Rietavo ir Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro orkestrų vadovai, auklėtiniai

  • Jozefas Mašekas
  • Juozas Žilevičius
  • Mykolas Butkevičius
  • Juozas Gudavičius
  • Vytautas Lukauskas
  • Petras Stankevičius
  • Aloyzas Butkevičius
  • Emerikas Gailevičius
  • Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Plungėje

Jozefas Mašekas

Čekų tautybės muzikas Jozefas Mašekas gimė 1864 metais. Į Lietuvą jis gyventi atvyko 1911 metais. J. Mašekas iki kunigaikščio Bogdano Oginskio mirties ir kurį laiką dar po to vadovavo Rietavo orkestrui. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Marijos Oginskienės dvare Salantuose (Kretingos r.). Čia jis dirbo ūkvedžiu. M. Oginskienė jam buvo padovanojusi šalia parko buvusį dvaro administracijos pastatą. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai dvarą parceliavo, J. Mašekas gavo 4 ha žemės.
Mirė Jozefas Mašekas 1927 metais.
Jozefas Mašekas turėjo 4 sūnus – Rudolfą, Alfredą, Bronislovą, Viktorą.

Kai Jozefo Mašeko žmona išvyko iš Rietavo, ji apsigyveno Rygoje, kartais atvykdavo į Salantus.
Česlovas Kudaba apie J. Mašeką rašė: „Čekijos išeivio įnašas į šio krašto kultūrinį gyvenimą didelis. Pagal tą laiką, pagal jo žmogiškąsias galimybes drįstu tai pavadinti žygdarbiu“.1984 m. liepos 7 d. Salantų kapinėse plungiškių rūpesčiu ant J. Mašeko kapo buvo pastatyta ąžuolinė skulptūra „Vaidila su kanklėmis“. Skulptūros autoriai: Vytautas Majoras, Virginijus Barzdys, Juozas Šakinis paminklą sukūrė ir pastatė nemokamai. 

 
Juozas Žilevičius

 

Juozas Žilevičius – vienas iškiliausių žemaičių muzikų. Jis yra pirmųjų lietuvių dainų švenčių organizatorius. J. Žilevičiaus muzikinio gyvenimo pradžia glaudžiai susijusi su Rietavo ir Plungės kunigaikščių Oginskių orkestrų mokyklomis bei jų auklėtiniais.

Gimė J. Žilevičius 1891 m. kovo 28 d. dabartinio Plungės rajono Jerubaičių kaime. Pradžios mokyklą baigė Tveruose. Jo mama tarnavo akmistrine Rietavo dvare, tai būsimasis muzikas augo kunigaikščių rūmų aplinkoje. Savo biografijoje jis yra rašęs, kad mokytis muzikos pradėjo turėdamas septynerius metus. Iš pradžių – Rietavo orkestro mokykloje.

1904 m., kai jis eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Palangos progimnazijoje, su mama persikėlė gyventi į Plungę. J. Žilevičiui atvykus į šį Žemaitijos miestą, kunigaikščių Oginskių įkurta muzikos mokykla jau buvo uždaryta, tačiau muzikinis gyvenimas mieste buvo gana gyvas – tuo laiku veikė kamerinės muzikos būrelis, kuriame grojo vadinamieji „oginskiukai” – buvę Oginskio rūmų orkestro mokyklos auklėtiniai. Į šį orkestrą greitai įsijungė ir J. Žilevičius. Jis kartu su orkestru koncertuodavo ir Plungėje vykusiuose pirmuosiuose lietuviškuose vakaruose – skambindavo fortepijonu. Orkestre grojo ir Jonas Petkūnas, N. Sasnauskas, pianinu skambindavo jo žmona. Tuo laiku šis būrelis surengė nemažai labdaros vakarų, kuriuose atlikdavo N. Naujalio, M. Petrausko, Č. Sasnausko ir daugelio kitų iškilių kompozitorių kūrinius.

Plungėje J. Žilevičius mokėsi privačiai – pas vargonininką Napoleoną Sasnauską groti vargonais, o pas Kotauską – muzikos teorijos dalykų. Turėdamas 14 metų jau stebindavo savo muzikiniais sugebėjimais.

