėskuo kalts Vaslis – siediejė tuo Anoprė kamaruo ont soulo kap kuoks kelms, pėkts ėr pasėpūtės, nieka duorā napaaiškėna. Nier dīva – jug dėdėlē nanuoriejė tėn juotė. Tėkrā būtom bovėn geriau, je tievs pats būtom važiavės, bet tas – ni ėš tuola… Kam gal būtė maluoni tuoki keliuonė? Juk ėr Vaslis galiejė pasėšnekietė žmuonėškā, ba prikaišiuojimu, ba pėktomu. Bet kor tau… Ons jau naėšlaikīs… Muotina sunkē atsėdoksiejė.

– Na kažėn kon ėš tava pasakuojėma tasopratau. Rasiet pasėruodīs tau ni šēp, ni tēp, bet paklauso tavės, sūnau, kap soaugosė vaikė, katram jau mergātės tink. Kāp tau pasėruodė, a Anopriou Gedvė bėnt kėik rūp?

Vacluovs atsakė naabejuodams:

– Žėnuomās, ka narūp. Kėtēp a būtom ėšvažiavės ėš Paežeriūm niekam nieka nasakės?

Nabreikiejė muotinā nieka daugiau baaiškintė. Soprata, ka anuos plans sotvarkītė Gedvės ėr Anoprė gīvenėma noejė viejēs. Sorėšta vīra pri altuoriaus nanuvesi… Tik kāp ton Gedvē reikies pasakītė?

Vo pasakītė vėstėik reikiejė. Vakarė, puo vėsūm žīgiu, nuejė i dokterėis kamara. Gedvė jau bova atgolosi. Muotina atsėsieda unt luovas. Papasakuojė, ka Vacluovs aplonkė Anopri, ka ons gol sotvarstīto kuojė, ka vākštiuotė pradies tik puo mienesė ėr dar nažėnė, kāp vākštiuos, rasiet palėks ė raišos. Ar ana nuories ož raiša ētė? Vo je ė nuēs, kuoks būs anūm gīvenėms? Ėš raiša vīra darbėninks nakuoks, rasiet ni dounas šeimīnā naoždėrbtom. Vo daugiausē abejuoniu dieltuo, ar Anopris banuor so Gedvė žanintėis. Je nuorietom, pats ėiškuotom, kāp pasėmatītė, vo dabar ni gerū dėinū naīdevė…

Gedvė klausies pastīrosi, napartraukė muotinas ni karta. Ana dā nasoprata, kor lėnk mamūnė. Ar na pati pamuokė, kāp atsėvėliuotė vaiki i kamara? A na patiodo so tievo nutarė, ka anoudom rēk apsėžanītė? Bet ana jauties kap perkūna trėnkta, nagaliejė ni žuodė ėštartė, tik jota, kāp vėsa karštis ėšpīlė ėr delnā soprakaitava. Nu paskotėniu muotinas žuodiu ožtėrpa šėrdės. Tuo ėšgėrstė ana nasėtėkiejė. Akis paplūda ašaruoms. Muotina aptėla, bet ėš kamaras ėšētė naskobiejė. Ana jota, ka doktie kriuok – tīkē, ba garsa, bet narada žuodiu, katrėi anon pagoustom. Jota, kad ėr pati gal ašaruoms pratrūktė. Tomsuo sosėėiškuojė Gedvės ronka – ta bova šalta ėr driegna.

– Ak, naėšmanau, doktėrelė, kon tau dabar pasakītė… Aš pati kalta, ka valės tau par daug daviau, ka apgavīstiems tau vīra nuoriejau itaisītė. Je Anopris tavi ėr pajimtom, kažėn ar torietomi laimė gīvenimė… Vo sakīk, ar ons kumet nuors onkstiau tau bova ožsėmėnės aple žanatvė, a žadiejė so tavėm žanintėis?

– Vedo aple žanatvė našnekiejuov, – pruo ašaras pasakė doktie.

– Tad a reikiejė jodom skobietė? A to nažėnuojē, ka ėš tuo vākā atsėrond?

Gedvė tīliejė. Ėš tėkrūju, a ana nažėnuojė? Žėnuomās, numanė arba bėnt nujautė. Mamūnė tūm dalīku anā nikumet naaiškėna. Kon na kon lioub ėšgėrstė mergas ėr muotrėškas šnekont. Bet, būdama so Anoprio, nikumet aple tou nasosėmāstė. Vo ons mosiet žėnuojė. Rēk paklaustė mamūnės. Bet paklaustė naspiejė, ta pradiejė pati:

– Anopris ton žėnuojė. Visuokės kalbas aple anon suoduo sklondė. To nabovā pėrmuojė, katrā so anou tēp atsėtėka. Ak, kalta eso, ka tuo tau onkstiau napasakiau. Bet jug nažėnuojau, namėslėjau, ka to so anou vadiuojīs.

Muotina atsėstuojė, pagluostė doktėrē galva ėr ėšejė. Nuoriejė pasakītė „mėiguok“, bet pati soprata, kad Gedvė dabar naožmėgs.

Ni rūpesnė diel Anoprė lėguos, ni ėlgesė napalīginsi so tou, kas ton nakti diejuos Gedvės šėrdie. Apgauta, vėsūm apgauta – muotinas, tieva, bruoli, vo baisiausē – Anoprė, tuo patėis, katros anā atruodė geriausis, stipriausis, patėkėmiausis. Šėtā kāp būn gīvenimė, je vėsās tėki… Bet geromo natėkietė nieks Gedvės namuokė. Nomūsė mergātē vėsė bova gerė, anon lepėna, anou džiaugies, rasiet ėr poikavuos – ton Gedvė jota ba žuodiu. Nieks anuos ba rēkala nabarė, nikumet nieka naprikaišiuojė, zbėtkus lėngvē duovėnuojė, pri sunkiūm darbūm nasiuntė, skaniesni kōsni lioub pakėštė, dailiesni drabuži atėdoutė… Dar ėr dabar ana nasosėgaudė, ka gīvenėms tories pasėkeistė ėš pagrindū. Šėn valonda namėslijė nie aple mamūnės šėrdgiela, nie aple būsėma vaikieli. Anon draskė pėktoms, apmauds, pavīds ėr baisiausis šėrdėis skausmos. Prisėmėnėmā vėns par kėta linda i galva. Anėi kielė itarėma, ka Anopris ėš sosėtėkėmu so anou galiejė eitė pas kėtas mergas ėr anuoms sakītė tus patius žuodius, vo rasiet ėr meilesnius… Rasiet ėr aple anon pasakuojė, rasiet dā ė joukies ėr tīčiuojies ėš tuokiuos avėis… Ėš giedas mergātē dvasė gniaužė; bet juk pati kalta… Juk pati lioub lauktė, kad pagėrtom anuos gražoma, jaunīstė. Puo tuo anon ligo kuokėi sparnā lioub pakeltė i padongės. Vo padongie žėbiejė mienou – tā jauns, tā pėlns, tā ėšblokės delčiuos ragielis rītūm posie vėrš ežera. Tas mienou lioub somaišītė anuos pruotieli so vėsam… Ar na mienesėina sogundė anon siedietė ont kronta, ka Anopris maudies ežerė puo šėinapjūtės, ka vadėna anon i vondėni paplaukiuotė… Žėnuomās, i ežera Gedvė nejė, nuors plauktė ėr muokiejė – kāp namuokies, jug gėmosi ėr augosi īr pri ežera?! Bet nagaliejė ana būtė vondėnie šalėp plėka vīra – tėik pruota dar ožteka… Bet puo tuokiūm vakarūm ana lioub sapnoutė īstabius sapnus… Ėr plaukiuojė so Anoprio, ėr glausties pri anuo vondėnie, ėr jota naapsakuoma, napažinta jausma nu anuo ronku ėr lūpu… Ton nakti, ka goliejė anuo kliebie pri kumpuojė berža, dongou tēp pat švėitė mienou, ežera vėlnelės šnariedamas plakies i kronta, vo šėrdės tėrpa nu vaikė glaustīmuos ėr žuodiu… Bet tuokė džiaugsma kap sapnūsė tou karta napajota. Kažkāp natėkietā anā patē vėskas atsėtėka. Ėr šėndėin ana nagalietom pasakītė, kuo tumet ašaruojė…

– Narēk ašaru, Gedvelė, napīk ont monės, žėnau, ka tavi iskaudėnau. Bet kėta kārta būs geriau, pati pamatīsi.

Kėta kārta… Ons žėnuojė, ka būs ėr kėts karts, ėr na vėins. „Vo jug nu vėina tuokė karta tas vāks galiejė atsėrastė“, – nusėšaipė pati ėš savės. Anopris naapsėrėka, ana vėskon anam duovėnuojė. Lioub lauktė vakarūm, kumet ana, vėsėms somėgos, galies ėšslīstė ėš kamaras ėr par suodna, par rasas, pro senas vuobėlis nubiegtė i paežerė pri kumpuojė berža. Kuo anā reikiejė ėš tuo vaikė? Pėrmiausē žuodiu, anuo šėltūm ronku, nu katrūm naktėis viesoms lioub ėšsėsklaidītė, anuo plaukūm, akiūm ėr lūpu… Ėr slapta, niekam napasakīta džiaugsma, kad šėtā ana īr tam vīrėškou vėinintelė, anuo geidama, napakeitama… Nikumet nabūtom patėkiejosi, kad ons nuor sosėtėktė so kėto. Pasėruodė, ka vėskas bova vėsā kėtēp. Je būtom bovosi anuos valė, tėi sosėtėkėmā būtom bovėn tonkesnė, bet Anopris Daugielas ūkie toriejė dėrbtė lig vielomuos, lioub atētė pavargės, nu kuoju nusėvarės – tēp ons pats sakė… Tad daugiausē lioub sosėtėktė pasėšuokėmūsė ar švėntadėinēs. Gedvė pamiegėna prisėmintė, so kou Anopris vakareliūsė šuoka. Ligo ėr so vėsuoms po bėški. Ėr so anou tamė tarpė. Aiškėna anā, ka nanuor sokeltė itarėma – jug bruolē aplinkou sokėniejės… Bet ėr kėtuoms rasiet sakė ton pati… Ak, malagis, malagis… Kāp ons muokiejė apsėmestė ėr kuoki dorna bova ana pati, ka anou pasėtėkiejė… Vo dabar ni gerū dėinū par bruoli anā naīdevė, narēkalinga ana pasėdarė… Apgava ėr pabiega… Vo rasiet napabiega? Pargalvuojusi vėsas Anoprė kalbas, Gedvė naatsėmėnė, ka ons būtom kon nuors anā žadiejės… Bet ana tūm pažadūm ėr nalaukė, džiaugies mėnoto, su anou pralēsto… Malagis ėr manerkis!..

Ėr če Gedvē tuopteliejė, ka ėr ana pati malagė. Juk naparspiejė anuo dielkuo vedas i kamara, i katron ons nikumet nabova ožejės. Bet mamūnė tēp lėipė, vo ana pati napamėslėjė, kāp bjaurē bova sogalvuota! Gedvė atsėmėnė, kāp sunkē klausies tievūm ruodas ton nakti. Vo jug dar baisiau vėskas toriejė atruodītė Anopriou… Kažėn, ar ons soprata, ka bova apmuonīts? Vo rasiet dabar mamūnė tīčiuoms aple anon tēp šnek, tik tam, ka Gedvė Anopri ožmėrštom? Če ėr īr bieda, ka nagal ožmėrštė. Nikumet naožmėrš, kas baatsėtėktom… Bet jau atsėtėka… Dieltuo tēp gel šėrdės. Dieltuo anou tēp ėr draska tas lig šiuol dar nepatėrts apmauds ėr gieda…

Muotina ton nakti tēp pat pralēda dūsaudama, vartīdamuos luovuo, kėlnuodama iskaudosė galva nu vėinuos puodėškas ont kėtuos. Ka ožmuštom bjaurės mintis, baudies rožončio kalbietė, bet nieka ėš tuo naėšejė – par daug dėdėlis bova žemėškāsis rūpėsnis… Kėik kažėn laika gal būtė, ka doktie sunkomė? Vėskou sometos – kuokėi trīs mienesē. Lig pabonguos dar posė metu. Tas nier mažā, bet na tuokemė rēkalė. Juk puo puoras mienesiu bieduos nabipakavuosi. Ė vėinēp, ė kėtēp miegėna pamatītė būsėma sava dokterėis gīvenėma, ėr vėsēp bova nagerā. Tēp basėgaloujint ėr parītīs atejė, gaidīs ontra karta nugėiduojė. Sopratosi, ka nabmėiguos, kielies muotina ėr ožsėjiemė rītmetėnēs darbās. Atsėbodės vīrs nosėstebiejė, kuo pati tēp onkstėi atsėkielė. Vo ta atsėsieda pri anuo luovas ėr naėšlaikė…

– Ar jau nabmėigti? Sakau, rasiet pasėšnekav…

– No no, sakīk, kon tėn tori.

– Kon tori, kon tori, – pīkteliejė muotrėška. – Pats žėnā… Ar pašnekėnā vakar Vacluova?

– Žėnuomās, pašnekėnau.

– No ėr kon ėšgėrdā?

– Vo ton pati, kon ėr to.

Ločinskienė nokonda žuodi. Soprata, kad vīrs pėkts, ka ėr anam ont dūšės nagerā, ka ėr ons mėslėj aple doktėrėis bieda. Kalba būs sunki…

– Ta kāp būs so Gedvė?

Tievs pasiota.

– Kāp būs, kāp būs! Atēs laiks, atsėras vāks – vo kāp būs! Kāp dar kėtēp gal būtė? Prisėvėrietav abėdvė kuošės, tā ėr kabinkėtav! Kon aš begalio padarītė?

Senāsis ėšsėvertė ėš luovas, graibies drabožiu, skobiejė apsėdarītė, nikāp napataikīdams i kelniu rėitus, dielkuo dar daugiau sopīka. Pati bėjuojė anam kou nuors daugiau ėr besakītė. Dūsaudama nuejė pečiaus kortė.

 

***

 

Jau ėr rodou parsėvertė par posė. Naktis bova mėgluotas, dėinas apniokosės, saulelė pruo debesis retā beliuob prasėmuštė. Tuokiuo pat darganuo slinka ėr Ločinskiu gīvenėms. Gedvė šmieklėniejė puo nomus, nikuokė darba nanusėtverdama. Nabapsėkėntosi muotina soėiškuojė vėrbalus, pašokėniu siūlu kamūli ėr pasvadėna doktėri bruolems žiekiu nertė. Siūlā bova stuorė, kėitā sosoktė, užsėlėkėn spalē badė pėrštus. Gedvė siediejė pri nierėnė sosėraukosi, pīka ont mamūnės, ont savės, ont vėsa svieta, tad darbs navīka – par tris dėinas tik vėina žekė šēp tēp tanunarpliuojė. Muotina nuoriejė apėbartė doktėri, bet sosėtoriejė: lai krapštuos, vės geriau, nego ba ožsėjiemėma trintėis. Šēp tēp nurakaliuojosi ontra žekė, doktie pasėgoudė, kad pėrštā skaud. Je mamūnė nuorinti, ka ana nertom, lai soėiška vėlnuoniu siūlu, ana pėrštėnės nuners. Na bikuokės – raštoutas. Tas darbs Gedvē bova artiau šėrdėis. Reikiejė skaitītė akis, kaitaliuotė siūlus, ka rašts gražos ėšētom. Ana nierė, mėslīdama – tuos pėrštėnės būs Anopriou, ka sogrīš. Merga dar nabova sosėtaikiosi so tou, ka ons gal nabipasėruodītė.

Muotina basėdarboudama puo nomus ėr vės sokdama galva diel ožgriovosės bieduos, ont galū gala nūtarė, kad reikietom anā nuvažioutė i Laužātius, pas sesėri Zuzana. Ta pruotinga, geruos šėrdėis, vo Gedvė anuos puodė. Nusėvežtom ėr anon, nuētom vėsas i bažninčė, pasėžmuonietom. Bet svarbiausē – radosi valonda pasėšnekietom so Zozė vėinas dvė. Anā patē palėngvietom šėrdės, sava rūpesnio so artėmo žmuogo pasėdalėjos. Je tievs važioutė nanuorietom, katras nuors ėš sūnūm ož pormuona pabūtom. Vėina vakara, vākams goltė ėšsėvākštiuojos, rīžuos pašnekintė vīra. Šin karta tas ėšklausė napīkdams ėr prižadiejė nuvežtė patė pas sesėri. Pas patiuos gėmėnės Ločinskis retā telioub važioutė. Rasiet anam ruodies, ka ta gėmėnie par prasta, kad maluonė anā padarė, pajimdams i patės Oršelė. Anuos sesou Zuzana nuejė už Beinuoras Juonė i nadėdėli ūkieli. Mosiet nabluogā gīvena, bėnt jau ons nikumet nagėrdiejė, ka ana skūstomės. Kriuokont matė tik vėina karta, par vīra pagraba – Juonis prīš puora metu pasėmėrė. Na tēp, kap anuo Oršė, grēta palēstė dūdas diel kuožna nieka. Dabar diel Gedvės ašaruo, bet če ons nieka nabsaka, sopront, ka kuožnā muotinā šėrdės diel tuo skaudietom, nuors ėr pati īr kalta.

Gedvė nimaž naapsėdžiaugė, sožėnuojosi aple ton keliuonė, nuors šēp jau lioub patėktė anā pas gėmėnės ėšvažioutė. Vo dabar anā atruodė, ka vėsė anon pėrštās badīs: šėtā, apgauta merga. Muotina, gerā pažindama doktėri, dėdėlē anuos naprikalbėniejė.

– Je tēp nanuori, lėkis nomėi. Pasėjimsio Bladi. Vo jodo so Vacio nomus priveiziesėt. Je grīžtė sosėvielousem, žīgius padiesi apētė.

– Tuo dar trūka, ka aš kiaulės šertiuo! Ont tuo Marė īr. Važiousio!

Muotinā tuo tik ėr reikiejė. Pabūs doktie tarp žmuoniūm, pati anėms pasėruodīs. Rasiet kėik nuors ožmėrš sava bieda. Juk ont kaktuos naparašīta, kuoki ana īr. Bet slaptiausė mintės, katruos ana ėr sau nanuoriejė pripažintė, bova kėta: rasiet tėn, tamė kaimė, atsėras kuoks nažanuots vīrėšks, katros patiemīs anuos doktėri ėr pėršlēs atvažious…

Laužātiūs Gedvė lonkies nabi pėrma karta. Tik tousīkēs bova pėimenė, vo dabar jau merga. Kūma Zozė nusėdīvėjė, kuoki puodė dėdėlė ožauga ėr kėik ėšgražiejė. Kāp sunkē babova anā ont šėrdėis, tėi žuodē vėstėik anou gluostė. Ėr i bažninčė so tievās ėr kūmo ejė ba baimės. Nieks anuos če napažīst, niekam če ana narūp – kad ėr kuoki babūtom. Apsėdariusi dailē pasiūto pėlko sermiegelė, ėš puo katruos švītava mielindrīžis sėjuons, ont sosegtūm aple galva plaukūm ožsėguobosi balta kotouta koskelė, stuoviejė bažninčiuo muotrėškūju posie šalėp soula, ont katruo siediejė mamūnelė so kūmo. Veiziejė i altuorio, i šalis nasėžvalgīdama, rimtā meldies – jug bova dielkuo ėr ož kon: „…Duovėnuok mums griekus mūsa, kap ėr mes duovėnuojem sava kaltėninkams…“ Dėdliausio sava grieko Gedvė laikė malagīstės – jug malava mamunē, i paežerė lakstīdama. Ontrāsis grieks bova pėktoms ėr pavīds Anopriou ėr tik ont pabėnguos – vāka atsėradėms. Ėr ož savi ana meldies, ėr ož Anoprė ėšgėjėma ėr sogrīžėma, kad Dėivalis ėšgelbietom anoudo nu pėkta, ėr vėskas viel atsėstuotom i sava vėita.

Tou, ka anou pastebiejė napažīstamė žmuonis, pajota tik ėš bažninčės ėšejosi. Jaunė vaikē, ėšsprūdėn i šventuorio onkstiau, stuoviedamė vėinuo krūvuo, tiemėjė ėšēnontius. Gedvė nagėrdiejė anūm kalbūm, bet pajota kažėn kāp, ka ėr aple anon šnek. Kūma stuoviejė atuokiau, tarp gėmėniū ėr pažīstamu.

– Kėinuo tuokė dailė mergelė atsėvedē? – klausėniejė muotrėškuosės.

– Ta īr mona puodė, sesėrėis Oršelės doktie.

– Ar tatā tuos, katra i Paežerios ož Ločinskė ėšejė?

– Tuos patiuos, tuos patiuos. Akšėn, Gedvelė, pasėruodīk, būset pažīstamė. Če mona sosiedā – Gaubienė Vuona ėr anuos sūnos Apuolinars, če – tava diedėna ėr anuos vākā – Jolė ėr Jorgis.

Gedvė pakielė akis i naujus pažīstamus. Gaubienė pasėruodė anā sena – senesnė ož mamūnė, vo ėr sūnos najauns – jau rokšlu anam pri akiūm nemažā maties. Daugiau anā patėka če sotėktė lig tuo laika nematītė gėmėnaitē, jaunė ėr linksmė. Nuors tuos pažintis anā naatruodė rēkalingas, bet šnekėnama ana stėngies atsakėnietė maluonē, kap ėr prider paduorē mergātē.

Sogrīžos puo vėsam i Beinuoru nomus, Ločinskienē vės rūpiejė ėštaikītė posvalondi, ka galietom so seserė pasėšnekietė. Zuzanas marti bova ėšvėrosi pėitus, maldėninku laukė ožtėists stals. Jūzaps ėr nomėškē nalaukdamė kėba i kuošė so kresnuoms. Ruodies, ka vaišės patėka ėr Gedvē – siediejė vīpsuodama, šnekiejė so vėsās. Tik Oršelė, akis i bliūdali nudūrosi, knebėniejė valgi.

– Kas tau īr, ka navalgā? Rasiet kuoki lėga isėmetė?

– Vo kelms anon žėna, kažkuo nanuorio. Matiau tava daržė mietru daug priauga, doutomi mon kelės šakelės.

– Puo pėitu nuēsiav ėr prisėskabīsiav.

Sesou bova ižvalgi ėr jau arkliou i kėima isokos pagalvuojė, ka ne šēp sau Ločinskē tuoki kieli i anuos nomus sokuorė. Tad puo pėitu nusėvedė Oršė i svėrna būk tatā patiuos ėšaustūm dėvuonu paveizietė. Če Oršelė naklausėniejema ašaruodama pati sava biedas ėšpasakuojė. Zuzana klausies ėr akimis mirkčiuojė – tuoki natėkieta anā pasėruodė ta naujīna. Na tėik Gedvės paslīdėms, kėik tievūm nuors ėšlēstė anon ož tuo narimta vaikė. Arba ož bi kuo…

– No kon aš tau galio patartė? – pasakė seseri ėšklausiosi Zuzana. – Niekor nu tuo nabipabiegsi – vāks atsėras. Tik aš mėslėjo, ka geriau jau būtė mergā so vāko, nego ėšētė ož pėrma pasėtaikiosė tuokemė padiejėmė. Juk jauna dar. Laikou biegont gal atsėras rimts žmuogos, katram ana ėr tuoki būs rēkalinga. Ar mažā tēp atsėtink? Vo to ar bėnt ėšmuokē anon darba – verptė, austė, valgi taisītė? Ar na baltaronkė tava mergelė?

– Dabar jau pati sopronto, ka par daug anon lepėnau. Sunkiesniu darbūm ana tėkrā nadėrba. I laukus retā tasiuntiau – tam merga somduom. Nomūsė apsėtvarka, vėrtė kon ne kon muok. Nanuorio maloutė, galietom daugiau darboutėis, apīslinkė īr. Ėr ožsėspīrosi – vėsā kap tievs… Dėdėli prašīma torio, Zozelė. Ar nagalietom Gedvė pas tavi pabūtė kuokės dvi nedielės lig Vėsūm Švėntūm. Par atlaidus atvažioutomem anuos pasėjimtė.

– Nažėnau, nažėnau… Vo ar ana pati tuo nuor? – abejuojė Beinuorienė.

– Je to pavadinsi, rasiet ėr panuories. Tau rasiet naprėklē būtom aple anuos bieda ėr aple būsėma gīvenėma pasėšnekietė. Svetėma žuodius rasi geriau prijimtom, nego mona pamuokslus. Tava martiuos mažėlioks aug, lai pasėveiz ėš artėi, kāp īr augėnamė vākā. Rasiet verptė ėr austė pamuokītomi? Aš tūm darbūm pati duorā namuoko. Pabovosi na sava nomūsė, rasi pruotingesnė pasėdarītom.

Beinuorienē sesėrėis prašīms pasėruodė nie šiuoks, nie tuoks. Zuzana sava patiuos doktėris darbūm ėšmuokė, ož vīru ėšlēda. Ar anuos īr laimingas, muotina nadėdėlē tažėnuojė, bet matė, ka anuos dėdėlies bieduos nator. Kuožna sava krīžieli neš – karta če muotrėška nu sava vargūm, biedūm īr atsėpėrkosi? Nanuoriejė ana sesėrėis rūpesnė prisėjimtė ont sava galvuos, bet ėr atsakītė anā nagaliejė.

– Žėnā, Oršelė, tegol dabar Gedvė dar nomūs kėik pabūn. Puo Trijūm Karaliu žado audėma pradietė, galiesio pamuokītė. Atvažiousem i Paežerius par Kaliedas ėr pasėjimsem, je pati nuories. Vo par Advėnta pati bėnt kėik anon verptė pamuokīk, nalaikīk par dėinas ba darba.

Kap karti kōsni prarėjė Ločinskienė sesėrėis žuodius. Nagaliejė ont anuos pīktė – kažėn, ar pati tuoki prašīma būtom ėšpėldiosi?

Nomėi važioujint, vės lioub ožmestė žvilgsni i doktėri. Ta siediejė tīki, ožsėgalvuojosi. Arklīs biega slinko rėstė i pakalnė, nulēdės galva, kinkava i kalnelius. Ratelē varties ont ėšmalta kelė pruoviežuos ir prilītuos doubies. Ont laukūm lēduos vakars, pėlks ėr liūdnos, kap ėr patis Ločinskē.

 

Gedvė

Naožėlgo puo Vėsūm Švėntūm ūkanuotas dėinuos vėdorie par Paežeriūm suoda nudardiejė dailė ratelē, biero eržėlo pakinkītė. Do vīrėško siediejė ont pasuostės. Senāsis laikė itėmpės šėkšnėnius atvarslus. Bieris rėitė spronda, žvongėna žaržuolās, kaukšiejė pasaguoms. Vākā ėr muotrėškas poulė pri longūm. Kas če važioun? Nakėtēp, kāp i zalietas! Ėr pas kon če soks? Napažīstamė ni žmuonis, ni arklīs. Mosiet, ėš kėtuos parapėjės? Ėr matītė, ka žmuonis baguotė…

Važis praliekė ūlīčė tēp grētā, ka žiuoplē naspiejė ni somestė, katramė kėimė īr tinkamu žanatvē mergūm. Suoduos galė vežėms pasoka i kelāli ežera linkou. Vajergau, jug pas Ločinski! Gedvė dar jauna, ale ož vīra jau gal ētė. Onkstėi pas anou pėršlē važioutė pradiejė. Ėr gerā: daili mergātė īr, galies rinktėis. Tēp rokava muotrėškas, i būrelius rinkdamuos, nu truobuos lig truobuos lakstīdamas. Jaunūmenė tēp pat apsėdžiaugė – bėngies sunkė laukūm darbā, galietom ėr linksmībės prasėdietė…

Bet napraejė ni valonda, kāp važis viel pasėruodė ūlīčiuo. Praliekė tēp pat grētā, niekor naožsokdamas. „Matīt, nasotarė“, – nusprėndė paežerėškē ėr nuslinka kuožnos pri sava darba.

Žėnuomās, ka nasotarė. Mažā tuo. Ločinskė nomūs dabar vėrė pekla. Ėr Dievaliou diekou, ka nieks tuo namatė ėr nagėrdiejė. Tievs, Gedvės plaukus aplink ronka apsėvīniuojės, nutvierės koknie pėrma pasėtaikiosi šakali, talžė doktėri kor papoulė.

– Ak to padla! Kon pasakē žmuogou, kad ni sodėiv natarės ėšvažiava? Pasėlakstē kap kalė laukūsė, vo kap tuoliau givenėma rēks taisītė, narūp! Aš tau, ropūžė, ėšmušio karšti ėš šakoma! Še tau! Še tau!

Gedvė tik aikčiuojė, ronkuoms galva ėr akis dongstīdama… Napajota ni kāp ėš prakėrstūm lūpu kraus pradiejė biegtė. Lonksties atgal ėr i šuonus, ka tik mažiau skaudietom raunamė plaukā. Pradiuo na tėik bėjuojė tū šakalė kėrtiu, kėik tuo tieva pasiotėma. Tuokė anuo dar nikumet Gedvė nabova matiosi… Paskou vėsks kažkāp akies aptema…

Ipoulėn i truoba bruolē ėr pamatėn, kāp tievs, kniūbstė pri soula paklopdės Gedvė, sparda anon ėš vėsuos jieguos ėr ėš vėsūm posiu, sojiemė tieva posiaužnioga, atpliešė nu sesėrėis ėr ėšvedė i lauka.

Gedvė atsėpeikiejė tik tumet, ka muotina so bruolēs ikielė anon i luova. Truobuo bova tīko, tik anuos galvuo kažkas cinksiejė ėr spėngė. Atbiega muotina, šlapio abrūso nešėna, nušloustė anuos borna. Bruolē, katrėi stuoviejė pri luovas gala, Gedvē dabar atruodė kap kuokės šmieklas. Pamiegėna pajodintė ronkas – tuos bova apsėlposės, ligo kuokės pakolėnės.

– Kor skaud, Gedvelė? – klausėniejė muotina, pri anuos pasėlėnkdama.

Ėš tėkrūju, kor skaud? „Vėsor skaud!“ – nuoriejė sošoktė, bet tik soguokčiuojė ėr sodejava.

Muotina, gluostīdama doktėrėis galva, jota gozus ont pakaušė, ont kaktuos, matė prakėrstas sopotosės lūpas, paausiūsė ėšrautus plaukus.

– Ar gali ronkas pakeltė, kuojės pajodintė? – teiravuos muotina. – Rasiet kaulā bus solūžėn. No pakrotiek nuors bėški, pamiegink atsėstuotė.

Gedvė pakielė galva, nuoriejė kuojės ont aslas nulēstė, bet viel nuvėrta atgal.

– Galva skaud… Nogara skaud… – taėštarė.

– Vakā, – atsėsoka Ločinskienė i sūnus, – ēkėt tieva paveizietė, kad kuo nuors dar napridarītom. Ėr napasakuokėt niekam, kas če pas mumis šėndėin dedas. Ni Marē naprasėtarkėt.

– Juk Marė matė, kad pėršlē bova. Kon sakītė, je paklaus, kuo tēp grētā ėšvažiava?

– Sakīkėt, ka diel dalėis nasotariem.

Ėšprašiosi sūnus ėš truobuos, muotina atsagstė Gedvē sėjuona, nuoriedama anou novėlktė.

– Viešpatie, viešpatie, – dejava, – kon tas bapruotis padėrba? Kad kėik, ėr ožmušės būtom… Gerā, ka vākā natuolėi bova. Sovėsam tas eruods pasiota, ligo kon bagal dabar pataisītė?

Gedvės kuojės ėr šuonā bova nuejėn rauduonās luopās. No, anėi puo dėinuos kėtuos pamielėnous. Sosėmušos vėsumet tēp būn. Daugiau sosėrūpėna, ka pamatė mielīnės ont pėlva. Viešpatie, viešpatie, jug tas budelis ėr ėš prīšakė vāka spardė! Naėšmanė muotina, ar dietė ont tuos vėitas šlapi abrūsa, ar kuoki lakatieli, šnapšė pamėrkīta. Pagluostė, paspaudė. Gedvė sodejava… Tumet anon šaltis pradiejė kriestė. Drebiejė vėso kūno, dontėis ont dontėis napataikīdama. Muotina, nutraukusi Gedvės sėjuona, atnešė sava patėlus, apkomšė doktėri, vo pati nuejė žuoliūm karštėma ožkaistė.

Gedvė ožsėmerkosi tūnuojė puo patėlās. Nuoriejė sovaldītė dreboli, bet nieka so savėm nagaliejė padarītė. Gerā būtom ožmėgtė… Bet ka tik lioub ožmerktė akis, ligo gīvė prīšās lioub pradietė plauktė vėsė dėinuos īvīkē… Šėtā sied anėi vėsė geruojie truobuo aplink stala: tievs, mamūnė, do svetėmė ėr ana pati. Vėins svetīs – apīsenis, praplėkės, rodās oustās – mal lėižovio naožsėčiaupdams. Ana rauduonou ėr balst, tor sojimtė savi i naga, kad pašuokosi nu stala naėšbiegtom. Ana gniauž delnus lig skausma, akis nudor i stala ar i longa, ož katruo kiepsa vuobėlės ba lapu… Vo ont šėrdėis tuoks sunkoms, vo gerklie ligo šniūro ožveržta, alsoutė nabgal… Tievā so svetēs ruokoujės aple pasielius, aple gīvuolius ėr kėtus kuožnuos dėinuos darbus. Anā ta ruoda īr atgrasi – nuorietom vėskon lēstė pro ausis, bet nagal – vės kas nuors ožkliūn, kap ontā kalbas aple torgus, aple kaštus… Senāsis, ėš vėdėnės sermiegas kėšenės ėštrauk posbotelkė, stata vėdorie stala. Mamūnė stuojės kuo nuors valguoma atneštė ėr anon pasėvadėn. Koknie ana muotinā saka:

– Nabnuoro, mamūnė, aš pri tuo stala siedietė.

– Gerā. Ek i alkierio ėr būk. Ka reikies, pašauksem.

Nabipašaukė anuos pri stala. Atvedė i alkierio ton jauniesni vīrėška ėr palėka vėino do. Gedvė siediejė ont mamūnės luovas, svieti pasvadėna ont krasės – ta vėina alkieriou ėr tabova. Bet vīrėšks naėlgā tėn tasiediejė, priejė ėr atsėsieda šalėp anuos. Gedvė jota, kāp šiaušies ana vėsa, vaikiou pri šuona prisėglaudos. Tas, anuos ronka sojiemės abėm plaštakuoms, anou spaudė ėr gluostė. Ėštraukosi ronka, Gedvė pašuoka ėr atsėsieda ont krasės.

– No kuo to, mergelė, šiaušīs, kuo pīksti? Pratinkis pri monės, rasiet vėsa omžio šalėp tavės būsio. Ar jau tuoks bjauros aš tau atruodau, ka biegi?

Gedvė nuorietom patvėrtintė anuo žuodius, bet prikond lėižovi. Paveiz i vaiki skersuoms – pats torietom soprastė.

– Vo to mon tinki ba gala. Aš tavi pamatiau ton dėina, ka bovā Laužātiu bažninčiuo so sava gėmėniems. Gerā, ka diedė Prončėškos īr pažīstams so tava kūmo, ėšsėklausė, kor to gīvėni. Gerā, ka moni če atvežė. Ėlgā važiavuov, vės kelė klausėniejuov.

Gedvė pakielė i svieti sava platės akis. Pamanīk tiktā, jug bamuokous ėr žmuonėškā šnekietė. Bet ar ons gal būtė anuos vīrs? Vėsa laika pašuonie – ėr nomūsė, ėr laukūsė, ėr žmuoniesė, ėr… Kāp Anopris? Ne, ne, tuo būtė nagal!

Pakuol svetīs pasakuojė aple sava suoda, aple nomus, tievus, bruolius, sesėris ėr pažīstamus, Gedvė svarstė, kon ana gal tam žmuogou atsakītė. Juk paklaus…

– Ar nuorietomi, mergelė, ož monės eitė? Prižadiek, ka būsi mona pati ėr gaspadėnė. Ši dėina mon būtom dėdėlē linksma. Pasakīk žuodieli.

Ėr ana rīžuos pasakītė… Atsėmėnosi tou mėnota, viel paplūda ašaruoms. Dūšiuo viel vėskas sosėjaukė. Dabar ana pati abejuojė, a teisingā padarė… Nuoriejė tik ožmėrštė tou šnekiejėma so svetėmo vīro, anuo pardaug drousi apsėejėma, saldius žuodius… Gedvē ruodies, kad ons anon tik erzėn, ėš anuos joukas. Juk matė, kad anā ta ruoda natink, vo ons pats – ni tuo tėik… Alė varė sava, i nieka naveiziedams. A tatā anā so tuokio rēktom gīventė? Ana siediejė ont krasės nulēdosi galva ėr tīliejė. Naėšmanė, kon darītė: ar pabiegtė ėš alkieriaus, ar pėktā anam pasakītė – atstuok, nieka naėšēs, – ar vėskon joukās verstė. Ne, joukūm nabūs, kuokėi če joukā… Juk tievs so muotino pri stala svarsta so tou rodo senio, kėik rēks primuokietė, ka anon pardoutom i svetėmus nomus. Primuokies, kėik prašīs, ka tik kas ėšsėvestom pagadinta doktėri…. Atsėdoksiejosi ėš gėlībiu, Gedvė rīžuos… Ėr toukart atsėtėka tas, kuo ana sovės nasėtėkiejė. Svetīs pašuoka nu luovas, pakielė anon nu krasės, apsoka kelis kartus ėr pats anuos vėituo atsėsieda, laikīdams anon ont kieliu. Vaikė kliebīs anā pasėruodė kėits, barzda aštri, borna, baėiškonti anuos lūpu, smėrdonti tabuoko. Gedvė moisties ėš vėsuos sīluos, nuoriedama ėštrūktė.

– Palēsk, šauksio, – sošnīpštė.

Vaikis apsėramėna, ėr ana pašuoka ont kuoju.

– Dabar galio pasakītė, kad ož tamstas neisio.

– Vo tatā dielkuo?

– Nanuoro.

– Ni vėina nanuor, – nosėjoukė tas, – bet vėsas kažkap apsėžanėj. Naprijaukinta tabesi, dieltuo tau tēp ėr ruoduos.

Gedvė parauduonava tėik, kad ruodies kraus ėštrīkš ėš puo skūruos. Ana toriejė rīžtėis, toriejė pasakītė tam svetėmam žmuogou teisībė. Kuoks galiejė būtė anuos gīvenėms, ont malagīstiu statuoms? Juk vėstėik vėina dėina vėskas ėšlīs i pavėršio.

– Aš vāka toriesio, – pasakė tīkē, ligo pati sau.

– Žėnuomās, toriesi. Abodo toriesiav. Juk žmuonis tam ėr žanėjės, ka vakūm torietom.

Ons viel stuoviejė prišās, sėikdams anon apkabintė. Gedvė atšuoka:

– Tamsta nasopratā. Tas vāks ne tava.

– To, mergelė, joukouji? Bet jaunuoms mergātiems tuokėi joukā napritink.

Gedvė atmetė galva. Dabar ana bova balta balta. Atruodė, ka vėsa gīvastės, kon tik trīškosi ėš anuos veida, kažkor ėšnīka. Ana veiziejė tėisē vaikiou i akis, anūm namatīdama. Pasakė kėitā:

– Tas vāks būs na tamstas. Mon kėts vīrėšks patink. Pasakau tamstā šėndėin, ka paskiau malagīstė naapkaltintomi.

Svetīs naatėtraukė nu anuos akiū, ėr Gedvė matė, kāp ons keities ėš veida. Atboluoms, atbuoluoms pasėtraukė ons pri doru, staigē atsėdarė anas ėr ėšejė. Gedvė pasėjota ligo akmėni nu šėrdėis nurėtosi. Atsėsieda krasie, ronkas nukuorosi, ligo sunkiausius darbus būtom nudėrbosi. Gėrdiejė tonki sava šėrdėis plakėma. Galva bova tošti… Tēp ėr siediejė, pakuol tarpdorie pasėruodė tievs…

***

Muotina Gedvė pagoldė alkieriou: būs šėltiau nego kamaruo, anā patē puo akimis, vuo nu tieva atuokiau – tuo luova stuoviejė prastuojie truobuo. Sogėrdė doktėrėi lėipžėidiu so mietruoms, ta apšėlosi ligo ėr ožsnūda. Drebolīs aprėma.

Tievs siediejė pri stala tīliedams. Muotina pastatė kroupīnės bliūda, padiejė šaukštus – tēp pat tīliedama… Tīliejė ėr sūnā, pri večerės atejėn…

Gedvė atsėboda auštont, apšėlosi ėr apsėramėnosi. Svarstė, kāp rēks so tievo sosėtėktė, kon anam galies pasakītė. Jug viel paklaus, kon ana tam jaunėkiou prišnekiejė. Je pasakīs teisībė, tievs dar daugiau sopīks. Ne, pasakīs mamunē, ta bėnt jau muštėis napols. Ėštraukosi ronka ėš papatalės, apčėpnuojė galva ėr borna. Gozūm ėr skaudontiū vėitu bova na vėina. Kon padarīsi – atsėdoksiejė – rēks ėškėntietė. Puo keliūm dėinūm anėi pranīks. Prisėmėnė Anopri. Kažėn, ar anuo solaužīta kuojė tēp pat skaudiejė, kap dabar anā skaud vėsos kūns? Na tik galva, bet ėr šėrdės dar anā gel. Nikumet napamėslėjė, ka atsėtėks tep… Savės basėgailint, viel pradiejė tvėnktėis ašaras, viel anuos kapsiejė ont puodėškā. Kou tuoliau, tou daugiau jota dar nepatėrta suopoli vėdoriūsė. Matīt, ėr tėn kliova. Pagluostiosi ton vėita, pajota driegmė ont pėrštu. Negi lig kraujė tievalis būtom somušės? Tėp, tikrā, pėrštā bova krovėnė. Solėnkosi marškėnius, ožspaudė žaizda. Rēktom mamunē pasakītė, bet dabar anuos naprisėšauksi. Ne, pakėntiesio, vėstėik ateis posrītės pasiūluotė…

Gedvė viel paskėnda apmastīmūs ėr prisėmėnėmūs. Ana ni dabar dar negaliejė sau atsakītė, a gerā padarė, ka pasakė tam vaikiou teisībė. Rasiet ėr negerā… Bet kon ana galiejė padarītė? Juk kėtep nabūtom anuo atsėkratiosi. Šaukdama „nanuorio“ nieka nabūto pakeitusi. Tievā vėstėik anon būtom ož vīra ėšvarėn. Vo kad ana na vėina, tas grētā būtom parpratės. Kon ons toukart būtom darės? Rasiet būtom ožmušės, rasiet atgal tievams parvežės, vo rasiet būtom šalėp laikės, griauždams kuožna dėina? Vo kāp ons vākutieli prijimtom? Kuo gera pėrma karta Gedvė pagalvuojė aple būsėma sava vākūlieli so rūpesnio. Ėš tėkrūju, jug uns ėr bier tas vėinintelis siūlielis, katras rėš anon so Anoprio… Kor tas Anopris dabar, kou ons badėrb? Nažėna ėr nažėnuos ons, kon anā reikiejė ėškėntietė. Narūp ana Anopriou, narūp… Mosiet džiaugas pabiegės… Viel šėrdės sogėla tēp, kad gīventė nabnuoriejė. Niekam ana narēkalinga, vėsūm aplēsta, barama, mušama. Nieka nier šalėp, pri kuo galietom prisėglaustė, sava varga ėšpasakuotė – vėskon vėskon, kon galvuo ėr kon junt… Ėr kāp reikies tuoliau būtė?

I alkierio iejė muotina, kuošės bliūdalio nešėna.

– No, Gedvelė, ar ėšmėiguojē? Dabar tori ožvalgītė nuors kėik, kad dėktesnė būtomi.

– Nanuorio valgītė. Mon kažkas ont pėlva īr, rasiet žaizda kuoki. To paveiziek.

Atvertosi patėlus, muotina pamatė, kad doktie kraujo paplūdosi. Viešpatie, tuo dar batrūka! Soėiškuojė ėšskalbta abrūsa, atsėnešė čīsta druobolė.

– Gausi atsėkeltė, rēk luova parkluotė.

Gedvė šēp tēp pakėla ėš luovas, pamatė sava krovėnus marškėnios ėr nustiera: ėš kor tuo kraujė tėik?

Aptvarkiosi luova, parvėlkosi dokteri kėtās marškėnēs, muotina pagoldė anon, ožkomšīdama kraujė šaltėni abrūso.

– Kas mon če īr, mamūnė? Ėš kor tas kraus?

– Ėš žaizduos, vākali, ėš žaizduos. Ar dėdėlē skaud?

– Kėntietė gal, tik tas skausmos tuoks majednos.

– Ar valgīsi nuors bėški?

– Ne. Tik gertė nuorio.

– Goliek tīkē, navartīkis. Aš pėina so medo pašėldīsio. Pakėntiek, vākali, – gluostīdama Gedvės galva prašė muotina.

Gedvė atsėmerkė ėr pasėlėnkosės vėrš anuos muotinas akiesė pamatė tuoki gailėsti, suopoli ėr rūpėsni, ka kalta pasėjota diel sava onkstesnės mintėis. Ne, nier ana apleista ėr vėina, pakuol mamūnelė šalėp. Vo ta jau ejė pruo doris, nešdama i rīšieli sovīniuotus krovėnus drabužius, mislīdama, kad pati ėšskalbs anus niekam namatont. Kon dabar darītė? Rasiet Vaurienė pasėvadintė, ka krauji apstabdītom? Pasakīs, ka Gedvė nu drobīnu nukrėta. Ale ta ėš karta sopras, kas če duo lėga – gali maloutė kėik nuori. Ne, nevadins Vaurienės, pati slaugīs doktėri. Paslaptės īr paslaptės tuol, pakuol vėins žėna. Vo ėr stabdītė tuo kraujė narēk, lai ėšplauk so anou tas, diel katruo sosėjaukė vėsos Ločinskiu gīvenėms. Tēp, matīt, bova žadieta… Palauks dar, vo je atsėtėks tēp, kāp torietom, pati žėnuos, kon tuoliau darītė.

Puo pėitu, nuejosi pas doktėri abrūsa pakeistė, pamatė, kad īr tep, kap ana ėr mėslėjė. Aptvarkiosi lėguonė, sosoka krovėna abrūsa so vėskou, kas anamė bova, ėr nuejė i kamėna, kor kiauliems juovals vėrė. Parsėžagnuojosi īmetė rīšeli i degonti ogniakora. Ognelė ėš palėngvo laižė krovėnus skorlius. Muotrėška pakėša puo katėlo kliebi verbūm, tėik, kėik tik linda, ėr palaukė, pakuol tėi sodegė. Puo tam ėšžarstė plienis so šakalio. „Vėskas“, – atsėdoksiejė ėš gėlībiu. Nieks namatė, nieks nažėna. Nabier anuos dėdliuojė rūpesnė. Vo Gedvė jauna, natroks ont kuoju atsėstuotė. Ėr vėskas būs kap bovėn.

Bet tēp nabibova. Nuors Gedvė, kelės dėinas pagoliejosi, atsėkielė, nuors tieva pėktoms atslūga, nuors sūnā puo tūm lermu pasėdarė tīkesnė ėr geresnė, nabibova nomūsė tuos šėlomuos, katron onkstiau vėsė jota, vakarās puo darbūm sosėrinkėn i truoba. Muotina vīlies, kad Gedvės padiejėma ėšgīdīs laiks. Bet rūpesni kielė vīra Jūzapa elgesīs. Pėrmoujė dėina ni i truoba ons eitė nanuoriejė, taikies vės kon nuors krapštėnietė laukė. So sūnās ėr patė bova pėkts, tad tėi anuo ni našnekėna. Tik i kelinta dėina, ka doktie jau bova atsėkielosi, pavalgės pėitus paklausė patiuos:

– Kāp Gedvė?

– Nikāp. Sied geruojie truobuo ėr pėrštėnė ner.

– Kuo pri pėitu naatejė?

– Sakuos nanuorinti. Vo rasiet tavės bėjė.

Vīrs nusėkeikės pradiejė ėiškuotė keporės, nuoriedams ėšeitė ėš truobuos.

– Palauk, – sostabdė anon pati. – Galio tau naujīna pasakītė. Gedvės vāka nabier. Nuduovėjē anon. Gerā, kad dar doktėri gīva palėkā, – naėškėntė naprėkėšosi.

Tievs atsėsieda pri stala ėr sogniaužė kumstius tēp, kad krumplē pabala… Puo koriuo laika tīkē ėštarė:

– Juk aš nanuoriejau.

– Tuo dar batrūka, ka būtomi nuoriejės. Vo dabar ni paveizietė anuos nanuėini, ligo na tava patėis vāks būtom. Juk tava, tik tava ana īr, vėskon ėš tava gėmėnies pajiemosi – ėr augoma, ėr dailoma, ėr ožsėspīrėma, ėr pasiotėma… Tad mėslīk, kad natories ana lėngva gīvenėma.

Ločinskis siediejė ėr svarstė, ar šin karta Oršelė teisībė saka. Dielkuo nabtories lėngva gīvenėma? Juk vāka nabier! Ėr nieks aple ton nažėna, tik mūsa šeimīna. No, dar tas soskis Anopris. Atsėgaus Gedvė, būs gražiausė pana par kelės suodas. Rēk tik daugiau anon žmuonīms paruodītė. Matā, ožtėka tik vėina karta atvažioutė i kėta parapėjė, kāp atsėrada jaunėkis.

– Oršelė, – taikē prašneka vīrs, – ar tau Gedvė nasakė, aple kon anoudo šnekiejė, kad tas tēp staigē nu mūsa pabiega.

– Nasakė. Līgē tēp, kap ėr to naaiškėni, kon tau pasakė, kad tēp pasiotā.

Tievs tīliejė. Par daug skaudē anam bova prisėmintė vėskon. Kāp vaikis ėš alkieriaus ėšejės, galvuos muosteliejėmo pėršli i kėima ėšsėvadėna, kāp tas, i truoba sogrīžės, čiopa nu stala jau pradieta gertė botelka ėr sosėvertė i doris sakīdams: „Prabuočīk, gaspaduoriau, kad sotrokėnuom. Bet vedo ėsav par daug biednė, ka imtoviav merga so tuokio dėdelio kraitio…“

Muotina palingava galvo.

– Šėtā kāp īr… Vo to dar klausi, kon pasakė. Matīt, vėsa teisībė pasakė. Vo aš dar mėslėjau, ka napatėka vėins ontram ėr tėik.

– Bet to paklausk, paklausk… Toriejė dėdėlē bjaurē pasakītė, ka žmuogo tēp atbaidė.

– Kažėn, ar pats, anuo vėituo būdams, nabūtomi pabiegės nu tuokiuos teisībės, ka ėr gražē pasakītas…

Tievs dūsaudams ėšslinka pruo doris, palėkės patė so sunkiuoms mėsliems… Nakėtep, kap būs pasakiosi, jug nab vėina īr… Na kuožna merga drīstom ton svetėmam ėštartė, bet Gedvė galiejė. Matīt, Anopris galvuo tabier. Vo rasiet žmuogos anā tuoks bjauros pasėruodė, ka nagaliejė anuo ni mėslies prijimtė ož vīra. Kažėn, ar toudo naėšplepies vėsam svietou, kuokē mergā pėršuos ėr dielkuo nasotarė? Paslaptėis nablėks. Kon padarīsi, Viešpatie… Teisībė žmuonis saka, ka īluos maišė napakavuosi.

***

Bėngosi nertė, Gedvė sieduos pri longa ėr īriemė žvilgsni i suodna. Vuobėlīs bova plėkas, stīpsuojė, joudas šakas atkėšosės. Terp anūm torietom būtė takielis pri ežera, bet anuo namatītė – vėsa žemė parodosēs lapās apkrėtosi. Kuoks liūdnos laiks! Kuožna dėina vės tas pats ėr tas pats. Lauktė nabier kuo – na tēp, kap ka bova vasara, ka lioub lauktė ėr lauktė, ėr vėsumet kuo nuors gera.

Pabėngosi darbus koknie, i geruojė truoba užejė muotina. Žėnuojė, ka Gedvē nier gerā. Na diel tuo, kad mielīnės dar nabova ėšnīkosės ir na diel tuo, kad dar kažkas skaudiejė. Muotina matė, ka doktėrėis vėdou vėskas tabier sojaukta, ėr kou tuoliau, tou daugiau muotinas šėrdės jota, ka doktie vargo ar vėina istėngs ėš tuo juovala ėšsėkapstītė.

– No, Gedvelė, kuoki tau bova ši dėina? Ar pabėngē nierėni?

– Dar ne, bet nadaug balėka. Rītuo pabėngsio.

– Gerā, ka pabėngsi. Vo kėta ėr nabipradiek. Rēktom pri verpėma stuotė. Ar toriesi svēkatas kalvarata mintė? Matā, Marė puo nedielės ėšēs, mon lėks vėsė žīgē, mažā laika batoriesio… Vo ėr tau rēktom igostė pri tuo darba. Dar bėškis pašoku īr lėkėn, puo tam lėnus pradiesiav. Par Kaliedas ligo žadiejė tava kūma ėš Laužātiu atvažioutė. Vo rasiet ėr to pati nuorietomi pas anon pavėišietė. Anoukart mon sakė, kad puo Trėjūm Karaliu austė pradies. Siūlu nusėvežtomi, pasėmuokītomi tuo darba.

Gedvė klausies ėr mėslėjė, ka na diel tuo mamūnė atejė. Šnek nie šiou, nie tou. Rēks anā patē tou ruoda pradietė.

– Nažėnau dar, mamūnelė… Rasiet ėr važioutiuo pas kūma… Bet aš nuorio tavės paklaustė, kas mon bova, ka tuo kraujė tėik… Juk nu vasaras ont drabužiu nieks nabėpasėruodė.

– Naėšsėgousk, vākali, kou pasakīsio. Bet ėr to pati rasiet numanā? Tuo vākulelė to nabtoriesi. Ėšplaukė ons so kraujo…

– Tēp ėr mėslėjau… Vo kuoks ons bova? – paklausė patīliejosi.

– Nikuoks. Anuo dar kap ėr nabova. Dar mažā laika tabova praejėn, kad ons būtom… Bet to aple ton namėslīk ėr nagriaužkės – tēp na vėinā muotrėškā atsėtink.

– Nu mušėma…

– Na tik nu tuo. Nu sunkiūm darbūm, nu ėšgoustė, vo kartās vėsā ba nieka.

– Ar aš ėšgīsio?

– Žėnuomās, ėšgīsi. Torietomi grētā pasėtaisītė. Jauna tabesi, sunkē nadėrbi. Dabar tik rēk apsėramintė, bjaurės mėslės nu savės nuvarītė. Praēs žėima, linksmiau pasėdarīs. Tonkiau i žmuonis ėšēsi. So suoduos mergātiems sosėtėksi, i vakarelius, i bažninčė nuėisi.

– Kon tuos suoduos mergātės… Ni vėina mūsa nomūsė akiūm naruoda.

– Nasakīk tēp. Juk bova atejosi Jundola Duomėcė ėr Biekštienės Muorta. Bet aš pri tavės anūm naleidau, pasakiau, ka karštėnė sėrgi, ka mėigti. Juk gerā padariau, a nē? Būtom pradiejosės klausėnietė, ėr tau būtom reikiejė maloutė. Dar kažėn, ar būtomi anas itėkėnosi tou, kou sakā. Ėr būtom paejėn pliuotkā par suoda. Tuo dabar tėkrā narēk.

– Tēp, tėkrā narēk… – atsėdoksiejė Gedvė.

– Tēravuos aple pėršlius, – varė tuoliau muotina. – Pasakiau, kad jaunėkis natėkės, nagražos ėr apīžiuoplis, ka dėdėlies dalėis ožsėprašė, ka ni tau, ni vedom so tievo napatėka.

– Vo kon mergas sakė?

– Sakė, tēp ėr mėslėjėntės, ka to ož bi kuokė nėisi. Nuors ėš arklė ėr vežėma anuoms pasėruodėn, ka nabiednos. No, sakau, važi ėr arkli galiejė pasėžīčiuotė.

Gedvė šīpteliejė, ar na pėrma karta puo pėršlību, ėr muotinā pasėruodė, ka jau īr atejės laiks paklausėnietė, kāp tamė alkieriou vėskas tou dėina vīka.

– No matā, kėik daug tau pripasakuojau. Dabar to pasakīk, aple kon jodo šnekiejuotav? Kon to anam pasakē, kad ons pri stala nabsieda?

– Pasakiau, ka nanuorio ož anuo eitė…

– Ar ons tau napatėka?

– Dėdėlē napatėka.

– Dielkuo tatā?

– Ni varda napaklausės, ronkuoms valė davė. Ėr šnekiejė tēp, ligo moni erzintom.

– Rasiet tau pasėruodė? Kon jau tēp pasakė?

– Sakė, ka ni vėina merga žanintėis nanuor, alė vėsas kažėkap vīrus sosėėiška.

– No, če ons apsėrėka. Ni vėina nanuor seno mergo palėktė.

– Na vėn diel šnekiejėma ons mon napatėka. Bočioutėis linda, pėrštus i onti kėša. Saka, naprijaukinta tabesi.

– Matā, kuoks vanags… Pėrma karta sosėtėkės, svetėmūs nomūs… Bet jug to, doktėrelė, ligo ėr prijaukinta esi. Juk ėr Anopris na kėtep darė…

– Aple Anopri ni šnekietė narēk! – kap so kėrvio nukėrta doktie ėr patīliejosi tīkē pridūrė. – So Anoprio vėskas bova kėtep…

Muotina atsėdoksiejė. Ana nanuoriejė Gedvē šėrdėis oždoutė. Sunkē būs anā so kėto vīrėško – tor so kou līgintė. Dar bieda, ka Anopri mīliejė ėr dabar ons tabrūp… Vo ka mīli, vėskas kėtep atruoda, vėskon gali duovėnuotė.

Bet vėstėik Gedvė napasakė svarbiausė dalīka. Ėr muotina rīžuos paklaustė pati.

– Ar tik to, Gedvelė, napasakē anam, kad laukīs?

Gedvė tīliejė.

– Matīt, pasakē… Ėr kap to galiejē? – viel atsėdosa muotina.

– Vo kon aš toriejau darītė? – pruo ašaras prašneka doktie. – Viel maloutė? Tava primuokīta, Anopri malagīstiems atsėvediau i kamara. Je pati būtiuo aple vaikieli pasakiosi, rasiet nabūtom pabiegės… Ar to mėslėji, ka tas vīrėšks nabūtom sopratės, ka tas vāks na anuo? Kažėn kuoks būtom mona gīvenėms tuoliau? Ėr tuo vāka naapkėstom… Ėr… Ėr… – Gedvė pradiejė kūkčiuotė.

– No nabliauk, nabliauk, vākali, napīk, je kon na tēp pasakiau. Juk šneko tik gera tau nuoriedama… Ak, nalėngvē, nalėngvē tau būs gīventė, vākali… Ėr kėtėms so tavėm nalėngvē. Bet to teisībė sakā – so malagīstiems natuolėj važiavuom… Ale gīvs i žemė nailīsi, kāp nuorintās rēks būtė ont šiuo svieta. Diel mūsa biedūm ons nasogriova. Rēk laika – ons vėskon ėšgīda…

Gedvė klausies, retkartēs sokūkčiuodama. Ana nuoriejė šauktė, kad vėskas sogriova – anuos džiaugsmos, jaunīstė… Tik a tas šaukėms bapadies? Juk muotinā tēp pat nier lėngvē.

Vo tievs…

Gedvē atruodė, ka jau nikumet anuo nebmīlies, nečėnavuos.

Muotina tou tarpo vės dā nadrīsa doktėrėi pasakītė patė baisiausė – juk gal atsėtėktė tep, ka Gedvė daugiau nikumet vākulelė nabgalies besosėlauktė. Apsauguok, Viešpatie, nu tuokiuos nalaimės! Vīra ana tėkriausē gaus, tik kāp omžio gīvens, je vākūm natories? Bet geriau, ka ana tuo nažėna. Kėta vertos, na vėsuoms tēp jug atsėtink…

– Laiks būtom goltė, – viel prašneka muotina. – Bet priš ton aš tau, vākali, dar vėina dalīka nuorio pasakītė. Nalaikīk pėktoma šėrdie nie ont tieva, nie ont Anoprė, nie ont monės. Ėr pati nagriaužkis tēp. Nie vėins žmuogos napragīven naapsėrėkės, kor nuors nasoklīdės. Rēk ėšmuoktė duovėnuotė. Atleisk ėr to tėms, katrėi tavėm noskriaudė. Atleisk ėr pamatīsi, ka tau ont dūšē pasėdarīs lėngviau.

– Bet ka mon neėšeit. Ožmėrštė negalio…

– Ožmėrštė rasiet ėr nagaliesi. Bet laikou biegont tėi prisėmėnėmā nabėbūs tuokėi skaudė.

– Vo to, mamūnelė, a duovėnuojē vedom so Anoprio?

– Ont tavės aš napīkau. Savi diel viskuo kaltėnau. Ka dabar pamėslėjo, kon bamačīs ont Anoprė pīktė. Nieka tou nabipakėisi…

Atsėstuojė muotina, priejė pri doktėrėis, parbraukė švelnē pėrštās par anuos plaukus, vėina karta, kėta, dar kėik pastuoviejė ėr, braukdama ašara, ėšejė.

Gedvė viel palėka vėina so sava mintimis, ėlgesio ėr prėsėmėnėmās…

 

 

III dalės (pabaiga)

 

Džervienė Teklė

 

Kermuošios klegiejė, laliejė ėr košiejė kap skrozdielīns. Vīrā ont vežėmu grūdus pardavuojė. Kopčē graibė maišūsė, žarstė saujuoms ėr deriejuos naprastiau ož žīdelius. Muotrėškuosės, eiliems sostuojosės, kiuocius pasėdiejosės, katra so svėista gniožolo, katra so sūrio ar smetuona poudelio, laukė pėrkieju. Viėna torgauninkė bova atsėnešosi dvė vėštė sorėštuoms kuojuoms, tad anuos krēži kelės pėrkiejės apspėta. Apīsenė miesčiuonka, apgniaužosi vėšta abėm plaštakuoms, pakielosi priš nuosi, pūtė i paoudegi, tīrėniedama paukštė rėiboma, čėpnuojė kuojės, ėš tuo sprėsdama aple anuos omžio, ėr šnekėna pardaviejė:

– Ui, atiduok ož pėnkės grivinas sava sėna kūda višta.

– Ar to pasiotā, puonitelė, kad aš ož niekus gera paukšti pardoutiuo? Ba roblė nagausi. Vėšta rėibi ėr jauna, pernīkštės vaduos. Je nažadi pėrktė, padiek, atsėras kas nuperkous.

– No kon ana šnek? – aiškėna kėta muotrėška, šalėp stuovėnti. – Katra gaspadėnė pernīkštės vaduos vėštas žėimuos laikė pardavuotom? Ožtenk pasėveiziētė i joudas kuojės, tik senūm vėštu tuokės būn.

– Vo kas tavės praša sava dvīleki kėštė?! – ožsėpoulė šnekontioujė vėštas savėninkė. – Nažadi pėrktė – ēk šalėn. Atsėrada, matā, pruotinguojė!

Pri dėdesnė šormolė ėr žmuonium daugiau rinkuos, ožvės muotrėškūju. Vėinas vėšta peikė, kėtas – torgauninkės posė laikė. Vīrā, atuokiau stuoviedamė, joukies: „no gražē būtom, je buobas diel tūm vėštu sosėpeštom.“

Bet nieks nasosėpešė. Torgos bova ta vėita, kor kuožnos galiejė savi paruodītė, būtė pastebiets, pagėrts ar ėšpeikts – kap kam lioub pavīktė.

Vaikē, sostuojėn i būri pri karčemuos, naujīnuoms dalėnuos. Kalbas daugiausē ejė aple būsėmūju metu tarnīstės.

– Ar jau pristuojē pri kuo nuors, Juoni?

– Je, soderiejau metāms i Plėkius, pas Skīstėma.

– Kva kva kva! – nusėžvėngė klausontīsis. – Ta jau būsi pajiedės ėr apsėdarės!

– Palauk, palauk, – partarė kėts, – nier če kuo jouktėis. Skīstėma gīvenėms Plėkiūsė pats dėdiesis. Gaspaduorios kėits, naveiziekėt ont pavardies.

– Je, je, – prītarė Steigvėla Jorgis. – Ėr Skīstėmāliu pėlna truoba. Napasakītiuo, ka dailės, bet na plėkas. Ka pernā Vuonė i Gaudotius ož Bimbala išējė, kraitė do vežėmo pritvatėjė, arklē vuos traukė. Skrīnės naatkelamas – žėnāu, pats nešiau.

Tamė būrelie stuoviejė ėr Anopris. Ons jau senuokā vākštiuojė ba lazdūm. Kuojė dar bėški skaudiejė, bet kėntietė galiejė. Nuoriedams rastė darbdavi, truopėjuos naraišoutė. Tūsė kraštūsė ons mažā kon tepažėnuojė ėr pakvėitėma ėš nieka dar nasolaukė. Tad stuoviejė so kėtās vaikēs daugiau tīliedams, žvalgīdamuos, ar napamatī kuo nuors pažīstama. Pro šali praējė dvė muotrėškas, sena ėr jaunesnė, koskuoms apsėsiautosės, rīšelius nešdamuos. Anopris nužvelgė ėš nogaru; jaunesniuojė anam pasėruodė ligo matīta.

– Ėi, – kumšteliejė šalėp stuoviejosi bėndra, – ar napažīsti tūm muotrėšku, katruos če praejė?

Paklaustāsis apsėžvalgė:

– Ar tūm, so koskuoms? Tatā našlie Rodelienė ėš Laužātiu so dokterė Petruonė.

Anuopriou šėrdės vėksteliejė. Nanuoriejė ons sotėktė nieka, kas primintom Paežerius, vo Petruonės ni tuo tėik. Bet, ruoduos, anā vaikė napastebiejė. Abėdvė iejė i Muozerienės kruomali, matīt, kuokiūm nuors muotrėšku dalīku pėrktė. Vaikis nusėsoka ėr ožlinda ož žmuoniūm, ka ėšēdamas Petruonė so muotina anuo napažintom.

Dėina iposiejė, saulelė jau slīda ož bažnīnčės buokštu. Papūtė žvarbos vies, ėr šaltis juntamā sostėpriejė. Torgos praskīda. Anopris liūdnā pamėslėjė, kad napavīks anam šėndėin tarnīstės solīgtė. Toriēs eitė nomėi nieka napešės ėr viel rūpintėis, ėiškuotė, siūlitėis. Pri tuo ons nabova pratės.

Tēp anam badūmuojėnt, pri vaikiu priējė smolkos žmuogelis, dailēs kailėnātēs apsėvėlkės, zoikėnė keporė ožsėmaukšlėnės tēp, kad ni ausis, ni nuosės našaltom. Nužvelgės vėsus, paklausė:

– No, vīrā, a vėsė tarnīstės soderiejuot?

Vaikē sosėžvalgė tīliedamė. Anopris rīžuos:

– Na vėsė.

– Pats, matīt, būsi ėš tūm na vėsūm?

– Je…

– Tad ēnam i ožeiga. Alaus puo kvarta ėšmesem ėr pasėrokousem.

– No kon, pasėrokoutė galem.

Er abodo nuējė i karčema. Žmuogielis akėmis sosėėiškuojė atuokesnė kertė, kor mažiau babova gerontiūm, ėr atsėsiedės paprašė alaus, katron baregint atlakėna barzduots žīdielis. Patraukės gorkšni ėš poskvortės, prašneka:

– Esmi Narkos Krėstops ėš Konteikiu. Neso ūkininks, bet kriaučios. Toro kelis margus žemės, truoba, buoba ėr ketoris vākus. Pri tuo vėsa torta dar pridiek arkli, dvė karvė, šešės avis, kelės kiaulės, vuoži ėr šoni so katėno. Siovėma toro namažā, tonkē prisėēn i kėta suoda ėšētė ont nedielės ar dar ėlgiau. Mona muotrėškā sunkē īr vėiā so tou ūkio sosėtvarkītė. Tad ėiškau rimta, tvėrta darbėninka, na pijuoka, na slinkiaus, na mergėnīnka, ka galietiuo patėkietė anam sava gīvenėma.

Anopriou žmuogelė šneka ruodies majedni, biški joukinga. Vaikis abejuojė, ar tas kriaučius rimtā šnek.

– Diel oždarbė torietomem sosėtarė, – varė tuoliau napažīstamāsis. – Matā, mon lengviau būtom muokietė pėningās. No, naujė barva galietiuo tau itaisātė.

Anopri daugiausē vėliuojė oždarbis pėningās. Rasiet diel tuo ėr soderiejė nasunkē.

– Būtom gerā, ka panedielninkė atsėrastomi mona nomūse, – pasakė stuodamuos Narkos. – Klausk Narkienės Magdės. Matā, aš pats tou laiku dar galio būtė nagrīžės. Eso ožprašīts i kėta suoda vėinā šeimīna apsiūtė.

Vaikiu būrielis pri karčemuos jau bova ėšsėskėrstės. Bastuoviejė tik Jorgis so sava bendro.

– No kāp? A sotariet?

– Ligo ėr sotariem. Rasiet jodo esatav gėrdiejosio aple Konteikius ėr kriaučio Narko Krėstopa?

Vaikē patraukė petēs:

– Ne, tuokė kriaučiaus nagėrdiejuov. Bet galiejė ėš kor nuors i Konteikius atsėdongintė.

Anopris nieka daugiau anū nabteravuos. Bet pats abejuojė sava būsėmo tarnistė. Mėslėjė, ka nomėi parejės so mamalė pasėrokous, rasiet ana kon nuors žėna.

Ėšklausiusi sūno, Anoprė muotina sosėrūpėna anuo rēkalās. Matė, kad ons īr nalinksmos diel sava napavīkosė žīgė i kermuošio. Sakies Konteikiūsė vėišiejosi senē, ka dar Anoprė tievs gīvs tabibova. Važiavėn i anuo poseserės laiduotovės. Bet kon tėn dabar berasi puo tėik metu. Senūju nabier, vo anūm vākā kažėn ar beatpažintom diedėna. Ta suoda tuolėi, Anopriou so skaudontė kuojė sunkē būtom nupiedintė. Vo ėr tas gaspaduorios naaiškos. Kuoks tėn gīvenėms ėr darbs tuokemė ūkie? Arklīs vėins. Vākūm tunts. Ėr dar vuoži mėnavuojė, ligo ont jouka vėskon pasakuotom. Žėnuomās, vėsė kriaučē īr malagē. Vo rasiet ons na kriaučios, rasiet šēp kuoks svieta parejūns?

– Žėnā kon, vākali, – nutarė ont gala muotinēlė, – ēsio nedieliuo i bažnīnčė, ožsoksio pas kriaučio Lideiki, rimta žmuogo. Je tuoks Narkos ėš tėkrūju īr, ons torietom žėnuotė. Amatninkā vėinė aple kėtus daug kon žėna.

Mamalės žīgis pasėruodė na ba rēkala bovės. Lideikis Narko pažėnuojė. Kriaučios ons esous naprasts, bet niekdarīs ėr malagis bagalėnis. Je kon pavīkst apgautė, apsėskelb vėsam svietou. Krėstops esous nažanuots, tad Narkienės Magdės Konteikiūsė tėkrā ka nier. Nomūm ons nator, enous par žmuonis, ožvės žėima, matā, kailėnius dailē siovous.

– Paprašiau Lideikė, ka paklausėnietom, rasiet kas nuors žėnā vėita jaunam darbėninkou. Pas anon daug vėsuokiū žmuoniūm parsėvert.

– Ar aple kuojė napasakuojē? – sosėrūpėna Anopris.

– Ar aš dorna būtiuo? Kas nažėna, napastebies. Vo laikou biegont anā sovėsam ėšgīs.

Vėita atsėrada naožėlgo. Atvažiava vėina dėina Drungėls Ontuons, stombos ūkininks ėš Laužātiu parapėjės Ožpelkiu suoduos. Ons dėdėlė šeimīna somdė: do vaikius, posvaiki ėr pėimėni, dvė mergas ėr posmergė – auklė, matā, Ontuons jau toriejė ketoris vākus.

Nožvelgės Anopri skvarbiuoms sava akėmis, paklausėniejė šiuo tuo, paskiau ėškluojė, kuoki oždarbi siūla. Anopris nuoriejė ėšsėprašitė, kad penkēs roblės daugiau doutom. Drungėls pamėslėjės pasakė:

– Gerā, dousio, bet grūdūm gausi mažiau.

Daugiau derietėis Anopris nabdrīsa. Geriau tėik, nego lėktė vėsā ba vėitas. Ėr ton patė dėina gaspaduorios ėšsėvežė anon i Ožpelkius.

***

Petruonė so muotinelė tėkrā ton torgaus dėina vākščiuojė puo kermuošio. Atsėskaitiosi so Daugieluoms, ėš Paežeriūm ana sogrīža priš Kaliedas. Nuors tėi prašė dar bent metāms pasėlėktė, nasotėka. Nanuoriejė būtė tuos vėituos, kor kuožna žemės pieda ėr truobuos kertie linda anā so prisėmėnėma; anās Petruonė nuoriejė nusėkratītė. Gaspaduorems pasakė, kad muotinēlė pasėlėguojosi, tad nuorietom doktėri artiau pri savės toriētė. Diel tuo anā žadonti sosėėiškuotė vėita artiau nomūm, vo rasiet ėr tuo patiuo suoduo. Ėr če nabova malagīstės: nuors muotina navertė anuos grīžtė pri nomūm, bet tuokio Petruonės pažado dėdėlē apsėdžiaugė.

– Žėnuok, Petrelė, kad tavės jau ėiškuojė.

– No, no, ėr kas če monės bapasėzgeda?

– Bova atejės Varkalis Juons, katros rodėni patė palaiduojė. Lėka našlīs so dom mažās vākās. Muotrėškas nomūsė naapsakuomā rēk. Bet nažėnuomas nanuoris. Sakies gėrdiejės, kad to esonti rimta ėr duora mergātė, na kuoki padraika, gera darbėninkė. Klausė, ar galietom ateitė, ka to sogrīši; rasiet sotartomėt tarnīstė būsėmėms metāms. Žėnous, kad atejos reikietom kontrībės – jug do mažo vāko nomūsė esous rūpesnis, katron na kuožna muotrėška tanuorietom prisėjimtė. Dabar vākus priveizonti sesou, pėnkiuolėkas metu mergātė. Ana būsėnti ėr tuoliau, bet rēktom soprastė, ka tuokiūm metu merga dar ne gaspadėnė.

– No ėr kon to, mamātė, prižadiejē?

– Nieka naprižadiejau. Pasakiau, kad so tavėm patė šnekietom, ka parēsi.

Petruonė miegėna prisėmintė, kon ana žėnā aple Varkalė gīvenėma. Žemės kuoks posvalakis torietom būtė. Truobas ėš lauka senuovėškas, vo vėdou anā nier bovosi. Atsėmėnė Varkalienė Elėna, smolkė, maluonė muotrėškelė. Ėr pamėslīk tiktā– tuoki jauna pasėmėrė. Paklausė mamālės, kas Elėnā atsėtėka.

– Žmuonis šnekiejė, ka karštėnė sosėrga. Vo tėkrā nažėnau, pagrabė nabovau.

– Rasiet žėnā, kėik metu toriejė? Ėr kuokė dėdoma tėi anuos vākā?

– Juons sakė, kad vaikiokou ēn pėnktė metā, vo mergelē tretė. Pati Elėna trisdešimtėis tėkrā natoriejė. A če senē žanėjuos!? I veselė dar bovau nuejosi, toukart abodo pasėruodė dėdlē dailė ėr linksmė. Vo i pagraba nuētė svēkatas nabožteka.

Petruonė miegėna prisėmintė, kāp tas Juons atruodė, bet naatsėmėnė nieka, kou ons būtom ėšseskīrės ėš kėtūm vīru.

Puo nedielē Juons viel apsėlonkė Rodelienės nomūsė. Petruonē ons pasėruodė nabjauros, šnekiejė rimtā ėr maluonē. Bova matītė, ka tėkrā nuor gautė anuos sotėkėma, diel tuo, ka ba muotrėškas nomūsė nier tvarkuos.

– Vo ar napīksi, tamsta, je aš svētėmūsė nomūsė pradiesio tvarkītėis pagal sava ėšmanīma? – ni tuo joukās, ni tuo rimtā pasėtērava Petruonė.

– Je gerā tvarkīsīs, kuo aš torietiuo pīktė. Vo je kas natėks, pasakīso. Jug diel vėskuo žmuonis gal sosėtartė.

Sosėtarė ton dėina ėr diel alguos, ėr diel laika. Petruonė ėšsėderiejė, ka kas ontra nedieldėini galietom parētė nomėi muotinēlės apveiziētė. Jug gaspaduorios pats tor soprastė, ka muotrėška jau sena ėr lėguota, anē rēk pagelbas.

– Gerā, gerā, – pasakė Juons. – Diekou, kad prižadiejē. Vo muotinēlės neaplēsma. Atsiūsio pėimėni, kad vėrbūm parvežtom ėr sokapuotom.

I sava tarnīstė Petruonė ėšējė puo Trėjūm Karaliu. Sosėrėšosi i sena koskelė būtėniausius dāktus, brėda siauro, par viepūtėnius sominto takelio. Tėik tuo ejėma ėr tabova. Merga sometė galvuo, kad snėigou nutėrpos pas mamalē solakstīs par posvalondi.

Par premėnė ižėngos i Varkalė truoba, anon pasėtėka driegnos šotintu bolviu ėr rūgštėis kvaps. „Kuožnamė nomė savs kvaps, – pamėslėjė ana, – bet pri Daugielas ligo tēp nasmėrdiejė, vo rasiet bovau apsėpratosi“. Bova matītėis, ka tou dėina Petruonės če nieks nalaukė. Vākā buovėjuos so vėrbās, katrėi bova ėštompītė puo vėsa nagrīstuos truobuos asla. Ėšgėrdosi žingsnius, tarpdorie pasėruodė posmergelė. Petruonės pasėruodīms anā bova staigmena.

– Gerā dėina vėsėms, – pasėlabėna Petruonė.

– Gerā dėina, – atsėlėipė mergelė, na tik kėik dīvuodamuos, ka če anou pamatė, bet ėr kėik ėšsėgondosi.

– Aš eso Petruonė, Rodelienės doktie. Tėkriausē žėnuot truobalė suoduos pakraštie. Sosėtariem so šiūm nomūm gaspaduorio, ka če dėrbsio. Vo pati tėkriausē būsi anuo sesou Vuonelė?

– Je, – atsakė mergelė.

– Vo kou vardo tėi vaikūtelē?

– Pietris ėr Amelėjė. Mažoujė Melikė vadėnam.

– Gražė vardā, – pasėdžiaugė Petruonė. – Toriesio bendravardi Tamstu nomūsė. Vo gaspsduorio ar galietiuo pamatītė?

– Kad anuo nier. Ėšvažiavės i bėrštvīna vėrbūm parsėvežtė. Lig vakara torietom grīžtė.

– No gerā, – ėštarė Petruonė, diedama sava rīšieli ont soula gala, vo sermiega kabindama ont vagė. – Pakuol gaspaduorios parvažious, apsėgerbkem biški truobuo. Vākalē, soneškem vėrbus pri koknės ėr sodiekem dailē i krūvelė, naskobiedamė, puo vėina šakelė.

Ėšgėrdės tuoki palėipėma, vaikioks švīpteliejė. Bet, pamatės, ka svetėma ciuocė pėrmuojė pakielė žagara, tam darbou napriešėnuos. Vėrbūm nešiuojėms mažėisėms pasėruodė kap kuoks žaidėms ėr dėdėlē patėka, ka līgė dalė so anoudom buovėjuos ėr svetėmuojė. Ka vėsė vėrbelē jau goliejė krūvuo pri koknės, Petruonė pagluostė vākūm galvelės ėr paklausė:

– Ar dabar mūsa truobelie gražiau?

– Gražiau, gražiau, – soklega vākā.

– No matuot, kāp gerā. Dabar vėsė siedamuos ont soulo ėr paprašīkem Vuonelės, ka papasakuotom aple tamstu nomus, tvartus, gīvuolelius ėr darbus.

Ėš Vuonelės pasakuojėma Petruonė sožėnuojė, ka tvartūsė īr dvė karvės, vėinā ožtrūkosi, kėta so veršio, do arklio, trīs kiaulės, avės so dom vierātēs ėr gaidīs so devīniuoms vėštuoms, katruos žėima kiaušiu naded. Nomūsė īr geruojė ėr prastuojė truoba, dvė kamaras ėr premėnie so kamėno ėr pečio dounā keptė.

– Ar muoki keptė douna, Vuonelė? – pasėtērava Petruonė.

– Kažkėik ta muoko. Ožraugo, atminkau. Dounkepi ėškūrėn Juons. Ons ėr kepalus i pečio pašaun.

– Ar tonkē dounelė kepat?

– Nadėdlē, kas dvė ar tris nedielės.

Tēp anėms basėrokoujint, grīža ėr gaspaduorios.

– Tėtielis parvažiava, tėtielis parvažiava! – soklega vākā, sokėšėn nuoselės i longa.

Juons ėšmetė vėrbus žardėinuo, ėškinkė arkli ėr tik toukart parējė i truoba. Radės Petruonė, apsėdžiaugė.

– Ta diekou, Petrelė, kad monės paklausē ėr atejē natrokdama. Palengviēs dabar gīvenėms mums vėsėms.

Ton pati vakara Petruonė jau žėnuojė, kor kas padieta, apsėžīgiava tvartūsė. Večerē ėšvėrė balinta kroupīnė, katron vėsė sriebė pasėskanindamė, dounelės prisėkousdamė.

Vėita mėiguotė Petruonē bova paskėrta kamaruo, katra puo Elėnas laiduotoviu stuoviejė tošti. Matā, Vuonelė parsėkraustė i geroujė truoba pas vākus.

