Juozas Mickevičius: parapijų kalėdojimas Žemaitijoje

Žemaitijos muziejininkas ir  kraštotyrininkas Juozas Mickevičius (1900–1984) savo paliktuose tautosakos užrašuose nurodo, kad seniau visose Žemaitijos parapijose klebonai stengdavosi iki Kalėdų savo parapiją iškalėdoti – aplankyti visas parapijoje esančias sodybas. Klebonai parapiją lankydavo kartu su bažnyčios tarnais – vargonininku ir zakristijonu. Varpininkas parapijonims iš anksto, prieš kelias dienas, pranešdavo, kada bus kalėdninkai, užsakydavo jiems pietus ir nakvynę. 

Kalėdoja ir varpininkas. Šis, įeidamas į trobą, pirma prie durų paskambina varpeliu. Šeimininkai varpininkui artėjančių Kalėdų proga duoda kelis gorčius[i].

Nuo senų laikų iki Muravjovo įvestos tvarkos Žemaitijoje kalėdoti klebonas važiuodavo savo arkliais, o bažnyčios tarnai kalėdojimui pasisamdydavo vežimą. Muravjovas uždraudė klebonams važiuoti kalėdoti. Tada parapijiečiai pradėjo patys važiuoti parsivežti kalėdninkų – klebonų, kunigų, vargonininko ir zakristijono į savo kaimą ar sodybą.

Tikintieji kalėdninkus gerbdavo, laukdavo jų, o atvykus kunigui, klebonui, papasakodavo jiems apie savo negandas, paskųsdavo tuos, kas būdavo nusižengę Bažnyčios įstatymams. Klebonas, kalbėdamas su jaunimu, pasidomėdavo, ar šie moka Katekizmo tiesas ir poterius, o jei sužinodavo, kad nemoka, nurodydavo išmokti. Dėl to dauguma jaunuomenės su baime laukdavo kalėdninkų. Jei kuris nors bernas nemokėdavo katekizmo ar būdavo nusižengęs Bažnyčios įsakymams, dažnai, į kiemą įvažiavus kalėdninkams, bėgdavo pasislėpti į daržinę šiauduose ar šiene, kartais išbėgdavo net į mišką. 

Kalėdnnkai, įėję į kambarį, pirmiausiai pasisveikindavo, pagarbindavo Jėzų Kristų (pasakydavo „Tegul bus pagarbintas“) ir sugiedodavo giesmelę lotynų kalba. Tada klebonas suklaupusiems sodybos gyventojams duodavo pabučiuoti relikvijorių arba kryželį ir visus, buvusius troboje, pakrapidavo[ii] švęstu vandeniu. Tada pradėdavo bendrauti su jaunimu, imdavo klausinėti Katekizmo (einant metams ši tradicija nunyko), sodyboje gyvenantiems suaugusiems žmonėms padalindavo po kortelę velykinei išpažinčiai. Mažus vaikus klebonas apdovanodavo saldainiais, jaunimą – abrozdėliais[iii], medalikėliais.

Seniau buvo tradicija kalėdotojus itin gausiai pamalonindavo visokiomis gėrybėmis. Einant laikui, tų lauktuvių kiekis vis mažėjo. Anksčiau ūkininkas kalėdotojams duodavo vidutiniškai po vieną rublį, po 10 gorčių rugių, Bažnyčios tarnams – po kelias dešimtis kapeikų. Kai klebonas klausinėdavo jaunimą Katekizmo, kartais vargonininkas su zakristijonu užtraukdavo tokią dainelę:

Diena Dievo, diena Dievo užgimimo

Dėl to ir mes, dėl to ir mes prašom Jūsų

Duokit kalėdų, duokit kalėdų dėlėi mūsų

Visų grūdų ir pinigų.

Šumpių, kumbių (2 k.) ir lašinių,

Ir žąselių, ir antelių, ir kilbasų[iv].

Duokit arielkos (2 k.) ir užkandos,

O alučio, alučio ant pabangos (2 k.).

Iš dainos teksto matosi, ką ūkininkas kalėdninkams duodavo natūra.

Apsinakvindinę pas ūkininkus kalėdninkai su jais žaisdavo įvairius žaidimus – puodus degė, šiušį mušė, žiedą dalijo, tetervinais ulbėjo (ulbėdavo „tetervinas“ ir „tetervinė“). Būdavo žaidžiamas ir „Smerčio[v] žlugtis“.

 

Duomenys surinkti Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose, Plateliuose.

 

Parengė Danutė Mukienė

 

Bonifaco Vengalio nuotrauka

________________________

[i]  Senovinis skysčių ir biralų matas. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Lietuvoje tai  2,82 ar 3 litrai. Iš pradžių lenkiškas gorčius buvo 3,75 l (32 gorčiai sudarė 1 kartį, lygią 120 l), lietuviškas – 5,6 l (12 gorčių sudarė 1 pūrą, lygų 67,2 l), rusiškas – 3,28 l (64 gorčiai sudarė 1 ketvirtį, lygų 210 l). Pagal 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo patvirtintą matų sistemą gorčius prilygintas 2,83 litro. XIX a. plintant metrinei matų sistemai gorčius suapvalintas iki 3 litrų. Lietuvoje vartotas iki metrinės matų sistemos įvedimo (1920).

[ii] Pašlaksto.

[iii] Šventųjų paveikslėliais.

[iv] Dešrų.

[v] Mirties.

Smush Image Compression and Optimization