Būdamas 17 metų J. Žilevičius Plungėje pradėjo dirbti vargonininku (1908 m.) ir šias pareigas ėjo iki 1914 m. Tuo laiku jis su motina gyveno netoli bažnyčios buvusioje špitolėje. 1908–1909 metais J. Žilevičius Plungėje bendravo su čia pas savo sužadėtinę S. Kymantaitę atvykstančiu dailininku ir kompozitoriumi M. K. Čiurlioniu. Svečias apsigyvendavo klebonijoje ir nemažai laiko praleisdavo kartu su J. Žilevičiumi. M. K. Čiurlionis jaunąjį vargonininką paskatino ir tolimesnėms muzikos studijoms.

Didelę įtaką J. Žilevičiui padarė ir Peterburgo universiteto profesorius, Žemaitijos etnografijos tyrinėtojas E. Volteris. Jis buvo atvykęs į Plungę ir gyveno pas J. Žilevičių. Jo paragintas J. Žilevičius ėmė užrašinėti senąsias Plungės krašto dainas. Surinkęs jas siųsdavo profesoriui į Peterburgą.

Dirbdamas vargonininku J. Žilevičius vadovavo ir Plungės chorui, kurio repertuare daugiausia būdavo lietuviškos dainos. Kolektyvas koncertuodavo Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje, kitose Žemaitijos vietose, o per koncertus surinktas lėšas dažniausiai skirdavo labdarai.

Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, J. Žilevičius atsidūrė Peterburge, kur jį ėmėsi globoti Č. Sasnauskas, su kuriuo J. Žilevičius susirašinėjo gyvendamas Plungėje.

1915–1918 m. J. Žilevičius dirbo Peterburgo Kotrynos berniukų gimnazijos mokytoju (chorvedžiu). Čia jis pasirengė egzaminams į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją, kurioje nuo 1915 m. jis studijavo vargonų klasėje, vėliau – kompozicijos teorijos klasėje. Po to jis dar mokėsi Peterburgo Archeologijos ir Meno istorijos institutuose. Konservatorijoje studijas baigė 1919 m. Besimokydamas paskutiniame Konservatorijos kurse, jis bendradarbiavo su P. Galaune, ieškodamas Rusijoje įvairiais keliais atsidūrusių kultūros vertybių. Tokių paieškų dėka buvo surasti ir Č. Sasnausko rankraščiai.

1919–1920 metais J. Žilevičius privaloma tvarka dirbo Vitebsko konservatorijoje – dėstė teorines disciplinas. Čia jam buvo suteiktas ir profesoriaus laipsnis.

1920 m. grįžo į Lietuvą. Iš karto įsijungė į Lietuvių meno kūrėjų draugijos, kuri buvo įkurta 1920 m. sausio 29 d., muzikos sekcijos veiklą. Jis tapo šios draugijos muzikinių renginių organizatoriumi Kaune, taip pat ir 1924 metais įvykusios pirmosios Lietuvių dainų šventės pagrindiniu rengėju. Joje buvo atlikta ir J. Žilevičiaus daina „Vilnius”.

Darbas, kurį J. Žilevičius atliko Kaune, daug kuo prisidėjo prie to, kad Lietuvoje pradėtų klestėti profesionalusis menas.

1922 m. lapkričio 11 d. J. Žilevičius buvo paskirtas Lietuvos Švietimo departamento Meno skyriaus viršininku. Jo rūpesčiu spaudai parengti ir 1925 m. išleisti M. K. Čiurlionio kūriniai. Dirbdamas minėtame departamente, jis bendrojo lavinimo mokykloms parengė dainavimo ir muzikos dėstymo programas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. J. Žilevičius savo publikacijas spausdindavo tuo metu populiariuose „Muzikos meno”, „Muzikos”, „Muzikos almanacho” leidiniuose, kuriuos yra ir redagavęs.

1923 m. liepos 27 d. Lietuvoje pirmą kartą buvo atlikta J. Žilevičiaus simfonija f-mol I d. ir „Karo šokis”.

