Daug įvairiausių padavimų, legendų iki šiol pasakojama apie Šatrijos kalną. Dažniausiai kalba eina apie raganas. Ir taip: Šatrija – visos Lietuvos raganų sostinė. Jos, atseit, norėdamos pašėlti bei papuotauti, įvairiomis progomis iš viso krašto ant šio kalno sulekia. Kartą taip įsilinksminusios, kad net gaidžio giedant neišgirdusios. Kai tai pastebėjo, labai išsigando, stvėrė savo šatras (šluotas) ir išsilakstė, tik viena liko, nes neberado savo šluotos – ieškojo jos ir vis šaukė: „Kur mano šatra?“. Nuo to laiko kalnas Šatrijos vardu ir vadinamas.
***
Kiti pasakoja, kad kartą vienas žemaičių bernaitis užsimanęs savo kailiu patirti, kaip ant to kalno švento Jono naktį šėlioja, puotauja raganos. Užkopė ir ant jo viršaus pamatė daugybę moterų ir vyrų. Visi jie buvo pasipuošę vokiškais rūbais. Ant galvų – skrybėlės, iš po jų kyšojo dideli ragai. Skambėjo nuostabiai graži muzika, skaniausi gėrimai upeliais tekėjo, puotos dalyviai vaišinosi, šoko iki nukritimo. Bernaitį susirinkusieji gražiai priėmė, pasodino ant deimantinio sosto, geriausiais vynais iš aukso taurių vaišino, vis ragino gerti ir linksmintis, o galop net keliomis saujomis pinigų apdovanojo. Juos bernaitis į kišenes susipylė ir toliau linksminosi. Vaišės tęsėsi ilgai, tik staiga… gaidys užgiedojo, ir ant kalno puotos lyg nebuvę – vaikinas liko vienas, tik sėdėjo jis ne ant deimantinio sosto, ant kurio jį buvo pasodinę vokietukai. Vietoje jo gulėjo sutrešęs kelmas. Atsitokėjęs vaikinas pamatė, kad jo rankoje – ne aukso taurė, o iškirmijusi numirėlio kaukolė. Ji vis vaipėsi ir geltonais dantimis kaleno. Įkišo bernaitis ranką į kišenę, tikėdamasis, kad bent pinigai bus likę, tačiau užčiuopė tik skiedras.
***
Daugelį amžių žmonės tikėjo, kad ant Šatrijos kalno yra palaidota milžino Alcio žmona Jauterytė. Senoliai porindavo, jog kadaise žmonės nutarę dabartinio kalno vietoje pastatyti bažnyčią. Ėmėsi darbo. Nuo ryto iki vakaro dirbo, o kitą dieną čia atėję rado viską žemėmis užpilta. Nenurimo. Pradėjo viską iš naujo daryti – plušėjo nuo ryto iki sutemų, bet vėl tas pats – kitą dieną visur tik žemės matėsi. Žemaičiai net ir tada nutarė piktosioms jėgoms nepasiduoti. Sukvietė didžiulį būrį darbininkų ir per vieną dieną visą bažnyčią pastatė. Velniai nepasiduoda – susirinko naktį, didžiuliais maišais žemių prinešė ir jomis bažnyčią užpylė. Taip čia tas Šatrijos kalnas ir atsiradęs. Kadangi viename velnių atneštame maiše buvęs didelis akmuo, jis žemes pilant nukrito ant bažnyčios, įlaužė jos stogą ir kalnas įdubo. Ta dauba iki šiol yar. Tuo viskas dar nesibaigė. Velniai pasirūpino, kad žemėmis užpilta bažnyčia būtų tinkamai panaudota – išsikasė kalne urvą, sutempė juo savo turtus ir paslėpė jį bažnyčioje. Kur įėjimas į tą urvą, tik jie žino.
***
Anot kito padavimo, seniau kalno vietoje savo bažnyčią pasistatė švedai. Jie buvę labai aukšto ūgio, tad juos žmonės milžinais vadinę. Kartą bažnyčioje šventas Mišias laikęs kunigas pasakęs, kad ne visada milžinai bus tokie dideli. Švedai už tokius žodžius supykę ir bažnyčią žemėmis užvertę. Metams einant bažnyčia sutrešusi ir susmegusi – taip kalno viršuje įduba atsiradusi.
***
Populiarus ir kitoks pasakojimas. Atseit, kartą pro šią vietą ėjęs milžinas, kuris turėjęs pilnas kišenes žemių. Pavargo, prisėdo pailsėti. Tada pelės pašeimininkavo – pragraužė milžino kišenes ir iš jų žemės išbyrėjo. Kai prabudęs milžinas tai pamatė, griebė šatrą ir sušuko: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Nuo to laiko kalnas Šatrija vadinamas.
***
Pasakojama ir kita istorija: ant kalno aręs Pašakarnis iš Kirklių kaimo. Atėjus vidurdieniui, saulei įsismarkavus, jis paleido arklį, prigulė pailsėti ir užmigo. Sapne jam pasirodė į karalaitę panaši mergelė. Ji ir sako:
– Ar sutiksi mane pasveikint?
– Kodėl ne, – atsakęs artojas.
– Tik ne dabar, o nakties dvyliktą, – pasakiusi mergelė.
Naktį valstietis nujojo ir atsigulė po tuo pačiu lazdynu. Staiga iš kalno išrėpliojo baisiausiai šlykšti rupūžė ir žmogaus balsu ištarė:
– Tai pasveikink mane! Valstietis labai išsigando ir pasileido žemyn, o bėgdamas išgirdo, kaip kalno viduje kažkas sužvangėjo, o tada – ir mergelės žodžiai pasigirdo:
– Aš esu nelaiminga: dar šimtą metų turėsiu čia būti, o juk galėjai būti laimingas, ir aš būčiau buvusi laiminga.
S. Kazlausko nuotraukoje – Šatrijos kalno apylinkių vaizdas