Naujųjų metų švenčių tradicijos ir papročiai

Pasak ty­ri­nė­to­jų, Lie­tu­vo­je Nau­jie­ji me­tai bu­vo šven­čia­mi ir seniau, bet ne taip vi­suo­ti­nai, kaip so­viet­me­čiu, kai Ka­lė­das val­džia ig­no­ruo­da­vo. Paskutiniuoju laiku įvairiuose Lietuvos regionuose Naujieji švenčiami panašiai. Da­nu­tė Bra­zy­tė-Bin­do­kie­nė lei­di­ny­je „Lie­tu­vių pa­pro­čiai ir tra­di­ci­jos“ nu­ro­do, kad „Nau­jų­jų me­tų va­ka­rą žmo­nės kai ku­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se va­din­da­vę „kū­če­lė­mis“. Kaip ir bet prieš ku­rią ki­tą šven­tę lie­tu­viai iki Nau­jų­jų me­tų steng­da­vo­si už­baig­ti vi­sus pa­grin­di­nius dar­bus, su­si­tai­ky­ti su ar­ti­mai­siais. Šven­tėms anks­čiau ga­min­da­vo pa­na­šius val­gius, kaip prieš­ka­lė­di­nėms Kū­čioms, tik val­giai jau būdavo ne ­pas­nin­ki­niai ir šie­no po stal­tie­se ne­dė­da­vo. Vi­si, tiek jau­ni, tiek se­ni, va­ka­rą steng­da­vo­si pra­leis­ti links­mai, pa­ben­drau­ti su sa­vo ar­ti­mai­siais, gi­mi­nė­mis. Vai­šin­da­vo­si pa­gal se­nus lie­tu­vių pa­pro­čius, al­ko­ho­lio daug ne­var­to­da­vo, ypač mo­te­rys ir mer­gi­nos.

Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se, bent iki vi­dur­nak­čio, žmo­nės nuo se­no ne­ida­vo gul­ti, kad su­lauk­tų ki­tų me­tų at­ėji­mo. Žmo­nės bū­da­vo įsi­ti­ki­nę, kad pra­mie­go­jus to­kį svar­bų mo­men­tą, vi­sus me­tus ne­si­seks: bū­si ap­snū­dęs, tin­gi­nys. Nau­jų­jų me­tų ry­tą taip pat se­niau bū­da­vo įpras­ta kel­tis anks­ti, nes prie­šin­gu at­ve­ju vi­sus me­tus ta­ve ga­li tin­gi­nys lan­ky­ti. Tuo tar­pu šiais lai­kais sau­sio pir­mą­ją po triukš­min­gų Nau­jų­jų su­ti­ki­mo daug kas lo­vo­se vartosi iki pat pie­tų.

Žino­mas se­nas že­mai­čių pa­pro­tys su­tin­kant Nau­juo­sius de­gin­ti šiau­dų kū­lį, šokti ir dainuoti. Taip sim­bo­liš­kai at­si­svei­ki­nama su se­nai­siais. Dabar šią tradiciją pa­kei­tė fe­jer­ver­kai.

Pa­pro­tys svei­kin­ti vie­niems ki­tus su Nau­jai­siais taip pat yra iš­li­kęs.

Ti­ki­ma, kad sa­vo el­ge­siu tiek Nau­jų­jų me­tų die­ną, tiek ir nak­tį sa­vo gy­ve­ni­me daug ką ga­li nu­lem­ti. To­dėl se­no­liai sa­ky­da­vo:

Su­tik­da­mas Nau­juo­sius, būk itin ma­lo­nus, klau­syk ar­ti­mų­jų – koks bū­si su­tik­da­mas Nau­juo­sius, toks bū­si per vi­sus me­tus.

Su­tik­da­mas Nau­juo­sius, žiū­rėk, kad ne­parg­riū­tum, nes jei taip nu­tiks, at­ei­nan­čiais me­tais bū­si ne­lai­min­gas.

Jei, pra­si­dė­jus Nau­jie­siems, pir­ma žinia ge­ra – metai bus sėk­min­gi, jei bloga – bus vargo.

Šven­tės nuo­tai­ka bū­da­vo pa­lai­ko­ma ma­lo­niu po­kal­biu, žai­džiant, bu­riant li­ki­mą, spė­lio­jant. Šios šven­tės iš­va­ka­rė­se pa­pli­tę bū­ri­mai ir spė­ji­mai pa­na­šūs į Kū­čių va­ka­ro.

Vi­sų jų tiks­las – su­ži­no­ti, ko­kie bus at­ei­na­ntys me­tai, ar mer­gi­na su­si­ras vai­ki­ną ir ar iš­te­kės, kas bus jos iš­rink­ta­sis, ar vai­ki­no nu­si­žiū­rė­ta mer­gi­na bus darbš­ti, gra­ži, tur­tin­ga. Daž­niau­siai spė­ja­ma iš įvai­rių žen­klų: še­šė­lių, po­ri­nių ir ne­po­ri­nių pa­ga­lių, deg­tu­kų, žir­nių, sal­dai­nių. Vy­res­nie­ji Nau­jų­jų me­tų die­ną ir nak­tį steng­da­vo­si iš­si­aiš­kin­ti, ar ge­ri bus me­tai, ar orai bus pa­lan­kūs der­liui, ar li­gos ne­ka­muos.

 

 

Spė­ji­mai

 

* Jei per Nau­juo­sius snin­ga die­ną – bus pras­tas oras vi­sus me­tus. Jei­gu die­na gied­ra – gali tikėtis ge­ro der­liaus.

* Jei Nau­jų­jų me­tų nak­tis šal­ta ir žvaigž­dė­ta – lauk ge­ros va­sa­ros.

* Jei per Nau­juo­sius me­džiai šerkš­nu pa­deng­ti – bus ge­ri me­tai, jei di­de­lis rū­kas – daug žmo­nių mirs, siaus epi­de­mi­jos, li­gos.

* Jei Nau­jų­jų die­ną snin­ga – tais me­tais mirs daug jau­ni­mo, jei nak­tį – mirs se­niai.

* Per Nau­juo­sius šal­ta – Ve­ly­kos bus šiltos.

* Per Nau­juo­sius so­dy­boje pri­si­ren­ka daug paukš­čių, jie čirš­kau­ja – vi­sus me­tus čia bus daug sve­čių, me­tai bus links­mi.

 

Jau­ni­mo žai­di­mai ir bur­tai

 

* Nau­jų­jų me­tų va­ka­rą pi­la į van­de­nį karš­tą vaš­ką, sma­lą (de­gu­tą) ir iš su­si­da­riu­sių fi­gū­rų spė­ja at­ei­tį. Jei su­si­da­ro fi­gū­rė­lė, pa­na­ši į šir­dį – sek­sis mei­lės rei­ka­luo­se, jei kars­tas – na­mus ap­lan­kys mir­tis, jei ka­rū­na – lau­kia gar­bė, jei pi­ni­gai – bū­si vis­ko per­te­kęs (Ma­žei­kiai).

* Dalyviai ap­si­au­na klum­pė­mis ir at­si­sė­da prieš du­ris. Pas­kui me­ta klum­pę per gal­vą. Jei klum­pė nu­kris pirš­tų ga­lais į vi­dų – ne­ap­si­ves (ne­iš­te­kės, sam­di­nys liks vie­to­je) ir at­virkš­čiai.

* Ar­tė­jant Nau­jie­siems, pas­ku­ti­nę tu­rė­tą gė­lių puokš­te­lę ar vai­ni­kė­lį mer­gai­tė tu­ri su­džio­vin­ti, su­trin­ti ir sau­giai pa­slėp­ti. Nau­jų­jų va­ka­rą tas gė­les rei­kia su­de­gin­ti, įber­ti žiups­ne­lį pe­le­nų į pil­ną stik­li­nę van­dens, pa­si­dė­ti ją ant bal­tai už­deng­to sta­lo ir už­deg­ti dvi žva­kes iš vie­no ir ki­to šo­no. At­si­sė­du­si mer­gi­na tu­ri il­gai žiū­rė­ti į stik­li­nės dug­ną per pe­le­nų sluoks­ne­lį. Jei vis­ką ji da­rys kaip rei­kiant, ant tų pe­le­nų ga­li pa­ma­ty­ti vy­rą, už ku­rio iš­te­kės.

* Nau­jų­jų va­ka­re ant 12 la­pe­lių mer­gai­tė pa­ra­šo 12 vy­riš­kų var­dų, o 13-ąjį pa­lieka tuš­čią. Po to la­pe­lius su­lanks­to ir pa­­deda po pa­gal­ve. Pa­bu­du­si ry­te, mer­gi­na iš­trauk­ia pir­mą pa­si­tai­kiu­sį la­pe­lį ir per­skai­to. Kie­no var­das pa­ra­šy­tas ant la­pe­lio, už to iš­te­kės. Jei­ iš­trauks tuš­čią la­pe­lį – tais me­tais liks vie­na. Jei­ pra­bus nak­tį, dar prieš pra­švin­tant, tu­ri la­pe­lį tuo lai­ku iš­trauk­ti. Trau­kti reikia ne­uždegus švie­sos, la­pe­lį pa­si­dė­ti ša­lia lo­vos, o per­skai­ty­ti ­išaušus. Žaidimas tinka ir vaikinams, tik jie ant lapelių parašo mer­gai­čių var­dus.

* Jei Nau­jų­jų nak­tį mer­gai­tė, bū­da­ma kam­ba­ry­je vie­na, už­degs 12 žva­kių ir at­si­sė­du­si prieš veid­ro­dį įsi­žiū­rės į jį, ly­giai 12 val. veid­ro­dy­je ga­li pa­ma­ty­ti sa­vo at­ei­tį.

* Jau­ni­mas su­sė­da prie sta­lo. Po lėkš­te­lė­mis pa­de­da rak­tą, žie­dą, van­dens tau­re­lę ir pi­ni­gą. Lėkš­te­les su­mai­šo. Po to vi­si žai­dė­jai pa­ei­liui po vie­ną lėkš­te­lę pa­si­ren­ka. Tas, ku­ris at­ras žie­dą, at­ei­nan­čiais me­tais su­kurs šei­mą, kas van­de­nį – gaus gir­tuok­lį vy­rą (ar­ba žmo­ną), kas rak­tą – šei­mi­nin­kaus sa­vo na­muo­se, o kas pi­ni­gą – bus tur­tin­gas.

 

Pirmą kartą tekstas paskelbtas žurnale „Žemaičių žemė“ (2003 m. Nr. 1, p. 14–15). Autorė Danutė Mukienė-Gintautas Čižiūnas

Smush Image Compression and Optimization Skip to content