Palangos istorija: faktai, datos, skaičiai

  • Palangos apylinkėse žmonės lankydavosi, laikinai įsikurdavo jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu, o ilgesniam laikui pradėjo apsistoti neolito viduriniuoju laikotarpiu[1]. Geros sąlygos gyventi žmonėms šiose vietose susidarė maždaug apie 2500 metus pr. Kr. – vėlyvojo neolito laikotarpiu. Pajūryje apsistoję gyventojai tada dažniausiai užsiimdavo žvejyba ir medžiokle. Jie yra priskiriami vadinamajai Narvos kultūrai.
  • Žalvario amžiaus pradžioje (XVI–VI a. pr. Kr.) vandens lygis jūroje pakilo, todėl arti vandens gyvenę žmonės buvo priversti pasitraukti gyventi toliau į sausumą.
  • Nuo 1967 m. vykdomų archeologinių tyrimų metu Palangos kurorto teritorijoje jau yra surasta apie 40 gyvenviečių, kurios datuojamos 5–2 tūkstantmečiu pr. Kristų.
  • Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Palangoje, Baltijos jūros pakrantėje, prie Rąžės upelio[2] žiočių[3] pirmieji gyventojai ėmė kurtis III tūkst. pr. Kr.
  • II a. II p. pr. Kr. Pietinėje Palangos dalyje įsikūrė gyvenvietė.
  • Palangos Baltijos aikštės teritorijoje archeologinių tyrimų metu rasta kapų su akmenų vainikais.
  • Dabartinės Palangos teritorijoje ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu buvo ne mažiau kaip 5 gyvenvietės.
  • III a. Lietuvos pajūris jau buvo tankiai apgyventas. Daugiausiai gyvenviečių buvo Palangos–Kretingos apylinkėse. Čia viena gyvenvietė nuo kitos būdavo nutolusios vos 2–3 kilometrus. Apie 300-uosius metus Lietuvos pajūryje gyvenviečių smarkiai sumažėjo (tuo laikotarpiu dėl dar neišaiškintų priežasčių žmonės iš pajūrio kėlėsi gyventi į kitas vietas).
  • V–VI a. žmonės gyveno pietinėje Palangos dalyje, Rąžės upelio kairiajame krante, Birutės kalno (senkopė, esanti daugiau kaip 20 m virš jūros lygio) papėdėje, Žemaičių kalnelyje[4] (tai kita Palangos senkopė, esnti apie 90 metrų nuo Birutės kalno, virš jūros lygio palikusi apie 12 metrų). Šiuo laikotarpiu datuojami pirmieji žmonių pėdsakai, surasti Birutės kalne.
  • IX a. Palangos jūrinėje terasoje, Birutės kalno papėdėje, susiformavo prekybinė gyvenvietė. Ji ten buvo ir X–XIII a.
  • X–XII a. Palanga buvo prekybinė gyvenvietė, kurią sudarė keturios nedidelės gyvenvietės. Palangos krašte gyvenę kuršiai iš čia plaukdavo kariauti į prūsų, švedų ir danų pakrantes.
  • Pirmoji (legendinė) iki šiol žinoma Palangos paminėjimo data – 1161 m. birželio 15 diena. Palanga šia data minima 1431 m. ginčų dėl Kuršo vyskupijos įkūrimo medžiagoje. Rašoma, kad 1161 m. danų karalius Valdemaras I su savo kariuomene išsilaipino Palangoje. Pasak istorikų, „Su Palanga siejamas pirmojo legendinio Kuršo vyskupo vardas ir dar XII a. viduryje įkurta pirmoji parapija. Palangoje šiandien reikėtų ieškoti ir seniausios Kuršo bažnyčios, danų pirklio pastatytos XI a. viduryje“[5].
  • X–XII a. Palanga buvo prekybinis centras, kurį sudarė keturios gyvenvietės.
  • Spėjama, kad XII a. Palangoje, į šiaurę nuo Rąžės upelio žiočių (senosios Palangos teritorija), buvo uostas[6]. Šio fakto mokslininkai nėra patvirtinę.
  • XIII a. vid. Palanga priklausė pietinei Kuršo pajūrio sričiai, vadinamai Mėguva.
  • 1253 m. balandžio 5 d. Palanga paminėta Vokiečių ordino rašytiniuose šaltiniuose – Kuršo dalybų tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo akte. Dabar ši data oficialiai laikoma Palangos miesto įkūrimo data.
  • 1253 m. Memelio komtūrijai buvo priskirta didžioji pietinių kuršių žemių dalis (Pilsotas, Mėguva, dalis Keklio).
  • 1257 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas[7] užrašė Kryžiuočių ordinui dalį Žemaičių žemės. Tada Ordino žinion perėjo ir Karšuvos žemė su Palangos ir Klaipėdos apylinkėmis.
  • Daugelį metų Palanga buvo pietinių kuršių žemės Mėguvos amatų ir prekybos centras, kryžkelėje tarp Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų, kurie siekė suvieny­ti savo jėgas ir sukurti placdarmą Žemaitijos puolimui.
  • XIII a. vid. Palangos gyvenvietė buvo sutvirtinta. Tuo laikotarpiu čia galėjo būti uostas.
  • XIII–XV a. Palanga priklausė pasienio teritorijai – čia ėjo riba tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir vokiečių ordinų, veikusių Prūsijoje ir Livonijoje. Palangoje buvo vienintelis LDK priėjimas prie Baltijos jūros.
  • XIII–XIV a. Palangoje ir jos apylinkėse buvo retai gyvenama. Tuo laikotarpiu čia vyko lietuvių ir Vokiečių ordino kovos dėl priėjimo prie jūros.
  • .XIII–XVIII a. Lietuvos pajūrio gyventojai dažniausiai vertėsi žvejyba, bitininkyste, rinko jūros išmestą gintarą. Tuo laikotarpiu čia jau vyko ir prekyba – vietiniai gyventojai gintarą, raštuotus audeklus, kailius, medų mainydavo į pirklių atvežtas prekes.
  • XIV a. ant Palangos Birutės kalno (piliakalnio) aikštelėje stovėjo pagonių žvejų ir žemdirbių šventykla, paskirta deivės Praurimės garbei, buvo Praurimės aukuras, paleoastronominė observatorija, Čia galėjo būti ir viena svarbiausių liaudies susirinkimo vietų. Pasak mūsų laikus pasiekusių legendų, pagoniškas stabas iš Palangos į patį Vilnių buvo nugabentas.
  • XIV a. vid. Palangoje, išstūmę kuršius, įsitvirtino žemaičiai. Tuo metu čia gyveno iš Palangos krašto kilusi vaidilutė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio (apie 1297–1382) žmona, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (apie 1350–1430), jo brolių Tautvilos, Žygimanto, seserų Miklausės, Danutės, Ringailės (Rimgailės) motina Birutė (apie 1317– apie 1382–1383). Ji minima daugelyje istorinių šaltinių, tarp jų ir „Bychovco kronikoje“. Viena iš plačiai paplitusių Birutės mirties versijų sakoma, kad ji, 1382 m. netekusi vyro, sugrįžo į Palangą, čia gyveno iki mirties, buvo palaidota Palangoje ir čia ilgą laiką garbinta.
  • 1328 m. Livonijos ordinas perleido Klaipėdą Prūsų ordinui. Tada Palangos kraštas atsidūrė Prūsų ordino žinioje, tačiau faktiškai šį kraštą kontroliavo žemaičiai. Jie neleido susijungti abiem Ordino zonoms.
  • 1373 m. Livonijos magistras Vilhelmas de Vrimersheimas karo žygio metu buvo pasiekęs Palangą.
  • Iki 1382 m. (Kęstučio mirties) vokiečiai neįstengė užimti kovų metu nualinto Palangos krašto. Vėliau Jogaila, o paskui ir Vytautas, susiklosčius nepalankioms istorinėms sąlygoms, pavedė Žemaitiją, o kartu ir Palangos kraštą Ordinui ir šio krašto nebegynė. Nuo tada tik prieš Ordiną kariavo tik žemaičiai – jų vieną sukilimą keitė kitas.
  • Palanga minima XIV a. pab.–XVII a. Hanzos pirklių maršrutuose.
  • 1409 m. sukilimo metu žemaičiai ties Palanga sumušė kryžiuočių kariuomenę ir išvijo juos iš Žemaitijos, tačiau oficialiai iki pat 1422 m. (Melno taikos) Palanga buvo vokiečių valdžioje.
  • Kai kuriuose literatūriniuose rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad XV a. Palangoje galėjo būti pastatyta pirmoji Romos katalikų koplyčia (bažnyčia). Nurodomos ir kitos bažnyčios pastatymo datos: 1554, 1590, 1595, 1597 metai.
  • Po 1422 m. sudarytos Melno sutarties Palanga ir nedidelis pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios buvo priskirtas LDK. Šis ruožas dalijo abiejų Ordino šakų valstybę į dvi dalis. Vokiečiai Palangą paliko tik apie 1427 m. pabaigoje. Vokietijos istoriografijoje yra pažymima, kad ties Nemirseta iki 1422 m. nužymėta siena iki Antrojo pasaulinio karo buvo pastoviausia siena Europoje. Kadangi Palanga daugelį amžių buvo Prūsijos–Lietuvos, Prūsijos–Rusijos, Vokietijos–Lietuvos pasienyje, čia klestėjo kontrabanda, gyveno nemažai „šmugelninkų“.
  • 1422 m. Baltijos jūroje siautėjo audra. Jos metu Palangoje išgelbėta jūroje skendusio laivo įgula ir 32 arkliai. Anot tyrinėtojų, šis faktas rodo, kad jau tuo metu Palangoje galėjo būti uostas, tačiau kurioje vietoje, nežinoma.
  • 1425 m. Palangoje buvusią tvirtovę rašytiniuose šaltiniuose yra paminėję kryžiuočiai.
  • 1429 m. istorijos šaltiniuose pradedama minėti Šventosios gyvenvietės pirmtakė, tuo metu vokiškai vadinta Heilige Aa – Elija, kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose ji minima ir Šventosios uosto vardu.
  • 1435 m. gruodžio 31 d. Lietuva, Lenkija ir Vokiečių ordinas Breste pasirašė sutartį, pagal kurią Palanga visiems laikams atiteko Lietuvai.
  • Apie 1450 m. vokiečių mokslininko N. Cusanus sudarytame „Vidurio Europos“ žemėlapyje pirmą kartą pažymėta Šventosios upė (Hellige Flu).
  • 1466 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Palangos uostas, tačiau tiksli jo buvimo vieta dabar nežinoma. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo Šventosios uostas.
  • XV a. pr. senosios Palangos gyvenvietė sunyko, jos vietoje iki XVI a. susiformavo dvi naujos gyvenvietės.
  • XV a. II p. Palangoje jau gyveno žydų. Tai patvirtina tas faktas, kad 1487 m. čia jau veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša.
  • XV a. Palangos ir Šventosios gyvenvietės jau turėjo pagrindinius miestelio tipo gyvenviečių svarbiausius bruožus.
  • 1507 m. pradėjo formuotis Būtingės kaimas ir įsteigta bažnyčia Elijos gyvenvietėje.
  • XVI a. Palanga ir Elija (Šventoji) jau buvo miesteliai. Tai lėmė jūros artumas ir šalia buvęs pasienis.
  • 1506 m. ant Birutės kalno, toje vietoje, kurioje, kaip buvo tada manoma, yra palaidota kunigaikštienė Birutė, buvo pastatyta Šv. Jurgio koplyčia. Kraštotyrininkas, pedagogas Juozas Šliavas (1930–1979) 1978 m. savo publikacijoje nurodė, kad tada Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio (1536–1609) pakviesti jėzuitai kalno papėdėje pastatė dar ir Nekaltosios Mergelės Marijos statulą. Ją pagonys pradėję garbinti kaip Birutę.
  • XVI a. pr. (apie 1507 m.) pradėjo formuotis Būtingės kaimas
  • Apie 1507–1520 m. Elijoje (Šventojoje) pastatyta 1507 m. įsteigta bažnyčia.
  • 1511 m., kai karalius Žygimantas I Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai Janavičiui padovanojo visą eilę retai gyvenamų žemių, tarp jų buvo ir Palangėnai.
  • 1527 m., kai Žemaičių seniūnu tapo Stanislovo Kęsgailos Janavičiaus sūnus Stanislovas, Palanga vėl liko karaliaus žinioje – toliau buvo karališkas dvaras bei valsčius.
  • 1529 m. įsteigta Palangos seniūnija.
  • 1529–1567 m. Palanga buvo LDK neprivilegijuotojų miestų sąraše.
  • XVI a. II p. Palanga buvo ekonomija / karaliaus stalo dvaras – LDK valstybinė žemės valda, kurios pajamos ėjo Lenkijos karaliui kaip atlyginimas jam už einamas Lietuvos valdovo pareigas (tai buvo lėšos jo dvarui išlaikyti).
  • Kai Žemaitija buvo padalinta į 28 pavietus, vienas iš jų buvo Palanga, tačiau ne administracine prasme. Tai buvo pavietas be pavieto teisių ir jo įstaigų.
  • Apie 1540 m. Palangoje buvo pastatyta katalikų bažnyčia, kuri neužilgo atiteko evangelikams liuteronams. 1597 m. ši bažnyčia grąžinta katalikams.
  • XVI a. vid. Palangoje jau veikė muitinė (tai buvo valstybinė įstaiga).
  • 1540 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1467–1548) suteikė žydams privilegiją Palangoje pasistatyti pirmąją sinagogą ir kitus sakralinius statinius. Tais pačiais metais čia buvo įkurtos ir žydų kapinės, vėlesniais metais pastatyta dar keletas sinagogų. Kiek čia jų yra buvę iš viso, duomenų nėra išlikę.
  • 1542 m. Šventoji pažymėta H. Celijaus žemėlapyje.
  • 1547 m. Palanga rašytiniuose šaltiniuose pavadinta miesteliu. Tuo laikotarpiu jame jau buvo smuklių.
  • 1550 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467–1548) duktė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto sesuo, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė (1523–1596) užrašė fundaciją Palangos katalikų bažnyčiai (koplyčiai), kuri buvo pastatyta 1554 metais. Duodama fundaciją Ona Jogailaitė įpareigojo Palangos seniūnijos valstiečius duoti klebonui nuo kiekvieno sodybinio valako po rėtį miežių ir rugių, po vežimą malkų ir mokėti 5 grašius pinigais. Šią duoklę surinkti ir nuvežti klebonui Šv. Martyno vigilijoje buvo įpareigoti vaitai. Ši duoklė buvo duodama ilgai, dar ir 1756 metais.
  • 1552–1557 m., Lietuvoje įvedant valakų reformą, Palangos seniūnijoje kartu su revizoriumi S. Raiskiu dirbo matininkas Jokūbas Laskauskis, kuris domėjosi tautosaka, rinko žinias apie senovės žemaičių reloginius papročius. Jo surinktus duomenis Jonas Lasickis paskelbė knygutėje „De diis samogitarum“ („Apie žemaičių dievus“).
  • 1554–1587 m. Palangos seniūniją valdė Simeonas Vainius, XVIII a. – Daugirdas, vėliau – Grinevičius, XVIII a. II p. – Karolis Mirbachas. Šios seniūnijos centras XVI a. buvo Palangoje, tačiau neilgai, nes buvo perkeltas į Darbėnus. Palangos seniūnijai priklausė Palanga, Šventoji, Darbėnai, Bartkeliai, Lazdininkai, Želviai, Jaskaudai, Žibininkai, Užpelkiai, Vilimiškiai, Virsteninkai (Virštininkai), Paliepgiriai, Naujasodai, Latveliai, Senoji Įpiltis, Naujoji Įpiltis, Kiaupiškiai, Braškiškiai, daug girios pakraštyje buvusių viensėdijų ir kitų vietovių,
  • 1556–1569 m. Jokūbas Laskovskis, vadovaudamasis Valakų reformos nuostatais, išmatavo Palangos miestelį.
  • Prieš 1569 m. Palangoje leista kurtis žydams.
  • Nuo 1569 m. Palanga ir jos apylinkės priklausė karališkojo stalo ekonomijai, kas ketvirtį turėjo mokėti po 7 052 zlotus ir 24 grivinas.
  • 1595 m. flamando kartografo G. Merkatoriaus 1959 m. vokiečių mieste Duisburge išleistame žemėlapyje „Lietuva“ (Lithuania) pirmą kartą pažymėta Palanga (Polangen). Jame nurodyta ir Šventoji (Heligaw), Nemirseta (Nemersat) – iš viso 60 gyvenviečių. Šiame žemėlapyje matosi ir Rąžės, Šventosios upės, nors jos ir nėra įvardytos. Pakarttinai šis žemėlapis buvo išleistas 1611 m. Amsterdame.
  • Rašytiniuose šaltiniuose minima 1596 m. fundacija Palangos bažnyčiai.
  • 1570 m. lotynų kalba belgų mieste Antverpene išleistame A. Pograbkos „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje“ pirmą kartą pažymėta Šventoji (Heyligow). Ji yra nurodyta ir 1574 m. V. Grodeckio Antverpene išleistame „Lietuvos ir gretimų žemių žemėlapyje“.
  • 1770–1782 m. Palangos valdytojas, seniūnas buvo Karolis Mirbachas.
  • Stanislovas Karvovskis 1913 m. Palangos mylėtojų draugijos išleistoje knygoje „Palanga ir Kretinga“[8] rašo kad „1775 m. Seimas sutiko vietoje Liachovičių miesto ir Liachovičių grafystės, buvusios Naugarduko paviete, atiduoti Palangą su jai priklausančiomis valdomis ir Plungės kaimais Vilniaus vyskupui, kunigaikščiui Ignotui Masalskiui. […]“. Jam mirus, Palangos valdos paveldėtoja tapo su kunigaikščiu de Ligne išsiskyrusi ir vėliau už Karūnos kariuomenės generolo-leitenanto Vincento Potockio ištekėjusi I. Masalskio brolio dukra Elena. Taip Palangos valda atsidūrė V. Potockio žinioje. Neilgai trukus (1801 m.) ši valda tapo Ksavero Niesiolovskio nuosavybe.
  • 1576 m. karalius Steponas Batoras patvirtino nutarimą dėl sargybos įsteigimo Palangos pajūryje.
  • 1589 m. ATR valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas III Vaza (1566–1632), LDK valstybinio veikėjo, Lietuvos dvaro paiždininkio, Užvenčių tijūno prašomas,leido anglų prekybos bendrovei Palangoje plėsti uostą.
  • Apie 1595–1596 m. Palangos katalikų bažnyčią fundavo Ona Jogailaitė. Ši bažnyčia vietoje anksčiau stovėjusios pastatyta 1590 metais. Yra pagrindo manyti, kad tai buvo katalikų šventovė, iškilusi vietoje anksčiau protestantų atimtos katalikų bažnyčios.
  • XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose minimi Palangos ir Šventosios uostai, tačiau iki šiol abejojama, ar tuo metu Palangoje jo būta. Spėjama, kad šiuo atveju rašant apie Palangos uostą turimas galvoje Šventosios uostas. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1629–1696) valdymo metais (XVII a.) Šventojoje mėginta įkurti Anglijos pirklių koloniją. Pirkliai į Šventąją atvyko 1665 m. ir apie 1679 m. pradėjo kurti miestą, pavadinę jį Jan-Marjenborg (Janmarienburgu). Šiaurės karo metu Karolio XII įsakymu Šventosios uostas buvo užblokuotas.
  • Nuo XVII a. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, buvo pradėta nurodyti stambesniuose šio krašto žemėlapiuose.
  • 1600 m. sausio 8 d. Lenkijos, Švedijos karalius ir LDK valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (1566–1632), LDK valstybinio veikėjo, Lietuvos dvaro paiždininkio, Užvenčių tijūno, Lietuvos didžiojo raštininko, karaliaus sekretoriaus, Palangos seniūno Motiejaus Vainos paprašytas, parašė privilegiją, suteikiančią teisę Palangoje rengti sekmadieninį turgų ir per metus dvi muges (du prekymečius) – vieną per Jonines, kitą – Simo Judo dieną. Ta pačia privilegija į mugę vežamos prekės penkeriems metams buvo atleistos nuo muito mokesčių. 1639 m. paprašytas Palangos seniūno Stanislovo Vainos, Palangai naują privilegiją suteikė Vladislovas IV. Šia privilegija buvo leidžiama prekyba su Karaliaučiumi, Gdansku (Dancingu) ir kitais miestais, gabenant prekes jūra ir atsivežant iš ten prekes į Palangą.
  • XVII a. Palangoje įsivyravo žemaičių kalba ir papročiai.
  • XVII a. ant Birutės kalno buvo pastatyta medinė katalikiška koplyčia. 1753 m. atnaujinta Birutės kalno koplyčia (ji buvo atkelta iš Šventosios gyvenvietės). Kai ši sugriuvo, jos vietoje pastatė medinį kryžių. o 1869 m. klebono Konstantino Steponavičiaus (1826–1870), kuris Palangoje klebonavo 1858–1870 m., iniciatyva buvo pastatyta mūrinė koplyčia (projekto autorius – Klaipėdoje gyvenęs prūsų archit. Karolis Majeris).
  • 1608 m. Karaliaučiuje nulietas varpas Palangos bažnyčiai.
  • 1613 m. Palanga tapo parapija (iki to laiko buvo Darbėnų filija).
  • 1613 m. Radvilos išleistame Lietuvos žemėlapyje (Artykuł Gustawa manteufla a Słowniku geograficznym) nurodytas Šventosios uostas. Tuo laikotarpio Palangoje turėjo būti prieplauka, į kurią atplaukdavo laivai, kuriais atveždavo linų, kanapių, grūdų ir kitų prekių Žemaitijai. Stanislovas Karvovskis knygoje „Palanga ir Kretinga“ rašo, kad ši prieplauka galėjo būti ties Naglio kalnu (Olandų kepure), nes šalia jo buvo Senosios Palangos kaimas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, į Palangą laivai galėdavo atplaukti ir vykstant 1831 m. sukilimui.
  • 1637 m. jūra paplovė Elijos (Šventosios) bažnyčią.
  • 1639 m. Lenkijos karalius Vladislovas IV ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas II Vaza (1595–1648) Vilniuje liepos 1 d. pasirašytu raštu žydams suteikė teisę kurtis Palangoje ir čia nuolat gyventi, patvirtino Žygimanto III Vazos (1587–1632) jiems suteiktas privilegijas. Šia privilegija buvo leista Palangos ir Gargždų žydms pirkti miestelyje sklypus, namus, laukus, daržus, pievas, gaminti degtinę, alų, midų, pardavinėti šiuos gėrimus, verstis amatais, prekyba, įrengti krautuves, pirkti galvijus, statyti skerdyklas, mėsines, naudotis kartu su kitais miestelėnais bendromis ganyklomis. Be to žydams buvo leista statytis sinagogas, jei jos nebus panašios į katalikų bažnyčias, įruošti kapines ir jas apsitverti. Teisių atžvilgiu Palangos žydai buvo pavesti Palangos seniūno teismui, o apeliacijos atveju glėjo kreiptis į karaliaus dvaro teismą. Ta pačia privilegija Palangos seniūnui S. Vainai prašant, buvo leista Palangos dvarą perkelti į Bertelaičių kaimo laukus, nes iki to laiko Palangos pajūryje stovėjęs dvaras buvo dažnai vėjų apnešamas smiltimis. Žygimantas Augustas Bertelaičius buvo padovanojęs Palangos bajorui Adomui Viliumavičiui, bet šis tos dovanos atsisakė.
  • 1646–1648 m. Salantų valdytojas Stanislovas Vainius (Vaina) ir jo žmona Ona įsteigė Palangos katalikų altariją ir aprūpino ją išlaikymu.
  • 1656 m. Palangą apiplėšė švedai.
  • 1662 m. Palangoje gyveno 40 žydų (24 vyrai ir 16 moterų).
  • 1667 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Palangos pavietas.
  • 1679 m. buvo pakartotos privilegijos Palangos žydams ir anglų pirkliams: anglų pirkliai gavo Lenkijos karaliausJono III ir Lietuvos didžiojo kunigaikščoio Jono Sobieskio (1629–1696) leidimą apsigyventi Palangoje, prekiauti, įrengti uostą prie Šventosios upės. Šešeriems metams jie buvo atleisti nuo mokesčių. Tuo laikotarpiu pradėtas kurti naujas miestas – Janmarienburgas (Marijoninė pilis) – dabartinė Šventosios gyvenvietė, jam suteikta Magdeburgo teisė (savivalda).
  • 1685 m. Palangoje buvo įkurta anglų laivininkystės bendrovė. Jai vadovavo Horstas. Prof. J. Šimoliūnas, 1921 m. tyrinėdamas Baltijos pajūrį Palangos kurorto ruože, įvairiais matavimais nustatė, kad Birutės kalno kryptimi, maždaug į šiaurės vakarus (NW) jūroje, 2–3 m. gilumoje, eina akmeninė siena, apie 200 m atstumu uždarydama uostą iš pietų ir vakarų ir palikdama atvirą tik į šiaurės vakarus. Ši siena prasideda ties Birutės kalnu ir tęsiasi šiaurės vakarų linkme apie 1 kilometrą. Ji baigiasi ties tiltu į jūrą. Ši siena, prof. J. Šimoliūno teigimu, greičiausiai yra XVII a. anglų bendrovės įrengto uosto molas.
  • 1685 m. gegužės 6 d. Lenkijos karaliusJonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1629–1696) pasirašė aktą, kuriuo buvo leidžiama Palangoje statyti ne tik katalikų, bet ir liuteronų bei reformatų bažnyčias. Ar tada buvo pastatytos liuteronų bei reformatų bažnyčios, žinių neturima.
  • 1690 m. Seimo sprendimu Šventajai suteikta privilegija.
  • 1691 m. Lenkijos karaliausJono III ir Lietuvos didžiojo kunigaikščoio Jono Sobieskio (1629–1696) žmona Marija Kazimiera de Lagranž d’Arkjen (1641–1716) atšaukė globą, teiktą anglų pirkliams.
  • 1693 m. Palangoje gyvenantiems žydams buvo suteiktos miestiečių teisės (jie galėjo įsigyti žemės sklypus, statyti namus, užsiimti prekyba).
  • 1698 m. sunyko Janmarienburgo miestas (Marijoninė pilis).
  • 1698 m. inventoriaus duomenimis, Palangoje buvo 53 gyventojų dūmai (savarankiški ūkiniai vienetai). Iš jų 43 priklausė krikščionims, 10 – žydams.
  • Vykstant 1700–1721 m. Šiaurės karui, Švedijos kariuomenės laivynas 1701 m. akmenimis užvertė (sunaikino) Šventosios uostą (daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, kad ir Palangos uostą, tačiau, kad jis čia tuo metu čia buvo, šių dienų istorikai nėra patvirtinę). Tai buvo padaryta paprašius su palangiškiais konkuravusiems Rygos pirkliams. Švedai jūrininkai tuo laikotarpiu gaudydavo iš šio uosto išvežamas prekes ir jas konfiskuodavo.
  • XVIII a. Palanga stipriai nukentėjo karo su Švedija ir kilusios maro epidemijos laikotarpiu. Karo metu buvo apnaikintas miestelis, bažnyčia, žuvo nemaži vertybių ir dokumentų. Šiaurės karo metu Palangoje buvo kaupiami saksų kariuomenės aprūpinimui reikalingi reikmenys.
  • 1705 m. vasario 13 d. švedų kariuomenė, vadovaujama majoro Daukvorto, susivienijusi su rusais, užėmė Palangą.
  • 1705 m. Varšuvos sutartimi, kurią pasirašė Švedijos karalius Karolis XII ir ATR valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis (1677–1766), buvo uždrausta Lietuvai turėti Palangos uostą ir iš jo gabenti prekes. Palangos uostas buvo užpiltas. Šia sutartimi siekta, kad Lietuva nedarytų konkurencijos Prūsijai, švedų valdytiems Kuršo ir Vidžemės uostams. Rašytiniuose šaltiniuose yra pateikiama žinių, kad paskutinis ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) planavo Palangos (tikėtina, kad Šventosios) uosto teritoriją išvalyti, uostą atgaivinti, tačiau tokiam sumanymui pasipriešino Rusijos imperijos pasiuntinys Otto Magnusas von Stackelbergas.
  • XVIII a. Palanga buvo linijinio plano gyvenvietė prie palei pajūrį einančio kelio Karaliaučius–Klaipėda–Ryga. Rąžės upelis dalino gyvenvietę į dvi dalis. Centrinėje stovėjo medinė katalikų bažnyčia, o į šiaurę nuo šio rajono buvo žydų gyvenamasis kvartalas, kuriame veikė mokykla ir pirtis. Miestelyje buvo dar ir kelios šalutinės gatvelės, kurios iš centro ėjo link ganyklų – Vilimiškės dvaro pusėn (šiaurinė miestelio dalis). Palangoje veikė muitinės ir pasų patikros punktas.
  • 1738 m. iš Palangoje buvusių 56 apstatytų sklypų 13 priklausė žydams (dauguma jų buvo šiaurinėje gyvenvietės dalyje). Tuo laikotarpiu vienoje dabartinės Vytauto gatvės pusėje stovėjo katalikų bažnyčia, o kitoje (į šiaurę nuo jos – „iškala“ (sinagoga). 1739 m. vakarinėje Palangos pusėje buvo penki žydų sklypai, o rytinėje – keturi. Juose veikė nedidelės krautuvėlės, karčema, o už jos – sinagoga.
  • 1742 m. gegužės 21 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III Saksas (1696–1763) patvirtino ar iš naujo suteikė žydams teisę gyventi Palangoje.
  • 1753 m. atnaujinta Birutės kalno koplyčia (ji buvo atkelta iš Šventosios gyvenvietės).
  • 1756 m. Palangos seniūnijoje gyveno 359 ūkininkai, iš kurių 39 – Palangos, Šventosios ir Darbėnų miesteliuose. Palangoje tada buvo 36 krikščionių ir 13 žydų apgyventi sklypai.
  • XVIII a. II p. Palangos seniūnija priklausė Mirbachams (iš pradžių Eberhardui von Mirbachui, o 1756 m. karaliui Augustui III pritarus, vėliausiai nuo 1771 m. Palangos seniūniją pradėjo valdyti baronas Karolis von Šis labai spaudė vietos gyventojus, o jie jam priešinosi. Mirbachai ir Ignotas Masalskis siekė apriboti miestelėnų teises, apkrauti juos dideliais mokesčiais. Tai stabdė Palangos miestelio augimą. Valstiečiai ir miestelėnai prieš Palangos valdytojus buvo ne kartą sukilę. Jiems yra vadovavęs Simanas Gineitis.
  • 1765 m. Palangos kahalui (žydų bendruomenei) priklausė 398 žydai.
  • 1767 m. kunigo klebono Mato Vilčevskio ir Palangos seniūno lėšomis miestelio Palangos centre, ant buvusių kapinių, vietoje 1764 m. nugriautos senosios sunykusios bažnyčios pastatyta nauja medinė Palangos katalikų bažnyčia. Ji buvo kryžiaus formos, frontonu atsukta į gatvę, turėjo vieną bokštelį, kuris ties viduriu baigėsi paauksuotu rutuliuku.
  • 1767 ir 1788 m. Pranciškus Pilsudskis (1707–1791) ir Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) rūpinosi, kad būtų atstatytas švedų sugriautas Šventosios uostas. Jie parengė šio uosto atstatymo projektą bei sąmatą. Uosto statybai buvo paprašyta olandų pirklių suteikti paskolą. Jos negauta. Tuo laikotarpiu šalyje buvo sudėtinga politinė situacija, iš kitur reikiamų lėšų taip pat nepavyko gauti, todėl šis uosto atstatymo projektas nebuvo įgyvendintas.
  • XVIII a. II p. Palanga iš valstybinės valdos tapo privačia, nes 1773–1775 m. Varšuvos seimas nutarė Palangos seniūniją perleisti Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Ignotui Jokūbui Masalskiui (1726–1794) mainais už Gudijoje esantį jo Lochovičių miestelį, dvarą ir pilį. Palangos seniūnijos gyventojai I. J. Masalskio valdymu nebuvo itin patenkinti. Po I. Masalskio mirties Palangą paveldėjo jo brolio Juozapo Adrijono Masalskio (1726–1765) ir Antaninos Radvilaitės (1730–1764) dukra kunigaikštytė Elena Apolonija Masalskytė (1763–1815). Ji buvo ištekėjusi už ATR valstybinio ir karinio veikėjo Vincento Potockio (1740–1825), tad jis Palangos seniūniją ir valdė.
  • 1775 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Palangos muitinė. Specialiai jai buvo pastatytas klasikinio stiliaus namas.
  • 1779–1781 m., Ignotui Masalskiui perimant Palangos seniūniją, buvo sudarytas išsamus Palangos miestelio inventorius ir planas. Jame apibūdintos trys Palangos dalys: kaimavietė – „senasis miestelis“ (sermiestis) ir dvi miestelio dalys, išsidėsčiusios skirtinguose Rąžės upelio krantuose: šiauriniame krante, kaip ir anksčiau, buvo „žydų miestas“, o pietiniame – „miestas“. Inventoriuje surašyta 70 sklypų. Dauguma „žydų miesto“ sklypų buvo išsidėstę abipus Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) – Liepojos kelio.
  • 1779 m. rašytiniuose šaltiniuose ir žemėlapiuose minimas Rąžės upelio vardas.
  • 1791 m. Varšuvos Ketverių metų seimas (ATR seimas, veikęs 1788–1792 m., rengęs valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją) Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo (savivaldos) teises. Tąsyk Palangoje savivalda buvo įvesta, bet privilegijos nespėta gauti. Miestui gavus Magdeburgo teises, Palangos rotušė pradėjo veikti Palangos savininko I. J. Masalskio lėšomis XVIII a. pab. šalia katalikų bažnyčios, maždaug toje vietoje, kurioje dabar yra paštas, pastatytame mūriniame dviejų aukštų pastate.
  • 1793 m. per antrąjį Abiejų Tautų padalijimą Palanga buvo priskirta Rusijai.
  • 1794 m. vykstant Kosciuškos sukilimui Palangą buvo užėmę sukilėliai.
  • 1794 m. iš 86 Palangoje buvusių sklypų 18 priklausė žydams.
  • 1795 m. po trečiojo ATR padalijimo didžioji Lietuvos dalis su pajūriu pateko Rusijos imperijos valdžion. Palanga tada priklausė Vilniaus gubernijai (1843 m. ši gubernija pavadinta Kauno vardu). 1819 m. Palanga ir jos apylinkės prijungtos prie Kuršo gubernijos. Tai padaryta paprašius grafams Tiškevičiams ir vietos bajorai, tikėtina, kad ir Kurliandijos vokiečių pirklių, nes toks administracinio suskirstymo pakeitimas garantavo geresnį susisiekimą su Vokietija.
  • 1795 m. Palangos seniūnija pradėta vadinti grafyste.
  • XVIII a. pab. Senąja Palanga buvo vadinama miestelio dalis, esanti prie Naglio kalno, anuomet vadinto Olandų kepure, Kapų kalnu ir kt. Ši senkopė virš jūros lygio yra pakilusi apie 12 metrų. Senojoje Palangoje sodybos buvo išsidėsčiusios vakarinėje kelio pusėje, o rytinėje buvo palangiškių daržai. Centrinėje Palangos dalyje (miestelyje, kuris vėliau pradėtas vadinti Naująja Palanga) stovėjo katalikų bažnyčia. Šiaurinėje jo pusėje buvo žydų miestelis, o pietinėje pusėje, miško pakraštyje, – žydų kapinės. Kitų palangiškių kapinės buvo pietvakariniame Rąžės upelio krante. Toks Palangos išplanavimas liko nepakitęs ir pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais.
  • XVIII a. pab. Palangoje veikė mūriniai užeigos namai, olandiškas vėjo malūnas, pasienio sargybos būstinė, muitinė, iždo namai, žydų kuhalui priklausiusi mokykla, pirtis, buvo kelios dešimtys gyvenamųjų namų.
  • XVIII–XIX a. pr. į vakarus nuo Palangos dvaro centro, pietiniame Rąžės upės krante, buvo veikiančios miestelio kapinės. 1817 m. Palangos kapinėms buvo paskirtas naujas sklypas šiaurinėje miestelio dalyje. Laikui einant senosios kapinės, buvusios pietinėje Rąžės upės krante, apaugo savaiminiais medžiais bei krūmais.
  • XVIII–XIX a. veikė Palangos (tikėtina, kad Šventosios) uostas. „Lietuvos enciklopedijoje“ (Bostonas, 1968, t. 21) rašoma, kad į Palangos uostą 1796–1797 m. įvežta prekių už 31 472 rublius, išvežta už 39 555 rb. Po 1831 m. prekybinis judėjimas per uostą tapo intensyvesnis, ypač po 1838 m., kai buvo atidarytas Tauragės plentas. 1854 m. išvežta prekių už 641 187 rublius, įvežta už 453 564. 1855 m. išvežta už 606 996 rublius, įvežta už 136 682. 1876 m. išvežta už 330 028 rublius, įvežta už 170 290.
  • 1801 m. Palanga tapo buvusio lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nuosavybe.
  • 1802 m. Palangoje įkurta liuteronų bendruomenė ir pastatyti liuteronų maldos namai. Pagal J. Basanavičiaus surinktus duomenis, 1830 m. Palangoje gyveno 308 liuteronai. Tuo laikotarpiu Palanga buvo priskirta Kuršui ir liuteronai buvo iš ten aptarnaujami. Nepriklausomos Lietuvos metais Palangos liuteronų maldos namai buvo Kretingos parapijos filija. Ji savo veiklą nutraukė po Antrojo pasaulinio karo.
  • 1802 m., vykdamas į Klaipėdą susitikti su Prūsijos monarchu Frydrichu Vilhelmu III, XVIII a. pab. šalia bažnyčios Palangos savininko Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio lėšomis pastatytame mūriniame dviejų aukštų pastate buvo apsistojęs ir jame naktį praleido Rusijos caras Aleksandras I.
  • 1804 m. Palangoje pradėjo veikti pradinė rusų mokykla.
  • 1809 m. sugriuvo Elijos (Šventosios) bažnyčia.
  • XIX a. 2 deš. gyventojai ėmė domėtis Palanga kaip jūrinio klimato balneologine vasarviete, sveikatos stiprinimui skirta vieta.
  • 1816 m. Palangoje daugiau negu 30 sodybų šeimininkai buvo žydai. Jų kahalui[9] priklausė sinagoga, mokykla, pirtis ir ant kalno veikiančios kapinės.
  • 1817 m. Palangoje buvo 688 gyventojai. Iš jų 233 – valstiečiai. Daugiau negu pusė palangiškių (439) buvo žydai (tarp jų 220 buvo moterys, o 219 – vyrai). Jie nepriklausė Palangos dvaro jurisdikcijai, nemokėjo dvarui mokesčių už sklypus. Tais metais miestelyje buvo 80 sodybų, iš kurių 36 priklausė valstiečiams, 6 – daržininkams, 30 – žydų tautybės žmonėms, 7 – Romos katalikų bažnyčiai. Iš retesnių pastatų veikė valstybinė karčema, olandiškas vėjo malūnas.
  • XIX a. Palanga istoriškai buvo Žemaitijos dalis, tačiau 1819 m. dėl ekonominių aplinkybių, spaudžiant vokiečiams, nedidelis pajūrio ruožas nuo Šventosios iki Prūsijos sienos buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir prijungtas prie Kuršo gubernijos ir priklausė Gruobinios provincijai (pavietui), o ši – Aizputės apskričiai. Tuo metu Palangos dvaro valdą, atskirtą nuo Vilniaus gubernijos, sudarė Palangos miestelis, Joskaudų, Monciškių, Paliepgirių, Šventosios, Užpelkių, Vilimiškės, Virkštininkų, Žibininkų, Želvių kaimai ir katalikų bažnyčios žinioje buvęs Kunigiškių kaimas. Palanga tuo metu buvo savotiškas tiltas, palengvinantis Pabaltijo vokiečiams baronams susisiekti su Vokietija.
  • 1819 m. Palangoje įsteigta miesto pradžios mokykla. Joje buvo dėstoma vokiečių kalba.
  • 1823 m. Palangoje buvo 100 sodybų, 800 gyventojų.
  • 1824 m. liepos 13 d. Lelijos (Leliwa) herbo grafas Juozapas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) už 177 171 sidabro rublį ir 88 kapeikas iš generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. J. M. Tiškevičius –Juozapo Ignoto Tiškevičiaus (1724–1815) sūnus, Biržų, Dubingių, Valažino dvarininkas, Lenkijos kariuomenės pulkininkas, Tiškevičių giminės II Biržų šakos pradininkas. Jis buvo vedęs Mariją Joaną Kerpytę (1777–1816). J. M. Tiškevičius Palangos valdos šeimininku buvo iki savo mirties – 1839 metų. Grafai Tiškevičiai Palangą valdė 116 metų
  • 1824 m. Palangos katalikų kapinės iš miestelio centro buvo iškeltos į šiaurę nuo jo.
  • 1824 m. pašventinta pastatyta Būtingės bažnyčia.
  • 1824 m. liepos mėnesį Palangoje lankėsi, poilsiavo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas Adomas Mickevičius (1798–1855). Jis buvo apsistojęs Mongirdų name, kuris stovėjo toje vietoje, kurioje vėliau veikė kino teatras „Gintaras“. Ilgą laiką to namo kampe iš lauko pusės stovėjo A. Mickevičiaus biustas ir buvo užrašas, informuojantis kad čia 1924 m. gyveno didysis poetas. Biustas buvo sudaužytas Pirmojo pasaulinio karo metais – 1915 m. kovo 23 d., kai vokiečiai Palangą bombardavo iš jūros pusės. Rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad A. Mickevičius Palangoje yra lankęsis kelis kartus.
  • XIX a. 3 deš. didžioji dalis Palangos namų buvo mediniai, miestelis vis dar atrodė gana skurdžiai. Jame 1826 m. buvo 926 nuolatiniai gyventojai (461 vyras ir 465 moterys). Centre, šiaurės vakariniame Rąžės upelio krante, stovėjo medinė katalikų bažnyčia, šalia jos buvo kapinės, jose – trys aukšti mediniai kryžiai, grandinėmis prikaustyto Išganytojo Kristaus skulptūra. Kita čia stovėjusi skulptūra priminė karvelidę. Bažnyčioje viduje buvo trys dekoruotos koplyčios.
  • 1827 m. iš Rygos kilęs vokietis Vilhelmas Johanas Griuningas pagrindinėje Palangos gatvėje (Vytauto) pastatė ir įrengė medinę vaistinę. Tai pirmoji vaistinė Palangoje ir viena pirmųjų Lietuvoje. Ji yra išlikusi iki šiol, tik kiek pakeitusi davo pirmykštę išvaizdą (XIX a. pab.–XX a. pr. prie namo pietinio fasado buvo pristatytas priestatas su balkonu, o kiemo (vakarų) fasade – fachverko konstrukcijos prieangis bei medinis kiemo priestatas, kuriame veikė vaistų gaminimo cechas). Šios vaistinės šeimininkai užpatentavo originalaus dvidešimt septynių vaistažolių ekstrakto – „Trejos devynerios“ gamybą. Tai
  • 1827 m. Palangoje poilsiavo 73 šeimos, tarp kurių buvo ir rusų kariškių bei civilių valdininkų.
  • 1827 m. Palanga prijungta prie Vilniaus gubernijos. Kiek vėliau, prašant grafui Juozapui Tiškevičiui, vėl prijungta prie Kuršo gubernijos (manoma, kad tai buvo padaryta muitų rinkimo sumetimais: Kuršo muitų jūros siena buvo pratęsta iki Prūsų sienos, o visa Kauno gubernija palikta prie sausžemio muitų sistemos.
  • XIX a. 3–4 deš. per Palangą ėjo svarbiausias šiame regione pašto kelias Berlynas–Ryga. Jo reikšmė sumažėjo po to, kai 1838 m. buvo atidarytas pašto kelias Tilžė–Lauksargiai–Tauragė–Sankt Peterburgas.
  • XIX a. 3–5 dešimtmetį Palangos praeitį tyrinėjo Vladimiras Gadonas (1775–1842), Mykolas Balinskis (1794–1864), Timotiejus Lipinskis (1797–1856).
  • XIX a. 3–6 deš. Palangoje kasmet (išskyrus 1830 –1831-uosius, kai vyko Lapkričio sukilimas) poilsiaudavo po 300–400 svečių. Vėliau Palangos populiarumas gerokai sumenko. Kurortas ėmė atsigauti XIX a. 8 deš., kai į Kretingą persikėlė gyventi ir Palangoje ėmė vasaroti grafai Tiškevičiai. Palangoje, kuri iki to laiko buvo linijinio plano gyvenvietė, susiformavo stačiakampis gatvių planas.
  • 1830 m. Palangoje gyveno ir apie ją rašė kun. Stanislovas Čerskis.
  • 1830 m. Palangoje buvo 1955 katalikai, 308 liuteronai, 310 žydų.
  • 1830–1831 m. (Lapkričio sukilimo metu) Palangoje vykstant sukilėlių ir Rusijos kariuomenės susirėmimams, stipriai nukentėjo miestelis. Dideli sukilėlių susirėmimai su carinės Rusijos kariuomene čia vyko 1831 m. gegužės 10–13 dienomis. Jo metu buvo žuvusiųjų tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės, užsidegė ir ugnies buvo sunaikinta didelė dalis medinių pastatų.
  • 1837 m. Palangoje lankėsi kun. L. A. Jucevičius. Jis 1842 Vilniuje išspausdintuose „Žemaičių žemės prisiminimuose“ rašo, kad Palanga po 1831 m. sukilimo, kai daugelis jos pastatų buvo sunaikinta, jau yra atsistačiusi. Miestelyje yra keliasdešimt namų, iš kurių keletas – mūriniai. Vasarą maudynėse dalyvauja apie 60 nuolatinių poilsiautojų.
  • 1839 m. mirus Palangos valdos savininkui grafui Mykolui Juozapui Tiškevičiui (1761–1839), Palanga atiteko jo sūnui – Aš­me­nos ap­skri­ties ba­jo­rų va­dui (maršalkai), Vokės ir Voložino dvarininkas Juo­za­pui Tiš­ke­vi­čiui (1805–1844). Jam priklausė ir Darbėnų bei Grūšlaukės valdos. M. J. Tiškevičius buvo vedęs Oną Zabielaitę.
  • XIX a. I p. Palangos pajūryje galiojo maudymosi taisyklės. Tuo laikotarpiu labiausiai vasarotojų mėgstamos pramogos buvo pasivažinėjimas vežimais ir pasivaikščiojimas pėsčiomis iki Birutės kalno ir iki Olandų kepurės (Naglio kalno).
  • XIX a. apie du trečdalius Palangos gyventojų sudarė žydai. Kiti gyventojai buvo vokiečiai, lenkai, latviai ir žvejyba užsiimantys žemaičiai.
  • 1838 m. nutiesus Tauragės plentą, judėjimas per Palangą sumažėjo, dar labiau po to, kai ėmė veikti Varšuvos–Peterburgo geležinkelis.
  • 1841 m. Palangoje buvo 1 620 nuolatinių gyventojų.
  • 1842 m. žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvis, literatas ir kraštotyrininkas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846) pirmasis užrašė ir paskelbė padavimą apie Jūratę ir Kastytį (išspausdintas 1842 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Vspomnienia Žmudzi“).
  • XIX a. I p. atvykstantiems poilsiautojams kambarius dažiausiai nuomodovo miestelio gyventojai savo namuose. Dalą svečių apgyvendindavo ir grafai Tiškevičiai savo namuose, vasaromis poilsiautojų netrūkdavo ir klebonijoje.
  • 1844 m. mirus grafui Juozapui Tiškevičiui (1805–1844), Palangą kartu su kitomis jai priklausiusiomis žemėmis jo mažamečių sūnų vardu kurį laiką valdė administratoriai. Vėliau, sulaukęs pilnametystės, Palangą pradėjo valdyti J. Tiškevičiaus ir O. Zabielaitės jaunesnysis sūnus grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891). Jis buvo Rusijos imperijos kariuomenės pulkininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos, Darbėnų, Grūšlaukės ir Užutrakio dvarininkas, Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininkas, Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos linijos pradininkas. Su juo susijęs Palangos kurorto atsiradimas. Jis 1861 m. vedė Pobogo herbo savininkę, Aleksandro iš Barbarovo ir Klotildos Volodkevičiūtės dukterį Sofiją Horvataitę (1837–1919).
  • Apie XIX a. 5 deš. pr. J. ir S. Tiškevičiai nutarė investuoti į Palangos pajūrio pritaikymą poilsiavimui. Jie skyrė 3 tūkst. rublių tam, kad būtų sutvarkytas ir poilsiavimui pritaikytas, reikiama infrastruktūra aprūpintas plūdimys.
  • Apie 1843–1848 m. buvusių senųjų Palangos kapinių teritorijoje (pietvakariniame Rąžės upelio krante, tarp dabartinių J. Basanavičiaus, Vytauto, J. Simpsono, S. Daukanto gatvių grafo J. Tiškevičiaus nurodymu pradėtas formuoti, sodinti Palangos žalias parkas-skveras (Kurhauzo sodas). Vėliau, jau pastačius Kurhauzą, kitus vasarnamius, ši teritorija buvo perplanuota. Kurį laiką ji vadinta ir Kurhauzo bei Įrenginių parku.
  • Apie XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurį buvo pastatytos dvi pirmosios Palangos mūrinės vilos – Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui skira itališko renesanso stiliaus vila „Baltoji“, turinti bokštą, ir Aleksandrui Tiškevičiui skirta itališko renesanso stiliaus vila „Komoda“ (abi vilos yra išlikusios iki mūsų dienų, jos stovi neturi jūros, į pietus nuo Basanavičiaus gatvės). Šių vilų architektai nėra žinomi.
  • XIX a. vid. carinė Rusija priėjo išvados, kad reikia plėtoti gintaro pramonę. Jie iš Maskvos į Palangą pakvietė pirklį Julių Reinusą. Jis apie 1880 m. Palangoje pastatė pirmąjį gintaro apdirbimo fabriką. Iki 1938 m. gaisro jis stovėjo prie Vytauto ir Jūratės gatvių sankirtos. XIX a. II p. gintaro apdirbimo apimtys sparčai didėjo.
  • 1860 m. Palangoje įsteigta iki 1891 m. veikusi Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė. Joje buvo gaminami papuošalai, suvenyrinės dėžutės, rožiniai, kita religinė atributika. Šios dirbtuvės gintaro apdirbimui naudodavo Palangos paplūdimiuose surinktą bei atvežtinį (dažniausiai iš Lenkijos Gdansko kasyklų) gintarą.
  • XIX a. 7 deš. grafai Tiškevičiai Palangą pasirinko savo vasaros rezidencija.
  • XIX a. II p. grafai Tiškevičiai Palangoje jau turėjo nemažai nekilnojamojo turto, smuklių, namų, kuriuos nuomodavo.
  • XIX a. II p. Palangoje gyvenančių žydų tautybės žmonių padaugėjo. 1850 m. čia jų buvo 729. Kaip ir daugumoje kitų Žemaitijos bei kitų Lietuvos regionų vietų, jie dažniausiai vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, turėjo amatų dirbtuves.
  • 1861 m. Palangoje buvo 1 502 nuolatiniai gyventojai, iš jų 535 katalikai, 87 evangelikai, 162 stačiatikiai, 721 judėjas. Tais metais palangiškiai turėjo 600 arklių, 620 galvijų, 700 avių, 780 kiaulių, 80 ožkų.
  • 1863 m. Palangoje buvo 1 350 nuolatinių gyventojų.
  • 1863 m. Palangoje įkurta žydų pirklių (prekybininkų) gildija, pastatyta medinė sinagoga.
  • Palangiškiai dalyvavo 1863 m. sukilime.
  • 1864–1904 m. (lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu) Palangoje, kuri tuo metu priklausė Kuršo gubernijai, lenkų ir lietuvių kalbai nebuvo taikomi tokie griežti apribojimai, kaip kitoje Lietuvos dalyje. Tuo laikotarpiu, ypač XIX a. II p. per Palangą ėjo uždraustų lietuviškų spaudos leidinių gabenimo kelias. Spaudiniai į Lietuvą per kurortą dažniausiai būdavo gabenami iš Karaliaučiaus.
  • 1872 m. Palangoje įsteigta nauja gintaro apdirbimo įmonė.
  • 1877 m. parengtas Palangos miestelio išplėtimo ir vasarvietės įkūrimo projektinis planas.
  • 1867 m. Palangoje buvo buvo 164 namai (iš jų 5 mūriniai), 1868 m. – 161 gyvenamasis namas, 1869 m. – 1 350 nuolatinių gyventojų.
  • 1869 m. Palangos klebono Konstantino Steponavičiaus (1829–1870) rūpesčiu ant Birutės kalno pastatyta mūrinė neogotikinė raudonų plytų aštuoniakampė koplyčia (projekto autorius Klaipėdos archit. Karolis Majeris).
  • 1869 m. Žemaičių vyskupas, rašytojas, švietėjas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius (1801–1875) išleido savo garsiąją apysaką „Palangos Juzė“.
  • 1871–1873 m. nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis, kuris darė įtaką Palangos vystymuisi.
  • 1875 m. Palangoje įsteigta brolių Motelio ir Geršono Kanų gintaro dirbtuvė. Ji veikė Vytauto gatvės mūriniame dviejų aukštų pastate, buvusiame pačiame miestelio centre.
  • 1875–1876 m. Palangoje lankėsi dailininkas Napoleonas Orda (1807–1883), kuris nupiešė romantišką Birutės kalno su koplyčia paveikslą. Jis publikuotas 1876 m. Varšuvoje išspausdintame leidinyje „Orda N. Albom widokow historycznich Polski“.
