Palangos gintaro muziejus

Palangos gintaro muziejus veikia Birutės miško teritorijoje XIX a. pabaigoje grafų Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Sofijos Tiškevičienės užsakymu pastatytuose jų šeimos reprezentaciniuose mūriniuose rūmuose. Sovietmečiu pastatą pritaikius muziejiniai veiklai, lankytojams jis duris atvėrė 1963 m. rugpjūčio 3 dieną. Šis muziejus yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinis padalinys, vienas iš lankomiausių Lietuvoje. Ekspozicijose pasakojama apie rūmų istoriją ir jų šeimininkus, gintaro susidarymą, jo rūšis, formas, panaudojimą, paplitimą pasaulyje. Eksponuojami įspūdingo dydžio originalūs gintaro gabalai, inkliuzai, liaudies meistrų ir profesionalių menininkų sukurti gintaro dirbiniai, archeologiniai radiniai. Rūmų koplyčioje vyksta trumpalaikės parodos.

2015 m. užbaigti pastato restauravimo darbai, atnaujintos ekspozicijos. Muziejuje veikia kavinukė, knygynėlis, edukacinis centras, yra konferencijų ir renginių salė. Vasaromis rūmų terasoje vyksta tradiciniai kamerinės muzikos „Vasaros serenadų“ koncertai.

IŠSAMIAU:

Palangos gintaro muziejaus įkūrimas ir jo svarbiausi veiklos etapai

Šiandien daugelyje informacinių šaltinių skelbiama, kad pirmosios žinios apie gintarą mus pasiekia iš X a. asirų dantiraščių, kad apie gintarą pasakojama ir Homero „Odisėjoje“. Mokslininkai, ypač Švedijos ir Rusijos, gintaru ir jo kilme ėmė domėtis XVIII a., kai jį imta plačiai naudoti buityje. Lietuvos mokslininkai gintarą pradėjo tyrinėti tik XX a. pradžioje, nors jau knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ Simonas Daukantas atkreipė skaitytojų dėmesį į senovėje plėtotą prekybą gintaru. Nemažai įdomių faktų apie gintarą savo darbuose yra pateikęs Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968), Juozas Kaškelis (1904–1986), Jonas Dagys (1906–1993), Jonas Bubnys (1910–2005, Pranas Gudynas (1919–1979), Stasys Pinkus (1925–1992). Plačiai žinomi Lietuvos geologo, fizinių mokslų daktaro Vlado Katino (g. 1939 m.) atlikti moksliniai tyrimai, kuriuos jis apibendrino 1971 m. rusų kalba išleistoje monografijoje „Pietų Pabaltijo gintaras ir gintaringos nuogulos“ bei 1983 m. Vilniaus „Minties“ leidykloje spaudai parengtoje knygoje „Baltijos gintaras“ (jis yra ir 1991 m. Vilniuje išleistos knygos „Palangos gintaro muziejus“ bendraautoris).

Gintaru domėjosi, jį kolekcionavo ir Palangos grafas Feliksas Tiškevičius (1870–1933). Kolekcionierių, kurie kaupė retus, mokslui ir dailei vertingus gintaro pavyzdžius, inkliuzus, Lietuvoje buvo ir yra nemažai, tačiau niekam iki pat XX a. 7 deš. pradžios Lietuvoje nebuvo pavykę surinkti tas vertybes į vieną vietą, kur jos būtų rodomos visuomenei ir tyrinėjamos mokslininkų.

Lietuvos dailės muziejus (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) kurti savo ekspozicinį padalinį – Palangos gintaro muziejų ėmėsi Lietuvos Kultūros ministerijos pavedimu. 1961–1963 m. jam pagrindas buvo dedamas buvusiuose Palangos grafų Tiškevičių rūmuose.

Iš pradžių šiame darbe muziejui didelę pagalbą suteikė Kauno valstybinis istorijos muziejus, Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas, tuomet veikę Lietuvos Istorijos-etnografijos, Kretingos, Telšių, Šilutės kraštotyros bei Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejai, Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos gamybinio kombinato „Dailė“ gintaro cechas. Reikšmingos metodinės ir mokslinės paramos sulaukta iš archeologo Adolfo Tautavičiaus (1925–2006), tuometinio Žemės ūkio akademijos docento Jono Bubnio (1910–2005).

Pirmąjį Gintaro muziejaus ekspozicijų teminį planą parengė buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius P. Gudynas. Vėlesnės – išplėstinės muziejaus ekspozicijos autorius buvo dailėtyrininkas ir muziejininkas Romualdas Budrys (g. 1933 m.). Kuriant šio muziejaus ekspozicijas daug yra prisidėjęs ir Stasys Pinkus (1925–1992), Juozas Petrulis (1904–1975), Julius Masalskis (1930–2013), Antanas Tranyzas (g. 1942), nemažai kitų žmonių. Didelės pagalbos muziejus yra sulaukęs iš Vlado Katino, kitų mokslininkų, tyrinėjusių ir tyrinėjančių gintaro susidarymo istoriją, jo panaudojimą ir paplitimą pasaulyje.

Įkūrus Palangos gintaro muziejų, jam 1963–1967 m. vadovavo Bronius Oškinis (1913–1985), o 1967–1968 m. – Aleksandras Puidokas, 1968–1976 m. – Genovaitė Butkevičienė, 1976–1988 m. – Antanas Tranyzas, 1988–1992 m. – Valerija Litvaitienė, 1992–1998 m. – Vytautas Juodišius, nuo 1998 m. – Vilija Macienė.

1963 m. rugpjūčio 3 d. lankytojai buvo pakviesti į Palangos gintaro muziejaus pirmąją ekspoziciją (autorius – Pranas Gudynas, dailininkas – menotyrininkas Romualdas Budrys, architektas – Julius Masalskis). Tąsyk 96 m² dydžio ekspozicijoje buvo rodomi 478 eksponatai. Per pirmąsias dvi savaites muziejų aplankė 16 tūkst. žmonių.

Muziejaus veikloje, ypač pirmajame jo veiklos etape, itin didelis dėmesys buvo skiriamas skirtas Palangos gintaro muziejaus rinkinio gausinimui. XX a. 6–8 dešimtmetyje vyko keletas Lietuvos dailės muziejaus suorganizuotų ekspedicijų, kurių metu dalis surinktų eksponatų pateko į muziejaus rinkinį. Einant metams eksponatų kiekis rinkinyje sparčiai augo. Štai jei 1963 m. inkliuzų jame buvo vos 60 vnt., tai 1965 m. – 940.

1965 m. buvo atidarytos dvi naujos muziejaus ekspozicinės salės, taip ekspozicinį plotą išplečiant iki 150 m² ir čia sudarant galimybę eksponuoti 950 vertybių.

XX a. 7 deš. viduryje muziejaus žiniai buvo perduotos visos Palangos grafų Tiškevičių rūmų patalpos. Tada čia atsirado galimybė rengti ir parodas.

1968 m. birželio 28 d. rūmų antrajame aukšte lankytojai buvo pakvieti į ilgalaikę lietuvių liaudies meno parodą (teminio plano autorės – Lietuvos dailės muziejaus mokslinės bendradarbės Akvilė Mikėnaitė ir Aldona Stravinskienė). Tais pačiais metais buvo išleista muziejaus įkūrėjo Prano Gudyno ir Stasio Pinkaus spaudai parengta knygelė „Palangos gintaro muziejus“.

1969 m. muziejaus rinkinyje jau buvo 14 800 eksponatai. Didesnis jų skaičius sudarė galimybę išplėsti ir atnaujinti nuolatinę ekspoziciją. 1969 m. liepos 9 d. atidaryta moksliniais pagrindais pertvarkyta ir gerokai išplėsta gintaro ekspozicija (teminio plano autorius – R. Budrys, konsultantai – archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas V. Katinas). Tada 750 m² plote rodyta apie 3 000 eksponatų. Lankytojų čia, ypač kurortinio sezono laikotarpiu, būdavo gausu. 1970 m. rugpjūčio 13 d. muziejus pranešė, kad sulaukė milijoninio lankytojo. Tai buvo Edmundas Juškys.

1971 m. muziejuje pradėtos rengti gintaro meistrų kūrybos parodos. Pirmoji atidaryta vasario 5-ąją. Joje savo kūrinius eksponavo dailininkė Elena Augaitytė (g. 1928 m.). Kilnojamos parodos vykdavo prie rūmų vakarinės pusės prisišliejusioje grafų Tiškevičių koplyčioje.

1971 m. muziejus surengė pirmąją Lietuvos gintaro parodą užsienyje. 1973 m. muziejus į panašią parodą lankytojus pakvietė Paryžiauje, 1979 m. šiame mieste jie turėjo galimybę susipažinti ir su muziejaus surengta Lietuvių liaudies meno, gintaro ir gobelenų paroda.

1986 m. kurortinio sezono pradžioje lankytojams duris atvėrė dar kartą atnaujinta ir išplėsta Gintaro ekspozicija (teminio plano autorius R. Budrys ir geologas V. Katinas). Ji veikė 15 salių, esančių abiejuose rūmų aukštuose. Čia buvo rodoma apie 4,5 tūkst. eksponatų (panašus jų kiekis eksponuojamas ir dabar).

1998 m. pradžioje muziejaus lankytojams buvo sudaryta galimybė rūmų antrojo aukšto vestibiulyje bei dviejuose pirmojo aukšto salėse išsamiau susipažinti su Palangos Tiškevičių rūmų buvusiais šeimininkais ir jų šeima. Vėlesniais metais tokios informacijos muziejuje atsirado daugiau.

2020 m. Palangos gintaro muziejus rinkinį sudarė daugiau kaip 29 000 eksponatų, iš jų apie 15 tūkst. inkliuzų (tai viena turtingiausių inkliuzų kolekcijų Europoje). Muziejuje taip pat saugoma apie 130 vnt. mokslui itin vertingų Šventosios neolito gyvenvietės radinių.

Gudynas, pradėjęs kurti Palangos gintaro muziejų, tikėjo, kad jis taps ir svarbiu mokslinių tyrimų, švietimo ir kultūros centru, tad nuo pat pradžių čia daug dėmesio skyrė moksliniams tyrimams ir jų sklaidai. Buvo plėtojamas bendradarbiavimas su gintarą tyrinėjančiais mokslininkais, su jais konsultuojamasi formuojant muziejaus rinkinį, atnaujinant ekspozicijas, rengiant parodas. Viena iš darbo formų tapo mokslinių konferencijų organizavimas. Tokia muziejaus įkūrimo dešimties metų sukakties įvyko 1973 m. spalio 18–19 dienomis. 1982 m. muziejuje buvo surengta didelio lankytojų susidomėjimo sulaukusi respublikinė gintaro paroda. Vienas iš jos palydomųjų renginių buvo tais metais spalio 5 d. muziejuje vykusi respublikinė mokslinė konferencija, skirta klausimams, susijusiems su gintaro apdirbimu ir panaudojimu. Kitos mokslinės konferencijos dalyviai čia rinkosi 1993 m. spalio 16 d., kai buvo pažymimos muziejaus veiklos 30-osios metinės. Tada apibendrinta muziejaus trijų dešimtmečių veiklos patirtis, buvo nagrinėjami paskutiniųjų metų gintaro tyrinėtojų atradimai ir kt. aktualūs su gintaru susiję klausimai. 1997 m. rugsėjo 5–7 dienomis Palangos „Vyturio“ poilsio namuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos želdynų ateitis“, skirta Palangos grafų Tiškevičių dvaro teritorijoje, apie rūmus, kuriuose dabar veikia Palangos gintaro muziejus, įkurto parko šimtmečiui. Šios konferencijos pranešimai paskelbti 2001 m. Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos parengtame Vilniaus dailės akademijos darbų 23-iame leidinyje „Lietuvos želdynų ateitis“. 2001 m. rugsėjo 17–18 dienomis Palangos gintaro muziejuje vyko Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos dailės muziejaus suorganizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Gintaras gamtos moksluose, archeologijoje ir taikomojoje dailėje“, kurioje pranešimus skaitė mokslininkai iš 10 pasaulio šalių.

Einant metams Lietuvoje itin aktuali tapo muziejų rinkinių apsaugos problema. Ji neaplenkė ir Palangos gintaro muziejaus – 2002 m. iš jo ekspozicijos buvo pavogtas vienas iš vertingiausių eksponatų – unikalus, 3 kg 526 g. sveriantis gintaro gabalas „Saulės akmuo“. Vagystė greitai buvo išaiškinta, eksponatas grąžintas muziejui. Šis įvykis paskatino kur kas daugiau, negu iki tol, visuose muziejuose dėmesio ir lėšų skirti vertybių apsaugai. Apsaugos sistemos buvo patobulintos ir Palangos gintaro muziejuje.

Einant metams atsirado poreikis rūmus restauruoti. Lietuvos dailės muziejui parengus projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“, lėšų, reikalingų jo įgyvendinimui, gauta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto. 2011–2015 m. vykdant projektą darbai vyko dviem etapais. Buvo pakeistas muziejaus stogas, dalis perdangų, abiejuose aukštuose elektros instaliacija, šildymo sistemos, atnaujintas apšvietimas, ventiliacija, ekspozicinėse salėse pagal rūmų architekto Franco Heinricho Švechteno (1841–1924) išlikusius ir Vokietijoje saugomus brėžinius paklotas naujas meninis parketas, patalpos išdažytos, atnaujintos ekspozicijos, muziejus pritaikytas neįgaliesiems – įrengtas keltuvas lauke ir cokolinį aukštą su abiem ekspozicijų aukštais jungiantis liftas rūmų viduje. Pagrindinis įėjimas į muziejų perkeltas iš šiaurinės rūmų dalies į vakarinį. Lankytojų patogumui rūmų cokoliniame aukšte duris atvėrė lankytojų aptarnavimo centras – čia veikia kasa, rūbinė, sanitariniai mazgai, motinos ir vaiko kambarys. Įrengta patalpa, skirta Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų, meno renginių bei edukacijos centrui. Restauravimo metu naujai įrengta ir renginių salė, skirta konferencijoms, seminarams, koncertams, įsigyta tokiems renginiams bei edukaciniams užsiėmimams organizuoti reikalinga IT technika.

2015 m. užbaigus pastato restauravimo darbus, rūmuose įrengtos dvi muziejaus nuolatinės ekspozicijos – Atkurtų istorinių rūmų interjerų ekspozicija bei Gintaro ekspozicija (abiejų autorius – menotyrininkas ir tuometinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys). Jos veikė abiejuose pastato aukštuose. Kilnojamos parodos ir toliau buvo rengiamos rūmų koplyčioje.

Kasmet, kaip tai buvo ir ankstesniais metais, ekspozicijos yra atnaujinamos, papildomos unikaliais eksponatais. Muziejaus patalpose ir jo terasoje organizuojami kultūriniai renginiai. 2021 m., atsižvelgus į lankytojų poreikius, muziejuje pradėjo veikti kavinė „Balzac cafe“.

Apie Palangos gintaro muziejų kitais rakursais

Dabartinio Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinis padalinys Palangos gintaro muziejus įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 d. grafų Tiškevičių rūmuose, kurie iškilo 1895–1897 m. gražiausioje Palangos vietoje – pušyne, netoli legendinio Birutės kalno ir Baltijos jūros. Muziejaus įkūrimą inicijavo ir kaupti eksponatus pradėjo buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas (1913–1985). Pirmosios ekspozicijos dailininkas buvo menotyrinikas Romualdas Budrys. Pasak jo, „1963 m. rūmų pirmojo aukšto dviejose salėse atidarius pirmąją ekspoziciją, sulaukta didžiulio visuomenės susidomėjimo – per pirmąjį mėnesį ekspoziciją aplankė daugiau negu 25 tūkstančiai žiūrovų! Todėl stengtasi kaupti muziejaus rinkinį, plėtoti ekspoziciją ir kuo plačiau skleisti žinią apie lietuvių gintaro kultūrą“.

Palangos gintaro muziejus – vienas iš labiausiai lankomų muziejų Lietuvoje. Per 50 pirmųjų jo gyvavimo metų su čia eksponuojamomis vertybėmis susipažino daugiau negu 8 830 000 Lietuvos gyventojų ir užsienio svečių. Tokius rezultatus lėmė tikslingas unikalaus muziejaus, kaip gintaro kaupimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centro, formavimas, gintaro grožį atveriančio muziejaus kultūrinis svetingumas.

Muziejaus rinkiniuose sukaupta daugiau negu 30 tūkstančių eksponatų, tarp jų – apie 15 tūkstančių inkliuzų kolekcija, kuri yra viena didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių pasaulyje. Lietuvos istorijai ypač reikšmingas archeologinio gintaro rinkinys, kurio seniausieji, akmens amžiaus, radiniai liudija mūsų sentėvių kultūrą ir tamprias sąsajas su gintaru.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ne tik renka, saugo, eksponuoja gintarą ir iš jo sukurtas meno vertybes, bet ir atlieka mokslinius gintaro tyrimus. 1964 m. buvo pradėtos vykdyti žvalgomosios ekspedicijos po Kretingos, Šilutės bei Šilalės rajonuose išartus ir pažeistus senųjų kapinynų plotus. Palangos gintaro muziejuje yra surengtos kelios mokslinės konferencijos, skirtos aktualioms gintaro temoms. Sukūrus gintaro konservavimo ir restauravimo bazę Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre, čia konservuojami, restauruojami ir gintaro eksponatai. Muziejuje rūpinamasi kultūros paveldu, kartu daug dėmesio skiriama ir dabar kuriančių gintaro meistrų, kurie tęsia per ilgus amžius susiformavusias gintaro apdirbimo tradicijas, kūrybai. Nuo 1971 m. Palangos gintaro muziejuje rengiamos autorinės Lietuvos menininkų gintaro dirbinių parodos. Jų metu muziejus įsigyja naujų vertingų kūrinių ir jais papildo savo rinkinius.

Palangos gintaro muziejaus kolekcija pristatoma ir užsienio šalyse. Ji jau yra eksponuota Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir keliose kitose pasaulio šalyse. 2012 m. Pietų Korėjoje surengtoje pasaulinėje parodoje Lietuvos paviljonas įvertintas sidabro medaliu už kūrybišką parodos temos įgyvendinimą. Šioje parodoje buvo eksponuota Palangos gintaro muziejaus rinkinyje esanti inkliuzų ir gintaro dirbinių kolekcija.

Dar viena reikšminga istoriniuose grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrusio muziejaus veiklos sritis – parodų metu atskleidžiamos Palangos kultūros istorijos atodangos. Čia buvo pirmą kartą pristatyta didžiausia Lietuvoje Henriko Grinevičiaus sukaupta senosios Palangos fotografijų ir atvirukų kolekcija, surinkta ir atskleista grafų Tiškevičių gyvenimo Palangoje istorija. Visuomenei pristatytas Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve aptiktas vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno (1841–1897) rūmų statybos projektas, pagal kurį pavyko rekonstruoti autoriaus rūmų architektūrinę viziją ir jos realizavimo raidą. 2011 m. muziejuje surengta paroda buvo pažymėtas Palangos parko kūrėjo, pasaulinio garso prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduaro Fransua Andrė (1840–1911) mirties šimtmetis. Na o 2012 m. lietuvių literatūros klasiko Jono Mačiulio-Maironio 150 gimimo metinėms skirtoje parodoje ir jos atidarymo dieną surengtame kultūros vakare apmąstytas poeto santykis su jo pamėgta senąja Palanga ir Baltijos jūra.

Vertingos Palangos krašto istoriją, gintaro raidą, meninkų kūrybos dirbant su gintaru galimybes atsleidžiančios parodos čia rengiamos kasmet.

Visiems Palangos poilsiautojams yra gerai žinomi ir mėgstami muziejaus erdvėse rengiami muzikos ir kultūros vakarai. Ypač gausiai lankomi Lietuvos nacionalinės filharmonijos Lietuvos kamerinio orkestro koncertai „Nakties serenados“. Nuo 1971 m. jie kasmet vasaros vakarais vyksta pietinėje rūmų terasoje. Koncertų metu skamba klasikinės muzikos kūriniai.

201 m. užbaigus įgyvendinti projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“ (projektas finansuotas iš Europos Sąjungos struktūrnių fondų ir ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų), lankytojai buvo pakviesti į muziejų, kuris veikia kaip moderni daugiafunkcinė kultūros ir meno institucija. Projekto vykdymo metu buvo atnaujinta pastato infrastruktūra, įrengtas modernus lankytojų aptarnavimo terminalas, Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų centras. 2021 m. muiejuje pradėjo veikti ir kavinukė.

Apie gintarą ir Palangos gintaro muziejų (faktai ir datos)

Pirmosios žinios apie gintarą mus pasiekia iš X amžiaus asirų dantiraščių.
Labiau gintaru imta domėtis XVIII a., kai jis buvo plačiai pradėtas naudoti buityje. Daugiausia jį tada tyrinėjo Švedijos ir Rusijos mokslininkai.
XIX a. pab. – XX a. pr. gintaru domėjosi, jį kolekcionavo Palangos grafas Feliksas Tiškevičius.
Gintaras kaip tyrinėjimų objektas Lietuvos mokslininkų akiratyje atsirado XX a. pradžioje. Pirmieji jo tyrinėjimus pradėjo A. Matulionis, P. Šivickis, J. Kaškelis, J. Dagys, J. Bubnys, P. Gudynas, S. Pinkus.
1983 m. išleista knyga „Baltijos gintaras“, kurioje savo tyrinėjimus apibendrino V. Katinas.
Palangos gintaro muziejus įkurtas 1963 m. rugpjūčio mėn. 3 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu. Tais metais jis pradėjo veikti Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus (1870–1932) rūmuose, kurie pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto Franco Švechteno (1841–1924) projektą vietinių gyventojų šventu laikytame Birutės miške. Rūmus supa parkas, kuris pradėtas formuoti XIX a. pabaigoje. Parko projekto autorius – prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas Fransua Andrė (1840–1911).
Pirmaisiais muziejaus veiklos metais Palangos grafų Tiškevičių rūmuose dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai, todėl Palangos gintaro muziejaus žinioje buvo tik dalis pastato, pirmoji ekspozicija nedidelė – užėmė vos 96 m² ploto. Joje buvo rodomi 478 eksponatai. Dalis buvo gauta depozito teisėmis – juos muziejui buvo paskolinęs Lietuvos Mokslo akademijos istorijos institutas, Istorijos-etnografijos muziejus (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus), Kretingos, Telšių, Šilutės bei Šiaulių istorijos-etnografijos muziejai.
Eksponatus gintaro muziejaus ekspozicijai pradėjo kaupti buvęs ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas.
Rengiant pirmąsias ekspozicijas daug pagalbos sulaukta iš Kauno valstybinio istorijos muziejaus, Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto, Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejaus, Kretingos, Telšių, Šilutės kraštotyros bei Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejų, Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos gamybinio kombinato „Dailė“ gintaro cecho, archeologo Adolfo Tautavičiaus, tuometinis Žemės ūkio akademijos docento J. Bubnio.
Pirmąjį Gintaro muziejaus ekspozicijų teminį planą parengė tuometinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas. Vėlesnių išplėstinių ekspozicijų autorius buvo Lietuvos dailės muziejaus direktorius, dailėtyrininkas Romualdas Budrys. Jam talkino architektas J.Masalskis. Prie ekspozicijų kūrimo daug yra prisidėjęs ir S. Pinkus, J. Petrulis, A. Tranyzas, V. Katinas, V. Vizgirda, V. Gudelis ir nemažai kitų žmonių.
1965 m. Palangos gintaro muziejui buvo išskirtos papildomos rūmų patalpos. Tada ekspozicijų plotas padidėjo iki 150 m².
XX a. 6–8 deš. Lietuvos dailės muziejus surengė keletą ekspedicijų. Dalis jų metu surinktų eksponatų papildė muziejaus rinkinius.
1963 m. muziejuje buvo 60 vnt. inkliuzų, 1964 m. – 100 vnt.
1965 m. muziejaus rinkiniuose iš viso buvo 940 vnt. eksponatų, 1969 m. – 14 800 vnt., 1995 m. –sukaupti 28 176 vnt. (22 795 vnt. iš jų priklausė pagrindiniam muziejaus fondui, 5 381vnt. buvo naudojamas kaip pagalbinė medžiaga).
Per pirmuosius penkerius Palangos gintaro muziejaus veiklos metus jį aplankė apie 600 tūkst. lankytojų.
1970 m. rugpjūčio 13 d. Palangos gintaro muziejus sulaukė milijoninio lankytojo.
Įvertinus didelį kurorto lankytojų domėjimąsi gintaru, XX a. 7 dešimtmečio viduryje Respublikos valdžia nutarė visus Palangos grafo Tiškevičiaus rūmus perduoti muziejui.
1968 m. birželio mėn. 28 d. atnaujintose rūmų antrojo aukšto patalpose buvo atidaryta ilgalaikė XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių liaudies meno paroda (ekspozicija įrengta pagal Lietuvos dailės muziejaus mokslinių bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės parengtą teminį planą).
Tuo pat metu R. Budrys rengė teminį planą naujai muziejaus gintaro ekspozicijai. Kuriant šią ekspoziciją muziejaus darbuotojus konsultavo archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas.
1969 m. liepos mėn. 4 d. atidaryta nauja 3 tūkst. eksponatų talpinusi ir 750 m² plotą užėmusi gintaro ekspozicija.
1971 m. Palangos gintaro muziejuje pradėtos rengti trumpalaikės parodos. Pirmoji atidaryta 1971 m. vasario 5 d. Joje buvo eksponuojami dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai. Vėlesniais metais muziejuje buvo surengtos dailininkų Albinos Vertulienės, Liucijos Šulgaitės, Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Nikolajaus Žoludevo, tautodailininkų Irenos ir Felikso Pakutinskų, Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Alfredo Jonušo, Joanos Martinkienės, Dionizo Varkalio ir daugelio kitų menininkų gintaro dirbinių parodos.
1973 m. spalio 18–19 dienomis pažymint muziejaus veiklos 20-ies metų sukaktį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje buvo apibendrintas muziejaus atliktas darbas ir numatytos tolimesnės veiklos kryptys.
1982 m. Gintaro muziejuje atidaryta respublikinė gintaro paroda, kurią per 4 mėnesius aplankė apie ketvirtis milijono žmonių.
1982 m. spalio 5 d. Gintaro muziejuje įvyko respublikinė mokslinė konferencija, kurioje analizuotos gintaro apdirbimo ir gintaro panaudojimo temos.
XX a. 9 dešimtmečio viduryje muziejaus nuolatinė gintaro ekspozicija buvo pertvarkyta ir gerokai išplėsta. Joje nuo 1986 m. buvo rodoma 4,5 tūkst. eksponatų, išdėstytų 15-oje salių. Panašiai toks jų kiekis čia eksponuojamas iki šiol. Ekspozicijoje gintaras yra pristatomas dviem aspektais: gintaro susidarymas žemės evoliucijoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijos raidoje.
1993 m. spalio 16 d., pažymint Gintaro muziejaus įkūrimo 30-metį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrinta muziejaus veiklos patirtis, buvo analizuojami paskutiniųjų metų gintaro tyrinėtojų atradimai ir kitos temos.
1995 m. gegužės mėnesį pakeistas muziejaus dviejų pirmojo aukšto salių interjeras ir pertvarkyta ekspozicija, kuri kasmet iš dalies yra atnaujinama ir papildoma.
1998 m. pradžioje rūmų antrojo aukšto vestibiulyje ir dviejose pirmojo aukšto salėse įrengta ekspozicija, kuri lankytojus supažindino su buvusių šių rūmų šeimininkų grafų Tiškevičių gimine ir jos darbais.
2001 m. rugsėjo 13–18 dienomis Palangos gintaro muziejuje vyko mokslinės konferencijos „Baltijos gintaras: gamtos mokslai, archeologija ir taikomoji dailė“ renginiai. Konferencijos medžiagą Vilniaus dailės akademija išleido atskiru leidiniu.
2011 m. pradėta Palangos gintaro muziejaus pastato renovacija. Užbaigus pirmąjį darų etapą, 2011 m. buvo iš dalies atnaujinta gintaro ekspozicija ir pirmajame rūmų aukšte įrengta nauja Palangos rūmų istorinių interjerų ekspozicija.
2013 m. kurortinio sezono pradžioje rūmų cokoliniame aukšte atidarytas naujai įrengtas lankytojų aptarnavimo terminalas, atnaujinta istorinių interjerų ekspozicija.
2013 m. rūmų renovacija buvo tęsiama. Ji užbaigta 2015 metais. Vykdant darbus buvo perdengtas stogas, naujomis pakeistos grindys, užbaigtas renovuoti ir muziejinėms veikloms pritaikytas cokolinis pastato aukštas, sutvarkytas pastato eksterjeras ir atlikta nemažai kitų darbų.
Palangos gintaro muziejaus vedėjais yra dirbę: Bronius Oškinis (1963–1967), Aleksandras Puidokas (1967–1968), Genovaitė Butkevičienė (1968–1976), Antanas Tranyzas (1976–1988), Valerija Litvaitienė (1988–1992), Vytautas Juodišius (1992–1998). Nuo 1998 m. muziejaus vedėja dirba Vilija Macienė.
Plėtojant muziejaus veiklą, daug kuo yra prisidėję ir ilgamečiai muziejaus darbuotojai Kazimiera Arlauskienė, Vaclovas Bružinskas, Stasė Budrikienė, Vanda Detenienė, Stasė Kubilienė, Liucija Lapinskienė, Pranas Leksius, Regina Makauskienė, Albertina Mykolaitienė, Augustinas Mykolaitis, Evelina Rekašienė, Juozas Viršila ir daugelis kitų.

Tekstų autorė Danutė Mukienė

D. Mukienės nuotraukoje – Palangos gintaro muziejaus pastatas iš šiaurės vakarų pusės

Tekstas paskelbtas 2022-01-18

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“