Palangos miesto savivaldybės istorija (ištakos, datos, įvykiai, faktai)

Palangos miesto savivaldybė Lietuvos vakarinėje dalyje, Pajūrio žemumoje, prie Baltijos jūros. Šis administracinis-teritorinis vienetas apima visą Palangos miesto teritoriją, kurios plotas yra daug kartų keitęsis. Dabar miestas pietvakariuose miestas ribojasi su Klaipėdos rajonu,  šiaurėje – su Latvijos Respublikos Liepojos rajonu, rytuose – su Kretingos rajonu. Savivaldybės teritoriją kerta Klaipėdos–Liepojos kelias. Palangoje į jūrą įteka Rąžės upė, Šventojoje – Šventoji. Pajūrio ruože, palei visą paplūdimų – kopos. Miesto žaliąją zoną sudaro pievos ir miškas (jis užima apie 40 proc. visos teritorijos). Daugiausiai čia auga pušys, eglės, įvairūs lapuočiai  medžiai.

  • Dabartinėje Palangos miesto teritorijoje žmonės gyvena nuo neolito laikotarpio (IV–II a, pr. Kr.).
  • X–XII a. Palanga buvo prekybinis centras, kurį sudarė keturios gyvenvietės.
  • XIII a. vid. Palanga priklausė pietinei Kuršo pajūrio sričiai, vadinamai Mėguva.
  • 1253 m. balandžio 5 d. Palanga paminėta Vokiečių ordino rašytiniuose šaltiniuose – Kuršo dalybų tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo akte (tai pirmas Palangos paminėjimas žinomuose rašytiniuose šaltiniuose). Dabar ši data oficialiai laikoma Palangos miesto įkūrimo data.
  • XIII–XIV a. Palangos kraštas nuolat buvo puldinėjamas kryžiuočių.
  • 1257 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas dalį Žemaičių žemės užrašė Kryžiuočių ordinui. Tada Ordino žinion perėjo ir Karšuvos žemė su Palangos ir Klaipėdos apylinkėmis.
  • Daugelį metų Palanga buvo pietinių kuršių žemės Mėguvos amatų ir prekybos centras, kryžkelėje tarp Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų, kurie siekė suvieny­ti savo jėgas ir sukurti placdarmą Žemaitijos puolimui.
  • XIII–XV a. Palanga priklausė pasienio teritorijai – čia ėjo riba tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir vokiečių ordinų, veikusių Prūsijoje ir Livonijoje. Palangoje buvo vienintelis LDK priėjimas prie Baltijos jūros.
  • 1328 m. Livonijos ordinas perleido Klaipėdą Prūsų ordinui. Tada Palangos kraštas atsidūrė Prūsų ordino žinioje, tačiau faktiškai šį kraštą kontroliavo žemaičiai. Jie neleido susijungti abiem Ordino zonoms.
  • 1373 m. Livonijos magistras Vilhelmas de Vrimersheimas karo žygio metu buvo pasiekęs Palangą.
  • Iki 1382 m. (Kęstučio mirties) vokiečiai neįstengė užimti kovų metu nualinto Palangos krašto. Vėliau Jogaila, o paskui ir Vytautas, susiklosčius nepalankioms istorinėms sąlygoms, pavedė Žemaitiją, o kartu ir Palangos kraštą Ordinui ir šio krašto nebegynė. Nuo tada prieš Ordiną kariavo tik žemaičiai – jų vieną sukilimą keitė kitas.
  • 1409 m. sukilimo metu žemaičiai ties Palanga sumušė kryžiuočių kariuomenę ir išvijo juos iš Žemaitijos, tačiau oficialiai iki pat 1422 m. (Melno taikos) Palanga buvo vokiečių valdžioje.
  • Po 1422 m. sudarytos Melno sutarties Palanga ir nedidelis pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios buvo priskirtas Lietuvs Didžiajai Kunigaikštystei. Šis ruožas dalijo abiejų Ordino šakų valstybę į dvi dalis. Vokiečiai Palangą paliko tik apie 1427 m. pabaigą. Vokietijos istoriografijoje yra pažymima, kad ties Nemirseta 1422 m. nužymėta siena iki Antrojo pasaulinio karo buvo pastoviausia siena Europoje.
  • 1435 m. gruodžio 31 d. Lietuva, Lenkija ir Vokiečių ordinas Breste pasirašė sutartį, pagal kurią Palanga visiems laikams atiteko Lietuvai.
  • XV a. pr. senosios Palangos gyvenvietė sunyko, jos vietoje iki XVI a. susiformavo dvi naujos gyvenvietės.
  • XV a. Palangos ir Šventosios gyvenvietės jau turėjo pagrindinius miestelio tipo gyvenviečių svarbiausius bruožus.
  • 1511 m., kai karalius Žygimantas I Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai Janavičiui padovanojo visą eilę retai gyvenamų žemių, tarp jų buvo ir Palangėnai (Palanga).
  • 1527 m., kai Žemaičių seniūnu tapo Stanislovo Kęsgailos Janavičiaus sūnus Stanislovas, o Palanga, kaip ir anksčiau, buvo karališkas dvaras bei valsčius.
  • 1529 m. įsteigta Palangos seniūnija.
  • 1529–1567 m. Palanga buvo LDK neprivilegijuotojų miestų sąraše.
  • XVI a. II p. Palanga buvo ekonomija / karaliaus stalo dvaras – LDK valstybinė žemės valda, kurios pajamos ėjo Lenkijos karaliui kaip atlyginimas jam už einamas Lietuvos valdovo pareigas (tai buvo lėšos jo dvarui išlaikyti).
  • XVI a., kai Žemaitija buvo padalinta į 28 pavietus, vienas iš jų buvo Palanga, tačiau ne administracine prasme. Tai buvo pavietas be pavieto teisių ir jo įstaigų.
  • 1547 m. Palanga rašytiniuose šaltiniuose vadinama miesteliu.
  • 1554–1587 m. Palangos seniūniją valdė Simeonas Vainius, XVIII a. – Daugirdas, vėliau – Grinevičius, XVIII a. II p. – Karolis Mirbachas. Šios seniūnijos centras XVI a. buvo Palangoje, tačiau neilgai, nes buvo perkeltas į Darbėnus. Palangos seniūnijai priklausė Palanga, Šventoji, Darbėnai, Bartkeliai, Lazdininkai, Želviai, Jaskaudai, Žibininkai, Užpelkiai, Vilimiškiai, Virsteninkai (Virštininkai), Paliepgiriai, Naujasodai, Latveliai, Senoji Įpiltis, Naujoji Įpiltis, Kiaupiškiai, Braškiškiai, daug girios pakraštyje buvusių viensėdijų ir kitų vietovių (didelė dalis šių teritorijų dabar priklauso Kretingos rajono savivaldybei).
  • Nuo 1569 m. Palanga ir jos apylinkės priklausė karališkojo stalo ekonomijai, kas ketvirtį turėdavo mokėti po 7 052 zlotus ir 24 grivinas.
  • 1600 m. sausio 8 d. Lenkijos, Švedijos karalius ir LDK valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (1566–1632), LDK valstybinio veikėjo, Lietuvos dvaro paiždininkio, Užvenčių tijūno, Lietuvos didžiojo raštininko, karaliaus sekretoriaus, Palangos seniūno Motiejaus Vainos paprašytas, parašė privilegiją, suteikiančią teisę Palangoje rengti sekmadieninį turgų ir per metus dvi muges (du prekymečius). Ta pačia privilegija į mugę vežamos prekės penkerius metams buvo atleistos nuo muito mokesčių.
  • 1639 m. paprašytas Palangos seniūno Stanislovo Vainos, Palangai naują privilegiją suteikė Vladislovas IV. Šia privilegija buvo leidžiama prekyba su Karaliaučiumi, Gdansku (Dancingu) ir kitais miestais, gabenant prekes jūra ir atsivežant iš ten prekes į Palangą.
  • 1667 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Palangos pavietas.
  • 1690 m. Seimo sprendimu privilegija suteikta Šventajai.
  • XVIII a. Palanga stipriai nukentėjo karo su Švedija ir kilusios maro epidemijos laikotarpiu
  • Vykstant 1700–1721 m. Šiaurės karui, Švedijos kariuomenės laivynas 1701 m. akmenimis užvertė (sunaikino) Šventosios uostą (daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, kad ir Palangos uostą, tačiau, kad jis čia tuo metu čia buvo, šių dienų istorikai nėra patvirtinę).
  • 1705 m. vasario 13 d. švedų kariuomenė, vadovaujama majoro Daukvorto, susivienijusi su rusais, užėmė Palangą.
  • XVIII a. II p. Palangos seniūnija priklausė Mirbachams (iš pradžių Eberhardui von Mirbachui, o 1756 m. karaliui Augustui III pritarus, vėliausiai nuo 1770–1771 m., Palangos seniūniją pradėjo valdyti baronas Karolis von Mirbachas (jis Palangą valdė apie 1770–1782 m.).
  • XVIII a. II p. Palanga iš valstybinės valdos tapo privačia, nes 1773–1775 m. Varšuvos seimas nutarė Palangos seniūniją perleisti Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Ignotui Jokūbui Masalskiui (1726–1794) mainais už Gudijoje esantį jo Lochovičių miestelį, dvarą ir pilį. 1779–1781 m. I. Masalskiui perimant Palangos seniūniją, buvo sudarytas išsamus Palangos miestelio inventorius ir planas. Jame apibūdintos trys Palangos dalys: kaimavietė – „senasis miestelis“ (sermiestis) ir dvi miestelio dalys, išsidėsčiusios skirtinguose Rąžės upelio krantuose: šiauriniame krante, kaip ir anksčiau, buvo „žydų miestas“, o pietiniame – „miestas.
  • 1791 m. Varšuvos Ketverių metų seimas (Abiejų Tautų Respublikos seimas, veikęs 1788–1792 m., rengęs valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją) Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo (savivaldos) teises. Tąsyk Palangoje savivalda buvo įvesta, bet privilegijos miestas nespėjo gauti. Palangai gavus Magdeburgo teises, miesto rotušė veikė Palangos savininko I. J. Masalskio lėšomis XVIII a. pab. šalia katalikų bažnyčios, maždaug toje vietoje, kurioje dabar yra paštas, pastatytame mūriniame dviejų aukštų pastate (jame XIX a. pab.–XX a. pr. yra veikusi Palangos progimnazija (pastatas sudegė per 1938 m. gaisrą).
  • Po I. Masalskio mirties (1794 m.) Palangą paveldėjo jo brolio Juozapo Adrijono Masalskio (1726–1765) ir Antaninos Radvilaitės (1730–1764) dukra – su kunigaikščiu de Ligne išsiskyrusi ir vėliau už Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės generolo-leitenanto Vincento Potockio (1740–1825) ištekėjusi kunigaikštytė Elena Apolonija Masalskytė (1763–1815). Taip Palanga atsidūrė Vincento Potockio žinioje.
  • 1801 m. Palangos valda buvo Ksavero Niesiolovskio nuosavybė.
  • 1793 m. per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Palanga buvo priskirta Rusijai.
  • 1794 m. vykstant Kosciuškos sukilimui, Palangą buvo užėmę sukilėliai.
  • 1795 m. po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Palanga buvo prijungta prie Rusijos imperijos ir priklausė Vilniaus gubernijai (nuo 1843 m. – Kauno gubernija).
  • 1801 m. Palanga tapo buvusio lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nuosavybe.
  • XIX a. Palanga istoriškai buvo Žemaitijos dalis, tačiau 1819 m. dėl ekonominių aplinkybių, spaudžiant vokiečiams, nedidelis pajūrio ruožas nuo Šventosios iki Prūsijos sienos buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir prijungtas prie Kuršo gubernijos, kuri priklausė Gruobinios provincijai (pavietui), o ši – Aizputės apskričiai. Palangos dvaro valdą, atskirtą nuo Vilniaus gubernijos ir prijungtą prie Kuršo gubernijos, sudarė Palangos miestelis, Joskaudų, Monciškių, Paliepgirių, Šventosios, Užpelkių, Vilimiškės, Virkštininkų, Žibininkų, Želvių kaimai ir katalikų bažnyčios žinioje buvęs Kunigiškių kaimas. Palanga tuo metu buvo savotiškas tiltas, palengvinantis Pabaltijo vokiečiams baronams susisiekti su Vokietija.
  • 1824 m. liepos 13 d. Lelijos (Leliwa) herbo grafo Juozapo Ignoto Tiškevičiaus (1724–1815) sūnus grafas Juozapas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) už 177 171 sidabro rublį ir 88 kapeikas iš generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais.
  • 1827 m. Palanga buvo prijungta prie Vilniaus gubernijos, tačiau vėliau, prašant grafui Juozapui Tiškevičiui, vėl prijungta prie Kuršo gubernijos (manoma, kad tai buvo padaryta muitų rinkimo sumetimais: Kuršo muitų jūros siena buvo pratęsta iki Prūsų sienos, o visa Kauno gubernija palikta prie sausžemio muitų sistemos.
  • 1830–1831 m. (Lapkričio sukilimo metu) Palangoje vykstant sukilėlių ir Rusijos kariuomenės susirėmimams, stipriai nukentėjo Palangos miestelis.
  • XIX a. pab.–XX a. I p. Palanga buvo valsčiaus centras.
  • Prasidėjus Pirmajam pasauliniam ka­rui, tvarka Palangoje rūpinosi rusų kari­nis garnizonas.
  • 1915 m. kovo 23 d. Palangą užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė, miestas buvo apšaudytas iš jūros pusės, 1915 m. kovo 28 d. Palangą bombardavo vokiečių aviacija.
  • Vokiečiai kurorte šeimininkavo iki 1918 m. rudens, o vokiečių „geležinė divizija“ miestą paliko tik 1919 m. pavasarį. Po karo daug nuostolių mieste padarė bermontininkai.
  • 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, prasidėjo Lietuvos ir Latvijos ginčai dėl Palangos ir Šventosios-Palangos bei Alūkštės apskrities. Ginčas užsitęsė iki 1921 metų.
  • Nuo 1918 m. rudens iki 1919 m. rudens 1918–1919 m. Palangoje stabilios valdžios nebuvo. Tuo laikotarpiu vieni kitus pakeisdami čia šeimininkavo bermontininkai ir anarchistai.
  • 1919 m. spalio mėnesį Pa­langą kontroliavo mišrios rusų-vokiečių kareivių sargybos.
  • 1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvyko 10 lietuvių kareivių, tiek pat Kretingos milicininkų. Jie iš miestelio išvijo ber­montininkus. Po keturių dienų (lapkričio 27-ąją) į Palangą atvyko apie 150 latvių kariškių. Jie, iš Palangos išviję iki tol buvusios valdžios atstovus, įvedė savo valdžią.
  • Nuo 1919 m. lapkričio mėnesio iki 1921 m. kovo 30 d. Palanga ir Šventoji priklausė Latvijai.
  • 1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai, tarpininkaujant Anglijos misijos Pabaltijyje vadovui S. Talensui, Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai, kurios pirmininku buvo paskirtas Edinburgo (Didžioji Britanija) universiteto profesorius Džeimsas Jangas Simpsonas (1873–1943). Atvykęs į Palangą, jis apsistojo pas grafus Tiškevičius, išklausė Tiškevičių argumentus, palaikančius lietuvių tautos interesus, grafo patarimu surengė Palangos katalikų bažnyčioje neoficialų gyventojų balsavimą. Į šio balsavimo rezultatus buvo atsižvelgta priimant sprendimą grąžinti Palangą Lietuvai.
  • 1921 m. kovo 30 d. pagal Arbitražo komisijos nutarimą Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos. Tą pačią dieną į Palangą atvyko Lietuvos kariuomenės dalys ir Lietuvos valdininkai ir buvo pradėta formuoti vietinė valdžia. Palanga valsčiaus teisėmis tada įėjo į Kretingos apskrities sudėtį.
  • 1921 m. kovo 30 d. prijungus Palangą prie Lietuvos, Palangos mieste buvo 1 579 gyventojai, Palangos valsčiaus kaimuose – 1 407. Pagal tautinę priklausomybę jų buvo: 1 620 lietuvių, 735 latviai, 516 žydų, 89 lenkai, 19 rusų.
  • 1921 m. balandžio 11 d. Kretingos apskrities valdyba ir apskrities viršininkas priėmė bendrą sprendimą Palangos valsčiaus viršaičiu paskirti Alfonsą Okuličių.
  • 1921 m. birželio 19 d. įvyko pirmieji savivaldos rinkimai į Palangos valsčiaus tarybą. Išrinkta 12 tarybos narių, iš jų buvo 9 lietuviai, 2 žydai ir 1 latvis.
  • 1922 m. Palangos valsčiui priklausė 5 675,18 dešimtinių žemės. Iš jų 3 436,75 buvo valstiečių, o 2238,43 – grafų Tiškevičių.
  • 1923 m. surašymo duomenimis, į Palangos valsčiaus sudėtį įėjo 12 kaimų (Joskaudų, Kunigiškių, Kuntininkų (dabar Kontininkų), Monsiškės, Senosios Palangos, Paliepgirių, Šventosios, Užkanavės, Užpelkių, Vanagupės, Virkštininkų, Žibininkų), 2 palivarkai 9grafienės Antaninos Virbališkės ir Valteriškės, 3 dvarai (Vilimiškės, Virkštininkų ir Želvių) ir Palangos miestas. Iš viso valsčiuje tada gyveno 4 053 gyventojai, iš jų mieste – 2039.
  • 1924 m. vykusiuose Palangos savivaldybės rinkimuose į miesto tarybą išrinkta 12 narių. 1924 m. spalio 6 d. įvykusiame posėdyje tarybos pirmininko pareigos patikėtos Pranui Vilimui. Palangos valsčiaus tarybos pirmininku tais metais Kretingos apskrities viršininkas patvirtino Feliksą Paulauską.
  • 1929 m., vadovaujantis Savivaldybių rinkimų įstatymu, valsčiai buvo suskirstyti į seniūnijas. Seniūnijai turėjo priklausyti nuo 600 iki 800 gyventojų Palanga buvo suskirstyta į 5 seniūnijas: Palangos m. I sen., Palangos m. II sen, Virkštininkų sen., Žibininkų sen., Paliepgirių sen. Po šių rinkimų Palangos valsčiaus tarybos viršaičiu vėl tapo Feliksas Paulauskas.
  • 1932 m. Palangai suteiktos antros eilės miesto teisės.
  • 1933 m. sausio 18 d. naujai išrinktos Palangos miesto tarybos posėdyje pirmuoju Palangos miesto burmistru išrinktas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944).
  • 1933 m. Palangai suteiktos miesto ir kurorto teisės.
  • 1934 m. lapkričio 9 d. įvykusiuose visuotiniuose miestų tarybos rinkimuose išrinkta Palangos miesto taryba. Joje buvo 9 nariai.
  • Laikotarpiu nuo 1936 m. pabaigos iki 1938 m. pradžios Palangos burmistro pareigas ėjo viceburmistras Antanas Vizbaras.
  • Nuo 1938 m. kovo 28 d. Palangos miesto burmistro pareigas ėjo dr. Jonas Šliūpas. Tąsyk šias pareijas J. Šliūpas ėjo 15 mėnesių (jis iš užimamų pareigų atsistatydino 1939 m. liepos 1 d.). Jį burmistro pareigose pakeitė A. Vizbaras.
  • 1940 m. pradžioje silpnos sveikatos Antaną Vizbarą Palangos burmistro pareigose pakeitė Skuodo-Mosėdžio agronomas Antanas Bričkus (jis šias pareigas ėjo iki 1940 m. liepos 2 dienos).
  • 1940 m. birželio 15 d. Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo paskelbta sovietų valdžia.
  • 1940 m. liepos 2 d. vidaus reikalų ministras Palangos miesto burmistre paskyrė Stasę Vaineikienę.
  • 1940 m. liepos 26 d. vidaus reikalų ministro nutarimu iš Palangos valsčiaus viršaičio pareigų nušalintas Jurgis Balšaitis, o jo vietoje paskirtas Antanas Balsys.
  • Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Palangą buvo okupavusi hitlerinė Vokietija.
  • 1940 m. rugpjūčio 24 d. Palanga neteko miesto statuso – ji vals­čiaus teisėmis buvo priskirta Kretingos apskričiai. Tada Palangos valsčiui priklausė Palanga, Būtingė, Paliepgiriai, Šventoji, Vidman­tai, Vilimiškė, Žibininkai ir jų apylinkės (iš viso 87 km2 teritorijos).
  • 1944 m. spalio 10 d. Palangą užėmė sovietų armija.
  • 1946 m. rugpjūčio 3 d. Palanga tapo apskrities pavaldumo miestu.
  • 1951 m. liepos 3 d. Palanga tapo Klaipėdos srities pavaldumo miestu.
  • 1953 Lietuvoje panaikinus sritis, Palanga tapo respublikinio pavaldumo miestu. 
  • 1970 prie Palangos prijungta Šventosios gyvenvietė ir didžioji dalis Šventosios apylinkės. 
  • Pagal 1972–1974, 1973–1975 m. parengtus Didžiosios Palangos planus prie Palangos prijungtos dar 5 gyvenvietės: Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta, Vanagupė. 
  • 1990 m. kovo 24 d. išrinkta pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Palangos miesto taryba.
  • Palangos miesto savivaldybė įsteigta 1995
  • Dabar Palangos mieste veikia viena seniūnija (Šventosios) ir 8 seniūnaitijos. Didžioji dalis seniūnaitijų apima anksčiau dabartinio miesto teritorijoje buvusiųs kaimus (Kunigiškius, Vilimiškės, Virbališkės, Nemirsetos, Monciškių, Būtingės).
  • Miesto teritorijai priklausantis plotas daug kartų keitėsi. 1959 m. Palangai priklausė 15,87 km² plotas, kuriame buvo 5 685 gyventojų, 1967 m. – atitinkamai 30 km² ir 7 200 gyventojų, 1970 m. – 40 km²  ir 8 797 gyventojų, 1972 m. – 75,58 km², 1976 m. – 69 km² ir 12 500 gyventojų, 1979 m. Palangoje buvo 11 980 gyventojų, 1989 m. miesto teritorija užėmė  74 km², čia buvo 17 571 gyventojas, 2001 m. – atitinkamai 79 km² ir 17 623 gyventojai, 2005 m. Palangoje buvo 17 611 gyventojų, 2011 m. – 15 555, 2013 m. – 15 353, 2014 m. – 15 400, 2018 m. – 15 523, 2021 m. – 16 746.
  • Didžiąją dalį Palangos gyventojų sudaro lietuviai (2011 m. – 94, 32 proc.). Apie 2,75 proc. tais metais kurorto gyventojų buvo rusų tautybės, 0,97 proc. – latvių, 0,61 – ukrainiečių, 0,25 proc. – baltarusių, 0,21 – lenkų ir apie 0,89 – kitų tautybių žmonės.
  • pie 76,5 proc. visų kurorto nuolatinių gyventojų yra Romos katalikai, 2,6 proc. evangelikai liuteronai, 2,3 proc. – stačiatikiai, 1,1 proc. – išpažįsta kitas religijas, apie 17,3 proc. yra netikintys.
  • Palangos miesto savivaldybės kontroliuojamos įstaigos ir įmonės (2022 m.):
  1. Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka
  2. Palangos kultūros ir jaunimo centras
  3. Palangos miesto botanikos parkas
  4. Palangos miesto globos namai
  5. Palangos miesto socialinių paslaugų centras
  6. Palangos miesto rinkliavų centras
  7. VšĮ Palangos asmens sveikatos priežiūros centras
  8. Palangos turizmo informacijos centras
  9. Palangos kurorto muziejus
  10. BĮ „Palangos investicijų valdymas“
  11. VšĮ „Palangos orkestras“
  12. VšĮ A. Mončio namai-muziejus
  13. UAB „Palangos komunalinis ūkis“
  14. UAB „Palangos vandenys“
  15. UAB „Palangos šilumos tinklai“
  16. UAB „Palangos Klevas“
  17. Palangos miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras
  18. Palangos lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“
  19. Palangos lopšelis-darželis „Nykštukas“
  20. Palangos lopšelis-darželis „Sigutė“
  21. Palangos lopšelis-darželis „Žilvinas“
  22. Palangos lopšelis-darželis „Gintarėlis“
  23. Palangos lopšelis-darželis „Pasaka“
  24. Palangos pradinė mokykla
  25. Palangos Šventosios pagrindinė mokykla
  26. Palangos ,,Baltijos“ pagrindinė mokykla
  27. Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla
  28. Palangos senoji gimnazija
  29. Palangos sanatorinė mokykla
  30. Palangos moksleivių klubas
  31. Palangos sporto centras
  32. Palangos Stasio Vainiūno meno mokykla
  33. Palangos švietimo pagalbos tarnyba
  34. SĮ Šventosios jūrų uosto direkcija

 

Naudota literatūra:

  1. Palangos miesto savivaldybė (žr. 2022-01-14).
  2. LR valstybė: Palangos miesto savivaldybė  (žr. 2022-04-02).
  3. Vikipedija. Laisvoji enciklopedija (žr. 2022-04-06). 


Parengė Danutė Mukienė

 
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos Vytauto gatvė

 

Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“


 

Smush Image Compression and Optimization