Kasdien lieka vis mažiau šių metų kalendoriaus lapelių. Čia pat ir Naujieji metai…
Kalėdos jau kuris laikas mūsų kraštuose nustelbia prieš ir po jų einančias metų pabaigos kalendorines šventes. Visos dovanos, visi ateinančių metų palinkėjimai išdalinami per Kalėdas. Dabar Naujųjų sutikimo naktį dažniausiai būrin renkasi draugai, keliamos šampano taurės, dangų nušviečia fejerverkai ir skrieja sveikinimai bičiuliams bei artimiesiems. Kai kas linkęs Naujuosius sutikti ir gamtoje, svečioje šalyje, na o kai kas – tiesiog savo namuose vienas arba su šeima – prie televizoriaus ir pan.
Na o kaip būdavo anksčiau? Kokios yra senosios Naujųjų metų sutikimo tradicijos Žemaitijoje?
Bandydami atsakyti į šį klausimą, atsivertėme 1942 m. Telšiuose leisto savaitraščio „Žemaičių žemė“ sausio 3-osios dienos numerį, kurio 3 puslapyje išspausdintas H. Veit. save įvardijusio autoriaus tekstukas „Nauji Metai (Naujų Metų papročiai senovėje)“, kuriame yra ir žinių apie tai, kaip senovėje žmonės skaičiuodavo laiką, kokie buvo mėnesių pavadinimai. Pateikiame šios publikacijos fragmentą:
Mūsų senoliai Naujus Metus švęsdavę kaip Kalėdų tęsinį. Vakarai nuo Kalėdų iki Naujųjų Metų buvę laikomi kaip šventi ir jokie sunkūs darbai, net siūlų verpti tuo laikotarpiu nebuvę galima. Per Naujuosius Metus buvusios valgomos lyg ir antrosios kūčios su aplotkomis (kalėdaičiais). Kadangi Naujieji Metai seniau mažai kuo skyrėsi nuo Kalėdų švenčių, tai daugelį kalėdinių papročių, burtų ir prietarų buvę galima užtikti ir per Naujuosius Metus.
Be to, mūsų senoliai senuosius metus palydėdami per visą kaimą iš kiemo į kiemą vilkdavę blukį (rąstą) dainuodami:
„Tabalai, tai, tai, tai, / judinu senus kautus, up, up, up, / sudaužk rankų delnus“.
Sutikdami Naujuosius Metus tą blukį sudegindavę kaip sunkų praėjusį metą, laukdami, kad ateinantieji metai bus lengvesni, laimingesni.
Mūsų istorikas Simonas Daukantas rašo, kad senovės lietuviai, sutikdami Naujus Metus, į trobos sieną kalė vinį ar ragą, o burtininkas į žinyčios sieną plytą mūrijo – kaip ženklą, kad vieni metai jau praėję. Dar ir šiandien Žemaitijoje rasime trobose sienų, kuriose net po dvi eiles prikalinėta vinių ir briedžio ragų.