Loreta Sungailienė (Mukaitė), Danutė Mukienė (Ramonaitė). „Žemaičių folkloro kolektyvai“  (Luokė, Seda, Plateliai, Ylakiai)

Lietuvuo īr priskaičioujema aple  911 fuolkluora ansambliu (2014 m. statistęnē duomenis),  katrūs dalyvaun aple 14 946 dainioutė, šuoktė ėr mozėkoutė miegstou vākā, jaunė ėr vīresnė žmuonės. Daugiausē fuolkluora kuolektīvu īr sosėbūrė Dzūkėjuo ėr dėdliausiūs Lietuvuos miestūs – Vėlniou, Kaunė, Klaipieduo. Žemaitėjės regijuons pagal tuokiū ansambliu skaičiu, Lietuvuos liaudės kultūras cėntra paskaičiavėmās, atsėdor tretiuo vėituo, pu Aukštaitėjės.
Pėrmėjē fuolkluora ansamblē Žemaitėjuo pradiejė bortėis aple 1970- ūsius metus. 1971 metās i krūva sosėbiega īlakėškē, vuo pu metu – loukėškē. Tēp, Lietuvuos folkluoristu paokatītė, sosėbūrė pėrmiejē etnografenē ansamblē Žemaitėjės regiuone. Ejė metelē, kėtė, žemaitėška daina miegstontiū žmuoniū rats plieties, kūries naujė kuolektyvā. Bene kuožname dėdlesnemė Žemaitėjės kaimė, miestelie raduos pu kelis dainininkus, katrėi bova mīlamė ėr lonkuomė folkluoristu, i ekspedicėjės atvīkosiu stodėntu. Šindėin jau mažā bier lėkė senuosės žemaitėškas dainas dainiounontiu žmuoniū, bet rēk džiaugtėis, kad bėnt dalis tautuosakas tortu īr ožfėksouta ar kėtuokēs būdās perdouta jaunesnē kartā. Važiniedamė pu Žemaitėjė, kuožnamė rajuonė rasem vėina, kėta, vuo kėtos i pu kelis fuolkluora ansamblius. 
Žornala skaitītuojēm pateikām trumpa pagrėndėniu, stėpriausiu Žemaitėjės regijuona fuolkluora ansambliu ėr anū ėšleistū garsa īrašu sāraša. Tēp pat īr pamėnavuotė ėr kai korėi Vėlniaus bei Kauna miesta fuolkluora ansamblē, katrū repertuara sodara žemaitiu fuolkluors. Vuo jēgo kas nuoriesėt so vėino ar kėto kuolektīvo artėmiau sosėpažintė, I kuokė nuorintās švėntė pasėkvėistė, pridedām ėr adresos so tilipuonās. Pažinkēm vėinė kėtus!

Sungailienė (Mukātė) Loreta „Loukės etnuograpoinis ansamblis“

„Šatrėjė“ – vėns seniausiu etnografiniu ansambliu Žemaitėjuo. Ons sosėbūrė 1972 metās vasarė mienesi, pu Užgavieniu. Tuo švėntie pėrma karta ė pasėruodė senoujė tuo krašta kultūra besėiduomauji Loukės apīlinkiu žmuonės. Ėš anuos ėr pradiejė formoutėis dabartinis etnografinis ansamblis. Daunienė Zuopėjė, Anriuškevičienė Uona, Jocienė Marijuona, Balčiūnienė Snieguolė, Ukaitienė Vanda, Misiūnienė Joana – pagrėndėnės ansamblė dainū ožvediejės. Kraštuotīrėninks Juonošos Ontuons bova vėns ėš pėrmūju ansamblė dainininku. Anou kāp gera senūju žemaitėšku dainū pateikieji gerā žėnuojė ė daug kas ėš fuolkluora rinkieju.  Vuo Juonika Zenuona vėsė atmėn ne tik kāp truopni mozikonta, bet ėr kāp nuotaikinga dainininka, katros dėdlē ėišraiškingā ėr energingā ved šėinapjūtės dainas.

Ansamblis koncertava Lietuvuo, Latvijuo, Estijuo, Maskvuo, Vuokitijuo. Vėlniaus pluokštieliu studėjė īr išleidusi dvė kuolektīva pluokštelės: „Patalkiū vakaruonė“ ėr „Loukės mozėkontā“. Repertuarė – darba, vestovėnės, šeimuos, karėnės-istuorėnės dainas, žaidėmā, instrumentėnė mozėka. „Šatrėjės“ dainas – dėdlē smagės pasėklausītė ėr karto padainioutė. Loukiškiu dainuos ėšlaikyts īpatings žemaitiu daugebalsoms, sunkos, bet dedlē tvėrts, skombos ėr ėšraiškings dainiavėma būds.
1986 metās ansamblis pavadints Šatrėjės kalna vardo. Nu pat 1972-ūju kuolektīvou vadovaun Vaigauskātė – Misiūnienė Joana.
Pateikam ištraukas ėš ansamblė vaduovės Misiūnienės Joanas prėsėmėnėmu ėr pasakuojėma aple „Šatrėjės“ žmuonis (J.Misiūnienė „Dainioudami lėnksmi būsma“ //Aš išdainavau visas daineles. Sudarė ir parengė D. Krikštopaitė.–V.–1988. P.425-447.)
[…] Tą dieną, o buvo 1972 m. vasario 15 , po Luokę ant gražaus arklio, papuošto žvangučiais ir kaspinais, lakstė toks pat pasipuošęs šauklys, kviesdamas visus visus į gatves „žeimos išlīdieti, dīvu paveizieti“. „Dyvai“ susispietė mokyklos kieme, o paskui ilga eisena nulingavo per visą miestelį. Visko čia buvo! Baltas arklys traukė pavažą su ratu, ant kurio sukosi spragilais besišvaistanti Kotrė, už jos stypčiojo aukštas plonas Kanapinis, turseno baisiai storas Lašininis, iš paskos tipeno keistas neūžauga didžiule galva. […]
[…]Gerokai pagąsdinę žiemą triukšmu, prajuokinę visus iki pilvo skaudėjimo, eisenos dalyviai, greitosiomis nusimetę „štukorių“ rūbus, apsiprausę, sugūžėjo į mokyklos salę, kur prasidėjo „keturių kampų“ vakaronė. Tuose kampuose stovėjo Luokės miestelio, Staniškės, Viekšnelių ir Žylakių kaimų daininikai, šokėjai, muzikantai, visi jau pagyvenę žmonės, ir tarsi rungtyniavo, kas gražesnę dainą padainuos, smagesnį šokį pašoks, linksmesnę polką sugros.
Vakaronėje dalyvavo per aštuoniasdešimt svečių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos…[…] Vilniaus universiteto profesorius vėliau rašė, kad Luokės užgavėnių šurmulys buvęs įspūdingiausias iš visų, kokius jam tekę matyti mūsų kraštuose.
Prisiklausiusios daugybės šiltų žodžių, karščiausiais plojimais sutiktos ir dėl to gerokai nustebusios „Luokės kampo“ dainininkės su didžiausiu noru pritarė mano pasiūlymui rinktis nors kartą per savaitę ir prisiminti jaunystės dainas.[…]
[…] Pamažu susiformavo stabilus ansamblis, kurio pagrindą sudarė luokiškiai: Marijona Jocienė, Izabelė Jakavičienė, Zofija Daunienė, Zosė Lukšienė, Bronė Kaulavičiūtė, Zofija Kondrotienė, Zenonas Jonika, Juozapas Kvietkus, Marytė Mendelienė. Iš Biržuvėnų kaimo ilgus metus važinėjo Aleksandra Domeikienė, Stasė Žilevičienė, Ona Vozgirdienė, Antanina Pocienė ir Marė Banienė. Pastarosios trys bet kokiu oru pėsčios ateidavo keletą iki Biržuvėnų, iš kur jas visas keturias su sanitarine mašina, suspaustas kaip silkeles, atveždavo į Luokę. O Antanas Jonušas iš Žylakių kaimo visada tik pėsčias atkulniuodavo beveik po penkis kilometrus.[…]
[…] Koncertų vis daugėjo. 1973 metais nuvykome į Šiaulių pedagoginį, Vilniaus universitetus. Tada pirmą kartą išgirdome, kad mūsų dainos labai gražios. 1974 m. laimingi sugūžėjome į Rumšiškes, į Liaudies buities muziejaus atidarymo koncertą.[…] Tų pat metų pabaigoje pirmąją mūsų programą „Patalkių vakaronė“ įrašė televizija. „Šaunūs jūsų žmonės“,– įrašo metu kalbėjo režisierė J.Černiauskienė, gėrėdamasi labai natūraliais „gaspadoriais“ Marijona Jociene ir Antanu Jonušu, artistiška Zofija Lukšiene ir kitais rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką atnešusiais ansambliečiais.[…]
[…] Štai į Meno darbuotojų rūmuose įvykusį mūsų koncertą ne visi norintys galėjo patekti, o padainavus baigiamąją „Lek gerves“, atlikėjų ilgai nenorėjo paleisti, vis prašė ir prašė dainuoti; „Lietuvos“ viešbutyje su didžiausiu susidomėjimu mūsų klausėsi užsienio turistai, nors nesuprato nė vieno žodžio; Rumšiškėse prie ansamblio moterų prieidavo žiūrovai su ašaromis akyse, dėkodavo, vaišindavo saldainiais.[…]
[…] Ir I. Jakavičienė, ir M.Jocienė, ir Z. Daunienė, ir S. Žilevičienė, ir A.Jonušas buvo ne tik dainininkai, bet ir mokytojai. Prigijo paprotys, kad kiekvienas ansamblietis turėjo išmokyti draugus bent po vieną dainą, šokį ar žaidimą.[…]
[…] Zofija Daunienė – Vaičkaitė (g. 1907 m.) išdainavo ansamblyje per dešimt metų, išmokė mus dainuoti „Oną Pelecijoną“, „Apynėli žaliasis“, padėjo atgaivinti seną žemaitišką šokį „Šeinas“ Niekas taip nemokėjo džiaugtis priklausymu ansambliui, kaip ji. […]
[…] Ona Andriuškienė – Smilgevičiūtė (g.1915 m.) – viena pagrindinių dainininkių, į šį kraštą atsikėlusi iš Alsėdžių (dabar Plungės raj.). […] Labiausiai patikdavę dainuoti laukuose.„Paleidi balsa – kad gražē skomb!“ Gal dėlto O.Andriuškienei labiausiai sekasi dainuoti pilnu balsu, ypač rugiapjūtės, šienapjūtės dainas. Liūdnų, sielvartingų dainų nemėgstanti.[…] Andriuškienė iš karto įaugo į ansamblį kaip viena pranašiausių dainininkių. Jai lengva tarti. Jos balsas platus, ji ypatingai jaučia dainos dvasią. Štai ji dainuoja „Eisme i kalna“. Šią rugiapjūtės dainą veda džiaugsmingai, plačiai. Visai kitaip Andriuškienė rypuoja sielvartingąją „Oi dīvaliau mona“.[…]
[…] Antanas Jonušas (1912 – 1979). Kai prisimenu tą retą žmogų, vis prieš akis iškyla Antano Vienuolio Šmukštaras ir Tumo – Vaižganto Mykoliukas. Kaip ir Šmukštaro, Jonušo nesuprato nei šeima, nei kaimynai, keistuoliu laikė. O turėjo jis neeilinių gabumų – jau tarpukario metais garsėjo kaip liaudies architektas ir kraštotyrininkas: buvo prirašęs keletą storų sąsiuvinių, prisiminimus apie gimtojo kaimo architektūrą, sodybas, papročius iliustruodamas savo paties piešiniais.[…]
[…] Jonušas labai mėgo dainuoti, todėl visai nesunku buvo jį prikalbinti į etnografinį ansamblį. Pats mokėjo daug gražių dainų, iš kurių ypač prie širdies buvo „Augo kieme klevelis“. Dainuodavo melizmiškai, kaip jau retas vyras mūsų krašte bedainuoja. Taip pat mėgdavo dainuoti apie liepos viršūnėlėj vario lopšely linguojamą mergelę.[…] Mes visi nutildavome klausydamiesi nelabai stipraus, bet švelnaus ir jaudinančio Jonušo balso…[…]
[…] Zenonas Jonikas (g. 1931) buvo kilęs iš Viekšnelių kaimo netoli Luokės. Tėvų namuose visi dainavo: ir motina, ir tėvas, ir seserys. Zenonas nuo pat mažens buvo labai jautrus muzikantas.[…] Per savaitę savarankiškai išmokęs groti padėvėtu dvylikos bosų akordeonu, pradėjo keliauti po vestuves. Taip pat savarankiškai pramokęs smuiku, jis išmokė smuikuoti draugą, organizavo kitus draugus ir turėjo jau savo kapeliją.[…]
[…] Zenonas – dainų užvedėjas. Be jo neįsivaizduojame dainos „Lek gervės“, jis veda ir visas kitas „vyriškąsias“ dainas, iš kurių labiausiai mėgsta „Išdygo darže gėlelė“. Ją dainuodamas taip įsijaučia, kad ansambliečiai nepiktai šaiposi: „Juonika, tava ėr nuosis, ėr skrūstā dainiou.“

Nemažā dainininku jau ėšējė i Anapili, bet „Šatrėjė“ dā skomb sava dainuoms, šuokēs. Gal kartās tuos dainės i i neb tēp soskomb kāp onkstiau, bet anuos dā gīvas. Rēk dėdlē džiaugtėis, ka anū muokuos ėr so džiaugsmo dainiou jaunesnė karta.


Sungailienė (Mukātė) Loreta. „Seduos etnuograpinis ansamblis „Rėmolē“

Plinkšiu, Seduluos ežerā, Varduvuos opė, Rėmoliu pėlekalnis, Renavas apīlinkės – Mažeikiu rajuona gruožībės. Pabuvuojės tuokiuos poikiuos vėituos negali pamėrštė tuo krašta, anuo žmuoniū. Vuo dainas, tuos dainas… Šiorpolē ēt, ka išgėrstė dainioujėntė plinkšėškė Gricienė Liuda, sedėškės Mizinienė Valerėjė ėr Puocienė Stasė. Vuo ka anuoms dā pridauž namažos būrīs truopniū Seduos dainininku, dainas skomb par laukū laukus.

1988 metās, prisėmėnė sava tievieliu, senieliu, sava jaunīstės dainas, i krūva pasėdainioutė sosėbiega sedėškē ėr aplinkiniu kaimū – Plinkšiu, Kalniju, Tiškū, Užežerės – gīventuojē. Pasėvadėna Seduos apīlinkies esontė Rėmoliū pėlekalnė vardo. Senūju žemaitėšku dainū etnografėnė ansamblė dalīvius muokė ėš Telšiū rajuona kėlusi Mizinienė Valerėjė, tievieliu dainioutas dainas ėr patiuos jaunīstie šuoktus šuokius primėnė Puocienė Stasė. Tuos muotrėškas nu pat ansamblė sosėkūrėma bova pagrėndėnės ožvediejės, muokītuojės, patariejės. Vuo jauns „Rėmoliū“ vaduovs Griškiens Gintauts paokatėj vīresnė omžiaus žmuonės palaikītė šiuos apīlinkies ėšlėkosė senoujė liaudės kultūra, paded anėms tuoliau ešvažioutė ėr kėtū miestieliu žmuonėms paruodītė sava poikės dainas ėr šuokius. Prīš puora metu i ansambli atējė dar vėina, dėdlē gera atminti torinti ėr daug senū dainū atmėnonti dainininkė Gricienė Liuda.
Ansamblis ėšlaikė senoujė žemaitėška dainavėma tradicėjė – tēsama, išlingoujema, erdvė ožpėldonti dainuos skombesi. Repertuarė – vėsuokiū žanru dainas: vestovėnės, šeimuos, darba, karėnės – istuorėnės, literatūrėnės kilmies dainas. Če ėšgėrsem poikius vėsuo Žemaitėjuo paplėtusiu dainū – „Oi, Juzi, Juzeli“, „Kuoks tėn lėngvos puoėlselis“, „Ēso i kalna“ ėr kt. – variantus.
„Rėmolē“ dalīvava tarptautėniūs festivaliūs „Baltica“ (1993, 1996), Respublikėnies dainū švėnties (1990, 1994, 1998), fuolkluora festivaliūs: „Skamba, skamba kankliai“ Vilniou (1995, 1997), „Saulelė rauduona“ Plungie, „Ėr pajauga žali lėipa“ Telšiūs.
Be „Rėmoliū“ etnografėnė ansamblė, šiou meto Mažėikiu rajuonė veik dā kelė folkluora ansamblē: jaunima folkluora ansamblis „Sedula“ (vad. D. Gontaitė), Mažėikiu folkluora ansamblis „Alksna“ (vad. A.Vėlks) ėr Ukrėnū kaima fuolkluora ansamblis, koris veik pri kaima kultūras nomū.


Danutė Mukienė (Ramonaitė). „Platelių folkloro ansamblis“

Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansamblis – vienas iš jauniausių Žemaitijoje. Ansamblis daugiausia dainuoja Platelių krašte surinktas dainas. Kolektyvo vadovė – R. Miežetienė.

Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansamblio ištakų, matyt, reikia ieškoti dar 1986 metais, kai Platelių mokyklos direktoriaus A. Stripinio paraginti Plateliuose į etnografinį ansamblį ėmė burtis šio krašto senųjų dainų, šokių ir žaidimų puoselėtojai, pasakoriai. Tais laikais ansamblis koncertuodavo ne tik Plateliuose, bet ir Plungėje, Darbėnuose, Palangoje, Klaipėdoje, Rusnėje, Telšiuose, Šateikiuose, Norvaišiuose, nors ansamblis dirbo su pertraukomis.

Susikūrus Žemaitijos nacionaliniam parkui, folkloro sąjūdžiui Plateliuose buvo duotas naujas impulsas. Tuo, kad prie ŽNP gyvuotų folkloro ansamblis, pirmiausia buvo suinteresuotas pats parko direktorius Vidmantas Bezaras. Prie jo prisidėjo ir parko etnografė Aldutė Kuprelytė, laborantė A. Brazdeikytė, vyr. miškininkas Stasys Vyšniauskas, mokytoja B. Vildžiūnienė ir jos dukros, būrelis vidurinės mokyklos auklėtinių, nemažai kitų miestelio gyventojų. Oficialiai ŽNP folkloro ansamblis gyvuoja nuo 1993 m. Jam vadovauja Aivaras Alminas. Šiuo metu ansambliečiai vieni aktyviausių tradicinių žemaitiškų švenčių organizatoriai ir dalyviai Plateliuose. Ansamblis daug koncertuoja, daug važinėja. Neseniai jis pasipuošė ir puikiais žemaitiškais tautiniais kostiumais, kuriuos išaudė Palangos „Mėguvos” folkloro ansamblio vadovė Zita Baniulaitytė.

Ansamblio veikla neatsiejama nuo bendro darbo, kurį atlieka ŽNP puoselėdamas Žemaičių krašto tradicijas. ŽNP folkloro ansamblis (vadovė R. Miežetienė) 1997 m. paruošė 3 programas. Pirmoji buvo skirta Užgavėnėms ir vadinosi „Grafaitės Šuazel vizitas pas ubagus Ubagų saloje”.

Platelių Užgavėnių šventės apžiūroje-konkurse ši programa laimėjo antrąją vietą. Kita ansamblio programa buvo skirta Platelių miestelio 205 m. jubiliejui, trečioji – žemaičių folkloro festivaliui „Ėr paauga žalė lėipa”, kuris liepos 17 – 19 dienomis vyko Telšiuose. Praėjusiais metais ansamblis du kartus koncertavo Sedoje, kartu su Plungės kultūros namų ir Palangos “Mieguvos” ansambliais vadovavo Joninių šventei Plateliuose. Vakaronės Plateliuose organizuotos kartu su Sedos „Rėmolių” folkloro ansambliu, Telšių taikomosios dailės mokyklos studentų folkloro grupe. Koncertuota ir atidarant parodas ŽNP informacijos centre. Na, o 1997 m. pavasarį, per gavėnią, kartu su senaisiais Platelių giedoriais ansambliečiai giedojo Žemaičių kalnus. Praėjusių metų rudenį ansamblis gražiai pažymėjo savo veiklos 4 metų sukaktį.

1997 m. balandžio 16 – 17 dienomis folkloro ansamblio vadovė R. Miežetienė ir ŽNP etnografė A. Kuprelytė dalyvavo Skuode vykusiame regioninio choreografinio folkloro seminare. Rugsėjo 24 – 27 dienomis Plateliuose vyko seminaras „Žemaičių tautiniai kostiumai”. Šio seminaro metu ŽNP folkloro ansamblio nariai demonstravo žemaitiškus tautinius kostiumus. 

Sungailienė (Mukātė) Loreta. Šiauliū miesta folkluora ansamblis „Auda“ 

1987 metās Šiauliūs, Boitėnė gļventuoju aptarnavėma kombinatė pradiejė kortėis folkluorinis ansamblis. I anou tumet būries vėsuokiu pruofesiju žmuonės: inžinierē, mezgiejės, siuviejės. „Pėrmās mienesēs dar nė nežėnuojuom, kor krīpsem – vėsėms patėka šuoktė dainiuorė. Miegėnuom dainioutė senuovėnės aukštaitiu, dzūku, žemaitiu dainas. Bet ne tēp lėngvē bova gražė tarmė anas ėšdainioutė… Po kuriuo laika apsėžvalgė pamatiem, ka beveik vėsė esam žamaitē. Pamatiem, ka ė daina gimtoujė kalbo īr daug maluoniau trauktė. Tēp atraduom patis savė”,- pasakuo ansamblė dalyvė Žalnieravičienė Birutė.

Pavadėnėma ansambliou teka ėiškuotėis ėlgā, bet neveltou. Daukonta Sėmuona raštūs vaduovs Žalnieravīčė Mīkuols radės tuoki žuodi „auda”, katruo reikšmie

īr dėdlē prasminga – rauda, gėismie, daina. Kāp pėršto i aki pataikīta! Vėsėms tas vards dėdlē patėka ėr ansambliou greitā prigėjė.

Koncertava „Auda” tonkē – ne tik Lietuvuo, bet ėr užsienie. Ne tik patis važiniejė, bet ėr sava nomūs svetiū liob solauktė.

Sobiriejos Boitėnem gīventuoju aptarnavėma kombėnatou, ansambli i sava būri prijiemė Žemaitiu kultūras draugėjė „Saulaukis”. „Audas” dainininkā ėr mozėkontā vėsās laikās liob daug pamačītė draugėjės rėnginiūs.

 

Naus etaps „Audas” gīvenėmė prasėdiejė, kā ansamblis pasėdarė Šiauliū miesta fuolkluora ansamblio. Tumet šėik tėik pasėkeitė ėr patėis ansamblė nariū sodietės: atejė naujū mozėkontu, sosėkūrė stėpri, autentėška kapela. Tėkros atradėms bova Navickis Untuons, katros ne tėk dėdlē poikēgrėiž smuikelio, bet ėr pats sava auksėniems ronkuoms dara basedlės, kėtuokios instrumėntus. I ansambli atejė poikė dainininkā V.Sukarevičienė, D.Dargienė, R.Šarkauskienė, O.Vasiliauskienė, A.Tuoleikis. Dėdliausė paspirtis ansambliou, kāp pasakuojė Žalnieravičienė Birutė, īr pruofesuorios Balčītis Eduards ėr anuos banduonėjės.

„Audas” ansamblis ne tik koncertoun, dalīvaun vėsuokiūs sosėtėkėmūs, bet tēp pat daug prisided pri žemaitėšku tradicėju, papruotiū išlaikīma. „Auda” jau daug metu īr pagrindinis Užgavieniu švėntės ikviepies, organizatuorios ėr dalīvis Šiauliū miestė. „Tou dėina ansamblietē vėsus Šiaulius sukel ont kuoju: mozėkontā ėr dainininkā, parsirėngė kupruotās žīdās, obagās, triukšmingās cėguonās, jaunāsēs, so vėso veselninku svėto, meško, vėngūrās, lašėnėnio ėr kanapėnio, velniū būrio, so gėltėnė prīšakie išēn i miesta gatvės”,- prėsėmėn Žalnieravičienė Birutė. Užgavieniu vakara „Juonė pastuogie” vīkst nuotaikings, savaimings ėr tetralizouts vėsuokiausiu ližīnu prisistatīms ėr pasėruodīms. 1996 matās bova išlēsta kningelė „Užgavėnės Šiaulių krašte”. Anou spdarė Mikalauskienė Alė ėr Žalnieravičė Mīkuols.

Tās patēs metās žemaitėška šuoki ėr daina ansamblis bova nosėvežės i Švedėjė, Kristianstadta miesta, kor vīka didilis fuolkluora festivalis.

1997 metās „Auda” ėšlēda audiokasetė, i katrou sodiejė vėskū, kū geriausė turiejė per pastarūsius metus.

Mukienė (Ramonaitė) Danutė. „Ylakiškiai – folkloro judėjimo pradininkai Žemaitijoje“

Kalbėdamas su folkloristais apie folkloro ištakas ir jo vietą Lietuvos kultūros istorijoje, dažnai išgirsti, kad vertėtų pakalbėti plačiau – apie folkloro vietą Lietuvos istorijoje. Tai rodo ir XX a. pabaiga – Lietuvą į Atgimimą, nepriklausomybės atkūrimą kėlė folklorinis sąjūdis…

Viena iš pirmųjų šio sąjūdžio judintojų Žemaitijoje – ylakiškė mokytoja Emilija Miltenienė, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje. Tai, ką prieš 30 metų darė jos vadovaujamas kolektyvas, regiono kultūriniame gyvenime buvo nauja, įdomu ir, kaip bebūtų keista, bet paremta vietos valdžios. Ansambliu domėjosi spauda, radijas, televizija, jį kviesdavo į televizijos laidas, apie jį rašė. Ylakiškiai rinko vietos folklorą, rengė temines programas, scenoje išžaisdavo ištisas kalendorines šventes, dainuodavo savo senolių dainas ir… lyg pakeitė viso miestelio, net ir rajono požiūrį į senąją tradicinę kultūrą. Po kurio laiko jais pasekė ir kitų rajono apylinkių žmonės.

Prieš keletą mėnesių pažymėtas kolektyvo trisdešimtmetis. Paskutiniais metais, vadovaujant Algimantui Matučiui, kolektyvas rengia ne tik tradicinio folkloro programas, todėl kai kas jį jau dainų ir šokių ansambliu vadina. Vis dėlto kolektyvo repertuaro pagrindą sudaro šio krašto tradicinis folkloras.

Jubiliejaus proga 100 egz. tiražu išleistas žemaitiškas ansamblio dainuotų dainų rinkinys.

Šiuo metu ansamblio branduolį sudaro ištikimi folkloro senbuviai ir kolektyvo vadovo bendražygiai. Tai Neringa ir Juozas Daukšos, Ieva Draukšienė, Kęstutis ir Remigija Daukinčiai, Margarita Matutienė, Lina Matutytė, Virginija, Tadeušas, Paulius ir Tadas Poškiai, Kotryna Šaulinskienė, Sigita, Robertas, Reda ir Vaclovas Galinskai, Aldona Urbonienė ir Erina Urbonaitė, Algimantas ir Viktorija Kosteckai, Virginija Žitkuvienė, Lina Žitkutė, Kęstutis Urbonas ir kt.

Tekstā parėngtė aple 2014 metus

 

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization