Kultūros paveldo atodangos: rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitės sūnaus Aleksandro dvaras Papilyje (Biržų r.)

Praėjusių metų pabaigoje nudžiugino žinia, kad Biržų krašto muziejus „Sėla“, bendradarbiaudamas su Telšiuose veikiančiu Žemaičių muziejumi „Alka“, išleido knygą (albumą) „Grafai de Šuazeliai-Gufjė: Plateliai-Papilys“. Šis įvykis tarp dvarų kultūros paveldo tyrinėtojų sulaukė nemažo dėmesio, nes iki šiol mažai kas žinojo, kad Plateliuose gimusio ir augusio S. Tyzenhauzaitės sūnaus gyvenimas taip glaudžiai susijęs su Biržų kraštu. Norėdami apie tai daugiau sužinoti, pakalbinome Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoją Editą Lansbergienę, kurios iniciatyva buvo išleistas ir minėtas leidinys.  

 

– Daugeliui didelė naujiena, kad Plungės grafų Šuazelių palikuonių gyvenimas susijęs su Biržų krašto Papilio dvaru. Kada tai tapo aišku Jūsų muziejaus darbuotojams ir kas po to, kai apie tai sužinojote, padaryta muziejaus jėgomis, tyrinėjant grafų Šuazelių giminės istoriją, susijusią su Biržų kraštu?

 

– Galbūt tai naujiena žemaičiams, bet mums tai jau buvo žinoma senokai, nes Papilyje dar esama gyventojų, kurie prisimena paskutinius Papilio dvaro ponus – „grapus“, nors jų prancūziškos pavardės neištaria (vadina Suvazaliais). Priežastis, kodėl šis dvaras netapo muziejininkų tyrinėjimo objektu yra ta, kad ilgą laiką į muziejų nepateko joks artefaktas, susijęs su šia prancūzų dvarininkų gimine. Kai 2013–2014 m. su Sauliumi Pučinsku kūrėme TV laidų ciklą regioninėms televizijoms „Radvilų Biržai. Pasižvalgymai po buvusią kunigaikštystę“, pasakojimą apie grafus de Šuazel-Gufjė dėliojome iš senųjų žmonių prisiminimų (užrašytu 1974 m. ir gyvai pasakotų). Žinoma, pasakojome ir apie Sofiją Tyzenhauzaitę (prieš tai buvo perskaitytos jos „Reminiscencijos“), nes būtent jos vienturtis sūnus Aleksandras ir nusipirko Papilio dvarą. Kalbinome ir Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojus, kurie mums papasakojo apie jų muziejuje saugomą de Šuazel-Gufjė paveldą. Iš tų metų atmintin yra įstrigęs telšiškės muziejininkės Reginos Bartkienės sakinys apie jų muziejuje sukauptą gausų dokumentų fondą, kad esama daug ūkinių dokumentų, Platelių dvaro planų, inventorių, dalis dokumentų, susijusių su Mirabelio dvaru, „o štai Papilio – nieko neturime“.

 

– 2020 m. Jūsų muziejus, bendradarbiaudamas su Žemaičių muziejumi „Alka“, surengė gražią parodą „Grafų de Šuazel Gufjė paveldas: Plateliai-Papilys“ Biržų krašto muziejuje, 2021 m. išleidote gražų nuotraukų albumą „Grafai de Šuazel-Gufje: Plateliai-Papilys“. Kokios naujos atodangos atsivėrė Jums įgyvendinant šiuos projektus ir ar planuojate šių projektų plėtrą, pvz., Lietuvoje ir užsienyje esančių archyvų tyrimus, naujas parodas ir kt.?

 

 

– Iš tiesų jau seniai kirbėjo toks baltas pavydas, kad telšiškiai turi tokią gausią grafų Šuazelių paveldo kolekciją, tad kai šio muziejaus direktorė Eva Stonkienė prakalbo apie būsimą muziejaus rekonstrukciją, kurios metu teks išardyti ir į saugyklas sudėti visas ekspozicijas, iškart kilo mintis, kad tai yra gera proga parvežti į Biržus ir muziejaus lankytojams parodyti dalį grafų de Šuazel-Gufjė paveldo. Užmezgėme kontaktą su muziejininkais, atsirinkome eksponatus (turėjome galimybę juos rinktis ne tik iš saugyklų, bet ir iš ekspozicijų). Tuo metu jau mes ir patys šiuo požiūriu buvome praturtėję – muziejus buvo gavęs dovanų fotografijų albumą su paskutiniųjų Papilio dvaro savininkų nuotraukomis. Tad parodai parengėme ir virtualų turinį – ekrane demonstruojame ir Platelių dvaro nuotraukas iš Žemaičių muziejaus „Alka“, ir Papilio – iš mūsų muziejaus fondų, šį turinį „pagardinome“ ir autentiškais prisiminimais. Iš šių dalykų sukonstravome ir leidinį – nuotraukų albumą, kurio turinį papildo prisiminimų, tarpukario leidinių ištraukos, bažnyčių metrikų knygų išrašai.

