Šiandien daug kam žinoma, kad nuo 1824 m. iki Antrojo pasaulinio karo Palangą valdė grafų Tiškevičių giminė. Na o kas buvo jos šeimininkai anksčiau: vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Ksaveras Nesiolovskis?… Jie valdė prieš Tiškevičius. O kas dar anksčiau? Kas buvo pirmieji Palangos šeimininkai?
Palangos (miestelio, dvaro, valsčiaus, seniūnijos) priklausymo vienam ar kitam asmeniui klausimą tikslinga pradėti analizuoti tik nuo Melno sutarties (1422 m.), nors ir po jos dar ilgai vyko ginčai tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, kam Palanga turi priklausyti.
Istorikas Zigmantas Kiaupa pažymi, kad „Jogaila Palangos reikalu rašė Vytautui net du kartus ir, jeigu tikėsime apie 1426 m. gegužės 31d. Balgos komtūrui įteiktomis Jogailos laiškų santraukomis, neatiduoti Palangos kryžiuočiams Vytautas buvo įtikinėjamas šiais žodžiais: „Jei atiduosite Palangą kryžiuočiams, Lietuvos žemė, Žemaitija ir pats Viešpats kunigaikštis, ir pats didysis kunigaikštis, ir jo visi bajorai, taip aukštai vertinami, taip verks, kaip anksčiau neverkė, kai tos Palangos jie neturėjo“. Nors Vytautas iš pradžių ir nenorėjo sutikti su Jogailos primygtiniais reikalavimais, vis dėlto jis, o vėliau ir Vokiečių ordinas nusileido: Palanga liko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. […]“[1]
Toliau Z. Kiaupa nurodo:
„Pasibaigus karui su kryžiuočiais Lietuvos pajūris, kaip ir kitos pasienio su Vokiečių ordino valstybe ir Livonija sritys, dėl nuolatinių karo veiksmų buvo labai ištuštėjęs, kai kur net negyvenamas. Pačiame pajūryje XV a. minima Palanga, per ją ėjo kelias iš Karaliaučiaus į Rygą. Tuo keliu važiavusieji 1442 m. ir 1516 m. minėjo bent jau Šventąją (Heiligen Aa). Tačiau toliau nuo jūros, gilyn į žemyną, driekėsi miškai, kuriuose žmogaus sodyba buvo retai randama.
Jau XV a. prasidėjo naujas tų sričių apgyvendinimas, vadinamoji vidaus kolonizacija. Šį darbą Šiaurės vakarų Žemaitijoje organizavo viena garsiausių ir įtakingiausių Lietuvos giminių – Kęsgailos. Jie ėjo aukščiausias pareigas valstybėje, tarp jų buvo Žemaičių seniūnai: Mykolas Kęsgailą (su pertraukomis 1412–1485 m.), Stanislovas (1486–1527 m.) ir jo sūnus Stanislovas (1527–1532 m.). Mykolas Kęsgaila gavo ir valstiečių, gyvenusių prie Platelių ežero, jo žmona – girią prie Gargždų, kurią reikėjo apgyvendinti. Ilgainiui Kęsgailos išvystė plačią krašto apgyvendinimo veiklą. Kai 1511 m. didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išdavė Stanislovui Kęsgailai privilegiją, kuria buvo patvirtinta jo žemių nuosavybė, tai paaiškėjo, kad tarp Minijos ir Šventosios upių jau buvo keliolika kaimelių, tarp jų Palangėnai ir karčemininkas prie Šventosios upės. Viename šio dokumento nuoraše rašoma, kad tai buvo Platelių valsčiuje, o kitame – Palangos. 1527 m. įvyko Žemaitijos, kurioje buvo visiškai įsigalėję Kęsgailos, valdymo pasikeitimų. Žygimantas Senasis parėmė tiesioginį kai kurių valsčių valdymą, tarp šių ir Palangos valsčiaus. Žemaitijoje valsčius tvarkė tijūnai, kuriuos skiriant varžėsi didysis kunigaikštis ir seniūnas. Palangos valsčiaus administracija dabar tapo visiškai priklausoma nuo didžiojo kunigaikščio, vykdė jo nurodymus. Didžiojo kunigaikščio pozicijos Palangoje dar labiau sustiprėjo po kelerių metų. Stanislovas Kęsgaila 1529 m. testamentu užrašė savąsias Platelių valdas jaunajam didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Jas 1534 m. ėmė valdyti šio motina Bona. Platelių valdas sudarė penki valsčiai, valdomi Platelių, Gintališkės, Kretingos, Gargždų ir Palangos dvarų. […] Beveik visas Palangos valsčius ir seniūnija sudarė vieną didelę valdovui priklausančią valdą, kurioje gyveno seniūno ir jo administracijos valdomi valstiečiai ir miestelėnai.“[2]
Glaustai Palangos šeimininkai, pradedant XIV a., aptariami Vincento Juzumo (1819–1901) „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ (1899 m.), kuris 2013 m. Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotojų iniciatyva buvo išverstas iš lenkų į lietuvių kalbą ir išleistas.
Knygoje rašoma:
„Lenkų valdžios laikais Palangai buvo suteiktos Magdeburgo teisės, nors kas ir kada jas suteikė – nėra tiksliai žinoma. Arčiausiai tiesos tai, jog šias teises [miestas] gavo iš karalienės Bonos Sforcos, kuri šią seniūniją kartu su Gargždų seniūnija ir Platelių pilimi buvo gavusi kaip kraitį. Kęstučio laikais Palangos žemės priklausė kažkokiam iš Skandinavijos kilusiam žemaičių bajorui Vidimantui (Wydimund), kurio protėviai Žemaitijoje gal dar VII a. šias žemes užėmė ir pasisavino. Kryžiuočiai turėjo 1382 m. Jogailos, o 1384 m. Vytauto jiems padovanotą Žemaitiją ir visaip stengėsi išnaikinti svarbius žemaičių bajorus, kurie buvo savo tautos vedliai. Pagal su Lietuvos valdovais sudarytą sutartį, jie imdavo įkaitais bajorų sūnus ir išgabendavo juos į Prūsiją, iš kur tikrai nė vienas nebegrįždavo. Arba naikindavo kitais jiems žinomais būdais. Taip turėjusi būti išnaikinta ir Vidimanto giminė, kadangi galutinai išvijus kryžiuočius iš Žemaitijos, Palangos žemės, kaip neturinčios savininko, atiteko valstybei ir tapo seniūnija. Palangos žemės, paveldėtos iš motinos [Birutės], priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, o vėliau ir jo broliui Žygimantui. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto šias žemes laikė jas iš karaliaus gavę pagrindiniai Žemaitijos seniūnai Mykolas Jonas ir Stanislovas Kęsgailos. Žygimantas Senasis Palangos žemes kartu su Gargždų ir Platelių pilimi atidavė kaip kraitį savo žmonai Bonai Sforcai. Po jos žemes paveldėjo duktė Ona Jogailaitė, vėlesnioji Lenkijos karalienė, Stepono Batoro žmona. Po jos mirties šios žemės kaip kraitis 1596 m. rugsėjo 9 d. atiduotos Zigmanto Vazos pirmajai žmonai Onai, o po šios mirties karalius Zigmantas Vaza šią seniūniją atidavė Gargždų, Kvėdarnos ir Užvenčio laikytojui, Lietuvos iždininkui Motiejui Vainai. Po jo mirties šią seniūniją ilgai laikė jo žmona Elžbieta Goslauskytė, pamaldi ir Bažnyčiai atsidavusi moteris. Jai antrą kartą ištekėjus už Jeronimo Valavičiaus, tuometinio Lietuvos iždininko ir raštininko, o vėliau pagrindinio Žemaitijos seniūno, karalius Zigmantas Vaza atidavė Palangos seniūniją kartu su Gargždų, Kvėdarnos seniūnijomis ir Užvenčio tijūnija jos sūnui iš pirmosios santuokos Vladislovui Vainai. Po Vainų ši seniūnija iki gyvenimo pabaigos atitekdavo Lietuvos didikams[3]. 1776 m. Seimas leido mainais į Liachavičų grafystę atiduoti ją Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Ignotui Masalskiui. […]“[4]
Po Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio (1726–1794) mirties Palangą paveldėjo jo brolio Juozapo Adrijono Masalskio (1726–1765) ir Antaninos Radvilaitės (1730–1764) dukra kunigaikštytė Elena Apolonija Masalskytė (1763–1815). Ji buvo ištekėjusi už Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybinio ir karinio veikėjo Vincento Potockio (1740–1825), tad jis Palangos seniūniją ir valdė.
Z. Kiaupa rašo:
„Paskutiniaisiais Respublikos gyvavimo metais Palanga ėjo iš rankų į rankas. Dar 1794 m. pradžioje I. Masalskis perleido Palangos seniūniją Ksaverui Nesiolovskiui – tai nurodyta 1794 inventoriuje. […][5]
1801 m. Palanga tapo buvusio lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nuosavybe.
Nuo 1824 m. prasideda grafų Tiškevičių valdymo laikotarpis. Tiškevičių giminės istorijos tyrinėtojas Julius Kanarskas rašo:
„Palangos pajūriu pirmasis susidomėjo Juozapo sūnus Mykolas Tiškevičius (1761–1839), kuris 1824 m. liepos 13 d. už 177 171 sidabro rublį ir 88 kapeikas iš generolo Ksavero Nesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Vėliau Palangą valdė jo sūnus, Vokės ir Voložino dvarininkas Juozapas Tiškevičius (1805–1844), o jam mirus, pajūrio valdos šeimininku tapo jauniausias sūnus Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Su pastarojo vardu susijęs Palangos kurorto atsiradimas. […] Juozapui mirus, Palanga atiteko jauniausiam sūnui Feliksui Tiškevičiui (1869–1933).“[6]
Lietuvoje vykstant Žemės reformai, 1923 m. didžioji dalis Palangos grafų Tiškevičių valdų buvo nusavinta. Feliksui Tiškevičiui buvo palikta tik 150 ha žemės Vilimiškėje ir Palangoje, jo žmonai Antaninai Sofijai Tiškevičienei – tiek pat žemės buvusiame Virkštininkų palivarke. Palangoje Tiškevičiai galėjo valdyti tik kurortinę zoną ir dvaro teritoriją, o likusi valdos dalis buvo nusavinta arba išpirkta valstybės.
1940 m. spalio 31 d. sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką „Dėl stambiųjų namų nuosavybės miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“. Vykdant šį įsaką Palangoje buvo nacionalizuotos poilsiautojams skirtos vilos, didesni namai, grafų Tiškevičių rūmai, vėliau – ir kitas iki Antrojo pasaulinio karo Tiškevičiams priklausęs turtas.
Parengė Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palanga vasarą – tilto prie jūrą prieigose
Tekstas paskelbtas 2022-01-29
______________________
[1] Kiaupa Z., „Palanga ir Šventoji – Lietuvos pajūrio miesteliai XVI–XVII a“, Palangos istorija, Klaipėda, 1999, p. 113.
[2] Ten pat, p. 124.
[3] XVIII a. pab. Palanga iš valstybinės valdos tapo privačia – karalius ją perleido I.Masalskiui.
[4] Ten pat, p. 343–345.
[5] Kiaupa Z., „Palanga XVIII a. ginčų, reformų ir kovų sūkuryje“, Palangos istorija, Klaipėda, 199, p. 189.
[6] Kanarskas J., „Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios fundatoriai grafai Tiškevičiai“, Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, V., 2007, p. 116.
_________________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
