Laukiant ilgiausios metų nakties prie Kūčių stalo susėda artimiausi žmonės

Mū­sų pro­tė­viai pa­gal se­ną­jį liau­dies ka­len­do­rių per Kū­čias, ka­da nak­tis il­giau­sia, at­sisvei­kin­da­vo su se­nai­siais me­tais, o ki­tą die­ną, per Ka­lė­das, kai die­na po už­si­tę­su­sio lauki­mo pa­ga­liau pra­de­da il­gė­ti, švęs­da­vo Nau­jų­jų me­tų su­ti­ki­mą. Švent­va­ka­rių ei­go­je dau­ge­lis Lie­tu­vo­je iki pat šiol šven­čia dar dve­jas kū­čias: Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se – Ma­žą­sias kū­čias, o sau­sio 6 d. – Kū­če­lės, la­biau ži­no­mas Tri­jų Ka­ra­lių var­du. Svar­biau­sios – pir­mo­sios Kū­čios.

Kū­čių pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo pa­grin­di­nio šios šven­tės pa­tie­ka­lo – kū­čios – pa­va­di­ni­mo.

Iš ry­to pa­gal tra­di­ci­ją vi­si šei­mos na­riai at­lie­ka svar­biau­sius dar­bus, po to ge­rai nu­si­prau­sia, iš­si­va­no­ja pir­ty­je (taip sim­bo­liš­kai ap­va­ly­da­mi sa­ve ne tik nuo ne­šva­ru­mų, bet ir nuo blo­gio bei li­gų) ir, per die­ną daž­niau­siai nie­ko ne­val­gę, o jei val­gę, tai tik sau­sai, va­ka­rop sė­da prie Kū­čių sta­lo. Dau­ge­lis net ir šian­dien mū­sų kraš­te ti­ki, kad iki Kū­čių rei­kia at­lik­ti vi­sus svar­biau­sius dar­bus, ati­duo­ti vi­sas sko­las, su­si­tai­ky­ti su žmo­nė­mis, ku­riems ką nors ne­ge­ro esi pa­da­ręs, ar ku­rie ta­ve yra įskau­di­nę. Prie­šin­gu at­ve­ju vi­są lai­ką bū­si pa­sken­dęs sko­lo­se ir nuo­lat ne­su­tar­si su ap­lin­ki­niais. Nuo se­no pa­ta­ria­ma per Kū­čias už­mirš­ti „aš“ (sa­vą­jį ego). Tą die­ną tu­ri mąs­ty­ti tik apie „mes“.

Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų Kū­čių die­ną bū­da­vo tra­di­ci­ja dirb­ti to­kius dar­bus, ku­rie ki­tais me­tais tu­rė­da­vo sėk­mę lem­ti. Bu­vo ti­ki­ma, kad jei Kū­čių die­ną iš miš­ko par­si­ve­ši bent vie­ną ve­ži­mą mal­kų, vi­sus me­tus dar­bai sek­sis.

Nuo se­no dau­giau­siai dar­bo prieš šven­tes bū­na mo­te­rims. Jos tu­ri ne tik įpras­tus na­mų dar­bus at­lik­ti, bet ir tro­bas iš­šveis­ti, Kū­čioms bei tuoj po jų ei­nan­čioms Ka­lė­doms ska­naus mais­to pri­ruoš­ti, o va­ka­re dar ir į pir­tį su­spė­ti.

Kū­čios – iš­im­ti­nai šei­mos šven­tė, bet nuo se­no Lie­tu­vo­je bu­vo įpras­ta to­kį va­ka­rą į sve­čius pa­si­kvies­ti ir ne­to­lie­se gy­ve­nan­tį vie­ni­šą kai­my­ną. Jei dėl li­gos ar ki­tų ne­gan­dų jis pats at­ei­ti ne­ga­li, tai jam bent pa­val­gy­ti ką nors nuo Kū­čių sta­lo pri­de­rė­tų nu­neš­ti.

Dau­ge­ly­je vie­tų nuo se­no sa­ko­ma, kad tas, ku­ris il­giau Kū­čias val­gys, il­giau gy­vens, tam tė­vo ūkis ati­teks. Ga­li­ma iš­girs­ti ir to­kią ver­si­ją: kas pir­mas Kū­čias pa­val­gys, tam at­ei­nan­čiais me­tais dar­bai ge­riau sek­sis.

Že­mai­čiai ti­ki, kad iki Ka­lė­dų miš­ke ne­va­lia kirs­ti mal­kų. Jei ne­pa­klau­sy­si, ra­my­bės ne­duos nu­mi­rė­liai, miš­ke pa­si­ro­dys ži­la, gai­liai de­juo­jan­ti mo­te­riš­kė, iki Ka­lė­dų su­kirs­tos mal­kos, par­vež­tos na­mo, už­degs tro­bą. (Kal­ti­nė­nai).

Šei­mi­nin­ko pa­rei­ga Kū­čių va­ka­rą grū­dais pa­bars­ty­ti tro­bos kam­pus, krikš­ta­suo­lį, ži­di­nį.

Kū­čių die­ną kam­ba­rys dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų pa­puo­šia­mas „so­du“, iš šiau­de­lių ir me­de­lių pa­da­ry­tais paukš­te­liais. Šian­dien dažniausiai puo­šiama eg­lu­tė (re­ko­men­duo­ti­na tra­di­ci­niais pa­puo­ša­lais). Anks­čiau Kū­čių die­ną į kam­ba­rį par­neš­da­vo eg­lių, pu­šų, ar ka­da­gio ša­ke­lių ir jo­mis pa­puoš­da­vo kam­ba­rį. Kai ku­riuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se tro­bos kam­pe pa­sta­ty­da­vo tri­jo­se vie­to­se per­riš­tą ja­vų pė­dą, kam­ba­ry­je už­deg­da­vo daug žva­kių.

Nuo se­no Kū­čių va­ka­rą dau­ge­ly­je so­dy­bų de­gin­da­vo grau­du­li­nę žva­kę, kū­ren­da­vo ber­ži­nes pin­tis ar kel­mus.

Ste­buk­lin­ga Kū­čių nak­tis. Sa­ko­ma, kad ly­giai dvy­lik­tą va­lan­dą nak­ties net van­duo vy­nu ga­li pa­virs­ti.

 

ORO Spė­ji­mai

* Jei Kū­čių die­na sau­lė­ta – ki­tais me­tais ga­li ti­kė­tis ge­ro pu­pų ir žir­nių der­liaus, jei ly­ja – mie­žiai ge­rai de­rės.

* Žem­dir­biai Kū­čių nak­tį žiū­ri į dan­gų. Jei nak­tis žvaigž­dė­ta, gied­ra – tai žen­klas, kad at­ei­nan­čiais me­tais gy­vu­liai ge­rai augs, bus daug vai­sių, miš­ko gė­ry­bių, o jei ap­si­niau­ku­si – bus ge­ras ja­vų der­lius.

 

Per Kū­čias ne­ga­li­ma

 

* Val­gy­ti mė­siš­kus pa­tie­ka­lus.

* Sa­ko­ma, kad jei per Kū­čias kam nors ką pa­sko­lin­si, tai jam kar­tu ir sa­vo lai­mę ati­duo­si.

* Ne­lau­žyk ba­la­nų, ne­skal­dyk mal­kų, nes gy­vu­liai ga­li ra­gus nu­si­lauž­ti.

* Ne­ga­li­ma siū­ti, nes prie­šin­gu at­ve­ju avims gal­vos svaigs, gy­vu­liai sun­kiai pri­aug­lio su­si­lauks.

* Verp­ti, mal­ti, mal­kų skal­dy­ti, kul­ti taip pat ne­ga­li­ma. Šie triukš­min­gi dar­bai ga­li su­py­kin­ti Per­kū­ną, o šis su­kels at­ei­nan­čių me­tų di­džiu­les va­sa­ros aud­ras, jos pa­kenks pa­sė­liams, gy­vu­liams, tro­be­siams, žmo­nėms.

* Kū­čioms ne­pa­lik ne­su­verp­to kuo­de­lio, nes jį pri­spjau­dys ra­ga­nos.

* Sa­ko­ma, kad Kū­čių nak­tį dvy­lik­tą va­lan­dą gy­vu­liai ima tarp sa­vęs kal­bė­tis, ta­čiau žmo­nėms ne­va­lia jų klau­sy­tis, nes tas, kas jų kal­bą iš­girs­ta, grei­tai mirš­ta.

 

Kū­čių bur­tai

 

Jų itin daug ir jie pa­na­šūs į šv. An­drie­jaus bei Ka­lė­dų bur­tus. Štai ke­le­tas iš jų:

* Kū­čių va­ka­rą po vai­šių, jei esi drą­sus, už­lipk ant aukš­to ir žiū­rėk į sta­lą, prie ku­rio val­gei. Jei pa­ma­ty­si kars­tą, grei­tai mir­si, jei mer­gi­ną – ve­si. (Skuo­do ra­jo­nas, Yla­kiai). Ki­ti Kū­čių nak­tį žiū­rė­da­vo į veid­ro­dį. Reikš­mės tos pa­čios: kars­tas – mir­tis, mer­gai­tė – ves­tu­vės.

* Pa­si­bai­gus Kū­čių va­ka­rie­nei, ma­ma pa­ima kvie­čių sau­ją ir be­ria grū­dus vai­kams ant gal­vų – ku­ris iš jų dau­giau grū­dų su­gaus, tas tur­tin­giau gy­vens.

 

Ar iš­te­kė­si at­ei­nan­čiais me­tais ?

 

* Įsi­pilk į dubenį van­dens ir suk jį tol, kol at­si­ras ver­pe­tas. Ta­da įmesk du an­gliu­kus. Jei van­duo juos su­ne­ša į krū­vą – iš­te­kė­si, jei ne – lik­si vie­na.

* Paimk dubenį van­dens ir įmesk į jį rū­tų vai­ni­kė­lį. Jei vai­ni­kė­lis plauks link ta­vęs – su­lauk­si pir­šlių, jei į ki­tą pu­sę – at­ei­nan­čiais me­tais ves­tu­vių ne­šok­si.

* Iš­bėk į kie­mą, už­si­mer­ku­si paimk klė­bį pa­ga­lių, po to par­si­ne­šu­si na­mo su­skai­čiuok. Jei po­ri­nis pa­ga­lių kie­kis – iš­te­kė­si, ir prie­šin­gai.

* Rū­pi, ku­ri pir­ma iš mer­gi­nų iš­te­kės? Ant slenks­čio kiek­vie­na mer­gi­na pa­de­da po šli­ži­ką (kū­čiu­ką, prės­ku­tį) ir pa­va­di­na šu­niu­ką. Ku­rios kū­čiu­ką šuo pir­miau­siai nu­si­čiups, ta anksčiausiai iš­te­kės.

* Kū­čių va­ka­rą mer­gi­na su­gau­na gai­dį ir duo­da jam les­ti duo­nos, grū­dų ir van­dens. Jei gai­dys ge­ria van­de­nį – vy­rą gaus gir­tuok­lį, jei gai­dys le­sa duo­ną – vy­ras bus dy­ka­duo­nis, jei grū­dus – dar­bi­nin­kas.

* Jei no­ri su­ži­no­ti, iš ku­rios pu­sės jau­ni­kio su­lauk­si, iš­eik į lau­ką, spirk ba­tą per var­tus ar per na­mo sto­gą. Į ku­rią pu­sę ba­tas at­si­suks, iš tos pu­sės ir jau­ni­kis pa­si­ro­dys.

* Kū­čių va­ka­rą iš­eik į lau­ką ir klau­sy­kis. Ku­rio­je pu­sė­je iš­gir­si šu­nį lo­jant, to­je ir ta­vo bū­si­ma­sis.

 

Pro­tė­vio kvie­ti­mas prie Kū­čių sta­lo

 

Pa­si­ė­męs duo­nos ke­pa­liu­ką, so­dy­bos šei­mi­nin­kas tris kar­tus apei­na apie sa­vo tro­bą ir pa­si­bel­džia į du­ris. Vi­du­je esan­tys pa­klau­sia, kas čia ei­na? Šei­mi­nin­kas at­sa­ko:

– Čia pra­šos po­nas Die­vas su kū­če­le. Tuo­met jis įlei­džia­mas į vi­dų.

 

Kū­čių sta­las

 

Ant sta­lo iš pra­džių pa­de­da­mas kuokš­te­lis iš dar­ži­nės par­neš­to šie­no, šie­nas plo­nai pa­sklei­džia­mas (šį šie­ną iš ry­to šei­mi­nin­kas iš­ne­ša į tvar­tą ir pa­da­li­ja jį gy­vu­liams, trau­kiant iš po stal­tie­sės šie­ną, bu­ria­ma, koks bus žmo­nių li­ki­mas. Kam iš vy­rų pa­vyks iš­trauk­ti il­giau­sią šiau­dą, tas il­giau­siai gy­vens, na o mer­gi­nai il­gas šiau­das pra­ne­ša apie ga­li­mą sen­mer­gys­tę, trum­pas – apie grei­tas ves­tu­ves, sto­ras – apie lai­min­gą gy­ve­ni­mą). Po to ant šie­no pa­de­da­mas kry­že­lis, ant sta­lo už­tie­sia­ma bal­ta stal­tie­sė (nuo se­no įpras­ta, kad ant Kū­čių sta­lo tu­ri bū­ti vi­sų gra­žiau­sia stal­tie­sė). Kai ku­rio­se vie­to­se po Kū­čių sta­lu dar pa­dė­da­vo ir ja­vų pė­dą, ar­klio pa­val­kus.

Pa­tie­ka­lų tu­rė­tų bū­ti tiek, kiek me­tai tu­ri mė­ne­sių – 12 ar­ba bent jau 9. Šie skai­čiai tu­ri ma­giš­ką ga­lią

Sta­lą ir šian­dien daug kas pa­šlaks­to pa­šven­tin­tu Ve­ly­kų van­de­niu, pa­rū­ko ka­du­gio ver­ba.

Tra­di­ci­niai že­mai­čių Kū­čių val­giai: vir­ti ko­pūs­tai su žir­niais. Pa­pil­do­mai prie jų iš­ver­da­ma bul­vių. Pa­tie­kia­ma ir ci­bu­ly­nė, dar silks­riu­be va­di­na­ma (val­go­ma taip pat su karš­to­mis bul­vė­mis). Mėgs­ta­mi šli­ži­kai (kū­čiu­kai, prės­ku­čiai), įvai­rūs žu­vies pa­tie­ka­lai, rie­šu­tai, me­dus, span­guo­lių ar avi­žų ki­sie­lius, vir­tos pu­pos, spir­gi­nė (da­ro­ma iš pa­ke­pin­tų grūs­tų ka­na­pių ar sė­me­nų, drus­kos, dėl sko­nio pri­de­da­ma grūs­tų pi­pi­rų), ka­na­pių pie­nas, alus, gi­ra.

Kū­čios – pas­ku­ti­nis Ad­ven­to va­ka­ras ir nuo se­no įpras­ta jį pra­leis­ti san­tū­riai. Su­si­rin­kus vi­siems, su­gie­da­ma tra­di­ci­nė gies­mė, vy­riau­sias pa­gal am­žių žmo­gus ar­ba so­dy­bos šei­mi­nin­kas pa­svei­ki­na su­sė­du­sius prie sta­lo su Kū­čio­mis, pa­dė­ko­ja Vi­sa­ga­liui už tai, kas per me­tus bu­vo ge­ro, ką dan­gus ir že­mė at­siun­tė, pa­lin­ki sėk­mės at­ei­nan­čiais, per­lau­žia duo­ną ir ja pa­vai­ši­na ki­tus (da­bar daž­niau­siai da­li­ja­mas baž­ny­čio­je pa­šven­tin­tas ka­lė­dai­tis – pa­plo­tė­lis). Po to pa­lin­kė­ji­mais daž­niau­siai ap­si­kei­čia ir ki­ti šei­mos na­riai. Iš gi­lios se­no­vės mus yra pa­sie­kęs pa­pro­tys prie Kū­čių sta­lo pa­mi­nė­ti ir pa­gerb­ti gy­va­tę – at­seit po to vi­sus me­tus bū­si sau­gus. Sa­ko­ma, kad jei karš­tą va­sa­ros die­ną bū­da­mas miš­ke pri­si­min­si, ko­kią sa­vai­tės die­ną bu­vo pas­ku­ti­nės Kū­čios, gy­va­tės ta­vęs ne­gels.

Pri­si­me­na­mi ir pas­ku­ti­niai­siais me­tais mi­rę ar­ti­mi žmo­nės, tie šei­mos na­riai, ku­rių tą va­ka­rą dėl įvai­rių prie­žas­čių nė­ra na­muo­se.

Kū­čių va­ka­rą daug kur yra tra­di­ci­ja pa­dė­ti lėkš­tes (ar bent vie­ną iš jų) tiems šei­mos na­riams, ku­rie jau yra mi­rę – ti­ki­ma, kad to­kį va­ka­rą jų vė­lės su­grįž­ta į na­mus ir vai­ši­na­si kar­tu. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties vis dar gy­vuo­ja tra­di­ci­ja Kū­čių va­ka­rą ne­nu­kraus­ty­ti vai­šių sta­lo – jei nu­kraus­ty­si, gi­mi­nių ap­lan­ky­ti, na­mų ap­žiū­rė­ti su­grį­žu­sios vė­lės ne­ras vai­šių, su­pyks.

Nuo se­no gy­vuo­ja tra­di­ci­ja Kū­čių va­ka­rą bent po kąs­ne­lį Kū­čių sta­lo vai­šių nu­neš­ti į tvar­tą gy­vu­liams – tai na­mų šei­mi­nin­ko pa­rei­ga.

 

KŪ­čia

Svar­biau­sias šven­tos Kū­čių va­ka­rie­nės val­gis. Jis skir­tas tiek na­miš­kiams, tiek ir pro­tė­vių vė­lėms. Ga­mi­nant kū­čią šu­tin­ti ar pa­dai­gin­ti kvie­čiai (ga­li bū­ti ir mie­žiai, ru­giai), žir­niai, pu­pos, rie­šu­tai, aguo­nos, ka­na­pės su­mai­šo­mos su me­du­mi pa­sal­din­tu van­de­niu. Pa­gal tra­di­ci­ją kū­čios tu­ri pa­ra­gau­ti vi­si, kas sė­di prie sta­lo, in­das su kū­čia siun­čia­mas ap­lin­kui sta­lą. Pa­pil­do­mai prie kū­čios dar val­go­mi obuo­liai, rie­šu­tai. Apei­gi­nis kū­čios val­gy­mas tu­ri lem­ti der­lin­gus, vai­sin­gus at­ei­nan­čius me­tus.

 

 

Pirmą kartą tekstas paskelbtas žurnale „Žemaičių žemė“ (2003 m. Nr. 1, p. 37–38). Autorė Danutė Mukienė-Mindaugas Jankauskas