Įvairiakalbiame Lietuvos literatūriniame palikime iki XIX a. pradžios moterų rašytojų vardų nėra. Istorinės aplinkybės reikštis kuriančiai moteriai buvo nepalankios. Be jokios abejonės, talentingų moterų būta ne vienos, bet jų talentai, auklėjimo ir nepalankaus visuomenės požiūrio sąlygojami, užgesdavo neprasiskleidę. Pasaulinėje literatūros istorijoje iki Švietimo epochos moterų rašytojų yra vos kelios. Pirmoji moteris kultūros istorijoje, gyvenusi iš kūrybinio darbo, buvo Renesanso epochos poetė ir publicistė Kristina de Pizan (Christine de Pisan). Švietimo epochoje Prancūzijoje kūrė rašytojos Mari Madlen de La Fajet (Marie Madelaine de La Fayette) , Madlen de Skiudery (Madelaine de Scudery), Ana Radklif (Ann Radcliffe), Džeinė Ostin (Jane Austin). Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), kurią sudarė Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), Švietimo epochoje aktyvesnės buvo Lenkijos moterys.
Pirmoji moteris, minima lenkų literatūros istorijoje, yra Ana Stanislavska (Stanisławska). XVII a. pabaigoje buvo išleisti jos atsiminimai pavadinti „Sandėris, arba Vienos našlaitės gyvenimo aprašymas, gailiomis raudomis jos pačios rašytas 1685 metais“. XVIII a. viduryje kūrė Elžbieta Družbacka (Drużbacka, 1695–1765). 1752 m. išėjo iš spaudos jos „Dvasinių, panegirinių, moralinių, pasaulietinių eilių rinkinys“, kurį amžininkai įvertino palankiai. Kita XVIII a. lenkų poetė Konstancija Benislavska (Benisławska,1747–1806), savo brolio Konstantino, Vilniaus jėzuitų akademijos poetikos profesoriaus paskatinta, 1776 m. paskelbė religinių eilėraščių rinkinį „Dainos, dainuotos sau“. Apie ją buvo sakoma, kad pradėjo eiliuoti „sulaukusi „senyvo amžiaus“, t. y. dvidešimt aštuonerių metų, po to, kai pagimdė daug vaikų.“ (Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – V.: Baltos lankos, 1996. – P. 170.) Tokia poetės charakteristika daug pasako apie epochos dvasią ir joje vyravusį požiūrį į moters paskirtį. Garsiausia sentimentalizmo atstove lenkų literatūroje yra laikoma Marija Virtemberska-Čartoryska (Wirtemberska-Czartoryska, 1768–1854) apysakos „Malvina arba širdies nuojauta“ (1816) autorė. Visų minėtų moterų kūryba buvo gerai žinoma Lietuvoje, jas skaitė ir garsių aristokratų, ir eilinių bajorų šeimų panaitės. Galbūt, ne viena iš jų, padrąsinta savo sesių pavyzdžio, bandė rašyti, bet jų kūryba nepasklisdavo toliau salonų sienų.
