Pirmasis Palangos vandens gręžinys ir trumpa kurorto vandentiekio istorija

Kokia yra pirmojo Palangos artezinio gręžinio istorija ir kas pasirūpino jo atsiradimu, kaip Palangos vandentiekio tinklai buvo vystomi?

Grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1933), iš savo tėvo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) Palangos valdą paveldėjęs 1891 m., netrukus vedė ir kartu su žmona Antanina Sofija Lonska Tiškevičiene (1870–1953) Palangą pasirinko pagrindine savo rezidencijos vieta. Senajame Palangos miške, daugelio palangiškių šventuoju Birutės mišku vadinamame, jie XIX ir XX a. sankirtoje pasistatė rūmus (dabar juose veikia Palangos gintaro muziejus) ir apie juos įkūrė parką (dabar vadinamas Palangos botanikos parku), ėmė rūpintis kurorto infrastruktūros plėtra, geresnių gyvenimo sąlygų palangiškiams ir atvykstantiems vasarotojams sudarymu. Buvo atnaujinamas kurorto parkas, žinomas ir Kurhauzo parko vardu, daugiau patogumų atsirado paplūdimyje, miesto vilose įsižiebė pirmosios elektros lemputės.

Įdiegiamas naujoves dažniausiai reikėdavo derinti su valdžios institucijomis. Vienos iniciatyvos iš karto sulaukdavo valdininkų palaikymo, norint realizuoti kitas, net ir grafui tekdavo daug pavargti, kartais ir draudimų nepaisyti. Dirbant tokiomis sąlygomis 1908–1910 m. F. Tiškevičiaus iniciatyva prie Kurhauzo atsirado 227 m gylio artezinis gręžtinis šulinys, iš kurio kurortas pradėtas aprūpinti geresnės kokybės geriamuoju vandeniu. Šie darbai buvo užsakyti Karaliaučiaus hidrogeologinei firmai „Bieske A.G“. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais ši firma tokius gręžinius įrenginėjo ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose. Beje, Palangoje 1908 m. pradėtas tiesti vandentiekis buvo trečiasis Lietuvoje. Pirmasis jį dar XIX a. pabaigoje įsirengė Vilnius, o Klaipėda vandentiekį turėjo jau prieš 400 metų (XVI a.).

Pirmasis Palangos artezinis gręžinys iki pat 1956 m. buvo vienintelis kurorte. Nuo šio gręžinio nutiesus pirmąjį vandentiekį, iš pradžių vanduo vamzdynais pasiekdavo tik Kurhauzą bei vilas „Basia“ ir „Zbyšekas“. Į grafų F. ir A. Tiškevičių rūmus tada gręžinio vanduo dar būdavo vežamas arkliais medinėse cisternose. Kiek vėliau, vandentiekį nutiesus išilgai Vytauto gatvės, vanduo vamzdžiais jau atitekėdavo ir į rūmus. Tuo laikotarpiu prie gręžinio buvo prijungta ir Gutmanienei priklausiusi elektrinė, kuri nuo 1908 m. tiekė elektrą ir į Tiškevičių rūmus (ši elektrinė veikė dabartinės Sporto mokyklos vietoje, Basanavičiaus g. 6). Vandentiekis buvo įvestas ir į miesto sūrinę (ji veikė dabartinio knygyno vietoje). Kol buvo tiesiamas vandentiekis kitose miesto vietose, poilsiautojai ir miesto gyventojai gręžinio vandenį namo dažniausiai nešdavosi bidonėliuose. Už vandenį mokėdavo tik elektrinės savininkė Gutmanienė, o kiti juo naudodavosi nemokamai.

XX a. 5 dešimtmečio pabaigoje buvo nutarta vandentiekio tinklą kurorte išplėsti. Palangos vandentiekio istoriją tyrinėjęs ir ją paskelbęs ilgametis bendrovės „Palangos vandenys“ vadovas Vitalius Bernardas Litvaitis savo knygoje „Aš esu toks, koks esu“ [1] yra nurodęs, kad po Antrojo pasaulinio karo grafo F. Tiškevičiaus laikais išgręžtas gręžinys ir nutiesti vandens tinklai priklausė Klaipėdos vandentiekio ir kanalizacijos trestui. Tada vanduo buvo tiekiamas tik vasarą, nes žiemą kurortas neveikdavo. 1950 m. vandentiekio tinklas pradėtas plėtoti – J. Basanavičiaus gatve į jūros pusę buvo paklota apie 3 km tinklų. 1953 m. Tiškevičiaus gręžinys perėjo Palangos miesto vykdomojo komiteto žinion. 1953 m. kovo 2 d. Palangos miesto Vykdomojo komiteto sprendimu įsteigta miesto komunaliniam ūkio skyriui pavaldi ūkiskaitinė Palangos vandentiekio įmonė. Jam vadovauti patikėta Algirdui Čeporiui. Tuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kurorto vandentiekio tinklų plėtrai.

Greitai pirmasis kurorto artezinis gręžinys esamų poreikių jau nebegalėjo patenkinti, todėl 1956 m. kurorto Plytų gatvėje buvo iškastas naujas (didesnis) gręžinys. Tada atsirado galimybė vandentiekį pradėti tiesti ir į privačius namus.

1957 m. miesto vandentiekio tinklų įmonei, kurios pavadinimas keletą kartų keitėsi, pradėjo vadovauti Albinas Griškevičius. Jo didelių pastangų dėka 1961–1963 m. miestas jau turėjo centralizuotą vandentiekį, kurorte pradėjo veikti kanalizacijos sistema.

1963 m. kovo 25 d. vadovauti kurorto vandens ir kanalizacijos ūkiui buvo patikėta V. B. Litvaitičiui. Tais metais miesto vandentiekio tinklų ilgis buvo dar tik 15 kilometrų. Šiuos tinklus pradėta sparčiai plėtoti. Tuo rūpinosi ir 1972 m. vietoje anksčiau veikusios įmonės, kuriai buvo pavesta rūpintis miesto vandentiekio reikalais, įsteigta Palangos vandentiekio ir kanalizacijos valdyba. Jos pavadinimas, veiklos apimtys nuo to laiko keletą kartų keitėsi, tačiau pagrindinis veiklos tikslas liko tas pats – gerinti kurorto aprūpinimą geros kokybės vandeniu, rūpintis miesto vandentiekio tinklų ir kanalizacijos plėtra. 1980 m. vandentiekio tinklų ilgis mieste jau buvo 56 km, 1990 m. – 100 km. Kunigiškėse, toje vietoje, kur dabar veikia pirčių kompleksas „Medūza“, buvo pastatyti vandens valymo įrenginiai. Vėliau jie perkelti į Būtingę ir ten veikia iki šiol.

Vandentiekio ir kanalizacijos ūkiui V. B. Litvaitis vadovavo iki 2001 metų. Šiose pareigose jį  pakeitęs Pranas Madzajus – iki šiol. Nuo 2003 m. Palangoje veikia specialios paskirties uždara akcinė bendrovė „Palangos vandenys“.

Na o pirmąjį Palangos gręžinio vietą šiandien primena jo vietoje pastatyta skulptūra-fontanas. Neseniai yra surastas dangtis, po kuriuo yra išlikęs pirmasis Palangos artezinis gręžtinis šulinys.   

________________________ 

[1] Litvaitis V. B, L. Paleckis-Kaktavičius L., Šimtmečio istorija, Klaipėda, 2008, Litvaitis V.. B., Aš esu toks, koks esu, Palanga, 2015.

_______________________

Danutė Mukienė

Danutės Mukienės nuotraukoje – Palangos pirmojo artezinio gręžinio vietą ženklinanti skulptūra-fontanas „Vanduo“ (autorius –  klaipėdietis menininkas Vytautas Balsys)

Tekstas paskelbtas 2022-01-15

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“