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, J. Žilevičius atsidūrė Klaipėdoje. Čia jis įsijungė į uostamiesčio kultūriniu gyvenimu besirūpinančios „Aukuro” draugijos veiklą. Klaipėdoje iš pradžių jis dirbo muzikos mokyklos dėstytoju – mokė teorinių disciplinų, vadovavo chorui. Nuo 1927 m. pavasario J. Žilevičius buvo šios mokyklos direktorius ir pasirūpino, kad Klaipėdoje daugiau dėmesio būtų skiriama choro vadovų rengimui.

Gyvendamas Klaipėdoje jis toliau rinko ir lietuvių tautosaką, etnografinius bei kitus kultūros paveldo eksponatus, ypač senus muzikos instrumentus. Jis subūrė ir vadovavo lietuvių tautosakos rinkėjų būreliui.

Žilevičiaus mokinys buvo Jonas Švedas.

Klaipėdoje J. Žilevičius leido žurnalą „Muzikos menas” (vėliau – „Menas”).

  1. Žilevičiaus iniciatyva 1927 m. birželio 6 d. įvyko Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė, kurios metu buvo atidaryta ir J. Žilevičiaus per ekspedicijas surinktų muzikos instrumentų kolekcija (ji sudegė per II-ąjį pasaulinį karą, JAV išliko tik šios kolekcijos metrikų knyga ir nuotraukos).

1929 m. J. Žilevičius visam laikui išvyko gyventi į JAV. Elizabete jis iki 1961 m. dirbo vargonininku. Čikagoje J. Žilevičius įsteigė Lietuvių muzikologijos archyvą, kuriam paskyrė savo paties 50-ies metų santaupas. 1974 m. šis archyvas jau turėjo apie 300 tūkst. eksponatų.

J. Žilevičius JAV rengė dainų šventes, kūrė operetes, simfonijas, kantatas, bažnytinę muziką, aktyviai bendradarbiavo spaudoje ir kt. Jo iniciatyva buvo įkurta ir Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjunga.

Mirė J. Žilevičius 1985 m.

Mykolas Butkevičius

Gimė 1868 m. Raseiniuose, mirė 1950 m.
Į Rietavą M. Butkevičius atvyko su tėvais ir čia 1878-aisiais, kai jam buvo 10 metų, pradėjo lankyti dvaro orkestro mokyklą. Jo mokytojai buvo J. Kalvaitis ir J. Mašekas. Išmoko groti kornetu ir violončele. Buvo gabus, ir kunigaikštis į jį atkreipė dėmesį – padovanojo kornetą su autografu. Mokydamasis groti jis kartu lankė ir pradinę mokyklą. Iš Rietavo M. Butkevičius išvyko mokytis į Liepojos gimnaziją, o ją baigęs studijavo Maskvos konservatorijoje ir čia įsigijo orkestro dirigento specialybę.
Po to, kai XX a. pradžioje pradėjo irti Rietavo orkestras, įsidarbino buhateriu ir visuomeniniais pagrindais ėmėsi vadovauti Rietave likusiems muzikantams. Repetuodavo buvusios orkestro muzikos mokyklos patalpose po darbo. Orkestrantams algų niekas nemokėjo. Šiek tiek muzikantai užsidirbdavo tik tada, kai koncertuodavo įvairių organizacijų rengiamuose apmokamuose koncertuose.Kolektyvas koncertuodavo Rietave, įvairių švenčių metu būdavo kviečiamas ir į aplinkinius miestus bei kaimus: Plungę, Kvėdarną, Telšius, Lieplaukę, Kryžkalnį ir kitur.
Vadovaujant M. Butkevičiui, Rietavo orkestras grodavo profesionaliai ir sudėtingiausius klasikų (F. Šuberto, R. Šumano, J. Haidno, L. Bethoveno, Štrauso, M.K. Oginskio) kūrinius. Populiariausi būdavo M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne” ir J. Štrauso valsai. Pirmąją koncertų programos dalį sudarydavo klasikų o antrąją – lengvo žanro kūriniai. Įvairiose šventėse orkestras grodavo ir per šokius. Kaip prisimena miestelio gyventojai, M. Butkevičiaus laikais itin įspūdingos Rietave būdavo Velykų prisikėlimo šventės, kai apie bažnyčią, grojant orkestrui, eidavo šventinė procesija. Nuotaika būdavo tokia, kad lyg tai viskas taip pat, kaip ir kunigaikščių Oginskių laikais.
Tuo metu M. Butkevičius parašė nemažai ir muzikinių kūrinių: maršų, siuitų, valsų, uvertiūrų. Šių kūrinių jisai nespausdindavo.
M. Butkevičius buvo geras muzikantas. Ypač puikiai jis grodavo kornetu, dažnai ir solinius numerius.
1924-1928 metais M. Butkevičius dėstė muziką Telšių mokytojų seminarijoje, Plungės ir Rietavo progimnazijose. Jis dažnai diriguodavo ir Plungės įgulos kariškių orkestrui. M. Butkevičius subūrė Rietavo chorą ir vadovavo jam. Be to, jis vadovavo ir moksleivių bei jaunimo chorams.
Šis choras yra 1924, 1928, 1930 m. dainų švenčių, vykusių Kaune, dalyvis.
Antrojo pasaulinio karo metais sudegė namas, kuriame gyveno M. Butkevičius. Per gaisrą žuvo ir didžiausias jo turtas – daugelis muzikos instrumentų, biblioteka, dalis nototekos. Pavyko išgelbėti tik B. Oginskio dovanotą kornetą ir A. Stradivarijaus firmoje pagamintą violončelę. Deja 1944 m. jo kornetas dingo.
M. Butkevičius buvo vedęs, Jis kartu su žmona išaugino 12 vaikų. Mirė maestro 1950 m. Palaidotas Rietavo kapinėse.