Pirmoji moteris rašytoja, kilusi iš istorinės Lietuvos, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel -Gufje (Choisell Gouffier). Gimė būsimoji rašytoja LDK saulėlydžio laikais 1790 metais Lydos paviete Želudoko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšedzeckytės šeimoje. Tyzenhauzų giminė kilusi iš vokiečių žemių – Holšteino grafystės. XIII a. vienas šios giminės riterių Johanas Tyzenhauzas atkeliavo į Livoniją ir, leno teisėmis gavęs žemės, įsikūrė nuolatinai. Kokenhauzeno pilis ir ją supančios žemės tapo Tyzenhauzų giminės tėvonija. Vykstant Livonijos karui (1558–1583), Livonijos ordinas suiro ir 1561 metais susidariusi Kuršo kunigaikštystė (joje buvo Tyzenhauzų valdos) Vilniaus sutartimi pateko LDK, o po Liublino unijos (1569) ATR vasalinėn priklausomybėn. Iš buivolo herbo Tyzenhauzų giminės kilo ne vienas aukštas valstybės dignitorius. Vienas žymiausių jos atstovų buvo Sofijos senelis Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), LDK rūmų iždininkas, Gardino seniūnas ir valstybinių ekonomijų valdytojas, grandiozinių ambicijų ir neeilinių sugebėjimų žmogus, užsiėmęs didelės apimties ūkine ir kultūrine veikla. Gardine jis įsteigė tekstilės, popieriaus manufaktūras, buhalterių, statybininkų, veterinarijos, medicinos mokyklas, pirmąjį LDK botanikos sodą, išlaikė dramos, baleto trupes. Ne be reikalo Balio Sruogos dramoje „Apyaušrio dalia“ jis yra vienas pagrindinių personažų ir prabyla tokiais žodžiais: „Aš tamsų kraštą pramonės šalim/ Šviesia paversiu“. (Sruoga B. Raštai. T. III–V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 16). Sūnus Ignotas, deja, nepaveldėjo savo tėvo talentų ir neturėjo didelių užmojų, bet jo šeimoje giminės kultūrinės tradicijos buvo puoselėjamos. Marija ir Ignotas Tyzenhauzai susilaukė keturių vaikų: dviejų sūnų –Konstantino ir Rudolfo bei dviejų dukrų – Aleksandros ir Sofijos. Sofijos brolis Konstantinas tapo garsiu ornitologu, tyrinėjo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio paukščius, parašė „Visuotinę ornitologiją“, surinko trijų tūkstančių vienetų ornitologinę kolekciją, kurią vėliau padovanojo Vilniaus senienų muziejui. Savo Pastovių dvare (dab. Baltarusijoje) sukaupė labai vertingą meno kūrinių kolekciją. Brolis Rudolfas pasirinko kariškio kelią. Sesuo Aleksandra, ištekėjusi už Adomo Giunterio, buvo talentinga dailininkė ir savo dvare Dabraulėnuose turėjo tapybos studiją. Aleksandros dukra Gabrielė Giunterytė Puzynienė – rašytoja, poezijos, pjesių, garsių atsiminimų „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, kurie, deja, lietuviškai, neišleisti, autorė.
Spalvingomis asmenybėmis, kultūriniais interesais pasižymėjo ir motinos giminė –Pšedzeckiai. Sofijos pusbrolis Antanas Radvila išgarsėjo kaip kompozitorius, jis parašė muziką pirmajam „Fausto“ pastatymui Vokietijoje. Juo žavėjosi pats Johanas Volfgangas Getės (Goethe). Literatūrinė legenda tvirtina, kad kitas pusbrolis – Karolis Pšedzeckis – tapo Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ herojaus Grovo prototipu.
Marijos ir Ignoto Tyzenhauzų santuoka nebuvo darni. Dar Sofijos vaikystėje tėvai išsiskyrė. Motinai dažniausiai gyvendavo Varšuvoje, tėvas – Rokiškio dvare. Apie mergaitės vaikystę patikimų žinių neišliko. Tarpukaryje leistoje „Lietuviškoje enciklopedijoje“ tvirtinama, kad ji augo Taujėnų dvare (Ukmergės raj.) (Lietuviškoji enciklopedija, t. 3, K, 1937, p. 295).
Taujėnų dvaras buvo grafo Benedikto Morikonio, vedusio Sofijos motinos pusseserę, nuosavybė. Benedikto brolis generolas Juozapas Morikonis, vedęs Konstanciją Šadurskytę, gyveno savo dvare netoli Vilniaus. Pati Sofija savo atsiminimuose rašo, kad vaikystėje išskirta su motina ji vadino ponią Konstanciją Morikonienę savo antrąja mama ir kad ponia Konstancija išugdė joje gilų religingumą, teikusį paguodos visą gyvenimą. Ji artimai draugavo su Felicija ir Dorotėja Morikonytėmis. Toks Sofijos tvirtinimas leistų daryti išvadą, kad ji augo Konstancijos ir Juozapo Morikonių šeimoje, o į Taujėnus atvykdavo tik paviešėti.
Mergaitė, kaip priimta aristokratų šeimose, buvo visapusiškai lavinama. Ją ir seserį Aleksandrą Piešimo mokė dailininkas Jonas Rustemas, būsimasis Vilniaus universiteto profesorius. Rustemas yra nutapęs grupinį Tyzenhauzaičių portretą. Sofija gavo gerą muzikinį išsilavinimą, daug skaitė, buvo gerai susipažinusi su naujausia Vakarų Europos literatūra, nes visos literatūrinės naujienos Lietuvą pasiekdavo greitai. Dar vaikystėje išryškėjo mergaitės literatūriniai gabumai, ji pradėjo rašyti. Rašė prancūziškai, nes tuo metu daugumos Lietuvos aristokratų šeimose kalbėdavo šia kalba. Išaugo Sofija išsilavinusi, protinga, labai graži panaitė, kurios žavesiui abejingų nelikdavo.
1812 metų pavasarį Sofija drauge su Dorotėja ir Felicija Morikonytėmis atvyko į Taujėnų dvarą švęsti Velykų. Taujėnų savininkai Benediktas Morikonis ir jo žmona pasižymėjo subtiliu, netgi rafinuotu skoniu. Stilingus, klasicistinius dvaro rūmus suprojektavo architektas Pjetro de Rosis (Rossi). Juos supo angliško stiliaus parkas, su įspūdingu, poetų apdainuotu gėlynu. Šeimininkai turėjo didžiulę biblioteką, vertingų meno dirbinių. Taujėnų apylinkėse plytėjo gūdūs miškai, telkšojo pelkės, tyvuliavo slėpiningas, meldais apaugusiomis pakrantėmis Lėno ežeras. Vietovė buvo nuošali ir slėpininga, tartum perkeldavusi į senuosius LDK laikus, veikusi jautresnę vaizduotę ir žadinusi istorinės nostalgijos jausmą, vėliau pasitarnavusį rašant istorinius romanus.
Per Velykas į Taujėnus, inspektuodamas Lietuvoje stovėjusius rusų kariuomenės dalinius, užsuko Rusijos imperatorius Aleksandras I. Valdovas, kaip beveik visi Romanovų dinastijos vyrai, buvo neabejingas moterims. Jo santuoka su Badeno princese Luiza, po stačiatikių krikšto gavusia Jelizavetos Aleksejevnos vardą ir tėvavardį, nenusisekė. Tai imperijoje buvo vieša paslaptis, ir jis neslėpė savo domėjimosi moterimis. Sofijos grožis, proto guvumas, jaunystė 35 metų Aleksandrui I padarė neišdildomą įspūdį. Užsimezgė provincijos aristokratės ir Rusijos imperatoriaus draugystė, trukusi net trylika metų – iki jo mirties. Netrukus valdovas suteikė S. Tyzenhauzaitei freilinos titulą. Nuo to laiko ji turėjo teisę nešioti skiriamąjį freilinos ženklą, vadinamąjį briliantinį šifrą, briliantines carienės motinos Marijos Fiodorovnos ir Jelizavetos Aleksejevuos monogramas. Šifras Sofijos ir jos šeimos gyvenime suvaidino neeilinį vaidmenį.
1812 metų birželio tryliktosios vakarą Sofija Tyzenhauzaitė buvo pakviesta į balių, surengtą Rusijos imperatoriaus garbei. Levas Tolstojus „Kare ir taikoje“ apie šį balių rašė: „Tą pačią dieną, kurią Napoleonas davė įsakymą persikelti per Nemuną ir priešakiniai jo kariuomenės pulkai, atstūmę kazokus, peržengė Rusijos sieną, Aleksandras leido vakarą Benigseno vasarnamyje generolų adjutantų iškeltame baliuje. Vyko linksmas, prašmatnus pokylis, žinovai tvirtino, kad retai kada vienoje vietoje susirenka tiek gražuolių.“ (Tolstojus L. Karas ir taika. T. III–V.: Vaga, 1968. – P. 16–17). Viena iš tų gražuolių buvo Sofija Tyzenhauzaitė, kuriai imperatorius, nesilaikydamas etiketo, rodė išskirtinį dėmesį. Baliuje, greičiausiai šokio su Sofija metu, atsiprašęs damos, adjutantas skubiai pakvietė valdovą ir jam pranešė, kad Napoleono kariuomenė peržengė imperijos sieną ir pradėjo karą prieš Rusiją.
Per kelias dienas prancūzų kariuomenė užėmė Lietuvą. Napoleonas, laikinai įsikūręs Vilniuje, pareikalavo, kad audiencijos pas jį atvyktų visa Lietuvos diduomenė. Į priėmimą, nors ir labai nenoriai, tėvui ir dėdei primygtinai reikalaujant, susirengė ir Sofija, įsisegusi briliantinį šifrą. Ignoto Tyzenhauzo nuomone tai buvo pražūtinga ne tik Sofijai, bet ir visai giminei. Dukra nenusileido, nes pasižymėjo atkaklumu ir tvirtu būdu. Tėvo būgštavimai buvo be pagrindo, nes Napoleonas, sužinojęs, kad gražuolė įsisegusi Rusijos imperatorienės freilinos garbės ženklą, buvo sužavėtas jos drąsa. Ji net pelnė Prancūzijos imperatoriaus palankumą, nes šio pasaulio galingiesiems ne visada patinka bailūs pataikūnai. Sužinojęs, kad Tyzenhauzaitė netekėjusi, buvo pasiryžęs ją net supiršti su vienu savo pavaldiniu.
Prancūzmečiu Sofijos tėvas ir broliai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos bajorų, puoselėdami naivias iliuzijas atkurti LDK valstybingumą, metėsi į naujųjų okupantų glėbį. Ignotas Tyzenhauzas tapo Napoleono sudarytos Vilniaus gubernijos administracinės komisijos nariu, o broliai Konstantinas ir Rudolfas įstojo į prancūzų kariuomenę. Lūkesčiai nepasitvirtino. Po pusmečio, palikęs savo nugalėtą armiją, pro Vilnių traukdamasis atgal, viesulu pralėkė pralaimėjęs Europos „užkariautojas“ Napoleonas. Savo vietininkui Vilniuje, greitomis pusryčiaudamas, kol buvo keičiami arkliai, jis tarstelėjo, kad vienintelis malonus atsiminimas iš šio miesto – Sofija Tyzenhauzaitė.
Atsitraukdami „pergalingosios” prancūzų armijos kareiviai paliko siaubingai nusiaubtą, apiplėštą, pilną lavonų miestą. Įkandin jų su rusų kariuomene įžengė ir Aleksandras I. Vienas pirmųjų jo vizitų buvo pas Sofiją Tyzenhauzaitę. Jis jau buvo informuotas apie šifro žygdarbį. Imperatorius dėl šio poelgio, bet, reikia manyti, kad ir asmeninės simpatijos buvo ne paskutinėje vietoje, atleido jos tėvui ir broliams bendradarbiavimą su Napoleonu, jų dvarai nebuvo sekvestruoti (neapribotos naudojimosi jais teisės – A. B.). Sofijos užtartas bausmės išvengė ir Vilniaus universiteto rektorius Janas Sniadeckis, vieno pokalbio metu nepalankiai atsiliepęs apie Aleksandrą I, o kažkuris iš pokalbio dalyvių paslaugiai buvo pranešęs „kur reikia“.
Po 1812 metų karo Rusijos imperatoriaus santykiai su Lietuvos diduomene gerokai atvėso, jis atsisakė ketinimų suteikti Lietuvai autonomiją. Su Sofija draugystė nenutrūko. Jie matydavosi Aleksandro I viešnagių Lietuvoje metu Vilniuje, Taujėnuose, tėvo dvare Rokiškyje, kelis kartus susitiko Varšuvoje.
Metai bėgo, o Sofija vis dar buvo netekėjusi. Visos jos luomo bendraamžės ir net jaunesnės panaitės buvo sukūrusios šeimas, augino vaikus. Aukštuomenė į ryšius su karūnuotu asmeniu žiūrėjo atlaidžiai, bet tik su viena sąlyga – jie neturėjo trukdyti susitvarkyti gyvenimą pagal visuotinai priimtas normas, Sofijos atveju – ištekėti. Jaunikių tikrai būtų netrūkę, bet retas galėjo ryžtis konkuruoti su pačiu imperatoriumi. Galbūt, ir pati Tyzenhauzaitė, žinodama nedarnų imperatoriškosios poros gyvenimą, puoselėjo nerealias viltis ir į vietinius jaunikius nesižvalgė. Pagaliau, eidama 29 metus, 1818 metais Sofija pribloškė šeimą, gimines, bičiulius ir pažįstamus savo pasirinkimu. Ji prieš savo giminės valią ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus Šuazelio-Gufje. Vieninga visų nuomone, nors ir būdamas labai turtingas (nors esama tvirtinimų, kad jo dvarai buvo praskolinti) jis visiškai netiko į porą gražiai, išsilavinusiai, nors ir ne pirmos jaunystės panaitei. Turtus Oktavijus paveldėjo iš savo tėvo, Prancūzijos diplomato, labai aršaus rojalisto (karaliaus šalininko – A. B.), Didžiosios prancūzų revoliucijos metais nuo jakobinų teroro pabėgusio į Rusiją. Imperatorius Pavlas I apdovanojo bėglį didelėmis valdomis buvusioje LDK teritorijoje. Tarp jų buvo ir Platelių dvaras. Grafas Oktavijus už Sofiją buvo gerokai vyresnis, ji tapo jo antrąja žmona. Su pirmąja žmona gražuole Viktorija Potockyte, pagimdžiusia keturis vaikus, Oktavijus labai nesutarė ir jiedu išsiskyrė. Sofijos seserėčia taip apibūdino neatitinkantį aristokratiškos elegancijos ir elgsenos kanonų savo tetėną: „Jis buvo negražus, sakalo nosimi, didelių išverstų akių, amžinai nesusišukavęs, visada vilkėdavo fraką, avėdavo chromo odos batais ir sėdėdamas užsidėdavo koją ant kojos. (…) valgė netvarkingai, su visa dešimčia pirštų atsilauždamas ne tik duonos, bet ir pyragaičių, kuriuos po to reikėdavo valgyti kitiems. Kalbėdavo daug, greitai, nesuprantamai, šūkaudavo, triukšmingai juokdavosi (…) Viskas jame buvo netvarkinga, nebaigta, kaip namuose, taip ir visoje veikloje.“ (Puzynina G. W. Wiłnie i dworach litewskich. 1815–1843.–Wiłno, 1928. – S. 11). Be to, buvo ūmaus būdo ir labai pavydus.
Tokia dviejų priešingybių santuoka negalėjo būti darni. Šeimos gyvenimas panašėdavo į ugnikalnio išsiveržimus, nuolat kildavo šeimyniniai barniai, peraugantys į skandalus, baigdavusius nuolankiais pono Oktavijaus atsiprašinėjimais, pirkiniais ir dovanomis poniai Sofijai, kelionėmis į Paryžių, Veneciją, Florenciją. Matyt, šeimoje pirmuoju smuiku grojo Ponia Sofija, o vyras nusileisdavo jos įnoriams. Pragyveno Sofija ir Oktavijus kartu 24 metus, užaugino sūnų Aleksandrą, paveldėjusį kai kurias savo tėvo charakterio keistybes. Mirė Oktavijus Šuazelis-Gufje 1842 m.
Po savo vestuvių grafienė Sofija dar ne kartą susitiko su Aleksandru I. Paskutinį kartą jie matėsi 1824 metais Sankt Peterburge. Imperijos sostinėje ji viešėjo kartu su vyru ir sūneliu, buvo priimti kaip karališko kraujo asmenys, apgyvendinti Carskoje Selo rezidencijoje. Abi imperatorienės pagerbė Sofiją, pakvietusios į audiencijas, jų metu gyrė šifro žygdarbį. Imperatoriškoji pora parodė išskirtinį dėmesį dalyvaudama Šuazelių sūnelio krikštynose, kurios vyko Sankt Peterburgo Maltos ordino katalikų bažnyčioje. Pakrikštijo mažąjį Šuazelį Aleksandru… Per paskutinį grafienės Sofijos Šuazel-Gufje ir imperatoriaus Aleksandro I pasimatymą valdovas buvo palūžęs ir guodėsi grafienei dėl skausmingos netekties. Jis buvo tik ką palaidojęs labai mylimą nesantuokinę dukrelę, kurios susilaukė su grafiene Naryškina. Daugiau jiedu nebepasimatė, nes Aleksandras I labai neaiškiomis aplinkybėmis 1825 metais mirė Taganroge. Rusijos istorikai yra neginčijamai patvirtinę, kad valdovas tik pasiskelbė mirusiu, o vėliau ilgus metus klajojo kaip senolis maldininkas po Rusijos platybes, atgailaudamas už savo didįjį nusikaltimą – netiesioginį dalyvavimą tėvažudystėje ir kitas nuodėmes. Istorikai, tyrinėję carų kapavietę Sankt Peterburge, Aleksandro I sarkofagą rado tuščią. Manoma, kad jis mirė viename Sibiro vienuolynų.
Ištekėjusi ponia Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdama užsienyje – Italijoje, Paryžiuje, Epernay dvare Šampanės departamente Prancūzijoje, vyro tėvonijoje, kurią jis atgavo restauravus monarchiją.
Teko poniai grafienei susipažinti dar su vienu valdovu – Prancūzijos karaliumi Liudviku XVIII. Audiencija pas karalių malonių akimirkų nesuteikė, apie tai ji labai vaizdžiai rašo savo atsiminimuose.
Po visų kelionių ir viešėjimo užsieniuose kasmet grįždavo į Lietuvą, jos pačios žodžiais tariant šventą žemaičių žemę, kurios skalsi lietuviška duona buvo daug vertesnė už svečių šalių pokyliuose upeliais tekėjusį šampaną. Buvodavo Plateliuose, ilgokai pagyvendavo Vilniuje, važinėdavo į aukštuomenės balius, vaidindavo mėgėjų teatro spektakliuose. Visada atveždavo naujausių knygų, viena iš jų buvo Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“. Seserėčia taip pateikė „ Pono Tado“ padarytą įspūdį: „Slapta atvežtas iš Paryžiaus jis trenkė kaip perkūnas. Kokia šventė buvo tas pasirodymas. Atrodė, kad po žiemos buvo atidarytas langas ir šiltas, gaivinantis pavasario vėjas atpūtė į šį vėsų kraštą.“ (Puzynina… , p.217). Grafienė buvo pažįstama ir net kurį laiką bičiuliavosi su lietuvių kultūros veikėju Liudviku Adomu Jucevičiumi (1813–1846), žadėjo mecenuoti jo knygos leidimą. Sužinojusi, kad Jucevičius metė kunigystę, perėjo į stačiatikybę ir vedė, visai nustojo su juo bendrauti. Ponios paliepti dvaro tarnai net neįleido L. A. Jucevičiaus į Platelių dvaro rūmų priebutį.
Kelionės, baliai, priėmimai buvo viešoji ponios Sofijos gyvenimo pusė. Tuo pat metu ji intensyviai rašė. Imtis tokio moteriai neįprasto užsiėmimo reikėjo nemažai ryžto. Sofija aiškiai buvo atsikračiusi provincijos ponios kompleksų, kai net menkiausiose gyvenimo smulkmenose paisoma vadinamos viešosios nuomonės ir bijoma elgtis netradiciškai. Tuo tarpu jos sesuo Aleksandra Giunterienė, talentinga dailininkė, kurios darbą gerai vertino profesionalai, niekada neeksponavo savo kūrinių. Ji tvirtindavo, kad moteriai geriausia, kai apie ją niekas nieko nežino ir nekalba.
1818–1831 metais Sofija Šuazel-Gufje prancūziškai parašė ir Paryžiuje išleido penkis istorinius romanus. Imtis šio žanro ją galėjo paskatinti kelios priežastys. Pirmiausia, istorinio romano, kurio pradininkas buvo Valteris Skotas (Scott), populiarumas Vakarų Europoje. Be to, po trečiojo padalijimo (1795), kai ATR valstybingumas buvo svetimų valstybių grobikių pačiu brutaliausiu būdu sunaikintas, istorijos aktualizavimas, kad ir literatūriniu pavidalu, buvo labai svarbus. Garbinga ir turtinga istorinė praeitis visada yra geriausia patriotinių jausmų ugdytoja. Visi Sofijos romanai yra iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos: „Lenkai San Domingo saloje, arba jaunoji kreolė“ (1818), „Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831). Pastarojo romano įvykiai rutuliojasi tragišku ATR laikotarpiu – Tvano, karų su Rusija ir Švedija metais. Jų fone pasakojama tragiška gražuolės Halinos Oginskaitės ir jauno švedų pulkininko Teodoriko Tyzenhauzo meilės istorija. Veiksmas vyksta Plateliuose. Švedams puolant Platelių pilį, Halina Oginskaitė žūsta ežero bangose. Nelaimingas mylimasis, matęs jos žūtį, nes vadovavo pilies puolimui, įstoja į vienuolyną. Romane veikia ne tik karaliai, didikai, jame yra ir eilinių žemaičių gyvenimo scenų, aprašyta jų buitis, įterptas vienas kitas žemaitiškas žodis. Galima manyti, kad autorė, labai mylėjusi Žemaitiją, pati mokėjo žemaitiškai. Sofijos romanai išpopuliarėjo, buvo išversti į lenkų, vokiečių kalbas.
Labiausiai rašytoją išgarsino „Atsiminimai apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“, išleisti Paryžiuje 1829 metais. Knygos leidėjas „Pratarmėje“ rašė: „Ponios grafienės Šuazel-Gufje knyga bus noriai ir su susidomėjimu skaitoma (…). Jos stilius paženklintas talento žyme.“ (Memoires Historiques sur L’ empereur Alexandre La cour de Russie. – Paris, 1829. –P. IX). Pati autorė „Atsiminimų“ pabaigoje kuklindamasi taip įvertino savo literatūrinį triūsą: „Aš bandžiau šiame menkame eskize pavaizduoti Aleksandrą I tokį, koks jis man atrodė, todėl būčiau patenkinta, jeigu tie, kurie skaitys be išankstinio nusistatymo, atpažins didelės ir puikios asmenybės bruožus, asmenybės, kuri nusipelno kitokios plunksnos ir kitokio pasakotojo.“ (Ibid, p. 386). Knyga susilaukė didelio pasisekimo, jos papildytas leidimas pasirodė 1862 metais „Reminiscencijų“ pavadinimu. Knygos populiarumą lėmė Europoje dar neišblėsusi Aleksandro I, Napoleono nugalėtojo šlovė. Dabar ją galėsime skaityti lietuviškai.
Kūrybinėje veikloje Sofija Šuazel-Gufje padarė didelę pertrauką. Kokios priežastys tai lėmė, sunku pasakyti. Tik gyvenimo saulėlydyje ji vėl ėmėsi plunksnos. Lietuvoje skelbtoje medžiagoje duomenų apie rašytojos paskutinių gyvenimo metų kūrybą nebuvo. Šią spragą užpildė kultūrologė Danutė Mukienė. Paskutinieji Sofijos Tyzenhauzaitės kūriniai yra istorinė apybraiža „Gertrūda Potockaitė“ (1875) ir nedidelės apimties knygelė „Litanijos“ (1878) (Mukienė D. Žinoma ir nepažįstama Sofija Tyzenhauzaitė // Žemaičių žemė. – 2004 – Nr.1 (42). – P. 42).
Metams bėgant puošnioji grafienė labai pasikeitė. Buvusi salonų ir pokylių pažiba, stebindavusi visus nepriekaištingu skoniu, išskirtiniu puošnumu, tapo menkai savo išvaizda besirūpinančia dama. Seserėčia labai vaizdingai charakterizavo, kad tetos suknelės būdavusios Matuzalio (Senojo Testamento veikėjo, išgyvenusio 969 metus – A. B.) amžiaus. Žaidimų metu ji leisdavo jas dėvėti savo mažamečiam sūneliui, o kitą dieną, net nepasižiūrėjusi, apsivilkdavo pati. Galima įsivaizduoti, kaip atrodydavo jomis apsirengusi ponia Sofija ir kokios būdavo Varšuvos ar Vilniaus aukštuomenės ponių minos, kai į balių karališka eigastimi taip apsirengusi tiesiog įplaukdavo grafienė Šuazel-Gufje, ir dar su atbulai uždėta skrybėlaite. Jos kuklioji sesuo Aleksandra Giunterienė Vilniaus ar Varšuvos gatvėje, suradusi bet kokią įmanomą dingstį, stengdavosi išvengti jos kompanijos.
Poniai Sofijai, patyrusiai kūrybos džiaugsmą ir kartėlį, ja neberūpėjo mados ir tuščios salonų pramogos. Ji susipažino ir susibičiuliavo su Aleksandru Diuma (Dumas) – tėvu. Rašytojas viename savo istorinių romanų net „pasiskolino“ Peterburgo aprašymą iš Šuazel-Gufje „Atsiminimų“. Susirašinėjo Sofija su prancūzų rašytoju Alfredu de Miuse (de Musset). Palaipsniui ji įgijo „mėlynos kojinės“, moters besidominčios tik intelektualiais dalykais, bruožų, bet praktiškumo neprarado. Labai sėkmingai apvesdino savo vienintelį sūnų su grafaite Sofija Čapskyte, išrūpino iš imperatoriaus Aleksandro II jam, nors buvo Prancūzijos pilietis, teisę valdyti Platelius.
Mirė rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje 1878 metais Nicoje, turėdama 88 metus, iki mirties išlaikiusi šviesią atmintį, blaivų protą, gyvybingumą. Ji pergyveno tris Rusijos imperatorius, keturis Prancūzijos valdovus. Sofijos ir Oktavijaus Šuazelių sūnus Aleksandras su žmona dažniausiai gyvendavo Plateliuose. Jie turėjo keturis vaikus: dukrą Mariją ir tris sūnus – Liudviką, Gabrielių ir Aleksandrą. Paskutinysis Platelių šakos Šuazelis mirė 1949 metais Šveicarijoje. Platelių dvaro rūmai, rekonstruoti XIX a. trečiajame dešimtmetyje Sofijos iniciatyva, sudegė 1943 metais.
Anelė Butkuvienė
Nuotraukoje – Dail. Johann Baptist Edler von Lampi. Sofijos Tyzenhauzatės portretas. Originalas saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai)