Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys Jono Šliūpo muziejus (adresas: Vytauto gatvė 23A, LT-00135) po kapitalinio remonto nuo 2023 m. lapkričio 9 d. vėl atveria duris lankytojams.
Pastatas, kuriame veikia muziejus – vertingas ne tik Palangai, bet ir visai Lietuvai. Šioje XIX a. pabaigoje grafų Tiškevičių statytoje medinėje viloje 1931–1944 m. gyveno gydytojas, nacionalinio atgimimo veikėjas, aušrininkas, daugelio kultūros, mokslo, politikos draugijų steigėjas ir narys, publicistas, Palangos miesto pirmasis burmistras Jonas Šliūpas (1861–1944).
Lapkričio 8 d. 17 val. čia bus atidaryta paroda „Tapatybė ir forma. Kazio Varnelio kūryba Jono Šliūpo muziejuje“ (tą dieną įėjimas į muziejų su kvietimais).
***
Iš Vilniaus į Palangą atkeliauja rinktiniai Kazio Varnelio namų-muziejaus eksponatai – paties Kazio Varnelio oparto kūriniai ir muziejaus fonduose saugomi etnografinės tekstilės artefaktai.
Eksponuojant Varnelio kūrybą Šliūpo muziejuje aktualizuotos dvi iškilios su Žemaitija tiesiogiai susijusios, kurį laiką JAV gyvenusios asmenybės – iš Plungės rajono Alsėdžių miestelio kilęs dailininkas, kolekcininkas, bibliofilas Kazys Varnelis (1917–2010) ir jau minėtas Jonas Šliūpas.
Muziejininkų pasirinkimas tame pačiame muziejuje eksponuoti Kazio Varnelio kūrybą ir tautodailę nėra atsitiktinis, nes tautodailė Kazio Varnelio kūrybai padarė nemažą įtaką, tad dažnai šio menininko oparto meno ištakų reikia ieškoti audėjų raštuose. K. Varnelio kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis KazysVarnelis (1871–1945) buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats K. Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Šalia K. Varnelio žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečių optinių kompozicijų, sukeliančių gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo įspūdį, sujungiančių atskiras ritmiškai besikartojančias geometrines figūras į raibuliuojančius raštus, bus galima pamatyti sodrius dvispalvius audinius, atliepiančius to laikotarpio Varnelio tapybą. Galiausiai įvairių audinių mozaika leis susikoncentruoti į drobių fragmentus ir pasigrožėti geometrinių raštų, audimo technikų įvairove.
Šia paroda muziejininkai nori priminti ne tik apie dvi iškilias asmenybes – Joną Šliūpą ir Kazį Varnelį, kad ir skirtingais laikotarpiais puoselėjusias lietuvybę bei savo šaknis išeivijoje, bet ir atkreipti lankytojų dėmesį į unikalų Jono Šliūpo muziejaus pastatą – medinę vilą, dar XIX a. pabaigoje statytą grafų Tiškevičių, ir pabandyti interpretuoti Kazio Varnelio idėją namų erdvę paversti muziejumi, ką dailininkas darė su savo namais.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus informaciją