Šiemet, kai Alsėdžių bendruomenė vykdo garbingą misiją, siekdama pateisinti mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardą, kultūriniam turizmui čia tenka ypatingai svarbus vaidmuo. Ši gyvenvietė verta dėmesio ne tik tokia proga. Kalbėdami apie Alsėdžius pirmiausiai prisimename, kad nuo 1421 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas šią gyvenvietę ir jos žemes priskyrė Medininkų (Žemaičių) vyskupijai, ši vietovė iki XIX a.. vidurio buvo Žemaičių vyskupų centrinė valda, čia Žemaitijos vyskupai reziduodavo – visą šį laikotarpį Alsėdžiai buvo Žemaičių dvasinis centras[1]. Toks gyvenvietės statusas daug kuo lėmė ir miestelio raidą, jo architektūrą. Gyvenvietė susiformavo susijungus dviem kaimams – Elksodai ir Auksodai. Yra pagrindo manyti, kad senovėje jose būta pagonių šventyklų.
Kraštovaizdis čia kalvotas. Ši puikiai tvarkoma, šiaurės rytinėje Plungės rajono teritorijoje esanti, žalumoje paskendusi, vingriomis gatvelėmis išraižyta Plungės rajono gyvenvietė yra įsikūrusi vaizdingoje vietoje, prie Sruojos (Varduvos intakas) ir mažai kam žinomo Elkas upelio. Ji – apie 13 km į šiaurės vakarus nuo Žemaitijos sostinės Telšių. Šis spindulinio plano, savaimingai susiformavęs miestelis yra Alsėdžių seniūnijos ir parapijos centras. Čia gyvena apie 900 gyventojų (2018 m. duomenys). Pagrindinės miestelio architektūrinis akcentas – jo centre, ant dabar vadinamo Alkos kalno stovinti viena didžiausių ir įspūdingiausių Lietuvos medinių bažnyčių. Ši į barokinę bebokštę baziliką panaši Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, kaip ir šalia jos šventoriuje esanti varpinė pastatyta 1793 metais. Bažnyčioje – 8 puošnūs, paauksuoti barokiniai mediniai altoriai. Šoniniame altoriuje – vertingas XVIII a. nutapytas Šv. Šeimos paveikslas. Prie bažnyčios yra veikusi altarija. Verta prisiminti, kad nepaisant to, jog Alsėdžiuose net 300 metų gyveno vyskupai, bažnyčia apie 200 metų buvo dengta šiaudais. Varpinėje – J. Delamarso dirbtuvėje 1679 m. išlietas 191 kg sveriantis žalvarinis varpas. Pagrindiniai šventoriaus vartai – barokinio stiliaus.
Daug metų Alsėdžiuose yra buvęs Alsėdžių dekanato centras.
Alsėdžiuose veikia Stanislovo Narutavičiaus gimnazija (1951–2015 m. – vidurinė mokykla, 2015–2017 m. – gimnazija), Žemaičių Kalvarijos kultūros centro filialas – kultūros namai, savo istoriją skaičiuojantys nuo 1948 m., turtinga biblioteka (nuo 1947 m.), paštas, veikia kelios nedidelės kitos įmonės ir įstaigos.
Šį kraštą garsina nemažai iškilių asmenybių. Tarp jų – ir vargonininkas, chorvedys Steponas Dargis (1888–1965), kunigas, bibliofilas, rezistencinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys, ilgametis Alsėdžių parapijos klebonas Vaclovas Stirbys (1912–1982), XIX a. pab.–XX a. gyvenęs ir kūręs savamokslis liaudies meistras, dievdirbys Kazys Varnelis, jo sūnus – Lietuvos ir išeivijos dailininkas, kolekcininkas, bibliofilas. Vėlyvojo modernizmo atstovas Kazys Varnelis (1917–2010), medikas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius Remigijus Žaliūnas (g. 1961 m.), visuomenės veikėjas, ekonomistas, savivaldybininkas Jackus Sondeckis-Sonda (1893–1989). Alsėdžių kapinėse yra palaidotas netoli Alsėdžišų Brevikių kaime buvusiame dvare gimęs 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius (1862–1932), JAV lietuvių veikėjas Juozas Šmotelis ir daug kitų iškilių žemaičių.
Miestelis žavi prie gatvių išsirikiavusiais mediniais liaudiškos architektūros namais, vietinių gyventojų gražiai tvarkomomis sodybomis. Gyvenvietės centre – netaisyklingos formos aikštė, į kurią sueina pagrindinės miestelio gatvės. Iš čia keliai veda į Telšius, Platelius, Žemaičių Kalvariją, Lieplaukę, Plungę.
Kalvotas Alsėdžių apylinkių kraštovaizdis. Netoli miestelio dunkso Alsėdžių miškas. 3 km nuo Alsėdžių – Brevikių kaimas. Čia buvęs dvaras priklausė senai žemaičių bajorų Narutavičių giminei. Šiame dvare gimė ir jau minėtas „Alsėdžių respublikos“ kūrėjas, 1917 m. Lietuvos tarybos narys, 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius (1862–1932). Jo brolis Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo mokslininkas, profesorius, 1922 m. išrinktas pirmuoju Lenkijos respublikos prezidentu, nužudytas antrąją dieną po išrinkimo į prezidentus.
2 km nuo Alsėdžių – Šonių kaimas. 1870 m. lapkričio 12 d. čia gimė kitas Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius.
Alsėdžiuose žmonės kalba gražia žemaitiška šneka „dounininkų“ patarme.
Gyvenvietės pavadinimo kilmę vietos gyventojai aiškina paprastai. Atseit, seniai seniai šią vietovę pasiekęs keliauninkas sutikto senolio paklausęs, kokia čia vieta („Kuokė če vėita?“). Senolis klausimą blogai nugirdęs, tad pamanęs, kad jo klausia, ką čia veikiąs („Kon če veiki?“), tad, nieko nelaukęs, jam ir atsakęs:„Al’ siedu“ (lietuviškai tai reiškia nagi sėdžiu). Nuo tada šiai vietovei ir prigijęs žemaitiškas Alsiediu (lietuviškas – Alsėdžių) pavadinimas.
Tad, jei išgirsite žemaitiškai sakant Alsiedē, Alsiediu, Alsiedems, Alsiedius, Alsiediūs, žinokite, kad kalba eina apie Alsėdžius. Na o šis miestelis, kaip 1930 m. rašė „Tevynės sargas“, „yra nemažokas. Anksčiau budavotas, nei atvyko kryžiokas“.
Lankyti objektai Alsėdžių miestelyje
- XIII a. vid.–XX a. I p. susiformavusi Alsėdžių miestelio istorinė dalis.
- I tūkst.–XIII a. trikampio formos Alsėdžių piliakalnis (vadinamas Žvėrinyčia), ant kurio vėlesniais metais buvo pastatyta Žemaičių vyskupų rezidencija, kuri čia veikė nuo 1465 m. iki XIX a. vidurio. Dabar čia stovi sovietmečiu pastatyta mokykla.
- X–XIII a. Alsėdžių kapinynas (vadinamas Dokšo rėžis).
- 1793–1907 m. suformuotas Alsėdžių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios statinių kompleksas.
- Alsėdžių šventoriuje esantis Žemaičių vyskupo Jono Krizostomo Gintilo, mirusio 1857 m. liepos mėn., kapas (ant jo yra pastatytas antkapis su Švč. Mergelės Marijos skulptūra).
- Iki XIX a. vid. pastatyta Alsėdžių bažnyčios šventoriaus koplyčia.
- XVIII a. pab. pastatyta Alsėdžių kapinių koplyčia.
- 1932 m. mirusio 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Narutavičiaus, 1941 m. žuvusių Rainių kankinių Stepono Bubelės, Leono Kuso ir Jono Miliaus kapai Alsėdžių kapinėse.
- 1941 m. Alsėdžiuose nacių nužudytų žydų holokausto vieta.
- 1990 m. pastatytas paminklas 1940–1953 m. represijų aukoms atminti (autorius – Antanas Vaškys)
- 1995 m. sukurtas skulptūrinis koplytstulpis, skirtas Alkos ir Šatrijos partizanams atminti (autorius – tautodailininkas Jonas Kuodis)
- Paminklas Alkos ir Šatrijos partizanų laidojimo vietoje (2004 m., dizaineris Romas Navickas, architektė Viktorija Molienė)
- Alsėdžių ežeras (5 km nuo miestelio).
Naudota literatūra:
- Petras Gaučas, „Alsėdžiai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1, Vilnius, 2001, p. 387.
- Vincentas Juzumas, „Alsėdžiai, Alsiejej. Ełksoda“, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013, p.325–328.
- Bronius Kviklys, „Alsėdžiai“, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania., Telšių vyskupija, t. 1, Chicago, 1980, p. 94.
- Bronius Kviklys, „Alsėdžiai“, Mūsų Lietuva, t. 4, Bostonas, 1964, p. 47–54.
Parengė Danutė Mukienė
Danutės Mukienės nuotraukoje – Alsėdžių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios centrinio altoriaus fragmentas
_________________________
[1] Alsėdžių žemėms priklausė ir Lieplaukės dvaras, kuriame laisvu laiku, pradedant vyskupu Mikalojumi Dzieržgavięiu ir baigiant vyskupu Martynu III, kartais leisdavo laiką Žemaičių vyskupai. Lieplaukės dvaras buvo pačiame Žemaičių vyskupams priklausiusių žemių pakraštyje.
Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 9 d.
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“