– Žėnau, ka darbini apdara ėr apava somdėnems gaspaduorē tor parūpintė. Bet mon somdīte naprisėejė, tad nieka natorio. Kamaruo ont šatruos sosvertė mona nabaštėkės patiuos drabužē, katrum nieks nabnešiuo. Gal rasi kon nuors tinkama, – ligo parsėprašīdams pasakė Juons.

– Sosėėiškuosio, narūpinkės tamsta, – noramėna Petruonė, laukdama kol ons pasėtrauks nu doru. Solaukosi tuo, iējė i kamara, ožstūmė velkė ėr ėškraustė atsėnešta torta. Nutarė pakuol kas nešiuotė sava drabužius.

Tēp prasėdiejė Petruonės tarnīstė naujuo vėituo. Če vėskas bova kėtēp, nego pas Daugielā. Žėnuomās, darbā tėn bova sunkēsnė. Jug reikiejė pamėlžtė penkės karvės, sotaisītė juovala kauliems ėr ėštompītė anon i tvartus rīta, vakara ėr par pėitus, gėrdītė bent kelis veršius ėr plošiētė laukūsė nu aušruos lig tomsuos. Če tuo nabova. Bet apspėta daugībė smolkium darbum darbieliu ėr rūpesniu, so katrās pas kėtus svētėmus anā naprisiejė sosėdortė. Če dėrbont reikiejė kuožna dėina mėslītė, kon ant stala padiejos, reikiejė ėr skalbtė, vākus praustė, veiziētė švaruos ėr tvarkuos, pri kuo nu mažumiēs dar merga bova pripratosi. Dar pėrma dėina priskrėndosius kiaulėnius viedrus ėštarškėna i premėnė, ėšgrondė ėr ėšpluovė so šarmo. So šiaudūm gniūžtė pelėnās notrīnė stala ėr soulus. Šarmė ožmerkė kuoštovius ėr prastus abrūsus. Nubraukė so šlouto vuortinklius palobiūsė ėr kertiesė. Ražo pašvėisdama, ėšpluovė geroujė truoba, apgailestaudama, ka kėtor grindūm nier. Tēp, tēp, Varkalė gīvenėms daug biednesnis, nego ūkininku, pas katrus anā teka dėrbtė. „Kažėn, ar mon priklausa prisėjimtė vėsus gaspadėnės rūpesnius? – mėslėje Petruonė pati sau. – Če vėsė gīven tou dėino, jug ėr aš tēp galietiuo“. Bet kažkāp nagalieje. Dėinas ėr naktis leida tvarkīdamuos truobuo, nomūsė, tvartūsė. Vuonelė mažā kon tadėrba nalėipama. Vākā vės trīniēs anā aplink kuojos. Petronė narīžuos anūm varītė šalėn. Tou matīdams, Juons džiaugies nosėkratės muotrėškās darbas. Apejės gīvuolius, ons kapuojė vėrbus, važiava i medė anūm prisėkėrstė, lioub ožsėjimtė kėtās vīrėškās darbās.

Nemažos darbs bova pėrma karta apskalbtė vėsus nomūm gīventuojus ėr ėšplautė anūm patalīnė. Bova matītė, kad priš Kaliedas nieks patalīnės če naparvėlka. Tumet ėšsėklausėniejė Vuonelės, a īr kou nešvarė patalīnė pakeistė. Bova tik vākūm luovā.

– Rasiet īr bėnt kuokė audėkla, galietoviav pasiūtė? – tuoliau tēravuos Petruonė.

Nabaštėkės Elėnas skrīnie atrada nadėdėli nušokėnė rėitėma ėr kelis sokarpītus audėkla gabalus. Atsėklausosi gaspaduoriaus, pasiova ontšnarktius puodėškuoms ėr dvėkartės patėlams. Atsėklausė, a galėnti vākus apkėrptė, kon padarītė tėkrā ka reikiejė, ka būtom lengviau anėms plaukūm gīventuojus ėšnaikintė. Sograibiosės krežiūsė ėr skrīnie siūlu, abėdvė so Vuonelė žekės nierė. Tēp ėr biega dėina puo dėinuos; ni napajota, ka jau gavienė bėngas.

Priš Velīkas Juons taisies i malūna: žadiejė ne tik grūdus maltė, bet ėr mėltus petliavuotė. Petruonė paprašė ošsoktė i žīda krautovė, nuperktė mėiliūm ėr cokraus, ka galietom švėntiems ėškeptė pīraga ėr padarītė gėruos. Pati sau pasėdžiaugė, ka vīrėška nomūsė nabus vėsa dėina, nieks puo kuojuoms namaišīsės, ėr anėdvė so Vuonelė galies apsėšvarīntė. Tad nopluovė longus, so šarmo notrīnė lobas, ėškrapštė porva ėš plīšiūm puo balkēs, tou patio pajodindama vėsuokius senus daiktus daiktelius, puo anās sokaišiuotus. Nuors dėina jau bova paėlgiejosi ėr prašvėisiejosi, prabiega anā baregint. Par pėitus ožkonda dounas so rūgšto pėino, notarosės bolvīnė ėšsėvėrtė vakarė. Vuonelė, nosėplakosi darbūsė, puo večerės so vākās noējė goltė. Jau pritēmos Petruonė ožbėngė žīgius tvartūsė, lūkorioudama gaspaduoriaus, bet tas vės nagrīža. Diel tuo ana dėdlē narūpėnuos: priš Velīkas malūne būn daug žmuoniūm, kartās ėr par nakti rēk eilies palauktė. Tad šotėna kamėne bolvės kiauliems ėr korstė ogni koknie, ka gaspaduoriou ėšvėrta Vegerė sovėsam naatšaltom: Juons tėkriausē parvažiuos sošalės ėr ėšalkės, apsėdžiaugs gavės karštėma pasriebtė.

Petruonė jau bova atgolosi, bet dar naožmėgosi, ka parsėrada gaspaduorius. Gėrdiejė, kāp sostabdė arkli pri tvarta, kāp anon nokinkė, šnekiedamuos so šonio. Ožsėsiautosi ont petiūm koska, Petruonė atsėkielė doru atšautė, paveiziejė bolvīnė katėlātie – ta dar nabova atšalosi. Pamėslėjė, ka tou patio atsėkielėmo ėr valgītė Juonou padous.

Tas iējė i truoba natvėrtās žingsnēs, nosėvėlkės mėltėna sermiega, numētė ont soula gala ėr pats ont anuo atsėsieda. „Matīt, pagierė“, – pamėslėjė Petruonė pati sau ėr, pripīlosi bliūdieli bulvīnės, pastatė ont stala.

– Tatā diekou, Petrelė, kad monės laukē, – ištarė Juons. – Napīk, ka tēp vielā parvažiavau… Bėški ožtrokau pas žīda, mata, gėmėnaiti bovau sotėkės, pasiediejuov abodo. Nupėrkau vėskon, kuo prašē, bet vežėmė palėkau. Rītuo parnešio.

– Valgīk, gaspaduoriau, vėrals atšals, – paragėna Petruonė.

– Sieskės, Petrelė, ėr to.

– Kad aš večerė jau pavalgiau.

– No tēp pasiediek, pasėrokouk so monėm. Papasakuok, kāp gīvenuot, kon dėrbuot.

– Permo pavalgīk tamsta, paskou pasėrokousiav.

– Kad aš dabar pasėrokoutė nuorio. Nuorio pasakītė, kad dėdlē gerā īr parvažiuotė nomėi ėr atrastė muotrėška balaukontė.

Ėr, sojiemės anuos plaštaka, sospaudė.

Merga atėtraukė ronka kap nu ognėis, pašuoka nu soula ėr ėšliekė i kamara. Ožšuovosi doris, atsėgolė. „Šėt kāp! – mėslėjė. – Jau graibītėis praded. No, rītuo pasakīsio, ka tēp nabova derieta. Je nanuor žmuonėškā, sosėrenko sava rīšieli ėr ėšēno.“

Rītmetis prasėdiejė kap vėsumet. Petruonė pamėlža karves, apsėžīgiava tvartūsė, ėšvėrė posrītė. Vuonelė noprausė er sošokava vākus, pati snapa nusėpluovė, plaukus ėš naujė sosėpīnė – tuokė tvarka īvedė Petruonė. Vėsė laukė pakuol ėš laukā parēs gaspaduorios, kad galietom siestė pri valgė. Juons īžėngė i truoba rīšelio nešėns ėr padiejė anon ont stala.

– No, vākā, akšėnkėt artiau, lauktoviu parvežiau. – Ėr, ėšskleidės rīšieli, ėštraukė abodom puo cokrėni gaidieli ont medėniu kuotieliu. – Vo če – gaspadėnē, – pasakė, doudams Petruonē mėilės ėr cokro. – Tau, seserelė, moila nupėrkau, kad kvepietomi, – ėštėisė pėrkėni Vuonelē. – Prausėties vėsė. Puo nedielē – Velīkas, tad pašvaitūm vėsėms parvežiau: Petreliou – keporė so spėtė, Melikē– kaspėnieli. Tau, Vuonelė, koskelė – apsėguobsi i bažnīnčė ēdama. No ėr tau, Petrelė, koskelė nupėrkau, kon kėtkon muotrėškuoms pėrksi? – bierė Juons nasostuodams, kou Petruonė geruokā stebiejuos. Imtė ėštėistuos duovėnuos ana nasėriža. Bet ėr atsėsakītė vākāms matont nabova kāp. Jota, ka nagerā būtom šiauštės priš anūm tieva.

– Diekou, diekou, – pasakė galūm galė, pajiemosi pėrkėni ėr diedama anou ont stala. – Vākalē, ėr jodo padiekavuokėt teteliou ož duovėnas. Priēkėtav, pabočioukėtav.

– Ar i ronka? – paklausė Petrielis.

– Kor nuorėtav, – nosėjoukė Petruonė.

Mažuojė Melikė pribiegosi ėštėisė ronkelės, ka tievs anon pajimtom. Pakelta aukštīn, apkabėna anuo spronda ėr lūpeliems prisėglaudė pri žonda. Če ėr Petrielis pradrīsa:

– Ėr aš tēp nuorio!

Juons pakielė sūno ont ronku. Petruonē pasėruodė, ka anuo akis prisėpėldė ašaru… Ne, nieka ana nabsakīs diel vakar vakara, dar palauks.

Vīrėšks pakeitė ruoda.

– Vakar sakiau, ka gėmėnaiti bovau sotėkės. Ons mon sena skuola atėdavė. Sogalvuojau, ka Velīkas bus linksmesnės, je lauktoviu parvešio. Namėslīkėt, ka aitvars atnešė. Torem dabar do veršelio. Dėdiesni pardousem, mažiesni papjausem. Bus švėntiems skaniuos mesēlės, – kuošė kabindams balso svarstė Juons.

Petruonė taisies Velīkuoms. Ėš nanugrēbta pėina solėjė dėdėli sūri, ėškepė pīraga ėr veršė kolši. Šėina pakratūsė ėr cėboliu lokštūsė ėšvėrė kiaušiu. Dėdiuojuo sobatuo paprašė gaspaduoriaus, ka vakare ėšleistom anon pas muotina. Juons sosėrūpėna:

– Kāp če mes ba tavės, Petrelė, pri stala siesemuos? Taisē, tėikē vėskon, vo pati lėksi napakaštavuojosi. Ėr vākā tavės pasėzges.

Bet Petruonė laikies sava:

– Torio šėndėin pas mamātė parētė. Anuos nomūsė tēp pat rēk apsėgerbtė ėr valgītė šin ton pataisītė. Ėr i bažnīnčė palīdiētė, vėinā pati sunkē banuēs. Vakarė ėr rītmetie karvės Vuonelė pamėlš. Kiauliems juovala privėriau bėnt dvėm dėinuoms.

– No gerā, – kad ėr nanuoriedams sotėka Juons, – lai būn tēp, kap to sakā. Aš so Petrelio tēp pat i bažnīnčė važiuosio. Galio ėr jodvė pavežtė. Vo posrētės valgīitė abėdvė so mamātė parsėvešio pas momis. Ar tēp nabūtom gerā vėsėms?

Paskotėnē žuodē bova na tėik klausėms, kėik prašīms. Petruonė pakielė i Juona sava mielėnas akis, nuoriedama isėtėkintė, kėik tas prašīms īr šėrdings. Juons veiziejė i anon tēp, ka merga pajota žondus kaistont. Nulēdosi galva kėik pastuoviejė, vuo paskiau pratarė:

Gerā, lai būn, kap saka.

Velīku rīts ėšauša švėisos. Nuors pašals ėš žemės dar nabova ėšejės ėr snėiga luopā baltava pakeliesė ont dėrvu, dongos bova blaivos ėr aukšts. Saulelė, ėšsėnierosi ėš naktėniu apdarūm, linksmā kėla aukštīn. Vėsė jota, kad pavasaris jau če pat.

Varkalė nomūsė ši dėina tēp pat bova švėisi er linksma. Juons prisėmėnė, kad panašē Velīkas švėntė dar Elėnā givā esont. Mėslėjė aple anon šėndėina so kažkuokio kalties pajautėmo. Ramėna savi, kad nabova ons kalts priš patiuos atmėnėma, dar nabova. Veiziejė nomūm, rūpėnuos vākās. Bet anam ruodies, ka tėi nomā nabūtom tuokėi šėltė ėr šveisė, je aplink stala nasokėnietomės Petruonė, je naveizietom i anuo vākus sava mielėnuoms akėmis ėr nagluostītom anūm galvieliu stombiuoms, dailiuoms ronkuoms… Matīt, če ėr bova anuo kaltībė priš omženatėlsi Elėna.

***

Beinuorienė Zuzana naožmėrša seserē douta žuodė. Atsėrada Paežeriūsė šalta žėimuos dėina puo Trėjūm Karaliu, i platės šlejės Bieri pasėkinkiosi. Ločinskienė apsėdžiaugė ba gala. Pralinksmiejė vėsė nomā. Tievs, ėr tas, šnekiejė so vėsās taikē ėr maluonē. Tik Gedvė bova tīki.

Sogolosės mėiguotė i vėinā luova, sesėris koštiejuos vuos na lig aušruos. Oršelė vėsus sava sielvartus ėšpasakuojė, ašaruodama ėr pasėkūkčiuodama.

– Nagriaužkės tēp, Oršelė, nagriaužkės, – apsėkabėnosi ramėna sesou. – Vėskas ont šiuo svieta praēn, vėskas ožsėmėršt. Ėšgīs, pralinksmiēs ėr tava Gedvė. Važiousem i Laužātius, nabmatīs vėitu, kor tėik skausma patīrė, imsės darba ėr apsėramins. I bažnīnčė nusėvesio, so suoduos mergātiems sosėtėks, rasiet i kuoki jaunūm soejėma papols – jaunėms rēk sava tarpė sosėpažintė. Mon ruoduos, kad anā reikietom spaviednės prieitė.

– Viešpatie, viešpatie…– atsėdoksiejė sesou. – Alė kāp anā rėikies vėskon ėšpasakuotė? Naėšmanau, kāp pati konėgou pasakītiuo.

– Je mokiejė griešītė, toriēs muokietė ėr pasėsakītė. Konėgs jug tēp pat žmuogos – nasojies. Vo Laužātiu klėbuonielis geruos šėrdėis.

– Bet kāp anā rēks aple pražovosi vākā pasakītė?

– Nikāp. Vāka pražovėms – na anuos grieks. Pasakīs, ka tieva, muotinas naklausė, ka malava. Pasakīs, ka svētėma vīrėška mīliejė daugiau ož tievus, kad diel tuo griešėjė. Vo aple vāka prabašteliou aš pati papasakuosio. Paprašīsio, ka būtom mielašėrdings paklīdosē dūšē. Ar tatā pėrmā mergā tēp atsėtink?

– Vai, Zuozelė, kuoki akmėni to mon nu šėrdėis norėtā, – viel apsėašaruojė Oršelė. – Ka tatā aš tuoki pruotinga būtiuo, rasiet nabūtom tēp atsėtėkėn.

Gedvė sosėkruovė kelis rīšelius so drabužēs ėr verpalās. Tievs lėipė idiētė Kalieduoms paskerstuos kiaulės kumpi ėr posmaiši petliavuotu mėltu. So tuokio kraitio auos pasoka i Laužātius.

Kūmas nomūsė Gedvė natroka apsėprastė. Mėiguojė abėdvė kamarelie, vėinuo luovuo. Dėina abėdvė verpė, vės pasėšnekiedamas. Kūma anuos nagoudžiuojė ėr nieka naklausėniejė. Pati daug pasakuojė aple sava tievūm nomus, aple sava vaikīstė, aple Gedvės mamunēlės jaunas dėinas, kumet ana pristuoje i dvara ož pakajava. Diel tuo, ka bova daili, meili ėr mitri, isėvėiziejė anon Ločinskis Jūzops, tuolėms dvarpuonė gėmėnaitis, tarnavės tamė dvarė. Senāsis puons priš mėrdams Jūzopa tievou bova ožrašės sena, mėnka palivarka Paežeriūsė, tad jaunėjē Ločinskē tėn ėr apsėgīvena. Gedvė ton žėnuojė, bet kūmas pasakuojėmā bova ėlgė, gražė, kažkuokėi linksmė. Tad verpėms napraėlga. Vo ka Gedvė bova pasvadinta i staklės, laika šnekuoms nablėka: reikiejė mėslitė, kāp teisingā mīniuotė pakuojės, kāp stumdītė ėr gaudītė šaudīklė, kāp prilaikītė ataudūm siūla, kad audėkla kraštā būtom līgė. Pėrmas kelės valondas stakliesė Gedvė pavarga kap reikint. Atsėgolos skaudiejė ronkas ėš petiūm ėr nogara.

– Nieka, nieka, Gedvelė, – joukies kūma, – puo biški priprasi. Ėr soprasi, diel kuo aple audontės mergelės tėik daug dainūm īr sodieta. Pavargsi kuoki mienesi, vo paskiau ėš stakliu ėšlėptė nabnuoriesi. Bėnt jau so monėm tēp bova.

Bet atējos ėlgam vakarou, ka dėrbtė nabgaliejė diel tomsuos, Gedvė lioub stuoviētė pri longa, spuoksuodama i pripostīta kėima, plėkus medius, krūmalius ož tvuoruos ėr braukdama tīkės ašaras. Vėina tuoki vakara kūma, priejosi pri anuos, apkabėna per petius ėr pasakė:

– Naverts tava ašaru īr tas žmuogos, je tavi bieduo palėka. Vo je savės gailiedamuos ašaruoji, viel nier gerā. Ar jau laikā savi tuokė niekam tėkosė, ka sielvartauji? Narēk gailiētėis ni anuo, ni savės. Vėskon, kas bova, ėšmesk ėš šerdėis.

– Kad aš namuoko, nagalio…– šnėbždiejė Gedvė.

– Diel tuo, vākāli, abėdvė ēsva i bažnīnčė, ėšsėpažīnsva, kou nusėkaltuov Dėivaliuo ėr žmuonīms. Ēsva prasta dėina, onkstėi rītmetie, sosėėiškuosio klėbuoneli, ka vedvėms ėšklausītom.

Gedvė pašiorpa:

– Aš bėjau. Kāp aš svētėmam vėskon papasakuosio?

– Na svētėmam, vo konėgou, katras Dėivalė pavedėmo tau vėskon duovėnuos. Pamatīsi, ka lėnviau pasėdarīs.

– Bėnt jau pamuokītomi moni, kāp aš toriesio šnekietė.

– Vākali, a tatā tava šėrdės nasaka, kon nagerā darē? Prisėmink vėskon, kas bova, ėr pasakuok. Ožvės ton, dėl kuo gailīs. Ėr nabėjuok, ka kas ėš tavės jouksės ar tavi pasmerks. Tėkiek, ka vėskas bus duovėnuota.

Nu tūm kūmas žuodiu Gedvē nieks napaaiškiejė. Kažėn kon būtom imaniosi padarītė, ka narēktom eitė i bažnīnčė, bet kūmas naklausītė nadrīa.

Vėina dėina pu pėitu Zuzana ėškeliava i klėbuonėjė ožprašitė mėšiūm ož paklīdosės sava puodės svēkata. Persėprašiosi konėga, ka šnekies aple svētėmus griekus, ėškluojė anam vėsas Ločinskiu biedas.

– Gailious sava puodės Gedvelės, katra nikāp narond nusėramėnėma. Ėr naras ba maluonės Puonadėivalė. Būk, prabaštieli, ėr tamsta anā maluonings, – šnekiejė muotrėška, sėikdama konėgou ronka pabočioutė.

Laužātiu klėuona žmuonis gerbė, kap gerā ėr teisinga konėga, katras tėkrā ka rūpėnuos sava parapėjuoniu rēkalās, tėik dvasėškās, tėik žemėškās. Beinuorienė ons pažėnuojė kap gėlē tėkontė muotrėška, bet bova kažkėik nustebīnts anuos drouso ateitė ėiškuotė tuokiuos pagelbas. Matīt, tėkrā nier gerā, je muotrėška rīžuos tuokem žingsniou. Kad tēp kuožnos kreiptomės so sava dvasės rūpesnēs ėr skausmās, anam būtom daug lėngviau žmuonīms padiētė. Tad sotarė, kad kėta dėina abėdvė atēs i bažnīnčė ankstivūju mėšiūm ėšklausītė.

Gedvė žingsniava i Laužātius tīliedama. Ramėnuos tou, kad ėštvieros Anoprė pabiegėma, tieva pėktoma ėr sava lėga, baisiau nabibūs. Kāp nuors ėštoriēs ėr spaviednė.

Tēp, kūmā padedont, Gedvė bova ėšrėšta ėš dėdliuojė sava grieka. Ašaruoje par ėšpažinti, klausīdamuos konėga pamuokīmu. Ašaruoje ėr nomūsė, prisėmėnosi maluonius anuo žuodius aple Dieva geroma ėr gailestingoma, ligo pėrma karta aple ton ėšgėrdosi, ligo tuo nabūtom sakiosi mamūnė ar bažnīnčiuo skelbėn pamuokslėninkā. Pasėruoda, ka žmuogos ėr dėdėliausiuo bieduo gal rastė pagouda ėr nuramėnėma.

– No matā, Gedvele, – džiaugies kūma, matīdama prašvėsiejosė sava puodė. – Dieva pasaulis īr gražos. Laiks ein nasostuodams, vėsus suopolius ožgīda, vės atneš kuo nuors naujė ėr gera.

Laiks tėkrā atnešė…

Vėina vakara, jau sobrieškos, i Beinuora nomus atjuojė bruolis Vacluovs pasakītė, ka mamūnė sunkē serg, so kuožno dėino vės sėlpst, ėr diel tuo siuntė anon i Laužātius doutė žėnė doktėrē so sesėrė ėr paprašitė, kad atvažioutom. Pasėruoda, kad mamunēlė jau senuokā paršala ėr sosėrga. Griebė karštėnė, kuosiejė sluopdama, springdama. Matīt, pardaug sunki bova anā ši žėima. Nagana Gedvės biedūm, sausė galė sūno Bladi pašaukė i vaiska. Atsėpėrktė nabova kou, reikiejė ėšētė. Eš Paežeriūm ar na ketoris ėšvežė. Žmuonis šnekieje, ka japanskuo vainuo daug cara kareiviu pražova, reikiejė sorinktė naujus. Tad Ločinskiu nomā ėštoštiejė.

Nuors i keliounė muotrėškas ėšsėruošė nu laba rīta, Laužātius pasėikė tik pavakarie. Lėguonė goliejė alkieriou, patėlās apkomšīta, pageltosi kap vašks. Pridiejosi ronka anā pri kaktas, Gedvė pajota, kuoki karšta mamunēlės galva. Pravierosi akis ėr pamatiosi doktėri, lėguonė dėdlē apsėdžiaugė. Šnekieje sunkē, tardama pu vėina žuodi – kuosolīs nadavė ramībės. Praverto borno gaudė kvapa, bet vės tėik sluopa.

Pamatiosi sesėri sovėsam ba svēkatas, Zuzana sosėrūpėna, ka rēktom parvežtė konėga. Bet Jūzops ėšsėsokėniejė: naožėlgo atēs naktės, kažėn, ar konėgs nuoriēs važioutė tėik tuolėi. Tad sorokava, ka palauks rītmētė. Zuzana grīža i alkierio, palėkdama atdaras doris i geroujė truoba, kor degė žėborīs. Matīdama, ka Gedvė ašaruodama šnekėn muotina, sošnėbždiejė:

– Ašaru naruodīk. Ėr našnekink, jug matā, kad anā sunkē īr žuodi ėštartė. Siediek šalėp, veiziek i anon, ož ronkas palaikīk.

Tēp abėdvė ėr siediejė pri lėguonės – viena maldas kalbiedama, kėta doudama valė prisėmėnėmams, plaukontėms galvuo nu tuo laika, ka ana dar maža bova, lig praejosė rodėns, ka anuos biedas sojaukė Ločinskiu gīvenėma. Gedvė mėslėjė, ka mamunelē bova ni kėik nalengviau, nego anā patē. Tik senuojė jau bova ėšmuokosi kontrē prijimtė ėr pakeltė vėsus ožkrėtosius vargus, ėiškuotė kuokiuos nuors ėšeitėis arba lauktė, pakuol anei bėngsės. Ožejos kuosoliou, abėdvė so kūmo svadėna lėguonė, keldamas puodėška, kad ana bėnt kėik lengviau gautom atsėkvieptė.

Aple posiaunakti Gedvė pajota, ka mamunēlės ronka atšala napatėrto stingdontio šaltio, pabalėn pėršta kėitā, lig skausma pradiejė gniaužė anuos delna.

– Kūma, paveiziek, kuokės anuos ronkas. Če kažkas daruos…

– Viešpatie, pasėgailiek, – sošnėbždieje ta, pačepnuojosi lėguonės ronka, ėr poulė ėš alkieriaus žvakės ėiškuotė. Rada anon če pat, skrīniēs prikalkuoje. Oždegosi atlakėna ėr ispraudė Gedvē i ronka.

– Palaikīk, kuol soėiškuosio kuoki poudieli žvakē pastatītė.

Baisi bova ta valonda, ka Gedvė siediejė pri mamunēlės luovas, klausīdamuos lėguonės švuogždėma ėr josdama delnė šaltus pėrštus. Balso pratrūkosi, klausė kūmas:

– Ar mes nieka nabgalem padarītė? Darīkem kon nuors! Ar tēp ėr lēsem anā numėrtė?

– Melskės, vākāli, – tēpasakė kūma, rīdama ašaras. Gedvė apgluobė muotinas pėrštus sava delnās, bet tėi naatšėla, tik jota, kad anuos patiuos ronkas tėrpst vės daugiau ėr daugiau. Kūma pašaukė i alkierio abodo vīrus:

– Melskemuos vėsė, ka Dėivalis prijimtom mėrštontiuosės dūšė.

Bet Gedvė melstėis nagaliejė – ana tou valanda ni malduos žuodiu nabatmėnė. Ašaras našloustuomas vės krėta ėr krėta anā ont drabužiu, ont ronku. Mamunēlės galva ėr alkieriaus sėina anā matė tik kap par rėbolioujėnti vondėni. Lėguonės alsavėms vės retiejė. Gedvė pajota, ka pėrštā, spaudėn anuos ronka, staigē atsėlēda, pražiuota borna atsėkviepė gėlē, gėlē. So tou atsėkviepėmo mamunēlė atsėmerkė, ismeigdama i lobas baltas akis. Ėšsėgondosi Gedvė soklėka ėr pašuoka nu luovas. Pajota, ka par petius apkabėna anon ož nogaras stuoviejės tievs, vo kūma delno parbraukė par mamunēlės akis, ožspausdama ton baisi žvilgsni.