  • 1875 m. Klaipėdoje (tuomet Memeliu vadintoje) pradėjo veikti platusis geležinkelis.
  • Apie 1877 m. grafas Juozapas Tiškevičius prie dabartinės Basanavičiaus gatvės, anksčiau Tiškevičiaus, Basanavičiaus bulvaru vadintos, pradėjo statyti namą, kuriame pradėjo veikti didžiausią Palangos viešbutis-restoranas (kurhauzas). Vokiškai kurhaus – poilsio namai kurorte arba poilsio namų koncertų, šokių salė su bufetu. 1880 m. rekonstrukcijos metu šis pastatas padidintas.
  • 1877 m. Palangoje buvo 1 400 nuolatinių gyventojų.
  • Apie 1877–1880 m. grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių šeima Palangoje, Rąžės upelio vingyje, prie dabartinės Basanavičiaus gatvės, pastatė fachverkinių vasarnamių kompleksą, išlikusį iki šių dienų.
  • 1880 m. Palangoje buvo 1 374 nuolatiniai gyventojai, 1867 m. – 1 414, 1897 m. – 2 400, 1898 m. – 2 000, 1923 m. – 2 039, 1939 m. – 5 600 / 2500, 1959 m. – 5 685, 1970 m. – 8 091, 1976 m. – 11 700, 1979 m. – 11 980, 1989 m. – 19 400, 1991 m. – 20 800 , 2001 m. – 17 623, 2011 m. – 15 732, 2017 m. – 15 474, 2018 m. – 15385, 2020 m. – 16 038.
  • 1880 m. vietoje anksčiau stovėjusios 1863 m. pastatytos sinagogos iškilo Didžioji sinagoga.
  • 1881 m. gyventojų surašymo duomenimis Palangoje buvo 1 618 gyventojai. Iš jų 273 buvo katalikai, 187 evangelikai, 37 stačiatikiai, 1 121 judėjas. Miestelyje gyveno 111 vokiečių, 29 latviai 1 121 žydas ir 312 lietuvių bei lenkų. Tais metais vienoje palangiškių šeimoje gyvendavo vidutiniškai po 4–5 žmones.
  • 1883 m. Palangos pajūrį nusiaubė uraganinis štormas, kuris truko 14 valandų. Jo metu Palangos paplūdimio atskiruose ruožuose buvo išnešta nuo 900 iki 1 120 tūkst. m3 smėlio, o į tas atkarpas iš kitų paplūdimio ruožų atnešta apie 800 tūkst. m3 smėlio.
  • 1884 m. Palangoje poilsiavo lietuvių kilmės lenkų dailininkas Stanislovas Vitkevičius (1851–1915). Čia gimė keliasdešimt eskizų. Jais naudodamasis dailininkas vėliau sukūrė daug paveikslų, kuriuose pavaizduota Palanga, jos paplūdimys, gyventojai.
  • 1884 m. pradėta Palangos tilto į jūrą statyba.
  • 1885 m. Palangoje poilsiavo 135 šeimos, 1886 m. – 179.
  • 1886 m. Palangoje grafas J. Tiškevičius savo lėšomis vietoje valstybinės pradinės mokyklos, kurioje buvo dėtoma vokiečių kalba, įsteigė berniukų progimnaziją (keturklasę mokyklą) valdiškos mokyklos teisėmis, kurioje dėstyta rusų kalba. Baigus šią progimnaziją buvo galima laikyti egzaminus į penktąją aštuonmetės gimnazijos klasę. J. Tiškevičius šią progimnaziją ir toliau globojo. 1913 m. ji buvo reorganizuota į gimnaziją. Progimnazijos dviaukštis mūrinis pastatas, kuris buvo pastatytas ankstesnio Palangos savininko Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio lėšomis, stovėjo šalia katalikų bažnyčios – tarp jos šventoriaus ir dabartinio pašto. Progimnazijoje mokėsi ne tik lietuviai, bet ir latviai, žydai, mokėję rusų kalbą. Kasmet ją lankydavo nuo 100 iki 150 mokinių. 1906 m. čia jų buvo 125, 1907 m. 115, 1908 m. –102.
  • 1886 m. Palangoje vasaros sezono metu buvo leidžiamas rankraštinis humoristinis, pramoginis savaitraštis prancūzų kalba „La Limande“ („Plekšnė“). Žinomi keturi jo numeriai. Yra pagrindo manyti, kad jo redaktorius buvo grafo J. Tiškevičiaus sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865–1936).
  • 1888 m. Palangos grafas Juozapas Tiškevičius užbaigė statyti Palangos tiltą į jūrą. Jis kainavo apie 100 tūkst. rublių, buvo 900 žingsnių ilgio. Tam, kad būtų galima plukdyti prekes į kitus uostus, grafas nusipirko 13 vagonų talpos laivą „Feniksas“. Į jį buvo galima pakrauti 25 tūkst. pūdų prekių. Prie tilto galėdavo švartuotis ir mažesni laivai. Kai jūra atsitraukė (apie 1902 m. ji buvo atsitraukusi apie 510 žingsnių), nemažai tilto atsidūrė sausumoje, todėl dalis jo buvo nugriauta – apie 1902 m. jo ilgis buvo tik 530 žingsnių. Stanislovas Karvovskis knygoje „Palanga ir Kretinga“ rašo: „Jūros atsitraukimo priežastimi tapo akmenys, panaudoti tilto poliams sutvirtinti. Jie sulaikydavo smėlį, ir tiltas darėsi vis žemesnis, todel grafas Feliksas Tiškevičius liepė akmenis iškelti. Nepaisant to, tiltą ir toliau užnešdavo smėliu, žemsiurbė dirbo nepaliaujamai, todėl brangiai kainavo, laivą teko parduoti. Taip baigėsi vandens kelias tarp Palangos ir Liepojos.“
  • 1888–1891 m. Palangoje veikė Šlezingerio ir Josifovičiaus gintaro apdirbimo įmonė, kurioje nuolat dirbdavo po 40 darbininkų. Jie per metus pagamindavo gintaro dirbinių už 20 tūkst. rublių.
  • 1889 m. pradėta statyti nauja katalikų bažnyčia. Jai kalkes, plytas ir medieną bei didžiąją dalį statybai reikalingų pinigų skyrė grafo Felikso Tiškevičiaus šeima.
  • 1889–1891 m. kurorte veikė gintaro dirbtuvė „Korpus“. Joje dirbo 7 žmonės, per metus pagamindavę gintaro dirbinių už 6,7 tūkst. rublių.
  • XIX a. 9 deš. Palangoje jau stovėjo kuklios išvaizdos, šveicariško stiliaus bruožų turėjęs teatro pastatas. Jame vaidindavo mėgėjiškos teatro grupės, retkarčiais – ir profesionalūs teatrai. Teatro pastatas sudegė 1907 m. kurortinio sezono pradžioje.
  • 1890 m. Palangoje jau veikė šiltųjų vonių maudykla. Ji grafo J. Tiškevičiaus iniciatyva buvo įrengta šalia katalikų bažnyčios stovėjusio klasicistinio stiliaus progimnazijos pastato pirmajame aukšte.
  • 1890 m. pradėjo veikti Būtingės pradžios mokykla. Vaikus čia mokydavo latvių ir rusų kalbomis
  • 1891–1892 m. Šventojoje veikė jūreivystės mokykla, vėliau vadinta Palangos jūreivystės mokykla.
  • 1891 m. mirė Palangos dvaro šeimininkas grafas, pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Jam mirus, Kretinga atiteko jo vyriausiajam sūnui Aleksandrui (1864–1945), Lentvaris – Vladislovui (1865–1936), kuris buvo Vilniaus meno ir mokslo muziejaus įkūrėjas, Užutrakis – Juozapui (1868–1917), Vilniuje buvę rūmai ir fabrikai – Antanui (1866–1919), Palangos dvarą kartu su Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvų palivarkais (iš viso 8 700 dešimtinių – apie 9 504 ha – žemės) paveldėjo grafas Feliksas Tiškevičius (1870–1933). Jam atiteko ir Palangos tiltas į jūrą. Dalis Palangos teritorijos (sklypai, suformuoti tarp Rąžės, jūros pakrantės ir Mėmelio kelio) atiteko Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) žmonai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei (1839–1919) ir kitiems J. ir S. Tiškevičių vaikams. Tuo metu Palangos valdai priklausė 15 varstų Baltijos jūros pakrantės.
  • XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Palangoje jau dirbo du gydytojai.
  • 1891 m. kurorto įstaigos teritorijoje (į pietus nuo Rąžės) sparčiai pradėtos statyti Tiškevičių šeimos nariams, poilsiautojams skirtos vilos (dažniausiai mediniai vasarnamiai). Iki mūsų dienų yra išlikę keliolika iki Pirmojo pasaulinio karo pastatytų poilsiautojams skirtų vilų (didelė dalis jų priklausė Tiškevičių šeimos nariams. Viena iš pirmųjų tokių vilų buvo „Vokė“. Ji pastatyta Vokėje gyvenusių Tiškevičių giminaičiams. Dalis vilų turėjo pavadinimus, paimtus iš lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus (1846–1919) kūrinių.
  • 1892 m. jūros tiltas tapo tik poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta.
  • 1892 m. Palangoje pradėjo veikti Gutmano ir Reinuso gintaro dirbtuvė. XIX a. pab. joje dirbo apie 110 žmonių. Per metus jie pagamindavo gintaro dirbinių už 30–60 tūkst. rublių.
  • 1893 m. Palangoje pradėjo veikti Kamenecko gintaro apdirbimo įmonė. Čia nuolat dirbdavo po 50 žmonių. Jie per metus pagamindavo gintaro dirbinių už 30 tūkst. rublių. Tuo laikotarpiu daugelį Palangos gintaro dirbtuvių žaliava aprūpindavo Palmininkų gintaro kasyklos (jų savininkė buvo Stantieno ir Beikerio firma). Tais metais Palangoje veikė ir Briko koralų gaminių fabrikas. Čia dirbo 10 darbininkų. Jie per metus pagamindavo produkcijos už 2 tūkst. rublių.
  • 1893 m. rugpjūčio 15 d. Palangos grafas Feliksas Tiškevičius Lvuveke (vidurio vakarų Lenkijos miestas, prie Juodųjų vandenų) vedė Antaniną Koržbok Lonską (1870–1951). Ji buvo kilusi iš Prūsijos karalystės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės žemvaldžių šeimos. Antanina – jauniausia Didžiosios Lenkijose Posadovo dvaro šeimininko, ordinato Vladislovo Koržbok-Lonskio ir grafienės Antaninos Skorževskos dukra. Gyvendami santuokoje Antanina ir Feliksas Tiškevičiai susilaukė 10 vaikų. Išskyrus Alfredą, visi jie gimė Palangoje. Paveldėjęs Palangą, š gyveno mediniame dvarelyje, buvusiame prieš dabartinį kurhauzą mėmelio gatvėje, vėliau pasistatė mūrinius rūmus. Čia jis leisdavo vasaras su šeima. Pasak Stanislovą Karvovskį, Naujuosiuse rūmuose kabojo italų dailininko Marčelo Bočarelio (1731–1818) tapytas Stanislovo Augusto portreto, paties dailininko portretas, įsigytas iš jo įpėdinio. Čia buvo ir Varšuvos kunigaikščio ir Saksų karaliaus Fridricho Augusto ir jo žmonos portretai, kuriuos nutapė švedų dailininkas Peras Kraftas vyresnysis (šv. Per Krafft, 1731–1793), nežinomo asmens portretas, kurį nutapė 1789 m. Romoje gyvenęs Giovani Battista Ortolani Damons, F. Tiškevičiaus žmonos Antaninos portrets, nutapytas lenkų dailininko Kazimiero Mordasevičiaus (1859–1923). Rūmuose buvo ir labai vertingų gobelenų, Jono III, Stanislovo Augusto, jo brolio Mykolo gipsiniai biustai, kurių originalai tuo metu buvo Juozapo Potockio iš Antonino nuosavybė. Stanislovas Korvovskis knygoje „Palanga ir Klaipėda“ rašo: „Rūmuose yra gintaro kolekcija, iškasta iš 6–10 pėdų gylio durpių sluoksnio. Gintaro klodą 1900 m. užtiko grafas Feliksas Tiškevičius. Taip pat saugomi radiniai iš akmens ir bronzos amžiaus, aptikti už keturių kilometrų esančiame Kiauleikių kaime. […]“.
  • 1894 m. Palangoje poilsiavo 685 žmonės, 1895 m. – 720, 1896 m. – 789. XIX a. pab. Palangos grafai Tiškevičiai jau rinkdavo mokesčius iš poilsiautojų, kurie naudodavosi kurorto teikiamomis paslaugomis (šie mokesčiai nebuvo privalomi).
  • 1895 m. F. Tiškevičius žymiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui (1841–1897) užsakė suprojektuoti naujus Palangos dvaro rūmus, kuriuos juostų parkas, bei parengti naujos kurortinės zonos pietinėje miestelio dalyje planą. Architektas, gavęs grafų užsakymą, Palangos rūmus pradėjo projektuoti 1895 metais. Seniausi mūsų dienas pasiekę datuoti vykdymui parengti rūmų brėžiniai yra iš 1896 metų sausio ir vasario mėnesių.
  • 1895–1897 m. vyko pagrindiniai Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių rūmų projektavimo ir statybos darbai.
  • XIX a. pab. Palangos grafų Felikso ir Antaninos Sofijos Tiškevičienės užsakymu suprojektuotas ir apie 1897 m. pastatytus jų reprezentacinius neorenesansinio stiliaus mūrinius rūmus suformuotas peizažinis parkas. Jo kūrimas vyko statant rūmus 1895–1897 m. ir kurį laiką juos pastačius. Parko projekto autorius – žymus prancūzųdendrologas, Prancūzijos kraštovaizdžio architektūros katedros profesorius, kraštovaizdžio architektas, sodininkas Eduardas Fransua Andrė (1840–1911). Kuriant parką jis čia lankėsi, dirbo kartu sūnumi Renė Andrė (1867–1942) bendradarbiavo su į Palangą dirbti pakviestu belgų sodininku Buisenu de Kolonu. 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško teritorijoje. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai.
  • 1896 m. spalio 30 d. Palangos klebono ir dekano pareigas pradėjo eiti kun. Juozapas Šniukšta (1864–1949).
  • 1896–1898 m. vyko pagrindiniai Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių rūmų statybos ir dekoravimo darbai.
  • 1897 m. Palangoje buvo 2 149 nuolatiniai gyventojai, iš jų – 925 žydai (43 proc. visų palangiškių). Tuo laikotarpiu pagrindinės Palangoje veikusios dirbtuvės, įmonės ir parduotuvės telkėsi apie centrinę miestelio Vytauto gatvę. Kurorte veikė 7 gintaro parduotuvės ir dirbtuvės. XX a. pr. ir tarpukariu jų buvo apie 10. Didžioji gintaro dirbtuvių dalis priklausė žydams ir jose dirbo žydų tautybės žmonės. Tuo laikotarpiu žydai kurorte aktyviai plėtojo ir prekybos, patalpų nuomos, gydyklų, pensionų verslą.
  • 1897 m. Palangoje jau stovėjo Vladislovo Tiškevičiaus vila „Aldona“, taip pat ir vila, kurioje veikė cukrainė „Rusalka“.
  • 1897 m. viso sezono kambario valstiečių troboje nuoma kainuodavo apie 10 rublių, o ištaigingoje viloje arba pensiono dideliame bute – apie 600 rublių. Tais metais šiame kurorte jau buvo apie 300 namų, kuriuose galėdavo apsistoti vasarotojai, o jiems poilsiauti skirtų butų – apie 900.
  • 1898 m. iškilo grafienės Sofijos Tiškevičienės vila („Anapilis“).
  • 1898 m. pradžioje grafas Feliksas Tiškevičius ėmė rūpintis, kad parke ir poilsio namuose būtų įvesta elektra. Tų pačių metu vasarą Palangos parkas jau buvo apšviestas elektra. Netrukus elektra buvo įvesta ir į grafų Tiškevičių rūmus, kurhauzą, greta jo buvusias vasarotojams skirtas vilas. Kurortas turėjo vietinę elektros jėgainę.
  • 1898–1900 m. grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių užsakymu Birutės kalno papėdė­je Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdžiu prancūzų meistras Bonhomme sukūrė grotą. Greitai ji tapo katalikų kulto vieta. Yra pagrindo manyti, kad sumanymas tokią turėti Palangoje grafams apsilankius Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje – Prancūzijos Lurde. Visi Palangos grotos statybai panaudoti akmenys yra natūralūs. Jie sucementuoti. Lurdo nišoje iš pradžių stovėjo Lurdo Dievo Motinos statulos kopija, vieną naktį pabuvojusi Lurdo grotoje. Spėjama, kad ši skulptūra buvo atvežta iš tų pačių Paryžiaus „Maison Raffl“ dirbtuvių, kuriose buvo sukurta ir pirmoji Lurdo Dievo Motinos statula, arba iš Tulūzoje veikusių D. Monna marmuro dirbtuvių, kuriose tuo metu buvo užsakyta pagaminti altorius statomai Palangos katalikų bažnyčiai.[10]
  • 1898 m. lapkričio 6 d. Statybos komiteto sprendimu buvo patvirtintas Palangos naujosios katalikų bažnyčios projektas, kurį parengė Liepojoje gyvenęs švedų architektas Karlas Eduardas Strandmannas (1867–1946).
  • 1898–1899 m. L. Vaineikio gatvėje esančiame name gyveno, vėliau vasarodavo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
  • Prieš 1899-uosius metus buvo pristatytas kurhauzo vieno aukšto mūrinis sparnas.
  • 1899 m. Palanga prijungta prie Kuršo gubernijos.
  • 1899 m. rugpjūčio 16 d. per šv. Roko atlaidus pašventintas Palangos naujosios katalikų bažnyčios kertinis akmuo. Palangos bažnyčios statybai F. ir A. Tiškevičių šeima skyrė statybines medžiagas (plytas, kalkes, medieną) ir trečdalį visų reikalingų lėšų – 30 000 aukso rublių. Neogotikinė Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1899–1907 metais.
  • Apie 1899-uosius metus pirmąją meninės fotografijos ateljė Palangoje atidarė pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (apie 1865–1924). 1990 m. ji sudarė albumą „Kretynga“. Dažmiausiai ji fotografuodavo Palangoje ir Kretingoje, kūrė portretines ir grupines nuotraukas, fiksavo kurorto ir dvarų vaizdus, užsiėmė atvirukų kūrimu ir leidyba.
  • 1899 m. mieste įsteigta pradinė mokykla, kurioje visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba.
  • 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, ša­lia tilto į jūrą, buvusiame grafų Tiškevičių prekių sandėlyje-pakhauze įvyko lie­tuviškas vakaras, kurio metu pirmą kartą parodytas viešas lie­tuviškas vaidinimas – Keturakio „Amerika pirtyje“.
  • XIX a. pab. Palangoje vis daugiau buvo statoma poilsiautojams pritaikytų gyvenamųjų namų, vilų, tačiau miestelis vis dar buvo labiau panašus į didelį kaimą, negu į kurortą. Čia dominavo mediniai vieno aukšto gyvenamieji namai.
  • 1899 m. Palangoje poilsiavo 170 šeimų.
  • XIX a. pagal grafų Tiškevičių nustatytą tvarką Tiškevičių šeimos nariai ir jų svečiai maudydavosi paplūdimio ruože, esančiame į pietus nuo tilto į jūrą, o kiti palangiškiai ir vasarotojai, – į šiaurę nuo minėto tilto.
  • XIX a. pab.–XX a. I p. Palanga buvo valsčiaus centras.
  • XIX a. pab.–XX a. pr. pakito Palangos planinė struktūra, užstatymas. Iš linijinio plano gyvenvietės Palanga tapo stačiakampio plano miesteliu.
  • XIX a. pab. perstačius Juozapo Tiškevičiaus statytą, vėliau Marijai Tiškevičiūtei priklausiusią Palangos uosto klėtį buvo įkurta vila „Svitezis“. Vėliau ji atiteko Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui mainais į „Baltąją“ vilą.
  • XIX a. pab.–XX a. pr. žydų tautybės žmo­nės sudarė trečdalį Palangos gyventojų. Tais metais kurorte buvo pastatytos dar dvi sinagogos (yra pagrindo manyti, kad jos buvo mūrinės).
  • XIX a. pab.–XX a. pr. Palangos kurorte pastatytos vilos dažniausiai būdavo medinės ir gausiai dekoruotos.
  • XIX a. pab.–XX a. I p. Palangoje veikusios kurorto tarnybos administracijos iniciaty­va buvo išleista keletas populiarių informacinių leidinių apie Palangą.
  • XIX a. pab. Palanga jau buvo svarbus pajūrio krašto švietimo ir administracinis centras, kuris nors ir buvo Kuršo valdžioje, bet tarnavo didelei daliai Žemaitijos gyventojų, sprendžiant jiems įvairius ūkinius, švietimo reikalus. Mieste veikė medinė katalikų bažnyčia, buvo muitinė, gintaro fabrikas, nemažai poilsinių, prekybos įstaigų, grafo Juozapo Tiškevičiaus rūpesčiu pastatytas tiltas į jūrą, prie kurio priplaukdavo ir nedideli laivai.
  • 1900 m. grafas Feliksas Tiškevičius įsteigė finansinį konsorciumą, kuriam priklausė jis pats, jo giminės nariai ir turtingas Plungės dvaro šeimininkas Mykolas Oginskis (1849–1902). Toks koncorciumas turėjo sudaryti geresnes finansines galimybes toliau plėtoti kurorto infrastruktūrą, projektuoti ir statyti naujus kurorto reikmėms skirtus pastatus.
  • 1900 m. apie keturis varstus nuo Palangos nutolusiame Kiauleikių kaime, po 6–10 pėdų gylio durpių sluoksniu grafas F. Tiškevičius aptiko gintaro klodą. Čia rasti unikalūs gintaro gabalai sudarė grafo F. Tiškevičiaus surinktos gintaro kolekcijos, kuri iš pradžių buvo saugoma Palangos dvaro rūmuose[11], o dabar lankytojams prieinama Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspoziciniame padalinyje Palangos gintaro muziejuje.
  • 1900 m. pastatyta didžiausia iki 1901 m. Palangoje iškilusių vasarviečių – dviaukštė vila „Danusia“.
  • 1901 m. Palangoje jau stovėjo neseniai iškilusios vienaaukštės vilos „Lionginas“, „Zagloba“, „Ursas“, „Chilonas“.
  • XIX a. I p. Palangos inventoriuose pateikti duomenys rodo, kad tuo metu kurortas buvo išlaikęs savo ankstesnį išplanavimą ir toliau formavosi kaip linijinio plano miestelis. 1816 m. Palangoje jau buvo keletas mūrinių pastatų, tarp jų pasienio būstinė, muitinė, iždo namai, vėjo malūnas. Visi kiti pastatai buvo mediniai ir dažniausiai vienaaukščiai. Prekybininkai ir amatininkai telkėsi pagrindinėje Palangos gatvėje. Čia veikė didelė gintaro apdirbimo įmonė, buvo pardavinėjami C. Stonkutės, B. Viskontienės, M. Tiškienės ir kitų nagingų audėjų šausti audiniai, veikė J. Tiškaus batų dirbtuvė, kalvio paslaugas teikė A. Liutikas, staliaus – A. Tiškus.
  • XX a. pr. žydai Palangoje turėjo nemažai gintaro apdirbimo manufaktūrų. 1900 m. didžiausiose iš jų dirbo daugiau kaip 100 darbininkų. Namudiniu būdu palangiškiai gintaro karolius gamindavo beveik kiekvienuose namuose. Iš gintaro buvo gaminami ir kiti papuošalai, pypkių kandikliai, plunksnakočiai, sagos.Visa tai turėjo didelę paklausą. Rožiniai ir kiti gintaro dirbiniai iš Palangos būdavo eksportuojami į kitas šalis, tarp jų ir į Turkiją, Afrikos valstybes, JAV.
  • XX a. pr. daugelis palangiškių užsiiminėjo kontrabanda. Nelegalios prekės buvo gabenamos sausumos keliais, mišku, jūra.
  • 1901 m. Palangoje poilsiavo 2 750 svečių.
  • 1901 m. Palangoje kartu su broliu Povilu pirmą kartą apsilankė, čia su Plungės kunigaikščiu Mykolu Oginskiu susitiko dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).
  • 1901 m. grafui Tiškevičiui priklausiusiame netoli jūros buvusiame žemės sklype buvo nutarta pastatyti naujus poilsio namus, skirtus kurorto svečiams. Tai turėjo būti Zakopanės stiliaus kurhauzas „Kęstutis“. Pastatą projektavo žinomas lenkų archit. Stanislovas Vitkevičius. 1902 m. pradžioje netikėtai mirė pagrindinis projekto finansuotojas Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis, todėl kurhauzo statybos piniginiai reikalai komplikavosi ir šio projekto Palangoje buvo atsisakyta.
  • 1901 m. išspausdinta pirmoji Palangos privalumus reklamuojanti knygelė. Ją spaudai parengė kurorto gydytojas Ignacijus Švietochovskis.
  • Apie 1902 m. rytinio Mėmelio (dabar Vytauto g.) kelio pusėje, į šiaurę nuo prie Kretingos kelio buvusios turgavietės, pastatyta neoromaniško stiliaus bruožų turinti raudonų plytų žydų sinagoga.
  • Palangos grafų Tiškevičių rūmų statyba užbaigta 1902 metais. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų, neoklasicistinio stiliaus, turi renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų, išorė tinkuota. Rūmuose buvo suplanuoti patys moderniausi to laikmečio techniniai įrenginiai. Juos projektavo Hermanas Liebau iš Magdeburgo. Iš vonios kambarių buvo išvesta kanalizacija, į rūmus atvestas šiltas ir šaltas vanduo. Kambariuose buvo centrinis šildymas ir krosnių sistema, salone ir hole stovėjo dekoruoti židiniai. Gerai įrengtą virtuvę ir indaują jungė liftas.
  • 1902 m. grafui Vladislovui Tiškevičiui statytas vilas „Gražiną“, „Aldoną“ ir „Pajautą“ perėmė jo motina Sofija ir pradėjo šias vilas nuomoti. Viena iš nuomotojų (Grabowska) čia įsteigė pensioną „Olga“.
  • 1902 m. mirus F. Tiškevičiaus draugui, verslo partneriui Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui Palangos vila „Baltoji“ pagal testamentą buvo perduota Kauno konsistorijos žinion ir išnuomota daktarui Jonui Stonkui.
  • 1902–1905 m. Kęstučio gatvėje pastatytas medinis vonių korpusas. Jame buvo pastatytos marmurinės vonios. Čia buvo galima išsimaudyti pašildytame jūros vandenyje. Korpuse teikdavo ir kitas paslaugas, veikė soliarumas, gimnastikos-ortopedijos gydykla, kurioje dirbo keli masažistai. 1911 m. šis pastatas, prie jo pristačius du statmenus sparnus, buvo padidintas.
  • 1904 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose slapyvardžiu Halina lenkiškai parašytą kūrinį „Z nad Biruty“ („Ant Birutės kalno“) paskelbė lietuvių poetas, teologas, Kauno kunigų seminarijos dėstytojas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932), kuris labai mėgo Palangą ir dažnai joje lankydavosi.
  • 1904–1905, 1914 m. lenkų kalba buvo išspausdinti keli kurortą reklamuojantys informaciniai leidiniai „Poląga“.
  • 1905 m. Palangoje poilsiavo lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Vladislovas Reimontas (1867–1925).
  • 1905 m. ant tilto į jūrą, kuris iki to laiko buvo platformos su statmena alkūne gale išvaizdos, grafai Tiškevičiai pastatė erdvią stoginę (keturkampio plano, medinę, dvišlaičio stogo pavėsinę), skirtą nuo lietaus ir saulės pasislėpti. Ji buvo šveicariško stiliaus, turėjo puošnias pjaustytas medines baliustradas, puoštus protarpius. Naudotis šia pavėsine palangiškiai ir tie vasarotojai, kurie turėdavo įsigiję sezoninį kurorto bilietą, galėjo nemokamai. Iš kitų poilsiautojų Tiškevičių įgaliotas žmogus imdavo mokestį. Iki tilto į jūrą Tiškevičių laikais buvo pravestas tramvajus. Kurortinio sezono metu jis važiuodavo tais pačiais bėgiais, kuriais ne sezono metu grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais veždavo plytas į prieplauką. Vasaros metu poilsiautojai siauruku buvo vežiojami ir atvirais vagonėliais.
  • 1905 m. Palangoje jau stovėjo ir vilos „Kiras“, „Vestalė“, „Mila“, Milevičiams priklausiusi vila „Lietuvaitė“, vasarojimui pritaikytas Alinos Zahorskos namas, gydytojo Romano Skovoronskio vila „Kaštelionaitė“, gydytojo Jokielio vila, grafienės Sofijos Tiškevičienės užsakymu pastatytos vilos „Zofija“, „Mohort“, „Jūros akis“, dviguba vila „Romeo“ ir „Džiuljeta“. Tuo laikotarpiu vilas, pensionus Palangoje, gavusios užsakymus, dažniausiai statydavo Palangoje buvusios statybos brigados ir Klaipėdoje, Liepojoje, Rygoje veikusios statybų firmos.
  • 1905 m. F. Tiškevičius vasarvietės reikalais rūpintis pavedė įkurtai kurorto Direkcijai.
  • 1905 m. hurhauze pradėjo veikti informacinis biuras. Čia visi į kurortą atvykstantys poilsiautojai turėdavo užsiregistruoti, susimokėti nustatyto dydžio rinkliavą už lankymąsi kurorte ir naudojimąsi jo teikiamomis paslaugomis. Tai padarius jiems būdavo išduodamas leidimas lankytis Tiškevių parke, rūmuose, kurhauzo parke, paplūdimyje.
  • XX a. pr. Palangos evangelikų liuteronų maldos namai buvo įrengti privačiame na­me, stačiatikiai melsdavosi progimnazi­jos koplyčioje.
  • Apie 1905 m. Palangos parko didžiajame parteryje, priešais rūmus, pastatyta Švenčiausiosios Jėzaus širdies statula, dabar vadinama Laiminančio Kristaus skulptūra. Spėjama, kad šią skulptūrą grafai Tiškevičiai užsakė nulieti firmoje „Maison Raffl“.
  • 1905–1907 m. grafo F. Tiškevičius nurodymu buvo surinkti pajūrio pelkėse iškasti gintaro dirbiniai. Ši kolekcija pavadinta „Palangos lobiu“.
  • 1906 m. pašventinta neužbaigta statyti ir dar neįrengta naujoji Palangos katalikų bažnyčia. Ją žemaičių vuskupo Mečislovo Paliulionio teikimu pašventino Kurliandijos dekanas kunigas Lukšas.
  • 1907 m. architektas F. H. Švechtenas suprojektavo Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių rūmų koplyčią. Ji pastatyta 1907–1908 m.
  • 1907 m. grafų F. ir A. Tiškevičių užsakymu architektas Francas Heinrichas Švechtenas prie grafų naujųjų rūmų šoninio vakarinio fasado suprojektavo koplyčią. 1907–1908 m. ją statant buvo pratęsta senoji veranda, ji perdaryta į jungiamąją patalpą, skirtą susisiekimui tarp valgomojo ir koplyčios.
  • 1907 m. liepos 27 d. įsteigta Palangos bičiulių draugija. Ji oficialiai užregistruota 1908 metais. Kaip skelbė draugijos nariai, jų tikslas buvo remti šioje gražioje vietovėje sveikatingumo, medicinos ir kultūros raidą. Draugijos steigėjai buvo ir broliai grafai Feliksas ir Aleksandras Tiškevičiai. Iš pradžių draugijai priklausė 32 nariai, vėlesniais metais – nuo 100 iki 200.
  • 1907 m. užbaigta naujosios Palangos katalikų mūrinės bažnyčios statyba, kuri prasidėjo 1897 m. Naujoji iškilo kiek į šiaurės rytus nuo senosios. Toje vietoje anksčiau buvo laidojami žmonės. Prasidėjus naujosios bažnyčios statybai, jų pa­laikus perkėlė į bendrą kapą, esantį į pietus nuo naujosios bažnyčios. Naujo­sios bažnyčios projekto autorius – švedų archit. Karlas Eduardas Liudvikas Strandmannas. Pagrindinis statybos dar­bų fundatorius buvo grafas Feliksas Tiš­kevičius, tam paaukojęs 30 tūkst. aukso rublių (trečdalį statybai reikalingų lėšų) ir bažnyčios statybai reikalingas plytas, kalkes, miško medžiagą. Didelė dalis bažnyčiai panaudotų plytų buvo pagaminta grafams Tiškevičiams priklausiusioje Vilimiškės plytinėje. Statybomis rūpinosi prelatas Juozapas Šniukšta. Pastačius naująją bažnyčią, ji sutrauk­davo itin daug maldininkų. Būriai jų čia susirinkdavo per tradicinius Šv. Roko at­laidus, kurie vykdavo rugpjūčio 16 dieną. Pa­stačius naująją, senoji medinė bažnyčia buvo nugriauta, iš tinkamų naudojimui sienojų klebonijai priklausiusiame skly­pe pastatyta 2 aukštų prieglauda.
  • 1907–1908 m. grafas Feliksas Tiškevičius šalia kurhauzo pastatė vasaros teatrą, kuriame buvo apie 600 vietų žiūrovų salė. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1908 m. kurortinio sezono pradžioje. Tuo metu jis dar nebuvo užbaigtas įrengti. Pastato apdailos ir remonto darbai dar vyko ir 1909 metų pradžioje, tačiau 1909 m. gegužės 19 d. kilo gaisras ir teatro pastatas sudegė. Po gaisro tais metais spektakliai vykdavo senajame teatro („Zagloboje“) pastate, kuriame buvo 250 vietų žiūrovų salė. Sudegusio teatro vietoje F. Tiškevičiui finansuojant buvo pastatytas kitas Palangos teatras, kuriame sėdimų vietų buvo perpus mažiau.
  • 1908 m. Palangoje poilsiavo 4 000 vasarotojų.
  • 1908 m. liepos mėnesį trečią kartą Palangoje poilsiavo, kūrė čia savo sužadėtinės Sofijos Kymantaitės aplankyti buvo atvykęs dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
  • 1908–1910 m. grafas F. Tiškevičius prie Palangos kurhauzo išgręžė pirmąjį Palangoje artezinį gręžinį (gylis 227 m), kurorte nutiesė pirmąjį vandentiekį – tais metais vamzdynais vanduo pasiekdavo Kurhauzą ir keletą kitų pastatų. Kol buvo tiesiamas vandentiekis kitose miesto vietose, poilsiautojai gręžinio vandenį namo nešdavosi bidonėliuose.
  • 1908 m. į Palangą atvesta elektra. Iš pradžių ja iš vietinės elektros jėgainės būdavo apšviečiamas tik Kurhauzas ir pora vilų. Grafų Tiškevičių rūmuose tais metais elektros dar nebuvo.
  • 1908 m. carinės Rusijos Dūma suteikė Palangos miestui teisę rinkti mokesčius iš į kurortą atvykstančių poilsiautojų.
  • 1908 m. Palangoje užregistruota Antaninos Tiškevičienės labdaros draugija. Ji globojo dirbtuves, kuriose veikė audykla ir knygrišykla. Čia buvo plėtojami ir kiti amatai, kaimo mergaitės mokomos austi. Draugija organizuodavo labdaros renginius.
  • 1908 m. Palangoje poilsiavo 200 šeimų ir 500 pavienių kurorto svečių.
  • 1908 m. pirmojo Palangos kurhauzo vietoje pastatyta dviejų aukštų vila „Zbiško“.
  • 1908 m. vasarą Palangoje atostogavo dailininkas, kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
  • 1909 m. grafas Feliksas Tiškevičius, matydamas didėjantį Palangos populiarumą, Palangai suteikė ku­rorto teises ir leido žmonėms už tam tikrą mokestį „kurtaksą“ naudotis mišku, pajūriu ir parku.
  • 1909 m. Palangoje vasarojo, gydėsi apie 4 000 žmonių. Dalis jų byuvo atvykę iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Rusijos.
  • 1909 m. kurorto teritorija, buvusi tarp Mėmelio (dabar Vytauto), Kurhauzo (dabar Basanavičiaus), Jūros ir Kęstučio gatvių, buvo aptverta, o prie įėjimų į ją stovėjo gražūs secesinio stiliaus vartai, prie jų – sargo būdelės.
  • 1910 m. Feliksas Tiškevičius ėmėsi žygių, kad būtų pastatytas naujas teatro pastatas. Jam vieta parinkta netoli dabartinių Vytauto ir Basanavičiaus gatvių sankirtos. Teatras buvo nedidelis, medinis, vieno aukšto, kiek panėšėjo į pavėsinę arba daržinę. Jis turėjo sceną,150 vietų žiūrovų salę, du kambarėlius aktoriams. Visą pastatą juosė siaura terasa, ją dengė pjaustiniais dekoruotos verandos. Pasak Margaritos Omilanovskos, projektuojant šį teatrą „buvo aiškiai remiamasi Richardo Dorshfeldto šablonais, panašiai kaip projektuojant kurorto vartus ir kurhauzo verandą, pristatytą iš šiaurės pusės“[12]. Šis teatras kurorte stovėjo dar ir tarpukario metais.
  • 1911 m. kurortinio sezono metu Palangos paplūdimyje jau veikė stacionari maudykla, kuri buvo pastatyta pagal Europoje paplitusią madą. Tuo laikotarpiu čia jau stovėjo ir antrasis, kiek kuklesnis, stacionarios maudyklos pastatas. Pirmos klasės maudykla buvo į pietus nuo tilto į jūrą, ties Senkevičiaus gatvės pabaiga. Tai buvo ant jūros kranto, ant aukštų į smėlį įkaltų polių, pastatyta vieno aukšto „U“ raidės forma išdėstytų persirengimo kabinų eilė. Pastato išorė po gamtos stichijų kasmet būdavo atnaujinama, todėl jo išvaizda kito. Ši maudykla Palangos pliaže stovėjo dar ir 1919 metais.
  • 1911 m. rugpjūčio 19 d. įvyko oficialios naujosios Palangos katalikų bažnyčios konsekravimo iškilmės. Joms vadovavo Kauno vyskupas Kasparas Helicijonas Cirtautas (1841–1913).
  • 1911 m. fotografės (ji turėjo savo fotoateljė Palangoje) Paulinos Mongirdaitės (1865–1916) sukurtos nuotraukos Ukrainos mieste Lvove vykusioje parodoje buvo įvertintos sidabro medaliu.
  • XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Palangoje jau dirbo ne tik profesionalūs fotografai, bet ir fotografai mėgėjai, kurie nuotraukose įamžindavo savo draugus ir artimuosius, gražius Palangos vaizdus.
  • 1913 m. kurorto tvarkymo reikalais rū­pinosi tais metais įkurta Palangos mylėtojų draugija (S. Karvovskis nurodo, kad jai vadovavo mecenatas ponas Šeleris iš Varšuvos). Jos iniciatyva buvo pradėjo veikti meteorologijos sto­tis. Draugija planavo įsteigti krašto muziejų. Tai metais, Palangos mylėtojų draugijai užsakius, žymus lenkų istorikas, literatas, politinis veikėjas dr. Stanislovas Karvovskis (1848–1917) Poznanėje išleido didelę išliekamąją vertę, daug įdomių faktų apie Palangą ir apie netoli jos esančią Kretingą pateikiančią knygelę „Poląga i Kretynga“ (jos vertimas į lietuvių kalbą paskelbtas 2021 m. Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos išleistame antrajame etnokultūros metračščio „Palangos langai“ numeryje (p. 44–56).
  • 1913 m. Palangos progimnazija reorganizuota į gimnaziją. Pirmojo pasau­linio karo išvakarėse čia mokėsi apie 160 moksleivių iš kurorto ir tolimesnių Lietuvos vietovių.
  • 1913 m. Palangoje gyveno apie 2 500 gyventojų, kurių didžiąją dalį sudarė žemaičiai. Žydų buvo apie 500, latvių – apie 300, lenkų – apie 70 (tarp jų ir palikuonys iš senų lietuviškų bajorų Mongirdų, Nemirovičių, Prušakovų, Bucevičių, Juškevičių, Milevičių, Mitkevičių, Okuličių, Velickų, Bakanovskių, Barovskių ir kitų šeimų.
  • 1913 m. Lenkijos kraštotyros draugija išleido keliolika atvirukų serijų, iš kurių viena buvo skirta Palangai (šioje serijoje buvo 12 atvirukų). Ant jų buvo užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis.
  • Prieš Pirmąjį pasaulinį karą brangiausių Palangos vilų nuoma visam sezonui kainuodavo apie 800 rublių, o brangiausi apartamentai šeimai su išlaikymu – 1 000 rublių.
  • Prasidėjus Pirmajam pasauliniam ka­rui, tvarka Palangoje rūpinosi rusų kari­nis garnizonas.
  • 1914 m. rugsėjo 2 d. ka­rinės vadovybės įsakymu Palangos gimnazija evakuota į Voru (Werru, Estija).
  • 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grafų Tiškevičių šeima išvyko į Vokietiją ir apsigyveno Posadove pas Antaninos Tiškevičienės brolį Stanislovą Ignotą Koržbok-Lonckį.
  • 1914–1917 m. Palangoje vienu metu cirkuliavo carinės Rusijos rublis ir vokiečių markė.
  • 1915 m. kovo 23 d. Palangą užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Tą dieną vokiečių laivyno 4 laivai paleido į Palangą kryžminę ugnį. Miestas buvo apšaudytas artilerijos sviediniais. Buvo sunaikintos 6 vilos, nemažai gyvenamųjų namų, kito turto, žuvo žmonių. Stipriai nukentėjo grafų Tiškevičių rūmai. Sviediniai išmušė dideles skyles pietinėje ir vakarinėje rūmų dalyje, prie rūmų prijungtoje koplyčioje. Vykstant apšaudymams nukentėjo ir Palangos bažnyčia, į kurią pataikė 4 vokiečių jūros artilerijos sviediniai. Buvo pažeistos bažnyčios sienos, sudužo vitražai, buvo apgadinta paveikslų. Karo metais Palanga priklausė Kuršo karinei valdybai, kurios centras bu­vo Jelgavoje.
  • 1915 m. kovo 28 d. Palangą bombardavo vokiečių aviacija.
  • Vokiečiai kurorte šeimininkavo iki 1918 m. rudens, o vokiečių „geležinė divizija“ miestą paliko tik 1919 m. pavasarį. Po karo daug nuostolių mieste padarė bermontininkai.
  • 1914–1921 m. Tiškevičių rūmai stovėjo tušti, neremontuojami. Nesant šeimininkų, rūmai buvo stipriai nuniokoti, rūmuose be globos likęs Po karo sugrįžę į Palangą, grafai Tiškevičiai rūmuose neberado daug baldų, meno kūrinių, kitų interjero detalių.
  • 1915 m. Palangoje darbą atnaujino gimnazija.
  • 1916 m. grafai Tiškevičiai F. H. Švechtenui užsakė parengti rūmų perstatymo projektą, kurį įgyvendinus rūmuose turėjo būti padidinta palėpė, įrengta daugiau kambarių svečiams. Architektas jį parengė, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas, nes Pirmojo pasaulinio karo metais Palangos grafų Tiškevičių rūmai buvo stipriai apgriauti, ypač koplyčia, tad, po karo sugrįžę į Palangą, Tiškevičiai pirmiausiai užsiėmė rūmų remontu. Vėliau, pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, tapo akivaizdu, jog perstatyti rūmų nebėra prasmės.
  • 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, prasidėjo Lietuvos ir Latvijos ginčai dėl Palangos ir Šventosios-Palangos bei Alūkštės apskrities. Ginčas užsitęsė iki 1921 metų.
  • Nuo 1918 m. rudens iki 1919 m. rudens 1918–1919 m. Palangoje stabilios valdžios nebuvo. Tuo laikotarpiu vieni kitus pakeisdami čia šeimininkavo bermontininkai ir anarchistai.
  • 1919 m. spalio mėnesį Pa­langą kontroliavo mišrios rusų-vokiečių kareivių sargybos.
  • 1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvyko 10 lietuvių kareivių, tiek pat Kretingos milicininkų, kuriems vadovavo Kretingos apskrities viršininkas Petras Kerpė, iš miestelio išvijo ber­montininkus. Po keturių dienų (lapkričio 27-ąją) į Palangą atvyko apie 150 latvių kariškių, kurie turėjo du kulkosvaidžius bei dvi patrankas. Jie, iš Palangos išviję iki tol buvusios valdžios atstovus, įvedė savo valdžią.
  • Nuo 1919 m. lapkričio mėnesio iki 1921 m. kovo 30 d. Palanga ir Šventoji priklausė Latvijai.
  • 1919 m. tarp Lietuvos ir Latvijos prasidėjusiose derybose dėl sienų pirmiausiai bandyta susitarti dėl laikinos sienos.
  • 1919–1920 m. Palangoje veikė 13 gintaro dirbtuvių, kuriose dirbo apie 200 žmonių.
  • 1919 m. Palangoje buvo leidžiamas mėnesinis laikraštis „Palangos žvejys“. Išėjo tik du šio leidinio numeriai, nes latvių administracija laikraštį uždraudė.
  • 1920 m. sausio 18–23 dienomis Jelgavoje tarp Lietuvos ir Latvijos vyko antrosios derybos dėl sienų nustatymo.
  • 1920 m. vasario 26–kovo 11 dienomis Kaune vyko trečiosios derybos dėl sienų nustatymo tarp Lietuvos ir Latvijos.
  • 1920 m. birželio 14 d. Latvijos gyventojų surašymo duome­nimis Palangoje gyveno 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių, 39 vokiečiai ir tiek pat lenkų. Palangos valsčiuje buvo 1032 lietu­viai ir 673 latviai. Pagal Lietuvos duomenis, tais metais Palan­gos–Šventosios rajone gyveno 2 896 gyventojai, iš kurių 1 724 buvo lietuviai, 550 žydų, 514 latvių, 73 lenkai, 35 vokiečiai.
  • 1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai, tarpininkaujant Anglijos misijos Pabaltijyje vadovui S. Talensui, Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai, kurios pirmininku buvo paskirtas Edinburgo (Didžioji Britanija) universiteto profesorius Džeimsas Jangas Simpsonas (1873–1943). Atvykęs į Palangą, jis apsistojo pas grafus Tiškevičius, išklausė Tiškevičių argumentus, palaikančius lietuvių tautos interesus, grafo patarimu surengė Palangos katalikų bažnyčioje neoficialų gyventojų balsavimą. Į šio balsavimo rezultatus buvo atsižvelgta priimant sprendimą grąžinti Palangą Lietuvai.
  • 1921 m. kovo 30 d. pagal arbitražo komisijos nutarimą Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos. Tą pačią dieną į Palangą atvyko Lietuvos kariuomenės dalys ir Lietuvos valdininkai ir buvo pradėta formuoti vietinė valdžia.
  • 1921 m. kovo 31 d. Palangoje vyko didelės iškilmės, skirtos Palangos grąžinimui Lietuvai. Jose dalyvavo Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, komisijos sienoms su latviais spręsti pirmininkas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras Silvestras Žukauskas, vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis, rašytojai Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vienuolis, Martynas Yčas, daug kitų valstybės, visuomenės, kultūros veikėjų.
  • 1921 m. kovo 30 d. prijungus Palangą prie Lietuvos, Palangos mieste buvo 1 579 gyventojai, Palangos valsčiaus kaimuose – 1 407. Pagal tautinę priklausomybę jų buvo: 1 620 lituvių, 735 latviai, 516 žydų, 89 lenkai, 19 rusų.
  • 1921 m. pasikeitė kurorto valdymo struktūra. Prie valsčiaus savivaldybės 1921 m. kovo 31 d. buvo įsteigtas komitetas kurortui tvarkyti, kuris vėliau reorganizuotas į kurorto inspekciją.
  • 1921 m. įsteigtas Palangos šaulių būrys (priklausė Kretingos rinktinei). Tuo metu Palangos šauliams vadovavo Antanas Vainoras.
  • 1921 m. balandžio 11 d. Kretingos apskrities valdyba ir apskrities viršininkas priėmė bendrą sprendimą Palangos valsčiaus viršaičiu paskirti Alfonsą Okuličių.
  • 1921 m. birželio 19 d. įvyko pirmieji savivaldos rinkimai į Palangos valsčiaus tarybą. Išrinkta 12 tarybos narių, iš jų buvo 9 lietuviai, 2 žydai ir 1 latvis. Tai Krikščionys demokratų kuopos atstovai kun. Julijonas Kasparavičius ir Alfonsas Okuličius, Užpelkių, Žibininkų ir Joskaudų ūkininkų kuopos atstovass Juozas Valatka, Darbininkų kuopos atstovai Feliksas Paulauskas, Jurgis Balšaitis, Mykas Sermontis, Juozas Večerskis, Demokratų partijos atstovai Zamuelis (Zamuilas) Gutmanas, Elias (Elijošas) Bruckus, Šventosios kaimo kuopos atstovas Antanas Ansas Rejeris, Monciškių, Paliepgirių, Kungiškių, Užkanavės ir Vanagupės sujungtosios rinkikų kuopos atstovas Vincas Lukaitis ir Parankos rinkikių moterų atstovė Petronėlė Alonderienė. Tarybos pirmininku buvo išrinktas kun. Julijonas Kasperavičius. Palangos valsčiaus valdybos pirmininku (viršaičiu) buvo knygnešių sąjūdžio dalyvis, pašto vežikas, gydytojo Liudo Vaineikio bendražygis Feliksas Paulauskas (1879–952). Jis šias pareigas ėjo 1921–1939 m. ir kelis mėnesius 1941 m., kai vokiečiai okupavo Palangą.
  • 1921 m. Palangoje sudarytas komitetas progimnazijai steig­ti. Jo nariai buvo rašytojai Butkų Juzė, Stasė Vaineikytė, inžinie­rius H. Gutmanas. Įkurta progimnazija iš pradžių veikė pradžios mokyklos patalpose, vėliau buvo perkelta į rusų progimnazijos patalpas. Tais metais kelis mėnesius žiemos laikotarpiu čia dės­tė Vydūnas.
  • 1921 m. Plangą grąžinus Lietuvai, vietos valdžia čia įsteigė „Žuvies bendrovę“. Ji tiekdavo žuvį Lietuvos kariuomenei.
  • 1921–1922 m. buvo parengtas planas Šventojoje įrengti 7–8 m gylio uostą, Šventojoje nutiesti į jūrą apie 930 m ilgio pietinį molą ir 850 m ilgio šiaurinį molą.
  • 1922 m. Vilniuje Jonas Basanavičius (1851–1927) išleido studiją apie Palangą – „Iš Palangos istorijos“.
  • 1922–1924 m. Palangos grafai Tiškevičiai suremontavo per Pirmąjį pasaulinį karą apgriautus Palangos rūmus. Tam reikėjo daug pinigų. Jų Tiškevičiai gavo pardavę keletą vilų ir žemės sklypų, buvusių Palangos kurortinėje zonoje.
  • 1922 m. Klaipėdoje išleistoje pensiono „Rūtelė“ spaudai parengtoje knygutėje „Vadovas po Palangą ir jos apylink “ pažymėta (p. 19), kad 1922 m. Palangos kurortinėje zonoje buvo viena šiltųjų vonių maudykla (jojee – II ir III rūšies maudyklos), o paplūdimyje buvusios šaltosios maudyklos – I ir II rūšies. Ant jūros kranto buvo saldainių ir kavos paviljonas. Tais metais kurorte veikė 4 viešbučiai, 3 pensionai, daug vilų, vasarnamių. Juose patalpos būdavo nuomojamos vasarotojams. Poilsiautojams kambarius nuomodavo ir privačių namų savininkai
  • 1922 m. Palangoje įkurta „Žuvies bendrovė“ ir didelį kapitalą turėjusi Gintaro bendrovė.
  • 1922 m. Palangos mieste buvo 1 572, o Palangos valsčiui priklausiusiose kaimo vietovėse – 1407 gyventojai.
  • Palangoje 1922 m. veikė kelios dešimtys mažų parduotuvių, o antradieniais ir penktadieniais vykdavo turgūs, kurie itin populiarūs būdavo vasaros sezono metu.
  • 1922 m. Palangos valsčiui priklausė 5 675,18 dešimtinių žemės. Iš jų 3 436,75 priklausė valstiečiams, 2238,43 – grafams Tiškevičiams.
  • 1922 m. valsčiaus valdybos iniciatyva sudarytas komitetas gimnazijai steigti. Tais metais buvo planuojama Palangoje įsteigti Jūreivystės, žvejybos ir technikos mokyklą (kolegiją). Kurorte veikė pradžios (I ir II klasės) mokykla, kurioje dirbo 4 mokytojai, vaikų našlaičių prieglauda, senelių prieglauda, kurios gražioje salėje veikė knygynas, Labdarybės draugija, Pavasarininkų draugija, Tretininkų draugija, Moterų skyrius, Šaulių sąjungos skyrius, Altarija, Ugniagesių draugija, ligoninė. Iš valdiškų įstaigų veikė Palangos valsčiaus raštinė (Vytauto g.). Palanga neturėjo 3 000 gyventojų, tai jis buvo priskirtas prie valsčiaus. Milicijos raštinė veikė Kretingos gatvėje, muitinė – prie sienos su Prūsij, o pasienio bataliono štabo būstinė buvo Vytauto gatvėje stovėjusiams Urbonavičienės name. Valstybei priklausė ir Palangoje veikusi karo sanatorija.
  • Palangoje 1922 m. dirbo gydytojas Barauskas (pacientus priiminėjo savo namuose Barausko gatvėje), gydytojas Vaineikis (jis taip pat pacientus priiminėdavo savo namuose Vytauto g.). Vytauto gatvėje dirbo ir gydytojas Gutmanas. Jo priimamasis buvo Zdrajauskienės namuose. Vasaros sezono metu Palangoje dirbdavo daugiau gydytojų.
  • 1922 m. Palangoje buvo pradėtas statyti malūnas ir elektros stotis.
  • 1922 m. ant pylimo stovėjų dvi švedų laikų patrankos. Pylimas, datuojamas Mindaugo arba švedų laikais, ėjo nuo jūros iki „Rūtelės“ pensiono. Kitas pylimas ėjo nuo Tiškevičiaus bulvaro iki Kęstučio gatvės. Buvo sakoma, kad juos supylė lietuviai ir žemaičiai.
  • 1923 m. surašymo duomenimis, į Palangos valsčiaus sudėtį įėjo 12 kaimų (Joskaudų, Kunigiškių, Kuntininkų (dabar Kontininkų), Monsiškės, Senosios Palangos, Paliepgirių, Šventosios, Užkanavės, Užpelkių, Vanagupės, Virkštininkų, Žibininkų), 2 palivarkai 9grafienės Antaninos Virbališkės ir Valteriškės, 3 dvarai (Vilimiškės, Virkštininkų ir Želvių) ir Palangos miestas. Iš viso valsčiuje tada gyveno 4 053 gyventojai, iš jų mieste –2039 ir 20174 valsčiuje.
  • 1923 m. įsteigta Palangos meteorologinė stotis.
  • 1923 m. buvo rekonstruotas, paaukštintas Palangos tiltas į jūrą (jo pirsas).
  • 1923–1925 m. buvo statomas Šventosios uostas.
  • 1923 m. didžioji dalis Palangos grafų Tiškevičių valdų buvo nusavinta. Feliksui Tiškevičiui buvo palikta tik 150 ha žemės Vilimiškėje ir Palangoje, Antaninai Sofijai Tiškevičienei – tiek pat žemės buvusiame Virkštininkų palivarke. Palangoje Tiškevičiai galėjo valdyti tik kurortinę zoną ir dvaro teritoriją, o likusi valdos dalis buvo nusavinta arba išpirkta valstybės.
  • 1923 m. Palangoje buvo 365 gyvenamieji namai, mieste buvo 2 039 nuolatiniai gyventojai, 1935 m. – 2 221, 1939 m. – 2 513. Tuo laikotarpiu kurortinio sezono laikotarpiu čia privažiuodavo kelis kartus daugiau vasarotojų. 1939 m. Palangoje vasarojo apie 15 000 poilsiautojų. Palangoje vasaros laikotarpiu net po kelias savaites gyvendavo, dirbdavo ir ilsėdavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir jo aplinka.
  • 1924 m. į Palangą buvo atvykęs ir čia kurį laiką praleido J. Basanavičius. Jo garbei Tiškevičiaus bulvaras (alėja) vėliau buvo pavadintas ir iki šiol vadinamas J. Basanavičiaus gatve.
  • 1924 m. vykusiuose Palangos savivaldybės rinkimuose į miesto tarybą išrinkta 12 narių. 1924 m. spalio 6 d. įvykusiame posėdyje tarybos pirmininko pareigos patikėtos Pranui Vilimui. Palangos valsčiaus tarybos pirmininku tais metais Kretingos apskrities viršininkas patvirtino Feliksą Paulauską.
  • Igno Končiaus ir Viktoro Ruokio 1925 m. išleistoje knygoje „Palangos kraštas“ nurodyta, kad balsavimo teisę tarp nuolatinių Palangos gyventojų tuo metu turėjo 1 079 žmonės, Kunigiškiuose gyveno 24 šeimos, Vanagupėje – 20 (beveik visos jos vertėsi žvejyba), Užkanvėje –23 šeimos (taip pat daugiausiai tai buvo žvejai, bet kaimas turėjo ir vieną kalvį). Paliepgiriuose gyveno 26 šeimos (jos užsiėmė žvejyba ir žemdirbyste), Monciškėse buvo panaši situacija. Šventosios krašte gyveno 84 šeimos.
  • 1926 m. buvo išgrįsta Vytauto gatvė, sutvarkytas Palangos paplūdimys, viešasis kelias nuo Palangos iki Kretingos.
  • 1926 m. Marijonui Daujotui (1891–1975) vadovaujant, pradėti pajūrio kopų apželdinimo darbai.
  • 1926–1927 m. E. Gutmanienė Palangoje įkūrė elektrinę.
  • 1927 m. (kiti rašytiniai šaltiniai nurodo –1931 m.) pagal architekto S. Fedorovičiaus projektą Palangos parke (Botanikos parko teritorijoje) pastatyta rotonda – pučiamųjų instrumentų orkestro estrada. Grafų Tiškevičių laikais joje kurortinio sezono metu beveik kasdien koncertuodavo orkestras (Tiškevičių pasamdytas vasarai ar atvykęs iš kaimyninių dvarų). Sovietmečiu šią tradiciją bandyta atnaujinti, bet ji sunkiai įsitvirtino ir tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, po to, kai 1997 m. rotonda buvo atstatyta, ji vėl tapo palangiškių ir jų svečių traukos centru. Dabar vasaromis rotondoje dažniausiai koncertuioja Palangos pučiamųjų instrumentų orkestras.
  • 1928 m. priimtos taisyklės kurortams tvarkyti. Nustatyta, kad kurortus tvarko ir eksploatuoja Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas. Kurortą valdo kurorto inspektorius. Kurortams tvarkyti Lietuvoje buvo sudarytas kurortų fondas.
  • 1929 m. Palangoje rastas pinigų lobis. Jame buvo apie 30 romėniškų monetų.
  • 1929 m., vadovaujantis Savivaldybių rinkimų įstatymu, valsčiai buvo suskirstyti į seniūnijas. Seniūnijai turėjo priklausyti nuo 600 iki 800 gyventojų Palanga buvo suskirstyta į 5 seniūnijas: Palangos m. I sen., Palangos m. II sen, Virkštininkų sen., Žibininkų sen., Paliepgirių sen. Po šių rinkimų Palangos valsčiaus tarybos viršaičiu vėl tapo Feliksas Paulauskas.
  • 1929 m. išspausdintame Kurorto inspekcijos leidinyje „Palanga. Jūros maudyklės. Vasaros kurortas“ buvo nurodyta, kad poilsiautojai Palangoje turi nemažą butų pasirinkimo galimybę. Jų kaina: 3–5 Lt, o su pensionu – 9–15 Lt parai. Mokestis už naudojimąsi vasarviete buvo imamas nuo gegužės 1 d. iki spalio 15 dienos. Atvykusieji turėdavo užsiregistruoti informacijos biure. Pagrindinės kurorto įstaigos buvo paštas, telefonas, telegrafas, Kurorto inspekcija, Valsčiaus valdyba, Policijos nuovada, Pasienio policijos komisariatas, Knygyns, Autobusų stotis, Smulkaus kredito įstaiga, Žydų smulkaus kredito bankas.
  • 1930 m. Lietuvoje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais. Per Lietuvą procesijų iškilmingai nešamas Vytauto Didžiojo paveikslas buvo atneštas ir į Palangą.
  • 1931 m. kanauninkas Jurgis Galdikas Šventojoje pastatė medinę koplyčią.
  • 1931 m. Kaune išleista Stasės Vaineikienės knyga „Palangos atsiminimai“.
  • 1931 m. valstybė iš grafo Tiškevičiaus nupirko tiltą į jūrą bei 11 ha parko ir miško prie dabartinės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gatvės.
  • 1931–1935 m. Palangoje kurortinio sezono metu buvo leidžiami iliustruoti savaitraščiai „Palangos pajūris“ (1931–1935), „Pliažas“ (1931), „Palangos pliažas“ (1932), „Lietuvos pliažas“ (1932), „Palanga“ (1933).
  • 1931 m. iš Nidos į Palangą buvo perkeltas Lietuvos karo aviacijos poligonas, kuriame buvo mokoma šaudyti į ore judančius taikinius.
  • 1932 m. Palangai suteiktos antros eilės miesto teisės.
  • 1932 m. Kauno dramos teatre pastatyta rašytojo Augustino Griciaus (1899–1972) komedija „Palanga“.
  • 1932 m. priimtas Kurortų įstatymas.
  • 1933 m. sausio 18 d. naujai išrinktos Palangos miesto tarybos posėdyje pirmuoju Palangos miesto burmistru išrinktas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944), jo padėjėju – Liudas Vaineikis (aukštesnė valdžia net ir po antrojo išrinkimo L. Vaineikio šiose pareigose nepatvirtino, vietoje jo burmistro pavaduotoju paskyrė Napolį Zabulionį).
  • 1933 m. Palangai suteiktos miesto ir kurorto teisės.
  • 1933 m. tarp Palangos miesto tarybos narių buvo 11 žydų tautybės žmonių. Palangoje tuo laikotarpiu veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, kelios sinagogos.
  • 1933 m. balandžio 14 d. Paryžiuje mirė Palangos grafas Feliksas Tiškevičius. Jam mirus, Palangą iš pradžių valdė jo žmona Antanina Sofija Tiškevičienė, vėliau – sūnus Stanislovas Marija Tiškevičius. Lietuvoje pablogėjus gyvenimo sąlygoms, Palangos grafai Tiškevičiai ėmė planuoti persikelti gyventi į Lenkiją.
  • 1933 rugpjūčio 15 d. Palangoje vykusioje tarptautinėje skautų stovykloje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) ir pasaulio skautų judėjimo įkūrėjas seras Robert Baden-Poowell’as (1857–1941).
  • 1933 m. Žemės reformos valdybos nutarimu Birutės kalnas ir 19,7 ha žemės plotas aplink jį 36-eriems metams buvo perduotas Lietuvai pagražinti draugijai.
  • 1933 m. Palangoje, pušyne, netoli jūros, pradėjo veikti moderni Policijos klubo sanatorija „Palanga“. Ji veikė nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 15 dienos. Joje buvo 6 kambariai, juose galėdavo vasaroti apie 150 asmenų. 1933 m. Palangos sanatorijoje „Palanga“ vasarojo 253 gyventojai, 1934 m. – 225, 1935 m. – 308, 1936 m. – 369, 1937 m. – 422, 1938 m. – 498, 1939 m. – 559. Prie sanatorijos buvo garažas, kuriame poilsiautojai galėdavo laikyti savo automobilius bei motociklus.
  • 1934 m. lapkričio 9 d. įvykusiuose visuotiniuose miestų tarybos rinkimuose išrinkta Palangos miesto taryba. Joje buvo 9 nariai. Tuometinė valdžia buvo uždraudusi į tarybą kandidatuoti J. Šliūpui ir L. Vaineikiui. Lapkričio 20 d. įvykusiame naujai išrinktos tarybos posėdyje Palangos miesto burmistru išrinktas Vladas Kraujelis, jo padėjėju – Ignas Vilkas, atstove Kretingos apskrities taryboje – Stasė Vaineikienė. Vladas Kraujelis miesto burmistro pareigas ėjo du metus, o veliau nuo jų nusišalino, nes buvo nustatyta, kad jo vadovavimo miestui laikotarpiu buvo padaryta daug finansinių pažeidimų.
  • 1934 m. Tautininkų sąjungos Palangos skyriaus nariai, pagerbdami Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną, Birutės kalno papėdėje pasodino ąžuoliuką ir pavadino jį Tautos vado ąžuolu. Ąžuolas auga iki šiol.
  • 1935 m. sausio 31 d. Palangos paplūdimys, iki to laiko priklausęs grafui F. Tiškevičiui, tapo visos Lietuvos nuosavybe. 
  • Apie 1935-uosius metus S. Levijas Palangoje įkūrė pirmąją limonado daryklą. Ji veikė mediniame name dabartinės Basanavičiaus gatvės pradžioje (namo numeris 5A). Dabar šioje vietoje yra atvira pramogų erdvė. Limonado gamybai buvo naudojamas vanduo iš kurorto artezinio gręžinio (jo vietoje dabar yra pastatyta skulptūra, skirta pirmajam Palangos gręžiniui įamžinti (Jono Basanavičiaus g. 1, priešais Kurhauzą). Metalo skulptūrą-fontaną, vaizduojančią iš gelmių išnyrančias keturias gėlavandenes žuvis, sukūrė klaipėdietis menininkas Vytautas Balsys. Skulptūroje iškalti Antuano de Sent-Egziuperi žodžiai apie vandens reikšmę gyvybei egzistuoti.
  • 1935 m. dr. Jonas Šlūpas „Lietuvos žiniose“ paskelbė straipsnių ciklą „Palanga, jos praeitis ir dabartis“.
  • Laikotarpiu nuo 1936 m. pabaigos iki 1938 m. pradžios Palangos burmistro pareigas ėjo viceburmistras Antanas Vizbaras.
  • 1936 m. išleistas žymaus Palangos fotografo Igno Stropaus (1885–1959) fotografijų albumas „Palanga: vaizdų albumas“.
  • 1937 m. Palangoje veikė 36 privačios vilos ir 5 sanatorijos, pradėtas statyti stadionas, autobusų stotis.
  • 1937 m. pradėjo veikti Palangos civilinis aerodromas. Iš pradžių jis veikė prie kelio „Palanga–darbėnai“ (ši vieta 1975–1990 m. buvo užstatyta gyvenamaisiais namais).
  • 1937 m. Kunigiškiuose veikė pradžios mokykla.
  • 1937 m. įsteigta kurorto administracija.
  • 1937 m. pradėta statyti naujai suplanuota Šventosios gyvenvietė.
  • 1937 m. kovo 15 d. įkurta Palangos valstybinė viešoji biblioteka. Jos vedėju paskirtas rašytojas Juozas Butkus-Butkų Juzė (1893–1947).
  • 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus amatų ir menų parodoje buvo eksponuojami Palangos brolių M. ir G. Kanų gintaro dirbtuvių gaminiai. Komisija juos aukštai įvertino – M. ir G. Kanams įteikti sidabro medaliai.
  • 1938 m. Palangos grafai Tiškevičiai pradėjo derybas su Lietuvos valdžia dėl Palangos dvaro-sodybos pirkimo-pardavimo sąlygų. Rūmus buvo siūloma paversti Lietuvos Respublikos prezidento vasaros rezidencija.
  • Nuo 1938 m. kovo 28 d. Palangos miesto burmistro pareigas ėjo dr. Jonas Šliūpas. Jo padejeju buvo Antanas Vizbaras. Tąsyk palangos burmistro pareijas J. Šliūpas ėjo 15 mėnesių (jis iš užiamų pareigų atsistatydino 1939 m. liepos 1 d.). Jį burmistro pareigose pakeitė A. Vizbaras.
  • 1938 m. gegužės 10 d. kilo didysis Palangos gaisras, kuris sunaikino beveik visą kurorto šiaurinę dalį, žydų gyvenamąjį kvartalą (iš viso apie 318 pastatų iš kurių 118 buvo gyvenamieji namai, Palangos liuteronų evangelikų bažnyčia). Gaisras miestui padarė apie 2 milijonus litų nuostolių. Palangos centre išliko tik keletas mūrinių pastatų. Per gaisrą apie 1 500 gyventojų neteko pastogės. Po gaisro (tais pačiais metais) buvo priimtas miesto atstatymo projektas. 1938–1939 m. išdegusioje miesto teritorijoje pagal teritorijos užstatymo planą buvo pastatyta moderni autobusų stotis, paštas, pradžios mokykla (dabar Vlado jurgučio pagrindinė mokykla), kino teatras, kilo ir gyvenamieji namai, reguliariai pradėjo važinėti maršrutiniai autobusai.
  • XX a. 4 deš. iš viso Palangoje buvo pastatyti 145 nauji vasarnamiai ir gyvenamosios paskirties namai, visuomenei atvertas parkas.„, pastatytas stadionas, atidaryta Valstybinė viešoji biblioteka. Mieste tuo laikiotarpiu veikė 19 kolonijinių maisto prėkių parduotuvių, 7 kepyklos ir cukrainės, 7 valgyklos ir užkandinės, 6 mėsos ir dešrų parduotuvės, 15 smulkiosios prekybos kioskų, 3 pieno parduotuvės, 4 kosmetiks, 4 galanterijos, 4 statybinių medžiagų, 2 santechnikos reikmenų ir geležies dirbinių parduotuvės, veikė 9 avalynės taisymo dirbtuvės, 4 skalbyklos, 14 kirpyklų, 2 fotoateljė, 6 gintaro apdirbimo dirbtuvės, 3 statybinės ir baldų gamybos dirbtuvės.“[13]
  • 1938 m. V. Lvovas paskirtas Palangos statybos inžinieriumi. Jis buvo pirmasis oficialus miesto architektas.
  • 1938 m. rytinėje miesto dalyje, netoli Rąžės, kasinėjant žemę rasta apyrankių ir dvi varinės III a. I p. Romos monetų.
  • 1938–1939 m. pastatyta Palangos autobusų stotis, paštas, pradinė mokykla,
  • 1938–1940 m. Palangos Vytauto Didžiojo gimnazijos literatų būrelis leido laikraštėlį „Birutės tėviškė“.
  • 1938 m. rugsėjo 3 d. buvo atliktas pirmasis bandomasis skrydis maršrutu Kaunas–Palanga–Kaunas (tas metais pirmąjį keleiviams skraidinti tinkantį lėktuvą – tai buvo „Percival“ firmos lėktuvas Q6 („Persival Q6“, Lietuvos sparnai, 1996, Nr. 3, p. 425), turėjusį Tarptautinės aviacijos federacijos patvirtintą valstybinį ženklą LY-SOA, nupirko Lietuvos susisiekimo ministerija. Jis turėjo du 250 AJ variklius, maksimalus lėktuvo greitis buvo 310 km per val., kelionės greitis – 270 km per valandą. Nuo 1938 m. šis lėktuvas į Palangą skraidė du kartus per dieną (ryte ir po pietų). Nuo rugsėjo 11 d. skraidė du lėktuvai („Steponas Darius“ ir „Stasys Girėnas“). Tai buvo bandomieji jų skrydžiai šiuo maršrutu.
  • 1939 m. pradėjo veikti Palangos aerouostas. Tais metais maršrutu Palanga–Kaunas skraidė du lėktuvai – „Stasys Girėnas“ ir „Steponas Darius“. 1939 m. birželio 3 d. įvyko pirmosios Lietuvoje reguliarios vietinės oro linijos Kaunas–Palanga ir Palanga–Kaunas atidarymas. Abu lėktuvus pilotavo lietuviai lakūnai – J. Dženkaitis ir S. Mockūnas. Ši oro linija veikė tris vasaros mėnesius. Maršruto ilgis – 200 km, jį lėktuvai įveikdavo per 1 valandą. Lėktuvai skrisdavo 1000–1500 m aukštyje. bilieto kaina į vieną pusę buvo 25 litai. 1939 m. Palangos aerodrome, prie kelio į Šventąją buvo pastatytas nedidelis namelis, kurime veikė bilietų kasa, radijo stotis (jai vadovavo Valdas Jackūnas). Čia nakvodavo ir lėktuvų įgulos nariai, rytais skrendantys maršrutu Palanga–Kaunas. 1939 m. vasarą lėktuvu buvo pervežta 784 keleiviai, 3783 kg bagažo, 3 476,6 kg pašto siuntų. Skrydžiai buvo atnaujinti ir 1940 m. vasarą, bet ie greitai nutrūko, nes Lietuva buvo okupuota. Abu lėktuvus perėmė sovietų „Aeroflot“. Iki Antrojo pasaulinio karo jais buvo skraidoma maršrutu Ryga–Velikije Luki–Maskva.[14]
  • Prieš Antrąjį pasaulinį karą grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė dvaro rūmuose buvo atidariusi mokamą pensioną. Jame poilsiaudavo Kaune veikusios Lenkijos ambasados ir konsulato Klaipėdoje personalas.
  • Iki 1939 m. susio 5 d. iš Felikso Paulausko Palangos viršaičio pareigas perėmė Jurgis Balšaitis.
  • 1939 m. iš Klaipėdos į Palangą perkelta Vytauto Didžiojo gimnazija. Ji buvo pavadinta Šventosios Vytauto Didžiojo gimnazija, nes buvo tikima, kad, sustiprėjus uostui, ši gimnazija bus perkelta į Šventąją. 1939 m. Palangos valstybinės progimnazijos veikla buvo nutraukta.
  • 1939 m. Šventosios–Palangos ruože vyko Jūros savaitės renginiai.
  • 1939 m. vasario 1 d. įkurta Šventosios valstybinė viešoji biblioteka.
  • 1939 m. Palangoje poilsiavo apie 10 tūkst. vasarotojų.
  • 1939 m. sudarytame Palangos miesto plane buvo nurodyti du žydų maldos namai – Didžioji ir Mažoji sinagogos. Mažoji sinagoga stovėjo į šiaurę nuo Didžiosios ir buvo gerokai už ją mažesnė. Sinagogų plotai: 20 x 17 m ir 14 x 13 m. Abi sinagogos buvo raudonų plytų, papuoštos tinkuotomis detalėmis, o jų eksterjere dominavo neoromaninės architektūros elementai. Iki mūsų dienų nė viena kurorte buvusi sinagoga neišliko. Paskutinioji buvo nugriauta sovietmečiu, o jos vietoje pastatyta maisto prekių parduotuvė (dabar čia veikia prekybos centras).
  • 1939 m. rugpjūčio 15 d. Antanina Sofija Tiškevičienė su sūnumi Stanislovu Marija buvo Lenkijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie iš pradžių pasitraukė į Italiją, vėliau į Prancūziją, Portugaliją, Didžiąją Britaniją, Kanadą.
  • 1939–1940 m. buvo tvarkomi Šventosios uosto molai – pietinis ir šiaurinis.
  • Prieškario metais kurorte aktyviai veikė Šaulių organizacija, ugniagesių ir vaidintojų grupelės.
  • 1940 m. Palangoje buvo 30 gatvių, stovėjo daugiau negu 150 pastatų: sanatorijų, vasarnamių, gyvenamųjų namų.
  • XX a. 4 deš. pabaigoje Palangoje kurortinio sezono metu vykdavo koncertai, baliai, šokių vakarai, arklių lenktynės, sportinės varžybos ir kt. poilsiautojams skirti renginiai.
  • XX a. 4 deš. pab. Palangoje buvo tokio dydžio rinkliavos: už naudojimąsi Palangos vasarviete šeimai (visam sezonui) – 40 Lt, vienam mėnesiui – 20 Lt. Vienam mėnesiui vienam asmeniui – 15 Lt, vienam asmeniui iki 10 dienų – 8 Lt. Tarnaitėms, atvykusioms į Palangą atlikti savo tiesioginių pareigų, būdavo taikoma 50 proc. rinkliavos mokesčių.Tokio pat dydžio nuolaida būdavo taikoma karo invalidams, moksleiviams. Poilsiautojams, atvykusiems į Palangą iki birželio 15 d., būdavo taikoma 25 proc. rinkliavos mokesčių, o atvykusiems po rugpjūčio 15 d. – 50 proc. nuolaida.
  • 1940 m. vasarą Palangoje veikė nuolatinis Lietuvos turizmo draugijos informacijos biuras.
  • 1940 m. susisiekimas su Palanga buvo geras: iki Kretingos atvykti buvo galima traukiniais. Autobusai kursuodavo kas dvi valandos. Autobusais į Palangą buvo glima atvažiuoti ir iš Kretingos, atvykus iki jos traukiniu. Palangoje buvo nemažai taksi paslaugas teikusių automobilių. Iš Kauno į Palangą kasdien skraidydavo keleiviniai lėktuvai. Vasaros sezono metu buvo rengiamos poilsiautojų iškylos į kurorto apylinkes ir laivais iki Šventosios uosto.
  • 1940 m. pradžioje silpnos sveikatos Antaną Vizbarą Palangos burmistro pareigose pakeitė Skuodo-Mosėdžio agronomas Antanas Bričkus (jis šias pareigas ėjo iki 1940 m. liepos 2 dienos). A. Bričkus priklausė Šaulių organizacijai, 1936 m. buvo išrinktas Lietuvos Seimo nariu.
  • 1940 m. birželio 15 d. Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo paskelbta sovietų valdžia.
  • 1940 m. liepos 2 d. vidaus reikalų ministras Palangos miesto burmistre paskyrė Stasę Vaineikienę, tačiau išlikę dokumentai rodo, kad 1940 m. spalio mėnesį Palangos burmistro vardu dokumentus pasirašinėdavo Antanas Vizbaras, tikėtina, kad tuo metu jis ėjo Palangos burmistro padėjėjo pareigas.
  • 1940 m. liepos 26 d. vidaus reikalų ministro nutarimu iš Palangos valsčiaus viršaičio pareigų nušalintas Jurgis Balšaitis, o jo vietoje paskirtas Antanas Balsys.
  • 1940 m. sovietai suėmė Palangos šaulį kapitoną Kaškelį ir Edmundą Šalčių. Jie 1941 m. birželio 24–25 d. buvo nukankinti Rainiuose (Telšių r.).
  • 1940 m. rugpjūčio 24 d. Palanga neteko miesto statuso – ji vals­čiaus teisėmis buvo priskirta Kretingos apskričiai. Tada Palangos valsčiui priklausė Palanga, Būtingė, Paliepgiriai, Šventoji, Vidman­tai, Vilimiškė, Žibininkai ir jų apylinkės (iš viso 87 km2 teritorijos).
  • 1940 m. spalio 31 d. sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką „Dėl stambiųjų namų nuosavybės miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“. Vykdant šį įsaką Palangoje buvo nacionalizuotos poilsiautojams skirtos vilos, didesni namai, grafų Tiškevičių rūmai. 
  • 1941 m. Palangoje buvo 3 200 nuolatinių gyventojų.
  • 1941 m. kurorte įkurta pionierių stovykla. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis ji buvo subombarduota ir sudegė.
  • 1941 m. birželio 15 d. prasidėjo didieji lietuvių trėmimai. Iš Palangos ir Šventosios ištremta ne mažiau kaip 8 šeimas. Tarp jų buvo iškilių kultūros, visuomenės veikėjų.
  • 1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą, iš miesto pasitraukus sovietų valdžios atstovams, palangiškiai iš buvusių miesto vadovų suformavo naują valdžią. Miesto burmistro pareigas sutiko eiti dr. Jonas Šliūpas, Palangos valsčiaus viršaičio – Feliksas Paulauskas. Birželio 22 d. vokiečių kariuomenė užėmė Palangą. Karo laikotarpiu Palangos apylinkėse veikė Lietuvos laisvės armijos Palangos kuopos Lietuvos partizanai.
  • 1941 m. birželio 24 d. didelė dalis pasitraukti nespėjusių žydų tautybės žmonių Palangoje buvo suimta ir prievarta uždaryta į sinagogą. 1941 m. birželio ir spalio mėnesiais vykusių žudynių metu naciai sunaikino apie 300 Palangoje gyvenusių žydų tautybės žmonių: 1941 m. birželio 27 d. naciai nužudė apie 105 miestelio žydus bei 6 lietuvių tautybės asmenis, dar apie 200−300 Palangos ir jos apylinkių žydų, tarp jų moterų ir vaikų, naciai sušaudė prie dabartinio Palangos karjero esančiame miške.
  • Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta apie pusė Palangos pastatų.
  • Antrojo pasaulinio karo metais Palangoje veikė sanatorija, kurioje buvo gydomi sužeisti vokiečių kareiviai.
  • 1944 m. spalio 10 d. Palangą užėmė sovietų armija.
  • 1944–1951 m. Palangos vaistinėje veikė NKVD būstinė.
  • Po Antrojo pasaulinio karo Palangoje žydų tautybės žmonių buvo nedaug: 1970 m. – 31, 1979 m. – 12, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – 26.
  • Po Antrojo pasaulinio karo Palangoje buvo nacionalizuota daug privačių poilsiui pritaikytų vilų, didelių gyvenamųjų namų.
  • 1945 m. įkurta Palangos kurorto direkcija.
  • 1945 m. kilus gaisrui buvusiame Palangos valsčiaus pastate, sudegė daug ten buvusių Palangos valsčiaus dokumentų.
  • Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo sumanyta Palangoje įkurti visasąjunginės reikšmės kurortą. Tuo tikslu 1945–1967 m. čia buvo sparčiai plečiama žinybinių poilsio namų, sanatori­jų, turistinių bazių ir kitų visuomeninės paskirties pastatų statyba, taip pat naikinama visa, kas nesiderino su sovietine ideologija. Tuo laiku pradėjo veikti ir sanatorija „Žuvėdra“, turistinė bazė, viešbutis, oro uostas, du kino teatrai, 7 parduotuvės, duonos bei buitinio aptarnavimo kombinatai, iškilo nemažai gyvenamųjų namų.
  • 1946 m. rugpjūčio 3 d. Palanga tapo apskrities pavaldumo miestu.
  • 1946 m. įkurtas Klaipėdos „Dailės“ kombinatas, kuriam priklausė Palangos ir Plungės gintaro apdirbimo cechai.
  • Apie 1947 m. buvo nuversta ir sunaikinta „Laiminančio Kristaus“ („Švč. Jėzaus Širdies“) skulptūra, nuo XX a. pr. stovėjusi Palangos grafų Tiškevičių įkurtame Birutės parke, priešais grafų Tiškevi­čių dvaro rūmus. Skulptūra atstatyta 1993 metais.
  • 1947–1949 m. vyko masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. Šiuo laikotarpiu buvo tremiami ir Palangos bei Šventosios gyventojai. Daugiausiai kurorto gyventojų į Rusijos gilumą ir į kitas tremties vietas buvo ištremta 1948 m. gegužės mėnesį. Ant­rieji pagal savo apimtį trėmimai Palangoje vyko 1949 m. kovo 25 dieną. Nemažai palangiškių iš savo gimtųjų vietų buvo ištremta dar ir 1951 m. rudenį.1947–1951 m. dalis Palangos gyventojų buvo ištremta
  • 1948–1966 m. savo viloje Jono Basanavičiaus gatvėje vasaromis gyveno dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966).
  • 1949 m. parengtas kurorto generalinis planas (archit. Benicijanas Revzinas).
  • 1951 m. liepos 3 d. Palanga tapo Klaipėdos srities pavaldumo miestu.
  • 1952 m. Palangai suteiktas ištisus metus veikiančio kurorto statusas. Palanga tapo respublikinio pavaldumo miestu, prie Palangos buvo prijungti Užkanavės, Vanagupės, Kunigiškių, Virbališkės kaimai.
  • 1953–1972 m. Palangoje, viename iš Birutės alėjos namų, su pertraukomis gyveno ir dirbo kompozitorius Balys Dvarionas (1904–1972).
  • 1953 m. įkurtas Palangos miesto pučiamųjų instrumentų orkestras.
  • 1953 m. Kanados mieste Monrealyje mirė buvusi Palangos grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė. Ten ji ir palaidota.
  • 1953 m. miesto Vykdomojo komiteto sprendimu įsteigta ūkiskaitinė įmonė „Palangos vandentiekis“.
  • Nuo 1954 m. Palanga plėtota pagal parengtus šiuos detaliuosius ir bendruosius Palangos planus: 1954 m. (archit. B. Revzinas ir kt.); 1959 m. (architektai P. Janulis, V. Stauskas ir kt.); 1972 m. (architektai J. Vaškevičius, N. Urmonienė ir kt.); 1986–1991 m. (architektai J. Vaškevičius, S. Motieka ir kt.).
  • 1955 m. mieste pradėjo veikti pirmasis kino teatras –„Naglis“.
  • 1956 m. Palangos gintaro apdirbimo ceche irbo 30 darbininkų. Vėlesniais metais jų skaičius padidėjo.
  • 1957 m. grafų Tiškevičių rūmai restauruoti pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Pastatą restauravus, jame kurį laiką veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai.
  • 1957 m. Palangoje jau buvo 22 parduotuvės, 3 valgyklos, 7 bufetai ir restoranai.
  • 1958 m. vadovaujant archeologui Pranui Kulikauskui (1913–2004) buvo pradėti Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai. Tais metais valant Rąžės upelį, tiek Daukanto gatve, buvo rasta gyvulių kaulų bei ragų. Atlikus bandomuosius kasinėjimus, nustatyta kad čia būta senovinės stovyklavietės. Tyrinėjimų metu rasta ir akmeninių bei kaulinių įrankių, kuriuos šiose vietose gyvenę medžiotojai ir žvejai naudojo 3000–2000 m. pr. Kristų. Nuo 1976 m. Palangos archeologinius tyrinėjimus tęsė klaipėdiškio Vlado Žulkaus vadovaujami archeologai. 
  • 1958 m. Palangoje įsteigta septynmetė muzikos mokykla (dabar Palangos Stasio Vainiūno meno mokykla).
  • 1958 m. Palanga tapo balneoklimatiniu kurortu, veikiančiu ištisus metus.
  • 1959 m. Palangoje buvo surasti mineraliniai vandenys (jie pavadinti Palangosir Jūratės vardais).
  • 1959 m. sudarytas naujas Palangos išplanavimo projektas (autoriai – architektai Petras Janulis (1906–1994), Vladas Stauskas (1932–2014). Jame buvo nu­matyta riboti privačią statybą ir plėsti naujų poilsio namų, sanatori­jų statybą. Pagal šį planą Palanga buvo reorganizuojama į ištisus metus veikiantį gydomąjį kurortą. Tuo laiku mieste buvo 5 685 nuo­latiniai gyventojai.
  • 1959 m. Palangoje buvo 5 885 nuolatiniai gyventojai, iš jų 2 412 vyrai ir 3 273 moterys.
  • 1959–1960 m. buvo sukurta ir Palangos botanikos parke, prie pagrindinio tako, vedančio į rūmus, pastatyta Roberto Antinio vyresniojo (1898–1981) skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ (archit. Alfredas Paulauskas, 1928–2013). Tai viena iš gražiausių, meniškiausių ir labiausiai žinomų skulptūrų Lietuvoje. 1972 m. rugsėjo 19 d. ji paskelbta dailės paminklu.
  • 1960 m. gegužės 14 d. Lietuvos Vyriausybės priėmė nutarimą Nr. 259 „Dėl Palangos botanikos parko įsteigimo“.
  • 1960 m. Palangos parkas paskelbtas architektūros paminklu. Nuo 1966 m. jis pradėtas tvarkyti pagal projektą, kurį parengė Alfredas Brusokas ir Leonas Čibiras (1921–1992). Vėliau į šį darbą įsijungė architektė Teklė Šešelgienė (1925–1982). 
  • 1960 m. Palangoje 600 m gylyje buvo surasti mineraliniai šaltiniai, kiurių vanduo turi kai kurių gydomųjų savybių, panašių į Druskininkų vandenis, tik yra stipresni. Buvo nustatyta, kad Kunigiškių durpynai taip pat turi gydomųjų savybių.
  • 1961 m. vykdant archeologinius tyrinėjimus nustatyta, kad rytinėje miesto dalyje, netoli Rąžės, kur anksčiau buvo palangiškių daržai, yra II–IV a. kapinynas. Šioje vietoje gyventojai, kasdami bulvėms laikyti skirtas duobes, rasdavo žmonių ir arklių kaulų liekanų, akmeninių, varinių, geležinių dirbinių.
  • 1961 m. Palangos vidurinė mokykla pradėjo kurtis naujai pastatytame pastate (Jūratės g. 13). Šios mokyklos pavadinimas keletą kartų keitėsi: 1977 m. ji pavadinta Palangos 1-ąja vidurine mokykl, vėliau – Mečislovo Gedvilo vidurine mokykla, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – vėl Palangos 1-ąja vidurine mokykla, nuo 1999 m. ji vadinasi Palangos senąja gimnazija.“[15]
  • 1961 m. J. Basanavičiaus gatvės skvere, prie pėsčiųjų tilto į jūrą, pastatyta Nijolės Gaigalaitės (1928–2009) skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (architektas Alfredas Paulauskas, 1928–2013).
  • 1961–1962 m. Adolfas Raulinaitis parengė studiją „Palanga ir jos parkų istorija“.
  • 1962 m. Klaipėdos kelio darbininkai, kasdami smėlį statyboms, rado žalvarinę apylinkę, o netrukus po to tarp retų pušų 1,5 m. gylyje rasta senų kapų pėdsakų. Čia buvo ginklų, papuošalų, įrankių, monetų – iš viso surastos 25 II–III amžiuje kaldintos Romos imperijos monetos. Šie radiniai įrodė, jog palangiškiai seniau turėjo glaudžius prekybinius ryšius su Europos šalimis. Po kurio laiko už 300 m nuo šio kapinyno, pušyne, buvo rastas kitas, jau vėlesnio laikotarpio, kapinynas. Šis kapinynas buvo tyrinėjamas 1961–1962 metais. Tada atidengti 374 kapai, datuojami VIII–XIII a., surinkta apie 3 000 šio laikotarpio radinių, tarp kurių daug itin vertingų, įrodančių, kad minėtu laikotarpiu Palangoje jau gyveno aukštos kultūros žmonės.
  • 1963 m. sausio 21d. Palangos botanikos parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą.
  • 1963 m. Palangoje buvo 6 500 nuolatiniai gyventojai.
  • 1961–1963 m. restauruotas grafų Tiškevičių parkas, rūmai.
  • 1961–1963 m. buvę Palangos grafų Tiškevičių rūmai buvo pritaikomi kuriamo Palangos gintaro muziejaus reikmėms.
  • 1963 m. rugpjūčio 3 d. Palangos grafų Tiškevičių rūmuose pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus( jis buvo tuometinio Lietuvos dailės muziejaus ekspozicinis padalinys). Pirmuoju muziejaus direktoriumi paskirtas Lietuvos sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius, sklandymo pradininkas Bronius Oškinis (1913–1985).
  • 1964 m. Palangoje pastatytas ilgą laiką itin didelę poilsiautojų trauką turėjęs „Vasaros“ restoranas (archit. Aleksandras Eigirdas).
  • 1965 m. sudarytas Palangos išplėtimo planas (archit. Vladas Stauskas (1932–2014).
  • 1965 m. parke, simbolinėje kunigaikštienės Birutės palaidojimo vietoje (Birutės kalno papėdė) atidengta KonstancijosPetrikaitės-Tulienės (1906–1999) skulptūra „Birutė“. Ji stovi ant akmens. Užrašas ant paminklo skelbia: „Tau, Birute“. 
  • 1965, 1972–1974 m. buvo sudaryti naujieji Di­džiosios Palangos plėtimo planai (autoriai – architektai Vladas Stauskas, Juozas Vaškevičius, Jūratė Urmonienė).
  • 1965 m. mieste veikė 33 visuomeninio maitinimo įstaigos.
  • 1966 m. Palangoje lankėsi poetas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis (1940–1996). Literatūrinė Nobelio premija jam įteikta 1992 metais.
  • 1966 m. Palangoje pastatyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla. Projekto autorius – miesto vyr. archit. Albinas Čepys (1917–1989).
  • 1966 m. Šventojoje kaip vasaros poilsio bazė pradėjo veikti „Energetiko“ poilsio namai, 1986 m. reaorganizuota į visus metus veikiančią gydymo įstaigą.
  • 1966–1968 m. pastatyti poilsio namai „Neringa“ (archit. Vytautas  Batkevičius), „Eglė“ (archit. A. Tamoševičius). Devynių aukštų poilsio namai „Neringa“  (archit. Vytautas Batkevičius) tuo metu buvo aukščiausias pastatas Palangoje.
  • 1966–1972 m. Šventosios pelkėse buvo aptiktas ir tyrinėtas didžiulis neolito gyvenviečių kompleksas. Habilituotos mokslų daktarės archeologės Ramutės Rimantienės atlikti tyrinėjimai davė naujų neįkainojamos vertės duomenų apie pamariečių buitį.
  • 1966 m. Vanagupės gyvenvietė prijungta prie Palan­gos.
  • 1966 m. pastatytas aukščiausias tuo metu Pa­langoje pastatas – devynių aukštų poilsio namai „Neringa“.
  • 1966–1989 m. Palangos kraštotyrininkai dėjo pagrindus Palangos muziejaus įkūrimui – rinko ir kaupė eksponatus, kraštotyrinę medžiagą. 1969 m. Palangos kraštotyros draugijoje buvo 21 narys.
  • 1967 m. spalio 17–18 dienomis Palangoje siautė uraganas, pri­daręs daug nuostolių Palangos paplūdimiams, par­kui, miestui. Jo metu stipriai nukentėjo ir tiltas į jūrą (liko styroti tik jo poliai). Jūros bangos nuplovė apie 20–30 proc. kopų smėlio, vėjas išlaužė daugybę medžių, tarp jų ir gražuolę eglę, palangiškių ir jų svečių vadintą „Egle žalčių karaliene“.
  • 1968 m. Palangos tiltas į jūrą buvo rekonstruotas pagal „Lietkelprojekto“ parengtą projektą. Vykdant darbus buvo sukalti nauji poliai, pirsas praplatintas ir dar kartą paaukštintas.
  • 1968 m. pastatyti poilsio namai „Žilvinas“ (archit. Algimantas Lėckas, 1934–2009).
  • 1969 m. Palangoje iškilmingai paminėtas pirmojo viešo lietuviško vaidinimo – Keturakio „Amerika pirtyje“ 70-metis. Jono Basanavi­čiaus gatvės gale esančio „Jūratės ir Kas­tyčio“ skvero sienelės dešinėje pusėje pa­statyta paminklinė stela.
  • 1969 m. įsteigtas Kauno medicinos instituto širdies ir kraujagyslių fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto Palangos filialas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto Palangos filialas).
  • 1969 m. pastatyti poilsio namai „Žilvinas“ (archit. Saulius Šarkinas, 1950–1999), netoli Birutės kalno pastatyta kavinė „Vaidilutė“ (archit. Alfredas Gytis Tiškus, 1934–2008).
  • 1970 m. įvyko pirmoji Palangos kurorti­nio sezono atidarymo šventė. Nuo to laiko jos pradėtos rengti kasmet (pertrauka buvo tik pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais, ekonominės blokados laikotarpiu).
  • 1971 m. rugsėjo 28 d. ir 1984 m. gruo­džio nutarimais Palangos Kurhauzo ir prie jo buvę statiniai paskelbti architektūros paminklais.
  • 1971 m. mieste buvo statoma antroji vandenvietė.
  • 1971 m. vasario 5 d. Palangos gintaro muziejaus surengtoje pirmojoje gintaro meistrų kūrybos parodoje savo kūrinius eksponavo dailininkė Elena Augaitytė (g. 1928 m.).
  • 1971 m.Palangos gintaro muziejus pradėjo rengti Lietuvos gintaro parodas užsienyje.
  • 1971 m. grafų Tiškevičių laikais buvusio vasaros teatro terito­rijoje pastatyta Palangos vasaros estrada (archit. Vytautas Gerulis).
  • 1972 m. pastatyti poilsio namai „Baltija“, „Gintaras“ (arch. Romualdas Šilinskas), vaikų reabilitacijos sanatorija.
  • 1972 m. Palangos parke pradėti rengti muzikos vakarai „Nakties serenados“. 
  • 1972 m. kovo 30 d. Birutės kalnas, kuris yra alkakalnis ir kartu piliakalnis, paskelbtas archeologijos paminklu. 
  • 1972–1974 m. sudaryti Didžiosios Palangos plėtros planai. Pagal juos prie Palangos prijungta Vanagupė, Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta ir Šventoji.
  • 1985 veikė 3 sanatorijos, 15 poilsio namų ir pensionų, 890 kitų poilsio įstaigų.
  • Pagal 1973–1975 m. parengtą detalųjį Didžiosios Palangos generalinį planą (autoriai architektai Juozas Vaškevičius, Vladas Stauskas, Jūratė Urmonienė) prie Palangos prijungtos dar 5 gyvenvietės: Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta, Šventoji, Vanagupė. 
  • 1974 m. prie Meilės alėjos (netoli Birutės kalno, „Vaidilutės“ kavinės), pastatyta palangiškio skulptoriaus Juliaus Vertulio (1935–2005) medinė skulptūra „Miško dvasia“. 
  • 1975 m. Vanagupėje, visai šalia jūros, pradėjo veikti žemdirbių pilsio namai „Linas“, kuro pavadinimas dabar yra „Palangos Linas“ (archit. Algimantas Lėckas, 1934–2009).
  • 1975 m. kurorte buvo 83 visuomeninio maitinimo įstaigos.
  • XX a. 8 deš. pastatyti „Rugelio“ poilsio namai.
  • 1976 m. rekonstruota Birutės kalno koplyčia. Tada pagal Birutės kalno legendą buvo sukurti, koplyčioje įrengti 7 vitražai. Jų autorius dailininkas Liudas Pocius (g. 1940 m.). Vitražų kompoziciją sudaro septynios figūros, kurių kiekviena susideda iš trijų dalių. Vitražai įtraukti į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą.[16] Vitražai į Kultūros vertybių registrą įtraukti 1993 m. balandžio 26 d. (unkalus objekto kodas 15196).
  • 1976 m. Palangos teritorijoje esantys pajūrio miškai priskirti miško parkų kategorijai.
  • 1976 m. palangiškė skulptorė Živilė Jonuškaitė (1936–2001) sukūrė dekoratyvinę skulptūrą „Saulytė“, kuri iki šiol puošia kurortą.
  • 1976 m. Šventojoje pradėjo veikti poilsio namai „Guboja“ (archit. Rimantas Buivydas, 1941–2017).
  • 1977 m. Palangoje pradėtas statyti nau­jas Virbališkės gyvenamasis mikrorajonas. (Dabartinis Palangos kurortas yra susi­formavęs anksčiau čia buvusios Senosios ir Naujosios Palangos, Šventosios, Anaičių, Būtingės, Dobilo, Kalgraužių, Karvelyno, Kunigiškių, Kontininkų, Mončiškės, Ne­mirsetos, Paliepgirių, Plytinės, Užkanavės, Vanagupės, Vilimiškės, Virbališkės kaimų te­ritorijoje. Atskiros kurorto dalys yra išlaikiu­sios senuosius šių vietovių pavadinimus, daug kur vis dar ryškios ir jų teritorijų ribos.)
  • 1977–1978 m. įrengti turistiniai takai pėstiesiems: „Takas dideliems ir mažiems“, „Miško takas“.
  • 1978 m. pastatyta sanatorija „Pušynas“ (architektas Vytautas Batkevičius).
  • 1979 m. prie Palangos pučiamųjų orkestro buvo suburta šokėjų-būgnininkų trupė.
  • 1980 m. atnaujinta dar grafų Tiškevičių laikais buvusi tradicija rengti pučiamųjų muzikos koncertus Palangoje – šią tradiciją pratęsė Palangos pučiamųjų orkestras (tais metais kolektyvui vadovavo Romualdas Petraitis). Šis orkestras 1980, 1983, 1985, 1987 m. respublikiniuose pučiamųjų orkestrų konkursuose buvo pripažintas geriausiu, o 1988 m. vykusiame pirmajame sąjunginiame pučiamųjų orkestrų konkurse tapo laureatu.
  • 1981 m. Palangos botanikos parko šiaurinėje dalyje (Jaunimo kalnelyje, buvusių kapinių vietoje) atidengta skulptoriaus Stepono Šarapovo (1936–1981) skulptūra, sukurta pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio zodiako ženklų triptiką „Šaulys“ (architektas Algis Juozas Knyva, g. 1934). Šis kalnelis – tai senkopė, supustyta anksčiau negu prieš 1000 metų. Ši vieta vietos gyventojų daugelio palangiškių tiesiog Žydų kapais buvo vadinama.
  • 1981 m. lapkričio 24-osios naktį jūroje siaučiant audrai, bangos išardė tilto į jūrą pradžią, nuplovė dalį kopų, palūdimius užliejo mazutas, pasklidęs iš Klaipėdoje avariją patyrusio tanklaivio „Globė Ašimi“. Po šios avarijos į sąvartynus išvežta apie 0,5 mln m3 pakrantės smėlio. Par pusmetį didžioji dalis audros sukeltų padarinių buvo likviduota.
  • 1982 m. Šventosios pajūryje atidengta skulptūra „Žvejo dukros“ (skulptorė Zuzana Pranaitytė, 1930–2020).
  • 1982 m. Palangos vaikų muzikos mokykla (dabar – Menų mokykla) įsikūrė naujame pastate (architektė Irena Likšienė). 
  • 1983 m. Palangos parko rozariume pastatyta iš Pliateriams priklausiusio Vilkėno dvaro (Šilutės r.) atvežta ir Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre restauruota prancūzų skulptoriaus Huberto Louis-Noelio (1839–1925) sukurta skulptūra „Rebeka“.
  • 1983 m. Palangos vaikų muzikos mokykloje įkurtas Dailės skyrius 
  • 1984 m. Palangos muzikos mokyklai suteiktas Stasio Vainiūno vardas.
  • 1985 m. Palangoje veikė 3 sanatorijos, 15 poilsio namų ir pensionų, 890 kitų poilsio įstaigų. Per metus kurorte vidutiniškai apsilankydavo apie 340 tūkst. organizuotų poilsiautojų, 16 tūkst. pavienių, 8 tūkst. turistų. Tais metais kurorte buvo 16 300 nuo­latinių gyventojų.
  • 1988 m. įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Palangos skyrius.
  • 1988 m. pavasarį įkurtas folkloro ansamblis „Mėguva“. Jo iniciatorius – Leandras Alminas (1927–1990). Vėliau ansamblio vadove tapo Zita Baniulaitytė, instrumentinės grupės vadove – Diana Šeduikienė (nuo 1977 m.). Pirmasis ansamblio suorganizuotas renginys vyko Anapilio vikoje per šv. Velykas, pirmasis „Mėguvos“ koncertas vyko tų pačių metų balandžio mėnesį taip pat Anapilio viloje renginio, skirto aviakonstruktoriaus Broniaus Oškinio atminimui, metu.
  • 1988 m. prie buvusios Palangos valsčiaus NKVD būstinės pastatytas kryžius (aut. Albertas Žulkus, 1933–2016). Jis skirtas Žemaitijos apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopos 1945–1953 m. žuvusiems partizanams atminti. Šalia kryžiaus išdėlioti akmenys, žymintys Palangos žmonių tremties vietas. 
  • 1988 m. atidarytas Palangos Tremties ir rezistencijos muziejus 
  • 1988 m. pradėjo veikti fizioterapijos gydykla (archit. Boleslovas Zabulionis). 
  • 1989 m. atidaryta Palangos trečioji vidurinė mokykla (nuo 1998 m. – „Baltijos“ vidurinė mokykla, dabar – Palangos „Baltijos“ pagrindinė mokykla).
  • 1989 m. pradėjo veikti Jono Šliūpo memorialinė sodyba-muziejus (dabar –Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys Jono Šliūpo muziejus).
  • 1989 m. Palangos parko naujosios dalies pietvakarinėje pusėje, netoli jūros, simbolinėje žydų masinių žudynių vietoje, pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio žydų ir lietuvių kalbomis užrašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūna šventas šių nekaltų aukų atminimas“.
  • 1990 m. kovo 11 d. Palangos gyventojai šiltai sutiko žinią, kad pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Tarp šį aktą pasirašiusių asmenų buvo ir 4 palangiškiai: Virginijus Pikturna, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Algimantas Vincas Ulba ir Rimvydas Valatka.
  • 1990 m. kovo 24 d. išrinkta pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Palangos miesto taryba.
  • 1991 m. pradėti leisti laikraščiai „Palanga“ (redaktorius Gediminas Griškevičius (1948–2020), „Vakarinė Palanga“ (redaktorė Tamara Zaiceva, „A mon sakaa?“ (redaktorė Danutė Mukienė).
  • 1991 m. dauguma Palangoje buvusių sanatorijų, poilsio namų buvo privatizuota – tapo valstybės nuosavybe. 
  • 1991 m. sovietmečiu nacionalizuoti pastatai ir žemės sklypai pradėti grąžinti teisėtiems jų savininkams.
  • 1992 m. sovietų armijos kariai paliko Palangos pajūrį.
  • 1992 m. balandžio 9 d. Palangos miesto valdžia pritarė Valstybinio kelių projektavimo instituto parengtam Palangos tilto į jūrą rekonstrukcijos projektui, kuriame buvo numatyta vietojo senojo medinio tilto pastatyti naują – gelžbetoninį. Medinė turėjo būti tik jo viršutinė danga. 1993 m. birželio 3 d. projektas buvo pateiktas derinti projektų valstybinei ekspertizei. 1993 m. liepos 26 d. Palangą pasiekusiose valstybinės ekspertizės išvadose buvo pažymėta, kad projektas iš esmės tinkamas ir kartu buvo pateikti pasiūlymai, ką projekte reikėtų patobulinti. Šiame projekte buvo numatyta keturiasdešimt penkiais metrais pailginti tiesiąją tilto dalį, nukeliant lygiagretų kranto ruožui tilto dalį už tuo metu jau baigiančio sunykti tilto liekanų. 1993 m. rugsėjo 24 d. patikslintais duomenimis rekonstruojamo Palangos tilto į jūrą ilgis turėjo būti 465,25 m, plotis – 7,7 m, polinių atramų angos – 6,5 m, prieplaukos ilgis – 45,5 m, žvejų aikštelės ilgis – 60 metrų. Tilto statybos sutartis buvo sudaryta su bendra Latvijos–Lietuvos įmone „Viaduksts“. Naujojo Palangos tilto į jūrą statybos darbai pradėti 1994 metais.
  • 1992 m. balandžio 13 d. Palangos miesto biblioteka įsikūrė naujose patalpose – Vytauto gatvėje, priešais tuo metu šalia autobusų stoties veikusį prekybos centrą.
  • 1992 m. lapkričio 4 d. Palangos botanikos parko teritorijoje esantis Žemaičių kalnelis paskelbtas archeologijos paminklu. Jis yra apie 100 m. į pietus nuo rūmų. Archeologinių tyrimų metu kalnelio teritorijoje surasti XIV–XV a. senkapiai, greta – senovinės gyvenvietės archeologinės
  • 1993 m. birželio 14 d. J. E. Telšių vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008) pašventino Palangos Tiškevičių rūmų Didžiajame parteryje atstatytą „Laiminančio Kristaus“ statulą. Ją pagal išlikusias nuotraukas ir kelis nedidelius skulptūros fragmentus atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Atkūrimo darbus inicijavo palangiškis Vitalius Litvaitis ir kiti Palangos šviesuoliai. Pirmoji iš ketaus padaryta „Laiminančio Kristaus“ statula (spėjama, kad ji buvo atvežta iš Paryžiaus, autorius nežinomas) toje pat vietoje buvo pastatyta užbaigus kurti parką (XX a. pradžioje). Sovietmečiu valdžios nurodymu ji buvo susprogdinta ir išvežta išlydyti.
  • 1993 m. įkurtas Palangos „Grubusis“ teatras (režisierius Virginijus Milinis).
  • 1994 m. pradėtas leisti laikraštis „Mūsų Palanga“ (redaktorė Ilona Raudytė). 
  • 1994 m. pradėjo veikti poilsio namai „Žuvėdra“.
  • 1996 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Palangos herbas.
  • 1996 m. Palangoje lankėsi parko įkūrėjo Eduardo Fransua Andrė produkraitė, Eduardo Andrė asociacijos prezidentė Florence Andrė-Kaeppelin. 
  • 1997 m. Palangos botanikos parke atstatyta rotonda, čia stovėjusi grafų Tiškevičių laikais. Anksčiau kororto pušyne buvusioje rotondoje visą vasarą grodavo pučiamųjų orkestras. Čia yra koncertavęs ir Policijos pučiamųjų orkestras.
  • 1997 m. pradėtas leisti laikraštis „Palangos savaitė“ (redaktorius Liudas Šukys).
  • 1997 m. lapkričio 12 d. Palangos kurhauzas įrašytas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
  • 1997 m. iškilmingai paminėtas Palangos parko šimtmetis.
  • 1997 m. gegužės 22 d. grafo Felikso Tiškevičiaus sūnui grafui Alfredui Tiškevičiui (1913–2008) suteiktas Palangos Garbės piliečio vardas.
  • 1997 m. užbaigti pagrindiniai Palangos tilto į jūrą rekonstrukcijos darbai – tiltu vėl pradėjo naudotis gyventojams. Dabar šis tiltas, kaip ir paplūdimys, Basanavičiaus gatvė, atstatytas Kurhauzas, Palangos kurorto muziejus, Birutės, Naglio kalnai, Botanikos parkas, Tiškevičių rūmai ir jame veikiantis Palangos gintaro muziejus, Jūratės ir Kastyčio skveras – didžiausi poilsiautojų traukos centrai Palangoje.
  • 1997 m. Monciškėse pradėjo veikti sanatorija „Žvorūnė“.
  • 1994 m. prie tuo metu 100 ha plote augusio Palangos botanikos parko buvo prijungtos ties parku buvusios pajūrio teritorijos – taip parko plotas priartėjo prie 101,3 hektarų. Tuo metu parko šienaujamos pievos ir gazonai užėmė apie 24 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai (du tvenkiniai) – 1,16 ha. Pliažai tęsiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai parke sudarė 18 kilometrų. Jame buvo 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūras, veikė dekoratyvinio apšvietimo ir laistymo sistemos, lankytojų poilsiui buvo įrengta 280 įvairių suolų bei kitos mažosios architektūros formų. Parko medynuose vyravo pušys, drėgnesnėse vietose – juodalksnių ir eglių grupelės.
  • 1998 m. įrengtas Žemaičių alkas Šventojoje. Šioje vietoje pabandyta atkartoti senovinę šventvietę, paskirtą deivės Praurimės garbei, su paleoastronomine observatorija, kuri XIV a. pab.–XV a. pr. stovėjo ant Birutės kalno Palangoje.
  • 1999 m. Klaipėdoje išleista knyga „Palangos istorija“. Joje skelbiami žinomų Lietuvos istorikų Vlado Žulkaus, Zitos Genienės, Zigmanto Kiaupo, Mikelio Balčiaus, Alvydo Nuikžentaičio, Vyganto Vareikio tekstai.
  • 1999 m. gruodžio 4 d. Palangoje siautėjo, paplūdimius, parką, tiltą į jūrą stipriai nuniokojo uraganas „Anatolijus“. Po šio uragano tiltas į jūrą buvo avarinės būklės.
  • 1999 m. Klaipėdos rajonas Palangai perdavė Anaičių kaimo teritoriją, kurioje yra XIX–XX a. etnografinės kapinės.
  • 1999 m. Palangos pirmoji vidurinė mokykla reorganizuota į Senąją gimnaziją. 
  • 1999 m. „Anapilio“ vila įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
  • 1999 m. iškilmingai paminėtas pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje 100-metis. 
  • 1999 m. liepos 10 d. Palangoje pradėjo veikti skulptoriaus Antano Mončio namai-muziejus.
  • 1999 m. „Mėguvos“ folkloro ansamblis nominuotas „Aukso paukštės“ apdovanojimui.
  • 2000 m. įkurta visuomeninė organizacija Palangos gintaro meistrų gildija. 
  • 2000 m. balandžio 1 d. atkurtas (vėl oficialiai pradėjo veikti) Palangos pučiamųjų orkestras, kurio veikla buvo nutraukta 1992 m. balandžio 1 dieną.
  • 2000 m. pradėtas leisti laikraštis „Palangos tiltas“ (redaktorė Ilona Raudytė).
  • 2001 m. Palangoje buvo 17 623 nuolatinių gyventojų. Lietuviai sudarė 94,05 % (16 574), rusai – 2,72 % (480), latviai – 1,25 % (220), ukrainiečiai – 0,59 % (104), baltarusiai – 0,3 % (53), lenkai – 0,24 % (42), kitų tautybių žmonės – 0,85 % (150).
  • 2001 m. užbaigta pastatyti ir gruodžio 26 d. Palangos šiaurės rytinėje dalyje pradėjo veikti Iveros Dievo Motinos ikonos cerkvė (projekto autorius – archit. Vladimiras Borunovas iš Penzos (Rusija).
  • 2002 m. atidengtas paminklas dr. Jonui Basanavičiui (skulptorius Juozas Zikaras, 1881–1944). 
  • 2002 m. pradėtas leisti laikraštis „Palangos naujienos“ (redaktorė Renata Sungailienė).
  • 2002 m. rugpjūčio 25 d. sudegė vienas iš seniausių Palangos kurorto objektų – kurhauzas.
  • 2002 m. iš Palangos gintaro muziejaus pavogtas „Saulės akmuo“ – unikalus gintaro gabalas, sveriantis 3 kg 526 g. Vagystė išaiškinta, eksponatas sugrąžintas į muziejų
  • 2003 m. atidengtas paminklas pirmajam Palangos miesto burmistrui dr. Jonui Šliūpui (autoriai – skulptoriai Aloyzas Toleikis (1931–2021) ir Donatas Lukoševičius (1935–2015), architektė J. Galdikienė).
  • 2003 m. iškilmingai pažymėtos Palangos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 750-osios metinės. 
  • 2003 m. įkurtas „Palangos fotoklubas 750“.
  • 2005 m. Palangos savivaldybei įteikta „Auksinė krivūlė“ už pasiekimus sveikatos apsaugos srityje.
  • 2006 m. pradžioje Palangoje buvo apie 17 700 nuolatinių gyventojų, 2007 m. sausio 1 d. – apie 17 600.
  • 2006 m. Palangos botanikos parko šiaurės rytinėje dalyje, netoli centrinio įėjimo, atidengtas paminklas parko kūrėjui Eduardui Fransua Andrė (autorė – dailininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, architrktas – Gintautas Likša).
  • 2006–2007 m. Palangos bažnyčios paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ (sukurtas XVII a.) restauruotas Lietuvos dailės muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) Prano Gudyno restauravimo centre (pagrindinė restauratorė Janina Bilotienė).
  • 2007 m. iškilmingai paminėtas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 100-metis, įvyko šiam jubiliejui skirta mokslinė konferencija, Lietuvos dailės muziejus ir Regionų kultūrinių iniciatyvų centras išleido knygą „Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“ (sudarė Danutė Mukienė).
  • 2008 m. liepos 9 d. mirė Palangos garbės pilietis grafas Alfredas Tiškevičius (1913–2008).
  • 2009 m. Palangoje iškilmingai paminėtas Lietuvos tūkstantmetis.
  • 2009 m. Palangos miesto garbės piliečio vardai suteikti generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (po mirties) (1909–1954) ir Lietuvos dailės muziejaus direktoriui dailėtyrininkui Romualdui Budriui.
  • 2009 m. „Baltijos“ vidurinė mokykla ir Vlado Jurgučio vidurinė mokykla reorganizuotos į pagrindines mokyklas.
  • 2009 m. kraštietei rašytojai Ramutei Skučaitei įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija
  • 2010 m. kraštiečiui rašytojui Rolandui Rastauskui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
  • 2010 m. Palangos savivaldybė už turizmo plėtrą apdovanota „Auksine krivūle“.
  • 2011 m. Palangoje buvo 15 732 nuolatiniai gyventojai. Iš jų lietuviai sudarė 94,32 % (14 839), rusai – 2,75 % (433), latviai – 0,97 % (152), ukrainiečiai – 0,61 % (96), baltarusiai – 0,25 % (39), lenkai – 0,21 % (33), kitų tautybių žmonės – 0,89 % (140).
  • 2011 m. spalio 19 d. įvyko Palangoje kultūros darbuotojų ir visuomenininkų suorganizuota konferencija „Ar turėsime Palangos krašto muziejų?“. Jos metu buvo parengta revoliucija dėl Palangos kurorto muziejaus įkūrimo.
  • 2011 m. gruodžio mėnesį Palangos savivaldybės tarybos sprendimu grafų Tiškevičių XIX a. pab.–XX a. pr. pagal Eduardo Fransua Andrė įkurtam parkui suteiktas (sugrąžintas) Birutės parko pavadinimas. Įstaigos, kuri rūpinasi šio parko priežiūra ir eksploatacija vadinasi Palangos miesto botanikos parku.  
    Tikiuosi pateikta informacija įneš aiškumo.
  • 2012 m. Palangoje įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas (TAU). 
  • 2012 m. poetei Elenai Karnauskaitei-Mažeikienei įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.
  • 2013 m. Palangoje iškilmingai pažymėtos Palangos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 760-osios metinės.
  • 2013 m. Palanga buvo Lietuvos kultūros sostinė.
  • 2013 m. restauruota Palangos savivaldybei priklausanti kurhauzo mūrinė dalis. 
  • 2013 m. Palangos savivaldybė už pasiekimus švietimo srityje apdovanota „Auksine krivūle“. 
  • 2013 m. rugpjūčio 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą dėl Palangos kurorto muziejaus įsteigimo. Buvo nutarta patalpas jam skirti vienoje iš seniausių Palangos vilų – Birutės al. eančiame „Anapilyje“, kuris anksčiau yra priklausęs grafienei Sofijai Tiškevičiennei, Ūkio bankui,
  • 2013 m. spalio 2 d. įkurtas Palangos kurorto muziejus. Jo pirmuoju direktoriumi 2014 m. vasario 2 d. paskirtas Jūratis Viktoras Liachovičius (1946–2017). 
  • 2013 m. Palangos garbės piliečių vardai suteikti Švedijos piliečiui Larsui Tomui Larsenui ir palangiškiui pedagogui Jonui Brindzai.
  • 2014 m. balandžio 15 d. atidarytas naujas Palangos sporto kompleksas. Projekto vertė – 15 milijonų litų, salėje telpa 1 000 žmonių. Kompleksą statė UAB „Rūdupis“. 
  • 2014 m. renovuojant Vasaros estradą prie jos rytinės pusės rastos medinio pastato liekanos ir XVI–XVII a. pradžios buities daiktų. Spėjama, kad tai gali būti senojo Palangos dvaro vieta. Archeologinių radinių tais metais rasta ir Palangos klebonijos kieme. 
  • 2014 m. Palangoje bendruomenės iniciatyva pirmą kartą surengtos tradicinėmis jau tapusios „Palangos dienos“. Jos šį kartą buvo skirtos svarbiiems Palangos įvykiams pažymėti: Palangos sugrąžinimas Lietuvai (1921 m. kovo 30 d.) ir Palangos vardo pirmasis paminėjimas literatūros šaltiniuose (1253 m. balandžio 5 d.). Šventės iniciatoriai – Vitalius Bernardas Litvaitis ir Adas Sendrauskas.
  • 2014 m. „Palangos dienų“ metu paskelbta „Palangos vėliavos“ savaitė. Miesto vėliavos įteiktos įstaigoms, kolektyvams, miestui nusipelniusiems žmonėms.
  • 2014 m. Palangai už aktyvius kultūrinius mainus su 10 giminingų miestų iš 8 užsienio šalių įteiktas Europos Garbės diplomas.
  • 2014 m. gruodžio 5 d. miesto piertrytinėje dalyje pradėjo veikti naujoji Palangos autobusų stotis.
  • 2015 m. pirmą kartą Palangos meras buvo išrinktas tiesiogiai – Palangos meru antrai kadencijai tapo Šarūnas Vaitkus.
  • 2015 m. Palangos miesto savivaldybė persikėlė į naują pastatą (Vytauto g. 112).
  • 2015 m. Palangos miesto savivaldybė už efektyvų teritorinį bendradarbiavimą su kaimyninių valstybių regionais apdovanota „Auksine krivūle“.
  • 2015 m. užbaigti Palangos gintaro muziejaus pastato, vilos „Anapilis“ renovavimo ir restauravimo darbai.
  • 2015 m. gegužės 4 d. atidarytas Palangos aplinkkelis.
  • 2015 m. birželio 20 d. Palangos centre pradėjo veikti muzikinis fontanas.
  • 2015 m. liepos 16 d. prie kompozitoriaus, dirigento Juozo Karoso (1890–1981) namo (Birutės al. 5) atidengta memorialinė lenta.
  • 2015 m. gruodžio 12 d. atidaryta rekonstruota Palangos koncertų salė (archit. Algirdas Stripinis).
  • 2015 m. Europos Tarybos Asamblėja Palangą apdovanojo Europos Garbės vėliava.
  • 2015 m. ties Nemirseta atidarytas modernus kempingas.
  • 2015 m. Palangos garbės piliečių vardai suteikti Daniui Puodžiui, Vitaliui Bernardui Litvaičiui, Vladui Žulkui.
  • 2016 m. miesto šilumos ūkis iš įmonės „Liteskas“ perėjo savivaldybės žinion – buvo įkurta įmonė „Palangos šilumos tinklai“.
  • 2016 m. Palangoje atidarytas naujas kempingas.
  • 2016 m. Palangoje įrengtas modernus interaktyvus lietuviškų pasakų parkas.
  • 2016 m. išplėsta skrydžių iš Palangos oro uosto geografija (pradėti nauji skrydžiai į Londoną, Kijevą, Varšuvą, Minską).
  • 2016 m. rugsėjo 23 d. restauruotas „Anapilio“ pastatas iškilmingai perduotas Palangos kurorto muziejui.
  • 2016 m. Palangos garbės piliečių vardai suteikti Malgožatai Omilanovskai ir Gražinai Oškinytei-Eimanavičienei.
  • 2017 m. Vytauto gatvės atkarpa nuo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno iki Druskininkų gatvės tapo vienos krypties eismo gatve.
  • 2017 m. Palangai įteiktas jau trečiasis, priešpaskutinis, Europos prizo apdovanojimas – Garbės ženklas.
  • 2017 m. atidaryta naujai rekonstruota Grafų Tiškevičių alėja. Ją papuošė dvi skulptūrinės kompozicijos: „Grafienė Antanina Sofija Loncka-Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“ (skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektė Snieguolė Stripinienė). Ties Kęstučio gatve buvo atstatyti raižiniais puošti istoriniai parko vartai.
  • 2017 m. pagal metinį savivaldybių indeksą tarp 54 mažųjų savivaldybių Palangai pripažinta trečioji vieta.
  • 2017 m., užbaigus atstatymo darbus, kurhauzo pastato mūrinė dalis grąžinta Palangos visuomenei.
  • 2018 m. gegužės 26 d. Lietuvos kurortų asociacija grafų Tiškevičių alėją įvertino Garbės nominacija „Vasaros liūtas 2018“. Alėja pripažinta kaip patraukliausias kultūros paveldo objektas Lietuvoje.
  • 2018 m. Domburge (Olandija) vykusiuose Europos SPA asociacijos (ESPA) apdovanojimuose viešbutis „Palanga SPA Life Balance“ išrinktas inovatyviausiu Europos SPA viešbučiu ir tapo pirmuoju Lietuvos viešbučiu, pelniusiu tokį apdovanojimą.
  • 2018 m., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu, Palangos miesto savivaldybei patikėjimo teise perduota valdyti, naudoti ir disponuoti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą – Šventosios uostą.
  • 2018 m. rekonstruoti medinės kurhauzo dalies pamatai.
  • 2018 rugsėjo 15 d. per iškilmingą ceremoniją Malgožatai. Omilanovskai įteiktos Palangos miesto garbės pilietės regalijos.
  • 2018 m. atnaujinta, išplatinta, šiuolaikiniams kurorto poreikiams pritaikyta Kretingos gatvė.
  • 2018 m. restauruota Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia.
  • 2018 m. pradėta Šventosios aikštės rekonstrukcija.
  • 2018 m. gruodžio 8 d. iškilmingai atidengtas paminklas, skirtas pagerbti Palangoje mokslus ėjusiems Lietuvos nepriklausomybės akto signatarams, ir jų garbei skirta Signatarų alėja (architektas Algirdas Žebrauskas, skulptorius Arūnas Sakalauskas).
  • 2018 m. valstybės atkūrimo šimtmečio proga Palanga įsteigė naują apdovanojimą – „Gintarinė snaigė“.
  • 2018 m. viešbučio „Palanga SPA Life balanse“ paslaugos įvertintos pasauliniu lygmeniu, kaip vienos iš geriausių Rytų Europos kategorijoje.
  • 2018 m. pradėti organizuoti muzikos festivaliai „Ave Marija“ („Pasaulio balsai“).
  • XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais Palanga buvo populiariausias Lietuvos kurortas. Tuo metu čia veikė daugiau kaip 440 apgyvendinimo įstaigų, jose kasmet apsistodavo daugiau kaip 350 000 lankytojų (daugiau kaip 66 000 jų būdavo atvtykę iš užsienio – 2019 m. duomenys). Pagal vietos turistų skaičių Palanga pirmavo Lietuvoje (daugiau kaip 286 000 – 2019 m. duomenys).
  • 2019 m. kovo 1 d. pradėjo veikti modernus Palangos baseinas su sveikatingumo centru.
  • 2019 m. kovo 3 d. vykusių Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų ir tiesioginių mero rinkimų metu ketverių metų kadencijai išrinkta 9-ojo šaukimo Palangos miesto savivaldybės taryba, Palangos miesto meru trečiai kadencijai – Šarūnas Vaitkus.
  • 2019 m. birželio 1 d. Vidmantui Griciui ir Mikui Kostui Balčiui įteiktos Palangos miesto garbės piliečių regalijos.
  • 2019 m. birželio 1 d. ant Palangos koncertų salės fasado atidengta kompozicija „Autografas“ (skulptorius Romas Klimavičius, architektė Gerda Antanaitytė), skirta dainininko Stasio Povilaičio (1947–2015) atminimui įamžinti. 2019 m. rugsėjo 24 d. šios kompozicijos autoriams įteiktas Lietuvos rekordo diplomas, patvirtinantis, kad tai yra didžiausias autografas šalyje.
  • 2019 m. spalio 14 d. Palangoje pradėjo veikti mineralinio vandens gręžinys. Jo gylis – 570 metrai.
  • 2019 m. Palanga buvo trečia tarp geriausius brandos egzaminų rezultatus pasiekusių Lietuvos savivaldybių.
  • 2019 m. kurorto Teniso bazė sugrąžinta Palangai, pradėti jos rekonstrukcijos darbai.
  • 2019 m. gruodžio 21 d. Palangos kurorto muziejuje atidaryta pirmoji nuolatinė ekspozicija.
  • 2019 m. pradėtas įgyvendinti projektas „Potvynių rizikos valdymas Palangos mieste“, kuriuo siekiama gamtos stichijų metu sumažinti potvynių riziką labiausiai vandens pažeidžiamose, paskutiniais metais užliejamose Palangos kurorto vietose.
  • 2019 m. pasirašyta projekto „Žvejybos infrastruktūros plėtra Šventosios jūrų uoste“ finansavimo sutartis. Vykdant šį projektą 2019–2020 m. tvarkomas sklypas, statomas angaras, įrengiama uosto krantinė, automobilių aikštelės, kėlimo įrenginys ir slipas.
  • 2020 m. Palangos miestas dalyvavo Baltijos miestų sąjungos (UBC), organizacijos „Merai už Taiką“, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) kartu su Europos Komisija inicijuojame projekte „Kultūra, kūrybinė ekonomika ir vietos vystymasis“, Lietuvos nacionalinės kurortų asociacijos, Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos „Klaipėdos regionas“ bei Lietuvos savivaldybių asociacijos veikloje
  • 2020 m. vasario 27 d. Palangos miesto tarybos sprendimu patvirtintame Palangos miesto savivaldybės 2020 metų biudžete buvo numatyta per metus surinkti biudžeto pajamų 32387,8 tūkst. eurų.
  • 2020 m. Palangos miestas pasirašė keturias bendradarbiavimo sutartis: su Vytauto Didžiojo universitetu, trišalę sutartį su Vilniaus universitetu ir Palangos senąja gimnazija, su Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija ir su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene.
  • 2020 m. rugpjūčio 1 d. iškilmingai atidaryta centrinė Šventosios aikštė.
  • 2020 m. rugpjūčio 19 d. Palangoje atidaryta moderni šunų vedžiojimo ir dresavimo aikštelė.
  • 2020 m. spalio 17 d. įvyko kurhauzo medinės dalies atidarymo iškilmės.
  • 2020 m. gruodžio 3 d. asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos mokytoją ekspertą Osvaldą Valiuką nominavo inovatyviausiu informacinių technologijų mokytoju.
  • 2020 m. gruodį prieš Antano Mončio namus-muziejaus esanti erdvė pavadinta Antano Mončio aikšte.
  • 2020 m. atnaujinti įvažiavimai į Šventąją ir Palangą (iš S. Dariaus ir S. Girėno g.).
  • 2020 m. sutvarkytos Vytauto, Vanagupės, S. Dariaus ir S. Girėno, Neringos, Žuvėdrų ir kt. gatvės.
  • 2020 m. Palangos ir Šventosios paplūdimiuose įrengti modernūs treniruokliai, Mėlynosios vėliavos paplūdimyje – tinklinio aikštelė, paplūdimiai papildyti smėliu.
  • 2020 m. užbaigti Vlado Jurgučio progimnazijos stadiono kapitalinio remonto pirmojo etapo darbai.
  • 2020 m. „Auskos“ pastatas perduotas Palangos miesto savivaldybės žinion.
  • 2020 m. į patogesnes, neįgaliesiems pritaikytas patalpas persikėlė Socialinių paslaugų centras.
  • 2020 m. Palangos vykdyta lojalumi programa „Palangiškio kortelė tapo nacionaliniu laimėtoju „European Enterprise Promotion Awards 2020“ kategorijoje – atsakingas verslas.
  • 2020 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Palangos miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi 1905 mokiniai (2019 m. rugsėjo 1 d. – 1841). 2020 m. pagrindinį išsilavinimą įgijo 131 mokinys (2019 m. – 114), 2020 m. vidurinį išsilavinimą įgijo 94 mokiniai (2019 m. – 111). 2021 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė 631 vaikas (2019 m. – 624), priešmokyklinio ugdymo grupes – 160 vaikų (2019 m. – 155).
  • 2020–2021 m. dėl pasaulyje kilusios COVID-19 pandemijos Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, kitose pasaulio šalyse buvo daug suvaržymų įvairiose gyvenimo srityse.
  • 2020 m. Palangos savivaldybėje pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė 3 įstaigos: VšĮ Palangos asmens sveikatos priežiūros centras (toliau – Palangos ASPC), IĮ S. Kulikauskienės bendrosios pagalbos gydytojo centras (toliau – BPGC), K. Preibio gamybinė įmonė „Ave Medica klinika“, greitosios medicinos pagalbos paslaugas savivaldybėje teikė VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stotis.
  • 2020 m. Palangos miesto savivaldybė gavo 41 mln. 637,4 tūkst. eurų pajamų. Iš jų 3 mln. 653,3 tūkst. sudarė Valstybės dotacijos iš Europos Sąjungos finansinės paramos fondų.
  • 2020 m. Palangoje didžiausio žiūrovų dėmesio sulaukė šie kultūriniai renginiai: „Palangos Stinta 2020“, kermošius, skirtas Tautodailės metams paminėti, šventinis koncertas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui paminėti, tarptautinis liaudiškų šokių festivalis „Palangos miestely“, teatro festivalis vaikams „Kurhauzo nykštukas“, pučiamųjų muzikos koncertų ciklas „Orkestro vasara“. Populiarūs buvo ir šie mieste vykę renginiai: paplūdimio baikerių festivalis „Beach Bike Fest“, 1006 km lenktynės, ekstremalaus sporto festivalis „Karamba“, vaikų ir jaunimo populiariosios vokalinės muzikos festivalis „Laumės juosta“, tarptautinis M.  K.  Čiurlionio festivalis, muzikos festivalis „Pasaulio balsai“. Lietuvos Nepriklausomybės 30-mečio proga Palangos kultūros ir jaunimo centras 2020 m. Palangos Grafų Tiškevičių alėją papuošė ilgiausia iš juostelių pagaminta Lietuvos vėliava (ilgis 206,6 m, plotis 3 m), kuri buvo įtraukta į Lietuvos rekordų knygą.
  • 2020 m. Palangos orkestras pripažintas profesionaliojo scenos meno įstaiga.
  • 2021 m. Palangoje vyko renginiai, skirti Palangos grąžinimo Lietuvai 100-mečiui. Liepos 1 d., vykstant pagrindinei šiam jubiliejui skirtai šventei, kurorte apsilankęs Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda atidengė paminklą, skirtą diplomatui, Edinburgo (Didžioji Britanija) universiteto profesoriui, arbitražo komisijos, 1921 m. sprendusios klausimą dėl sienų tarp Lietuvos ir Latvijos nustatymo. superarbitrui Džeimsuis Jangaui Simpsonui (1873–1943). Paminklo skulptorius – Sergejus Plotnikovas, architektas – Saulius Druskis.
  • 2021 m. kurorte iškilmingai pažymėta Palangos miesto savivaldos 100 metų sukaktis.
  • 2021 m. Palangos miesto savivaldybės biblioteka išleido antrąjį etnokultūros metraštį „Palangos langai“.
  • 2021 m. Palangoje ir visoje Lietuvoje vyko renginiai, skirti dailininko Antano Mončio (1921–1993) 100-osioms gimimo metinėms.

 

 

 

 

Naudota literatūra ir šaltiniai:

  1. Aftanazy Roman, Materiały so dziejów rezydencji, t. 3, Warszawa, 1987.
  2. Basanavičius Jonas, Iš Palangos istorijos, Vilnius, 1922.
  3. Bronius Barauskas, Šimtmečių epizodai [mašinraštis], Palanga, 1983–1984.
  4. Budrys Romualdas, Krivickas Sigitas, Po mūzų šventovės sklaiutais Muziejininko ir literato dialogas, Vilnius, 2003.
  5. Bułharyn Tadeuš, Pasivažinėjimas po Livoniją (knyga išleista rusų kalba), 1828.
  6. Jegelevičius Linas, Grajauskienė Livija, Ziabkus Alvydas, Kurhauzo atgimimas – Palangos sėkmės istorija. Negirdėtos kurorto simbolio atstatymo detalės, praskleisti užkulisiai, Palanga, 2015.
  7. Jurkštas Vytautas Povilas, „Žydrieji vieškeliai“, Mokslas ir gyvenimas, 1973, Nr. 9, p. 42–45.
  8. Karwowski S., Połaga i Kretynga, Poznań, 1913.
  9. Kiauleikis L., Palanga, Vilnius, 1964.
  10. Klietkutė Jolanta, Paulina Mongirdaitė. Ignas Stropus, Kretinga, 2015.
  11. Končius Ig., Ruokis V., Palangos kraštas, Kaunas, 1925.
  12. Markelytė Saulė, Palanga : resp. reikšmės kurortas : svarbiausios žinios, Vilnius, 1987
  13. Kviklys Bronius, Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija, Chicago, Illinois, 1980, t. 1.
  14. Omiłanowska Małgorzata, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014.
  15. Stropus Stasys, Vadovas po Palangos parką, Vilnius, 2001.
  16. Surgailis Andrius, Medinė Palanga = Wooden Palanga, [sudarė Laima Laučkaitė],
  17. Vilnius, 2014.
  18. Vaitkus Mykolas, Su Minija į Baltiją. Atsiminimai I, Londonas, 1962.
  19. Žulkus Vladas, Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius, 2004.
  20. Atrask senąsias Palangos vilas, [sudarytojas Mindaugas Surblys], 2018, Klaipėda.
  21. Grafų Tiškevičių Palangos rūmai : architekto Franzo Heinricho Schwechteno piešiniai ir brėžiniai, [sudarė Romualdas Budrys], Kaunas, 2008Kraštiečiai. Palanga. Rinktinės biografijos, Kaunas, 2013.
  22. Kaip ilsėtis ir gydytis Palangoje, Vilnius, 1959.
  23. Kelionė po grafų Tiškevičių Palangą, [sudarytojas Mindaugas Surblys], Klaipėda, 2019.Lietuvos želdynų ateitis. Dailė. Acta Academiae Artium Vilnensis. Vilniaus dailės akademijos darbai 23. Mokslinės konferencijos, skirtos Palangos parko šimtmečiui, įvykusios Palangoje 1997 m. rugsėjo mėn. 5–7 d., pranešimai, Vilnius,
  24. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, , 1993, p. 332.
  25. Kultūros paveldas, [sudarė Dainius Sobeckis], Klaipėda, 2008.
  26. Palangos botanikos parkas ir rūmai / Palanga. Botanical Garden and Palace, Klaipėda,
  27. Palangos istorija [sudarytojas Vladas Žulkus], Klaipėda, 1999.
  28. Palangos jūros maudyklės, Palanga,
  29. Palangos langai. Etnokultūros metraštis, Klaipėda,
  30. Palangos langai, Etnokultūros metraštis, Klaipėda, 2021.
  31. Senoji Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija, [sudarė Matulytė Margarita, Striuogaitis Saulius], Vilnius, 2009.
  32. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia : istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvų tyrimai, [sudarė Danutė Mukienė], Vilnius, 2007.
  33. Tiške­vičių giminės archyvas, CVIA. F.716. Ap.l–4).
  34. Žemaičių žemė, Vilnius, 2007 m., nr. 2
  35. „Istorija“, Palangos kurorto muziejus: https://kurortomuziejus.lt/vila-anapilis/istorija/ (žr. 2022-01-07).
  36. Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/ (žr. 2022-01-15).
  37. Palanga, „Žydų paveldo pėdsakai Palangoje“ https://www.palangatic.lt/lankytinos-vietos/marsrutas-zydu-paveldo-pedsakais-palangoje/ (žr. 2021-09-20).
  38. „Palangos įvykių kronika“, Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka https://www.palangamvb.lt/palangos-ivykiu-kronika/ (žr. 2021-11-15).
  39. Palangos miesto savivaldybės interneto svetainė https://www.palanga.lt/ (žr. 2021-12-10).                                                                                                                               
  40. „Palangos istorija“, Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/palangos-istorija/ (žr. 2021-11-20).

 

 

Parengė Danutė Mukienė 

 

Gretos Tautavičiūtės nuotraukoje – Palangos kurhauzas 2022 m. žiemą

 

 ____________________________

[1] Lietuvoje neolito laikotarpis tęsėsi 5500–2000 pr. Kristų. Jis skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį (5500–4200 pr. Kr.), vidurinįjį (4200–2900 pr. Kr.) ir vėlyvąjį (3100–2000 pr. Kr.).

[2] Literatūriniuose šaltiniuose upelis dar vadinamas Ronže, Rouže, Ranže.

[3] Rąžės upelio ilgis – 17,4 km. Teigiama, kad senovėje šis upelis buvo vadinamas Langa, atseit pagal jį ir Palanga pavadinta.

[4] Žemaičių kalnelis yra į pietus nuo grafų Tiškevičių rūmų.

[5] Palangos istorija, 1999, Klaipėda, p. 8.

[6] Kviklys Bronius, „Mūsų Lietuva“, t. 4.

[7] Mirė 1263 m. rugsėjo 12 d.

[8] Karwowski S., Poląga i Kretynga, Poznań, 1913, p. 46.

[9] Bendruomenei.

[10] Omiłanowska Małgorzata, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, , p. 74–75.

[11] Karwowski S., Połaga i Kretynga, Poznań, 1913, p. 8–9.

[12] M. Omilanowska, p. 101.

[13] Dainora Kaniavienė, „Palanga Lietuvos šimtmečio verpetuose“, Palangos langai, Klaipėda, 2018, p. 121.

[14]  Vytautas Povilas Jurkštas, „Žydrieji vieškeliai“, Mokslas ir gyvenimas, 1973, Nr. 9, p. 42–45, Vytautas Žeimantas, „Palangos jūros uostas: pirmieji žingsniai“, Palangos langai, 2021, p. 112–113.

[15] Algimantas Želvys, „O buvo taip…“, Palangos langai, Klaipėda, 2018, p. 75.

[16] Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V., 1993, p. 332.

_________________________ 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“

Smush Image Compression and Optimization