Juozas Gudavičius

 

Gimė 1872 m. Žemaitijoje, mirė 1939 m. lapkričio 14 d. Panevėžyje. Karo kapelmeisteris. Vaikystėje muzikos mokėsi privačiai, pas vargonininkus. Po to jau ir pats savarankiškai grojo vargonais. 1894 m. pradėjo mokytis Varšuvos konservatorijos kapelmeisterių mokytojų skyriuje. Tuo metu ten mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čia jie tapo gerais bičiuliais. J. Gudavičius Čiurlionį sudomino žemaitiškomis melodijomis ir jų specifika. Užbaigęs konservatoriją, J. Gudavičius pradėjo dirbti kapelmeisteriu Kaune buvusiame pirmame pėstininkų pulke. Tais metais kompozitorius aktyviai įsijungė į lietuvių visuomenės kultūrinį gyvenimą. 1909 m. sausio 2 d. Kaune jis kartu su savo vadovaujamu vaikų choru suorganizavo lietuviškų dainų konkursą.

Gudavičius buvo aktyvus Dainos draugijos narys.

Po to, kai pasitraukė iš tarnybos kariuomenėje, dirbo vargonininku Nemakščiuose ir čia vadovavo savo paties suburtam 85 dainininkų chorui.

1918 m. buvo mobilizuotas ir paskirtas pirmojo pulko kapelmeisteriu.

Juozas Gudavičius – pirmojo lietuvių karo orkestro įkūrėjas, kapelmeisteris. Šiam orkestrui jis parašė nemažai maršų, valsų, fantazijų, popuri.

1938 m. rugsėjo 8 d. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, įvyko J. Gudavičiaus kūrinių koncertas, kuriame dirigavo pats kompozitorius. Vėliau jis dirbo 7-ojo pulko kapelmeisteriu Klaipėdoje. Pasitraukęs iš kariuomenės, metus mokytojavo Tauragės mokytojų seminarijoje ir komercijos mokykloje. 1928 m. su Tauragės choru dalyvavo dainų šventėje Kaune. Nuo 1930 m. iki pat mirties dirbo vargonininku Paįstryje (Panevėžio r.). Čia jis parašė ir paskutiniuosius savo muzikinius kūrinius.

Vytautas Lukauskas

 Vytautas Lukauskas gimė 1877 m. Medingėnuose. Pradinį muzikinį išsilavinimą gavo Rietavo orkestro mokykloje. Susirgus kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui ir prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, vengdami mobilizacijos, dalis Rietavo orkestro muzikantų 1905 m. nusipirko Plungėje „šipkartes”, slapta perėjo sieną, Klaipėdoje sėdo į laivą ir pasiekė JAV. Čia jie kartu su į JAV atvykusiais Plungės orkestro muzikantais įkūrė orkestrą „Lithuania band”, kuriame buvo 29 muzikantai. Šis orkestras nemažai koncertuodavo. V. Lukauskas, Amerikoje susipažinęs su M. Petrausku, kartu su juo ėmėsi realizuoti įvairius muzikinius projektus. Orkestras dirbo bendrai su M. Petrausko vadovaujamu „Birutės” choru ir kartu pastatė operą „Birutė”, operetę „Kaminkrėtį ir malūnininką” ir keletą kitų muzikinių kūrinių. Vėliau šioje grupėje buvo ir į Ameriką atvykęs Jonas Jakaitis, jo brolis talentingas muzikantas Alfonsas Jakaitis, kuris vėliau susirgo tuberkulioze ir nors intensyviai gydėsi, greitai mirė.
Praleidęs Čikagoje devynerius metus, V. Lukauskas sugrįžo į Lietuvą. Didelių santaupų neparsivežė, nes JAV jį apvogė. Po to jis įsikūrė Maldučių kaime, kuris yra prie pat Rietavo, tėvo padovanotame ūkelyje. Sodyboje įveisė didelį sodą, bityną. Ilgai neūkininkavo, nes buvo pašauktas į kariuomenę. Joje tarnavo 5 metus – tuo laiku grodavo įvairiuose kariniuose pučiamųjų orkestruose.
1919 m. grįžo iš kariuomenės ir įsidarbino Stumbrių girininkijos eiguliu – šiose pareigose dirbo net 20 metų. Gyvendamas Lietuvoje, muzikos neapleido – nuolat grodavo įvairiuose orkestruose ir kapelose, ypač su Mykolu Butkevičiu, Zigmu Jautaku, Kazimieru Bendiku ir kai kuriais kitais Rietavo apylinkėse gyvenusiais buvusiais kunigaikščių Oginskių orkestrų mokyklų muzikantais.
1944 m. V. Lukauskas pats pradėjo vadovauti Rietavo orkestrui.
Po Antrojo pasaulinio karo Rietave rūpinosi orkestrantų mokymu. Jis surinko keletą instrumentų, sukvietė netoli gyvenusius muzikai gabius pažįstamus ir ėmė juos mokyti groti pučiamaisiais instrumentais. Tai daugiausia buvo Maldučių ir Jaupėnų kaimų gyventojai. Jie dažnai ir koncertuodavo, dalyvaudavo įvairiose šventėse, taip pat ir dainų. Šio orkestro muzikantas buvo ir Juozas Gricius. Savo atsiminimuose, kurie paskelbti 1997 m. liepos mėnesį „Žemaičio” (Plungė) laikraštyje, jis rašo, kad muzikantai dažniausiai repetuodavo Vytauto Lukausko namuose. Vėliau orkestras repetuodavo Rietavo kultūros namuose. Vadovas natas perrašinėdavo, įrišinėdavo natų sąsiuvinius, instrumentuodavo muzikinius kūrinius, kurdavo (jo autorystei priklauso „Maldučių polka”).
V. Lukauskas turėjo labai didelę nototeką ir ją visą laiką turtindavo – natų jam draugai atsiųsdavo net iš Amerikos. Kaip prisimena J. Gricius, V. Lukauskas grodavo su pasidabruotu kornetu.
1957 m. orkestras dalyvavo respublikiniame jaunimo festivalyje Vilniuje, 1960 m. – respublikinėje dainų šventėje, 1961 m. Plateliuose įvykusiame ketvirtajame Žemaičių festivalyje. Jame rietaviškiai tarp pučiamųjų orkestrų buvo pripažinti geriausiais. Tiek minėtais metais, tiek ir kitais metais pagrindinis Rietavo orkestro repertuaro kūrinys buvo M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne”.
1955–1958 metais Rietavo orkestre kartu su V. Lukausku grojo Juozas ir Pranas Griciai, Stasys Vaičiulis, Giniotas, Albertas Petkevičius, Jurgis Armalys, Kazimieras Čiuželis, Vladas Stonkus, Aloyzas Gricevičius, Kazragys, Indriuška, Bendikas, Jonas Rubavičius, Justinas Jankauskas, Romas Kelpša, Edvardas Jucevičius, Vytautas Četkauskas, Feliksas Karvovskis, Jurgis Armalys, Albinas Skrabys ir keletas kitų muzikantų.
Grodavo rietaviškiai Plateliuose vykusiose Joninėse, kolūkių ataskaitiniuose susirinkimuose, abiturientų išleistuvėse, derliaus nuėmimo šventėse, Klaipėdoje vykusiame pučiamųjų orkestrų koncerte. Keletas orkestrantų tais metais įkūrė estradinį ansamblį. Po koncertų įvairiose šventėse šis ansamblis dažniausiai grodavo šokiams.
1960 m. Rietave, Oginskio parke, vyko dainų šventė. Joje orkestrantai taip pat dalyvavo. Vytautui Lukauskui šios šventės metu Lietuvos Kultūros ministerijos atstovas įteikė jaunojo kompozitoriaus pažymėjimą. Orkestre grojęs Feliksas Karvovskis taip pat gavo tokį pat pažymėjimą – už „Serenadą” ir „Barkarolę”.
Nemaža dalis Vytauto Lukausko auklėtinių pasirinko muziko kelią. Baigę mokslus orkestrų vadovais tapo Mykolas Jankauskas, Justinas Jankauskas, Stasys Vaičiulis, Algis Skrabys, Algis Krėpšta, Algis Jankauskas. Juozas Gricius ilgą laiką grojo „Trimito” orkestre.
Rietave pučiamųjų instrumentų orkestrai visą laiką buvo populiarūs. Rietavo žemės ūkio technikumo pučiamųjų orkestrui yra vadovavęs Algis Stonkus, kurį vėliau pakeitė Algis Krėpšta. Jis tuo laiku buvo subūręs ir Rietavo kultūros namų estradinį ansamblį. Rietavo vidurinės mokyklos pučiamųjų orkestrui vadovavo F. Karvovskis ir P. Matelis. Rietavas ir jo apylinkės daugelį metų garsėjo ir stipriomis kaimo kapelomis. Vienai iš jų yra vadovavęs Justinas Krėpšta, Miškų ūkio kapelai – Juozas Barsteika.
Vytautas Lukauskas mirė 1972 m. Palaidotas Medingėnų kapinėse.

 

 

Petras Stankevičius

 

Gimė 1874 m. gruodžio 4 dieną Vilniuje. Kompozitorius, klarnetistas.

Vaikystėje giedojo Vilniaus katedros chore. Vėliau mokėsi kunigaikščio Oginskio Rietavo orkestro mokykloje. Iš kunigaikščio B. Oginskio gavęs paramą, 1894 m. įstojo į Maskvos konservatoriją ir čia tris metus mokėsi. Pagrindinis jo vadovas Maskvoje buvo A. Padelis. Po to jis sugrįžo į Rietavą ir dirbo Rietavo orkestre. 1901 m. tapo Rygoje stovėjusio pulko orkestro klarnetistu. Tuo laiku jis aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, nemažai kūrė. 1910 m. gruodžio 12 d. kaip kompozitorius dalyvavo pirmajame lietuviškos muzikos konkurse ir jame buvo apdovanotas pagyrimo raštu.

Žinoma, kad P. Stankevičius parašė ir išleido 16 muzikinių kūrinių. Jo maršai mišriam chorui dažniausiai būdavo dedikuoti iškiliems žmonėms: Mykolui Oginskiui, Adomui Mickevičiui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Jis yra sukūręs tris skirtingas Lietuvos himno transkripcijas. Bandė savo kūrybines jėgas taip pat ir kurdamas polonezus, mazurkas, valsus, dainas. Visus pagrindinius jo kūrinius yra išleidęs Rygos J. Deubnerio gaidų knygynas.

 

 

Aloyzas Butkevičius

 

Aloyzas Butkevičius (1840–1896) – Rietavo orkestro mokyklos auklėtinis, Rietavo muzikų kapelmeisteris. Baigė Varšuvos muzikos institutą, kurį laiką buvo šio instituto vargonų klasės profesorius, Tombovo muzikos mokyklos fortepijono klasės dėstytojas.

 

 

Emerikas Gailevičius

 

Emerikas Gailevičius – Lietuvos kompozitorius, kapelmeisteris. Jis gimė 1874 m. spalio 5 d. Žagarėje, mirė 1949 m. sausio 17 d. Hamburge (Vokietija). Mokėsi Rietavo muzikos mokykloje, vėliau – Varšuvos muzikos instituto kontraboso, kapelmeisterių, kompozicijos klasėse, Maskvos konservatorijos S. Tanejevo kompozicijos klasėje. Dėstytojavo Kauno konservatorijoje.

Grojo  Rygos kariniame orkestre, Maskvos. Zimino operos teatre. Nuo 1920 m. buvo Lietuvos Valstybės teatro kontrabosininkas, koncertmeisteris. Nuo 1922 m. dirbo mokytoju ir vedėju prie Švč. Trejybės bažnyčios veikusioje Šv. Cecilijos muzikos mokykloje. 1929 m. tapo Kauno karo muziejaus orkestro kapelmeisteriu. 1925–1933 m. buvo Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 m. – Kauno konservatorijos klarneto ir kontraboso, nuo 1934 m. – ir kapelmeisterių klasės vedėju. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir gyveno ten.

Yra sukūręs kantatą „Darius ir Girėnas“ (išleista 1938 m.), intermezzo simfoniniam orkestrui „Vestuvinė eisena“, maršų, fantazijų, parafrazių pučiamųjų ir simfoniniams orkestrams, chorų, dainų. Rinko ir harmonizavo liaudies dainas. Instrumentavo Juozo Žilevičiaus simfoniją (1922 m.), Česlovo Sasnausko „Requiem“ (1936 m.), Juozo Naujalio simfoninę poemą „Ruduo“ (1930 m.) ir nemažai kitų šio kompozitoriaus kūrinių, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Išugdė būrš gabių muzikų, tarp jų ir Povilą Bekerį, Juozą Gaudrimą, Klemensą Griauzdę, Bronių Jonušą. 1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu.

Literatūra:

  1. Arvydas Karaška, „Emerikas Gailevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2004, t. 6, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 326.

Rietave muzikos yra mokęsi ir  tokie žinomi vargonininkai, chorvedžiai kaip Aleksandras Baltikauskas, Vladislovas Krasauskas, Antanas Montvila, Liudvikas Liutikas, kapelmeisteriai, pedagogai, atlikėjai Pranas ir Mikas Olšauskai, Mykolas Ženstavičius, Adomas Šalkauskas, Mykolas ir Steponas Butkevičiai, Jonas Kudokas, Pranciškus Dovydavičius. 1889–1892 m. Plungės muzikos mokykloje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra buvęs auklėtinis.

 

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Plungėje

 