Dvė dėinas ėr dvė naktis, najosdama laika, Gedvė stuoviejė ar siediejė pri lėntuos, ont katruos pagoldė nabaštėkė. Žvakiu lėipsnelės plastiejė, tā ėšsėpliesdamas, tā sosėtraukdamas. Žmuonis, atēnontis ėr ėšēnontis, ruodies naaiškė, aptėrpėn. Ana na vėsus teiveiziejė, na vėsus tepažėnuojė. Muotrėškuosės ējė pri anuos, kažkon sakė, gluostė, gluobstė. Bet ana bova ligo medėnė. Ašaras rėtuos ėr rėtuos par žondus – tīkē, ba balsa. Pro tas ašaras Gedvė matė muotinas galva, apguobta balto kotouto koskelė, ronkas, ont krūtėnės sonertas ėr rožončio apvīniuotas. Mamunelė goliejė tuoki rami, tuoki graži… Karts nu karta lioub priētė tievs, apkabėnės par petius, tīke šnekėna:

Gedvelė, ēnam pri koknės, atsėgersi žuolīnės, apšėlsi.

Doktie žvelgė i tieva ligo i svētėma ėr portėna galva – nanuorio. Gedvē ons bova tik vėins ėš daugībės žmuoniūm, katrėi būriavuos pri mamātės.

Ontra dėina nabaštėkė nu lentuos pakielė, ka pagoldītom i graba, ont dvėjūm soulūm skersā truobuos pastatīta. Pakuol vika vėsos tas šormolīs, kūma, vuos na so pėktomo tvėrtā apkabėnosi, ėšsėvedė Gedvė i alkierio. I truoba grīža, ka geiduorē ožtraukė „Aniuola Dieva“.

Paskiau Gedvė siediejė vežėmė, vėino ronko apkabėnosi graba, najosdama ni šaltė, ni viejė. I kapus ējė ligo medėniems kuojuoms, isėkėbosi ož paronkiu kūmā ėr Vacluovou. Ka dunksteliejė i graba sošalosės žemės grūmstā, Gedvė pajota, ka šėrdės tėrpst ėr vėskas aplinkou sokas. „Laikīkėt, laikīkėt…“– ligo gėrdiejė kažkou šnekont…

Atsėkvapstė svētėmuo truobuo ont luovā pagoldīta. Kūma miegėna pagėrdītė šėlto arbeto ėš šaukšta, kėta muotrėška trīnė ronkas ėr žondus.

– Atsėbosk, Gedvelė, atsėbosk, – šnekėna kūma.

– Ak, Viešpatie, – dūsava svētėmuojė. – Ėr rēk tēp galoutėis! Nieka nabipakėisi, tuoki Dieva valė.

– Nabark to anuos, – prašė kūma. – Mīliejė ana sava muotinēlė, dar nagal sosėtaikītė so smertio. Namėiguojė kelės naktis. Sošala, pakuol pagrabs lig bažnīnčės atvažiava.

Žėnuomās, žėnuomās, – prītarė muotrėška, – alė dabar rēk veiziētė, ka pati nasosėrgtom.

***

Puo laiduotoviu Gedvė i Laužātius nabvažiava: soprata, ka tievou so bruolio er somdīto mergātė sunkē bus vėinėms. Nomā ba muotinas ruodies baisē toštė ėr šaltė. Kuožna kertie šaukies anuos ronku. Kuožnos dākts prīmėnė anuos bovėma ėr nabovėma.

Rītmetēs Gedvė kielies onkstėi ėr kūrė koknė. Merga Kaziūnė tēp pat kielies nažadėnama – gerā nuors, kad tās metās Ločinskēms pasėtaikė sopratni somdėnie. Pakuol Gedvė vėrė posrītė, Kaziūnė žīgiavuos tvartūsė. Pri posrītės sieduos vėsė ketorė, bet valgontiū, gal sakītė, tabova do – Vacluovs ėr Kaziūnė. Tievs vėina kėta šaukšta takabėna, ėr Gedvē ruodies, kad ana namuok tēp ėšvėrtė kuošės, kap mamunēlė. Puo posrītē Gedvė lioub siestėis verptė, kėtus darbus palėkdama Kaziunē. Kalvarata klapsiejėms anon ramėna. Pėrštā jau bova igodėn patis trauktė lėnus ėš koudelė ėr līgintė siūla, tad mėslės galiejė valnē soktėis galvuo. Prisėmėnėmā aple mamūnė bova skaudė – nagaliejė ožsluopintė savie kalties pajautėma: „Tēp, tēp, diel mamunēlės lėguos aš eso kalta. Na vėina, abodo so Anoprio. Kor ons dabar bier, kou vertas? Nikuokiuos žėnēlės nabova par posė metu… Kuoki dorna bovau, kāp apsėrėkau, anuo žuodēs tėkiedama…Skaudē eso pamuokīta vėsam gīvenėmou. Rēk ėšmestė ėš galvuos vėskon, kas bova. Vo ėš šėrdėis ar pavīks?“ Ėr aple tieva ana mėslėjė. Ons puo laiduotoviu bova našnekos, apsėniaukės. Doktėrē ruodies, kad ėr ons jautas kalts diel muotinas mėrtėis. Gedvė pati anuo našnekėna, tik pri stala lioub pavadintė. Tievou anā najota ni pėktoma, ni prilonkoma – ons bova ligo svētėms žmuogos. Žėnuoje, ka tas nier gerā, bet nieka nagaliejė so savėm padarītė: anuos šėrdie tievou šėltuos vėitas nabatsėrada. Kartās lioub šautė i galva, kad iverps i siūlus tas bjaurės mėslės. Kažėn, ar audėklos ėš tuokiūm siūlu bus gluotnos, balts ėr minkšts?

Mamūnės drabužius, krežieli, maldaknīngė ėr kėtus daiktelius sokruovė i anuos skrīnė, ožrakėna ėr rakta pakavuojė. Vakarās, ka vėsė lioub atgoltė, vo ana mėiga nanuoriejė, slinka i alkierio, apgraibuoms degė žvakė ėr kraustė ton skrīnė: kėlnuojė koskelės, nertas apkakleles, karuolius, kaspėnus, spėlgas, šokas; laikīdama ronkuos maldaknīngė, kalbiejė „Aniuola Dieva“ ėr braukė ašaras. Nu tuo namėiguojėma Gedvė solīsa, vākščiuojė parbalosi, ikrėtosēs paakēs. Tievs, pri stala siediedams, diebčiuojė i valgi knebėniejėntė doktėri ėr vėina karta naėškėntės pasakė:

– Gedvīsė, kuo to navalgā? Jug tēp ėr sosėrgtė gali.

Gedvė pakielė akis i prašnekosi tieva, katruo žuodē anon nustebėna. Nuoriejė pratiliētė, bet pamėslėjosi atsėdoksiejė:

– Kad kažkāp nanuorio…

Ėr atsėkielosi nu stala noėjė pri kalvarata.

Kuokė trētė dėina puo tuo pasėšnekiejėma Ločinskiu nomūsė pasėruodė Vaurienė, nešėna naatskėramo sava krežio.

– Tegol bus pagarbints, – ėštarė ėr klesteliejė ont soula gala pūtoudama. – Vo pavargau… Takā tuokėi slīdė.

Gedvė sostabdė kalvarata, atsakīdama i pagarbėnėma. Ana stebiejuos, kas galiejė tuokė šalta ėr darganuota dėina atvestė buobotė i anūm nomus. Bet tuo ana naklausė.

– Atejau tatā paveiziētė, kāp gīvenat. Ar linksmė esat – naklauso. Bet ar vėsė svēkė esat?

Gedvė atėtarė, ka nomūsė dabar nieks naserg.

– Je, je, luovuo ni vėins nagol, – šnekiejė vėišnie. Apsėžvalgiosi, ka truobuo nieka nier, varė tuoliau. – Ale ka paveizo i tavi, Gedvelė, naatruodā dėkta. Ėšbalosi, somėnkosi. Mosiet, mažā mėigti?

Gedvė pati nasoprata, kas anon patraukė ož lėižovė šnekietėis so Vaurienė. Rasiet tas, ka pažėnuojė anon iš mažūm dėinūm, ka prisėmėnė anuos apsėlonkīmus pas mamūnė, ėlgas kalbas so pasėšnėbždiejėmas, žuoliūm rīšelius, katrus buobotė lioub palėktė anūm nomūsė. Vo rasiet tas, ka dabar anā nabova so kou pasėšnekietė: kūma tuolėi, terp sosiedu mergātiu artėmuos draugės nator, vo Kaziūnė, kad ėr gera, bova svetėms žmuogos. Žuodis puo žuodė senuojė ėštraukė ėš Gedvės vėskon aple anuos darbus, dėinas ėr naktis.

– Matīt, ašaruoji tonkē – akis rauduonas. Matīt, mėigti prastā?

Gedvė patvėrtėna, ka tēp ėr īr, papasakuojė aple sava sielvartus, aple mamūmelės skrīnė, žvakė ėr maldas.

– Gerā, ka mamūnės dāktus sorinkā ėr ožrakėnā. Dabar nakėlnuok anūm ėr naašaruok ba gala. Mamalē nu tuo tik bluogiau. Jug ana tavi mīliejė, ėr anuos dūšelė kėnt, matīdama, kad to esi nalaiminga. Melstėis gali, bet na tik ož mamūnė. Sokalbiek „Tievė mūsa“, paprašīk diel savės stėprībės ėr ramībės. Žėnuomās, vėinās puotėras gīvs nabūsi. Valgitė rēk daugiau.

– Kad nanuorio, babunēlė. Niekuoks vėrals nier skanos.

– Mieginsem paskanintė, – šnekiejė buobotė, rausdamuos sava krežie. – Palėksio žuolieliu, erbetas ėšsėvirsi. Rīta meta ont toštiuos gerk po skleinīnčė. Gerā būtom medaus šaukšto ožsėsaldintė.

– Kad natorem.

– Paprašīk tievalė, ka nupėrktom.

– Naprašīsio, – tīkē, bet kėitā atvertė Gedvė.

– Vo če jau to ba rēkala… Nasopronto, kuo šiaušīs. Jug ons īr tava tievs ėr rūpėnas tavėm kap muokiedams. Vo, ėr moni šėndėina pasėvadėna. Saka, Gedvė tėrpst akies, ėr naėšmanau, kon darītė. Pažadiejau ėr atejau. Kad medaus ar cokraus nuperktom, aš pati paprašīsio. Tuos žuolīnės ėr anam ipelk rītās, napavuodīs. Abodo tuokėi pat lėguonā esatav. Ar kvīnu torėt nomėi, ar palėktė?

– Torem, mamunēlė kuožna vasara lioub pririnktė.

– Gerā. Tatā vakarās ešsevėrk kvīnu erbetas. Tuos gali vėsėms doutė. Ikrėsėt i mėiga, kap i vondėni. Vo dabar papasakuok, ar tink nomūsė ož gaspadėnė būtė?

– Natink, babunēlė, sovėsam natink.

– Vo kas natink? Ar kad onkstėi rēk atsėkeltė? Ar rūpesniu daug? Ar darbā sunkė?

– Atsėkeltė nier sunkē, vės tėik namėigto rītās. Ėr valgītė ėšvėrtė nier sunkē, nuors na vėsumet skanē ėšēn. Bet natink pri koknės trintėis. Geriau verptė. Žėnau, atēs pavasaris, rēks ėr i darža, ėr i laukus ėšētė. Rūp, kāp aš darža apsiesio, nikumet tuo nadariau. Ėr pri laukā darbūm neso pratosi.

– Kuo to rūpinīs ėš onksta? Paklausi tieva, kāp kon dėrbtė. Kaziūnė padies. Somduomas mergas vėsa ūkė tvarka žėnā, je tik nier slinkas. Je kuo rēks, pas moni atbiek, vėsumet pagelbiesio. No, mon reikietom ont nomūm trauktė, bet nuorietiuo dar so tava tievo pasėrokoutė. Soėiškuok anon, pavadink i truoba.

Atejės tievs nusėvedė Vaurienė i geroujė truoba, vo doktėrē prisakė atpjautė brīza lašėniūm buobotē ož vaistus. Aple kon ana šnekiejė so tievo, Gedvė naėšgėrda.

Puo nedielės kažkorėn diėna ėš lauka atejės Vaslis nutaikė laika, ka Gedvė bova vėina, ėr pasėsokėniejės atsėsieda ožstalie.

– Žėnā kon, naujīna pasakīsio. Tievalis nuorietom, ka žanintiuos.

Gedvė soklosa. Švīpteliejosi sostabdė kalvarata. Bruoliou ējė dvėdešimt ketvėrtė metā, bet kad anam rūpietom kuoki nuors merga, nabova patiemėjosi.

– Vo to pats a nuori?

Vacluovs pasėkasė pakauši:

– Nažėnau. Napasakītiuo, kad dėdlē nuorietiuo. Vėinam, žėnuomās, īr geriau. Ale apsėžanintė vės tėik reikies. Bladė dar ėlgā nabus, to tēp pat ėšēsi. Nomūsė muotrėška tor būtė, – svarstė bruolis.

„To tēp pat ėšēsi, – minties pakartuojė Gedvė. – Vo kor aš ėšēsio? Matīt, tievs tor sava rokundus diel vākūm gīvenėma. Žėnuomās, nomus palėks pėrmājem sūnou. Je aš lėksio senmergė, būsio narēkalinga tamė gīvenėmė“. Bet tuo bruoliou nasakė, prarėjė atdūsi.

– Vo kāp veselė kelsi, jug mamunēlė nasenē palaiduojuom?

– Aš anuos ėr nažado keltė. Vo lig tuos žanatvės rasiet dar daug laika praēs.

– Tad ar jau sogalvuojē, pas katron merga pėrštėis važiuosi?

– Nē, aš diel tuo galvuos nasoko. Tievalis somėslīs. Sakė, kad vėsė pasėtarsem.

Dėinas grētā biega, vės daugiau pratīsdamas, saulė ėr lītos baveik nugriaužė snėiga, ėr laukė pakvėpa pavasario. Vėina švėisi vakara, kumet Kaziūnė ėšējė i kamara goltė, tievs tarė, kad vākā palauktom. Abodo vīrā siediejė ožstalie, Gedvė šalėp sava kalvarata. Truobuo jau bova sombrieškis, nuors pro vuobėlėis šakas ož longa dar švėitė saulielīdė pazarā. Gedvė pamėslėjė, ka tēp maluonē ėr taikē anėi lioub siediētė senē senē, kumet ana dar maža tabibova. Atsėkrėnkštės tievs pradiejė:

– Nuorio so jodom pasėrokoutė, kāp tuoliau sava gīvenėma taisīsem. To, Gedvelė, mosiet jau žėnā, kad aš šnekėno Vacluova žanintėis. Tad reikietom šin vakara pasėtartė, kor anam patiuos ėiškuotė.

Gedvė dar karta bova nustebinta. Tievs nikumet ni so kou naliuob tartėis – lioub apreikštė sava valė, ėr vėsė toriejė anuo klausītė. Ontra vertos, rasiet so mamunė ėr taries, bet vākā nikumet tuo nagėrdiejė. Bet ons tėkrā ka bova pasėkeitės.

– To pats, Vacluovā, sakīk, pas kon pėršli siūstė. Rasiet Paežeriūsė tori kokė mergelė nusėveiziejės?

– No kad ne. Mon anuos vėsas vėinuodas īr.

– Vo kon to, Gedvelė, pasakītomi? Vėsas suoduos mergas žėnā, pasakīk, so katrou draugavā artėmiau, katra galietom būtė bruoliou gera pati?

Gedvė švīpteliejė:

– Ožvės geriau draugavau so Biekštienės Muorto, bet ana jodom natėks – īr biedna.

– Tēp, tēp, – numīkė tievs. – Kon to, sūnau, pasakīsi?

Vacluovs pamėslėjė: Muorta bova daili, mitri mergelė, žvitriuoms, roduoms akėmis. Ons trokteliejė petēs.

– Ana mon tuoki, kap ėr vėsas.

– Kažėn, kėik dabar tor metu Daugielas Marėkė, – šnekiejė tuoliau tievs, – ar dar tik posmergė, ar jau i mergas ėšējė? Kon pasakīsėtav?

– Šešiuolėka jau tor, – atsėlėipė Gedvė, – nuors ni vėinamė vakarelie anuos namatiau.

– Gerā, ka namatē. Matīt, rimta mergelė īr, tievūm priveizama. Ėr…– nukonda žuodi tievs, sosėzgrėbės, ka tuoki kalba Gedvē gal būtė skaudi.

Dar korin laika pasvarstėn, apšnekiejėn vėsās Paežeriūm mer-gātės, nūtarė, ka rēktom pasėžvalgītė puo kėtas suodas.

Žėima pasėtraukė staigē. Natroka atšėltė ėr skalsē palitė. Virā kiauras dėinas darbavuos laukūsė, Gedvė so Kaziūnė – aplink nomus. Ba dėdėlies bieduos vėsė sokėbėn ėžvežė miešlus ėr pasiejė bolvės. Pri nomūm pabarstė kopūstu rasuodna, pasiejė cvėklėnius batvėnelius, markus, sietėnius. Ont ežieliu pasvadėna cėbolės ėr češnakus, ikėša pasuodninkus kėtūm metu sieklā. Kaziūnė tūsė darbūsė bova napamainuoma, Gedvė tik pagelbiejė ėr vėskon i galva diejuos.

Puo pavasarėnė darbimētė doktie paprašė tieva, ka nuvežtom pri muotinēlės kapa: jug rēk anon aptaisītė puo žėimuos, kuokiūm nuors žuolīnieliu padėigtė ar pasiētė – nu Vaurienės parsėnešė sieklu ėr kelis daigūm kerelius.

I kapus Gedvė atējė pėrma karta puo laiduotoviu. Mamunēlės kapa vėina nabūtom radosi, jug par laiduotovės ėšvedė anon ba nuvuokas dar doubies naožkasos. Ėr dabar ējė nasavuoms kuojuoms, bėjuodama, ka gal pratrūktė ašaruoms. Kapā bova baveik toštė. Vėinor kėtor kapsties kelės muotrėškas, kuožna pri sava artėmūju kapelė. Spindiejė saulė. Pri tvuoruos augou kelė retė medē bova apsėpīlėn pėrmoujo vaiskio žalomo. Čėrškava smolkė paukštelē. Kapus gaubė švėisi ramībė, tėrpdīdama griaudoli. Gedvė apsėdžiaugė, sopratosi, kad ašaru če narēk. Tievs soėiškuojė kauborieli, pavasarė vondenūm sobogdita ėr paplauta. Abodo parsėžegnuojė, pastuoviejė tīkē, pasėmelsdamė kuožnos sau. Paskiau abodo kapstė smėltė, ruovė basėkalontės retas žuolės. Gedvė mintėmis šnekiejuos so muotinēlė: „Mata, tik tėik dabar tau ėr bagalio padiētė. Kāp trūkst tavės, mamunēlė, kāp trūkst… Būtoviav dabar abėdvė, pasėdžiaugtoviav pavasarė gražomo. Duovėnuok mon, kad sotrumpėnau tava dėinas. Duovėnuok, kad napasakiau tau gražiūm žuodiu, pakuol gīva bovā. Duovėnuok, kad tēp skaudē eso tau šėrdi oždavosi. Duovėnuok, duovėnuok…– mėslėjė pati sau, nubraukdama sunkė ašara. – Rasiet tėn tau geriau ėr lengviau, ka nabgriauž žemės rūpesnē. Douk, Viešpatie, kad tēp būtom“, – prašė ėš vėsuos šėrdėis. Jug mamunēlė tėkrā gera bova, ėr tieva, ėr vākus mīliejė. Vo je ėr pīka ont kuo nuors, muokiejė duovėnuotė.

Ka žemelė viel bova sostumta i kaubori, ėšpurėnta ėr aplīginta, Gedvė padaigstė sava žuolīnus tēp, kap pamuokė buobotė Vaurienė: baltūju duobėlioku daigelius ont kapa, vėindėiniu lelėju kerus – pri galvuos. Tievs atnešė vondėns ėš šaltėnė. Palaistėn, dar nakorin laika pastuoviejė tīliedamė. ēdama ėš kapūm palėngviejosė šėrdė, Gedvė mėslėje, kāp anā dabar rēks vėinā gīventė ont šiuo svieta – vėinā džiaugtėis, vėinā vargus vargtė. Bet karto jota ėr tuoki gīvenėma truoškoli, tuoki džiaugsma, ėlgesi, ka nieka nabėbėjuojė.

Važioujint nomėi Gedvė žvalgies i pakelės, i vuobėlis, žīdontės pri truobūm, i laukūsė krotontius žmuonis, i gīvuoliūm bonda paežeries pėivuosė. Vėskas bova matīta, vėskas pažīstama, bet tou patio ėr ligo pirma karta matītom, jaustom, gal diel tuo, kad senē kor nuors ėš nomūm babova ėšsėkielosi. Bavažioujint par bėrštvīna, gegožie ožkokava. Tievs patapšnuojė par sermiegas kėšenė – je, makioks bova sava vėituo. Ėr natošts – ton ons žėnuojė, nuors dėdėlė pėninga nabova pratės nešiuotėis. Gedvė, žėnuomās, pri savės natoriejė ni kapeikas, bet tou narūpėnuos. Ana skaitė, kėik kartu sošoks gegožie. Ta kokava ėlgā, ėr Gedvė pametė skaitlio. Pasokos palei ežera, rasiet pėrma karta šin pavasari tēp skaudē prisėmėnė Anopri. Tik vėinė metā tapraējė nu pėrmuojė anūm sosėtėkėma par Atvelīki, vo kėik vėskuo atsėtėka. Kažėn, kor ons dabar? Ar sogėjė lūžosi kuojė? Ar anoudo basosėtėks kumet nuors, kad ėr natīčiuoms? Gedvė liūdnā palingava galvo. Je anam rūpietom, senē būtom sosėėiškuojės – ton Gedvė soprata aiškē. Bet pamatītė vaiki nuoriejė, nuors ėr bėjuojė kažkāp… Kon anoudo vėins kėtam bagalietom pasakītė sosėtėkėn? Ar ons patėkies, kad vaikielis tėkrā bova? Tuo dabar nieks nabipaliudīs… Gedvė viel pasėjota baisē nelaiminga, akis viel paplūda ašaruoms. Tievs pastebiejė doktėrėis sielvartus, bet diel kuo anei, žėnuomās, nabūtom atspiejės.

Tuos patiuos dėinuos vakara Gedvė par suodna nuējė i paežerė, pri kumpuojė berža. Isėkėbės šaknėmis i kronta, palinkės tēp, kad ont anuo atsėsiedės kuojuoms galiejē vondėni pasėiktė, miedis staigē šuovė i vėršo, tėisos er aukšts. Kėik kartu ana če siediejė, laukdama Anoprė, bet nikumet naožsėgalvuojė, diel kuo beržos tēp ožaugės. Tėisiuojė kamiena dalės bova stuora, baltmargēs marškėnēs apvėlkta. Aukštā ėškelta vėršūnė mėrgoliava, švėtiejė šviežēs lapelēs, skleisdama vuos juntama kvapa. Ruoduos, viejė nabova, bet ežers nešė ėr nešė i kronta smolkės vėlnelės. Atsėmušosės i pakrontės žvīra, anuos verties atgal, tīkē šnariedamas. Senē Gedvė če babova atejosi. Žėima tik ėš tuola lioub paveiziētė i ton vėita. Ligo ėr nuoriejė eitė, bet narīžuos – bėjuojė šėrdi sosėgėldītė. Vo šin vakara ēdama mėslėjė: „Lai būn, kap bus: je nuoriesio riektė – nieks nagėrdies, je ramē pabūtė – nieks natrokdīs…“ Ėlgā siediejė ont berža, klausīdamuos ežera šnekuos, veiziedama i kėta, vuos ožmatuoma kronta, i rauduona saulielīdė jousta tuolėi ož krūmu. Pamiegina atsėmintė, kon jota pernā, vasaras vakarās laukdama Anoprė. Kad laukė – atsėmėnė, bet kāp laukė – ne. Pajostė ton laukėma nakontrībė, ton jaudoli nabipavīka– šėrdės bova pripėldīta tik švėisė liūdesė. Nabibova nikuokė matuoma piedsaka šiuo vėituo – vėskas lėks anoudoms paslaptės, anoudoms prisėmėnėma. Tik kažėn, ar Anopriou ta vasara ismėga i šėrdi tēp, kap anā? Tėkriausē, anam lėngviau bova vėskon ožmėrštė ėr nasoktė sau galvuos diel praejosiu rēkalū. Anā tēp pat reikietom ožmėrštė, tik kažėn kumet tas pavīks – dar ėlgā gels šėrdės diel praradėmu. Bet ėr so tuokė šėrdė rēks šiou žemė vākščiuotė, būtė, dėrbtė. Kap ė tam kumpam beržou, rēks ėštvertė ėr ėšsėtėistė… Gedvė nuvarė šalėn graudoli diel sava dabartėnė gīvenėma. Pati nosėstebiejė, ka tas nasunkē pavīka. Grīždama atgal, vės grēžiuojies atgal; ba gala jau gražos šindėin bova tas ežers…

***

Nu Laužātiu Ožpelkiu suoda pasėruodė besonti tuoluokā. Atvežts i Drungėla nomus, Anopris pamatė, ka tas gīvenėms geruokā dėdiesnis, nego Daugielas. Ėr žmuoniūm svetėmūm če bova daugiau. Rada tėn pagīvenosi virėška Aduoma, so katrou reikiejė dalintėis vėino kamaro. Kėtamė svėrna gale bova mergūm kamara, kor mėiguojė dvė somdėnės – Jostė ėr Kastė. Gaspadėnė, maža apvali muotrėškelė, linksmuoms akėmis ėr skardio balso, topėniejė kap pīlēlė, ėiškuodama anam darbėniu drabužiu ėr apava. Bova matītė, ka pavasari gondros atneš pėnkta Drungėlūti. Gaspaduorius Anopri apvediuojė puo vėsa ūki.

– Kon rēks dėrbtė, Aduoms pasakīs. Ons senē če īr ėr vėskon žėna, – paaiškėna Drungėls.

Aduoms – rimts, tīkos žmuogos. Ons bova Drungėlienės gėmėnaitis ėr gīvena tūsė nomūsė jau šeštus metus. Sakies esous nažanuots, sava nomūm natoris. Ūki tievs palėkės anuo bruoliou, bet anam ėr če gerā esou.

Ožpelkiu suoduo nikuokiūm pelkiu nabova. Tik pakraštie liūliava tīralis, katramė pradė gava Laužopis, tas pats, kor par Laužātius tekiejė. Ons biega pro pat Drungėla truobas, diel tuo gerā bova gīvuolius gėrdītė, daržus laistītė ėr skalbtėis. Drungėls toriejė do valako žemės ėr medės kertė. Tėi valakā sėikė pati suoduos pakrašti atuokē nu senūju Ožpelkiu, kor žmuonis tabgīvena ūlīčiuos, vo žemė tabdėrba riežiūs.