Kitas žingsnis, kuriam  jau ruošiamės – parodos papildymas Papilio dvaro daiktais. Buvusi mūsų muziejaus darbuotoja archeologė Roma Songailaitė (dabar ji dirba Mažosios Lietuvos muziejuje) 2020 m. kultūros žurnale „Žiemgala“ paskelbė straipsnį apie Biržų krašto dvarus, kuriame cituoja archyve saugomas dvarų nacionalizavimo ataskaitas, kurios patvirtina, jog Papilio dvaro vertybės buvo išgabentos į Šiaulių „Aušros“ muziejų. „Aušros“ muziejininkai fonduose surado vertybių, saugomų iš Papilio dvaro, nors priėmimo dokumentuose dvaro pavadinimas klaidina – įrašyta, kad tai vertybės iš Papilės dvaro, kuris yra Akmenės rajone. Tačiau yra ir vėliau šiuos objektus tyrinėjusių muziejininkų pastabos, kad tai Matildos Šuazelienės priklausiusios vertybės). Kai kurie eksponatai, pvz.,  sekreteras, portretai iš Papilio dvaro yra patekę ir į šio muziejaus nuolatinę ekspoziciją. Tyrinėjant dokumentus buvo išsiaiškinta, kad dalis baldų, atvežtų iš Papilio dvaro į Šiaulius, buvo atiduota į Šiaulių teatrui… Nors mažai tikėtina, kad teatre šis brangus rekvizitas bus išsaugotas, bet mes planuojame vizitą ir į teatrą.

Dar vienas darbas, kurį labai norėtųsi padaryti bendradarbiaujant su muziejumi „Alka“– išversti iš prancūzų kalbos Sofijos sūnaus Aleksandro atsiminimus. Kadangi jie rašyti tuo laiku, kai grafas įsigijo Papilio dvarą, viliamės, kad iš tų atsiminimų galėsime sužinoti įdomių Papilio dvaro istorijos faktų.

Na, dar taip toli nesvajojame, bet būtų labai įdomu surasti paskutiniosios Papilio grafaitės Irenos Gablielės de Šuazel-Gufjė (de Vitrol) palikuonis…

 

 

– Ką šiandien iš grafų Šuazelių paveldo saugo Jūsų muziejus ir kokiais keliais jie pateko į Jūsų muziejų?


– Pirmojo su šia gimine susijusio eksponato istorija nėra žinoma, nes jis į muziejaus inventorinę knygą buvo įrašytas 1971 m. su prierašu „Iš senų neinventorintų muziejaus fondų“. Tai pirmojo de Šuazel-Gufjė atstovo Augusto (pranc. Marie Gabriel Florent Auguste), apsigyvenusio Lietuvos teritorijoje (tuometinėje carinėje Rusijoje), knygos „Vaizdinga kelionė Graikijon (pranc. Voyage pittoresque de la Grèce)“ dvitomis.

Šiandien galime džiaugtis nuotraukų rinkiniu, kurį muziejui padovanojo Gintarės Skaistės šeima. G. Skaistės promočiutė Genovaitė Vavžekaitė buvo grafų šeimos augintinė, augo kartu su panele Irena, buvo panašaus amžiaus, tad kartu su panele Irena ne kartą buvo ir fotografuojama. Nors ne visos nuotraukos geros kokybės, tačiau jose yra užfiksuota labai svarbios informacijos: tai ir paskutiniojo grafo Gabrieliaus (nemėgusio fotografuotis) pora atvaizdų, ir panelės Irenos (nuo kūdikystės iki užaugusios gražuolės nuotraukos), ir niekur nematytų Papilio dvaro rūmų interjero vaizdai.

Dar viena fotografija, kurioje yra panelė Irena ir kartu su ja augusi Genovaitė, yra patekusi iš kito šaltinio kartu su pasakojimu, kad ėjusios mergaitės pirkti duonos, panytė jas pasivadinusi, sustačiusi visas ir nufotografavusi. Šios nuotraukos pateikėjos Janinos Kubilienės dėka muziejus pirmą kartą sužinojo, kad grafų šeimoje užaugusi ir „ūgintinė“.

Į muziejų  taip pat yra patekęs vienas dokumentas apie grafienės Matildos parduodamą žemės sklypą. Yra ir dvaro pastatų nuotraukų jau iš vėlesnio (pokarinio) laikotarpio; po Antrojo pasaulinio karo į Papilio dvaro rūmus buvo perkelta ir beveik porą dešimtmečių čia veikė Papilio mokykla.

Šiuo metu dar vieną vertingą artefaktą esame laikiniai pasiskolinę iš Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios – suolą su grafų de Šuazel-Gufje herbu. Buvusių bažnyčios fundatorių suolą parapijos klebonas Vidmantas Kareckas buvo paskolinės ir muziejuje surengtai parodai „Grafų de Šuazel-Gufjė paveldas: Plateliai-Papilys“

 

 

–Ar įgyvendinant minėtus projektus užsimezgė Jūsų muziejaus ir Žemaitijos nacionalinio parko, kurio direkcija veikia Plateliuose ir kurios daugelis pastatų yra buvusio grafų Šuazelio dvaro teritorijoje, ryšiai, jei taip, ar planuojate juos ateityje plėtoti ir kokiomis kryptimis?

 

– Jau minėtų projektų iniciatyvos gimė bendradarbiaujant su Žemaičių muziejumi „Alka“, o su Žemaitijos nacionalinio parko direkcija dar nepradėjome draugauti. Tačiau manau, kad graži pradžia galėtų būti – 2021 m. mūsų išleisto albumo „Grafai de Šuazeliai-Gufjė: Plateliai-Papilys“ Plateliuose. Planuojame prašytis į svečius pavasarį. Tikiuosi, manau, kad šis susitikimas inspiruos ir bendrus projektus.

 

 

– Kokia yra dabartinė buvusio Papilio dvaro sodybos situacija, ar yra kokia nors perspektyva, kad artimiausiais metais ši dvarvietė sulauktų didesnio kultūros paveldo saugotojų dėmesio, investicijų, kad būtų atnaujinami dar iš Šuazelių laikų išlikę pastatai, ypač medinis dvaro pastatas, kas šiuo pastatu rūpinasi dabar?

 

– Šiuo metu Papilio dvaro perspektyva gana liūdna, nes dar Radvilų laikus menantis dvaras nesulaukia tikrųjų šeimininkų. Dvaro rūmuose paskutiniais sovietmečio metais ir Nepriklausomos Lietuvos pradžioje buvo įrengti socialiniai būstai, tad nors pastatas iš išorės dar atrodo pakankamai geros būklės, kol stogas nekiauras, vis dar stovi, tačiau vidus yra smarkiai suniokotas: išgriautos krosnys, vidinės durys sukūrentos vietoje malkų, grindų parketo yra išlikę tik fragmentai. Prieš keletą metų dvaro rūmas buvo privatizuotas, tačiau naujasis šeimininkas galėjo pirkti tik pastatą, bet nė gabaliuko žemės, kad nebūtų išdalintas didelis dvaro kompleksas. Toks pirkinys pasirodė visai neturintis perspektyvos, tad dabar jau keleri metai skelbiama, kad pastatas parduodamas, tačiau pirkėjo neatsiranda. Yra privatizuotas ir jau šiuolaikiškai pertvarkytas dvaro virtuvės pastatas (dabar čia tik po namu esantis didžiulis akmeninis rūsys mena buvusią šio pastato paskirtį). Dalis ūkinių pastatų, kadangi jie ilgą laiką priklausė kolūkiui, buvo atiduota buvusiems kolūkiečiams, tačiau šiandien retai kuriam iš jų tie pastatai bėra reikalingi, nes kaime yra likę tik stambieji ūkininkai.

Teritorijos priežiūra priskirta seniūnijai, tačiau ji neturi resursų nykstantiems statiniams prižiūrėti,  teritoriją prižiūri labai minimaliai. Prieš daugybę metų, kai kaimuose dar tik kūrėsi bendruomenės, bandžiau belstis į seniūniją, sakydama, kad reikėtų bandyti bent jau dvaro rūmo pastatą kaip nors atiduoti bendruomenės globon, kad ten kurtųsi bendruomenės namai (tokiu būdų būtų galima pritraukti investicijas ir rūmą išsaugoti). Bet tąkart seniūnijos darbuotoja pasakė, kad šis pastatas šiuo metu yra praradęs bet kokią vertę, nes sovietmečiu jis buvo saugotinas kaip buvęs revoliucinio komiteto pastatas (1918 m. Kazys Binkis kaime bandė vietinę tarybą organizuoti), o dabar jis nebesaugotinas… Vėliau buvo etapas, kai savininkų neturintys ir neprižiūrimi paveldo objektai tiesiog lėtai nyko, privatizavimo mechanizmas nebuvo greitai sukurtas. Dabar nei seniūnija, nei savivaldybė jokio dvaro gelbėjimo plano neturi, o rūmą nusipirkęs savininkas laukia kito pirkėjo.

Nežinau, ar atsiras koks drąsuolis, kuris norėtų įsigyti visą dvarą su daugiau nei 21 ha teritorija ir krūva nykstančių pastatų, kai toje teritorijoje yra statinių, jau turinčių savo šeimininkus. Reikėtų labai geros įveiklinimo idėjos, didžiulio kapitalo, beprotiško entuziazmo ir ne mažesnės kantrybės, žinant kiek biurokratinių kliūčių laukia norint pradėti tvarkyti kultūros paveldo objektą… Nebent savo senelių buvusios nuosavybės sugrįžtų ieškoti Irenos palikuonys…

 


Dėkoju už pokalbį

 

Editą Lansbergienę kalbino Danutė Mukienė

 

Nuotraukose – 2021 m. išleistos knygos „Grafai de Šuazeliai-Gufjė: Plateliai-Papilys“ viršelis ir Papilio dvaro centrinio pastato fragmentas (nuotrauka iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių) 

 

Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 8 d.

 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“


 

Smush Image Compression and Optimization