  1. K. Čiurlionis į Plungę atvyko 1889 m., kai jam buvo 14 metų.
    Kaip jis čia atsidūrė?
    Pasakojama, kad tais metais kunigaikštis Mykolas Oginskis gydėsi Druskininkuose. Kurorte kunigaikštį gydęs Jozefas Markevičius buvo didelis muzikos gerbėjas. Jis palaikė ryšius su Druskininkų vargonininku Čiurlioniu ir jo šeima. J. Markevičius jau seniau buvo atkreipęs dėmesį į Čiurlionių šeimos atžalą – muzikai gabų Konstantiną. Tuo laiku M. K. Čiurlionis neblogai jau grojo ir retkarčiais prie vargonų pakeisdavo savo tėvą. Gydytojas apie berniuką įsikalbėjo su kunigaikščiu ir paprašė pasiimti vaikinuką kartu į Plungę, kur tuo metu jau garsėjo dvaro orkestro mokykla. Kunigaikštis sutiko. Į Plungę M. K. Čiurlionis pirmą kartą išvyko kartu su kunigaikščiu M. K. Oginskiu. Iš pradžių jie iš Druskininkų važiavo iki Mažeikių geležinkelio stoties, o iš čia – į Plungę. M. K. Čiurlioniui ši pirmoji kelionė per Žemaitiją padarė didelį įspūdį.
    Kunigaikščiui sugrįžus iš Druskininkų, prie rūmų jį su maršais pasitiko dvaro orkestro muzikantai. Tą pačią dieną jų būrį papildė M. K. Čiurlionis. Jis kartu su kitais dvaro orkestro muzikantais apsigyveno Muzikantinėje.
    Plungėje būsimasis kompozitorius mokėsi groti fleita ir klarnetu, taip pat grodavo pianinu ir vargonais. Čia jis domėjosi ir kitais instrumentais, tikrino partitūras. Žemaitijoje M. K. Čiurlionis susidomėjo piešimu. Besimokydamas Plungėje, M. K. Čiurlionis sukūrė apie 20 paveikslų.
    Vaikinas buvo gabus, todėl jį greitai priėmė į dvaro orkestrą. M. K. Čiurlionis, kaip ir kiti orkestro mokyklos auklėtiniai, ne tik mokydavosi, grodavo orkestre, bet ir giedodavo bažnyčios chore. Jam siuvėjas Adolfas Daumantas buvo pasiuvęs uniformą – švarko apykaklę, kaip ir derėjo Plungės orkestrantams, puošė dvi lyros.
    Įdomus tas faktas, kad Plungės rūmų muzikantai oficialiai būdavo vadinami rūmų „gaisrininkų komanda”.
    Pamokos orkestro mokykloje vykdavo lenkų kalba. Moksleiviai grodavo pučiamųjų, styginių instrumentų, simfoniniame orkestre. Kartu su M. K. Čiurlioniu čia grojo ir brolis Povilas.
    M. K. Čiurlionis labai mėgo Plungės dvaro parką, ypač ūksmingesnes jo vietas. Čia jis dažnai grodavo, piešdavo, skaitydavo knygas. Labiausiai M. K. Čiurlionį žavėdavo Joninių nakties šventė rūmų parke.
    Mokydamasis Plungėje, M. K. Čiurlionis parašė muzikinį kūrinį, skirtą kunigaikščio M. Oginskio vardo dienai. Jį per Mykolines atliko orkestras ir tai buvo graži staigmena kunigaikščiui. Po šio įvykio kunigaikštis vaikiną pasikvietė pokalbiui, jaunajam kompozitoriui kunigaikščio viešnia įteikė rožių.
    Oginskio palankumas M. K. Čiurlioniui kasmet augo. Matydamas, kad tai tikrai gabus ir perspektyvus muzikantas, kunigaikštis 1892 m. M. K. Čiurlioniui paskyrė 13 rublių dydžio mėnesinę stipendiją (tais laikais tai buvo gana didelė pinigų suma) ir pasiuntė jį mokytis į Varšuvą. Po sėkmingų studijų Varšuvoje kompozitorius įstojo į Leipcigo konservatoriją. Jo mokslus čia taip pat finansavo Mykolas Oginskis.
    Į Plungę M. K. Čiurlionis po to dar ne kartą buvo sugrįžęs, taip pat ir po kunigaikščio mirties. Ilgesniam laikui jį čia atvedė meilė iš Plungės apylinkių (Kulių) kilusiai Sofijai Kymantaitei. Sofijos dėdė Vincentas Janulaitis buvo Plungės klebonas. Pas jį Sofija dažnai lankydavosi. 1909 m., kai Sofija ir Mykolas Konstantinas Čiurlioniai jau buvo vedę, jiems klebonas porai mėnesių buvo užleidęs savo svetainę. Tada, atvykęs į Plungę, M. K. Čiurlionis intensyviai dirbdavo: grodavo vargonais Plungės bažnyčioje, kurdavo paveikslus. Lankė jis ir savo jaunystės vietas. Kartu su Sofija nuvažiavęs į Astreikių lanką, liko nakvoti Astreikių sodyboje. Iš ryto ilgai vaikščiojo po Pilalių apylinkes. Šių apylinkių grožis įamžintas ne viename M. K. Čiurlionio kūrinyje.

 

Parengė Danutė Ramonaitė-Mukienė

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization