Vargonai didesnėje bažnyčioje – ne tik būtinybė. Jie, ypač gerai grojantys, yra ir kiekvienos parapijos, bažnyčios garbės reikalas, pasididžiavimas. Be jų šventovė – lyg žmogus be klausos ir balso. Jis gali jausti, bet negali kalbėti ir negali visa savo muzikalia jėga prabilti į žmones.
Ar būta kokių nors muzikos instrumentų Palangos bažnyčiose iki XVII a. 9 dešimtmečio, nebuvo žinoma iki 2007 m. pavasario. Pradėjus rengtis mokslinei konferencijai, skirtai Palangos bažnyčios 100-mečiui, menotyrininkė dr. Rūta Janonienė ir kultūros istorikė Regimanta Stankevičienė pradėjo tyrinėti paskutiniais metais surastus, išaiškintus Palangos bažnyčios vizitacijos aktus, inventorius. Tada ir paaiškėjo daug iki šiol nežinomų Palangos kurorto, o ypač katalikų bažnyčios, istorijos puslapių. Sužinojome ir tai, kad Palangos bažnyčioje šiuo metu esantys vargonai čia – jau ne pirmieji ir ne antrieji.
Pirmąją žinią apie tai, kad Palangos bažnyčioje vargonams yra numatyta vieta, surandame 1677 m. Palangos bažnyčios vizitacijos akte. Čia rašoma, kad virš didžiųjų durų esantis choras muzikantams buvo dar be vargonų[1]. Tikėtina, kad jie buvo įsigyti greitai po to, nes 1738 m. Palangos bažnyčios vizitacijos akte jau rašoma, kad chore stovėjo seni sugadinti vargonėliai (pozityvas)[2]. Iš 1775 m. Palangos bažnyčios vizitacijos akto sužinome, kad 1762–1767 m. Palangoje pastatytoje bažnyčioje buvo nauji 8 balsų vargonai, kad bažnyčia turėjo 1772 m. Šv. Rožinio brolijos lėšomis už 29 auksinus Liepojoje nupirktą valtorną, kad iš senų muzikos instrumentų bažnyčioje tuo metu dar buvo būgnų ir triūbų[3].
1806 m. vizitacijos akte minimi geri 8 balsų vargonėliai (pozityvas)[4]. 1839 m. vizitacijos akte pažymėta, kad 1837 m. Palangos klebono kun. Antano Milevskio rūpesčiu ir lėšomis, remiant parapijiečiams, buvo iš naujo perdarytas[5] prieš tai buvęs sugedęs, naudoti nebetinkamas pozityvas.
Kokius vargonus Palanga turi šiandien?
1976–1978 m. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje inžinierius Eduardas Alekna pastatė naujus 16-os registrų vargonus. Jiems buvo panaudota dalis dar tinkamų detalių iš senųjų Palangos bažnyčios vargonų, kurie į naująją, 1907 m. pastatytą bažnyčią buvo perkelti iš iki 1762–1767 m. statytos medinės Palangos bažnyčios (veikė kol buvo pastatyta naujoji bažnyčia – 1907 m.). Šie vagonėliai buvo 7 registrų. Jie stipriai nukentėjo pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, kai buvo apšaudoma Palanga. Pagrindiniu taikiniu tąsyk buvo Palangos bažnyčia, nes vokiečiai buvo gavę žinių, kad ten gali būti įsitvirtinę sovietų armijos kariai. Pasak prelato dr. Broniaus Barausko, „stambaus kalibro sviedinys pataikė į bažnyčios kryžminį kampą (antroje kondignacijoje), išvertė kampinę sieną su dviem langais, sugriovė patį centrinį lubų skliautą ir 3–5 gretimus lubų kvartalus. Kiti, mažesnio kalibro sviediniai, pramušdami vieną bokšto rozetę, bokšto viršutinius langus, patekę į vidų, sugriovė dar vieną kvartalą skliautų virš vargonų, sudaužė ir sujaukė pačius vargonus“.[6]
Pirmasis Palangos vargonininkas, apie kurį pavyko rasti rašytinių žinių, buvo ilgą laiką su pertrauka šias pareigas ėjęs Jonas Norkus. Dirbdamas čia antrąjį kartą (1915–1918) jis suorganizavo pirmąjį Palangos bažnytinį chorą.
J. Norkų pakeitė Vladas Puškorius, vargonininko pareigas ėjęs 1918–1920 ir 1927–1934 m. Vėliau, 1934–1936 m., kurorto katalikų bažnyčios vargonininku buvo Jonas Šlekys. Jį pakeitė Jonas Dzimida, čia dirbęs 1936–1945 m. Pokario laikotarpiu iki 1952 m. vargonininku dirbo palangiškis J. Balašaitis, 1952–1953 m. – Vladas Baronas, vėliau – Stanišauskas, jį pakeitė anksčiau vargonininku dirbęs J. Balašaitis. 1956–1964 m. vargonininko pareigas ėjo Palangoje gimęs Petras Martikonis. Nuo 1964 m. pradžios Palangoje vargonininku dirbo Edmundas Jucevičius. Gimė jis 1943 m. gruodžio 13 d. Viduklėje (Raseinių r.), 1961 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą. Savarankiškai groti vargonais pradėjo 1962 m. Prieš atvykdamas į Palangą, jis vargonininku jau buvo dirbęs Grinkiškyje, Tryškiuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Mirė E. Jucevičius 1974 m. lapkričio 24 d. Po E. Jucevičiaus vienas kitą per trumpą laiką Palangoje pakeitė net trys vargonininkai. Tuo laikotarpiu ilgiausiai (1975–1979) vargoninku dirbo klaipėdiškis Jonas Statkus. Kurį laiką vargininko pareigas ėjo Rimas Mažrimas. XX a. 8 dešimtmečio pr.,m klebonu dirbant prelatui dr. B. Barauskui, vargonininku dirbo Tomas Kubilius (g. 1957). Klebono pareigas einant kun. J. Miklovui, Palangos vargonininku buvo iš Mažeikių į Palangą atvykęs gyventi Alfonsas Laureckas (dabar jau miręs). Posmetį – nuo 1991 m. rudens iki 1992 m. vasario vargonininku Palangos bažnyčioje dirbo klaipėdiškis Gilvydas Bendoraitis (tuo metu Palangos klebono pareigas ėjo kun. V. Petrauskas). Pastaruosius penkiolika metų (nuo 1992 m. vasario mėn.) Palangos vargonininku dirba Palangos S. Vainiūno muzikos mokyklos mokytojas, Kultūros centro šaulių choro „Naglis“ meno vadovas Edmundas Jucevičius, 1964–1974 m. Palangoje dirbusio vargonininko Edmundo Jucevičiaus sūnus, gimęs Palangoje 1970 m. kovo 4 d. Jis yra baigęs (1994 m.) Lietuvos muzikos akademiją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur įsigijo choro dirigento specialybę.
Šiuo metu Palangoje gyvena vienas žymiausių Lietuvos vargonų specialistų Alvydas Šeduikis Alvydas tęsia iš kartos į kartą perduodamą savo šeimos tradiciją. Vargonininkas buvo jo senelis – Antanas Šeduikis (1909 07 13–1987 12 28) ir tėvas – Alvydas Petras Šeduikis (1941 04 13–1987 01 24), vargonininko pareigas ėjęs Skuode, Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, Telšiuose, taip garsėjęs ir kaip vargonų meistras.
Inžinieriaus Edvardo Aleknos pastatytų vargonų Lietuvoje nemažai. Vargonų specialistai jų nelinkę girti. 2004 m. Palangos klebonui Algiui Genučiui užsakius, Palangos bažnyčios vargonus remontavo jau minėtas Lietuvoje ir užsienyje žinomas, Palangoje gyvenantis vargonų meistras Alvydas Šeduikis (jan.). Jis nurodo, kad Palangos „vargonai dviejų manualų ir pedalų, turi 17 balsų eilių. Fasadiniai vamzdžiai poliruoto vario. Prospekto stilistika būdinga to laikmečio vargonų statymo „modernioms tendencijoms“. Deja, instrumentas sugrūstas į bažnyčios bokšto nišą, dėl to nukenčia akustinės subtilybės. Medžiagos, naudotos vargonų gamybai, nieko bendro neturi su ilgametėmis vargonų statymo tradicijomis (kalti „deficitų laikai“?). Dalis vidaus vamzdžių yra pagaminti iš kietos žalvario ar cinko skardos (todėl tembras „kietas“ ir šaižus), dalis paimta iš kitų, gerokai senesnių vargonų. Vargonai valdomi pneumoelektriniu būdu (vargonų mechanizmas yra pneumomechaninis, o grojimo pultas elektromagnetinis). (…) Ant Palangos vargonų yra pritvirtinta (prisukta) varinė plokštelė su tokio turinio įrašu: „JUOZEFOS OPULSKAITĖS-ŠLIAGERIENĖS (1896–1976) pal. MSGR.PRELATO Dr. BRONIAUS BARAUSKO DOVANA. Var. st. inž. EDVARDAS ALEKNA (1978)“[7]. Taigi plokštelėje įamžinti pagrindiniai vargonų fundatoriai – Juozefa Opulskaitė-Šliagerienė (1896–1976) ir prelatas dr. Bronius Barauskas, taip pat nurodytas ir vargonų meistras – Edvardas Alekna.
Anot A. Šeduikio (jaun.), dabartiniai Palangos vargonai neužpildo Palangos bažnyčios akustinės erdvės nei kiekybiškai, nei kokybiškai, todėl ateityje parapijai vertėtų ieškoti galimybių pasistatyti naujus vargonus.
A. Šeduikio (jaun.) žodžius patvirtina ir dabartinis Palangos vargonininkas Edmundas Jucevičius, nurodantis, kad „labai nekokybiškos Palangos vargonai registrų „spalvos“, kažkokios metalinės, skardinės“[8]. Po remonto, kurį atliko A. Šeduikis (jaun.), vargonai, kiek įmanoma, yra aptvarkyti, derinami, bet tie „patampymai“ labai trumpai išlaiko ir vėl reikia prie vargonų krapštinėtis…“[9]
Kokia perspektyva? Anot E. Jucevičiaus, „reikia ieškoti pinigų ir pasistatyti naujus, Palangos bažnyčios erdvei pritaikytus vargonus. Geriausiai, kad tai būtų ne koks nors „labdarinis“ instrumentas“[10].
***
Publikacijos autorė dėkoja dr. Rūtai Janonienei, vargonų meistrui, ekspertui Alvydui Šeduikiui (jaun.) ir Palangos vargonininkui Edmundui Jucevičiui už suteiktą informaciją.
Danutė Mukienė
Ado Sendrausko nuotraukoje – Palangos bažnyčios vargonai
Tekstas paskelbtas 2022-01-29
____________________________
[1] Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA), Sign. 139, 1677 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l. 547v–556v.
[2] KAKA, Sign. 139, 1738 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l.7.
[3] Palangos bažnyčios archyvas, 1770 m. inventoriaus pabaiga; 1775 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas.
[4] LVIA, f. 669, ap. 2, b. 221, l. 398.
[5] LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249, l.90.
[6] Bronius Barauskas. Palanga. Šimtmečių epizodai. – Palanga, 1983–1984, p. 23.
[7] Eilutės iš Alvydo Šeduikio (jaun.) laiško, rašyto publikacijos autorei 2007 m. gegužės 21 d.
[8] Eilutės iš Edmundo Jucevičiaus laiško, rašyto publikacijos autorei 2007 m. gegužės 25 d.
[9] Ten pat.
[10] Ten pat.
__________________________
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą
