Labai sunkias dienas gyveno našlaitė Girbė Pajūriškiuose. Piktoji pamotė Kiršna dažnai ją šiurkščiais žodžiais bardavo, begaliniai plakdavo ir dar prieš saulėtekį išgindavo ją į pamiškę ožkų ganyti. Tvarte su ožkelėmis ir nakvoti turėdavo. Ypatingai neįtikdavo Kiršnai, kai visi pajūriškiais girdavo nepaprastąjį Girbės gražumą, o jos tikrąsias dukteris papeikdavo. Rodės, ji įmanytų vandens šaukite dangiškąją našlaitę paskandinų. Kiekvieną saulėtekį pajūrio girioje skambėjo verksminga Girbės daina, o jos raudą rytmečio banga neša į tolimąją jūrą, kurios dugne teisingasis dangus atvaizduotas.
O kas pražydo nakties vidury?
O kas verkė gaideliuose?.
Papartis pražydo nakties vidury,
Našlaitė verkė gaideliuose,
O kas pakando paparčio žiedą?
O kas maldė našlaitėlius?
Šalna pakando paparčio žiedą,
Našlaitėlė maldė našlaitėlius.
Įsmigo į jaunojo žvejo Valdžio širdj toji graudinga daina ir jis sumanė aplankyti pagarsėjusią pajūrio dainininkę. Peržengęs kopų kalneli pasuko jis į tą pusę, kurioje aidėjo pažįstama daina. Pamiškėje prie karklyno stovėjo gražioj Girbė, įsmeigusi žvilgsni į mažojo upelio čiurlenantį vandenį. Jos veideliu buvo toks – tarsi jame priešpiečių saulė ilsėtųsi, ant jos lūpų dyvina rožė skleistųsi, o jos akyte jūra žydėjo.
Užbūrė Valdį tas stebėtinas Girbės gražumas. Nuo to laiko jis tik apie ją galvoja. Išplaukia į jūrą arba grįžta iš jos, vien meilės ir ilgesio daina jį lydi.
Po Vaidžio ir Girbės vestuvių mažoji pajūrio žvejo trobelė įstabiausiai pražydo. Visur gražu, švaru, tvarkinga. Visa kas pradėjo geriausiai sektis. O ilgais vakarais prie namų židinio skambėjo gražiausios džiaugsmo ir laimės dainelės. Visame pajūryje garsėjo žinia apie laimingųjų jaunųjų žvejų gyvenimą. Bet tik trumpą laiką palaima tesilankė. Piktosios Kiršnos ilgai kankinta Girbė pagimdė nepaprastai grąžų ir didelį sūnų. Tačiau ji pati staiga numirė, o kartu su ja ir visas Valdžlo džiaugsmas. Tik naujagimio likimas beišgelbėjo jo gyvybę. Begaliniai sugeltą širdį jis guodė savuoju sūneliu, neatsitraukdavo nuo jo nė per žingsnį, imdavo jį drauge į jūrą. Klastingieji sūkuriai Valdžiui daugiau nebepavojingi, jokios audros jam nebaisios ir siaubingojo Žiemelio siautimas jo nebegąsdina, nes Girbės sūnus plaukia su juo eldijoje. Ir laimikis jūroje visuomet geriausias.
Vieną kartą, gelbėdamas skęstančius žvejus, paliko Valdis savąjį sūnų eldijoje ir daugiau jau jo neberado, net pats iš paskutinės paieškų kelionės nebegrjžo. Ir niekas nieko nežinojo apie sūnaus ir tėvo likimą.
Tik po devynerių metų grįžo Girbės tr Valūžjo sūrius ir pradėjo jis Žemaičiuose karaliauti. Tai buvo auksinis laikas Žemaičiuose. Nieko jiems netrūko ir valgiui kiekvleną dieną jie galėjo po vištą ar avį pjauti.
Žemaičių karalius keliavo po savąją šalį padėdamas į nelaimę patekusieji žmonėms, malšindamas jų ginčus, gydydamas žmonių ir gyvulių liga. Nuo mirtingųjų jis neėmė jokio atlyginimo. Kai jis plaukdavo jūra ar upėmis, eldija be vairo ir irklų nerdavo į tą pusę, kur tik Karalius norėdavo.
Prie Kartenos, ant kalnelio, buvo Žemaičių karaliaus rūmai, iš visų pusių apsemti giliausiu vandeniu. Dar ir dabar įstabieji Minijos ir Alanto slėniai teberodo didžius vandenis čia senovėje buvus. Aplink rūmus plaukiodavo trys be galo didelės žuvys ir jokiam priešui jos neleisdavo prisiartinti Karaliui žuvus, rūmai nugrimzdo ir vanduo nuseko.
Kitą pilį Žemaičių karalius turėjo prie Kalvarijos. Ji buvo užkerėta. Kas tik ateidavo prie jos turėdamas blogą tikslą, sustodavo kely tarsi prikaltas. Toks atėjūnas tuoj pat būdavo apklausiamas ir nubaudžiamas.
Žemaičių karalius turėjo sparnuotą žirgą ir juo lakstė oru, kur tik norėjo.
Šis žirgas labai greitai nunešdavo ir karaliaus kareivius, kur tik jie norėdavo. Pats karalius turėjo apsiaustą, kuriuo apsisiautęs tapdavo nematomas ir lengvai galėdavo nukakti į norimą vietą ir viską pamatyti. Jri tik pastebi kur nors kylantį pavojų, tuo veda ten savo kareivius. O pergalė visuomet Žemaičių karaliaus pusėje būdavo. Jei kur nors priešo kariuomenės ypatingai daug būdavo, Žemaičių karalius, labai garsiai savo žirgu atskridęs, mesdavo akmenį iš viršaus sušvilpęs, ir tas akmuo suskyla į tūkstančius skeveldrų ir jos sunaikina priešo kariuomenę. Dar ir dabar tarp Kretingos ir Darbėnų teberymo kalnas su urvu, pro kurį srovena upelis. Čia siaubingas mūšis yra vykęs. Didžiausiais šoviniais norėta pataikyti į ant kalno stovėjusį Žemaičių karalių. Tačiau jie susmego i kalną ir išplėšė urvą. Šioje vietoje pralieta tiek daug kraujo, kad dar ir šiandien kai kur upelio vanduo raudonas.
Žemaičių karalius savo užburta lazda sušvilpdavo ore ir žaibai su perkūnija sunaikindavo priešininkus. Žygiuojant į mūšį karalius būdavo pabarsto avižų ir iš jų išeina narsiausi kareiviai.
Vieną kartą iš visų pusių apsupo Žemaičių kraštą nesuskaičiuojama daugybė priešų. Ir šį kartą karalius būtų juos įveikęs, jei ne vienas klastingas išdavikas. Jis įviliojo karalių į pasalą. Supratęs, kad yra išduotas, karalius narsiai kovojo, tačiau šioje nelygioje kovoje jis krito. Na o Žemaičių žemė buvo užkariauta žiaurių priešų. Jie pavergė žmones, išvarė juos iš gražiųjų sodybų, pasisavino jų turtą.
Niekas nežino, kur yra palaidotas Žemaičių karalius, nes visi tie, kurie jį laidojo, patys jau seniai yra mirę. Vieni sako, kad Žemaičių karaliaus amžinojo poilsio vieta yra Kretingos laukuose po akmeniu, nes ten kartkartėmis nakties meta. matosi liepsnos. Kiti teigia, kad Žemaičių karaliaus kapas yra pakeliui iš Plungės į Kalvariją. Na o treti mini jį gulint kalnelyje prie Telšių ežero.
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos senojo tilto į jūrą likučiai
Tekstas paskelbtas 2022-01-28
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
