Sofija Horvataitė-Tiškevičienė (lenk. Zofia z Horwattów Tyszkiewicz, 1837–1919) – Horvato herbo (Pobogo herbo atmainos) didikė, Lietuvos bajorė, grafienė, filantropė, Darbėnų, Dimitravo ir Grūšlaukės dvarininkė, kilusi iš vengrų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Horvatų giminės. Tėvas – Aleksandras Horvatas, motina – Klotilda Volodkevičiūtė-Tiškevičienė, kuri giminiavosi su grafais Tiškevičiais (jos mama buvo Jadvyga Vincenta Tiškevičiūtė). Aleksandras Hurvatas save titulavo Rėčicos vėliavininku, buvo ilgametis Kijevo gubernijos bajorų maršalka. Jis buvo kilęs iš vengrų didikų giminės, kurios atstovai Lietuvoje pradėjo įsitvirtinti 1576 m., kai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi tapo Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras (1533–1586).
- ir K. Horvatų šeimos rezidencija buvo Baltarusijos teritorijoje netoli Pripetės upės ir Mozyriaus miesto buvusiame Barbarovo dvare.
Sofija buvo jauniausias vaikas šeimoje. Be jos, šeimoje augo dar vyriausioji sesuo Felicija (g, 1830 m.), brolis Aleksandras (g, 1831 m.) ir sesuo Jadvyga (g, 1836 m.), su kuria Sofija artimiausiai bendravo.
Tėvai daug dėmesio skyrė savo vaikų išsilavinimui. Juos namuose mokė samdomos guvernantės ir mokytojos, o mama, pati būdama labai dievobaiminga, daug dėmesio skyrė jų auklėjimui ir dvasingumui.
Sofija mėgo keliauti. 1857–1858 m. su tėvais ir seserimi Jadvyga aplankė Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Lenkiją ir Italiją, svečiavosi tėvų gimtinėje Budapešte. Šios kelionės metu jos rašytas dienoraštis yra išlikęs iki šiol (dabar jis saugomas ir eksponuiojamas Kretingos muziejuje). Nemažai po Europą ji keliavo ir vėliau, ištekėjusi už Rusijos imperijos kariuomenės karininko, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto, grafo Juozapo Tiškevičiaus (1831–1895). Jo žmona Sofija tapo, kai Juozapui jau buvo 25-eri.
Vestuvės įvyko jos tėvų Barbarovo dvare 1860 m. birželio 29 d. Iš pradžių jaunavedžių pora gyveno Sofijai priklausiusiuose rūmuose Vilniaus Trakų gatvėje 10 (dabar čia veikia Adomo Mickevičiaus biblioteka), vėliau – 1865 m. užbaigtoje statyti šeimos užmiesčio rezidencijoje Lentvario dvare – mūriniuose šveicariško stiliaus rūmuose. 1874 m. vyrui Juozapui tapus Kretingos dvaro savininku, šeima nutarė savo rezidenciją perkelti ten. Čia jie įsikūrė 1875 metais. Gyvendami santuokoje grafai susilaukė 12 vaikų. Iš jų užaugo 8 (trys dukros ir 5 sūnus), o trys anksti mirė.
Grafų S. ir J. Tiškevičių vaikai: Sofija Tiškevičiūtė (1862–1862), Juozapas Tiškevičius (1863–1867), Aleksandras Tiškevičius (1864–1945), Vladislovas Tiškevičius (1865–1936), Antanas Tiškevičius (1866–1920), Juozapas Tiškevičius (1868–1917), Feliksas Tiškevičius (1869–1933), Marija Tiškevičiūtė (1871–1943), Sofija Tiškevičiūtė-Dembinska (1874–1958), Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska (1876–1953), Jonas Motiejus Tiškevičius (1877–1877), Kazimieras Tiškevičius (apie 1878–1878).
Pirmoji S. ir J. Tiškevičių dukra Sofija ir du sūnūs (Jonas Motiejus Tiškevičius ir Kazimieras) mirė kūdikystėje – tais pačiais metais, kai gimė, o antrasis sūnus Juozapas, sulaukęs vos ketverių (apie jo mirtį tėvai sužinojo lankydamiesi Paryžiuje).
Sofija augino, auklėjo dar ir tris nesantuokinius vyro vaikus (berniuką ir dvi mergaites), kuriuos jie buvo įsivaikinę. Jiems tėvas suteikė savo pavardę, bet jie neturėjo grafo titulo ir negalėjo paveldėti tėvo valdų.
1863 m. sukilimą S. ir J. Tiškevičiai praleido Paryžiuje, kur jie gyveno du metus.
Dešimt paskutiniųjų gyvenimo metų Sofijos vyras sunkiai sirgo, jam buvo reikalinga slauga ir priežiūra. Tuo užsiėmė pati Sofija. Tuo laikotarpiu ant jos gulė ir vyrui priklausiusių dvarų bei kito turto administravimas. Tuo ji dažnai turėdavo rūpintis ir anksčiau, kai vyras būdavo karinėje tarnyboje. Visa tai reikalaudavo itin didelių pastangų ir susikaupimo, nes J. Tiškevičius tuo metu buvo vienas turtingiausių dvarininkų ir žemvaldžių Lietuvoje. Kauno, Kuršo, Minsko ir Vilniaus gubernijose jis buvo 27 dvarų su palivarkais, kuriems priklausė apie 400 000 ha žemės savininkas.
S. Tiškevičienė garsėjo savo labdaringa veikla. Kai prie Kretingos dvaro antrojo tvenkinio jos vyras pastatė dvaro ligoninę, kurioje kumečiai būdavo gydomi nemokamai, Sofija joje įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą. Visą savo gyvenimą ji rūpinosi elgetomis ir varguoliais, rėmė juos materialiai. Prie socialinės veiklos nuo mažens pratino savo dukras, kurios lankydavo varguolių vaikus, mokydavo juos skaityti ir rašyti, pačios siūdavo jiems rūbus. 1906–1911 m. Sofija rėmė naujos Salantų bažnyčios statybą, 1908 m. kartu su sūnumi Aleksandru prisidėjo prie Kretingos bažnyčios rekonstrukcijos. S. Tiškevičienė rūpinosi šeimai priklausančių dvarų administravimu ir ūkine veikla.
1891 m. mirus vyrui, grafienė visą likusį savo gyvenimą jo gedėjo – nešiojo tamsius gedulo rūbus ir našlės šydą, nuolat už jį melsdavosi.
Po Juozapo Tiškevičiaus mirties jo turtas buvo padalintas Sofijai ir jų vaikams. Aleksandras paveldėjo Kretingos valdą, Feliksas Vincentas – Palangos, Vladislovas – Lentvario, Juozapas – Užutrakio. Antanas tapo J. Tiškevičiui priklausiusių fabrikų Vilniuje savininku. Dalis turto atiteko dukrai Marijai – ji paveldėjo nedidelius Kumponų ir Šašaičių dvarelius, buvusius netoli Jokūbavo, bei garsiąją Palangos „Baltąją“ vilą.
Gyvenimo pabaigoje Sofija valdė Dimitravo, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarus, buvusius dabartinio Kretingos rajono teritorijoje, ir Anapilio vilą Palangoje. Sulaukusi senatvės ji žiemos sezono metu dažniausiai laiką leisdavo sūnaus Aleksandro dvare Kretingoje, kurį jis paveldėjo po tėvo mirties. Čia, rūmų vakariniame korpuse, ji turėjo savo apartamentus. Iš jų pro grotą buvo galima tiesiai patekti į Žiemos sodą. Vasaromis Sofija dažniausiai gyvendavo jai priklausiusioje Palangos „Anapilio“ viloje ir sūnaus Felikso Vincento dvare Palangoje, kurį jis taip pat paveldėjo po tėvo mirties. Sofijai priklausiusius dvarus tuo metu administravo jos skiriami ūkvedžiai.
Mirė Sofija 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, būdama 82 metų amžiaus. Ją palaidojo Kretingos parapijos naujosiose kapinėse esančios grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus rūsyje, šalia vyro puošniame alavu dengtame cinko skardos sarkofage. Palaidojus Sofiją, įėjimas į kriptą buvo užmūrytas. XX a. 6 dešimtmetyje kapų plėšikai, išgriovę sieną, pateko į kriptą, stipriai apgadinę sarkofagus, juos apiplėšė, o tada vėl užmūrijo sieną. 2014 m. rengiantis koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbams, S. ir J. Tiškevičių palaikai kartu su sarkofagais buvo perkelti į Kretingos dvarą, čia atlikti palaikų antropologiniai tyrimai, mirusieji identifikuoti, o sarkofagai perduoti restauruoti. Tyrimų metu paaiškėjo, kad Sofija buvo nedidelio ūgio (1 m 65 cm). Karste buvo rastas vyro jai padovanotas auksinis vestuvinis žiedas su lenkišku įrašu, kuriame yra nurodyta vestuvių data.
Sofijos ir Juozapo sarkofagai buvo restauruoti ir kartu su mirusiųjų palaikais iškilmingai sugrąžinti į Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus kriptą.
Į koplyčią-mauzoliejų dabar galima patekti Kretingos muziejuje iš anksto užsisakius ekskursiją.
Naudota literatūra:
- Kanarskas J., Kretingos dvaro savininkai, Klaipėda, 2009.
- Kanarskas J., Kretinga: praeities skraistę praskleidus, Klaipėda, 2009.
- Kanarskas J., Grafai Tiškevičiai. – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare, Klaipėda, 2010.
- Kanarskas J., „Į atgimusią Tiškevičių koplyčią sugrįš restauruotas Sofijos Tiškevičienės sarkofagas“, Švyturys [Kretinga], 2018-08-11, p. 5–6.
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – grafienė Sofija Tiškevičienė su anūkais Palangoje 1907 metais. Nuotraukos originalas saugomas Kretingos muziejuje, KM GEK17171
Tekstas paskelbtas 2022-01-22
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
