XIX a. pab. Palangos populiarumas augo, čia atvykstančių vasarotojų daugėjo. 1894 m. Palangoje poilsiavo 685 žmonės, 1895 m. – 720, 1896 m. – 789. XIX a. pab. Palangos grafai Tiškevičiai jau rinkdavo mokesčius iš poilsiautojų, kurie naudodavosi kurorto teikiamomis paslaugomis (šie mokesčiai nebuvo privalomi).
Miestelio gyventojų namai, kurių atskiros patalpos būdavo pritaikomos vasarotojams, daugelio atvykstančių poilsiautojų poreikių, juo labiau pačių Tiškevičių giminaičių ir draugų, netenkino. Ano meto didikai, važiuodami vasaroti prie jūros, pirmiausiai tikėjosi komforto. Palangos grafai Tiškevičiai, kad ir kaip besistengtų, kad ir kiek priestatų prie savo „rūmelio“ bestatytų, nebegalėjo patenkinti. Atėjo laikas naujai pradėti vystyti J. Tiškevičiaus pradėtą įgyvendinti kurorto vystymo planą, išvystyti infrastruktūrą, kokia poilsiautojai tuo metu jau galėdavo naudotis toliau šia prasme pažengusiuose kituose Europos pajūrio kurortuose.
Realizuoti tokį ambicingą planą buvo lemta 1891 m. Palangos dvaro valdą iš tėvo paveldėjusiam J. Tiškevičiaus sūnui grafui Feliksui Vincentui Tiškevičiui (1869–1933). Jis 1893 m. rugpjūčio 15 d., Lvuveke (vidurio vakarų Lenkijos miestas, prie Juodųjų vandenų) vedė jauniausią Prūsijos karalystės Poznanės didžiosios kunigaikštystės žemvaldžio, Didžiosios Lenkijose Posadovo dvaro šeimininko, ordinato Vladislovo Koržbok-Lackio ir Antaninos Skorževskos dukrą Antaniną Koržbok Lacką (1870–1951). Jie savo tėvų name Palangoje neužsibuvo – kol buvo statomi mūriniai rūmai Palangos pušyne, netoli Birutės kalno, keletą metų gyveno savo pačių pasistatytame naujame name Palangoje. Čia gimė ir jų pirmieji vaikai: Juozapas (1893–1893), Marija Teresė (1894–1935) ir Sofija (1896–1945). Na o kiti jų vaikai – Marija Kristina (1897–1932), Alicija (1899–1944), Jonušas Marija (1900–1986, Feliksas (1905–1970), Antanina (1903–1921), Stanislovas Marija (1907–1974) ir Alfredas Tiškevičius (1913–2008).
Kaip atrodė pastatas, kuriame iki persikeldami į rūmus gyveno F. ir A. Tiškevičiai, žinių nėra pavykę rasti. M. Omilanovska rašo: „Tik F. Tyszkiewiczius, 1891 m. paveldėjęs Palangą, pasistatė naują vasarnamį Mėmelio gatvėje, kuriuo naudojosi kol užbaigė rūmus, o vasaros dvaro pastatą, atitekusį iš tėvo, paskyrė naujam kurhauzui. Nuo pat pradžių į šį sumanymą buvo žiūrima kaip į laikiną sprendimą, bet jis pasirodė nepaprastai patvarus.“[i]
Šio, Palangoje jau antrojo, kurhauzo įkūrimas buvo vienas pirmųjų jaunojo grafo sprendimų, priimtų tęsiant tėvų pradėtą įgyvendinti Palangos kurorto įkūrimo verslo planą.
Kaip jau minėta, grafai, aukšti valstybės tarnautojai, kunigaikščiai nesitenkino mažais vasaros poilsiui pritaikytais kambarėliais, kuriuos buvo galima išsinuomoti iš miestelio gyventojų. Jiems gyventi poilsio patalpų vis labiau trūko ir grafų Tiškevičių „palociuose“. Taigi, reikėjo naujų erdvių – didikams ir kitiems turtingiems kurorto svečiams tinkamų poilsiautų namų, vilų.
Spręsdamas šią problemą, F. Tiškevičius nebuvo vienas. Didžiausiomis jo pagalbininkėmis tapo žmona Antanina ir mama Sofija, sesuo Marija bei didelius turtus iš tėvo paveldėję kiti broliai. Laikui einat prie jų prisidėjo ir geru F. Tiškevičiaus draugu tapęs turtingas Plungės kunigaikštis Mykolas Mikalojus Markas Severinas Oginskis (1849–1902), kartu su Feliksu planavęs Palangoje pastatyti didžiulį naują kurhauzą, poilsio namus „Kęstutis“ (šie grafo ir kunigaikščio planai liko neįgyvendinti, nes pagrindinis tokių sumanymų finansuotojas M. Oginskis 1902 m. mirė).
Kurorto infrastruktūrą buvo nutarta plėtoti jau anksčiau J. Tiškevičiaus pradėtoje formuoti poilsio zonoje (Įrenginių parke) – teritorijoje, kurią įrėmina dabartinės J. Basanavičiaus (buv. Tiškevičiaus), Vytauto bei Dariaus ir Girėno gatvės. Čia Tiškevičiai, naudodami savo ir pritraukdami giminaičių bei kai kurių draugų finansus, pradėjo statyti vasaros poilsiui skirtas vilas, kurių dalį buvo numatyta išnuomoti ir taip gauti pajamų tolesnei kurorto plėtrai.
Tai vyko planingai. Vilos iš pradžių buvo statomos eilėmis, viena šalia kitos prie pagrindinių miesto „arterijų“ (dabartinės Vytauto, J. Basanavičiaus, J. Simpsono, Kęstučio gatvių, Birutės alėjos). Vienos didžiausių vilų XIX ir XX a. sandūroje iškilo prie Vytauto gatvės. Čia susiformavo savotiška vilų, pavadintų lenkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus (1846–1916) literatūrinių personažų vardais: „Danusia“, „Basia“, „Ursas“ , „Lionginas“, „Zbiško“, prie kurios kiek vėliau, rekonstravus jos virtuvę, iškilo ir vila „Chilonas“. Čia jau stovėjo ir apie 1870 m. grafo J. Tiškevičiaus pastatyta vila „Baltasis angelas“. Šių vilų „alėja“ prasidėdavo prie Tiškevičių pastatyto Vasaros teatro, kurorto kurhauzo ir tęsėsi pietų pusėn. Arčiausiai dabartinio kurhauzo stovėjo vila „Danusia“, netoli jos – „Zbišekas“, „Ursus“.
Iki mūsų dienų nė viena iš jų, išskyris „Baltasis angelas“ neišliko. Dabar tik iš ano meto nuotraukų, XX a. pr. išleistų Palangos vaizdų atvirukų galima pamatyti, kaip atrodė vila „Danusia“ („Danutė“). Kai kurių kitų pastatų nuotraukų nėra pavykę rasti.
Daugiausiai XIX ir XX a. sankirtoje ir XX a. pr. vilų buvo pastatyta abiejose dabartinės J. Basanavičiaus gatvės pusėse ir Birutės alėjoje. Nemažai šių pastatų išliko.
Tiek seniau, tiek ir dabar viena gražiausių gatvių Palangoje – Birutės alėja. Taip ši gatvė vadinama jau daugiau negu du šimtai metų. Beje, šiauriausia jos dalis kurį laiką buvo vadinama Vitoldo gatve.
Grafai Tiškevičiai šioje alėjoje pastatė 9 vilas: „Jūros akį“, „Mahortą“, karininkų „Ramovę“, „Jūratę“, „Cukrainę“, dviejų vilų kompleksą, kuriam priklauso viena į kitą labai panašios „Romeo“ ir „Džiuljetą“ („Juliją“), „Baltąją“ ir pavadinimo neturintį namą-vilą, kurioje yra veikusi karo sanatorija.
Greta Tiškevičių pastatytų pirmųjų vilų netrukus vasaros poilsiui pritaikytus namus ėmė statytis ir kiti turtingesni Lietuvos žmonės. 1940 m. pradžioje Birutės alėjoje iš viso buvo 11 sodybų, o jose 18 pastatų, iš jų 15 – vilų. Tuo laikotarpiu grafams Tiškevičiams šioje alėjoje priklausė tik 3 vilos: „Baltoji“, „Romeo“ ir „Džiuljeta“. Visas likusias jie po Pirmojo pasaulinio karo pardavė. Be abejo, tai buvo padaryta ne iš gero gyvenimo – karo metais, vokiečiams apšaudant Palangą iš jūros, labai nukentėjo Palangos Tiškevičių mūriniai rūmai. Jie, ilgą laiką būdami be šeimininkų (prasidėjus karui F. ir A. Tiškevičių šeima išvyko į Vokietiją ir apsigyveno Posadove pas Antaninos Tiškevičienės brolį Stanislovą Ignotą Koržbok-Lonckį), jie dar buvo ir apiplėšti ir nuniokoti iš vidaus. Tam, kad rūmus galėtum atstatyti, reikėjo daug pinigų, o įplaukų, 1919 m. Lietuvoje prasidėjus iki 1940 m. vykusiai žemės reformai, stipriai sumažėjo.
Daugiausiai XIX a. pab. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais statytų vilų yra išlikę J. Basanavičiaus gatvėje ar kiek tolėliau nuo jos, tad dabar priskiriamos kitoms šalia esančioms kurorto gatvėms. Tarp tokių yra vila „Aldona“, fachverkinių vilų kompleksas, kuriam priklauso 5 pastatai, „Jūros akis“, „Mahorta“, „Anapilis“ ir keletas kitų. Beje, XIX ir XX a. sankirtoje tokie fachverko tipo pastatus statė ne tik Palangoje. Jie labai populiarūs buvo visame Klaipėdos krašte.
XX a. per. kurorte buvo pastatytos pirmosios dvi mūrinės vilos, kurios išliko iki mūsų dienų. Tai jau minėta Birutės alėjoje prie sankirtos su Meilės alėja (ankstesnis pavadinimas – Palangos Mylėtojų) esanti „Baltoji“ vila ir „Jūrapilis“ (palangiškių žinoma kaip „Komoda“), esantis į pietvakarius nuo J. Basanavičiaus gatvės ir į rytus nuo Meilės alėjos.
________________________
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Palangos vila „Olga“ apie 1905 m. Iliustracija iš M. Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (V., 2014, p. 148)
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
________________________________
[i] Małgorzata Omilanowska, „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ , V., 2014, p. 94.
________________________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
