Lietuvos rašytoja, XIX a. rašiusi knygas prancūzų kalba  (Sofija Tyzenhauzaitė ir jos knygos)

(Pirminis teksto variantas buvo parengtas ir pradėtas viešinti 2004 m., atsiradus naujų duomenų apie S. Tyzenhauzaitę ir jos knygas, teksto turinys buvo pakoreguotas)

Turtingas ir kol kas nedaug tyrinėtas Žemaitijos dvarų kultūrinis palikimas pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria istorikų, menotyrininkų dėmesio centre. Tam jau skirta ir ne viena Žemaičių akademijos vasaros konferencija. 2004 m. konferencija, kurią suorganizavo Žemaičių akademija  kartu su Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, rugpjūčio 27, 28 dienomis surengta Plateliuose ir Gegrėnuose (Plungės r.). Kartu su kitomis šio krašto istorijos ir kultūros temomis konferencijoje buvo aptariami ir pastarųjų metų Platelių dvaro tyrinėjimai, prisimintos šiame dvare XIX a.–XX a. I pusėje buvusios sukauptos turtingos dailės kūrinių, knygų kolekcijos.

Renginyje buvo pristatyta ir jo renginio išvakarėse išleista Sofijos Tyzenhauzaitės-Šu­a­zel-Guf­je (Choi­seul-Gouf­fier) knyga „Reminiscencijos“. Tai pirmasis 1862 m. Pa­ry­žiu­je iš­leis­tos knygos „RE­MI­NIS­CEN­CI­JOS apie im­pe­ra­to­rių Alek­san­drą I ir apie im­pe­ra­to­rių Na­po­le­o­ną I“ vertimas į lietuvių kalbą (vertė Liucija Baranauskaitė ir Virginijus Baranauskas; dailininkė – Deimantė Rybakovienė). Knygą 1050 egz. tiražu išleido VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centro“ „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija.

2003–2004 m. įgyvendintas projektas „Ži­no­ma ir ne­pa­žin­ta So­fi­ja Ty­zen­hau­zai­tė“ gimė dar 2003 m. Jo tiks­las  buvo su­rink­ti, su­si­ste­min­ti in­for­ma­ci­ją apie So­fi­ją Ty­zen­hau­zai­tę-Šu­a­zel-Guf­je (Choi­seul-Gouf­fier) – pir­mą­ją prancūzų kalba rašiusią ir šia kalba knygas leidusią mo­te­rį ra­šy­to­ją istorinėje Lietuvoje, pra­dė­ti jos kny­gų ver­ti­mą į lie­tu­vių kal­bą ir jų lei­dy­bą Lie­tu­vo­je. Taigi „Reminiscencijos“ buvo pirmasis ir iki 2006 m. vienintelis S. Tyzenhauzaitės kūrinys, kurį buvo galima skaityti lietuvių kalba. Projektą įgyvendinantus knygos „Reminiscencijos“ leidėjai tikėjosi, kad šis leidinys pra­skins ke­lią ir ki­tiems S. Ty­zen­hau­zai­tės kny­gų ver­ti­mams į lie­tu­vių kal­bą, o pa­čią S. Ty­zen­hau­zai­tę Lie­tu­vos mo­te­rys ra­šy­to­jos pri­ims į sa­vo bū­rį.

„Reminiscencijos“ – žy­miau­sias, XIX a. bent jau Lietuvoje di­džiau­sio vi­suo­me­nės dė­me­sio su­lau­kęs So­fi­jos Ty­zen­hau­zai­tės kūrinys. Šis lei­di­nys – ne­vie­na­reikš­mis gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys. Pir­miau­sia tai uni­ka­lus kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas. Apie tai ne­bu­vo už­mirš­ta ir ver­čiant jį į lietuvių kal­bą – iš­lai­ky­ta šiai kny­gai bū­din­ga sa­vi­ta sa­ki­nio struk­tū­ra, pa­lik­ta 1862 m. spaus­din­tų „Re­mi­nis­cen­ci­jų“ įžan­ga.

