Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930)

„Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltos rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą… Motin mano!
Ar ne tavo rankos – baltos, meilios ir švelnutės – taip meilingai glamonėja?
Ar ne tavo tai rankelės brangios?
Ašaroms apsirasojo žiedas…
O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“
                                                                                                                      Šatrijos Ragana. „Sename dvare“

„Šatrijos Raganos kūryba, prasidėjusi prieš šimtmetį, yra praeities literatūra dabartyje.
Literatūra, kuri yra svarbi tuo, kad išliko, išlaikydama praeities gyvenimo, patirties,
mąstymo, jausmų, kalbos formas. […]
Kultūra, kuri išaugino būsimą rašytoją, yra dvarų kultūra.“
                                                                                         Viktorija Daujotytė. „Šatrijos Raganos pasaulyje“

„Užvenčio šalelė – svarbiausi Marijos namai. Namų vaizdinys iš ten, iš seno dvaro, iš ūksmingų liepų alėjų, Ventos malūno. Ten želvių girelė, paslaptinga Martyno pušis, medinė bažnyčia, seni kapinynai. Ten jausmų pakilimas, pirmas kūrybos džiaugsmas.  […] Žymiausiame savo kūrinyje, kuris ypač brangus turėtų būti Žemaitijos, Užvenčio krašto žmonėms, – apysakoje „Sename dvare“ … ji sukūrė dvasinio įsimąstymo, dvasinės įžvalgos, dvasinio regėjimo, įspūdingo paslapties jutimo atmosferą.“
                                                                                                                                          Viktorija Daujotytė

Pavandenė… Čia prabėgo ketveri rašytojos pedagoginio darbo metai, čia gimė jos
pagrindinė didaktinė apysaka Vincas Stonis…

*** 
Rašytoja, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. kovo 8 d. Ksavero Šiukštos dvarelyje (pastatai neišlikę), netoli Medingėnų esančiame Keturakių kaime (dabar Plungės rajonas, Žlibinų seniūnija). Pakrikštyta Medingėnų bažnyčioje.
Po Marijos gimimo jos tėvai Stanislava ir Anupras Pečkauskai su vaikais persikėlė
gyventi į netoli Užvenčio buvusį A. Pečkausko paveldėtą Labūnavos dvarą (Kelmės r.). Čia prabėgo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vaikystė.
Vienintelėje išlikusioje rašytojos autobiografijoje (1926 m. vasario 8 d. laiškas Juozui
Tumui-Vaižgantui) Marija rašo:
Esu šeimynoje vyriausia – paskui sesuo Zofija, paskui brolis Steponas, paskui Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti – kuomet išmokau – nežinau, labai anksti – 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne“, laikraštį vaikams. Visa kūdikystė – auksinė. […] 1887 persikėlėm į Užventį. Rodos, 1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu – jis mane pastūmė sąmoningo lietuviško patriotizmo linkui. Bene tais pačiais metais nukeliavau į Peterburgą – į III kl., bet buvau taip trumpai, kad neverta net kalbėti. Susirgau ir nebegalėjau sugrįžti. […] 1896 buvau Varšuvos bitininkystės kursuose. 1898 mirė tėvas. […] 1899 buvau pas Motyną Šiauliuose, 1900 – pas Laucevičius Mūruose, 1901–1904 –  Pavandenyje. 1900 m. mirė brolis Steponas Šiauliuose, būdamas IV kl. […] 1905 metų pradžioje išvažiavau į Zürichą. […]“

Züricho ir Fribourgo universitetuose rašytoja, gavusi „Motinėlės“ stipendiją, kaip laisva klausytoja studijavo etiką ir pedagogiką. 1907 m. grįžusi iš Šveicarijos, apsigyveno Šaukote (Kelmės r.). Čia jos mama dirbo šeimininke Šaukoto klebonijoje pas kunigą Kazimierą Bukontą. Vėliau, kun. Milukui pasiūlius, įsteigė Vilniuje knygyną, bet, kaip pati rašė „tai buvo baisiai klaidingas žygis“. Knygyną uždarė 1909 m.
Nuo 1909 m. rudens iki 1915 m. dirbo Marijampolės progimnazijos vedėja. 1915 m. pradžioje progimnaziją perkėlus į Trakus, Marija keletą mėnesių gyveno ir mokytojavo Trakuose. Gimnaziją keliant į Mogiliovo guberniją, rašytoja nutarė likti Lietuvoje ir tais pačiais metais atvyko gyventi į Židikus, kur kartu su kunigu Kazimieru Bukontu gyveno ir jos mama Stanislava bei sesuo Sofija. Čia rašytoja  praleido 15 paskutiniųjų savo metų.
Gyvendama Židikuose dažnai lankydavosi Kaune, Šiauliuose, Palangoje, Renavo dvare.
Kaip prozininkė debiutavo 1896 m. apsakymu „Margi paveikslėliai“.
1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas Marijai Pečkauskaitei  jos penkiasdešimties metų sukakties proga suteikė Filosofijos Garbės Daktarės laipsnį. Ta pačia proga proga rašytoja buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai: „Irkos tragedija“, „Sename dvare“, „Ant Uetelbergo“, „Mėlynoji mergelė“, „Kraitis“, „Pančiai“ ir kt. Čia gyvendama ji rengė spaudai savo „Raštus“ ir itin daug laiko bei jėgų skyrė labdarai, blaivybei, miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų švietimui, kultūrinei veiklai.
Mirė rašytoja 1930 m. liepos 24 d. Židikuose. Palaidota Židikų kapinėse, kur ilsisi ir jos mama, sesuo Sofija, kunigas Kazimieras Bukontas.

Kūryba

1896 m. – apsakymas „Margi paveikslėliai“;
1898 m. – apsakymai „Pirmas pabučiavimas“, impresija „Dėl ko tavęs čia nėra?“;
1900 m. – impresija „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“;
1903 m. – dienoraščio formos apysaka „Viktutė“, apsakymas „Rudens dieną“;
1904 m. – apsakymai „Iš daktaro pasakojimų“, memuarinė apybraiža „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (išspausdintas 1939 m.); 
1906 m. – apsakymai „Sulaukė“, „Pertraukta idilija“, „Vaikai“, didaktinė apysaka „Vincas Stonis“, komedija vaikams „Nepasisekė Marytei“, drama „Nepasisekė Marytei“, „Bičių knygelė“;
1907 m. – apsakymas „Dėl tėvynės“;
1907 m. – apsakymas „Dėl tėvynės“, knygelė „Istorijos pasakos“;
1908 m. – apsakymai „Adomienė“, „Į šviesą“;
1910 m. – straipsnis „Mintys apie dailę“;
1914 m. – apybraiža „Ant Uetlibergo“;
1920 m. – simbolistinė drama „Pančiai“;
1922 m. – apysaka „Sename dvare“ (išleista 1928 m.);
1924 m. – apsakymas „Irkos tragedija“;
1925 m. – apsakymas „Mėlynoji mergelė“
1928 m. – pedagoginės publicistikos knygos „Motina auklėtoja“, „Rimties valandėlė: Jaunoms mergelėms“.

Vertimai

1912 m. – F. V. Foersterio „Jaunuomenės auklėjimas“ (pakartotinai išleista 1922
m.); 
1921 m. – H. Sienkiewicziaus „Dykumose ir giriose“; 
1923 m. – F. V. Foersterio „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika“; 
1924 m. – B. Pruso „Sargyboje“; 
1928 m. – F. V. Foersterio „Auklėjimas ir auklėjimasis“;
1931 m. – F. V. Foersterio „Kristus ir žmogaus gyvenimas“.

Nuotraukoje – Šatrijos Raganos paminklas Mažeikiuose. Skulptorius – Jonas Meškelevičius

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization