Kas vyko Palangoje 1899 m. rugpjūčio 20 dieną?

2013 m. pabaigoje Kauno VšĮ „Leidėjų idėjų centras“ išleistoje knygoje „Kraštiečiai. Palanga. Rinktinės biografijos“ įvade trumpai pateikiama svarbiausia informacija apie Palangos miesto savivaldybę, jos tarybos deputatų, kurie šias pareigas ėjo 1990–2013 metais, sąrašai. Toliau – svarbiausios miesto istorijos datos ir faktai, Palangoje gimusių, gyvenusių ar kitaip su šiuo miestu susijusių asmenų biografijos.

Tarp svarbiausių kurortų įvykių randame ir vieną nedidelę pastraipą, skirtą čia parodytam pirmajam lietuviškam spektakliui: „1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, šalia tilto į jūrą, buvusiame grafų Tiškevičių prekių sandėlyje, surengtas pirmasis lietuviškas vakaras ir parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“. Tai vyko tais metais, kai buvo draudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis.“

Tik kelios eilutės, tačiau šį įvykį Lietuva mini iki šiol. Pirmiausia todėl, kad tais slogiais lietuviškos spaudos draudimo metais pirmą kartą ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje visuomenė buvo pakviesta į vakarą, kurio metu vaidinta lietuviškai.

1923 m., kai buvo pažymima šio spektaklio 24 metų sukaktis, kalbą ta proga vykusiame minėjime pasakė buvęs šio renginio vienas iš pagrindinių organizatorių gydytojas Liudas Vaineikis. Ši jo kalba pirmą kartą rašytojos Stasės Vaineikienės valia buvo išspausdinta 1938 m. „Kardo“ žurnalo 38 numeryje. L. Vaineikis pažymi, kad „Kaip visiems gerai žinoma, 1899 metais lietu­viams dar nebuvo grąžinta spauda, bet drami­nė cenzūra (Petrapily) jau pradėjo leisti (ran­kraščiuose) vieną-kitą dramatišką veikalą, suprantama, nekalčiausio turinio, statymui viešoje scenoje, bet ne Lietuvoje, o tik didesniuose ne Lietuvos miestuose, kaip Petrapily, Rygoj ir t. t., kame rasdavosi mėgėjų kuopelės ar bent pripuolami „artistai“.

Kadangi tuomet (1899 metais) Palanga pri­klausė prie Kuršo (Kurlendijos gubernijos), tai susitarę keletas lietuvių veikėjų nutarė paban­dyti išgauti iš rusų valdžios įstaigų tam tikrą lei­dimą, nors sulig Kuršo įstatymais jokių atskirų leidimų nebuvo reikalinga, jei veikalas buvo įtrauktas į sąrašus, kurie buvo spausdinami ru­sų vyriausybės žiniose (Pravitelstvenny Viestnik). „Amerika pirtyje“ jau buvo leista viešai sta­tyti, bet sąrašuose tas veikalas dar nebuvo pa­minėtas, todėl Palangos policmeisteris Nikitinskis nepasidrąsino savo galia duoti sutikimą – vaidinti „Ameriką pirtyje“. Ilgą laiką Nikitinskis net nebesikalbėjo su mumis dėl leidimo vai­dinti šį ar kitą dramatišką veikalą, bet pagaliaus pasisekė man jį (Nikitinskį) prikalbėti, kad sa­vo vardu pasiųstų Kuršo gubernatoriui teleg­ramą, kad pastarasis duotų savo sutikimą su­vaidinti labdaringam tikslui „Amerika pirtyje“, kuri, kaip minėta, dramatinės cenzūros jau buvo leista vaidinimui (iš rankraščio). Atsakyda­mas į telegramą, Kuršo gubernatorius (Sverbiejevas) pareikalavo iš Nikitinskio pristatyti jam vertimą viso teksto „Am. Pirt.“ į rusų kalbą, ko padaryti, suprantama, nebuvo galima per trum­pą laiką. Man vėl prisiėjo aiškinti Nikitinskiui, kad vertimą pristatyti nėra galima, kad geriau jisai praneštų gubernatoriui trumpą to veikalo turinį, iš kurio bus matoma, jog šiame veikale jokios politikos nesama. Laimė, Nikitinskis su­tiko tai padaryti, ir su pagalba savo policininkų (Skudikio, Kalno, Vilko ir Mikuckio, kurie visi žemaitiškai mokėjo kalbėti ir galėjo Nikitinskiui išversti į rusų kalbą) buvo pirma sustatytas raš­tas su trumpu „Amerika pirtyje“ turiniu ir pas­kui išsiųsta Kuršo gubernatoriui antra telegra­ma, kad leistų pastatyti čia, Palangoj, minėtąjį veikalėlį scenoje. Į pastarąją telegramą Kuršo gubernatorius atsakė, kad jisai pavedęs leidi­mą ar neleidimą vaidinti „Amerika pirtyje“ nuo­žiūrai paties Nikitinskio. Gavęs tokį dokumen­tą, Nikitinskis labiau ėmė pūstis ir visai nebe­norėjo rokuotis su mumis lietuviais, kurstomas prie tokio nusistatymo mūsų „kaimynų“ ir ge-radėjų vietinių lenkuojančių žemaičių ir lenkų. Nenorėdami nutraukti jau gana toli pastūmėto pasiruošiamojo prie vaidinimo darbo, nutarė­me iš naujo su Nikitinskiu pradėti derybas. Nors tebebuvau po policijos priežiūra, kaipo neišti­kimas, vienok prisiėjo ir vėl tas derybas vesti man, nes vieni baidėsi, kiti nenorėjo su Niki­tinskiu tartis, kitų jis, Nikitinskis, nesutiko prisi­leisti, pav., studentų ir gimnazistų… Kaip mo­kėdamas prikalbėjau ir įrodžiau jam, Nikitins­kiui, kad iš jo pusės būtų tik labai gražu, jei toliau nebekliudytų. (Paskui išsiaiškino, kodėl jisai vilkino, bet mes visi buvom tokie naivūs, kad nė nesupratome tuomet. Nenorėdamas apie mirusį nieko pikto sakyti, ir dabar užtylė­siu apie tai.) Pagaliau jis labai nenoriai sutiko leisti vaidinti „Amerika pirtyje“. Gavę vargais ne­galais leidimą, nustatėme vaidinimui dieną: 1899 m. 8 rugpjūčio seno kalendoriaus, t. y. 20 dieną to paties mėnesio pagal dabartinį kalendorių. Tuojau sustatėme skelbimą (afišą), suprantama rusiškai ir lietuviškai, ir, padavę Ni­kitinskiui pasirašyti afišos originalą, pasiuntė­me į Liepojų atspausdinti. Tai buvo pirmose die­nose sen. stil. rugpjūčio mėn. tą darbą sėk­mingai ir greitai atliko a. a. Jonas Ambrazaitis. 4 dienos prieš vaidinimą jau galėjome pradėti klijuoti skelbimus Palangoj ir siųsti į apylinkes. Bet ir dabar Nikitinskis su savo sėbrais nerimavo ir vis dar trukdė darbą. Iš nakties rasdavome afišas nudras­kytas. Galima manyti, kad Nikitinskiui šį nelemtą dar­bą atlikti padėdavo niekurie mūsų „lenkai“, bet, nu­tverti ant karštų pėdų, nie­ko nepasisekė, nors labai stengėmės tą pasiekti. Platinimą afišų ir klijavimą jų Palangoj su didžiausiu pasišventimu darė vienas iš artistų – Bekampis (Mongirdas VI.). Turėjusi geras pažintis su Palangos grapais Tiškevičiais pana Gabrielė Petkevičaitė visą laiką, kol ėjo derybos su Nikitinskiu, ieškojo vaidinimui vietos. Tuomet čia, Palangoj, nebuvo nė atitinkamos salės vaidinimui kurhauze, nė vasarinio teatro kurhau­zo parke (sodne), bet prie uosto tilto buvo sto­ginė (sandėlis), kuri jau buvo mažuma pritai­kyta dėl scenos. P. G. Petkevičaitei paprašius, to sandėlio savininkas grapas Vladas Tiškevi­čius sutiko be mokesčio (veltui) duoti jį mums, už ką tariu jam širdingą ačiū, nes tuo padidino ir spektaklio pelną. Kai iš policijos buvo gautas galutinis sutikimas ir atatinkama vaidinimui vie­ta, pasidalinta buvo rolėmis. Teisybė, artistai buvo numatyti anksčiau ir beveik visi jau pasi­rengę (iš spaustų Tilžėje „Amerika pirtyje“ eg­zempliorių), bet mūsų nelaimei, keletas tų ar­tistų jau paskutinėse dienose, prieš pat vaidi­nimą, ėmė ir atsisakė dalyvauti, pranešdami, jog negalėsią paskirtu laiku atvykti Palangon. Pavardžių nelaiku atsisakiusių nuo vaidinimo nebeprisimenu. Leisdamas vaidinti „Ameriką pirtyje“, Nikitinskis, žinoma, nenumatė, kad tuomi jis daro nemažą spragą, pro kurią ateityje galės išlįsti viešumon vienas kitas veikalėlis ir rimtesnio, negu „Amerika pirtyje“ turinio. Čia reikia pridurti, kad kliūtys statyti viešoje sceno­je dramatišką veikalą lietuvių kalba legaliai, taip sakant, buvo daromos rusų valdžios atstovų, bet moralines kliūtis darė mūsų vietiniai lenkai, ne tikrieji lenkai, bet išgamos (vištgaidžiai), ku­rie negalėdami atvirai priešintis, insinuacijomis ir atkalbinėjimais stengėsi paveikti į vaidintojus artistus ir kitus veikėjus, kad tik jie nieko neda­rytų ir sustabdytų pradėtus darbus. Visiems juk buvo aišku, kad spektaklis rengiamas ne dėl pelno, vienok tie lenkininkai nesidrovėjo prikal­binti mus, jog vaidinimas neapsimokėsiąs Pa­langoj, kur vargiai susirinksią šiek tiek apsčiau žiūrovų (publikos). Atmenu ir dabar vieną to­kią, neva inteligentę, stambaus dvarininko žmo­ną, su lietuviška pavarde, kuri prisispyrusi vi­siems įrodinėjo ir agitavo, kad vaidinimas ne­apsimokėsiąs. Susitikus su kiekvienu, kuris tu­rėjo ryšį su tuo vaidinimu, ta ponia pradėdavo kalbą „czy oplaca się“ vaidinti lietuvių kalba dra­matišką veikalą ten, kur nesą inteligentų lietu­vių, o tik lenkai. Liaudis gi dar nesanti prireng­ta prie tokio meno… ir t. t. Šiame atvejy, kaip gerai suprantama, buvo spekuliuota nurodyti į mūsų tuščius kišenius, nes iš tikrųjų nepavy­kus spektakliui, t. y. nesurinkus užtektinai pub­likos, būtų prisiėję rengėjams pakelti visas iš­laidas. Bet moralinio nepasisekimo jokiu būdu negalėjo būti, atsimenant, kad rengėjams bu­vo svarbu pastatyti kokj nors veikalą viešai ir tuom parodyti, kad lietuviai ne tik dar neišmirė, bet ir nemano išmirti ir tvirtai yra pasiryžę gy­venti ir toliau, priešingai karštam troškimui visų norų lietuvių tautos priešų. Todėl negalėjo būti moralinio nepasisekimo, kad ir būtų buvęs ma­terialinis nuostolis, kuriuo norėta buvo mus iš­gąsdinti. Mūsų laimė, kad nebuvo jokio mate­rialinio nepasisekimo, nes publikos, daugiau­sia paprastų sodiečių, prisirinko tiek, kiek ga­lėjo tilpti paminėtoje stoginėje ir surinkta gry­no pelno apie 100 rublių tų laikų valiutos, kuris tuoj buvo atiduotas a. a. sergančiam tuomet mūsų rašytojui Kudirkai, nors oficialiai prisiėjo pameluoti ir kitam tą pelną paskirti. To asmens pavardės vienok nebegaliu atsiminti, kuriam oficialiai atidavėm pelną, atsiskaitę su policija. Į vietą atsisakiusių vaidinti artistų p. G. Petkevi­čaitė surado du Palangos progimnazijos mo­kinius p. p. Gabalį ir Kuiziną, kuriuos ji tiesiog gatvėje nutvėrė ir pristatė vaidinti, ir tuo išgel­bėjo nuo iširimo visą sumanymą. Reikia pažy­mėti, kad tie du artistai neblogai suvaidino sa­vo rolėse, kad ir labai mažai laiko teturėjo pa­sirengti, vadovaujant režisieriui daktarui Janušiui. […] Negaliu nepaminėti, kad spektaklis tuomet visgi galėjo neįvykti, jeigu Nikitinskis bū­tų turėjęs geresnę valdišką uoslę ir būtų su­pratęs Kuršo gubernatoriaus antrą telegramą taip, kaip šio buvo norėta, pavedant Nikitinskiui leisti ar neleisti vaidinti „Amerika pirtyje“. Ir jis, Nikitinskis, iš tikro buvo besusigriebiąs pas­kutinę dieną (8/2. 1899 m.) vaidinimo neleisti. Čia tai jau prisiėjo į jį veikti kitokiu būdu, nebe­siderant su juo, bet tiesiog jį baidant. Kai Niki­tinskis iš ryto (8 rugpjūčio 1899 m.) pareiškė, kad jis negalės leisti vaidinti todėl, kad artistų tarpe esą studentų, gal ir neištikimų, tai jam buvo pasakyta, kad tokiu atveju jam prisieis imti ant savęs visas ligi tai dienai padarytąsias iš­laidas prirengiant to spektaklio pastatymą vie­šoje scenoje. Tų išlaidų, regimai, jisai pabūgo ir nebesipriešino statymui viešoje scenoje „Amerikos pirtyje“. Tai įvyko daktaro K. Žalnieriukyno nuopelnu, nes aš jau nebegalėjau su Nikitinskiu susirokuoti. Žalnieriukynas, be to, buvo vaidinimo metu ir prieš tai bilietų pardavi­nėtoju ir kasininku. Nedidelę dalį bilietų išne­šiojome į namus tiems asmenims, iš kurių lau­kėme ir tikėjomės prijautimo lietuvių krutėjimui. Čia galima paminėti paaukavusį, regis, 10 rub. a. a. vyskupą M. Pliulionį, kuris, vienok nega­lėjo aplankyti spektaklio, nesant stoginėje už­dengtos ložės. Iš kitų didesnį kiekį rublių – 25 rub. – paaukavo kunigaikštis Mykolas Ogins­kis (iš Plungės). Laike vaidinimo ką tik neįvyko didelis skandalas, kai daktaras P. Avižonis, ne­pažindamas Palangos policmeisterio Nikitinskio, pareikalavo iš jo bilieto įėjimui į stoginę, kur buvo vaidinama. Tuomi baisiausiai užsiga­vo Nikitinskis, manydamas, jog tyčia nenorima jam duoti bilieto, nors pagal įstatymą priderėjo jam palikti liuosą vietą pirmoj eilėj ir prisiųsti neapmokamą bilietą. Savo kerštą Nikitinskis pradėjo vykdyti tuojau po spektaklio, siuntinė-damas visokius pranešimus Liepojaus žandar­merijai ir Kuršo gubernatoriui (kaip, deja, pas­kui sužinota). Jo „donosų“ pasekmės buvo mano ir kitų areštai 1900 metais, kurie nors kiek buvo prisidėję prie vaidinimo „Amerika pirty­je“. Nikitinskio „donosais“ pasirėmęs, Liepo­jaus žandarų oficieris paskui stengėsi įrodyti rusų valdžiai, kad „Ameriką pirtyje“ suvaidinę nariai esą politinės slaptos draugijos, kuri vei­kusi plote nuo Palangos iki Liepojaus ir Min­taujos, su skyriais kituose miestuose[1].

Kaip šis spektaklis vyko, kokias nuotaikas jis kėlė žiūrovams, pasakoja šio įvykio liudininkai. Stasė Vaineikienė 1931 metais „Palan­gos atsiminimuose“ apie spektaklį rašė: „1899 m. vasarą pasklido gandas, kad ruošiamas Pa­langoje lietuvių spektaklis. Lietuvių spektaklis tais laikais buvo toks prasimanymas, kuriuo nė vienas nenorėjo ti­kėti. Į Palangą suvažiavo sve­čių iš Rusijos – rusų, iš Len­kijos – lenkų, iš Lietuvos – Lietuvos lenkų, bet lietuvių iš niekur neatvažiuodavo, o čia buvo kalbama apie lietuvių spektaklį. Daug kas susimąs­tęs kraipė galvas. Kas tą spektaklį surengs, kur veikalai, kur artistai? Ir ką tie „chamai“ sugebės pa­rodyti tokiai publikai, kuri vasaros metu susi­renka į Palangą ne tiek sveikatos, kiek pramo­gų ieškoti – kalbėjo visur. O spektaklį ruošė tyliai, be triukšmo susipratusi maža saujelė lie­tuvių inteligentų. Tais laikais rusų valdžios per­sekiojamas už lietuvybę daktaras Liudas Vai­neikis buvo ištremtas iš Lietuvos. Nenorėda­mas nutolti nuo savo krašto, prašė valdžią leisti įsikurti Palangoje, nes Palanga tuomet priklau­sė Kuršo gubernijai. Gyvendamas Palangoje norėjo būti naudingas savo kraštui. Vaineikis tatai, susikvietęs keletą savo draugų, ir ruošė spektaklį. Uždavinys buvo sunkus, labai truk­domas valdžios, o labiausiai Palangos polic­meisterio Nikitinskio, kurio griežtai buvo prižiū­rimas Vaineikis. Leidimas ne be didelių kliūčių buvo gautas iš Kuršo gubernatoriaus, ir leido tiktai todėl, kad manė, jog Palangoj nesą lietu­vių. Vieną gražią dieną išvydome iškabintus įvairiaspalvius skelbimus: 1899 m. rugpjūčio 8 d. bus vaidinama „Amerika pirtyje“. Vieni džiau­gėsi, kiti su panieka šypsojosi, argi teisybė arba tikrenybė, ne sapnas? Taip juoduoja stam­bios lietuviškos raidės – „Amerika pirtyje“. Ir vis dėlto suvaidins. Nekantraudama laukiau sa­vo tėvo atvykstant iš kaimo, tikėjausi jo džiaugs­mo, kai sužinos tokių nepaprastų naujienų. Ži­nojau, kad jis nusives mane į lietuvišką spek­taklį. Su motina bijojau apie tai kalbėti, nes dau­gelio, o taip pat ir jos buvo manyta, kad tas pasiryžimas gerai nepasibaigs. Jei žmones kankina kalėjimu dėl nekaltos maldaknygės ir elementoriaus, tai ar dykai praeitų toks daly­kas. Čia tyčia valdžios sugalvoti spąstai žmo­nėms įklampinti. Tėvą žinojau labai labai slap­ta skaitant lietuviškus laikraščius iš Tilžės, tad tikėjaus jį su džiaugsmu ir drąsa eisiant į lietu­vių spektaklį. Vienos dvi su drauge N. M. išti­sas valandas kalbėjome, buvome kupinos ne­paprasto jausmo ir laukėme spektaklio dienos kaip didžiausios šven­tės. Slankiojome pa­jūry aplink tą šventyk­lą, kur turėjo vykti ža­dėtas spektaklis, ir laukėme, laukėme. Paprasta daržinė mū­sų vaizduotėje pavir­to šventykla. Ji buvo visai arti prie jūros, prie pat jūros tilto, į jos sieną plakdavosi jūros bangos. Nuo to laiko jūra nuseko, tiltas trumpinamas, ir vieta, kurioje stovėjo daržinė, dabar yra tolokai nuo jūros krašto, užnešta smėlio kopomis. Ten bu­vo pirmasis lietuvių spektaklis. Tuščia ir nyku, tartum užmirštas kapas.

Jau iš pat ryto buvo pastebėta, kad daug daugiau, kaip paprastai, pri­važiavo kaimiečių, ne vien iš artimųjų kaimų, bet buvo daug darbėniškių, kretingiškių ir net salantiškių. Plačiai buvo pasklidęs gan­das, kad vaidins ko­medijas lietuviškai. Po pirmo skambu­čio visi skubėjome į vidų. Žmonių prisirinko pilnutėlė darži­nė, o ji buvo tokia didelė. Prasidėjus vaidinimui, salėje buvo pa­vyzdingiausia tvarka ir tyla. Artistai mėgėjai su­vaidino taip realiai, kad tartum tikrenybėje, o ne scenoje atrodė tas vaizdas. Bent mano at­mintyje iki šios dienos išliko tokio realaus vai­dinimo įspūdis. Bekampis, Agota, Vincas ir An­tanas, rodos, paimti iš kaimo ir perkelti į sce­ną. Po vaidinimo žiūrovai jautėsi patenkinti, tar­tum kartu išgyveno matytą veikalą, plojo triukšmingai ir ilgai. Įvyko, išvydo­me pirmą lie­tuvių vaidini­mą viešai, ne­kliudė priešai, matyt, negalė­jo, grįžome patenkinti. Tė­vas tylėjo ne­paprastai su­jaudintas.“

Įdomius atsiminimus apie pirmąjį viešą lie­tuvišką Palangos spektaklį yra palikusi rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Palangos spektaklis, jo vai­dintojai ir organizatoriai jai padarė itin didelį poveikį. Vėliau šie žmonės ją net įtraukė į kultūrinę veik­lą. Savo prisiminimuose S. Kymantaitė-Čiurlionienė rašo:

Tą vasarą teko man pirmą kartą „regėti vai­dinant“ – ir tai ne bet kokį vaidinimą, bet „Ame­rika pirtyje“, pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palan­goje. Dėdės kažkodėl nebuvo namie, kun. Juo­zas (Tumas-Vaižgantas) iš anksto buvo susita­ręs su vienu ūkininku, kurs turėjo puikius arklius ir žinojo trumpiausią kelią šunkeliais per miškus į Kretingą (iš Kretingos į Palangą vienas vieške­lis). Mat tai buvo sekmadienis. Kunigas Juozas, šuoliais pamaldas atlaikęs, jau buvo persiren­gęs bene dvyliktą valandą važiuoti. Man iš vaka­ro pasakė: „Nepaprastas istorinis įvykis, aš ta­ve nuvešiu – nori?“ Kur nenorėsiu. Nors man atrodė svarbiau pasimatyti su Maryte Bugailaite. Skriste nuskridom. Lekiam tuoj į vadinamą „sopą“ – toks lentinis pastatas prie tilto; jau vai­dinimas prasidėjęs – įsispraudėm, šiokias tokias vietas radom – Bekampis leidosi nuo krosnies… Kai grįžome į Kulius, už kelių dienų sulaukėm svečių – nagi tų Palangos artistų. Buvo tai Povi­las Višinskis, Petras Avižonis, Jadvyga Juškytė ir Gabrielė Petkevičaitė – ji, žinoma, ne vaidinto­ja – įkvėpėja, gal režisierė, o svarbiausia istori­nio įvykio stebėtoja. Vaižgantas man įsakė, kad aš tuos žmones įsidėmėčiau – tai nepaprasti žmonės, tikri lietuviai patrio­tai. Kaip aš juos stebėjau...“

Vladas Na­gevičius, prisimindamas Palangos spektaklį, savo laiške Vladui Mingėlai 1951 m. balandžio 5 d., rašė:

Grįžęs atosto­gų iš Rygos gimnazijos į Palangą, vaikštinėda­mas dairausi ir skaitau didelius spalvotus skel­bimus apie Keturakio „Amerika pirtyje“. Stebė­jausi, maniau sau, gal spauda grąžinta? Žino­jau, kad ji buvo uždrausta ne įstatymais, o vien tik administratyviniu būdu policijos. Gal jau leis­ta ir skelbimus lotyniškomis raidėmis spaus­dinti, nes čia Kuršo, o ne Kauno gubernija? O gal uždraudimas gudriai apeitas, kaip kad bu­vo girdėti apie Petrą Vileišį, kuriam pavyko iš­gauti leidimą kelioms knygoms spausdinti? Ne­turėjau į ką kreiptis, kad būčiau galėjęs atsi­klausti, o su daktaru Vaineikių, pas kurį buvo apsistoję artistai ir darė repeticijas, neturėjau drąsos kalbėti, nes nebuvau su juo pažįstamas. Tuo tarpu vieškeliais nuo Darbėnų ir Kretingos plaukte plaukė šimtai vežimų vaidinimo žiūrėti. Žmonių privažiavo kaip per šv. Roko atlaidus, ir nebuvo tokios patalpos, kurioje būtų tilpę vi­si, o turbūt ir šiandien tokios neatsirastų (prisi­minimai rašyti 1951 m. – aut. p.). Netilpę vidu­je, žmonės apgulė sienas iš lauko, sekė pro plyšius vaidinimą. Aš buvau apsirūpinęs bilie­tu iš anksto. Iš diduomenės mačiau entuzias­tingai plojantį Plungės kunigaikštį Mykolą Oginskį, kuris lietuvių tautinį atgimimą atjaus­davo daugiau už kitus didžponius Lietuvoje. Vaidinimą organizavo (Palangoje gyvenęs) dak­taras Liudas Vaineikis; jam padėjo daktaras F. Janušis iš Kretingos. Abu dalyvavo knygnešys­tės organizavime ir to darbo vykdyme. […].“

 

Parengė Danutė Mukienė

 

Nuotraukoje pirmo viešo spektaklio (Keturakio „Amerika pirtyje“) afišos fragmentas. Iliustracija iš RKIC archyvo

 

Tekstas paskelbtas 2022-01-28

____________________

[1] Citatos kalba netaisyta.

____________________ 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“

Smush Image Compression and Optimization