Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje yra penki altoriai. Trys iš jų yra marmuriniai, pagal palangiškių užsakymą sukurti tuo metu Pietų Prancūzijoje veikusiosj Fransua Dominyko Monos dirbtuvėje Tulūzoje. Tai Ddysis, Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies – sukurti. Kiti du altoriai (Šv. Roko ir Šv. Juozapo) yra mediniai. Jie yra perkelti iš senosios bažnyčios.
Trys Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios neogotikiniai altoriai su horeljefais 1993 m. vasario 5 d. įtraukti į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 8603). Jų numeris Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DV605. Šie altoriai yra Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių komplekso Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios (unikalus objekto kodas 1294) vertingųjų savybių dalis.
Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios istorijos tyrinėtojas Vaclovas Strimaitis savo darbe apie Palangą yra pažymėjęs, kad kad 1904 m., kai buvo mūrijamos naujosios mūrinės neogotikinės Palangos bažnyčios sienos, buvo susitarta su meistru J. Monna, kad jis Prancūzijos pietuose (Tulūzoje), savo marmuro dirbinių ateljė, už 3 711 rublių pagamins du šoninius altorius, sakyklą ir presbiterijos baliustradą. Ekspeditorius Abelčijani pargabeno marmurinius dirbinius į Klaipėdą ir gavo už tai 407 rublius. 1907 m. altoriai buvo sumontuoti. Už bažnyčiai skirto balto marmuro jėzaus altoriaus pagaminimą apmokėjo grafienė Sofija Horvataiė-Tiškevičienė ir Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Kitą tokį pat Dievo Motinos altorių ir gotiško stiliaus marmuro sakyklą iš rinkliavų nupirko dekanas Juozapas Šniukšta. Tąsyk J. Šniukšta, apžiūrėjęs atvežtus du altorius, tarė: „Šie altoriai tik koplyčiai, bet ne tokiai bažnyčiai“ (jie buvo gerokai mažesni, negu buvo numatęs klebonas). Taip atsitiko dėl užsakovo ir altorių meistro nesusikalbėjimo: J. Monna buvo paprašęs už palangiškių užsakytus pagal jau turimus brėžinius gaminamus marmuro šoninius altorius sumokėti 5 000 rublių. Klebonas J. Šniukšta paprašė nuolaidos – kainą sumažinti trečdaliu. J. Monna, nesuprasdamas sandėrio esmės, sutiko padaryti trečdalį, tad ir atsiuntė į Palangą altorius, trečdaliu mažesnius…
Todėl šoniniai altoriai ir skęsta bažnyčios erdvėje, bet ne taip jau pastebimai, nes jie su sakykla ir baliustrada sudaro ansamblį. Didįjį altorių prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pagaminęs tas pats J. Monna, bet, nesuspėjus altoriaus atvežti, karo metais jis kartu su J. Monnos dirbtuvėmis buvo sunaikintas. Po karo klebonas J. Šniukšta Prancūzijoje užsakė naują marmurinį didįjį altorių. Jis buvo padarytas, atvežtas į Palangą ir iki šiol puošia bažnyčios presbiteriją.
1941 m. birželio 22-ąją Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, pirmąją karo dieną, apšaudant Palangą, bažnyčia stipriai nukentėjo. Tuo metu Palangos klebonu dirbęs kun. Apšaudant miestą, bažnyčia buvo apdraskyta iš išorės ir vidaus, sudaužyta, apgadinta daug bažnyčios vidaus įrengimų. Nukentėjo ir altoriai: didžiajam nuvertė dešinį sparną ir aplaužė bokštelius, Švč. Jėzaus Širdies altoriui nuvertė du smailius bokštelius ir jį nudažė plytų dulkėmis raudona spalva, Švč. Mergelės Marijos Maloningosios altoriaus laiptai buvo sudaužyti, sužalota statula – nulaužta ranka, visa statula užgauta skeveldrų. 1942 m. didžioji dalis bažnyčiai padarytų žaizdų parapijiečių ir klebono didžiulio darbo dėka buvo užgydyta.
Šiandien Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios marmuriniai altoriai tarp kitų Lietuvos periferijos bažnyčių yra vieni vertingiausių.
Naudota literatūra:
- Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/ (žr. 2022-02-12).
Parengė Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios neogotikiniai altoriai su horeljefais ir centrinio altoriaus fragmentas
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“
