DURBĖS MŪŠIS
Jau XIII a. pradžioje, formuojantis Lietuvos valstybei, išryškėjo du stiprūs teritoriniai-gentiniai branduoliai – Žemaitija ir Lietuva. Panašus karinės jėgos balansas, karybos patirtis, lėmė, kad santykiai tarp jų buvo gana rezervuoti. Stulbinama Žemaitijos kariuomenės pergalė 1236 m. Saulės mūšyje, kuriame žemaičiai, vadovaujami žemaičių kunigaikščio Vykinto, sutriuškino galingą jungtinę Livonijos ordino ir pirmojo kryžiaus žygio prieš Lietuvą (nukreipto į Žemaitiją) kariuomenę, tapo ne tik plačiai žinomas krikščioniškame pasaulyje, bet ir pademonstravo neįtikėtiną žemaičių gebėjimą ir ryžtą ginti savo žemę.
Žemaitijos santykiai su Lietuva ypač komplikavosi 1253 m., kai Laterano kurijos bei Livonijos ordino iniciatyva ir pastangomis Lietuvos karaliumi vainikuotas Mindaugas dovanojo Ordinui Mindaugo nevaldomą Žemaitiją. Su Ordinu sudaręs taiką, o Žemaitiją palikęs vieną kovoje su vokiečių Ordinu, Mindaugas visas Lietuvos pastangas nukreipė į susiskaldžiusią ir nusilpusią Rusią – „lengvo grobio“ kryptimi…
Žemaičiai, suvokdami egzistencinę grėsmę savo kraštui, gerai žinodami Prūsijos ir Livonijos genčių likimą, suvienijo Žemaitijos genčių jėgas bendrai kovai ir 1255 m. sukūrė Žemaičių žemių konfederaciją. Prasidėjo 10-ties kartų, du šimtus metų (iki 1422 m. Melno taikos sutarties) trukusi vienišoji Žemaitijos kova (prof. E. Gudavičius) – ŽEMITIJOS KARAS SU KRYŽIUOČIAIS.
Suvienyta, efektyvi žemaičių gynyba privertė Teutonų ordiną pakeisti karo su Žemaitija taktiką neapsiribojant kasmetiniais karo žygiais į Žemaitiją. 1260 m. Klaipėdos pilyje Sembijos užkariavimo pavyzdžiu Ordinas sutelkė kariuomenę lemiamam ir triuškinamam smūgiui, siekdamas nugalėti nepaklūstančią Žemaitiją ir ją pajungus prie Ordino, sausuma sujungti Livonijos ir Prūsijos žemes. Tam Ordinas sutelkė didžiulę ir galingą jėgą – visas Prūsijos ir Livonijos karines pajėgas, daugybę riterių iš Europos, Švedijos karalaičio Karolio vadovaujamą švedų kariuomenę ir danų dalinius iš Revelio (Tallin). Žemaitija taip pat ruošėsi. Žemaičių genčių sueigoje buvo išrinktas Žemaičių kariuomenės vadas (neabejotinai talentingiausias XIII–XVIa., kariuomenės vadas Lietuvos istorijoje) – Algminas. Žūtbūtinei kovai iš visos Žemaitijos buvo sutelkta didelė žemaičių kariuomenė.
Algmino vadovaujama Žemaitijos kariuomenė, įviliojusi Žemaitijos gilumon 1260 m liepos pradžioje į Žemaitiją įsiveržusią jungtinę Ordino ir kryžiaus žygio kariuomenę, apėjo ją ir visa jėga užpuolė Ordino valdomą Kuršą. Šis Žemaitijos kariuomenės manevras Ordiną privertė nutraukti Žemaitijos puolimą ir skubiai žygiuoti gelbėti Livonijos. Algminas pasitiko skubaus žygio išvargintą Ordino kariuomenę Žemaitijos kariuomenei palankioje pelkėtoje vietoje prie Durbės ežero (Latvija) ir 1260 m. liepos 13 d. įvykusiame žymiausiame Lietuvos istorijoje XIII–XIV a. mūšyje sutriuškino galingiausią to laiko priešo kariuomenę. Šio mūšio mastą geriausiai demonstruoja skaičiai: kartu su Jungtinės Ordino kariuomenės vadais kovoje krito 150 riterių (Saulės mūšis 1236 m. – 48 riteriai; Žalgirio mūšis 1410 m. – 200 riterių) ir beveik visa Ordino kariuomenė.
Laimėtas Durbės mūšis visų baltų akyse pavertė Žemaitiją išsivadavimo iš Ordino simboliu. Reikšmingai nusilpus karinei Ordino galiai, Žemaitija užėmė pietinę Livonijos teritoriją iki Baltijos jūros (su Palanga ir Šventąja), galutinai nukirsdama strategiškai ypač svarbų sausumos ryšį tarp Livonijos ir Prūsijos. Neabejotina, kad tai išgelbėjo latvius ir estus nuo sparčios vokiečių kolonizacijos. Sukilo Prūsija (H. Manto vadovaujamas Didysis prūsų sukilimas), Kuršas, Žiemgala… Sujudo visos Baltų gentys. Deja, Žemaitja stovėjusi šio Baltų išsivadavimo priekyje, Durbės mūšyje patyrusi didelių nuostolių, karine jėga sukilusiems Baltams padėti negalėjo, o Lietuvos karalius Mindaugas, svarbiausius ir lemiamus XIII a. įvykius stebėjo iš šalies – niekuo nepadėdamas nei žūtbūtinėje žemaičių kovoje, nei bandantiems išsivaduoti sukilusiems Baltams…
Puiki, stulbinanti žemaičių pergalė Durbės mūšyje ne tik nulėmė viso Rytinio Baltijos kranto valstybių likimą, bet visam pasauliui parodė gimstančios žemaičių tautos stebėtiną gebėjimą ir ryžtą ginti savo žemę bei savastį. Neabejotina, kad Žemaitijai pralaimėjus, šios Europos dalies istorija būtų buvusi kitokia… Tikriausiai be Žemaitijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Lenkijos…
Didžiuokimės savo protėvių ryžtu ir gebėjimu ginti savastį – savo šaknis. Branginkime unikalios, gyvos istorinės Europos žemės istorinę atmintį, rinkimės Žemaitijos miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir vienkiemiuose ir LIEPOS 13 d. iškiliai minėkime PASAULIO ŽEMAIČIŲ VIENYBĖS DIENĄ. Parodykime, kad Žemaitija gyva, kad žemaičiai tebegyvena savo istorinėje žemėje, kad tebekalba gražia, savita, viena iš gyvų indoeuropiečių Baltų grupės kalbų – žemaičių kalba.
Ožbaigso žemaitėškā. Pasaulie gerā žėnuoms mastītuos, semiuotėkas tievs Greims Algėrds Julijus īr pasakės – “…jē dėdelės tautas gal lēstė sau eksperimėntoutė – mažuoms tautuoms tapatībės praradėms – savėžodībė.” Praradė savasti, tapsem beveidē, pasauliou naiduomė, nes ba savastėis tapsem mažo, pėlko, nareikšmingo statistiniu ekonuomėniu vėinetu. Ėšsauguojė tapatībė, neveizont mūsa mažoma, so pasauliu galiesem dalintėis sava ėšskėrtėnomu, gautė ėr doutė.
B O S K Ē M – Ž EM A I T Ē !
Portėgrapėjuo – Lietovuos heraldikas komisėjės patvirtints Žemaitėjės herbs so laikītuojēs
.
Žemaitiu kultūras draugėjės prezidėnts prof. Žebrauskis Algėrds