XIX a. antrame dešimtmetyje Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos gyventojai vis dažniau ėmė domėtis Palanga kaip jūrinio klimato balneologine vasarviete, sveikatos stiprinimui skirta vieta. Tuo laikotarpiu Europoje jau gana plačiai kalbėta apie telasoterapiją, kuri nuo XVIII a. pirmosios pusės buvo populiari Britų salose. Yra pagrindo manyti, kad pirmieji poilsiautojai į Palangą pradėjo važiuoti 1813–1814 metais. Pirmosios rašytinės žinios apie maudymąsi jūroje Palangoje buvo paskelbtos rusų kalba išleistoje rusų rašytojo ir žurnalisto Jano Tado Bulgarino (1789–1859) knygoje „Pasivažinėjimas po Livoniją“. Jos fragmentų, išverstų į lenkų kalbą, išspausdinta 1828 m. žurnale „Kolumb“.[1]
Tuo laikotarpiu Palangoje dažniausiai ilsėdavosi Vilniaus ir Gardino gyventojai. Anot Bulgarino, 1827 m. Palangoje poilsiavo 73 šeimos, tarp kurių buvo ir rusų kariškių bei civilių valdininkų. Palanga buvo populiari ir tarp Lietuvos bajorų, inteligentų. Bulgarinas 1828 m. rašo, kad Palangoje veikia smuklė, aikštėje netoli užkardos yra sena medinė katalikų bažnyčia ir didžiulė trijų aukštų mūrinė smuklė. Joje rengiami įvairūs pasilinksminimai, pokyliai, maskaradai. Čia būta traktieriaus, pardavinėdavo tabaką. Smuklė turėjo arklidę, sandėlius, vyno rūsį, pirklių kontorą. Buvo ir vieta svečiams susirinkti bei kambarių, kuriuose galėdavo apsistoti keliauninkai. Tuo metu Palangoje jau veikė ir pirmoji maudykla, pasak Bulgarino, „Sumskio husarų pulko štabsgydytojas Goldfussas įrengė pajūrio namelyje šiltų vonių ir šaltų maudyklų, tačiau mažai kas jomis naudojasi.“ Taigi, Palangoje tai dar buvo naujovė, nors XIX a. pr. Europoje kurortams jau buvo privalu turėti šiltųjų vonių kompleksus ir atvykstantiems svečiams jose teikti paslaugas.
M. Omilanovska rašo: „XIX a. architektūra sukūrė daug naujovių kurortams, tarp jų ir pajūrio, o galimybių spektras buvo nepaprastai platus[2] – nuo paprasčiausių pašiūrių, kuriose būdavo pastatomos kelios vonios, pripildomos vandens, šildomo krosnele, iki įmantrių, prabangių, daugiafunkcių balneologijos įstaigų […]. Pirmoji šiltų vonių maudykla Palangoje buvo veikiausiai kaip tik tokia pašiūrė su keliomis voniomis, apie ją žinome iš Tadeušo Bulgarino aprašymų. Kaip ilgai ji gyvavo, ar buvo pakeista kokia modernesne įstaiga – šiandien sunku pasakyti, bet atrodo, kad XIX a. antroje pusėje, prieš 1894 m., Palangoje jokios šiltųjų vonių maudyklos nebuvo. […]. [3]“
Grafai Tiškevičiai, domėjosi užsienio šalių kurortuose poilsiautojams teikiamomis paslaugomis. Jie įvertino palyginti šaltą Palangos klimatą, trumpą kurortinio sezono laikotarpį, ir, nepaisant to, kad T. Bulgarino aprašytosios maudyklės neturėjo didelio populiarumo, ėmė rūpintis šiltųjų maudyklių, skirtų išrankesniems ir silpnesnės sveikatos poilsiautojams, įrengimu.
M. Omilanovska nurodo, kad Palangoje XIX a. pab. visuomeninio gyvenimo centras buvo nedidelis, tad jis „netrukus smarkiai augančiam kurortui […] tapo per mažas. Šaltos maudynės nekėlė problemų: jos vykdavo arba tiesiai ant paplūdimio smėlio pastatyto medinio maudynių namo – „rūmų“ architektūros su bokšteliais – kabinose, arba medinėse būdelėse ant ratų, kurias įkinkyti arkliai įtraukdavo į jūrą. Silpnesnės sveikatos vasarotojams, kuriems būdavo paskirtos maudynės pašildytame vandenyje, vasarą Palangoje būdavo įrengiamos laikinos vonios.[4]
Tokių vonių maudykla 1890 m. jau veikė. Ji grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891) iniciatyva buvo įrengta šalia katalikų bažnyčios stovėjusios dviejų aukštų klasicistinio stiliaus mūrinio progimnazijos pastato pirmajame aukšte. Į maudyklą vanduo atitekėdavo vamzdžiais. Kurortinio sezono metu maudykloms skirtose patalpoje pastatydavo specialias krosnis ir dešimt vonių, kuriose poilsiautojai galėdavo pratintis prie vėsesnio jūros vandens.
Atsiradus tokioms maudyklėms, dažnas į Palangą atvykstantis, aristokratiško gyvenimo būdo besilaikantis ar ligotas poilsiautojas per visą lankymosi Palangos kurorte laiką į jūros vandenį net neįlįsdavo – lepindavosi tik šildomose maudyklėse, kurios dažniausiai būdavo aprūpinamos jūros vandeniu. Čia būdavo teikiamos ir kai kurios gydomosios procedūros.[5]
Ši maudykla greitai visų poilsiautojų poreikių nebegalėjo patenkinti, todėl po Juozapo Tiškevičiaus mirties Palangos valdos šeimininku tapęs jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1933), bendraudamas su turtingu Plungės kunigaikščiu Mykolu Mikalojumi Severinu Marku Oginskiu (1849–1902), ėmė planuoti kurorte gerokai išplėsti šildomųjų-gydomųjų maudyklių paslaugas kurorte – pastatyti didžiulį jų kompleksą. Čia turėjo būti teikiamos tiek Palangoje jau įprastos tokių maudyklių paslaugos(maudymasis pašiltintame jūros vandenyje), tiek ir sudėtingesnės hidroterapijos procedūros, maudymasis purve, maltose jūrų žolėse – visa, kas tuo laikotarpiu jau buvo įprasta populiarumą turinčiuose Europos kurortuose.
Kodėl šioje srityje grafui F. Tiškevičiui prireikė bendradarbiauti su Plungės kunigaikščiu M. Oginskiu?
Grafas F. Tiškevičius neturėjo tiek lėšų, kad galėtų pats vienas finansuoti visas augančio kurorto naujoves, todėl jis tais metais įkūrė „finansinį konsorciumą“, kurio dalininkais, be Tiškevičių šeimos narių, tapo ir Plungės kunigaikštis M. Oginskis.
Naujųjų Palangos šiltųjų vonių komplekso projektuotoju buvo pasirinktas grafo F. Tiškevičiaus jau patikrintas, jo rezidencijos Palangoje rūmus suprojektavęs architektas Francas Heinrichas Švechtenas (1841–1897). Pirmąją projekto versiją jis parengė 1900 m. balandžio ir gegužės mėnesiais. Architektas pasiūlė statyti smarkiai ištęsto stačiakampio formos karkasinės kontrukcijos vieno aukšto pastatą, kurio korpusą puoštų centre esantis rizalitas ir trumpi šoniniai sparnai. Archyve išliko du tokio projekto sprendimo variantai, kurie skiriasi tokiais elementais, kaip langų ritmas, karkasinės konstrukcijos piešinys ir stogo forma.
1902 m. F. Švechtenui buvo užsakyta antra vonių pastato projekto versija. Šį kartą šiltųjų vonių kompleksas buvo suprojektuotas kaip mūrinis vienos secesijos stiliaus formos pastatas. Jo planas ir korpusas liko tokie patys, kaip ir pirmojoje versijoje, buvo pakitusi tik technika ir pastato forma. Eskiziniame piešinyje, atliktame 1902 m. rugsėjo mėnesį, yra daugiau secesinių elementų, o 1902 m. gruodžio mėnesio parengtame projekte tos detalės užleido vietą renesansinės kilmės elementams.
1901 m. buvo nutarta prie pat jūros kranto statyti poilsio namus – naująjį Palangos kurhauzą. Projektas buvo užsakytas Stanislovui Vitkievičiui, nes, užsakovų nuomone, šis kurhauzas turėjo būti Zakopanės stiliaus, panašus į Sopoto sveikatingumo namus. Pokylių salė turėjo užimti 400 m2, valgomasis – 200 m2, fasadinė namo pusė atsukta į rytus. S. Vitkievičius šioje srityje buvo ne naujokas ir greitai parengė pirmąjį projekto variantą (jis 1902 m. pavasarį paskelbtas leidinyje „Tygodnik Ilustrowany“). Inžinierinį-statybinį projektą buvo patikėta padaryti Mikolajui Tolvnskiui.
Tuo laikotarpiu, kai F. Švechtenui buvo užsakyta parengti didžiųjų Palangos šiltųjų vonių komplekso projektą ir buvo projektuojamas naujasis Palangos kurhauzas, buvo pradėti darbai ir rengiantis dabartinėje Kęstučio gatvėje pastatyti nedidelį medinį šiltųjų vonių kompleksą (jie pastatytas 1903 m., o galutinai užbaigtas apie 1905-uosius).
Naujieji Palangos grafo F. Tiškevičiaus ir kunigaikščio M. Oginskio sumanyti didžiojo šiltų vandens vonių komplekso ir naujojo kurhauzo statybos projektai nebuvo realizuoti, nes 1902 m. kunigaikštis M. Oginskis mirė, tad, nebelikus pagrindinio projekto finansuotojo, nebebuvo iš ko tęsti pradėtus darbus.
1901–1905 m. Kęstučio gatvėje pastatytas medinis vonių pastatas („Šiltosios maudyklės“), kaip ir žemė po jomis, tais laikais priklausė Palangos grafų Felikso ir Antaninos Sofijos Tiškevičių šeimai. Jo viduje puikavosi marmurinės vonios. Poilsiautojai maudydavosi į jas prileistame pašildytame jūros vandenyje. Korpuse teikdavo ir kitas paslaugas: veikė soliarumas, gimnastikos-ortopedijos gydykla, dirbo keli masažistai. Išaugus poilsiautojų skaičiui ir jų poreikiams, 1910–1912 m. pastatas buvo rekonstruotas: pristatyti du korpusai – rytinis ir vakarinis. Po rekonstrukcijos maudyklėse jau buvo 24 vonios: 6 – pirmos klasės, 14 – antros klasės, 4 – trečios klasės.
Po Pirmojo pasaulinio karo grafai Tiškevičiai šį iki mūsų dienų išlikusį „Šiltųjų maudyklių“ pastatą pardavė. 1922 m. jų šeimininku tapo Palangos notaras Jonas Kentra, vėliau pastato šeimininke tapo jo dukra Bronislava Kentraitė-Petronaitienė. Kentrų šeima „Šiltąsias vonias“ rekonstravo. Po 1929 m. remonto čia veikė 25 vonios. XX a. antrojoje pusėje pastatą dar kartą rekonstravo. Tada buvo sunaikinti kiemo (pietiniai) korpusai, rytiniame ir vakariniame korpusuose pakeistas išplanavimas, dalis sienų konstrukcijų, langų ir durų angų, o vėliau priestatas išplėstas pietų kryptimi.
Po Antrojo pasaulinio karo „Šiltosios vonios“ buvo nacionalizuotos. 1952 m. jos dar kartą buvo rekonstruotos, pastatą pritaikant balneologinei (vandens-purvo) gydyklai.
2004 m. kovo 16 d. šis šiltųjų vonių pastatas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą (unikalus numeris 28576).
Tyrinėtojai, kultūros paveldo, architektūros specialistai, Kultūros vertybių registre[6] rašydami apie šio objekto išliekamąją vertę turinčius išskirtinius architektūrinius bruožus, nurodo, kad pastatas medinis, vieno aukšto, jo tūrinė kompozicija griežtai simetriška. Centrinę kompozicijos ašį pabrėžia centrinis rizalitas, dominuojantis savo aukščiu. Pagrindinis tūris atitrauktas nuo gatvės. Centrinė pastato dalis skirta lankytojų priėmimui ir poilsiui. Pastato centre, prie pagrindinio įėjimo durų – vestibiulis. Abipus jo yra dvi didelės patalpos – laukiamieji. Iš jų anksčiau vedė durys į kiemo fligelius, kuriuose buvo įrengtos vonios. Kiemo fligeliai neišliko. Į šiaurės pusę prie centrinės dalies galų prijungtuose rytiniame ir vakariniame korpusuose anksčiau buvo suplanuotos tik maudymosi patalpos (vonios): viename – moterims, kitame – vyrams. Vėliau rytinis korpusas perplanuotas į gyvenamąsias patalpas. Korpusuose pirminė planinė struktūra sunaikinta ir pakeistos dalies langų angos. Simetrinės kompozicijos architektūrinius dėsnius pabrėžia fasadų architektūra. Centrinės dalies šiaurės fasade langų ir durų angos išdėstytos tvarkingu ritmu simetriškai fasado centrinės ašies atžvilgiu ir išliko be pakitimų. Pagrindinio šiaurės fasado plokštuma įstiklinta kaip didelė veranda. Visas dėmesys orientuotas į plokštumos dalijimo piešinį ir proporcijas. Fasade profiliuotos tarplangių kolonos, palanginis ir viršulanginis karnizas, cokolio karnizinė lenta. Geometriniais elementais dekoruotos palanginės plokštumos ir centrinis rizalitas. Langų suskaidymas smulkus, dekoratyvus. Gegnių ir ilginių galai profiliuoti, dekoratyvūs. Rytinio ir vakarinio korpusų fasaduose dekoro elementų mažiau, tai profiliuoti gegnių ir ilginių galai, kuklūs langų apvadai.
Vestibiulis ir laukiamieji dekoruoti neoklasicistinio stiliaus profiliuotais mediniais elementais. Grindys plačių medinių lentų, lubos – profiliuotų lentų. Palubėje, visu perimetru – profiliuotas karnizas su dantukais. Sienos vertikaliomis juostomis suskaidytos į plokštumas. Dekoratyvus palanginis karnizas praeina visu perimetru. Stambesni karnizai įrengti virš durų ir langų angų. Iš šonų angos aprėmintos piliastrais. Mediniai dekoro elementai ir apatinė sienų dalis iki karnizo buvo dažyti. Virš karnizo apvadais aprėmintos sienų plokštumos buvo apklijuotos smulkaus rašto tapetais.
Centrinėje dalyje – medinės karkasinės konstrukcijos su medinių aptašytų rąstų užpildu, iš lauko pusės aptaisyta obliuotomis plačiomis lentomis, iš vidaus – taip pat lentomis. Rytiniame ir vakariniame korpusuose medinės karkasinės sienos išlikusios fragmentiškai.
Pietinėje teritorijos dalyje stovi menkavertis priestatas.
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – nerealizuoto Franco Heinricho Švechteno (1841–1897) parengto Palangos šiltųjų maudyklių pastato projektas (fasadas, planas ir pjūvis). 1900 m.
_____________________
[1] Omiłanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, V., 2014, p. 27.
[2] Wagnwer Mylius, 1885 ; Lieben, Mylius, 1904 ; Kramer, 1942 ; Gröts Philip, 2006 ; Brodie Winter, 2007, p. 98–108.
[3] Omiłanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, V., 2014, p. 117–118.
[4] Omiłanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, V., 2014.
[5] Ten pat, p. 118.
[6] Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/ (žr. 2021-10-09).
________________________
Tekstas paskelbtas 2021 m. sausio 24 d.
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
