2013 m. pabaigoje Kauno VšĮ „Leidėjų idėjų centras“ išleistoje knygoje „Kraštiečiai. Palanga. Rinktinės biografijos“ įvade trumpai pateikiama svarbiausia informacija apie Palangos miesto savivaldybę, jos tarybos deputatų, kurie šias pareigas ėjo 1990–2013 metais, sąrašai. Toliau – svarbiausios miesto istorijos datos ir faktai, Palangoje gimusių, gyvenusių ar kitaip su šiuo miestu susijusių asmenų biografijos.
Tarp svarbiausių kurortų įvykių randame ir vieną nedidelę pastraipą, skirtą čia parodytam pirmajam lietuviškam spektakliui: „1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, šalia tilto į jūrą, buvusiame grafų Tiškevičių prekių sandėlyje, surengtas pirmasis lietuviškas vakaras ir parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“. Tai vyko tais metais, kai buvo draudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis.“
Tik kelios eilutės, tačiau šį įvykį Lietuva mini iki šiol. Pirmiausia todėl, kad tais slogiais lietuviškos spaudos draudimo metais pirmą kartą ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje visuomenė buvo pakviesta į vakarą, kurio metu vaidinta lietuviškai.
1923 m., kai buvo pažymima šio spektaklio 24 metų sukaktis, kalbą ta proga vykusiame minėjime pasakė buvęs šio renginio vienas iš pagrindinių organizatorių gydytojas Liudas Vaineikis. Ši jo kalba pirmą kartą rašytojos Stasės Vaineikienės valia buvo išspausdinta 1938 m. „Kardo“ žurnalo 38 numeryje. L. Vaineikis pažymi, kad „Kaip visiems gerai žinoma, 1899 metais lietuviams dar nebuvo grąžinta spauda, bet draminė cenzūra (Petrapily) jau pradėjo leisti (rankraščiuose) vieną-kitą dramatišką veikalą, suprantama, nekalčiausio turinio, statymui viešoje scenoje, bet ne Lietuvoje, o tik didesniuose ne Lietuvos miestuose, kaip Petrapily, Rygoj ir t. t., kame rasdavosi mėgėjų kuopelės ar bent pripuolami „artistai“.
Kadangi tuomet (1899 metais) Palanga priklausė prie Kuršo (Kurlendijos gubernijos), tai susitarę keletas lietuvių veikėjų nutarė pabandyti išgauti iš rusų valdžios įstaigų tam tikrą leidimą, nors sulig Kuršo įstatymais jokių atskirų leidimų nebuvo reikalinga, jei veikalas buvo įtrauktas į sąrašus, kurie buvo spausdinami rusų vyriausybės žiniose (Pravitelstvenny Viestnik). „Amerika pirtyje“ jau buvo leista viešai statyti, bet sąrašuose tas veikalas dar nebuvo paminėtas, todėl Palangos policmeisteris Nikitinskis nepasidrąsino savo galia duoti sutikimą – vaidinti „Ameriką pirtyje“. Ilgą laiką Nikitinskis net nebesikalbėjo su mumis dėl leidimo vaidinti šį ar kitą dramatišką veikalą, bet pagaliaus pasisekė man jį (Nikitinskį) prikalbėti, kad savo vardu pasiųstų Kuršo gubernatoriui telegramą, kad pastarasis duotų savo sutikimą suvaidinti labdaringam tikslui „Amerika pirtyje“, kuri, kaip minėta, dramatinės cenzūros jau buvo leista vaidinimui (iš rankraščio). Atsakydamas į telegramą, Kuršo gubernatorius (Sverbiejevas) pareikalavo iš Nikitinskio pristatyti jam vertimą viso teksto „Am. Pirt.“ į rusų kalbą, ko padaryti, suprantama, nebuvo galima per trumpą laiką. Man vėl prisiėjo aiškinti Nikitinskiui, kad vertimą pristatyti nėra galima, kad geriau jisai praneštų gubernatoriui trumpą to veikalo turinį, iš kurio bus matoma, jog šiame veikale jokios politikos nesama. Laimė, Nikitinskis sutiko tai padaryti, ir su pagalba savo policininkų (Skudikio, Kalno, Vilko ir Mikuckio, kurie visi žemaitiškai mokėjo kalbėti ir galėjo Nikitinskiui išversti į rusų kalbą) buvo pirma sustatytas raštas su trumpu „Amerika pirtyje“ turiniu ir paskui išsiųsta Kuršo gubernatoriui antra telegrama, kad leistų pastatyti čia, Palangoj, minėtąjį veikalėlį scenoje. Į pastarąją telegramą Kuršo gubernatorius atsakė, kad jisai pavedęs leidimą ar neleidimą vaidinti „Amerika pirtyje“ nuožiūrai paties Nikitinskio. Gavęs tokį dokumentą, Nikitinskis labiau ėmė pūstis ir visai nebenorėjo rokuotis su mumis lietuviais, kurstomas prie tokio nusistatymo mūsų „kaimynų“ ir ge-radėjų vietinių lenkuojančių žemaičių ir lenkų. Nenorėdami nutraukti jau gana toli pastūmėto pasiruošiamojo prie vaidinimo darbo, nutarėme iš naujo su Nikitinskiu pradėti derybas. Nors tebebuvau po policijos priežiūra, kaipo neištikimas, vienok prisiėjo ir vėl tas derybas vesti man, nes vieni baidėsi, kiti nenorėjo su Nikitinskiu tartis, kitų jis, Nikitinskis, nesutiko prisileisti, pav., studentų ir gimnazistų… Kaip mokėdamas prikalbėjau ir įrodžiau jam, Nikitinskiui, kad iš jo pusės būtų tik labai gražu, jei toliau nebekliudytų. (Paskui išsiaiškino, kodėl jisai vilkino, bet mes visi buvom tokie naivūs, kad nė nesupratome tuomet. Nenorėdamas apie mirusį nieko pikto sakyti, ir dabar užtylėsiu apie tai.) Pagaliau jis labai nenoriai sutiko leisti vaidinti „Amerika pirtyje“. Gavę vargais negalais leidimą, nustatėme vaidinimui dieną: 1899 m. 8 rugpjūčio seno kalendoriaus, t. y. 20 dieną to paties mėnesio pagal dabartinį kalendorių. Tuojau sustatėme skelbimą (afišą), suprantama rusiškai ir lietuviškai, ir, padavę Nikitinskiui pasirašyti afišos originalą, pasiuntėme į Liepojų atspausdinti. Tai buvo pirmose dienose sen. stil. rugpjūčio mėn. tą darbą sėkmingai ir greitai atliko a. a. Jonas Ambrazaitis. 4 dienos prieš vaidinimą jau galėjome pradėti klijuoti skelbimus Palangoj ir siųsti į apylinkes. Bet ir dabar Nikitinskis su savo sėbrais nerimavo ir vis dar trukdė darbą. Iš nakties rasdavome afišas nudraskytas. Galima manyti, kad Nikitinskiui šį nelemtą darbą atlikti padėdavo niekurie mūsų „lenkai“, bet, nutverti ant karštų pėdų, nieko nepasisekė, nors labai stengėmės tą pasiekti. Platinimą afišų ir klijavimą jų Palangoj su didžiausiu pasišventimu darė vienas iš artistų – Bekampis (Mongirdas VI.). Turėjusi geras pažintis su Palangos grapais Tiškevičiais pana Gabrielė Petkevičaitė visą laiką, kol ėjo derybos su Nikitinskiu, ieškojo vaidinimui vietos. Tuomet čia, Palangoj, nebuvo nė atitinkamos salės vaidinimui kurhauze, nė vasarinio teatro kurhauzo parke (sodne), bet prie uosto tilto buvo stoginė (sandėlis), kuri jau buvo mažuma pritaikyta dėl scenos. P. G. Petkevičaitei paprašius, to sandėlio savininkas grapas Vladas Tiškevičius sutiko be mokesčio (veltui) duoti jį mums, už ką tariu jam širdingą ačiū, nes tuo padidino ir spektaklio pelną. Kai iš policijos buvo gautas galutinis sutikimas ir atatinkama vaidinimui vieta, pasidalinta buvo rolėmis. Teisybė, artistai buvo numatyti anksčiau ir beveik visi jau pasirengę (iš spaustų Tilžėje „Amerika pirtyje“ egzempliorių), bet mūsų nelaimei, keletas tų artistų jau paskutinėse dienose, prieš pat vaidinimą, ėmė ir atsisakė dalyvauti, pranešdami, jog negalėsią paskirtu laiku atvykti Palangon. Pavardžių nelaiku atsisakiusių nuo vaidinimo nebeprisimenu. Leisdamas vaidinti „Ameriką pirtyje“, Nikitinskis, žinoma, nenumatė, kad tuomi jis daro nemažą spragą, pro kurią ateityje galės išlįsti viešumon vienas kitas veikalėlis ir rimtesnio, negu „Amerika pirtyje“ turinio. Čia reikia pridurti, kad kliūtys statyti viešoje scenoje dramatišką veikalą lietuvių kalba legaliai, taip sakant, buvo daromos rusų valdžios atstovų, bet moralines kliūtis darė mūsų vietiniai lenkai, ne tikrieji lenkai, bet išgamos (vištgaidžiai), kurie negalėdami atvirai priešintis, insinuacijomis ir atkalbinėjimais stengėsi paveikti į vaidintojus artistus ir kitus veikėjus, kad tik jie nieko nedarytų ir sustabdytų pradėtus darbus. Visiems juk buvo aišku, kad spektaklis rengiamas ne dėl pelno, vienok tie lenkininkai nesidrovėjo prikalbinti mus, jog vaidinimas neapsimokėsiąs Palangoj, kur vargiai susirinksią šiek tiek apsčiau žiūrovų (publikos). Atmenu ir dabar vieną tokią, neva inteligentę, stambaus dvarininko žmoną, su lietuviška pavarde, kuri prisispyrusi visiems įrodinėjo ir agitavo, kad vaidinimas neapsimokėsiąs. Susitikus su kiekvienu, kuris turėjo ryšį su tuo vaidinimu, ta ponia pradėdavo kalbą „czy oplaca się“ vaidinti lietuvių kalba dramatišką veikalą ten, kur nesą inteligentų lietuvių, o tik lenkai. Liaudis gi dar nesanti prirengta prie tokio meno… ir t. t. Šiame atvejy, kaip gerai suprantama, buvo spekuliuota nurodyti į mūsų tuščius kišenius, nes iš tikrųjų nepavykus spektakliui, t. y. nesurinkus užtektinai publikos, būtų prisiėję rengėjams pakelti visas išlaidas. Bet moralinio nepasisekimo jokiu būdu negalėjo būti, atsimenant, kad rengėjams buvo svarbu pastatyti kokj nors veikalą viešai ir tuom parodyti, kad lietuviai ne tik dar neišmirė, bet ir nemano išmirti ir tvirtai yra pasiryžę gyventi ir toliau, priešingai karštam troškimui visų norų lietuvių tautos priešų. Todėl negalėjo būti moralinio nepasisekimo, kad ir būtų buvęs materialinis nuostolis, kuriuo norėta buvo mus išgąsdinti. Mūsų laimė, kad nebuvo jokio materialinio nepasisekimo, nes publikos, daugiausia paprastų sodiečių, prisirinko tiek, kiek galėjo tilpti paminėtoje stoginėje ir surinkta gryno pelno apie 100 rublių tų laikų valiutos, kuris tuoj buvo atiduotas a. a. sergančiam tuomet mūsų rašytojui Kudirkai, nors oficialiai prisiėjo pameluoti ir kitam tą pelną paskirti. To asmens pavardės vienok nebegaliu atsiminti, kuriam oficialiai atidavėm pelną, atsiskaitę su policija. Į vietą atsisakiusių vaidinti artistų p. G. Petkevičaitė surado du Palangos progimnazijos mokinius p. p. Gabalį ir Kuiziną, kuriuos ji tiesiog gatvėje nutvėrė ir pristatė vaidinti, ir tuo išgelbėjo nuo iširimo visą sumanymą. Reikia pažymėti, kad tie du artistai neblogai suvaidino savo rolėse, kad ir labai mažai laiko teturėjo pasirengti, vadovaujant režisieriui daktarui Janušiui. […] Negaliu nepaminėti, kad spektaklis tuomet visgi galėjo neįvykti, jeigu Nikitinskis būtų turėjęs geresnę valdišką uoslę ir būtų supratęs Kuršo gubernatoriaus antrą telegramą taip, kaip šio buvo norėta, pavedant Nikitinskiui leisti ar neleisti vaidinti „Amerika pirtyje“. Ir jis, Nikitinskis, iš tikro buvo besusigriebiąs paskutinę dieną (8/2. 1899 m.) vaidinimo neleisti. Čia tai jau prisiėjo į jį veikti kitokiu būdu, nebesiderant su juo, bet tiesiog jį baidant. Kai Nikitinskis iš ryto (8 rugpjūčio 1899 m.) pareiškė, kad jis negalės leisti vaidinti todėl, kad artistų tarpe esą studentų, gal ir neištikimų, tai jam buvo pasakyta, kad tokiu atveju jam prisieis imti ant savęs visas ligi tai dienai padarytąsias išlaidas prirengiant to spektaklio pastatymą viešoje scenoje. Tų išlaidų, regimai, jisai pabūgo ir nebesipriešino statymui viešoje scenoje „Amerikos pirtyje“. Tai įvyko daktaro K. Žalnieriukyno nuopelnu, nes aš jau nebegalėjau su Nikitinskiu susirokuoti. Žalnieriukynas, be to, buvo vaidinimo metu ir prieš tai bilietų pardavinėtoju ir kasininku. Nedidelę dalį bilietų išnešiojome į namus tiems asmenims, iš kurių laukėme ir tikėjomės prijautimo lietuvių krutėjimui. Čia galima paminėti paaukavusį, regis, 10 rub. a. a. vyskupą M. Pliulionį, kuris, vienok negalėjo aplankyti spektaklio, nesant stoginėje uždengtos ložės. Iš kitų didesnį kiekį rublių – 25 rub. – paaukavo kunigaikštis Mykolas Oginskis (iš Plungės). Laike vaidinimo ką tik neįvyko didelis skandalas, kai daktaras P. Avižonis, nepažindamas Palangos policmeisterio Nikitinskio, pareikalavo iš jo bilieto įėjimui į stoginę, kur buvo vaidinama. Tuomi baisiausiai užsigavo Nikitinskis, manydamas, jog tyčia nenorima jam duoti bilieto, nors pagal įstatymą priderėjo jam palikti liuosą vietą pirmoj eilėj ir prisiųsti neapmokamą bilietą. Savo kerštą Nikitinskis pradėjo vykdyti tuojau po spektaklio, siuntinė-damas visokius pranešimus Liepojaus žandarmerijai ir Kuršo gubernatoriui (kaip, deja, paskui sužinota). Jo „donosų“ pasekmės buvo mano ir kitų areštai 1900 metais, kurie nors kiek buvo prisidėję prie vaidinimo „Amerika pirtyje“. Nikitinskio „donosais“ pasirėmęs, Liepojaus žandarų oficieris paskui stengėsi įrodyti rusų valdžiai, kad „Ameriką pirtyje“ suvaidinę nariai esą politinės slaptos draugijos, kuri veikusi plote nuo Palangos iki Liepojaus ir Mintaujos, su skyriais kituose miestuose“[1].
Kaip šis spektaklis vyko, kokias nuotaikas jis kėlė žiūrovams, pasakoja šio įvykio liudininkai. Stasė Vaineikienė 1931 metais „Palangos atsiminimuose“ apie spektaklį rašė: „1899 m. vasarą pasklido gandas, kad ruošiamas Palangoje lietuvių spektaklis. Lietuvių spektaklis tais laikais buvo toks prasimanymas, kuriuo nė vienas nenorėjo tikėti. Į Palangą suvažiavo svečių iš Rusijos – rusų, iš Lenkijos – lenkų, iš Lietuvos – Lietuvos lenkų, bet lietuvių iš niekur neatvažiuodavo, o čia buvo kalbama apie lietuvių spektaklį. Daug kas susimąstęs kraipė galvas. Kas tą spektaklį surengs, kur veikalai, kur artistai? Ir ką tie „chamai“ sugebės parodyti tokiai publikai, kuri vasaros metu susirenka į Palangą ne tiek sveikatos, kiek pramogų ieškoti – kalbėjo visur. O spektaklį ruošė tyliai, be triukšmo susipratusi maža saujelė lietuvių inteligentų. Tais laikais rusų valdžios persekiojamas už lietuvybę daktaras Liudas Vaineikis buvo ištremtas iš Lietuvos. Nenorėdamas nutolti nuo savo krašto, prašė valdžią leisti įsikurti Palangoje, nes Palanga tuomet priklausė Kuršo gubernijai. Gyvendamas Palangoje norėjo būti naudingas savo kraštui. Vaineikis tatai, susikvietęs keletą savo draugų, ir ruošė spektaklį. Uždavinys buvo sunkus, labai trukdomas valdžios, o labiausiai Palangos policmeisterio Nikitinskio, kurio griežtai buvo prižiūrimas Vaineikis. Leidimas ne be didelių kliūčių buvo gautas iš Kuršo gubernatoriaus, ir leido tiktai todėl, kad manė, jog Palangoj nesą lietuvių. Vieną gražią dieną išvydome iškabintus įvairiaspalvius skelbimus: 1899 m. rugpjūčio 8 d. bus vaidinama „Amerika pirtyje“. Vieni džiaugėsi, kiti su panieka šypsojosi, argi teisybė arba tikrenybė, ne sapnas? Taip juoduoja stambios lietuviškos raidės – „Amerika pirtyje“. Ir vis dėlto suvaidins. Nekantraudama laukiau savo tėvo atvykstant iš kaimo, tikėjausi jo džiaugsmo, kai sužinos tokių nepaprastų naujienų. Žinojau, kad jis nusives mane į lietuvišką spektaklį. Su motina bijojau apie tai kalbėti, nes daugelio, o taip pat ir jos buvo manyta, kad tas pasiryžimas gerai nepasibaigs. Jei žmones kankina kalėjimu dėl nekaltos maldaknygės ir elementoriaus, tai ar dykai praeitų toks dalykas. Čia tyčia valdžios sugalvoti spąstai žmonėms įklampinti. Tėvą žinojau labai labai slapta skaitant lietuviškus laikraščius iš Tilžės, tad tikėjaus jį su džiaugsmu ir drąsa eisiant į lietuvių spektaklį. Vienos dvi su drauge N. M. ištisas valandas kalbėjome, buvome kupinos nepaprasto jausmo ir laukėme spektaklio dienos kaip didžiausios šventės. Slankiojome pajūry aplink tą šventyklą, kur turėjo vykti žadėtas spektaklis, ir laukėme, laukėme. Paprasta daržinė mūsų vaizduotėje pavirto šventykla. Ji buvo visai arti prie jūros, prie pat jūros tilto, į jos sieną plakdavosi jūros bangos. Nuo to laiko jūra nuseko, tiltas trumpinamas, ir vieta, kurioje stovėjo daržinė, dabar yra tolokai nuo jūros krašto, užnešta smėlio kopomis. Ten buvo pirmasis lietuvių spektaklis. Tuščia ir nyku, tartum užmirštas kapas.
Jau iš pat ryto buvo pastebėta, kad daug daugiau, kaip paprastai, privažiavo kaimiečių, ne vien iš artimųjų kaimų, bet buvo daug darbėniškių, kretingiškių ir net salantiškių. Plačiai buvo pasklidęs gandas, kad vaidins komedijas lietuviškai. Po pirmo skambučio visi skubėjome į vidų. Žmonių prisirinko pilnutėlė daržinė, o ji buvo tokia didelė. Prasidėjus vaidinimui, salėje buvo pavyzdingiausia tvarka ir tyla. Artistai mėgėjai suvaidino taip realiai, kad tartum tikrenybėje, o ne scenoje atrodė tas vaizdas. Bent mano atmintyje iki šios dienos išliko tokio realaus vaidinimo įspūdis. Bekampis, Agota, Vincas ir Antanas, rodos, paimti iš kaimo ir perkelti į sceną. Po vaidinimo žiūrovai jautėsi patenkinti, tartum kartu išgyveno matytą veikalą, plojo triukšmingai ir ilgai. Įvyko, išvydome pirmą lietuvių vaidinimą viešai, nekliudė priešai, matyt, negalėjo, grįžome patenkinti. Tėvas tylėjo nepaprastai sujaudintas.“
Įdomius atsiminimus apie pirmąjį viešą lietuvišką Palangos spektaklį yra palikusi rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Palangos spektaklis, jo vaidintojai ir organizatoriai jai padarė itin didelį poveikį. Vėliau šie žmonės ją net įtraukė į kultūrinę veiklą. Savo prisiminimuose S. Kymantaitė-Čiurlionienė rašo:
„Tą vasarą teko man pirmą kartą „regėti vaidinant“ – ir tai ne bet kokį vaidinimą, bet „Amerika pirtyje“, pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje. Dėdės kažkodėl nebuvo namie, kun. Juozas (Tumas-Vaižgantas) iš anksto buvo susitaręs su vienu ūkininku, kurs turėjo puikius arklius ir žinojo trumpiausią kelią šunkeliais per miškus į Kretingą (iš Kretingos į Palangą vienas vieškelis). Mat tai buvo sekmadienis. Kunigas Juozas, šuoliais pamaldas atlaikęs, jau buvo persirengęs bene dvyliktą valandą važiuoti. Man iš vakaro pasakė: „Nepaprastas istorinis įvykis, aš tave nuvešiu – nori?“ Kur nenorėsiu. Nors man atrodė svarbiau pasimatyti su Maryte Bugailaite. Skriste nuskridom. Lekiam tuoj į vadinamą „sopą“ – toks lentinis pastatas prie tilto; jau vaidinimas prasidėjęs – įsispraudėm, šiokias tokias vietas radom – Bekampis leidosi nuo krosnies… Kai grįžome į Kulius, už kelių dienų sulaukėm svečių – nagi tų Palangos artistų. Buvo tai Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Jadvyga Juškytė ir Gabrielė Petkevičaitė – ji, žinoma, ne vaidintoja – įkvėpėja, gal režisierė, o svarbiausia istorinio įvykio stebėtoja. Vaižgantas man įsakė, kad aš tuos žmones įsidėmėčiau – tai nepaprasti žmonės, tikri lietuviai patriotai. Kaip aš juos stebėjau...“
Vladas Nagevičius, prisimindamas Palangos spektaklį, savo laiške Vladui Mingėlai 1951 m. balandžio 5 d., rašė:
„Grįžęs atostogų iš Rygos gimnazijos į Palangą, vaikštinėdamas dairausi ir skaitau didelius spalvotus skelbimus apie Keturakio „Amerika pirtyje”. Stebėjausi, maniau sau, gal spauda grąžinta? Žinojau, kad ji buvo uždrausta ne įstatymais, o vien tik administratyviniu būdu policijos. Gal jau leista ir skelbimus lotyniškomis raidėmis spausdinti, nes čia Kuršo, o ne Kauno gubernija? O gal uždraudimas gudriai apeitas, kaip kad buvo girdėti apie Petrą Vileišį, kuriam pavyko išgauti leidimą kelioms knygoms spausdinti? Neturėjau į ką kreiptis, kad būčiau galėjęs atsiklausti, o su daktaru Vaineikių, pas kurį buvo apsistoję artistai ir darė repeticijas, neturėjau drąsos kalbėti, nes nebuvau su juo pažįstamas. Tuo tarpu vieškeliais nuo Darbėnų ir Kretingos plaukte plaukė šimtai vežimų vaidinimo žiūrėti. Žmonių privažiavo kaip per šv. Roko atlaidus, ir nebuvo tokios patalpos, kurioje būtų tilpę visi, o turbūt ir šiandien tokios neatsirastų (prisiminimai rašyti 1951 m. – aut. p.). Netilpę viduje, žmonės apgulė sienas iš lauko, sekė pro plyšius vaidinimą. Aš buvau apsirūpinęs bilietu iš anksto. Iš diduomenės mačiau entuziastingai plojantį Plungės kunigaikštį Mykolą Oginskį, kuris lietuvių tautinį atgimimą atjausdavo daugiau už kitus didžponius Lietuvoje. Vaidinimą organizavo (Palangoje gyvenęs) daktaras Liudas Vaineikis; jam padėjo daktaras F. Janušis iš Kretingos. Abu dalyvavo knygnešystės organizavime ir to darbo vykdyme. […].“
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje pirmo viešo spektaklio (Keturakio „Amerika pirtyje“) afišos fragmentas. Iliustracija iš RKIC archyvo
Tekstas paskelbtas 2022-01-28
____________________
[1] Citatos kalba netaisyta.
____________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