[…]

Lie­tu­vo­je iki šiol ty­ri­nė­to­jai, do­mė­ję­si S. Ty­zen­hau­zai­tės as­me­ny­be ir kū­ry­ba, daž­niau­siai, rašydami apie jos kny­gas, pa­mi­nė­da­vo pen­kis is­to­ri­nius ro­ma­nus: „Len­kai Santo Do­min­go sa­lo­je, arba Jaunoji kreolė“ (1818), „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė“ (1820), „Vla­dis­lo­vas Jo­gai­la ir Jad­vy­ga, ar­ba Lie­tu­vos sąjunga su  Len­ki­ja“ (1824), „Po­li­ti­kos nykš­tu­kas“ (1827), „Ha­li­na Ogins­kai­tė, ar­ba Šve­dai Len­ki­jo­je“ (1831) – ir  „Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (1829), pa­kar­to­ti­nis (pa­pil­dy­tas šios knygos lei­di­mas – „Re­mi­nis­cen­ci­jos“ (1862).

Pas­ta­rai­siais me­tais, bendradarbiaujant su Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos,  Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ (Tel­šiai), Pran­cū­zi­jos na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos, Vil­niu­je vei­kian­čio Pran­cū­zų kul­tū­ros cen­tro Me­dia­te­kos in­for­ma­ci­jos cen­tro dar­buo­to­jais, pa­vy­ko su­ži­no­ti, kad Pran­cū­zi­jo­je yra iš­leis­ti dar du S. Ty­zen­hau­zai­tės kū­ri­niai, apie ku­riuos ži­nių Lie­tu­vo­je skelb­to­je li­te­ra­tū­ro­je iki šiol ne­bu­vo pa­vy­kę rasti.

Vie­nas iš jų – 1875 m. Ni­co­je iš­leis­ta S. Ty­zen­hau­zai­tės 70 pus­la­pių kny­ge­lė „Gra­fų Ko­mo­rov­skių Ger­trū­da, gra­fienė Fe­lik­sa Po­toc­ka: is­to­ri­jos įvy­kiai“ ir ra­šy­to­jos mir­ties me­tais (1878) Ni­co­je iš­leis­ta ne­di­de­lės ap­im­ties (8 pus­la­pių) kny­ge­lė „Li­ta­ni­jos“.

[…]

S. Ty­zen­nhau­zai­tė rašė prancūzų kalba ir visos jos parašytos kny­gos pir­miau­sia bū­da­vo iš­lei­džia­mos šia kalba. XIX a. „Re­mi­nis­cen­ci­jos“ bu­vo iš­vers­tos į len­kų, ru­sų, an­glų kal­bas, „Vla­dis­lo­vas Jo­gai­la ir Jad­vy­ga, ar­ba Lie­tu­vos sčąjunga su Len­ki­a“ ir „Len­kai Santo Do­min­ge, arba Jaunoji kreolė“ – į len­kų kal­bą. Šio­je vie­to­je taš­ką dė­ti dar ne­drą­su – ga­li bū­ti, kad yra ra­šy­to­jos kny­gų lei­di­mų ir ki­to­mis kal­bo­mis, tik mes tai patvirtinančių faktų dar neturime.

XIX a. išleistos So­fi­jos Ty­zen­hau­zai­tės kny­gos šiandien ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­nio ša­ly­se – an­ti­kva­ri­nė re­te­ny­bė. Tai liu­di­ja ir in­for­ma­ci­ja, skel­bia­ma in­ter­ne­te. Čia ret­kar­čiais pa­si­ro­do ži­nių apie ko­lek­ci­nin­kų, kny­gų auk­cio­nuo­se par­duo­da­mas at­ski­ras S. Ty­zen­hau­zai­tės kny­gas – daž­niau­siai „Re­mi­nis­cen­ci­jas“ (1862) […]. Tokių pranešimų nėra daug. Kiek ir ko­kių rašytojos kny­gų saugoma pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se, ži­nių ne­tu­ri­me.

Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą, bu­vo su­rink­ta in­for­ma­ci­ja apie So­fi­jos Ty­zen­hau­zai­tės kny­gas, sau­go­mas pa­grin­di­nė­se Lie­tu­vos bib­lio­te­ko­se ir mu­zie­juo­se. Iš­si­aiš­kin­ta, kad kai ku­rios iš jų yra Vil­niaus uni­ver­si­te­to, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nėje Mar­ty­no Maž­vy­do, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­kose, trys – Že­mai­čių mu­zie­juje „Al­ka“. Ta­čiau net ir visose šiose įstaigose esan­čias kny­gas kar­tus su­dė­jus šian­dien dar ne­įma­no­ma su­rink­ti nė vie­no pil­no S. Ty­zen­hau­zai­tės išleistų kny­gų kom­plek­to. Štai 1820 m. iš­spausdinta „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė“ sau­go­ma tik Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je (Ži­bun­to Mik­šio do­va­no­to­je kny­gų ko­lek­ci­jo­je, Gra­fi­kos ka­ted­ro­je), ta­čiau ir ten – tik šios kny­gos frag­men­tų ko­pi­jos. Nustatyta tik viena šio leidinio saugojimo vieta – in­for­ma­ci­ja, skel­bia­ma Jo­ze­fo Sab­le XIX a. Pran­cū­zi­jos stu­di­jų cen­tro elek­tro­ni­nia­me lei­di­ny­je http://chass.uto­ron­to.ca/french/sab­le/in­dex.html , nu­ro­do, kad to­kia kny­ga yra šia­me cen­tre.

Ne­pa­vy­ko 2003–2004 m. Lie­tu­vo­je rasti ir „Po­li­ti­kos nykš­tu­ko“ (apie šią knygą vaizdą tada buvo galima susidaryti apsilankius elek­tro­ni­nia­me lei­di­ny­je „Tex­tes ra­res“ http://www.tex­tes­ra­res.com – čia buvo publikuojama keletas minėto leidinio puslapių ir iliustracijų. Lietuvos bibliotekose 2004 m. nepavyko rasti ir „Re­mi­nis­cen­ci­jų“ ver­ti­mo į an­glų kal­bą.

Viena iš nuosekliausių S. Tyzenhauzaitės kūrybos tyrinėtojų – kauniškė kultūros istorikė dr. Anelė Butkuvienė. 1997 m. rugpjūčio 20 d. „Šeimininkės“ laikraščio skyriuje „Amžinos moterys“ išspausdinta jos publikacija „Užmiršta romanistė“ – išsamiausias iki šiol paskelbtas darbas apie šią menininkę lietuvių kalba. Jo įžangoje autorė rašo: „Pasaulinėje literatūros istorijoje iki naujųjų amžių pradžios (XVII a.) moterų rašytojų yra vos kelios. Tai garsioji antikinės Graikijos poetė Sapfa, Viduramžiais kūrusios – Hrosvita, Marija Prancūzė, Renesanso epochos poetė ir publicistė, pirmoji moteris, gyvenusi iš kūrybinio darbo, Kristina de Pizano. XVII-XVIII a. Prancūzijoje kūrė rašytojos Mari Madlena Lafajet, Madlena de Skiudery, Anglijoje – Ana Rodklif, Džeinė Ostin. Lietuvoje iki XIX a. neturime nė vienos moters, kuri būtų iškilusi kaip rašytoja. Be abejonės, talentingų moterų būta, bet jų talentai, aplinkybių ir auklėjimo sąlygojami, užgesdavo neprasiskleidę. Pirmoji moteris rašytoja iš Lietuvos, kūrusi prancūzų kalba, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuaze-Gufje (Choiseul-Gouffier).“

Kaip toliau rašo A. Butkuvienė, „gimė būsimoji rašytoja LDM saulėlydžio laikais, 1790 m. Lydos apskrityje, Želudako dvare, Igno Tyzenhauzo ir Marijos Pšedzeckaitės šeimoje. Tyzenhauzų giminė LDK iškilo XVII a. Sofijos senelis Antanas Tyzenhauzas, LDM rūmų iždininkas, Gardino seniūnas, ypač pasižymėjo kultūrine veikla. Gardine jis įsteigė pirmąjį LDK botanikos sodą, buhalterių, veterinarijos, medicinos mokyklas, išlaikė dramos, baleto trupes. Sūnus Ignas nepaveldėjo savo tėvo sugebėjimų, bet gimtinėje kultūrinės tradicijos buvo puoselėjamos. Marija ir Ignas Tyzenhauzai turėjo du sūnus ir dvi dukteris. Moksline veikla pasižymėjo Sofijos brolis Konstantinas. Jis buvo garsus ornitologas, tyrinėjęs ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų paukščius, parašė „Visuotinę ornitologiją“, surinko 3 tūkst. paukščių iškamšų kolekciją ir vėliau ją padovanojo Vilniaus senienų muziejui.

Šeima nebuvo darni, ir dar Sofijos vaikystėje tėvai išsiskyrė. Apie mergaitės (Sofijos – aut. p.) vaikystę patikimų žinių nėra išlikę. Trumpuose enciklopedijų straipsneliuose rašoma, kad ji augo Taujėnų dvare (Ukmergės apskr.). Vargu ar tai tiesa: Taujėnų dvaras buvo grafo Benedikto Morikonio nuosavybė. Taujėnų savininkas turėjo brolį Juozapą, užsitarnavusį generolo laipsnį, gyvenusį 20 varstų atstumu nuo Vilniaus. Jis buvo vedęs Konstanciją Šadurskytę. Savo atsiminimuose Sofija rašo, kad „vaikystėje išskirta su motina aš vadinau ponią Konstanciją Morikonienę savo antrąja mama“. S. Tyzenhauzaitė tvirtino, kad K. Morikonienė jai įskiepijo gilų religingumo jausmą. Pagaliau šioje šeimoje mergaitė puikiai išmoko prancūzų kalbą.

Mergaitė išsilavinimą gavo gerą. Žinoma, kad ją piešimo mokė pats Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas. Buvo lavinami jos muzikiniai sugebėjimai, nes Sofijos giminė garsėjo muzikalumu. Pusbrolis iš motinos pusės Antanas Radvila buvo kompozitorius, parašęs muziką pirmajam „Fausto“ pastatymui Vokietijoje, juo žavėjosi pats Getė. Dar vaikystėje išryškėjo mergaitės literatūriniai sugebėjimai. Išaugo Sofija išsilavinusi, protinga, grakšti panaitė vešliomis kaštoninėmis garbanomis, įrėminusiomis žavingą, mąslų veidą, didelėmis išraiškingomis akimis.“

Pati Sofija apie savo išsilavinimą kalba kiek kitaip, atseit ji gavusi tiktai kuklų išsimokslinimą namuose. Tačiau, kaip nurodo Isakas Kaplanas savo publikacijoje „Platelių Valteris Skotas“ („Pergalė“, 1975,  Nr. 8, p. 156–165) „turime visišką teisę ja netikėti: senelis Antanas buvo atsikvietęs į Lietuvą tokią daugybę mokytų žmonių savo steigiamiems efemeriškiems fabrikams ir mokykloms, kad vienas kitas tikrai galėjo būti Sofijos auklėtoju“.

Daug vertingų žinių apie rašytoją pateikta jos seserėčios Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose. Būtent jie duoda pagrindo teigti, kad rašytoja turėjo ir savo dailės studiją, čia dažnai dirbdavo, nors žinių apie konkrečius jos sukurtus ir muziejuose, bibliotekose saugomus dailės kūrinius ir nėra pasisekę aptikti.

Sofijos likimas daug kuo susijęs su Žemaitija. Nemažai jos gyvenimą iliustruojančių, paaiškinančių faktų, ikonografinės medžiagos surinkta Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai), Žemaičių dailės muziejuje (Plungė). Pastarajame saugoma ir iškilios žemaičių krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojos Eleonoros Ravickienės (mirė 2004 m.) surinkta medžiaga apie Platelių dvarą, į kurį likimas Sofiją atvedė jai einant 29-uosius metus (1818 m.), ištekėjus už Platelių dvaro savininko Oktavijaus Šuazelio Gufjė.

2003 m. „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcijai atsiųstame rašinyje apie rašytoją S. Tyzenhauzaitę tuometinė Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja istorikė Stasė Beržonskaitė nurodė,  kad šiame muziejuje „autentiškų šaltinių apie grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės-Šuazel gyvenimą, veiklą ir kūrybą nėra. Apie ją medžiagą rinko kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė. Tai, ką jai pavyko apie rašytoją išsiaiškinti, paskelbta knygutėje „Šimtmečių takais“ (1997). Keletą faktų apie grafienę pateikia Juozas Mickevičius diplominiame darbe „Plateliai“ (1937), žurnalistė Danguolė Aženeckienė straipsnyje „Platelių dvaras“ (1997). Visa negausi rašytinė ir ikonografinė medžiaga apie šią veiklią XIX a. asmenybę saugoma muziejaus mokslinės bibliotekos archyve.“

Tęsdama pasakojimą apie menininkę, S. Beržonskaitė rašo: „Vaikystėje ir jaunystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d’Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas, mokėsi muzikos, daug skaitė. Jos grožį, lankydamasis Lietuvoje, pastebėjo ir caras Aleksandras I. Kaip rašoma „Reminiscencijose“, caras su grafaite susipažino Taujėnų dvare 1812 m. Gražuolė Sofija greitai po to tapo carienės freilina, gavo briliantinį žiedą su abiejų imperatorienių – našlaujančiosios ir valdančiosios – supintais inicialais.

Sofijai Tyzenhauzaitei teko keletą kartų susitikti, bendrauti ir su Napoleonu. „Reminiscencijose“ įtaigiai pasakojama ir apie įvykį, S. Tyzenhauzaitę išgarsinusį plačiai už Lietuvos ribų: Napoleonas, užėmęs Vilnių, įsakė vietiniams magnatams prisistatyti jam su savo šeimomis. Visus išgąsdino ceremonijoje dalyvavusi jaunoji Sofija Tyzenhauzaitė, kuri, dar jausdama didelę simpatiją Aleksandrui I, atvyko pasipuošusi visomis turėtomis Rusijos caro dvaro insignijomis. Giminaičiai tokiam Sofijos elgesiui nepritarė. Visi su nerimu laukė, kaip reaguos imperatorius Napoleonas. Šis, be abejo, insignijomis susidomėjo ir paklausė Sofijos, ką turimi ženklai reiškia. Jaunoji Tyzenhauzaitė diplomatiškai paaiškino. Jei Napoleonas Sofijos elgesį būtų supratęs kaip iššūkį jam, nukentėti galėjo visa Sofijos giminė, tačiau jis vertino drąsą ir Sofija tiek tarp pobūvio dalyvių, tiek ir imperatoriaus Aleksandro I ir jo aplinkos žmonių akyse tapo didvyre.

Pasibaigus karui su Napoleonu, daugelį Lietuvos didikų, bendradarbiavusių su Napoleonu, caras Aleksandras I nubaudė. Bausmės grėsė ir Sofijos tėvui bei broliams. Ne tik jiems, bet ir keliems kitiems Sofijos artimiems žmonėms bausmės pavyko išvengti – taip caras įvertino drąsų Sofijos poelgį. Jo palankumas grafaitei nemažėjo ir vėliau. Jie dažnai susitikdavo Sofijos tėvo dvare Rokiškyje, Taujėnuose, Vilniuje, Varšuvoje, Peterburge. Nuosekliausiai apie savo draugystę su Aleksandru I Sofija rašo „Reminiscencijose“. Autorė neslepia savo susižavėjimo Aleksandru I,  tačiau neprasitaria, kad šie jų santykiai kada nors būtų peržengę draugystės ribas.

Anelė Butkuvienė vėlyvą Sofijos santuoką linkusi aiškinti trylika metų užsitęsusia Sofijos ir caro Aleksandro I draugyste. Beje, apie tai „Reminiscencijose“ užsimena ir pati Sofija.

Kodėl Sofija savo sutuoktiniu pasirinko Oktavijų Šuazelį, vyrą, buvusį didžiausia priešingybe gražuolei ir didelį meninį skonį bei nemažai gerbėjų turėjusiai grafaitei, iki šiol lieka paslaptis. Sofija Oktavijui buvo antroji žmona (pirmoji – Viktorija Potockytė).

Kaip rašo S. Beržonskaitė, tuo metu „Platelių dvaro savininkas grafas Oktavijus Šuazelis, sūnus Augusto, nebejaunas ir neišvaizdus našlys, 4 vaikų tėvas, paskendęs skolose.“

Ištekėjusi Sofija draugystės su Aleksandru I nenutraukė, susidarius galimybei, susitikdavo su juo. Gyvendama santuokoje ji susilaukė tik vieno vaiko – sūnaus Aleksandro. Gimė jis šeštais metais po santuokos su Oktavijumi Šuazeliu. Sūnus  buvo pakrikštytas Peterburge, jo krikštatėvis buvo pats caras Aleksandras I. Tąsyk Sofija su Aleksandru I buvo susitikusi paskutinį kartą. 1825 m. buvo pranešta, kad Aleksandras I paslaptingomis aplinkybėmis mirė Taganroge. Anot istorikų, yra pagrindo manyti, kad caras tąsyk nemirė, o išvyko kaip maldininkas atgailauti po tolimąją Rusiją.  A. Butkuvienė publikacijoje „Užmiršta romanistė“ rašo, kad Sofijos ir Oktavijaus – „dviejų priešingybių santuoka negalėjo būti laiminga. Šeimos gyvenimas ir tarpusavio santykių, ir tvarkos prasme amžininkų apibūdinimu panašėdavo į žemės drebėjimą. Nuolat kildavo šeimyniniai skandalai, baigdavęsi nuolankiais pono Oktavijaus atsiprašinėjimais, pirkiniais ir dovanomis poniai Sofijai, kelionėmis į Paryžių, Veneciją, Florenciją. Išgyveno jie kartu 24 metus. (…) Oktavijus Šuazelis Gufje mirė 1842 m.“

Kaip Eleonora Ravickienė, taip ir A. Butkuvienė savo straipsnyje nurodo, kad „ištekėjusi ponia Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, nemažai laiko praleisdama užsienyje, vyro tėvonijoje Eperny dvare Šampanės departamente Prancūzijoje, didžiosiose Europos sostinėse. Jos pačios žodžiais tariant, visada sugrįždavo į šventą žemaičių žemę, kurios skalsi lietuviška duona buvo daug vertesnė už pokyliuose upeliais tekėjusį šampaną.

Užaugęs grafaitis Aleksandras mėgo fotografiją. Nemažai jo darytų šeimos fotografijų iš Platelių dvaro saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose. Anot fotografijos tyrinėtojų Stanislovo Žvirgždo ir Skirmanto Valiulio, „Alkos“ muziejuje saugomas fotografijų rinkinys –  seniausias iki šiol žinomas fotografijos rinkinys Žemaitijoje.

Sofija kartu su vyru ir sūnumi ilgą laiką gyveno Prancūzijoje. Grafas O. Šuazelis turėjo Prancūzijos pilietybę. Dažnai Šuazelių šeima lankėsi Lietuvoje ir Plateliuose.

Po vyro mirties Sofija su sūnumi apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. Dvaro rūmus Sofija naujai rekonstravo XIX a. pr., ant senų pamatų pastatydama naujus. Tuo metu Prancūzijoje ji tik svečiuodavosi. Sofijos valdymo laikotarpis Plateliuose minimas kaip vienas iš palankiausių paprastiems žmonėms – Sofija visiems buvusi dėmesinga. Vėliau dvaro valdymu pradėjo rūpintis jos sūnus Aleksandras. Sofija iš Rusijos caro Aleksandro II išsirūpino, kad jos sūnus išlaikytų Platelius neprarasdamas Prancūzijos pilietybės.

Paskutiniai Platelių dvaro šeimininkai buvo du Sofijos sūnaus Aleksandro vaikai – dukra Marija (1871–1939, palaidota Plateliuose) ir sūnus Liudvikas (1880–1949). Liudvikas (Lui) Platelius paliko 1940 m. – išvyko gyventi į Prancūziją. Beje, Sofijos sūnus Aleksandras, gyvendamas santuokoje su grafaite Sofija Čapskyte, buvo susilaukęs 4 vaikų – be jau paminėtų dviejų, dar buvo Gabrielius (1873–1935) ir Aleksandras (1876–1909).

Žinoma, kad laikui einant Sofija iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą – jos nebedomino „Reminiscencijose“ aprašomos pokylių damų suknelės ir kitokie aukštuomenės gyvenimo niuansai. Daugiausiai laiko ji skirdavo intelektualinei veiklai. Anot A. Butkuvienės, iki pat savo gyvenimo pabaigos ji garsėjo blaiviu protu, šviesia atmintimi, gyvybingumu. Sofija asmeniškai pažinojo Aleksandrą Diuma – tėvą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų.

Mirė S. Tyzenhauzaitė 1878 m. Nicoje, sulaukusi 88 metų amžiaus.

Daugiausia autentiškos medžiagos apie rašytoją saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“. Jo  darbuotojos Reginos Bartkienės publikacijoje „Platelių dvaro vertybės Žemaičių muziejuje ALKA“ rašoma, kad šio muziejaus žinion 1940 m. lapkričio 14 d. buvo perduotas didžiulis Platelių dvaro archyvas – „keli šimtai knygų, pora tūkstančių įvairių žurnalų (daugiausia išleistų prancūzų kalba) bei 10 dėžių ir krepšių su de Choiseul-Gufier šeimos asmeniniu archyvu, kuriame buvo laiškai, sąskaitos, dienynai, foto nuotraukos. (…) Žemaičių muziejuje „Alka“ esanti dvaro archyvo apimtis – apie 10 tūkst. vienetų. (…) Muziejuje saugomas 1862 m. Paryžiuje išleistas vienas memuarų („Reminiscencijų“– red. p.) egzempliorius (ŽMA MB 3903). Rankraštinis fondas dar mažai tyrinėtas. Įdomiausią dalį sudaro fotografijos, dvaro žemių sklypų ir miškų planai. Mokslinėje bibliotekoje rasta 12 knygų prancūzų kalba, kuriuose yra Šuazelių įrašų. Tai daugiausia grožinė ir istorinė literatūra. (…) Muziejaus fonduose saugoma ir Nicoje 1878 m. išleista knygelė (S. Tyzenhauzaitės – red. p.) „Litanijos“ (neinventorintas ŽMA istorijos skyriaus fondas) ir 1875 m. išleista istorinė apybraiža apie Gretrūdą Potockaitę (ŽMA MB 6072). (…) Fotografijos fonde saugomos dvi Sofijos Tyzenhauzaitės-Šuazel-Gufje portretinės fotografijos, kuriose matome senyvo amžiaus moterį, apsirengusią tamsiu, nėriniais puoštu rūbu (foto apie 1869 metus, 787, 2581). Rankraščių fonde – ir dvi jos ranka prancūziškai rašytos užrašų knygutės, 8 laiškai, siųsti į Prancūziją sūnui Aleksandrui (neinventorintas fondas). (…) Atskiras šaltinis apie dvaro istoriją – kraštotyrininko J. Mickevičiaus 1936 m. užrašyti senųjų plateliškių prisiminimai apie dvaro gyvenimą. Juose grafienė Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje vadinama ne grafiene, o motina, pasakojama, kad ji paprastiems žmonėms, ypač dvaro tarnautojams, buvusi labai gera. Moteris, dirbusias dvare, ir jų vaikus, ji apdovanodavo drabužiais, maistu.“ 
Pastaba: tęsiant Žemaičių muziejuje „Alka“ esančio Platelių dvaro archyvo tyrimus, pastaraisiais metais yra rasta ir daugiau S. Tyzenhauzaitės gyvenimą bei kūrybą iliustruojančių dokumentinio paveldo objektų.  

Žemaičių muziejus „Alka“ vienintelis Lietuvoje turi ir profesionalo dailininko – J. B. Lampio (jaunesniojo) – nutapytą Sofijos Tyzenhauzaitės portretą.

Su didelėmis viltimis 2003 m. aplankėme Rokiškio krašto muziejų, tikėdamiesi čia rasti Sofijos Tyzenhauzaitės dailės kūrinių (muziejus veikia Sofijos tėvui priklausiusiuose grafų Tyzenhauzų rūmuose). Deja geranoriški šio muziejaus darbuotojai turėjo konstatuoti, kad čia nei Sofijos Tyzenhauzaitės knygų, nei dailės kūrinių nėra. Saugomas tik jos mamos Marija Pšedzeckaitės portretas (autorius nežinomas) ir jaunos merginos portretas, kuriame, kaip spėjama, pavaizduota rašytoja Sofijos Tyzenhauzaitė (vėlesniais metais paaiškėjo, kad tai ne rašytojos portretas). 
Pastaba: 2020 m. Rokiškio krašto muziejus savo fonduose jau turėjo šias S. Tyzenhauzaitės knygas: „Reminiscencijas“, „Gra­fų Ko­mo­rov­skių Ger­trū­da, gra­fienė Fe­lik­sa Po­toc­ka: is­to­ri­jos įvy­kiai“,  „Litanijas“ bei 2015 m. ir 2018 m.  Gitano Nausėdos padovanotas knygas  „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ (1839) ir „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ (1824).  

2020 m. Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, bendradarbiaudamas su Rokiškio krašto muziejumi, Žemaičių dailės muziejumi, Žemaičių muziejumi „Alka“, Žemaitijos nacionaliniu parku, Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“  pradėjo įgyvendinti projektą „Sofijos Tyzenhauzaitės kūrybinis palikimas – lietuviškai internete“. Jo vykdymo metu interneto svetainėje „Žemaičių žemė“ yra  sukurtas atskiras skyrius „Sofija Viktorija Tyzenhauzaitė ir jos kūrybinis palikimas“ (šiame skyriuje paskelbta ir šios rašytojos elektroninė biblioteka (viešinamos jos knygos lietuvių ir prancūzų kalbomis). Minėtame skyriuje skelbiamos ir naujai į lietuvių kalbą išverstos S. Tyzenhauzaitės knygos, tekstai apie rašytojos gimines ir artimuosius, žymiausios paskutiniųjų metų publikacijos apie rašytoją ir jos parašytas knygas.

Danutė Mukienė

Nuotraukoje – Napoleono Ordos piešinyje – Taujėnų dvaras, kuriame jaunystėje gyveno Sofija Tyzenhauzaitė

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization