Pasaka „Eglė žalčių karalienė“

Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ turi daug variantų ir keletą pavadinimų. Du iš jų siūlome skaitytojams.
 
 
Apė (apie) Eglę ir Žilviną
Mat kad kitąsyk, gilioje senovėje, buvo diedukas ir bobutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris,
kurių jauniausioji buvo vardu Eglė.
Vieną vasaros vakarą visos trys sesers išėjo maudytiesi į šioželką¹. Prisipuškinusios sau ir
išsipraususios išlipo ant kranto apsirėdyti². Štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje įsirangiusį
žaltį. Ką čion daryti? Vyriausioji, pagriebusi mietą³, prišoko, norėdama jį išbaidyti. Bet žaltys prašnekėjo į jauniausiąją žmogiška kalba ir tuomi pergandino visas.
– Duok, – sako, – Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!
Verkė Eglė: kaip tai ji gali eiti už žalčio.
– Atiduok, – sako, – marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykai.
O žaltys vis savo:
– Duok, – sako, – žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats išlįsiu.
Nėra ką daryti, reikia duoti žodį. Ir prižadėjo.
Po trijų dienų žiūri, kad visas žalčių pulkas atšliuožė į jų kiemą. Persigando visi. Žalčiai vieni apsikarstė
ant vartų, kiti užsirangė ant lėlelių, apsivyniojo ant tuinų⁴, žalgų⁵, piršliai gi tiesiog nuslinko į vidų ant
mentės su seniais ir nuotaka. Seniai purtėsi, nenorėjo tikti, bet, matydami tokią žalčių knipavą6,
prisidingėjo⁷ ir noroms nenoroms priversti buvo išleisti visų mylimiausią, jauniausią, patogiausią dukterę.
Žalčiai, gavę marčią, su lalavimu apleido senių namus. Namiškiai apverkė, apraudojo savo lepūnėlę,
tardami, jog ją tie bjaurūs žalčiai kur užkantupiję⁸ ėsą.
Tuomi tarpu Eglė atkako sykiu su visa gauja į pamares ir sutiko ten dailų jaunikaitį, jos belaukiantį.
Tas pasisakė jai, jogei jis ir yra tas pats žaltys, ką tupėjo jos marškinių rankovėje. Tuojaus persikėlė visi
ant netolimos salos ir iš ten nusileido į pažemę po mariomis, kur buvo žalčio puikiai išpuošti ir išrėdyti
rūmai. Čia jie pakėlė svodbinę puotą⁹, gėrė, šoko ir uliavojo per tris nedėlias¹⁰.
Eglei ramu buvo, linksma gyventi laisvėje, liuone pas žaltį, ir ji suvis užmiršo apie savo tėviškę. Praėjo
devyni metai potam. Eglė jau sulaukė tris sūnus: Aržuolą, Vuosį ir Beržą ir vienturtę jauniausią dukterę,
vardu Drebulė. Vieną sykį vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:
– Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eikime pas juos kada nors atsilankyt.
Tada tai ji atsiminė ant savo tėvų, brolių ir seserų ir visos savo padermės. Tikrai, kaip jiems ten einasi,
ar sveiki, ar gyvi, ar rasi jau seniai kurie numirę. Ir pradėjo mausti eiti ir eiti pasižiūrėti tėviškėje: juk tiek
metų nebuvusi, nemačiusi savųjų, išsiilgusi mat jųjų. Žaltys tartum prijautė ir tikte netiko.
– Gerai, – sako, – atsilankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį, ką yra kamaroje.
Žaltienė įkibo į vindą¹¹ taip, kad tas burgzdamas sukosi pagrečiam kelias dienas. Verpė verpė, o šilkų
kuodelis vis toks, koks buvo buvęs iš pradžių. Mato, kad čia prigavimas. Kuodas regimai užkerėtas, o
tada ir verpusi nesuverpsi. Goglina Eglė pas vieną senę, ką netoli nuo jų gyveno ir kuri nuog visų buvo
laikoma už žiniūnę, burtininkę. Atėjusi lūgojo¹²:
– Močiutėle močiuke, pamensk, kaip tą šilkų kuodelį suverpusi.
Senė išpasakojo, ką reikia padaryti.
– Įmesk, – sako, – į ugnį, kad kūręsis žaidas¹³, nes kitaip niekados nesubaigsi verpusi.
Ji parėjusi ir įmetė kuodelį, žaidą užkūrusi kepti duonai. Kada šilkai nupurškė, Eglė pamatė kaip gerą
kultuvę pamatinę¹⁴, kuri raitėsi ant ugnies, ir ji suprato, jogei ta pamačkė ir leido šilkus iš savęs.
Ta, baigusi tokiu būdu verpimą, vėl spičijo¹⁵ patį, kad leistų pas tėvus pasiviešėti nors ant kelių dienų.
Vyras gi ištraukė iš pasuolės geležinius čeverykus¹⁶ ir sako:
– Kaip juos suavėsi, – sako, – tai tada ir keliauk sveika.
Apsiavusi ji tuos čeverykus ir šlamščia, ir brūžina į plytas, į akmenis, į žvyrių, kur tik prigriebusi, bet
čeverykai stori, mato, kad visam jos amžiui užteks. Eina vėl pas senę lūgoti rodos. Senutė pamentė jai
nunešti čeverykus pas kalvį ir paprašyti pagruzdyti juos žaizdre. Ji taip ir padarė. Čeverykai padegė gerai,
kad ji juos ing tris dienas nuplėšė, ir vėl prašosi vyro, kad dabar jau leistų, nes štai čeverykai jau suirę.
Vyras sako:
– Gerai, bet eidama dar privalai prisikepti nors zuikio pyrago lauktuvėms genčių ir brolių vaikams.
O pats jau paliepė iškavoti visus indus. Eglė mąsto, paisto, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir
užmaišyti ragaišį be rykų, ir vėl kiūtina pas senę. Senė pamentė jai su raugu, ką paliekama yra nuo
maišymo duonos, išteplioti rėtį, pasisemti juomi vandens ir jame gi užmaišyti ragaišį. Žaltienė, kaip buvo rodyta, užmaišė, iškepė ant rytojaus zuikio pyrago ir, atsisveikinusi su vyru, išdūlino su vaikais ing
tėviškę. Pats išėjo palydėti, perkėlė ant marių kranto ir ant kelio įsakė, kad viešėtų ten tik tris dienas ir vėl grįžtų kuo greičiausiai.
– Kai grįši, – sako, – tai eik viena su vaikais ir, atgramzčiusi ant marių kranto, taip turi šaukti manęs
(dainuojama):
„Žilvine Žilvinėli,
Jei tu gyvas, pieno puta,
Jei negyvas, kraujo puta
…………………………………“
Ir jeigu, – sako, – pamatysi ant marių atplaukiant pieno putą, tai žinok, – sako, – jog aš dar gyvas, jei
kraujo putą – tai jau po manimi. O jūs, vaikai, šiukštu prasitarti ten, kaip manęs šaukia.
Pasakęs taip atsisveikino ir linkėjo jai atsilankius laimingai pargrįžti atgalios.
Kada ji atėjo į tėviškę, tai ten radosi nišpasakyta linksmybė, visa padermė, kaimynai, tolimi ir artimi
gentys ir giminės susirinko jos pasveikyti, pažiūrėti, už viens kito klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su
žalčiais, ar gražu, ar linksma ten pas juos, ir negalėjo atsigėrėti jie ir atsidyvyti¹⁷ nuo jos pasakojimų. Visi ją vaišino, meilės kalbas kalbėjo, taip, jog ji ir nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuom tarpu jos broliai, sesers ir tėvai samprotavojo, kaip ją suvis užlaikyti pas save, ir sutarė, kad
geriausiai iškvosti nuo Eglės vaikų, kaip jų motė, sugrįžusi ant marių, šauks savo patį, ir paskui, nuėjus į
pamares, pašaukti ir jį užpampyti. Pirmiausiai ant to išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Aržuolą į girią ir apstoję jį kamantinėjo, bet šis nusidavė nežinąs, norint ir smagiai nupliekė jį rykštėmis. Tada dėdžiai
įgrasino, idant nieko nesakytų savo motinai. Taipogi antrą ir trečią dieną buvo išvedę Vuosį ir Beržą, bet
ir iš tų nieko neišgavo. Ant galo išviliojo jauniausiąją Eglės dukterę Drebulę. Toji iš pradžių taip pat
sakėsi nežinanti, bet kaip tik pamatė rykštes, ką tie traukė iš po skvernų, suvis persigando ir viską
iššvepliojo. Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, nutraukė į pamares pašaukti Žilviną. Kaip tik tas
atplaukė, jie visi supuolę jį ir sukapojo. Pargrįžę namon nieku neprasitarė Eglei.
Jiji po devynių dienų atsisveikinusi su gera širdimi nukako pas mares ir pradėjo šaukti Žilviną taip,
kaip buvo įsakyta:
– Žilvine Žilvinėli,
Jei tu gyvas, pieno puta,
Jei negyvas, kraujo puta…
Suviskėjo, sujudo marės iš pat dugno, ir Eglė pamatė – štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis
kraujo puta, ir ji išgirdo balsą savo vyro iš gelmės marių, jogei papjovę su dalgiais jos broliai ir kad
būtent Drebulė išdavusi jiems jo šūkį. Susigraudino Eglės širdis, ir ji balsu pratarė (dainuojama):
– Kad tu pavirstum į drebulę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lytus burnelę
Kad iššukuotų vėjas galvelę…
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė…
Kaip ji ištarė, teip ir įvyko. Ir dabar dar drūčiausi pagirtini medžiai pas mus – aržuolas, vuosis ir beržas,
o drebulė ir šiandien nuo mažiausio vėjelio, vos šiurenančio, dreba už tai, kad ji drebėjo prieš savo
dėdžius ir išdavė savo tikrą tėvą ir motiną.
________________
¹ Šioželka – kūdra.
² Apsirėdyti – apsirengti.
³ Mietas – kuolas, baslys.
⁴ Tuinai – baslių tvora.
⁵ Žalga – didelė ilga vytis.
₆ Knipava – knibždynas, daugybė.
⁷ Prisidingėti – išsigąsti.
⁸ Užkantupyti – užkamuoti, nužudyti, nugalabyti.
⁹ Svodbinė puota – vestuvių puota.
¹⁰ Nedėlia – savaitė.
¹¹ Vindas – verpimo ratelis.
¹² Lūgoti – prašyti.
¹³ Žaidas – ugniakuras.
¹⁴ Pamatinė, pamačkė – rupužė.
¹⁵ Spičyti – neduoti ramybės, raginti.
¹⁶ Čeverykai – batai.
¹⁷ Atsidyvyti – atsistebėti.
Užrašyta 1883 m., Maskvoje.
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios [surinko Jonas Basanavičius, parengė Kostas Aleksynas], V., 1997. Pirmą kartą paskelbta: Lietuviškos pasakos yvairios [surinko Dr. J. Basanavičius, Chicago (IllI): Turtu ir spauda „Lietuvos“, d. 3, 1904, nr. 194, p. 422–426.
 
Žaltys ir mergaitė
Buvo karaliaus duktė. Tėvai jai davė žiedą ir liepė niekur nepamesti. Jinai nuėjo į dumburį¹ praustis
burną. Ir įpuolė žiedas į dumburio gilumą. Nieks negalėjo pasiekti. Jinai atsistojo ir verkia. Žaltys atėjęs
klausia:
– Ko tu verki?
Mergaitė sako:
– Turėjau žiedą, ir nupuolė į dumburio dugną, nieks negali pasiekti.
Žaltys sako:
– Būk mano pati, tai pasieksiu.
Mergaitė sutiko, sako:
– Gerai, būsiu.
Žaltys sakęs:
– Utarninke² atvažiuosiu į vestuves.
Ir išėmęs padavė jai žiedą.
Karalaitė, pargrįžusi į namus, pasakė:
– Pasižadėjau žalčio pačia būti, – ir pradėjo verkti.
Sesės sako:
– Tylėk, neverk, mes padarysim, kad tau nereiks už jo tekėti. Tik eik į svirną ir verpk linus.
Atvažiavo žaltys su piršliais ir pabroliais – visokios bjaurybės. Susitarusios seserys vietoje jauniausios
išvedė vyriausią sesę. Žaltys, su ja pašokęs, sako:
– Čia ne mano panelė, čia vyriausioji seselė. Mano panelė aukštame svirnelyje linelius verpia ir
graudžiai verkia.
Tada atvedė karvę, užrišusios jai ant ragų skarelę. Žaltys, pašokęs su ja, sako:
– Čia ne mano panelė, čia margoji karvelė. Mano panelė aukštame svirnelyje linelius verpia ir
graudžiai verkia.
Atvedė kiaulę. Žaltys pašoko su kiaule ir sako:
– Čia ne mano panelė, čia žiloji kiaulelė. Mano panelė aukštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai
verkia.
Nėra ką daryti, išeina iš svirno toji mergelė. Žaltys pamatęs tik nusitvėrė ir nužvingėjo į marių dugną.
Juodu ten gyveno gerai. Turėjo du sūnu ir dukterį. Vieną sykį ji prašosi savo paties pas tėvų važiuoti.
Jis jai davė stiklinius čeverykus, vaško ratelį ir šilkų kuodelį ir sako:
– Kaip tuos čeverykus pernešiosi, kaip tą ratelį perverpsi, kaip tuos šilkus suverpsi, tada leisiu.
Ir išėjo. Pati ėmė verkti. Tada žalčio motė pamokino:
– Čeverykus duok į suolą – ir sudūš. Ratelį pastatyk ant kakalio – sutirps. Kuodelį pamesk į kakaklį – ir
sudegs. Tada jis tave leis.
Ji teip ir padarė. Parėjo pats ir sako:
– Dabar eik, tik aš pasakysiu, kaip tu mane prišauksi. Priėjusi prie marių, sakyk: „Žalty vyre, ar dar
gyvas? Pieno putos ar gyvos, kraujo putos ar negyvos?“ Kad bus pieno putos, tai aš gyvas, kad bus
kraujo putos – negyvas.
Ji išėjo, nuėjo pas savo tėvų su vaikais, pasisveikino ir vieši. Dabar brolis įsivedė vieną vaiką su savim
gulti. Sako:
– Aš tave mušiu.
Vaikas sako:
– Dėde, už ką mane muši?
– Pasakyk man, ką tavo tėvas sakė išleisdamas?
Tas vaikas sako:
– Aš nežinau, aš negirdėjau.
Antrą naktį vedasi antrą vaiką. Ir tas sakė:
– Nežinau.
Trečią naktį įsivedė dukterį. Ta persigando barimo ir grūmojimų ir pasakė, ką sakė tėvas.
Tada tas brolis, paėmęs dalgį, nuėjo į pajūrį ir sako:
– Žalty vyre, ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos, kraujo putos ar negyvos?
Iškilo pieno putose žaltys. Brolis tuojau jam galvą nukirto. Pargrįžęs namon, pakabino dalgį prengyje.
Žalčio pati, pamačiusi dalgį, nusiminė – eisianti namon. Tėvas – neleisti, bet jinai išėjo. Nuėjo prie
marių ir sako:
– Žalty vyre, ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos, kraujo putos ar negyvos?
Kraujo putos burbt burbt ir pasirodė ant vandens. Pati ėmė verkti ir šaukia:
– Žalty vyre, ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos, kraujo putos ar negyvos?
O žalčio motina atsiliepė:
– Tuodu sūneliu kaip ąžuolėliu, o ta viena dukrelė kaip žalia varlelė.
Visa pasaka.
______________
¹ Dumburys – kūdra.
² Utarninkas – antradienis.
Užrašė Jadvyga Teofilė Juškytė, 1904 m.
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios [surinko Jonas Basanavičius, parengė Kostas Aleksynas, įvadą parašė Leonardas Sauka, paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos], V., 1995.
Pirmą kartą paskelbta: Lietuviškos pasakos yvairios, t. 2 [surinko dr. J. Basanavičius], Chicago (Ill): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904, nr. 84, p. 185–187.