Šiandien, kai visuomeniniu ar privačiu transportu, lėktuvais be didelio vargo iš įvairiausių vietų galima pasiekti Palangą, sunku net įsivaizduoti, kiek vargo norint ją pasiekti tekdavo gyventojams patirti XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, kai Palangos kurortas dar tik kūrėsi, susisiekimas nebuvo išvystytas. Labai įtaigiai tokias keliones 2014 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ yra apibūdinusi Malgožata Omilanovska. Knygoje tam skirtas ir atskiras skyrius – „Atvykimas“ (p. 188–192). Jo tekstas pateikiamas žemiau.
Małgorzata Omiłanowska, „Atvykimas“, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“, Vilnius, 2014, p. 188–192
„Palangos Achilo kulnas buvo susisiekimas. Nors pati gyvenvietė buvo šalia pašto kelio, ėjusio iš Peterburgo per Mintaują į Karaliaučių, judėjimas šiuo maršrutu gerokai sumažėjo 1838 m., nutiesus Tauragės plentą, o atidarius geležinkelį Varšuva–Peterburgas, krovinių gabenimas šiame kelyje visai apmirė. Su Palanga susiekimo geležinkeliu niekada nebuvo (nėra jo iki šiol), o artimiausios geležinkelio stotys buvo tolokai: 1871 m. buvo atidaryta geležinkelio linija, su pasauliu jungianti 70 km nuo Palangos nutolusią Liepoją, o 1875 m. pradėjo veikti geležinkelis į Klaipėdą, nutolusią, tiesa, tik 32 km, bet esančią kitapus valstybės sienos, Vokietijos imperijoje, kur vykstantys Rusijos piliečiai turėjo išsirūpinti brangiai kainuojančius pasus. Kita vertus, Didžiosios Lenkijos piliečiams susisiekimas per Klaipėdą buvo patogiausias. 1912 m. juo pasinaudojo ir Lucjanas Rydelis, su šeima keliavęs iš Krokuvos27. Jo kelionė per Vroclavą į Poznanę, kur buvo suplanuota pirmoji nakvynė, toliau per Cniezną iki Torunės, kur nakvojo antrą kartą, ir pagaliau traukiniu per Ylavą ir Tilžę iki Klaipėdos, kur jau laukė Tyszkiewiczių arkliai, truko iš viso tris dienas, bet įgalino Poznanėje aplankyti pažįstamus ir pamatyti įdomiausias Vroclavo, Poznanės, Gniezno ir Torunės įžymybes. Grįžti jie planavo per Gdanską, ketindami apžiūrėti miestą, bet galop pasirinko kelionę tiesiogiai per Poznanę, trumpam pailsėti sustojant Volštyne pas Ireną (Antoninos Tyszkiewicz seserį) ir Stefaną Mycielskius28.
Keletą metų, maždaug nuo devintojo dešimtmečio iki 1890 m., į Palangą buvo galima patekti iš Liepojos garlaiviu, kuris prisišvartuodavo prieplaukoje po šešių (kai kuriuose atsiminimuose teigiama, kad po trijų) valandų reiso29. Tačiau nedaugelis pasinaudodavo šia galimybe. Kauno gubernijos gyventojai daugiausia atkakdavo savo transportu, o iš tolimesnių vietų buvo važiuojama traukiniu iki Liepojos ir iš ten keliaujama diližanu. Liepoją su pasauliu jungė Liepojos–Romnų geležinkelis, kuris buvo sujungtas su geležinkeliu Varšuva–Peterburgas, taip pat su atšakomis, vedančiomis į Charkovą, Kijevą ir Maskvą. Kelionė iš Varšuvos trukdavo maždaug parą. Ją išsamiai savo atsiminimuose aprašė Kazimierzas Kamienskis, 1908 m. išsiruošęs atostogų į Palangą30. Iš Varšuvos išvyko naktiniu traukiniu į Peterburgą, kuris pajudėdavo iš Varšuvos-Peterburgo stoties 23:00, o Lentvarį pasiekdavo maždaug vidurdienį. Ten reikėdavo persėsti, tačiau kito traukinio tekdavo laukti 5 valandas. 17:00 išvykdavo traukinys į Liepoją, ilgai stovėdavo Mažeikiuose ir tikslą pasiekdavo apie 23:00. Toliau keliauti būdavo galima tik kitą rytą.
Septyniasdešimties kilometrų atstumą iš Liepojos į Palangą arkliai įveikdavo per keliolika valandų – vieni keliautojai teigė, kad per dešimt, kiti – kad net per dvidešimt, o pakeliui paprastai būdavo ilgėliau sustojama pailsėti.
Jau 1894 m. Tadeuszas Szanioras apgailestavo, kad smėliui užnešus uostą nebeplaukioja garlaivis ir atkakti iš Liepojos įmanoma tik diližanu. 1894 m. už diližaną reikėdavo pakloti 12–15 rublių. Nors kelias, kaip rašė Szanioras, „neleidžia šiam nuostabiam pajūrio kampeliui
vystytis“31, kelionė visiems palikdavo gilų įspūdi, nepaisant sunkumų ir nuovargio, keliauninkai jį ilgai prisimindavo, įamžindavo aprašymuose ir atsiminimuose. Didžiąją dalį kelio į Palangą reikėdavę važiuoti senuoju pašto keliu, bet šis nėjo per Liepoją, todėl norint jį pasiekti, reikėdavo pirmąją kelio į pietus atkarpą važiuoti paplūdimiu. Vežikai, kad arkliams būtų lengviau, vadeliodavo diližaną seklia pakrante, vandeniu, kur smėlis būdavo kietas, ir kaip tik šis važiavimas, dažnai naktį arba auštant, nes traukinys į Liepoją atvykdavo vėlai vakare, įstrigo į atmintį daugeliui keleivių.
Bene geriausiai šią kelionę aprašė Stanistawas Witkievviczius: „Rytuose iš už smėlio kopų saulės pamėnai laidė fejerverkus blaškydami miglas, kurios draikėsi viršum žalzganos žydrynės, teškiančios baltus putų purslus risnojantiems arkliams po kojom ir po kreivais vežimo ratais.
Dvi mylias šitaip važiuojama, vandens ir sausumos riba. Kairėje – bangų suneštas ir vėjų į kalnelius supūstas smėlis, iš už jų kyšo alksnynai ir sidabruoja palšos žolės; dešinėje driekiasi melsva, kartais žalia, kartais švininė jūros lyguma, o virš jos mirguliuojanti lyg opalas migla gožia neryškią žalsvai nublyškusią dangaus žydrynę. Krantan ritasi ilgos ir žemos bangos, pasiliedamos į ploną stiklą, po kuriuo prasišviečia smėlis. Visos vienodos ir kiekviena skirtinga. Viena štai perskrodžia žydrą paviršių auksiniu dryžiu – atrodo, kad jūra įskilo ir atidengė gintarinį stiklą, kita štai ridena baltų putų verpstę, dar kita pasišiaušia ir staiga nusilpusi užgęsta nė nesušnarėjusi, antai dvi susitinka ir blokšdamosi viena per kitą dūžta į krantą šlamėdamos ir ošdamos begaline įvairybe garsų.
Viskas vaisku, tyra, linksma – toje kelionėje tarp dviejų žydrynių, per sidabrinį smėlį, žmogus atrodo sau kažkoks suvargęs, skarmaluotas elgeta…“32
Po devynerių metų situacija buvo panaši: „Dvi pirmąsias mylias nuo Liepojos kelio nėra visai. Važiuojama tuomet smėliu, palei pat jūrą, o kad arkliams būtų lengviau, vežikai paprastai nusuka į vandenį, pakrantėje labai seklu, ir užuot važiavę pajūriu, važiuoja jūra, kartais per keletą sieksnių nuo kranto. Tai originalus ir vienintelis toks vieškelis – skaidrus, krištolinis, su gaiviu jūros oru, einantis per pustomų smilčių miestą.“33 Praėjus bemaž trisdešimčiai metų, mažai kas pasikeitė, o Aleksanderis Zelwerowiczius pasirodė esąs toks pat neabejingas grožiui, patirtam važiuojant pajūriu: „Buvau be galo pakerėtas peizažo,
kuris skleidėsi aplinkui mus. Važiavome tyliai kietu jūros dugnu, o lygi jūros platybė sidabriškai švytėjo nuo blankstančios mėnesienos ir pamažėle ėmė rausvėti nuo savo pasirodymą pranašaujančio saulės disko, netrukus išnirsiančio iš horizonto.“34
Vis dėlto gražūs vaizdai neatsverdavo kelionės vargo – dulkių, duobių, prasto maisto, vabzdžių gėlimo – ir keliautojai pasiekdavo Palangą visiškai išsekę. Be abejo, visiems buvo žinoma, koks tai nepatogumas, bet nutiesti geležinkelį nebuvo jokių šansų, ir tik technikos pažanga galėjo pasiūlyti alternatyvų.
1908 m. Memelio keliu pradėjo kursuoti pirmasis variklio varomas omnibusas. 1908 m. balandžio 19 d. vokiečių firma atidarė nuolatinį maršrutą tarp Liepojos ir Klaipėdos35. Omnibusas vežė septyniolika keleivių, o kelionė iš Liepojos sutrumpėjo, kaip anonsavo spauda, iki trijų valandų36. Iš tikrųjų ji trukdavo kiek ilgiau, taip bent teigė Kazimierzas Kamienskis, kuriam teko keliauti šia transporto priemone. Omnibusas išvyko apie 7:30, o į Palangą atvyko 14:00. Įdomiausia buvo važiuoti jūros pakrante per šlapią smėlį, tuo pat keliu, kuriuo naudodavosi ir diližanai37. Omnibusu buvo galima taip pat nuvažiuoti iki Klaipėdos ir suspėti į Berlyno traukinį38. Deja, jau birželio pabaigoje automobilis įvažiavo į griovį, gerokai pakirsdamas poilsiautojų pasitikėjimą tokiu keliavimo būdu39. Be to, buvo skundžiamasi didele bilieto kaina, kurią Vokietijos bendrovė netruko pakelti net iki 7 rublių žmogui40. Suprantama, tokia kelionė buvo įkandama tik pinigingiausiems svečiams.“
Nuotraukoje – Palangos tiltas į jūrą grafų Tiškevičių laikais ir žvejai. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš RKIC archyvo
__________________
27Lucjano Rydelio laiškas motinai, rašytas Palangoje 1912 m. liepos 10 d., rankraštis privačiame Lucjano Rydelio šeimos archyve.
28Lucjano Rydelio laiškas motinai, rašytas Palangoje 1912 m. rugpjūčio 14 d., ibid.
29Polangienskij kurort, 1890, p. 2.
30Kamieński, 1962, mašinraštis, p. 5–8.; Kamieńskis teigė, kad Palangoje lankėsi 1907 m., bet atsiminimuose aprašytos detalės nurodo maždaug 1908-uosius.
31Szanior, 1894, p. 724.
32Witkiewicz, 1885, p. 511–512.
33Szanior, 1885, p. 724.
34Zelwerowicz, 1958, p. 105.
35„Połąga“, Goniec Wileński, 1908, nr. 69, p. 2.
36 Kurier Litewski, 1908, nr. 130, p. 2.
37 Kamieriski, 1962, mašinraštis, p. 10.
38Kurier Litewski,1908, nr. 98, p. 2.
39 Kurier Litewski,1908, nr. 143, p. 3.
40Z Połągi, 1908, nr. 119, p. 2.