Małgorsata Omilanovska knygoje „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (V., 2014 ) rašo, kad „Iki Pirmojo pasaulinio karo Palanga neturėjo jokios įspūdingos viešbučių architektūros. Be kurhauzo, kuriame buvo galima išsinuomoti kambarius, egzistavo vien privačios vilos ir pensionai, statomi specialiai poilsiautojams, taip pat palangiškių namai, kuriuose vasarą būdavo galima išsinuomoti būstą. Kurorto įstaigos teritorijoje (senajame Kurorto / Įrenginių parke – D. M. pastabas), t. y. į pietus nuo Rąžės, be eilės namų išilgai Mėmėlio kelio, visi vasarnamiai nuo 1891-ųjų buvo pastatyti per keliolika metų. Beveik be išimties visų pensionų ir vilų pastatai buvo mediniai, daugumos jų iki mūsų dienų neišliko.“[i]
Vieni jų savaime sunyko, kiti buvo iš pagrindų perstatyti, dar kiti sunaikinti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Vis dėlto keliolikai šio laikotarpio vilų, pensionų pasisekė ir jie, nors dažniausiai jau rekonstruoti, šiek tiek pakeitę savo pirminį išplanavimą, tinkamai prižiūrimi, saugomi kurorto bendruomenės ir valstybės, miestą puošia ir šiandien. Labiausiai akį traukia XIX a. pab.–XX a. pr. iškilę šveicariško, Zakopanės, tradicinės pajūrio krašto architektūros stiliaus bruožų turintys pastatai, Žemaitijos kraštui būdingo liaudiško stiliaus mediniai vienaukščiai, dvišlaičiai gyvenamieji namai su mansardomis, prieangiais, kukliai dekoruotomis verandomis, langinėmis.
M. Omilanowska pažymi, kad „Didžioji dalis vadinamųjų vasaros vilų Palangoje iš esmės nesiskyrė nuo tipinių XIX a. pabaigos mažų miestelių statinių ir nėra abejonių, kad Palangoje ir Kretingoje veikęs statybų rangovas sugebėjo statyti tokio tipo namus. Dažniausiai tai buvo vienaukščiai pastatai, dengti dvišlaičiu stogu, kartais su gyvenamąja palėpe, su nedideliu prieangiu iš priekinės pusės. Kai kada visą pastatą juosė veranda, – kaip viloje „Mila“ Tiškevičiaus gatvėje (dabar J. Basanavičiaus g. – D. M. pastaba) arba Wladyslawui Tyszkiewicziui karkasine technika statytos vilos „Aldona“ ir „Gražina“, esančios Rąžės vingyje Tiškevičiaus gatvės šiaurinėje pusėje (beveik nepakeitusios pavidalo iki šių dienų). Savo ruožtu vila „Kiras“, nors ir buvo vienaukštė, centre turėjo išsikišusį dviejų aukštų rizalitą su balkonu ir verandomis iš abiejų šonų. Nedidelę verandą turėjo ir platus Alonos Zachorskos namas.[ii]“
Nemažai Palangos vilų buvo dviaukštės, tačiau ne itin įspūdingų formų, veikiau priminė dėžutes, kurių vienintelė puošmena buvo verada.“[iii]
Pirmojo pasaulinio karo metais didžioji dalis F. ir A. Tiškevičių rūmuose buvusio archyvo sudegė, tad dabar sunku išsiaiškinti, kokiais konkrečiai metais viena ar kita poilsiautojams skirta vila, pensionas buvo pastatyta, kas juos projektavo, statė, finansavo.
Bene daugiausiai anksčiausiai Palangoje iškilusių vilų buvo pastatyta grafienės Sofijos Tiškevičienės užsakymu. Tarp tokių pastatų buvo „Anapilis“ (anksčiau vadinta Sofijos vila), vilos „Mahorta“, „Jūros akis“, viena šalia kitos stovėjusios ir beveik identiškos vilos „Romeo“ ir „Džiuljeta“, pensionai „Zbiško“ ir „Danusia“.
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Iliustracija iš M. Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (V., 2014, p. 96)
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
_____________________________
[i] Małgorzata Omilanowska, „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“, V., 2014, p. 143.
[ii] Ten pat, p. 149.
[iii] Ten pat, p. 147–148.
_____________________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
