Karas Ukrainoje pakoregavo Užventyje surengto kalvių plenero temą
***
Vaizdo įrašas iš Užvenčio 2022 m. plenero >
***
Interviu su šių metų liepos mėnesį Užventyje vykusio plenero „Užventis MENE XIII. 2022“ iniciatoriais ir kuratoriais pasikalbėjome apie paramos Ukrainai ženklus ir apie Lietuvoje stiprią tradiciją formuojančio nedidelio žemaičių miestelio Užvenčio kultūrinę raišką, tampriai susietą su dvare gyvenusios Šatrijos Raganos literatūros palikimu.
Apie plenerą pasakoja jo iniciatorė, Kelmės krašto muziejaus ekspozicinio padalinio – Užvenčio kraštotyros muziejaus vedėja Milda Balvočiūtė-Knyzelienė, kalvių programos kuratorius Virgilijus Mikuckis ir šiauliečiai – šamoto skulptūrų autorė keramikė Irena Šliuželienė ir tapytojas Voldemaras Barakauskas, ne vienus metus kuriantis Užventyje kartu su akvarelininkais.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
– Ryškiausiu 13-ojo Užvenčio plenero akcentu tapo meistrų sukurtos kalviškos saulėgrąžos Ukrainai, nors anksčiau buvo planuota šiųmetę meno šventę skirti Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pirmojo leidimo šimtmečiui įprasminti. Kokią žinią Ukrainai ir ukrainiečiams pasiuntė šis Užvenčio pleneras, jame susibūrę menininkai? Kiek karo Ukrainoje tema paveikė pačią kūrybą, idėjas?
Milda Balvočiūtė-Knyzelienė: Šiais metais minime Užvenčiui ypač brangaus literatūrinio kūrinio – Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pirmojo leidimo 100 metų sukaktį. Šiemet planavome plenero metu minėti šį jubiliejų, nes Užventyje gyvenusi Šatrijos Ragana mūsų kraštui, dvarui ir mums patiems yra labai brangi. Vis dėlto karas keitė daugelio planus – plenere dalyvaujantys kalviai palaiko ryšį su Ukrainos kalviais, kartu dalyvavo daugelyje simpoziumų. Pabendravę su kolegomis įsitikinome, kad ukrainiečiams būtų gera žinoti, jog mintimis ir kūryba esame su jais kartu. Todėl „Sename dvare“ aprašytas rožes, iš kurių turėjo rastis nauja kalviška skulptūra mūsų dvaro parke, pakeitė saulėgrąžos.
Plenero uždarymo renginyje vyko specialiai Užvenčiui sukurtas ugnies skulptūrų performansas „Sename dvare“, skirtas Šatrijos Raganos apysakos šimtmečiui („Šeiko“ šokio teatras).
Šiandien Užvenčio parke visi jau gali pamatyti šiam jubiliejui skirtą Ilzės Emse-Grīnberg (Latvija) skulptūrą „Sargs“ ir Irenos Šliuželienės bei Viliaus Šliuželio (Lietuva) skulptūrą „Mamatės turtai“.
Virgilijus Mikuckis: Rožės lieka kitai vasarai, na o žydinčias saulėgrąžas pagal mano eskizą kūrė 16 kalvių. Kadangi puokštė skirta Ukrainai palaikyti, norėjosi panaudoti ir daugiau tradicinių ukrainiečių simbolių. Taip atsirado juostos su vyšyvankos raštais, juosiančios šią apie 200 kilogramų sveriančią puokštę.
Skulptūrai parinkome vietą ant vienos iš dviejų naujai istorinės liepų alėjų sankirtoje pastatytų ąžuolinių kolonų, kurias sukūrė Kurtuvėnų skulptorius Aurimas Šimkus ir skulptorius Antanas Viskantas iš Tirkšlių.
Nors liepos alėjos šiandien išlikę tik fragmentai, norėjosi skulptūrą ne viduryje lauko pastatyti, bet būtent greta didžiosios alėjos, kuri driekiasi į Pavenčius, prie Ventos, tarp dvaro ir upės.
Sukūrėme ir kitą didelio formato kalviškosios kryždirbystės darbą. Tai 4,5 metro aukščio kryžius (autorius A. Šimkus), skirtas Užvenčio plenero pradininkui, kalviui Vytautui Jaručiui atminti .Jis pastatytas netoli tos vietos, kur V. Jarutis su šeima leido vaikystę, stovėjo ir Leono Rimeikio kalvė, kurioje Vytautas mėgdavo lankytis.
Voldemaras Barakauskas: Šis pleneras išsiskyrė susirinkusiems menininkams rodomu dėmesiu ir jų globa. Visi dirbo, kūrė, o vakarais ilgai kalbėjomės. Prie mūsų akvarelininkų komandos prisijungė Užvenčio krašte giminaičių turinti dailės mokytoja iš Odesos Svetlana Pleikis. Kurdama ji prisiminė vaikystę. Emocijos karo kontekste, žinoma, kitos. Jautėme, kad tapyba visiems susibūrusiems yra reikalinga. Galiu pasakyti, kad daug kas vyko ir tylint, be žodžių.
O patys sukurti akvarelės darbai šią vasarą yra daugiasluoksniai, tarp jų esama ir realistinio braižo, ir tapybos su grafikos elementais. Darbuose tiesiogiai saulėgrąžos beveik neatsispindi. Menininkai pasirinko solidarumą su Ukraina reikšti per simbolius, spalvas, emocijas. Būta gelsvų atspalvių, kai kur paslėptų. Gamtoje prie Ventos upės eskizavome, o tapėme dvaro malūne įrengtoje studijoje. Iš gamtos paimi kai ką, ir toliau kuri pats.
Beje, malūno studijoje per langelį matėme ne vien gamtą, bet ir šamoto skulptūras lipdžiusių keramikų darbo procesą. Tokia kūrybinė bendrystė Užventyje yra visuomet.
Irena Šliuželienė: Susirinkusių kelių dešimčių menininkų, kalvių, tapytojų ir mūsų, keramikų, nusiteikimas šio plenero metu tikrai buvo kiek kitas. Jausmas toks, kad kūrėjai savyje šį tą perkainavo, labiau branginame tai, ką turime šiandien.
Šamoto skulptūras kūrėme dvi komandos: aš kūriau kartu su vyru Viliumi, o greta mūsų dirbo latvių menininkė Ilzė Emse-Grīnberga. Mes vis dėlto likome prie pradinės idėjos kurti Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ motyvais.
Latvė Ilzė išdegė apysakoje aprašomo katino Pilkio skulptūrą „Sargs“, o mes savo skulptūrą pavadinome „Mamatės turtai“. Mūsų skulptūroje matomas apysakos personažas Nika, griežęs iš paprastos lentos pagaminta skripkele. Tai berniukas, nepaprastai mėgęs klausytis mamatės muzikos. Šis vaikas mums yra visos tautos ateities simbolis.
– Ar pačiame kūrybos procese būta kokių netikėtumų? Žinau, kad keramikams ypač svarbu, jog labai aukštoje temperatūroje (apie 1100 laipsnių) degama ažūrinė skulptūra vėsdama atlaikytų temperatūrų šuolį ir nesuskilinėtų.
Irena Šliuželienė: Iš viso Užvenčio dvaro parke ir jo salelėse įkurdintos jau 4 mūsų su Viliumi kurtos skulptūros, tad išmokome kurti taip, kad tokių netikėtumų nebūtų. Bet tikrai netikėta buvo kūrybos procese sutikti šešiametį berniuką Dovydą iš kito Ventos upės kranto.
Pasiūlėme berniukui tapti apysakos personažo Nikos modeliu, ir jis sutiko. Skulptūros rankų ir kojų forma išlieta būtent Dovydo dėka. Jis kantriai mūsų laukė, kol vykome įsigyti gipso. Esame dėkingi.Smagu, kad ūgtelėjęs Dovydas visada žinos, koks jis buvo šešerių metų.
– Užvenčio pleneras yra vienas didžiausių ir svarbiausių kalvystės renginių Lietuvoje, o šamoto skulptūrų parkas apskritai vienintelis toks šalyje. Ar Užventyje gyvenusių ir kūrusių šviesuolių palikimą, esamas dvaro valdas laikote savo įsipareigojimu tęsti kūrybą?
Milda Balvočiūtė-Knyzelienė: Matyt, niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Atsiradusi galimybė per dailę aktualizuoti su šiuo kraštu susijusius Lietuvos šviesuolius mums kartu yra puiki proga šių dienų kartai pasakoti, kalbėti apie kilniadvases Užventyje kūrusias asmenybes, apie jų vertybes, nuveiktus darbus.
Beje, Užventyje vykstant pleneramsn kuria ne tik Žemaitijos tautodailininkai. Tai savo sričių profesionalai iš visos Lietuvos, taip pat ir Latvijos.
Per 13 Užventyje jau vykusių plenerų yra sukurta jau 18 meninės kalvystės kūrinių. Lietuviškoji kryždirbystė, kaip žinia, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
Mūsų manymu, Užventyje tarpusavyje dera ir pasaulietiniai, ir religinės tematikos paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, taip pat ir koplytėlės, Žemaitijai būdingi dažniausiai iki 1,5 metro aukščio paminklai. Tai nesudėtingos konstrukcijos ir puošybos šventųjų buveinės, pastatytos ant akmens ar kitų neaukštų postamentų. Jose „apgyvendintų“ šventųjų paskirtis – globoti sodybą, kartais net visą sodžių. Koplytėlės mūsų plenerų metu pastatytos trys.
Per pastaruosius metus sukurta daug skulptūrų, brangių mums ir Žemaitijai. Tai ir šv. Florijono skulptūra, ir 11 metrų aukščio metalo kompozicija „Saulučių medis-vėtrungė“, kurioje sukomponuotas 25 saulutes ir kryžius laiko ąžuoliniai krikštai, simbolizuojantys pirmojo kalvystės parko Lietuvoje pradžią.
Etnografinių regionų metams įprasminti buvo sukurta 8 metrų aukščio kompozicija „Trimituojančių angelų vėjarodžių medis“. Ji, įkurdinta dvaro erdvėje, atskleidžianti savitą Žemaitijos kultūrą. Greta to, parke turime jau 8 įspūdingas šamoto skulptūras, sukurtas lietuvių ir latvių keramikų. Visiems, šiandien kuriantiems Užventyje, esame be galo dėkingi.
***
Plenero „Užventis MENE XIII. 2022“ iniciatorius ir rengėjas: Užvenčio Dvaro Malūnas, plenerą iš dalies rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Plenere „Užventis MENE XIII. 2022“ kūrę menininkai:
Kalviai: Arūnas Degė, Ramūnas Gudaitis, Andrius Janulis, Albinas Jukumas, Juozas Kavaliauskas, Saulius Kronis, Egidijus Latėnas, Virgilijus Mikuckis, Tomas Pacaitis, Česlovas Pečetauskas, Eitaras Pokvytis, Evaldas Rimkūnas, Vytautas Slavinskas, Stanislovas Špukas, Darius Vilius, Edgars Vronskis ir Glebs Vronskis (Latvija).
Akvarelės meistrai: Jolanta Ābele (Latvija), Voldemaras Barakauskas, Audrius Gražys, Gitana Kaltanienė, Eugenijus Nalevaika, Loreta Narušienė, Bangutis Prapuolenis, Svetlana Pleikis, (Ukraina), Baiba Priedite (Latvija), Jurga Sidabrienė, Justė Šaltė, Oksana Vronska (Latvija).
Keramikai: Ilzė Emse-Grīnberga, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis.
Dailėtyrininkas, etnologas: Vytautas Tumėnas.
Kelmės krašto muziejaus ekspozicinio padalinio Užvenčio kraštotyros muziejaus informacija
Justinos Knyzelytės nuotraukose – plenero „Užventis MENE XIII. 2022“ ir jo uždarymo renginio akimirkos
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
