Orų spėjimas Žemaičiuose (pagal Igną Končių)


Gyvuliai atspėja orą

Senovėje žmonės oro atmainas dažnai spėdavo iš gyvulių bei paukščių „pranašavimų”. Kaime dažnai ir dabar apie oro atmainas spėliojama iš įvairių gyvių elgesio. Štai kai kurie būdingesni:

 

  • Avis bliauna prieš didžiuosius šalčius.
  • Gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti.
  • Į akis musės lenda prieš lietų.
  • Jei katė guli šalia krosnies uodegą nuleidusi, tai greitai lis.
  • Jei vemia katinas, bus blogas oras.
  • Jei varna žiemą žiūri tupėdama į pietus, tai bus atodrėkis.
  • Jei vasaros vakare karvės iš tvartų griaunasi, tai rytą bus geras oras.
  • Jei žąsis galvą laiko po sparnu, tai greit speigas užniks.
  • Jei kirmėlė ėda žiedus nuo obelų, tai ateinanti žiema bus gili.
  • Jei kuosos kranksi, bus šarma.
  • Jei katė nagais drasko lovą, kėdę ar stalą, bus dideli vėjai.
  • Jei vakare uodai „pipirus grūda” (laksto žemyn ir aukštyn), ryt bus saulėta.
  • Katė žoles ėda – lietų pranašauja.
  • Perkūno oželis rėkia prieš lietų.
  • Varlės iš vakaro kurkia – rytui giedrą neša.
  • Volungės prieš giedrą klykia.

 

Plačiau apie oro spėjimus

Spėdamas orą žemaitis dėmesį kreipia į dangų, žemę, jūrą, marias, ežerus, upes, miškus, girias, kalnagūbrius, daubas, pievas, laukus, gyvulius, paukščius, mašalus, vabzdžius, medžius, krūmus, augalus, gėles, žinoma, ir pats savęs nepamiršta.

Žmogus specialiai tam yra ir įrankių prisigaminęs, kad geriau už kitus orą atspėtų.

  • Paprasčiausia priemonė bene ši: iš šiaurės pusės tarp pastato sienojų pastogėj įkišta nubirusių skujų laiba eglišakė, savo pariestainiais šakučių galais aukštyn. Prieš blogą orą ji kiek nuknemba, prieš gerą – pasirąžina, pastėrsta, pasiriečia aukštyn.
  • Neišplaukusios avižos varpos plaušeliai. Išvyniok iš lapo, susuk, išdžiovink, tai tikrai turėsi patį jautriausią hidroskopą – drėgmės kitimo rodytoją.
  • Pirktiniai higroskopai, mokslo pripažinti, yra padaryti iš moters plauko. Išvirina moters plauką (dabartiniu kirptinių moterų plaukai šiam reikalui nebetinka, nebetinka ir išbalintieji su vandenilio peroksido lino spalvos plaukai ar šiaip dažytieji, – tai jau yra plaukų lavonai, jau nebegyvi plaukai), gerai išplauni nuo riebalų ir stebi plauko pailgėjimą.
  • Langinyčios žiemos metu prieš darganą cypia (vėjo atmaina turi būti).
  • Apsuodėjusio katilo suodžiai ima degti prieš atodrėkį.
  • Katinas lenda į krosnį, zylė apie langus švaistosi prieš speigus.
  • Gaidys, tas oro pranašas, daug pasako. Jis moka „nugiedoti“ orą. Ir tikra teisybė. Mat, gaidžio kaulai tuščiaviduriai, jie ypač gerai jaučia oro slėgio kitimus, o nuo oro slėgio, sako, oras priklauso. Paimk kaulą ir pūsk į kaulą orą arba čiulpk orą lauk – gali gaidį negyvai nugiedinti.
  • Nereikės nė barometro, jei viską aplinkui stebėsi: kaip musės, vorai, kai kurie paukščiai elgiasi, kaip kinta vėjas, kokie plaukia debesys, kaip šlama epušės lapai, girgžda palūžusi seno topolio šaka, kaip upelio krioklys šniokščia, kaip girdisi tolimos bažnyčios varpas, drėgsta druska, nuo lašinių varva, kaip naminiai paukščiai, gyvuliai elgiasi, kaip pats jautiesi, ypač, jei turi kokį kada nulūžusį kaulą, ištemptą sausgyslę ar raumenų skausmus. Visa tai gali padėti orą atspėti. Taip gali sužinoti, koks bus ruduo, žiema, pavasaris ar vasara. Tik jau nereikia sakyti: kokia žiema, tokia ir vasara. Jei žiemą kurią dieną snigo, tai vasarą atitinkamą dieną lis, laužiant metus per Kalėdas ir Šventą Joną. Kitur sako, kad žiema eina pagal vasarą. Kas kam skauda, tas apie tai ir kalba…
  • Geriausia šiuo atveju yra stebėti iš rudens, kaip ruošiasi žiemai medžiai, kokius pumpurus krauna, kaip greitai numeta lapus, kokius lizdus suka žiemai ežys, kaip išlekia žąsys, gervės. Vasarai – iš kurios pusės savo lizdą moliais išlaisto ir stogą užkloja šarka, kaip parlekia pempės, žąsys, kaip žydi medžiai, žolės, kokius lizdus įsitaiso laukinės pelės, kaip ruošiasi kamanės ir kt.
  • Pastabumas visur reikalingas, ypač jis tinka norint susigaudyti oro kitimuose. Stebėk pačią gamtą, stebėk jos reiškinius – jos kitimus ir nebebūsi jos svečias. Susigaudysi, kiek tau reikia, tavo paprastiems gyvenimo reikalams. Norint daugiau žinoti, reikia knygas storas skaityti, reik pabūklų turėti, reikia sukumpti – sulinkti, kol mokslo žinias sukaupsi. Juk mokslas šiuo atveju tas pats žinių kaupimas, tų žinių derinimas. Žinoma, kiek pasmailinti akį, ko ji nebeįmato, tam tikras mokslas padeda, ko ausis nebeįgirdi, tam tikras garsiaklausis nugirsta, arba akiai parodo.
  • Sau pakaks, jei akylai stebėsime, ausylai klausysimės, jautriai viską seksime – nieko nepraleisime, neatsižvelgę, nepagalvoję, nepasvarstę.
  • Gamtos kūnų ir jos tų kūnų kitimų stebėjimas, svarstymas, derinimas jau yra tarsi išmintingų mintintojų, garbingų mokslininkų, visą savo amžių stebėjusių, panaudojusių per amžių amžius kitų pasiekimus, prirašytų knygų skaitymas.
  • Skaitykime pačios gamtos nuolat rašomas knygas, stebėkime pačią gamtą, pragiedrės kiek ir „oras“ .

 

Parengta pagal Igno Končiaus paskelbtas publikacijas

 

Danutės Mukienės nuotrauka

 

Smush Image Compression and Optimization