Naujuo vėituo Anopris apsėprata grētā. Darba ons nabėjuojė, i kėtūm rēkalus nalinda; i truoba ējė tik pavalgītė. Žėima praslinka badėrbont medie. Abodo so gaspaduorio vertė eglės ėr pošis, geniejė šakas, pjaustė roustus er vežė pri nomūm. Matā, Drungėls taisies vasarā naujus tvartus statītė – senūsiūs gīvuolē sunkē bētėlpa. Tad pakuol snėigs nanutėrpa, Anopris ėš gaspaduoriaus nomūm ni kuojės nabova ėškielės. Tik pavasari, prasėdiejos laukumdarbams, pamatė senoujė Ožpelkiu suoda. Par miešlavežė talka sosėpažėna so vėino kėto tuos suoduos gīventuojo. Ons ėlgiejuos tievėškės ėr Paežeriūm, kor vėsus pažėnuoje, so vėsās galiejė sosėtėktė ėr pasėrokoutė. Mėslėjė, ka vasara kāp nuors tėn nusėgaus, aplonkīs Daugielas nomus, rasiet sosėtėks Ruozalėjė… Ločinskē anuo nabėiškuojė, matīt, nabibova rēkalings. Kuo gera, aple ton vākā malava. Vo je ėr nē, bus suoduo bastroks – ar mažā tuokiūm ont svieta aug? Vėinuok tas mintis gėnė šalėn, itėkėniedams savi, kad če anuo kalties nier. Bet sosėtėktė so Gedvė bėjuojė.

Par Velīkas gaspaduorios atlēda anon nu darbūm, ėr Anopris ėškeliava i Laužātius, tėkiedamuos tėn sosėtėktė kon nuors ėš pažīstamu ar gėmėniūm. Ėš tėkrūju, rada mamālė ėr bruolė šeimīna ont Prikielėma atvažiavosius. Brauklienė dėdlē apsėdžiaugė, ka sūnos i bažnīnčė atejė. Bet Anopriou ožvės linksmiau bova sosėtėktė Steigvėla Jorgi ėr kėtus jaunus vaikius: pasėrokava, pajoukava, kuožnos aple savi papasakuojė. Puo vėsam, sosėspėitėn pri švėntuoriaus, stebiejė mergas ėr muotrėškas, ėš bažnīnčės pasėpīlosės. Anopris pamatė Petruonė, muotina ož paronkės bavedontė.

– Rasiet žėnā, kor Rodelienės Petruonė šēs metās pristuojė? – pasėterāva Jorgė.

– Ruoduos, Laužātiūs, pas kažkuoki našli so mažās vākās. Vo diel kuo klausi? Rasiet pažīsti?

– Esav abodo Paežeriūsė vėinamė ūkie dėrbosio.

– Je nuori pasėšnekietė, pavadinsio.

– Ne, kon tėn līsio i akis tuokio laiko. Anā so muotino rēk pabūtė, – atsėkrātė Anopris, džiaugdamuos, ka Petruonė nažvalgies ėr anuo napamatė.

Jorgis tās metās tarnava Gaudotiu suoduo, katra bova šalėp Ožpelkiu.

– Atēk kuoki nedieldėini i pasėšuokėma. Gaudotiūsė īr daug jaunūm žmuoniūm ėr mergūm, linksmūm, balsingu. Kad ožtrauk par šėnpjūtė ar gegožėnė, vėsė laukā skomb. Tėisa, napaklausiau, ar gaspaduo muotrėšku īr?

– Īr dvė mergas – Jostė ėr Kastė. Vėina jouda, kėta rauduona. Žėnuomās, īr ėr gaspadėnė, vākās apsėkruovosi.

– Je prisėtaisīsi ateitė, atsėvesk ėr mergātės. Mon ruoduos, ka tamstas tėn nalinksmā tagivēnat, po tas pelkės braidīdamė.

No, matīsem, – naaiškē prižadiejė Anopris, so vėsās traukdams ont alaus.

***

Sava būsėmoujė Vacluovs atrada Gaudotiu suoduo. Vėzbara Barbuora bova aukšta, stombi, balsinga merga, platēs ontakēs ėr dėduoko nuosė. Gedvė anon matė pernā rodėni poseserės veselie. Vėzbars toriejė gera šmuota žemės ėr tvarkinga ūki. Basiunė bova vėinintelė anuo doktie, tad dali galiejė skėrtė namėnka, kas Ločinskēms dėdėlē patėka. Basiunē Vacluovs patėka: vīrs aukšts, dailē nuaugės, atruodė rimts, sava vertė ėšmanous, bet ni kėik napasėpūtės, kuo ana bova prisėklausiosi aple senouji Ločinski. Vo Vėzbarienė ožvės daugiau džiaugies, ka ženta muotinas nabier gīvuos; somtē ėr vėsa nomūm tvarka bus Basiunelės ronkuos – nieks anuos žingsniu nasekiuos ėr darbūm napeiks.

Tad par Švėnta Juona Vėzbara nomūsė ūžė veselė. Basiunė, apsėtaisiosi balto sėlkėnė šlebė ėr ėlgo veliūmo, siediejė ožstalie, prisėspaudosi pri Vacluova petėis. Gedvė, veiziedama i anoudo, nuoriejė tā jouktėis, tā liūdiētė. Šėrdės skaudiejė, pamėslėjos, kad ėr ana galiejė tēp siediētė. Vo diel kuo jouks jiemė, ni pati nasoprata. Rasiet diel tuo, ka Basiunė, tēp prašmatnē pasėšvėitosi, vės tėik nabova graži. Gedvė baisē nanuoriejė i ton veselė važioutė, sakīdama, ka mamunēlė dar nesenē palaiduota. Bet tievs so bruolio pradiejė pīktė. Kāp če dabar – jug ana vėina nomūsė īr lėkusi ėš artėmūju, ėr kon pasakīs jaunuosės gėmėnie, je Gedvės veselie nabus. Prižadiejė i parietka eitė. Gedvė nuors tėik džiaugies, ka vedlīs pasėtaikė našnekos – siediejė šalėp, karts nu karta pasėveiziedams i anon linksmuoms akėmis. Užgrajėjos mozėkontams, tėmpė Gedvė šuoktė, bet ta atsėsakė, aiškindama, ka dar muotinas žielavuo, ėr davė vaikiou valė kėtas mergelės šonkintė. Ruoduos, kad tas anam patėka.

Ontra veselės dėina puo pėitu jaunėjē ėšvažiava i Ločinskiu nomus. Nikuokiūm linksmībiu Paežeriūsė Ločinskis nataisė, paaiškindams tou, kad patė nasenē palaiduojė. Kelės padvadas jau priš nedielė bova pardongėnė: skrīnės, rišelius, maišelius, baldus ėr pasuogėnius gīvuolius. Parvažiavosi i virā nomus, katrūsė dabar tories gīventė, jaunuojė Ločinskienė žvalgies puo kertės. Apejosi vėsas truobas, sostuojė alkieriou.

– Če dabar vedo mėiguosva, – pasakė Vacluovou. – Kėinuo ta luova?

– Gedvės. Bet je to nuori, pasakīsio, ka sava patėlus i geroujė truoba ėšsėneštom.

Basiunė sosėraukė:

– Geruojė truoba tam ėr īr geruojė, ka būtom vėita svetiou prijimtė ar pagoldītė. Ar tamstu gīvenėmė svėrna nier? Vasaras laikė pats gerāsis mėiguojėms īr kamaruo.

Vacluovs pastatė akis i jauna sava patė, pasėkasė pakauši ėr tik numīkė, nasomuodams, kon atsakītė tuokē narsē muotrėškā Pamėslėjė, ka rēks so tievo pasėrokoutė.

– Kėinuo ta skrīnie? Aš savoujė nuoriesio če pasėstatītė, – tuoliau bierė Basiunė, miegindama pakeltė skrīnės dongti, bet ana bova ožrakinta.

– Skrīnie mamunės. Dabar Gedvē priklausa. Bet vėitas īr daug, patėlps ėr tavuoji skrīnie.

– Ne, ton rēks ėšneštė, – atkėrta jaunuojė gaspadėnė.

– Pasakīsio tievou, sotarsma, kor anon dietė.

Gedvės tamė pasėtarėmė nabova. Vakarė parejosi ėš lauka, rada mamunēlės skrīnė geruojie truobuo. Ant skrīnės bova sokrautė anuos patėlā. Gedvē ožvėrė šėrdės. „Če bėnt marti! Dar kuoju naapšėlosi, niekam žuodė napasakiosi, svetėmūsė nomūsė sava tvarka nuor ivestė“, – pamėslėjė aple bruolienė. Sosėėiškuojosi tieva, paklausė so pėktomo:

– Kamė mon dabar reikies golietė?

– Napīk, Gedvelė, kad tavi ėš alkieriaus ėškraustė. Jaunėisėms rēk atskėra kampa toriētė. Rasiet vasara naprastā būtom ėr kamaruo nakvuotė? Tava kamarelė tošti stuov.

– Galiejė nuors pasakītė! – pėktėnuos Gedvė. – Ligo aš pati sava patėlu namuokietiuo ėš luovas pasėjimtė? Gerā, esio i kamara. Bet ėr mamunēlės skrīnė toriesėt tėn atneštė.

Atgolosi Gedvė ėlgā nagaliejė ožmėgtė. Nabibus ana tūsė nomūsė guoduojema doktie vėintortė, bus bruolienės pastumdielė, rasiet, daugiau ož merga varėniejema. „No jau ne!“– nusprėndė pati sau ėr pu tuo dar ėlgā mėslėjė, kāp elgsis, ka napasėdoutom.

Rītmetie atsėboda nu Kaziūnės šnariejėma ož sėinas. Pėrmāsis dėinuos darbs, žėnuomās, bova karviu mėlžėms. Gedvė šuoka ėš luovas.

– Kaziūnė, palauk! Ėr aš so tavėm esio pri karviu.

Merga nusėdīvėjė, bet nieka nasakė, tik pamėslėjė, ka gaspaduoriaus doktie tuo darba namuok.

Rītmetie karvės lioub ėšgintė i paežerė pėivas, katruos priklausė vėsėms suoduos kėimams. Pėimėni somdė sosėdiejėn, vo pėimėnātē bova patiūm ūkėninku ar truobelninku vākā. Ločinskis mažūm natoriejė, tad lioub primestė robli kėta sosiedu vaikiokams ož ganīma.

Vo par nakti tris melžamas karvės ėr veršē stuoviejė oždarītė aptvarė pri tvarta. Pri tvuoruos bova prirėšta ėr pasuogėnė Barbuoras karvė. Gedvė pasėjiemė viedra ėr atsėtūpė pri Joudmargės, katron bova mėlžosi dar mamalē gīvā esont. Matā, grīžos ėš apsėlonkīma Laužātiūs, muotinēlė pradiejė lėnktė doktėri pri ūkė darbūm. Ėš palėngva, ba pėktoma, vės pasėguosdama, ka mergā ėšejos, anā vėinā sunkē bus vėsor apspietė. Gedvē tas nedėdėlē tepatėka, bet ėšsėsokėnietė nadrīsa. Dabar, topiedama pri karvės, šėrdie padiekavuojė mamunelē, ka nuors tėik anon ėšmuokė. Jau bova nutarosi vākštiuotė pri darba so Kaziunė, pakuol ėšvažious pas kūmā. Truobuo pamiegins kou mažiau maišītėis. Natrokins bruolienē sava tvarka darītė. Sokuošosi pėina, prisėpīlė poudieli, atsėrėikė dounas ėr valgė, mėslīdama: „Če bus mona posrītė“. Paskiau sosėėiškuoje aplink jaujė vākščiuojėnti tieva.

– A šėndėina dėrbsma kon nuors laukūsė?

– Ka rasa nukrės, esma pri šėina.

– Ėr moni toukart pašaukėt. Aš būsio kamaruo.

Atėdariosi i lauka kamaras doris, atsėsieda ont soulalė, atsėriemė petēs i mamunēlės skrīnė ėr prisėtraukė kalvarata.

Atsėkielėn jaunėjē nomus rada toštius. Ont stala stuoviejė ozbuons so dar šėlto pėino, goliejė poskepālis dounas ėr peilis, šalėp padiets. Tievs ėr mergas jau bova ėšejėn pri šėina. Pamatiosi, kad somtiu nieks ni namiegėna jodintė, Barbuora apsėniaukė. Trīnėmuos aplink koknė ana nakėntė. Kor kas geriau bova laukūsė darboutėis: griebtė šėina, krautė vežėmus, rėštė rogius. Dėkta ėš prigėmėma, ana galiejė verstė šėina plakus, kėlnuotė maišus naprastiau kap vīrā. Prisiejė anā mintė lėnus, rėštė piedus naatkelamus ėr parvežos i jaujė krautė anus ont gala. Tik raviejėma nakėntė, bet nomūsė anuos pri tuokiūm darbūm nieks ėr nevarė. Atsėkielosi vėsumet lioub rastė ėšverta posrītė, apeitus gīvuolius, palesintus paukštius. Laukūsė ana kamandavuojė bruolius ėr so mamalė kartās lioub apsėbartė, ožvės žeima, ka reikiejė siūtė, nertė, verptė. Lioub būtė patėnkinta tik i staklės atsėsiedosi, tronkīdama skėita tēp, ka longā bėrbė, nuors audėma ožtaisītė dar ė nabova ėšmuokosi. Tad šin rīta kažkāp nasosėgaudė, kāp torietom elgtėis: „A mergas nagaliejė posrītės ėšvėrtė? Jug ana tūsė nomūsė dar vėišnie tabier“.

– Kāp če dabar īr? Mėslėjau, ka dvė nomėi esontės muotrėškas bus kon nuors ėšvėrosės, – pasėgoudė vīrou.

– Matīt, vakar nalėipē, – atsakė Vaslis, valgīdams douna so pėino. – Dabar to šiūsė nomūsė gaspadėnė, tad ėr rūpinkis vėskou.

– Vo tava sesou ar nagaliejė pasėrūpintė?

Vacluovs pasėkasė pakauši.

– Mona sesou sava vėita žėna. Ana so tavėm diel somtiu nakariaus. Pati so anou tori diel darbūm sosėtartė.

Vīrou ėšėjos i laukus, Baruora soskata pėitus kaistė.

Basėdarboudama pri šėina ėštėsa dėina, Gedvė vakarė jauties dėdlē pavargosi. Atgolosi ožmėga beregint. Kėta rīta kielies kap solaužīta: kuojės skaudiejė par vėsa ėlgoma, ronkas gielė ėš patiūm. Ont delnūm pūpsuojė pūslės. Gedvė pasėgoudė Kaziunē.

– Priprasi. Je šėndėin laukūsė ėškentiesi, rītuo bus lėngviau. So pūsliems dėdesnė bieda, tėkriausē sotrūkinies. Apsėviniuok delnus lėnėnio skorlelio, vo vakarė priš goldama patepk so smetuono, skūra sominkšties, pūslės grētiau ožgis. Ontra vertos, jug gaspaduoriaus doktėrėi valė īr dėrbtė, valė nadėrbtė.

– Geriau pakėntiesio pri lauka darbūm, bet pri koknės nēsio. Lai jaunuojė gaspadėnė vertas, kap ėšmanīdama.

Tēp praėjė puora dėinūm. Atejosi so vėsās valgītė, Gedvė tīliejė, kap vondėns i borna prisėsiemosi. Je bruolienė šnekėna, atsakėniejė trūmpā drūktā. Pėktoma ana naruodė, bet ėr prilonkoma naėšreiškė. Tuoks anuos morksuojėms pri stala ėr kėtus tėldė. Je kas ėr miegėna kalba ožvestė, Gedvė siediejė ligo nagėrdiedama. Tas Barbuora varė i pasiotėma. Ana tēp pat nuoriejė pri šėina pasėsokėnietė, šalėp Vacluova pabūtė, paruodītė virou ėr oušviou, kuoki sparti darbėninkė esonti. Kažkorin rītmeti nabėškėntė:

– Rasiet pėitus ėšvėrtė ėr dėinuos žīgius apētė šėndėin Gedvė galietom? Matau, ka ronkas nu grieblė pritrintas.

Gedvė pakielė galva, pasėsoka i bruolienė, nosėjoukė tėisē i akis ėr, padiejosi šaukšta, ėšejė ėš truobuos. Tievs so sūno sosėžvalgė. Kaziūnė, nulēdosi nuosi i bliūdāli, prunkšteliejė.

Basiunė pratrūka:

– No kon to pasakīsi, Vacluovā? A tēp ėr lēsi, ka tava patiuos žuodis šiūsė nomūsė būtom ož nieka laikuoms? Ar tam atsėvedē i tus aptrūniejusius paluocius, ka būtiuo prirėšta pri paišėnūm trėkuoju ėr kiaulėniu viedru? Ne, tēp nabūs!

Vacluovs spuoksuojė i pasiotosė sava pati ėr, kap vėsumet sunkiuo valonduo, krapštė pakauši. Bet isėkėša tievs:

– Ožteks, martelė, šauktė. Ėr kuoki vapsa tavi ikonda? Je kas natink, gali ba zlastės pasakītė. Mūsa nomūsė tuokiūm gvaltu lig šiuol nabova.

Barbuora ožsėčiaupė ėr pastūmė nu savės torielka. Posrītė bova sogadinta.

– Kap dabar bus, tievā? – pasėsoka i senouji Vacluovs.

– Kāp nuors bus! – atvertė tievs

– Pašnekietomi to so Gedvė…

Tievs tik akėmis žībteliejė.

Kėta dėina puo posrītės i pėivas ėšejė vėsas tris. Sotarė, ka pėitu vėrtė palēs Kaziūnė. Gedvė griebė dontis sokondosi, stebiedama bruolienė. Ta, ėšsėrinkusi griebli ėlgiausio kuoto, varė platius brūkius, versdama šėina i pakūgės kap plunksnu krūvas. Šėrdėis gėlomuo Gedvė toriejė pripažintė, kad ėš Barbuoras laukūsė daug daugiau nauduos nego ėš anuos patiuos. Ėr ėš Kaziūnės tēp pat. Bet ožsėspīrėms bova bagalėnis: „Pasakiau, ka nabūsio pastumdielė, ėr nabūsio!“

Dėina puo dėinuos Gedvė so Barbuoro vākštiuojė pasėpūtosės, ligo namatīdamas vėina kėtuos. Tievs tiliejė, Vacluovs dūsava, Kaziūnė kvaknuojė i saujė. Ka vėsos šėns bova sokrauts daržėnie, Gedvė paprašė tieva, kad anon nuvežtom i Laužātius.

***

Puo dėdliūju pavasarė darbūm vėsė Varkalė nomūm gīventuojē lengviau atsėkviepė. Petruonė ožsėjiemė kėima tvarkīmo. Pasėtelkosi Vuonelė, nugriebstė žardėina, ėštompė ėš patvuoriūm senus rakandus ėr kėtus pašalēs ėštronkītus dāktus, nūšlavė kėima, apraviejė ėr ėšporena daržieli puo truobuos longās. Parsėnešosi ėš mamalės daigūm ėr sieklu, ožsvadėna, ožsiejė toštės eželės. Vėina dėina, pėitus bavalgont, Petruonė paprašė:

– Gaspaduoriau, būk gers, sotaisīk tvuoras. Vėštas londiuo i darža ėr kėima, naspiejem gainiuotė. Vėsos vedvėms so Vuonelė darbs ēn ont nieka.

Juons pakielė galva nu valgė. Petruonė vėiziejė i anon, laukdama, kon pasakīs. Tas tēp pat spuoksuojė i merga basėjoukontiuoms pėlkuoms akėmis, ėr Petruonē pasėruodė, kad anuos prašīms gaspaduoriou patėka.

Reikietom, reikietom. Senėjē žiuogrē aplūžėniejėn, ėšpovėn. No, je rītuo nalīs, nuvažiousio i medė, parsėvešio eglėšakiu ėr mieginsio sotaisītė.

Bėnt kelis posdėinius Juons darbavuos pri tūm žiuogriu, vės pasėšaukdams praēnontė Petruonė:

– Atēk, Petrelė, paveiziek, a bus gerā?

 Petruonē, žėnuomās, vėskas ruodies gerā, bet ožvės geriau bova tas, ka gaspaduorios ėšpėldė anuos prašīma. Diel tuo švīpsuojė, ruodīdama baltus dontis, nu katrūm Juons akiūm atėtrauktė nagaliejė…

Stuojos šėnapjūtē, baveik ėštėsas dėinas vėsė, kas gīvs, leida laukūsė. Tonkē par pėitus apsėējė ba vėrala, nusėnėšdamė i pėivas dounēlės so sūditās lašėnēs ėr rūgšta pėina ontsėsriebtė. Vākus tēp pat vedies so savėm. Pėitu laikė sokrėtėn pakrūmalie valgė kon atsėnešėn, atsėgerdamė vondėns ėš šaltėnēlė, ėr vėskas ruodies dėdlē skanē ėr gerā. Juons napaliuovė stebietėis Petruonės mitromo, spartomo ėr ėštvermė. Dėrba ana greitā, nastuovėnioudama, nasėėlsiedama. Tėn, kor praējė anuos grieblīs, nabova matītė ni šapēlė, ni lapēlė. Vakarās, puo ėlguos darba dėinuos, pri koknės pastatiosi Vuonelė, ana dar lioub biegtė karviu mėlžtė, kiauliu šertė. Ka vėsė lioub sogoltė, kartās dar kėldė sūri ar soka svėista. Rītmetēs kielies nasėskūsdama, ligo ėšmaudīta, ėr viel sokuos par dėina. Juons vakarās pats ejė i šaltėni vondėns parneštė, baimindamuos, ka tēp basėplakdama Petruonė gal sosėrgtė, kuo ons dėdlē nanuoriejė. Na tik diel tuo, ka vasara lėktom ba darbininkės, na tik diel tuo, kad atsėmėnė nabaštėkės Elėnas lėga, bet ėr dar diel kažkuo, kuo ėr pats nasogebiejė dar sau paaiškintė.

Vėsa nedielė stuoviejė pagada, ėr Varkalė šėinielis buva ėšdžiūvės tėik, ka galiejė anon vežtė. Ožtaisės ėlguosės gardės i puorėnius ratus, Juons so vėso šeimīno ėšdardiejė i pėivas. Petruonė kruovė vežėma, Vuonelė griebstė puo vežėmo, vākā, pavarītė tuoliau nu dėrbontiūju, lakstė pėivuo, gaudīdamė žiuogus ar gainiuodamė plaštėkės.

Vežėma Petruonė sokruovė aukšta ėr plati. Juons baimėnuos, ar arklē bapatrauks – matā, kelālis i kalna bova doubiets. Priveržos šėina so kartė, apgraibstios šuonus, Juons, atvarslus sosėgraibės, ožsėkuorė ont vežėma, ėr atsėsieda anuo pėrmgalie. Petruonė isėtaisė vėdorie, šakės ronkuoms prispaudosi. Vuonelė so vākās lėka pėivuo – pėrmouji vežėma ėšverstė bova nasunkē, nareikiejė ni aukštā keltė, ni dėdlē mintė. Juons, pro arkliūm oudėgas nušuokės ont žemės, pašaukė merga:

– Slink, Petrēlė, žemīn par vežėma šuona, aš tavi prilaikīsio.

Petruonė nuslīda šėino tėisē gaspaduoriou i kliebi. Tas apkabėna ronkuoms anuos lėimėni, ligo naketindams palēstė, glausdams galva pri anuos petėis. Petruonė soglomusi korin laika pastuoviejė, pasėjotusi nē šēp, nē tēp, paskiau staigē ėšsprūda ėš tuo kliebė. Ėškraudamė šėina, abodo tīliejė.

Ėr i pėiva važiava tīliedamė. Siediedama ont gardės, Petruonė mėslėjė, kad anā tēp jau īr bovėn Daugielas pelodie so Anoprio. Nē, tėn bova kėtēp – tėkriausē, tēp daugiau nikumet nabibūs. Paskiau ana brongē muokiejė ož ton vėina laimės mėnota. Ar laimės? Torbūt, tuos patious. Petruonė narada kėta žuodė tam jausmou pavadintė. Bet Anopris, matīt, tik pasėjouktė ėš anuos nuoriejė. Kėik ana paskiau krimtuos diel sava dornoma, kam ejė i ton pelodė ėr kam namuokiejė tuo ejėma ožmėrštė, ėr kam ganė vaiki akimis, bėjuodama, ka tuo nieks napastebietom, ėr kam mėslėjė aple anon dėina nakti, nikāp nagaliedama ėš tūm mėsliū ėšsėvaduotė, ėr kam gailiejuos anuo ton rīta, ka parējė nu Ločinskiu, ligo žemės pardavės…

Petruonė niekam naprasėtarė, diel kuo Anopris anā goudies pri klietės. Ėšvažiava ons i tievėškė so nolūžosė kuojė, ėr nieka nabibova gėrdietė Paežeriusė ni aple veselė, ni aple Gedvės vāka. Rasiet anuo ni nabova – Ločinskē Anopriou primalava. Vo aple anon pati tēp pat nieka nabgėrdiejė… Ton vėskon prisėmindama, šėrdie apsėdžiaugė, ka dabar gal mėslītė aple Anopri ba griaudolė. Dabar vėsuokės abejuonės linda diel gaspaduoriaus. Dar metā napraejė, kāp pati puo žemė atgolė, vo jau svetėmas praded glaustītė. Teisībė sakė muotinēlė – vėsė virā tik ėr taikuos, kāp mergātės apmuonītė. Alė kuoki če ana mergātė? Jau merga, dvėdešimt tretius iposiejosi. Rasi diel tuo anā tink ėr gaspaduoriaus žuodē, ėr darbā. Kon če sau primalousi – jug ėr tas pabovėms Juona kliebie anā patėka…

– Ak, Viešpatie, naleisk pruota pamestė, – dūsava Petruonė pati sau, kraudama šėina plakus ont vežėma.

Vakarė lėka truobuo vėino do: Juons puo večerės siediejė ožstalie, Petruonė sokėniejuos aplink koknė.

– Petrelė, ar to nasopīka ont monės šėndėin? – tīkē paklausė Juons.

Petruonė petēs atsėriemė i pečio, nieka naatsakīdama. Pu kėik laika pratarė:

– Ar nasopīkau? Nažėnau… Bet jau senē nuoriejau tamstā pasakītė, ka moni somdont tēp nabova derieta. Je dar atsėkartuos tas pats, aš ėš tūm nomūm ėšēsio.

Juons nuleida galva.

– Neatsėkartuos, – pasakė puo koriuo laika kėitā. Atsėstuojės nusėtraukė gūnė nu luovas ėr ėšejė goltė ont šėina.

Nedielie priš Žuoliūm švėntė soējė metā nu Varkalienės Elėnas laiduotoviu, ėr Juons sogalvuojė, ka rēktom tas mētėnės pamėnavuotė: kapa aptvarkītė, ožpėrktė Mėšės ož dūšė, vo puo vėskam so gėmėniems ėr sosiedās nomūsė Kalnus atgėiduotė. I kapus ėšvažiava so Vuonelė; Petruonės napavadėna. Anā reikiejė sotaisītė svetems ėr gėismėninkams vaišės: keptė pīrāga, lėitė sūrius, soktė svėista. Pasėvadėna muotinēlė, ka padietom dounėni alo padarītė ėr mēsas patėiktė; gaspaduorios tam rēkalou paskerdė posparši. Juons apvažiava artėmiausius gėmėnės Ožpelkiūs, pavadėna savėškius ėš Laužātiu. Gėiduotė ožprašė Svėrpli Pėlīpa so patė – par kelės suodas aplinkou žėnuomus pravadninkus.

Pakuol gėiduorē ėr gėmėnės geruojuo truobuo meldies, Petruonė so muotinelė plošiejė pri koknės ėr kamaruo, šotindamas, pjaustīdamas, pėlstīdamas vaišės ėr tou patio klausīdamuos gėiduojėma. Maldūm pravadninka balsos bova skardos, vėrpous, prasėmušous pro vėsus ontšaukontius.

– Na ba rēkala svėrplė varda nešiuo, – joukies pati sau Petruonė.

Anuo muotrėška žemo, platio balso traukė naprastiau ož virā. Tad nu gėiduojėma galībės skombiejė vėsė nomā. Abėdvė gaspadėnės, vėskon sotaisiosės, laukė „Aniuola Dieva“– paskotėnės malduos Kalnūsė. Bet puo anuos Svėrplīs ėštarė:

– Dabar sogėiduosem tris Sveikamarėjės ož žielavas nojiemėma.

– Kuokėi če dīvā? – atsėsoka Petruonė i muotina. – Nikumet neso par Kalnus tuokiuos intėncėjės gėrdiejosi.

– Bova seniau papruotīs našliūm nomūsė puo Kalnū tēp pasėmelstė, – aiškėna muotinēlė, – bet dabar jau baveik ėšnīnkės. Sverplīs īr sens gėiduorios, dar vėsūm papruotiūm laikuos. Tatā ligo kuoks pavelėjėms našliou ar našlē žanintėis ėš naujė.

Svetēms ėšsėskėrstios, Petruonė ėšleida mamātė, nukraustė stalus, somazguojė stuotkus, apējė vakara žīgius. Jau bova pritemėn, ka ėštėisė luovuo pavargosės kuojės. „No ėr nusėlakstiau, mėiguosio kap ožmušta“, – pamėslėjė. Bet mėigs nejiemė. I galva linda vėsuokės mintis. Puo šėnpjūtės gaspaduorios tėkrā sorimtiejė. Šnekiejė kap ėr vėsumet, naatruodė ni sopīkės, ni pasėpūtės. Bet kažkuoks kėtuoks bova – ligo liūdnos, ligo nalaimings. Petruonė lioub pagautė savi bamėslėjint, ka lig tuo anū pašnekesė ligo bova ė geriau. Kartās anā ruodies, ligo būtom kalta. Pasėdžiaugė, ka priš Velīkas duovėnuotas koskelės dar ni vėina karta naapsėrėša. Rasiet geriau anon Vuonelē atėduotė? Reikietom mamātės pasėklaustė. „Rītuo šventa, eiso i bažnīnčė, grīždama pas anon ožsoksio“.

Puo vėsūm pamaldūm ožejosi pas muotinēlė, sostuojė tarpdorie stebiedamuos. Mamātė siediejė truobuo so Varkalio Juono. Ont stala stuoviejė ozbuons, šalėp dvė skleinīnčės. Abodo bova linksmė.

– No akšėn pri stala, kuo stuovi kap ikasta? – pavadėna muotina. – Juons atnešė nu vakarīkštē lėkosė alaus. Ėšgerk ėr to.

Petruonė isėpīlė alaus i mamātės skleinīnčė. Apšėlos nu ejėma karšta dėina, gierėms dėdlē prītėka. Pasėdžiaugė pati sau, ka pavīka skani padarītė.

– Rasiet kas nuors nomėi atsėtėka, ka gaspaduorios če atejė?

– Ne, Petrelė, neatsėtėka. Dar neatsėtėka. Bet rasiet atsėtėks, – linksmā pasakė Juons.

Petruonė pastatė akis i muotina.

– No, no, – nusėjoukė ta, – nabėjuok. Juons atējė kap rimts žmuogos so rimto rēkalo. Alė tegol pats šnek.

Juons patīliejės pradiejė kalba:

– Matā, Petrelė, pamėnavuojuom metus nu nabaštėkės Elėnas pasėrinkėma. Tad atejau pas tava muotinēlė prašitė, ka leistom tavi mon ož patė. Mamātė sopront, kad mona metu virėškou sunkē īr viėnam. Rek vākāms muotinas, nomams – gaspadėnės, vo mon patem – žmuogaus, i katron galietiuo sava gīvenėme atsėrėmtė. Vėinam sunkē īr. Muotinēlė napriešėnas. Vo kon to pasakītomi? – ožbėngė, pakeldams akis i Petruonė.

Ta jota, ka kaist na tik žondā, bet ėr ausis, ėr kaklos, ėr pėrštā. Žvalgies tā i muotina, tā i Juona, ligo žada natēkosi

– Pasakīk, Petrelė, ka sotinki. Matā, baveik metus abodom vėinuo truobuo pasėsokėniejos, aš dabar nabžėnau, kuoki kėta muotrėška galietom tuo vėituo būtė. Tinki mon vėskou – ėr darbo, ėr apsėejėmo, ėr tou, ka vākūm šėrdelės i savi palėnkē. Tinki ėr dar daug kou, bet aple ton tau vėinā papasakuosio, je prižadiesi ož monės eitė…

Petruonē ruodies, kad anā tėrpst ėš vėdaus, ka daruos tuoki lėngva, jug galietom pakėltė ėr noliektė. „Matīt, alos galva apsoka“, – pamėslėjė. Ėr bėjuojė apsėpėltė ašaruoms, vo kuo – pati nasoprata.

– Palėk to, Juonā, anon pas moni. Parnakvuos, pasėšnekiesev, vo rītuo tau pasakīs, – matīdama doktėrėis somėšėma nosprėndė muotina.

– Narēk, – pakielė i abodo laimingas akis Petruonė. – Aš dabar pasakīsio. Esio ož tamstas… Bet mon tuoki žėnė bova pardaug staigi ėr natėkieta. Diel tuo tēp ėr ėštėžau, – šnekiejė, tīkē joukdamuos.

Muotina, pajiemosi nu stala ozbuona ėr skleinīnčės, ėšējė i kamara. Tumet Juons atsėstuojė nu soula, ož ronku pakielė merga nu kriesla ėr, apkabėnės par lėimėni, prisėtraukė pri savės.

– Ar to namatā, Petrelė, kad aš senē akis ont tavės eso padiejės? – sošnėbždiejė i ausi.

Petruonė nieka nasakė, tik veiziejuos i anon. Juonou ruodies, kad anuos mielėnūm akiūm gelmie īr naėšsemama ėr omžėna…

***

I kūmas nomus Gedvė so tievo ėšvažiava prasta, līnontė dėina, kumet laukūsė kažkuokium darbūm nanovėiksi. Gedvė siediejė vežėmė, siaustīdamuos nu lītaus stuoro kosko. Ratu galė riuogsuojė kelė rišelē so verpalās ėr drabužēs – anuos patiuos ėr mamunēlės, katrus ėšsėtraukė ėš skrīnės. Nuoriejė ėr ton vežtėis, bet tievs partarė:

– Kūma mėslīs, kad aš tavi nuorio sovėsam ėš nomūm ėšdongintė. Jug, pabovosi korin laika, grīši.

Tad mergātė pasėjiemė tik kelis daiktelius ėr maldaknīngė, vo skrīnė ožrakėna, rakta atėdoudama sauguotė tievou. Ton torta sosėkruovė i mamūnės bažnīnčėni krieži, katron dabar laikė ont kieliu, koskas kertė pridėngosi.

Solaukosi svetiūm tuokemė laikė, Zuzana ni nusėstebiejė, ni apsėdžiaugė. Pasvadėna ož stala, pavaišėna žuoliūm erbeto ėr douno so svėisto. Ločinskis, iveikdams sava unara, paprašė:

– Prijimk, Zozelė, mona doktėri ont nedielės, kėtuos. Veržas i tava nomus nanulaikuomā. Matīt, anā če geriau īr, nego pri tieva.

Zuzana švīpteliejė, galvo lingoudama:

– Kon padarīsi, Jūzopā. Dar sava mamunēlės ožmėrštė nagal. Je jau anon pri krėkšta nešiau, ta ėr muotina torio atstuotė. Lai pabūn, kad ėr lig rodėns.

Kūmas kamarelės sėinas bova nukabėnietas ramuniu, konvalėju, metīliu ėr kėtuokiūm žuoliūm rišelēs, ont palongiu džiūva vėsuokėi lapelē, nu kuo kamara kvepiejė ba gala maluonē. Pruo longieli ont grindūm krėta mienesė švėisa. Gedvė, ėšsėtėisosi luovuo šalėp sava geradarės, čiolbiejė naklausėniejema.

– Dėdžiausė naujīna īr ta, ka mūsa Vacluovs apsėžanėjė. Parsėvedė tuokė Vėzbaralė Barbuora ėš Gaudotiu. Par Šventa Juona Gaudotiūs veselė bova.

– Ėr kuo tēp skobiejė? Jug puo muotinas laiduotoviu dar tik posmetis tepraejė.

– Tievālis nūtarė, ka nomūsė gaspadėnės rēk.

– Vo to ar negaliejē gaspadėnė būtė?

Gedvė atsėdoksiejė:

– Prasta ėš monės gaspadėnė. Vėsuokium darbūm daugībė, vėskou rēk rūpintėis, vo aš mažā kon temuoko.

– Vo kāp ta tava bruolienė atruoda? Ar mėslėji, kad ana bus gera gaspadėnė?

– Ta jau būs! Patė pėrma dėina muni ėš alkieriaus ėškraustė. Ėr mamunēlės skrīnė ėšmetė.

– Vo to, žėnuomās, diel tuo sopīkā?

– Sopīkau. Pri koknės ni pėršta nakėšau. So Kaziunė karvės mėlžau, šėina griebiau ėr daržus raviejau. Barbuora siunt, kad aš dėrbo ton, kon nuorio, vo na ton, kon ana lėip.

– Ak, vākāli, a to mėslėji vėsa omžio pragīventė nadėrbdama tuo, kuo nanuori? Tēp nabūn. Vo tava bruoliou Barbuora tėkriausē tink?

– Mosiet tink. Īr dėdlie, dėkta, daugiau i virėška panaši. Ėr sīluos tor kap vīrs. Ka šėina vežiem, so šakė darbavos naprastiau ož Vasli. Bet mon ruoduos, kad anon puo pado laikīs. Nuors anam tēp ėr rēk – pats napastomams nieka nasėrīžt darītė.

– Matā, tava bruolis muokiejė patė ėšserinktė. Vo to diel tuo ėr ėš nomūm pabiega.

– Na vėn diel tuo. Tavės pasėlgau. – Gedvė priglaudė galva pri kūmas petėis. – Austė nuorietiuo. Par žėima siūlu prisėverpiau.

– Austė galiesi. Aš sava abrūsus puo dėinuos kėtuos pabėngsio. Jau žadiejau staklės ėš truobuos ėšmestė, bet dar palaikīsio. Paveiziesem rītuo, kon atsėvežē, nutarsėm, kas ėš tuo gal ėšētė. Vo tavi rēk dabar i žmuonis ėšvestė. Švėntadėinie abėdvė esiav i bažnīnčė. So posbruolēs, poseseriem sosėtėksi, puo miestāli pavākštiuosi, pri opės, ont Pėlalės kalna nuēsi.

Nedielės rīta Gedvė taisies i bažnīnčė. Apsėvėlka ėšeigėnio mielėnoujo sėjuono, joudo nažutkelė. Nuoriejė apsėguobtė balto mamunēlės koskelė aptavoutās kraštās, bet pamėslėjė, ka dar žielava tor nešiuotė, tad ėšsėrinka jouda so baltās taškelēs. Sopintus plaukus apsoka aplink galva – anėi švėitė ėš puo tomsiuos koskelės. I ronkuovė isėkėša aptavuota šnėpštoka, pasėjiemė mamunēlės maldaknīngė ėr abėdė so kūmo ėškeliava i miestāli.

Ringauda Bienis, navīkės Gedvės jaunėkis ėš praeita rodėnėis, pamatės merga bažnīnčiuo, nagaliejė atsėstebietė: ta pati mergelė, katron matė pernā rodėni Laužātiūs, pas katron i zalietas važiava, viel stuoviejė šalėp klaupku, laikīdama ronkuos atskleista maldaknīngė. Tėisi, lėikna, ni kėik napasėkeitosi, tik joudo koskelė apsėguobosi. Spuoksuojė par vėsas mėšės i ton jouda koskelė ėr vėsuokės mintis anam i galva linda, tik na aple maldas. Nagal būtė, kad ana īr žanuota muotrėška – artėj nabova matītė nikuokė vīra. Nagal būtė, ka būtom merga so vāko – vākūm torėntiuosės na tēp atruoda. Rasiet vāks mėrė, ka jouda koskelė nešiuo? Vo rasiet tuo vāka ni nabova? Vo rasiet sava virā palaiduojė? Rēks apsėklausėnietė. Ka tēp puo mėšiūm priētė ėr pasėlabintė? Kažėn, ar ana vėina atējė, ar so kou nuors? Vo je so vīro? Kāp tam pasėruodīs, je ons pradies svetėma patė ni ėš šiuo, ni ėš tuo šnekintė? Nē, rēks stebietė ėš tuola, tumet matīsem. Vo dabar ons nanolēda akū nu Gedvės, ožmėršdams klauptėis ar žegnuotėis. Aplinkou stuovou žmonės ėr skersakiuotė i anon pradiejė.

Puo mėšiūm Bienis ėšskobiejė ont švėntuoriaus ėr isėtaisė tēp, ka vėsus pro doris ėšēnontius matītom. Je, naožėlgo pamatė einontė Paežeriūm pana so Beinuorienė ėš Laužātiu suoduos. Anuos ėšējė pruo švėntuoriaus vartus ėr sostuojė žvalgīdamuos, matīt, kažkuo laukdamas. Tēp ėr bova. Pri anūm natroka prieitė Gaubienė so doktėrė Jolė. Bočiavuos sveikindamuos, tėkriausē gėmėnės īr. Kāp gerā! Jug Gaubē anūm sosiedā. Nu mažūm dėinūm so Jorgio ėr Jolė ons draugau, tad noētė ėr vėskon ėšsėklausėnietė galies šėndėin pat. Ėšsėtēraus, kāp ta paukštelė bagīven.

Vo muotrėškas šnekiejuos aple rimtus rēkalus. Matā, kėtuo nedieliuo Laužātiūs dėdėjē metu atlaidā – Švents Ėgnacos, katruo vardo bažnīnčė pavadinta. Diel tuo klėbuonielis kvėitė jaunus žmuonis padiētė bažnīnčės tarnams anon ėšgražintė, aptvarkītė vėsus pašalius ėr vainėkus nupintė. Gaubienė pasakė, ka Jolė žadonti eitė. Žėnuomās, bažnīnčiuo darbousės pruočkelė Magdalena, kėtas davatkelės ėr tretėninkės, bet vainėkams rēks talkuos. Vaikē prikėrtėn šakūm atveš, vo nopintė tories mergātės. Rasiet ėr Gedvė nuorietom ateitė i ton talka? Beinuorienė, atsėmėnosi sava apsėlonkīma pas klėbuona diel Gedvės biedūm, paragėna puodė eitė i tuokė gražė talka. Gedvė abejuojė: jug če svetėma īr, ar anon prijims…

– Vo aš? – joukdamuos šnekiejė Jolė. – Sovesio so mergātiems, ėr būsėt pažīstamas.

Tad sotarė, ka sosėtėks sobatuo priš pėitus pri švėntuoriaus vartu.

– Dabar, Zozelė, einam pri mūsa, – pakvėitė Gaubienė. – Senē besi bovosi. Vo Gedvelė mūsa nomūs juk dar ėš vėsa nier bovusi.

Gaubiūm nomā bova natuolėj bažnīnčės, pri Laužopė. Truobas stuoviejė ont kalvuos, baveik ėš vėsūm posiu medēs apaugosės. Na kuožnos gaspaduorios telaikė medius aplink truobas – žaiba bėjuojė. Priejosi artiau, Gedvė pamatė, ka beržā, klevā ėr lėipas aug atuokē nu nomūm. Nuokalnie, pri opės, žaliava nadėdėlis, dar jauns suodnos, kuoki dešimtės miediu, vuobolās apkėbosiu. Ož suodna tėisies lonka, palei katron tekiejė Laužopis, krūmalēs apaugės. Gaubiūm gīvenėms Gedvē pasėruodė dėdlē poikos. Aiškē bova matītė, kad anuos diedė īr tvarkings, gruoži ėšmanous gaspaduorios. Aple sava tieva ana tuo nabūtom galiejosi pasakītė.

Gaubienės marti patėikė pėitus, tad vėsė sosieda pri stala. Kūma Zuzana, ruoduos, retā pas kon i svetius tevākščiuojėnti, če jauties kap sava nomūsė: šnekiejė, joukava, vėskuo tēravuos, vākštiuojė puo vėsas kertės, džiaugdamuos gėmėnaitiu sotarėmo ėr ramībė, katruos bova pelnė nomā.

Puo pėitu Jolė pavadėna sava poseserė nueitė i Pėlalės kalna, esonti pri pat Gaubiūm žemės. Ejė anėdvė siauro takelio par beržina.

– Žmuonis pasakuo, kad senē senē če pėlės īr stuoviejosi, – aiškėna Jolė, – diel tuo dabar kalna Pėlalė vadėn. Žėnuomās, nikuokiuos pėlėis, nikuokė statėnė ont kalna nabier, tik kūliu vėsuokiū daugībė. Ale pati pamatīsi.

 Ožlėposi ont kalna, Gedvė žvalgies i vėsas posės. Lėpont naatruodė, ka kalns īr tuoks aukšts ėr statos. Žmonis taka pramīnė nuolaidiuojuo anuo posie, ka lengviau būtom lėptė. Bet kėts kalna pakraštīs bėngies dėdėliausio skardio. Apatiuo šnariejė Laužopis, par akmėnis skobiedams. Ož opės Gedvė matė pėivas, aptvertas dėrvas, žmuoniūm truobas, vo patemė dongaus pakraštie – joudoujėntė mėška.

Jolė stebiejė, kāp gėmėnaitė žvalguos, ėr matė, kad anā vėskas če patink.

– No, a poikos mūsa kalns?

– Dėdlē poikos.

– Vėsė tēp saka, kas pėrma karta ont anuo ožlėp. Mes patīs jau esam pri tuo vėskuo pripratėn. Tonkē če ateinam so suoduos mergātiems. Ožvės gražiau būn vakarās, ka saulė leidas puo karštuos dėinuos. Nu Laužopė mėgla kėlst, vėsas pėivas apvelk. Tik miediu vėršūnės ėr stuogā ėš anuos bakīša. Žmonis pasakuo, kad naktėmis laumės Laužopie skalbas, nuors mes nikumet anūm namatiem. Dabar ekiav, kūlius apveiziekiav. Tas statiesis īr so doubelė. Puo lītaus ana būn pėlna vondėns. Pasakuo, ka žemaitē senūm senuovie ont tuo akmėnė dievams aukas lioub degintė. Vo če, – paruodė i atuokiau golėnti plati akmėni, – īr Puoniuos luova. Matā, do kraštā aukštesnė, vo vėdorīs līgos. Saulieta dėina ons būn šėlts, tad mes ont anuo ėr pasiedam, ėr pagolam.

Gedvė vākštiuojė puo kalna vėršūnė, apveiziedama akmėnis ėš vėsūm posiu, gluostīdama anus delnās, puo katrās jota ėr samanu minkštoma, ėr kerpiu aštroma, ėr driegmė, ėr saulės šėloma, naligo kor glaudė ronkas. Kūliu bova daugībė, dėdiesniu ėr mažiesniu, joudūm, gelsvūm, pėlkūm ėr rauduonūm, margūm ėr drīžoutu. Gedvė pamėslėjė, kāp če ana nikumet napastebiejė, kad akmėnis gal būtė tuokėi gražė.

Grīžtont nomėi, kūma šnekiejė:

– Mata, kāp gerā, ka so Jolė sosėdraugavā. Mon ruoduos, kad Paežeriūsė šėrdingas draugės to natoriejē. Sesėrėis tēp pat Dėivalis nedevė. Vo mergātē rēk kažkon torietė, ka galietom vėsas sava paslaptis ėšsėpasakuotė. Jug vėsė jaunė anūm tor.

Vainėku pīniejės isėtaisė šventuoriou puo lėipuoms. Ožoulu šakūm bova parūpinta ėš onksta. Jolė pīnė vainėka, vo Gedvė, šalėp siediedama, skabė, rinka šakelės ėr padavėniejė sava draugē, vės mėslīdama, ka gerā īr toriētė vėinmētė gėmėnaitė, so katrou anā maluono būtė. Gedvē tėka dailos apvalos Jolės veidielis, vo ožvės daugiau akis, tomsē pėlkas puo siaurās tėisēs ontakes, panašēs i kregždės sparnus. Gedvė galvuojė, ka tėi ontakē ėr rosvė paporė plaukā toriejė trauktė vėsūm žvėlgsnius. Bet daugiausē Gedvē patėka Jolės linksmoms: ana joukies, pražiuodama platuoka borna, pėlna baltūm smolkium dontoku, primerkdama akis lig siaurūm plīšieliu, pruo katrus trīška švėisė spidoliokā. Dabar Jolė, siediedama ont vejuos, darbavuos ronkuoms ėr lėižovio.

– Žėnā kon, – pasakė pasėlėnkdama Gedvē pri ausėis, – aple tavi vėins vaikis tēravuos. Sakė, ka tavi pažīst.

– Kad aš tamėkraštė nieka napažīsto. Kou ons vardo?

– Ringauds Bienis.

– Nē, tuokė tėkrā nažėnau.

– Ons sakies tavi Paežeriūsė aplonkės. Vo nedieliuo bažnīnčiou pamatės ėr viel nuoris sosėtėktė. Tava varda ons žėna.

Gedvė pajota, kāp žonda ožkaita ėr šėrdi ligo akmou ožgolė. Aiškē, če bus jaunėkis, katras anā pėršuos. Gedvė stėngies ėšmestė ėš galvuos vėsus prisėmėnėmus aple praejosi rodėni. Tas bova baveik pavīkėn– mamunēlės mėrtės ožtemdė vėsās kėtas nelaimės. Ėr še tau – ėšlend viel vėskas tuokiuo valonduo, kumet anuos gīvenėms pasėdarė švėisiesnis.

– Naėšmanau, kuo anam ėš monės rēk, kon aš galietiuo anam pasakītė? Ar ons tavės kuo nuors klausėniejė?

– Klausėniejė, ar naapsėžanėjē, diel kuo jouda koskelė nešiuoji, ar vākā natori. Aš skanē joukiaus, anuo kalbas klausīdamuos. Nikāp nagaliejau soprastė, kuokius niekus ons če tauzėj. Šnekiejė aple tavi kuokė posė valonduos. Sakies pastebiejės tavi pernā rodėni, ėš bažnīnčės ėšenontė, dėdlē anam patėkā tumet. Sakies važiavės i Paežerius tavės pamatītė, ėr toukart patėkosi dar daugiau. Vo praeita nedielės dėina, pamatės tavi bažnīnčiuo maldaknīngė baskaitontė, ba gala ožsėmanės viel sosėtėktė ėr pasėrokoutė. Matīt, to anam baisē rūpi. Jug pasekė ėš tuola, ka mes pri šventuoriaus vartu šnekiejuomuos, ėr pavakarie atliekė pri mūsa. Matā, Ringaudā īr mūsa sosiedā, gīven kėtuo Laužopė posie.

Gedvē priš akis ėškėla pasėšnekiejėms alkieriou – net drebolīs nuportėna. Toukart anā pavīka atsėkratitė tuo žmuogaus, kad ėr kāp brongē kainava tas apsėgīnėms. Vo šėndėin ar pavīks? Naaiško, kuo ons nuor? Ar līs, kap pri dailiuos merguos? Vo gal ėšsėjouks, nuoriedams ėšpėltė sava pėktoma ož napavīkosės pėršlības? Vīrams tuokėi dalikā tėkriausē īr skaudė. Je toukart patėkiejė anuos žuodēs, kažėn ar dabar nasoabejuojė? Gedvė so baimė svarstė, kāp tor veiziētė, kāp šnekietė, kad ons napajostom, jug ana dabar īr nasunkē pažeidama, kad nier nieka, kas anon apgintom.

– Jolė, to anon nu mažomies pažīsti. Kas ons par žmuogos? Ar dailesnė merga pamatės vėsumet pol šnekintė?

– Žėnā, kad pol. Ėr dar tor bjaurė mada nagus kaišiuotė ėš karta. Diel tuo mergas anuo kratuos.

– Ar ėr tavi šnekėn?

– Nē, rimtā našnekėn, – nusėjoukė Jolė. – Aš anam ligo sesou būtiuo. Nagūm nakaišiuo, atein tik paplepietė.

– Vo kon darītomi, je kaišiuotom?

– Gautom par nagus. So anou prasėdietė aš vėsā nanuorio. – Ėr pasėlėnkosi i Gedvė pašnėbždiejė:– Aš kėta eso nusėveiziejosi. Bet Beniou aš narūpo. Matā, anuo tievā baguotė īr, vo ons vėintortis sūnos. Tor tris sesėris, bet tuos ėšsežanīns, ėš nomūm ėšēs. Tad tievālis ėiškuos baguotas martiuos.

– Kėik metu ons tor?

– Rasiet kuokēs trejēs metās īr ož moni augiesnis. Vo aš šēs metās devīniuolėktus bėngiau. Veiziek, veiziek, ontā jau Bienis atskob.

Gedvė pakielė akis – tėkrā, pri anūm artiejė tas pats žmuogos. Vėinmarškinis, keporė ont šuona pakreipės, joudus oustus papūtės, ejė artīn krīpoudams. Gedvė pamėslėjė, kad ons nuor dėdlē mondrē atruodītė. Bet laika svarstīmams nabibova. Reikiejė sojimtė savi i naga, ramē, drousē atsakėnietė i anuo klausėmus, naparuodītė pėktoma…

– Gera dėinelė, Jolė. Gera dėinelė, pana Jadvīga, – keldams keporė pasėsveikėna Bienis.

– Labas, Bieni, – juokdamuos atsakė Jolė. – Gedvė, če īr Ringauda Bienis. Aš tau sakiau, kad ons tavės tēravuos.

Bienis kalbėna tuoliau:

– Ruoduos, kad vedo bovuov sosėtėkėn, tik vardās vėins kėta navadėnuov. Tad kāp dabar žmuonis Paežeriūsė bagīven? – paklausė, siesdamuos prīš anas ont žuolies.

Gedvė pakielė akis i vaiki. Neatruodė, kad ons nuorietom kou nors bluoga padarītė.

– Gīven kap vėsumet, – atsakė paprastā, stėngdmuos naėšsėdoutė, kas anuos šėrdie dedas.

– Jolė! – pašaukė mergātės, bėngosės pīnėma. – Akšėn, padiesi vainėkus i bažnīnčė nuneštė.

– Jodo če pasėšnekiekėtav, aš tujau grīšio, – pasakė Jolė nobiegdama.

Bienis so palėngviejėmo palīdiejė Jolė akėmis. Dabar anoudo lėka vėino do, ėr ons galiejė pasėteirautė tuo, kas anam ba gala rūpiejė.

– Ar atmėni vedoms pasėšnekiejėma praejosi rodėni?

– Atmėno, – atsakė Gedvė, pasėdžiaugdama pati sau, ka balsos skomb lengvē ėr linksmā.

– Nuorio paklaustė, kāp aug vāks?

Gedvė pajota, ka delnā sodrieka. Ana pagatava bova skeltė i ton marmūzė so joudās oustās, bet tik gniaužė pėrštas ožoula šakelės, nuvarīdama i anas sava pėktoma. Tad prunkšteliejė ėr, veiziedama tėisē i vaiki, paklausė:

– Diel kuo tamstā tor rūpietė svetėms vāks?

– Matā, tavi dabar sotėkės, mėslėjo, ka tuo vāka nabova, ka mon ton dėina pamalavā…

– Bet jug patėkiejē! Negi dabar nuorietomi, ka būtiuo malavosi?

– Nuorietiuo, – gīva atsakė Bienis.

– Je tēp nuori, gali natėkietė.

– Vai vai, kāp tuos muotrėškas muok maloutė…

– Vo kon pasakītomi aple vīrus, katrėi muotrėšku malagīstiems tėk?

Bienis isėspuoksuojė i žīdras merguos akis, i parauduonavosi veida, josdams, kāp tėrpst anuo mondroms.

– Bet aš lig šiuol nasopronto, diel kuo to moni pavarē?

Gedvė pašuoka:

– Pavariau? Ar tatā aš tavi pavariau? Jug to pats pabiegā! Rasiet, dar vėina karta nuori so pėršlio i mona tieva nomus atvažioutė?

Ėr nuējė pasėtėktė grīžtontės Jolės.

Bienis veiziejė anuos pavīmou, nasoprasdams, ar Gedvė sopīka, ar joukou.

Ka vėsė darbā bova pabėngtė, Gedvė pasoka i kūmas nomus. Jolė pasėšuovė palīdietė.

– No papasakuok, kap ėr kumet jodo so Benio bovuotav sosėtėkėn.

– Pernā rodėni ons so pėršlio bova i mūsa nomus atvažiavės. Bet ėš tūm pėršlību, kāp mata, nieka naėšejė.

– Ėr diel kuo?

– Napatėka ons mon. Vės kabėniejuos. Vuos atsėkratiau. Pasakiau, kad kėts mon tink.

– Ar tas bova teisībė?

– Teisībė, – atsėdoksiejė Gedvė. – Bet ėr anuo nabier. Ėšējė ėš Paežeriūm.

Bova matītė, kad Jolė spėrgietė spėrg ėš nakontrībės vėskon sožėnuotė aple poseserės meilės rēkalus. Bet Gedvė sostuojosi apkabėna anon ėr pasakė:

– Napīk, Jolelė, kėta karta papasakuosio. To geriau grīžk. Tas Bienis sovėsam ėšvedė moni ėš kontrībės. Nuorio pabūtė vėina.

Gedvė ejė kelio, vėlkdama kuojės. Bova pavargosi tėik, ka jauties kap ėšgrėižta. Mėslėjė, kas bus, je dar karta rēks gintėis nu tuo anā atruodontė atgrasaus žmuogaus. Ar ožteks stėprībės? Ni nepagalvuojė, ka dar daugiau tuos stėprībės anā prirēks jau rītuo…

***

I atlaidus žmuonis sogožiejė ėš vėsūm pašaliūm. Ar daug tarp anūm bova ėiškontiū grieku atleidėma, sunkē galietomi ė pasakītė. Rasiet daugiau bova tuokiūm, katrėi nuoriejė sosėtėkti so gėmėniems, pažīstamās, kėtūm pasėveiziētė ėr savi paruodītė. Tad puo maldūm šormoliava vėsos Laužātiu miestālis.

Anopris stuoviejė so vaikēs, ganontēs akėmis praeinontės mergātės.

– Veiziekėt, veiziekėt, – šnekiejė vėins, – ėš kor ta daili pana i Laužātius atklīda?

Atsėsokės Anopris pamatė Gedvė. Ana ejė būrie mergātiu, linksmā tarp savės basėšnekontiūm. Bova tēp artėj, ka pasėtrauktė nablėka laika. Ons stīpsuojė kap kuoks stolps, akis i mergas ismeigės. Gedvė anam pasėruodė ligo daugiau soaugusi, rimtesnė ėr diel tuo dar gražesnė. Garsi vīru šneka, žėnuomās, bova skėrta mergātiu ausīms. Anuos aptīka, i vaikius atsėsoka. Tumet Gedvė ėr pamatė Anopri. Ons najodiedams stuoviejė tarp kėtūm ėr veisziejuos i anon. Sotėkės anuos akis, prisėmerkė. Vo ka atsėmerkė, ons veizieji pro šali, ligo anuos namatīdams. Gedvė nokaita, laukdama, pakuol ons pasėlabins. Bet vaikis tīliejė. Stuoviejė, žvelgė pro šali ėr tīliejė.

– Ėš kor būsi, panelė? – ožšnekėna Gedvė viėns ėš būrė.

Gedvė liūdnā švīpteliejė ėr nosėsoka. Paskiau pajiemė ož paronkės Jolė ėr nosėvedė tuolīn. Vaikē sekė akimis dūsaudamė:

– No merga! Ta bėnt merga! Nē ein, vo plauktė plauk. No sakīkėt, kas anon pažīstat? Tėkriausē to, – ožsėpoulė Anopri. – Matiem, kad i tavi veiziejė.

– Ligo matīta, – pamalava tas, – rasiet kuokiuo gegožėnie esav šuokosio…

– Kuo to tēp staigē ėš tėn pabiegā? – klausėniejė šalėn tėmpama Jolė.

– ēnam ont Pėlalės, tėn papasakuosio.

– Palauk, pašauksio kėtas mergātės.

– Nē, našauk. Aš so tavėm vėino nuorio pasėšnekietė.

 Gedvė lėpa i kalna kap žada natēkosi, aptemosiuoms akėmis. Namatė taka, namatė miediu, namatė Jolės… Prīš anon plūkava pastīrės Anopris, pro šali žvelgontės anuo akis. Ar tatā bova tas pats žmuogos, katron ana mīliejė, diel katruo tėik ėškėntiejė? Jug tēp anuo laukė, tėkiejuos pasėgoustė, vėskon ėšpasakuotė, ėšgėrstė gera žuodi, užuojauta, pajostė šėltas ronkas, veizietė i atjautontės anuo akis… Nē, če bova na tas – tuokė ana nabova matiosi. Matīt, nasėtėkiejė anuos sotėktė. Je būtom ėš tuola pažėnės, kuo gera, būtom pabiegės…Ėr tuokio vīrėško ana kliuovies… Viešpatie, kuoki dorna bova, kuoki dorna… Šėrdės plīša diel sava dornoma ėr diel pažemėnėma, tad ejė rīdama ašaras.

– Kas tau īr, kas tau īr? – teiravuos Jolė, isėkėbosi i paronkė. – Kas atsėtėka? Rasiet sosėrgā?

– Palauk, Jolelė, ožlėpam i kalna…

Ožlėposės atsėsieda ant Puoniuos luovas. Gedvė veiziejė i laukus anuo Laužopė pusie tīliedama. Jolė naklausėniejė, laukė…

– Aš tau vakar sakiau, ka mon patėka vėins žmuogos, – kažkuokiu nesavo balso pradiejė pasakuotė Gedvė. – Pernā vasara aš so anou draugavau. Bet ons moni palėka. Rodėni ėšejė ėš Paežeriūm ėr nu tuo laika monės nabėiškuojė. Matīt, aš anam nabrūpo. Rasiet kėta isėveiziejė…Vo šėndėin pamatiau anon vaikiu būrie bastuovėnti.

– Katras ėš anū bova? – soskāta klausėnietė Jolė. – Ar tas so pėlko keporė? Ar so longouto šalbierko? Ar tas, kor šnekėna?

– Nē, tas ož kėtus aukštiesnis, vėinmarškinis. Ruoduos, ba keporės bova, bet aš nabatmėno… Aš tik anuo akis tematiau, – sošnėbždiejė.

– Ėr to anam nieka nasakē! – nosėstebiejė Jolė.

– Vo ons ar mon sakė kou nuors? Ni napasėlabėna… Veiziejė pro šali, ligo aš būtiuo kuoks nagīvs dākts.

Patīliejosi dar prėdūrė:

– Dabar galvuojo, kad gerā padariau, nieka anam nasakīdama. Lai namėslėj, kad aš diel anuo mėršto.

– Vo če gerā! – apkabėna Jolė sava draugė. – Ėšmesk anon ėš galvuos. Ėr ėš šėrdėis. Natroksi kėta sosėėiškuotė. Matē, kāp vaikē i tavi spuoksuojė.

– Tēp ėr padarīsio, – sošnėbždiejė Gedvė ėr, ožsėdėngosi akis delnās, apsėpīlė ašaruoms. Verkė ėlgā, pasėkūkčiuodama. Jolė naėšmanė, kāp anon ramintė; apkabėnosi par petius, glaudė pri savės, gluostė galva. Ont gala Gedvė aptīka, nažutkas ronkuovie šnepštoka sosėėiškuojė.

– Jolelė, napasakuok niekam, kon matē ėr gėrdiejē, – paprašė ramesnio balso. Ėr nasėstebiek. Matā, tas vaikis bova pėrmuojė mona meilė. Mėslėjau, kad ėr vėinintelė. Bet nabova žadieta…

– Bėnt anuo varda pasakīk.

– Varda? Aš anuo varda ni gėrdietė, ni ėštartė nabnuorio.

Mergātės pasoka i Gaubė nomus, kor anūm laukė kūma Zuzana. Ta pastebiejė, ka Gedvė apsėkriuokosi, bet nieka nasakė. Atsėsveikėnosės so gėmėnaitēs, abėdvė ėškeliava nomėi.

Vakarė atgolos, Gedvė pašnėbždiejė kūmā:

– Matiau šėndėin Anopri…

– No ėr kon? – pasėtērava ta. – Ar pasėšnekiejuotav?

– Nē, ons ni labas napasakė. Veiziejė pro šali ligo i toštė vėita.

– Tatā diel tuo to bova tuoki liūdna, ka parejē so Jolė?

– Diel tuo.

– Ar tik neapsėašaruojē anam matont?

– No jau nē! – ligo papīka Gedvė. – Nosėsokau ėr so Jolė noejau ont Pėlalės. Tėn anā vėskon papasakuojau. Ont gala nanulaikiau ašaru…

Senuojė pagluostė mergātės ronka.

– Toriejė nu anūm palėngviētė, – pasakė ligo pati sau.

– Tėkrā ka palėngviejė. Ėr pati dīvėjous. Žėnau, ka lauktė ėr tėkietėis nabier kuo.

– Nasakīk tēp, vākāli. Lauktė ėr tėkietės vėsumet īr kuo. Tik, žėnuomās, ne praejosiu dėinū. Teisībė, nuorio paklaustė, ar vėskon vėskon Jolē papasakuojē?

Nē, – sošnėbždiejė Gedvė. – Pasakiau, kad tas vaikis bova pėrmuoji mona meilė. Ni varda napasakiau, nuors Jolė klausė.

Zuzana atsėdoksiejė so palengviejėmo:

– Vėskuo vėskuo niekam napasakuok, vākāli. Muotrėškas daug kon tor pri savės pasėlaikītė. Vo dabar mėiguokiav.

Rīta metā Gedvė stebiejuos, ka vakar ana greitā ožmėga ėr gražē sapnava: stuoviejė ont statiuojė Pėlalės skardė ėr matė pri Laužopė laumės, baltus audeklus ont akmėnūm veliejėntės. Vo puo posrītės sieduos i staklės.

Nedielē bėngontėis atvažiava tievs ėr ėšsėvežė Gedvė i Paežerius. Sakė, ka prasėdiejė rogepjūtė ėr diel tuo ana īr reikalinga nomūsė.

***

Tarnīstė Ožpelkiūse Anopriou ikiriejė ligi gīva kaula. Laukė metu pabonguos, apsėsprėndės ni ož kon nabipasėlėktė pas Drugėla. Pavargės puo sunkiuos darba dėinuos, kartās negaliejė ni ožmėgtė. Lioub golietė, mėslīdams, ka vėsuokiūm žmuoniūm īr ont svieta. Pas Paežeriūm Daugiela, ruoduos, dėrba tus patius darbus, bet anėi bova daug lėgvesnė. Rasiet, kad gaspaduorios pats pri tūm darbūm ējė. Rasiet, kad gaspadėnė bova žmuonėška, valgė šaukšta somdėnems naskundė. Nieks ba rēkela neorkiuojė ėr naveiziejė i anus kap i darbėnius gīvuolius. Pri tuo dar suoduo gīvena daug jaunūm – linksmūm, duorūm, tad tonkē galiejė so anās sosėētė talkuosė, pasėšuokėmūsė ar šventuoms dėinuoms. Ėr bova Gedvė…

Drungėls pasėruodė besous kėtuoks. Pats pri ūkė darbūm mažā nagus takėša, bet kamandavuotė ėr kabinietėis anam dėdlē patėka. Vasara pasėsomdė meistrus, kad tvarta pastatītom, tad daugiausē so anās laika leida. Gaspadėnė, pavasari dar vėina vāka sosėgavosi, natoriejė kumet ni valgė kap reikėnt pataisītė, vo gal ėr namuokiejė. Par rogepjūtė merga Kastė, piedus barinkdama, ronka i dalgi parsėpjuovė, tad ėšejė metu nabėngosi. Anon toriejė ožvadoutė Manēlė, dar tik šešiuolėkas metu posmergēlė, tad gaspadėnė palėka ba auklės. Pasėvadintė kou nuors i talka ėš suoduos Drungėls naskobiejė. Vo a galiejė būtė kėtēp?! Jug talkėninkus rēk pašertė ėr anėms ožmuokietė. Tad šeimīna vargėna smarkē.

Tik kelės švėisesnės dėinas par vasara ėr tabova. Vėina ėš tuokiūm par Šventa Juona, kumet ons, paklausės Jorgė, so Jostė ėr Kastė noējė i Gaudotiu gegožėnė. Senė ėr jaunė sosėrinka pri ežera, degėna laužus, šuoka, dainiava. Mergas, vainėku prisėpīnosės, i vondeni leida. Tėkra teisibė sakė Jorgis – tēp gražē dainioujint Anopriou nabova tekėn gėrdietė. Dainės ožvedėniejė puora jaunūm vīru. Anėi traukė žemās, suodrēs balsas, ėšvingioudamė, ėšlonkoudamė. Pri anūm lėngvē bova ontšauktė tėik vīrams, tėik muotrėškuoms. Anopris, ėr tas naėškėntė napritarės, nuors nakažėn kuoks dainėninks tabova. Ba gala maluonē skombiejė dainės, slīsdamas ežera vondenio, nušėinautuoms pėivuoms, atsėmušdamas i bėrštvīnus ar žmuoniūm truobas. Do mozėkonto – sens so klerneto, jauniesnis so banduonėjė ėr būgno, kuojė mušamo – grajėjė napavargdamė vuos na lig aušruos. Anopris rada vėina kėta pažīstama, bet daugiausē tou vakara šonkėna Jostė ėr Kastė. So svetėmuoms mergātiems i pažintis nasoėjė ėr līdietė katruos nuors napasėšuovė, nuors jota, kad mergātės anuo nabruokītom. I Ožpelkius grīža so nomėškiems.

Sožėnuojė, ka par Juonėnės Gaudotiūs bova veselė: Jorgis papasakuojė aple ūkininka Vėzbara, katros leida sava doktėri ož Paežeriūm Ločinskūtė. Bet Jorgis jaunėkė napažėnuojė, tad ėr aple Gedvė teirautėis Anopriou nabova kāp. Kėta karta i pasėšuokėma nuējė vėins, mėslīdams, ka reikietom apsėsoktė aple kuokė nuors dailesnė merga. Bet narada sokalbamuos, tad ėr lėka naapsėsokės.

Ėš Egnaca atlaidūm Laužātiūs Anopris grīža ligo mosė parkondės. Kuo jau kuo, bet Gedvės tėn sotėktė nasėtėkiejė. Rasiet ėr gerā, ka pamatė. Vo dar geriau, kad ėšsėvākštiuojė kas sau, ligo napažīstamė. Žėnuomās, pamatios merga, Anoprė šėrdės nokrėta i ožkolnius. Parejės nomėi, dornėna pats savi. Ėr kuo ons tēp bėjuojė anon sosėtėktė? Jug galiejė pasėšnekietė žmuonėškā, pasėpasakuotė, kāp gīvena lig šiuol. Jug galiejė paaiškintė Gedvē aple sava lėga ėr prapoulėma. Būtom pasėteisėnės, ka diel vėskuo kalta anuo lūžosė kuojė. Rasiet būtom paprašės duovėnuotė, prisėpažindams, kad nanuoriejė eitė i anuos tievūm nomus ož žėnta, vo anon ėšsėvestė natoriejė kor. Ėr aple vāka būtom paklausės, nuors, pamatės Gedvė, pamėslėjė, ka tuo vākā nabova. Merga Anopriou pasėruodė tuoki pat jauna, kap ėr praejosė vasara. Tad malava anam ar nē? Prisėmindams anuos tievus kamaruo ton nakti, mėslėjė, ka namalava. Pamatės Gedvė Laužātiūs, soabejuojė. Ėr nosėstebiejė, kad ana napoulė šnekietėis, bet nosėsokosi noejė. Kap golbė noplaukė… Gielė šerdės, pasėjota ožgauts tuokė anuos apsėejėma. Ar tatā če ta pati Gedvė, katron ons pažėnuojė? Nē, ana pasėkeitosi. Ana kažkou pasėruodė panaši i Ruozalėjė… „Kas tas muotrėškas gal soprastė?“– mėslėjė so apmaudo.

I Laužātius baėštrūka puo dėdliūju darbūm, jau spaliou prasėdiejos. Dar gerā, kad Aduoms apsėjiemė ton dėina anon vėsūsė darbūsė pri gīvuoliu ožvadoutė. Bova sauliets švėntadėinis. Palėgvo krėta nu miediu pageltėn lapā. Laukā pėlkava toštė, tik dėrvuos kor nakor jau žaliava sodīgė rogē. Miestalie sosėrinkusiu žmuoniūm rada namažā. Apsėdžiaugė, terp anūm pamatės Steigvėla Jorgi. Tad abodo stuoviejė par pamaldas bažnīnčės gale šalėp doru.

Puo pamuoksla konėgs skelbė ožsakus: „Motėrīstės sakramenta nuor prijimtė …“ vėino muomėnto tarp skaituomu pavardiū Anopris ėšgėrda: „Tolvaiša Augustīns, 23 metu iš Gaudutiu suoduos ėr Ločinskātė Jedvīga, 18 metu iš Paežeriū suodos…“ Kėtūm pavardiūm Anopris nabgėrdiejė. Šėtā – ėr vėskas! Gedvė sava gīvenėma soriedė. Vo ons? Ėr tēp sugėla šėrdės, kad akis pritēma. „No ėr kuo? – mėslėjė pats sau. – Jug dabar vėskas atsėstuos i sava vėitas. Nabreikies nieka bėjuotė, nieka keravuotėis. Aple Gedvė vėsėms galies pasakuotė…“ Bet bovės lėngvoms nabgrīža.

Paskelbės ožsakus, konėgs taisies doutė šliūba. Anuo laukė bėnt kelės puoras, ėšsėrėkiavosės buobīnčiou. Žmuonis bažnīnčiuo padarė taka. Anopris so Jorgio pasėtraukė i pašali, stebiedamė, kas šėndėin žanėjės. Pri altuoriaus priartiejė vėinas parietkas, puo tuo antras… Ont gala Anopris pamatė Petruonė, stuovėntė šalėp jauna vīrėška. Ana bova pasėšvėitosi žalio vėlnuonio sėjuono ėr balto nažutko, so kvietkās ronkuos. Sava joudus plaukus sosėsokosi i kouda, galva parsėrėšosi balto kaspėno, pri katruo bova prisegts rūtu vainėkielis. Anopris net žiuopteliejė ėš nostebėma. Paskiau pasėlėnkė pri Jorgė ėr šnėbžduoms paklausė:

– Sakīk, kas šalėp Rodelalės Petruonės stuov?

– Varkalis Juons. Aš tau anoukart sakiau, kad Petruonė pas anon ož merga noējė. Ale matā, sovīniuojė jauna našli, – pasėšaipė Jorgis Anopriou i ausi.

Ons spuoksuojė i Petruonė ėr matė, kāp ana karts nu karta pažvelg i sava ėšrinktouji. Anopris žėnuojė – muotrėškas tēp veiz tik i žmuogo, katron mīl. Kartās panašē Petruonė Paežeriūsė lioub žvelgtė i anon pati… Ligo apmauds sokėla: „Pamėslikėt tiktā – švėntuojė! Vo bamuokonti smailā i virėška veiziētė. „Bet pats nasoprata, kuo pavīd – jug Petruonė anam nikumet narūpiejė.

Puo vėsam so Jorgio patraukė i karčema. Sosėmetėn puo kelės grėvėnas, pasėprašė posbotelkė kartiuosės.

– Kuo tuoks sosėsokės? – paklausė Jorgis, ka abodo sosieda pri stala. – Ligo kuoki bieda tavi būtom ėštėkosi?

Anopris sosėvertė i borna kieliškieli.

– Sakīk, ar to pažīsti Tuolvaiša Augostėna ėš Gaudotiu?

– Žėnuomās, ka pažīsto. Jug tuo suoduo būno.

– Kas ons par žmuogos?

– Žmuogos, kap ėr vėsė. Ūkininka sūnos, gīven pas tieva. Ar dėdėlis darbininks, nažėnau. Bet dainininks tėkrā ka gers. To anon matē ėr gėrdieje par Juonėnės. Atsėmėni tus do vaikius, katrėi dainės traukė? Vėins ėš anūm bova Augostėns. Bet dėl kuo ons tamistā tēp parūpa?

Anopris isėpīlė ontra karta:

– Matā, ons padavė ožsakus so mergo, katra moni mīliejė.

– Šėt kāp! – palingava galvo Jorgis, veiziedams i drauga. –Matīt, ėr to anon mīliejē. Vo rasiet tabmīli?

Anopris sosėvertė arielka i borna.

– Ruoduos, ka namīliejau. Bet šėndėin tuo nabipasakītiuo.

Jorgis nosėjoukė:

– Nabsosėgaudā ni pats. Lakstā paskou kuožna sėjuona ėr nikāp nagali ėšsėrinktė.

– Kon to tūsė rēkalūsė ėšmanā? – atvertė Anpris so pėktomo ėr viel nuoriejė pajimtė botelka.

– Palauk, – sotoriejė Jorgis, – prisėgersi ėš karta, ni pasėrokoutė duorā nagaliesva. Je šnekietė aple sėjuonus, žėnuomās, tėik, keik to, aš naėšmanau. Kartās pamėslėjo, ėš kor tėi tava nuorā?

– Sakā – ėš kor? Šėndėin tau papasakuosio. Ėš akmėnė so velnė piedo.

Tėi žuodē Jorgi viel prajoukėna:

– No matā, ka jau apsėgierē. Pradedi niekus tauzītė.

– Če ne niekā, – pasakė Anopris kliūnontio lėižovio, muosoudams pėršto Jorgė panuosie. – Īr tuoks akmou Paežeriūsė, Daugielas pelodie. Rēktom ėr tau pri anuo noētė. Ėr to ėšmuoktomi paskou sėjuonus lakstītė. Ėr nasunkē anus pakeltė ar novėlktė. Ėr nabgalietomi kėtēp…

Jorgis bova gėrdiejės senus žmuonis šnekont aple tuokius akmėnis, bet nalaikė tūm pasaku rimtuoms. Dvė bornelės arielkas šeltā nuējė par kūna, maluonē apsoka galva. Pamėslėjė: lai šnek Anopris, panuoriejės sava dūšė atvertė. Kartās ėr pasaku īr gerā pasėklausītė, ožvės siedint so gero bendro šėltuo kertie.

– No papasakuok, kāp to tuoki akmeni pelodie atradā ėr kāp sėjuonus gainiuotėis ėšmuokā.

– Radau anon natīčiuoms, prīš lėnamėni jaujė bakraustīdams. Vo ėšmuokau… Ėšmuokau tēp pat natīčiuoms. Radau žmuogo, katros ėšmuokė.

– Ėr kas bova tas žmuogos?

– Muotrėška, našlie. Ana ton akmėni senē žėnuojė. Puo tuos vėinuos pamuokuos aš galva diel anuos bovau pametės.

– Ar tik vėina pamuoka ėr tabova?

– Bova dvė.

– Diel kuo tėik mažā?

Anopris atsėdoksiejė.

– Nabnuoriejė monės prisėlēstė. Paskiau sožėnuojau, kad ana na vėinam vīrou galva soka. Nabėiškuojau anuos. Dabar mėslėjo, ka dorns bovau. Pradiejau pats mergas muokītė. Bet tuokė džiaugsma, kap so to motrėško, nabipatīriau.

Ėr sosėpīlės ėš botelkas paskotėnius lašus, ėšgierė.

– Žėnā, Jorgi, aš ožmėršau tau pasakītė, kad priš akmėni atrasdams aš roda velni sapnavau. Nu tuo vėskas ėr prasėdiejė…

 Anopris siediejė, ismeigės i longa mėgluotas akis. Jorgis pamėslėjė, ar tik ož tuo longa anam pėktāsis napasėruodė.

– Ēk to puo kelma, nablūdėjės. Žėnā, kėlstam laukon ėš če, pakuol dar paeitė gali. Pruota, ruoduos, jau esi pametės.

– No, no, – pasėšiaušė Anopris, – namėslīk, ka gerts eso. Galiav jau ėr eitė… Nomėi einont aš tau dar papasakuosio.

Jorgis ėšsėvedė apspangosi bendra ėš karčemuos, ėr abodo patraukė ont nomūm. Anopris aiškėna Jorgiou aple akmėni so tuokio karštio, ka mažne anon itėkėna teisībė sakous.

– Je būtoviav Paežeriūsė, aš tavi tėn nusėvestiuo. Pamatītomi pats. Kuokė nuors merga prisėmuonītoviav.

– Tēp jau ėr eis merga i pelodė?

– Ožtektom anon pri akmenėis pasvadėntė, petius priglaustė, ėr pati ožsėmanītom.

– Tėn pat, pelodie?

– Pelodie, pri akmėns. Matā, kėtor tuo naėšmuoksi.

– Ēk to šėktė! – nusėspjuovė Jorgis. – Tėkram vīrou ni kuokė akmens narēk. Aš jau bavelīčiuo muokītėis kamaruo puo patėlās.

– Nieka to nasopratā, – nuliūda Anopris. – Ėr nasoprasi, pakuol pats napatėrsi… Bet aš kartās pamėslėjo, ar tik vėins tuoks akmou ont svieta tier? Torietom anūm ėr daugiau būtė. No kad ėr Ožpelkiūsė ar Gaudotiūs. Ontā Laužopis pėlns akmėnūm. Reikietom paėiškuotė… Paėiškuokiav abodo – gerā?

– Gerā, gerā, – pažadiejė Jorgis. – Tik na šėndėin, kumet nuors kėtumet. Šendėin rēk tau nomėi pareitė ėr palėptė ont šėina, kad gaspaduoriou i akis napakliūtomi.

– Kas mon tas gaspaduorios! – šiaušies Anopris. – Spjauno ont anuo. Pajimsio ėr ėšeisio…Kad ėr i Paežerius, pri tuo akmėnėis.

Tēp basėšnekiedamė priejė vėita, kor anūm takā skīries. Isėkėbės i Jorgė ronkuovė, Anopris dar korin laika ikalbėniejė sava bėndra ėiškuotė akmėns.

– Gerā, gerā, tik kėta dėina, kad ėr rītuo. Napriblūdīk eidams. Vo dabar lėk svēks, – šnekiejė Jorgis, stebiedamuos tuokio greito Anoprė apspangėmo lig dornoma ėr nuoriedams greitiau anou atsėkratītė. Ont galūm gala ėšsėskīrė. Kėik paejės, Jorgis ėšgėrda dainiuojint. Atsėsokės pamatė, kāp anuo draugielis svīrou kelalio, traukdams vuožė balso: „Mona jauna keporelė kap joudava, tēp joudous“.

 Jorgis klausies bjaurē skombontės talalīnės ėr pėktėnuos:

– Galietom svieta najoukintė! Kad tik parlingoutom lig nomūm, pakelie nanovėrtės. Alė rasiet keliaudams prasėblaivīs.

Ėr, stuoviedams ont taka, sekė Anopri akim, pakuol tas dinga ož puosūkė.

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization