Mažeikių rajono kultūros vertybės

Mažeikių rajonas yra išsidėstęs 1009 km² plote, kuris šiaurėje prigludęs prie Latvijos Respublikos. Tai paribio kultūros regionas, kuriame net iki šių dienų išliko latvių gyvenimo pėdsakų. Seniau mūsų krašte kirtosi žemaičių, žemgalių ir kuršių ribos, o vandenvardis Kvistė mena ugrofinus. Analizuodamas rajono kultūros paveldą, aiškiai gali pastebėti kelių kultūrų sanklodas.
Rajone šiuo metu oficialiai yra užregistruoti 392 paminklai ir kultūros vertybės, iš kurių archeologijos ­ 70, architektūros ­ 28, dailės ­ 131, istorijos ­ 150, urbanistikos ­ 3. Neabejoju, kad esame žymiai turtingesni. Daug kas dar laukia savo įvertinimo. Kita vertus, sunku į kultūros vertybės rėmus ir įsprausti vietovę, kuri kuo nors ypatingu iš kitos aplinkos neišsiskiria, tačiau yra garsi pasakojimais ir legendomis, kurios formavo kelių ar net keliolikos kartų pasaulėvaizdį.
Manau, kad iš seniausiojo paveldo klodo reikia išskirti Griežę, kurią E. Volteris tapatino net su garsiąja Apuole, porą greta išsirikiavusių Daubarių piliakalnių. Netoli jų yra Gojaus miškas ir Pirtelė, Trobele vadinamas Geidžių mitologinis akmuo. Garsus ir Rimolių piliakalnio archeologinis kompleksas, kuriam priklauso Mildos slėnyje „verdantis” šaltinis. Gražūs ir pavieniui slūgsantys Dapšių bei Vadagių piliakalniai, kurie paįvairina šiaip gana nykoką rajono peizažą, kuris, vakarinėje dalyje siūbtelėjęs keliomis bangomis, rytinėje pusėje išsilieja į lygumą.
Rajone ­ 12 piliakalnių. Visi jie glaudžiasi prie upių ir yra krantinio tipo.
Rytinis rajono pakraštys išsiskiria tuo, kad būtent čia dar galime surasti trijų buvusių vėjų malūnų liekanas. Purplių malūnas ir šiandien keliautojus pasitinka savo išskėstais sparnais ir aukštai pakelta kepure.
Iš architektūros paminklų, mano požiūriu, tikri „perliukai” yra Renavo ir Plinkšių dvarų ansambliai, Sedos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų ir Pikelių Šv. Trejybės bažnyčios.
Daug rajone istorijos paminklų. Iš jų išskirtinas Šatrijos Raganos kapas ­ koplyčia Židikų miestelyje, kuriame rašytoja praleido 15 paskutiniųjų savo gyvenimo metų. Plačiau su Šatrijos Raganos gyvenimu galima susipažinti ir geriau jos kūrybą suprasti apsilankius miestelyje veikiančiame rašytojos muziejuje, kurį  daugelį metų prižiūrėjo mokytoja, muziejininkė Filomena Juodikienė. Susitikimas su šiuo žmogumi kiekvienam, mylinčiam literatūrą, yra didelė šventė.
Mažeikių žemė yra išauginusi daug iškilių asmenybių. Vietos, kuriose jie gimė, augo, kartais įamžinamos.
Skulptoriaus Broniaus Pundziaus gimtinėje įrengta ekspozicija, pasakojanti apie šį talentingą menininką.
Anksčiau veikė ekspozicijos dailininko Č. Kontrimo ir lietuviško kino ir valstybinio teatro pradininko Juozo Vaičkaus gimtinėje.
Laižuvos kapinėse gulintis antkapinis paminklas liudija, kad čia, Žemaitijos žemėje, amžinam poilsiui atgulė neramios sielos poetas lyrikas Antanas Vienažindys, kuris ilgą laiką gyveno, dirbo mūsų rajone.
Mažeikių krašte nemažai koplytėlių, tačiau beveik visos jos tuščios ­ nebepamatysi čia žemaitiškų rūpintojėlių, šventųjų skulptūrėlių.
Gerokai ištuštėjusios ir bažnyčių palėpės, kurios dar taip neseniai buvo prigrūstos skulptūrėlių, nešiojamųjų altorėlių, bažnytinių vėliavų ir kitų vertybių.
Vykstant tokiems pokyčiams, pastebimai kyla Mažeikių kraštą garsinančių S. Gailevičiaus akmeninių kryžių, plokščių ir koplytstulpio, skirto baudžiavos panaikinimui (vienintelio Lietuvoje), vertė. Anot dr. A. Širmulio, S. Gailevičiaus darbai, kurie puošia Grūstės, Ukrinų, Židikų kapines, savo verte pranoksta net įžymiojo V. Svirskio kūrinius. Beje, paties S. Gailevičiaus kapas ­ Ukrinuose.
Etnografinėmis sodybomis mažeikiškiai pasigirti negali ­ rajone yra tik viena paminklinė sodyba (Tirkšliuose, priklauso Z. Jankauskienei). Sodybos autentiškumas yra gerokai nukentėjęs per remontą, kuris buvo atliktas šio amžiaus aštuntame dešimtmetyje.
Etnografinė sodyba rajone tik viena, o štai pavyzdingai tvarkomų ­ gausybė.
Atgimimo metais naujai sukurtų paminklų nebuvo itin daug. Iš Nepriklausomybės paminklų vienas sutvarkytas Grūstėje ir naujai atstatytas Židikuose, pastatyti 7 kryžiai. Gyventojų sodybose ir pakelėse statomi kryžiai rodo didelį žmonių atitrūkimą nuo senųjų liaudies meno tradicijų. Naujai sukurtieji yra perdėm lietuviški ­ tie kryžiai kelia savo galvas į viršų lyg Aukštaitijos lieknosios pušelės, o jų pjaustiniai daugiau dzūkiški.
Daug kultūros vertybių šiais laikais sunyksta, nes nerandama lėšų joms restauruoti. Dėl tos pačios priežasties greitai galime netekti ir unikalaus Sedos sinagogos pastato, poeto L. Skabeikos gimtinės trobesių. Be abejo, daug ką ir tokiomis sąlygomis gali padaryti žmonių entuziazmas. Tuo dar kartą įsitikini stebėdamas Šerkšnėnų seniūno A. Derkinčio darbą įamžinant D. Poškos gimtinę buvusioje Lėlaičių dvarvietėje ar matydamas Saltono iš Liudėnų kaimo pastangas surasti pavogtą Švč. Mergelės Marijos gipsinę skulptūrą. O kur dar Domarkų iš Pagardės kaimo tvirtumas! Jie išsaugojo nuo lietuvių karių kapavietės pokario metais nupjautą kryžių net ir keisdami gyvenamąsias vietas, o Atgimimo laikais tą kryžių vėl atstatė. Tai sustiprina viltį, kad ir ateityje rajono gyventojai turės kuo patys džiaugtis ir ką svečiams parodyti.

Povilas Šverebas

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization