Kelias į Palangą… Jis visada traukia. Kaip ir pati Palanga. Jos kopos, pušynai, vasaros karščiu alsuojančios kurorto gatvelės ir begalinė erdvė, atsiverianti prie jūros. Visa kita – vėliau, kai, pasisveikinęs su jūra, atgavęs jėgas, pasimėgavęs saulės ir vandens teikiamas malonumais, pasivaikščiojęs sakų kvapais prisodrintais pajūrio pušynais, pasuki gatvelėmis, kurios pamėgtos nuo vaikystės, daugybę kartų išvaikščiotos poilsiaujant.
Atvažiuoji, sugrįžti į Palangą lyg į savo namus ir ieškai čia to, kas tau priimtina, įprasta, ko pasiilgsti.
Palanga – didžiausias Lietuvos kurortas, pasienio bei pajūrio miestas, simbolinė Lietuvos vasaros sostinė. Ji vienas iš seniausių miestų Lietuvoje – 2023-aisiais pažymėsime Palangos pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770 metų sukaktį. Na o kaip kurortas ji tik neseniai pradėjo skaičiuoti savo trečią šimtmetį.
Vaizdą, kokia buvo Palanga senovėje, vykdydami archeologinius tyrimus, kasmet vis labiau patikslina mokslininkai. Na o mes, nusileidę nuo Birutės kalno, kur, kur, pasak šio pajūrio krašto senovės istoriją tyrinėjančių mokslininkų, būta poleastronominės stebyklos ir pagonių šventyklos, persikelkime į mietelio centrą.
Iš išlikusių žemėlapių matyti, kad Palangos centras XV–XVI a., kaip ir vėlesniais metais, formavosi prie kelio, ėjusio iš Klaipėdos į Kuršą, toje vietoje, kur kelias kirtosi su Rąžės (Ronžės) upe. Yra išlikęs 1661 m. vokiečių pasiuntinybės, vykusios į Šventąją, nario Johano Šturmo piešinių albumas, kuriame Palangos bažnyčia pavaizduota medinė, kryžiaus plano, su nedideliu bokšteliu vietoje kupolo. Visai šalia jos piešinyje matosi ir nedidelė medinė varpinė. Spėjama, kad jame gali būti pavaizduota jau nebe pirmoji krikščionių katalikų bažnyčia, pastatyta Palangoje.
XVII a. planuose Senoji Palanga parodyta jau kaip gyvenvietė, turinti apie pusantro varsto ilgio gatvę, kurios viena pusė užstatyta kaimiško tipo mediniais namukais.
Vaizdą apie XVIII a. pabaigos Palangą padeda susidaryti išlikę 1738, 1756, 1781, 1794 m. Palangos seniūnijos inventoriai. Itin iškalbingi 1781 m. inventoriuje įdėti planai. Juose matyti, kad tuo metu Palangą, turėjusią 70 miestelio sklypų ir pastatų, sudarė dvi netoli jūros kranto išsidėsčiusios ir nedaug viena nuo kitos nutolusios gyvenvietės – Naujoji Palanga (52 sklypai) ir Senoji Palanga (18 sklypų).
Naujojoje Palangoje buvo viena gatvė. Abiejose jos pusėse stovėjo namai. Ši gatvė ėjo lygiagrečiai jūrai ir kirto Rąžės upę. Šiaurės vakarinėje gatvės pusėje stovėjo bažnyčia, klebonija, davatkoms priklausę nameliai, čia buvo ir bažnyčios bei klebono žemės sklypai. Šiaurinėje
Naujosios Palangos dalyje stovėjo svarbiausių valdžios įstaigų pastatai, gyveno keletas amatininkų. Vakarinėje dalyje buvo susitelkusi miestelio varguomenė, o rytinėje – žydai (jų teritorija planuose išskirta ir vadinama Žydų miestu, kuriame tuo laikotarpiu galėjo būti apie 15–20 sklypų). Čia stovėjo ir žydų maldos namai (škala).
Senoji Palanga planuose pažymėta į šiaurę nuo Naujosios Palangos, už Naglio kalno. Čia pastatai taip pat buvo išsidėstę palei kelią. Arčiau Naujosios Palangos jie stovėjo abiejose kelio pusėse, o šiaurinėje dalyje – tik jūros pusėje. Tuo metu, kaip ir vėliau, didžioji dalis gyvenamųjų namų Palangoje buvo mediniai.
1738 m. inventoriuje jau minima Palangos dvarvietė. Jos liekanos surastos 2014 m. vykdant archeologinius tyrimus buvusios vasaros estrados teritorijoje.
XIX a. I p. Palangos inventoriai rodo, kad tuo metu Palanga buvo išlaikiusi ankstesnį savo išplanavimą – ji ir toliau formavosi kaip linijinio plano miestelis prie kelio Karaliaučius–Klaipėda–Ryga. Tuo metu čia taip pat vis dar buvo dvi gyvenvietės – Naujoji Palanga ir Senoji Palanga. Jos savo dydžiu, sklypų skaičiumi beveik nesiskyrė tuo tų, kurios pavaizduotos XVIII a. planuose.
1816 m. Palangoje jau buvo keletas mūrinių pastatų: pasienio sargybos būstinė, muitinė, iždo namai, vėjinis malūnas, užeigos namai. Visi kiti pastatai – mediniai, dažniausiai vienaukščiai. Krikščionių katalikų bažnyčia, kaip ir anksčiau, stovėjo Naujojoje Palangoje, o į šiaurę nuo jos jau buvo susiformavęs žydų gyvenamasis rajonas. Rąžės upelio pietvakariniame krante buvo senosios palangiškių kapinės, o žydus laidodavo pietinėje miestelio dalyje, pačiame miško pakraštyje veikusiose kapinėse.
Žydų gyvenamojo rajono teritorijos rytinėje dalyje tuo metu jau formavosi aikštė, prie kurios buvo pastatyta mokykla, pirtis, sinagoga.
Palanga tuo metu labiau panašėjo ne į miestelį, o į kaimą, kuris turėjo bažnyčią, paštą, muitinę, pasienio punktą ir keliasdešimt gyvenamųjų namų, išsidėsčiusių palei vieną pagrindinę gatvę (kelią). Nuo jos keliose vietose buvo atsišakojusios nedidelės gatvelės, prie kurių spietėsi po kelias sodybas.
Gyvenvietė buvo nedidelė, nepritaikyta atvykstančiųjų poilsiui. Laikui einant gyvenimas čia ėmė sparčiai keistis ir kuo toliau, tuo plačiau Lietuvoje ir Lenkijoje ėmė sklisti žinia, kad Palanga –poilsiui ir sveikatos stiprinimui tinkama vieta.
XIX a. 3 dešimtmetyje (1824 m. liepos mėn. 13 d.) Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais iš generolo Ksavero Pranciškaus Niesiolovskio (1773–1843) nusipirko Rusijos caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761–1839), sumokėjęs už ją 177 171 sidabro rublius. 1839 m. Mykolui Tiškevičiui mirus, Palangą pradėjo valdyti jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1805–1844). Po jo mirties Palangos šeimininku tapo Juozapo sūnus Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Šiam mirus, Palangos dvarą perėmė jo sūnus Feliksas Tiškevičius (1870–1933). Na o jam mirus, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Palangos dvaru rūpinosi jo žmona Antanina Sofija Tiškevičienė (1870–1951) ir jų sūnus Stanislovas Marija Tiškevičius (1907–1974). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iki pasitraukdamas iš Lietuvos (1941 m.) Palangos dvaro reikalais rūpinosi Antaninos ir Felikso Tiškevičių sūnus Alfredas Tiškevičius (1913–2008).
***
Taigi, XIX a. 3 dešimtmetyje Palangoje prasidėjęs grafų Tiškevičių amžius tęsėsi daugiau negu šimtą metų. Su grafų Tiškevičių vardu siejama ir Palangos kaip kurorto istorijos pradžia.
Tiškevičiai, siekdami Palangą paversti visoje Baltijos pakrantėje garsiu kurortu, iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Daug kas keitėsi ir be jų valios.
Šeimininkaujant grafams Tiškevičiams, kurortą, ypač jo centrą, keletą kartų niokojo ugnis. Tik muitinė ir dar keletas kitų didesnių pastatų išliko po gaisro, kurį 1831 m. balandžio 8 d. Naujojoje Palangoje sukėlė jos apylinkėse veikę sukilėliai. Po jo, kad ir sunkiai, bet gana greitai Palanga atsistatė. Miesto architektūrai šis gaisras savotiškai išėjo į naudą – senų, daug kur gerokai apšiurusių ir į žemę pradėjusių smegti medinių pastatų vietoje iškilo kad ir paprastos architektūros, bet erdvesni, dažniausiai vienaukščiai mediniai namai.
XIX a. viduryje Palangai buvo suteiktas miesto statusas. 1861 m. Naujosios Palangos dalyje jau buvo susiformavusios dvi pagrindinės gatvės, veikė turgus, kaip ir anksčiau, stovėjo medinė katalikų bažnyčia, sinagoga. Miestelyje veikė 5 parduotuvės, 4 užvažiuojamieji namai, 12 karčemų. 1863 m. Palangoje būta 146 gyvenamųjų namų, 1868 m. – 161.
Jau 1665 m. ant Birutės kalno stovėjusią medinę koplyčią 1869 m. pakeitė nauja, pastatyta pagal Rygoje gyvenusio prūsų architekto Karolio Majerio projektą (koplyčia rekonstruota 1976 m. ir tebestovi iki šiol).
Analizuojant, kaip Palangos teritorijoje keitėsi statiniai vienoje ar kitoje vietoje, pažymėtina, kad daugumoje vietų jie, kad ir keisdami savo formas, funkcijų dažniausiai nekeitė. Tai pasakytina ir apie Birutės kalną. Pagonybės laikais čia degė amžinoji ugnis, o įsitvirtinus krikščionybei, įvairiais laikotarpiais stovėjo tai kryžius, tai koplytstulpis, koplytėlė, o kartais ir viena, ir kita. Senoji Birutės kalno koplyčia buvo vadinama šv. Jurgio vardu. Sunykus senajai, 1753 m. koplyčia buvo atnaujinta (perkelta iš Šventosios). Statant dabartinę neogotikinę mūrinę koplyčią, daug kuo prie jos atsiradimo prisidėjo tiek grafai Tiškevičiai, tiek ir Palangoje dirbęs kunigas Konstantinas Steponavičius (1826–1870). Kalno sutvarkymu 1870 m. rūpinosi kunigas J. Šarkauskis. Tuo laikotarpiu buvo padaryti ir laiptai į kalną, jo pašlaitėse pasodinta nemažai medžių. Vėlesniais metais, tvarkant Birutės kalną, rekonstruojant parką, mediniai laiptai ne kartą buvo atnaujinami. Šiandien jie gerokai stabilesni, tačiau, kaip ir anksčiau, – mediniai.
XVIII a. pab. tolesnį Palangos vystymąsi daug kuo nulėmė šie įvykiai: 1791 m. Varšuvos ketverių metų seimas Palangai kaip karališkam miestui suteikė Magdeburgo teises; 1795 m. po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo Palanga įėjo į Vilniaus gubernijos sudėtį; 1819 m. Palanga prijungta prie Kuršo gubernijos.
XIX a. pab. didžioji dalis Palangoje stovėjusių gyvenamųjų namų buvo mediniai, stačiakampio formos, pagrindiniu fasadu atkreipti į gatvę, dažnai – su atviro tipo prieangiais. Nuo kitų Žemaitijos regiono miestelių gyvenamųjų namų jie skyrėsi gausesniais dekoro elementais. Kiaurapjūviu augaliniu ornamentu buvo dekoruojami pastatų frontonai, ypač puošnūs būdavo prieangiai. Palangoje lietuviai dažnai statydavo dviejų galų gyvenamuosius namus. Juos į dvi dalis skyrė kaminas ir priemenė.
XIX–XX a. sandūroje Palangos miestelyje stovėję žvejų gyvenamieji namai buvo mažesni, nedaug dekoruoti. Jie gerokai skyrėsi nuo tų, kurie stovėjo palei jūrą išsimėčiusiose žvejų sodybose. Iš ano meto nuotraukų matyti, kad arčiau jūros buvusių žvejų nameliai nedidukai, neįmantrūs, gana vargani, dažniausiai dengti nendrėmis arba skiedromis – tokių šiandien jau visame Lietuvos pajūryje nepamatysi.
Miestelio centre stovėję mediniai namai iš gatvės pusės dažniausiai neturėdavo gonkelių, tik vienas kitas puikuodavosi mansarda. Lentelėmis apkaltų pastatų fasado sienų nedažydavo.
Žydų rajone, kur veikė parduotuvės, dirbtuvės, gyvenamieji namai buvo mažiau dekoruoti negu pardėtoje kurti Palangos kurortinėje zonoje.
Grafai Tiškevičiai, Palangoje pradėję formuoti kurortą, savito architektūros stiliaus čia nesukūrė – statė vilas ir kitus kurorto reikmėms reikalingus pastatus, kurių architektūra tuo laikotarpiu buvo būdinga ir kitiems Baltijos pajūrio, ypač Lenkijos, kurortams, didžiausių Lietuvos miestų kotedžams ir viloms, tradiciniams žemaičių krašto ir ypač pajūrio gyvenamiesiems namas, kuriems būdingas harmoningas žmogaus santykis su architektūra ir gamta.
Be mažų išimčių (kelių mūrinių vilų ir miestelio centre stovėjusių mūrinių valstybinių įstaigų bei gyvenamųjų namų pastatų) XIX–XX a. I p. Palangoje vyravo medinė architektūra. Kai kas iš architektūros tyrinėtojų teigia, kad tai – kaimo kultūros fenomenas ir kaimo tradicijų liekana. Tačiau akivaizdu, kad XIX a. pab. Palangoje didikų pradėtos statyti specialiai svečių poilsiui skirtos medinės vilos nėra kaimiškosios kultūros apraiška ir tradicinės valstietiškos buities reliktas. XIX a. II p. Palangoje pradėtos statyti vasaros poilsiui skirtos vilos ir gyvenamieji namai yra pajūrio krašto miestiečių urbanistinės kultūros pavyzdys, rodantis, kokia gali būti harmoninga gamtos, žmogaus ir architektūros simbiozė. Tai naujo tipo statiniai, papuošę šį pajūrio kampelį, vien savo išore kėlę poilsiautojų gerą nuotaiką, ugdę jų gerą skonį ir iki šiol darantys didelę įtaką kurorto architektūrai. Medis čia pirmaisiais kurorto formavimo dešimtmečiais buvo naudojamas kaip šio krašto tradicinė, nebrangi, meniškai vertinga, natūrali, kartu ir ekologiška statybinė medžiaga.
Tiškevičių dvaro pastatas, tuo metu stovėjęs pietrytiniame miestelio dalyje, ant pietinio Rąžės upelio kranto, taip pat buvo medinis, vieno aukšto, stačiakampio plano, su atviro tipo prieangiais. Nuo kitų palangiškių pastatų jis skyrėsi puošniu frontonu, prieangių dekoru, buvo šiek tiek didesnis ir erdvesnis.
XIX a. viduryje grafai Tiškevičiai Palangos kurortinę zoną pradėjo formuoti pietvakarinėje miestelio dalyje, teritorijoje tarp dabartinių Basanavičiaus, Vytauto bei Dariaus ir Girėno gatvių. 1848 m. čia buvo pradėtas sodinti parkas. Tiškevičiai užsakė šios kurortinės zonos projektą ir Palangos išplėtimo projektą. Pagal 1877 m. parengtą planą kurortinė zona turėjo būti padalinta į 4 vienodo dydžio sklypus. Nors ir ne viskas, kas numatyta šiame plane, buvo įgyvendinta, tačiau pagrindinius kurorto traukos centrus to meto projektuotojai buvo numatę teisingai. Svarbiausia kurorto gatve buvo pasirinkta dabartinė Basanavičiaus gatvė. Jos funkcijos nepakito iki šiol.
XIX a. 5 deš. šiame kvartale buvo pasodintas parkas, kurį vietos gyventojai dažniausiai vadindavo Senuoju Tiškevičių parku arba tiesiog Tiškevičių parku. Kai medžiai kiek paūgėjo, jis pradėtas pertvarkyti į įrenginių parką – čia buvo statomos atvykstančių svečių poilsiui pritaikytos medinės vilos, formuojama jų aplinka, įrengiami privažiavimai, statomi mažosios architektūros objektai (grybo formos, nendrėmis dengtos pavėsinės ir kt.). Čia skendėjo žaluma ir viskas alsavo gaiva. Yra pagrindo manyti, kad šio senojo Palangos parko pertvarkymo projektą parengė žymus prancūzų parkų architektas Eduardas Andrė, kuriam XIX a. pab. grafai Tiškevičiai, Birutės parke pradėję statyti nujus mūrinius rūmus, užsakė suprojektuoti šiuos rūmus supantį parką (dabar tai Birutės parkas, kurio priežiūra rūpinasi miesto savivaldybės įstaiga Palangos botanikos parkas). Pagal sumanymą rekonstruotas senasis Palangos parkas turėjo funkcionuoti kaip miškas-parkas, kurio įvairaus dydžio kvartaluose buvo statomos vilos ir vasarnamiai. Ši kurortinė zona į vieną visumą sujungė Palangos miestelį su naujuoju Palangos dvaro kompleksu.
Tiškevičių svečiams, vasarotojų poilsiui pritaikytos vilos Palangoje pradėtos statyti XIX a. II pusėje. Tiškevičiai pirmąjį svečių poilsiui ir apgyvendinimui skirtą pastatą, kurį pagal ano meto Europoje paplitusią tradiciją jau buvo galima vadinti kurhauzu, įrengę savo šeimos vasarnamyje, buvusiame vakarinėje Vytauto gatvės pusėje – teritorijoje, kurioje dabar yra Skulptūrų parkas. Neilgai trukus šis pastatas sudegė, jo nuotraukų nėra išlikę. Vietoje jo grafų Tiškevičių laikais buvo pastatyta vila „Zbyšekas“ (vėliau šios vilos virtuvė buvo perstatyta, naujasis pastatas pavadintas „Chilono“ vardu). Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, čia veikė Palangos pionierių stovykla. Ji buvo subombarduota pirmąją okupacijos dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Apie 1877-uosius metus prie dabartinių Basanavičiaus ir Vytauto gatvių sankirtos veikė kurorto restoranas-viešbutis (dabar daugelio pirmuoju kurhauzu vadinamas). Pietinė jo dalis buvo mūrinė, vakarinė – medinė. Pastatas akį traukė atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais, terasomis. Prie kurhauzo pietinės pusės stovėjo medinė rotondos formos pavėsinė. Kurhauzo restoranas buvo erdvus. Kurhauze papildomai dar veikė kavinė, skaitykla, dvi salės, skirtos koncertams ir kitoms pramogoms. XIX a. II p.–XX a. pr. šiam statiniui buvo lemta tapti pradėjusio kurtis Palangos kurorto centru ir vienu iš pagrindinių simbolių.
Kurhauze grafų Tiškevičių laikais čia formavosi savitas kurorto gyvenimo ir laisvalaikio stilius, čia kurorto aukštuomenė, inteligentija, svečiai rinkdavosi į šokių ir labdaros vakarus, spektaklius, muzikos įžymybių koncertus. Vasaromis kurhauze kasdien grodavo džiazo muzikantai, buvo galima pažaisti biliardą, pašokti, pasižiūrėti kino filmų. Čia svečiams buvo įrengti ir 23 kambariai, kuriuos nuomodavo atvykstantiems poilsiautojams. Palangos kurhauzas garsėjo gera virtuve. 1880 m. pastatas buvo rekonstruotas ir gerokai išplėstas. Kurhauzas sudegė 2002-aisiais. Atstatymo darbai dėl užsitęsusių teismų užbaigti tik 2018-aisiais. Dabar pastatas naudojamas kurorto kultūros reikmėms, čia veikia Palangos kultūros ir jaunimo centras.
Nuo kurhauzo link dabartinės Kęstučio gatvės, kaip ir anksčiau, šiandien eina takas, kurį palangiškiai Grafų Tiškevičių alėja pavadino. Ant šio tako, prie dabartinės Vytauto ir Simpsono gatvių kampo XIX a. II p. buvo pastatyta pirmoji Palangos vila – „Ursus“. Ji iškilo net anksčiau, negu jau minėtas 2018 m. atstatytas kurhauzas.
Suformavus Palangos kurortinę zoną, palangiškių ilgą laiką vadintą Įrenginių, Senuoju, Tiškevičių, Kurhauzo parku, jos teritorijoje imta statyti gražias medines kurorto svečių poilsiui pritaikytas vilas.
XIX–XX a. sandūroje vilas Palangos įrenginių parke, prie Kurhauzo, grafai Tiškevičiai statė planingai, suformuodami savotišką vilų alėją, kuri prasidėdavo prie šalia kurhauzo buvusio Vasaros teatro. Šios vilos dažnai būdavo pavadinamos Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus (1846–1916) literatūrinių personažų vardus – „Basia“, „Danusia“, „Ursas“ , „Lionginas“, „Zbiško“. Nė viena iš jų neišliko.
Netoli jau minėtos pirmosios poilsiui skirtos Palangos vilos „Ursus“, prie dabartinės Vytauto gatvės, stovėjo vila „Zbyšekas“. Ji, kaip jau minėta, buvo subombarduota pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną. Jos teritorijoje dabar yra įrengtas skulptūrų parkas, kuriame eksponuojami miestui padovanotos skulptūros ir kūriniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių.
XIX a. pab.–XX a. pr. miestas ėmė sparčiai keistis, ypač kurortinėje zonoje. Greta Tiškevičių pastatytų pirmųjų ir vėliau iškilusių Palangos vilų, kurių dauguma buvo arti jūros, netrukus vasaros poilsiui pritaikytus namus ėmė statytis ir kiti turtingesni Lietuvos žmonės, tarp jų ir Žemaitijoje gyvenę kunigaikščiai Oginskiai. Keletas tokių statinių iškilo ryčiau dabartinės Meilės alėjos. Greta medinės architektūros statinių atsirado ir keletas mūrinių.
Daugeliui ano metų medinių vilų būdingi tarpusavyje susipynę įvairių stilių – „šveicariškojo“, Zakopanės (Lenkija), baltiškojo, rusiškojo – bruožai. Šių pastatų architektūroje buvo nemažai ir žemaičių bei pajūrio krašto tradicinės medinės architektūros detalių.
Gražiausios ir turtingų poilsiautojų labiausiai mėgstamos buvo Palangoje XIX–XX a. sandūroje pastatytos „šveicariško“ – Šveicarijos kalnų trobelių (chalet) stiliaus vilos, kurių sienos buvo ne rąstinės, o pastatytos ant sijų karkaso ir apkaltos lentomis. Tokios konstrukcijos pastatai nebūdavo brangūs, tačiau labai išvaizdūs. Jie traukdavo žvilgsnį žaisminga architektūra, atviromis, lengvomis erdvėmis, vaizdingomis terasomis, verandomis, lodžijomis, balkonais, aukštais, nuožulniais daugiašlaiščiais stogais, gausia profiliuota, kiaurapjūve ornamentika, pastogių kraigais su statmenomis prikaltėmis ar ažūriniu dekoru.
Tuo laikotarpiu paplitusiam Zakopanės medinių namų stiliui buvo būdingos lengvos konstrukcijos, mansardos, lodžijos, įstiklintomis kelių aukštų verandos. Tokie pastatai turėjo simetrišką ir griežtą kompoziciją, frontonai su kolonomis paryškindavo jų pagrindinį įėjimą.
Palangoje didikų Tiškevičių ir jų aplinkos žmonių statytos vilos dažniausiai būdavo skirtos tik vasaros poilsiui. Žiemos laikotarpiu jose niekas negyvendavo. Daugelį tokių vilų kurortiniam sezonui atvykstantys poilsiautojai išsinuomodavo iš anksto.
Palangoje XX a. pr. buvo pastatyta nemažai ir kitokių, tradicinei žemaičių ir pajūrio krašto architektūrai būdingų gyvenamųjų namų, kurie vasaromis būdavo pritaikomi svečių poilsiui. Daugiausiai jų stovėjo kurorto šiaurės vakarinėje ir rytinėje dalyse. Statant šiuo namus dekoratyviniai motyvai buvo naudojami santūriai. Daugelis šių pastatų buvo su langinėmis, paprastais, kartais šiek tiek paįvairintos formos antlangiais. Šių pastatų planai nedaug kuo skyrėsi nuo Žemaitijos gyvenamųjų trobų planų, tačiau pastatų išorės kompozicijos būdavo lengvesnės, sienų plokštumos atviresnės.
Vienas iš įspūdingiausių žemaičių krašto tradicinės architektūros ir XIX a. pr. medinių Palangos statinių – Vytauto gatvėje gerai išsilaikęs medinis pirmosios Palangos vaistinės, kuri veikia iki šiol, pastatas. Iškilo jis 1827 metais. Vaistinės įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rygoje gimęs vokietis Vilhelmas Johanas Griuningas. Jis užpatentavo Palangoje iki šiol garsinančio originalaus 27 vaistažolių ekstrakto „Trejos devynerios“ gamybą. Tai viena pirmųjų vaistinių Lietuvoje.
Vytauto gatvėje vis dar stovi ir vienas iš pirmųjų grafų Tiškevičių Palangoje pastatytų vasaros poilsiui pritaikytų pastatų. Tai – „Baltojo angelo“ vila, pažymėta 78 numeriu.
XIX a. pab. Palanga vis dar buvo labiau panaši miestelį, negu į miestą. Su Kretinga ją jungė vieškelis. Tuo laikotarpiu nuo pagrindinės gatvės jau buvo atsišakojusios kelios didesnės gatvelės, ėjusios link jūros. Abipus jų stovėjo mediniai tradicinės žemaičių miestelių architektūrai priskirtini vieno aukšto gyvenamieji namai. Miestelio centre buvo nedidelė keturkampė turgaus aikštė, kurią supo bažnyčia, šventorius, karčema, paštas, muitinė ir gintaro fabrikas. Į pietryčius nuo bažnyčios buvo dvaro pastatas ir valsčiaus valdybos namas. Už gyvenvietės plytėjo miškas, senųjų palangiškių vadintas šventuoju Birutės mišku.
Nuo pat kurorto formavimo pradžios Tiškevičiai daug dėmesio skyrė poilsiautojų pramogoms. Prie Kurhauzo buvusiame Įrenginių parke, netoli savo senojo dvaro pastato, Tiškevičiai pastatė Vasaros teatrą. Šis pastatas, kuriame kurortinio sezono metu dažnai grodavo grafų Tiškevičių į Palangą iš Lenkijos ir Lietuvos miestų (dažniausiai Plungės, Rietavo) pakviesti koncertuoti pučiamųjų orkestrai, greitai sudegė, o jo vietoje sovietmečiu iškilo pusiau mūrinė Vasaros estrada, kuri 2013 m. pradėta rekonstruoti (dabar tai Palangos koncertų salė). M
inėtas senasis Vasaros teatras buvo medinis, turėjo du įėjimus, prie kurių buvo įrengti prieangiai, panašūs į gražiai kiaurapjūviais pjaustiniais dekoruotas Palangos viloms būdingas altanas. Beje, grafų Tiškevičių laikais Palangoje yra stovėję 3 teatrai (vienam sudegus, tapus netinkamu naudoti, būdavo pastatomas kitas).
XIX a. pab. Palangoje pradėta formuoti dabartinė Basanavičiaus gatvė, ilgą laiką vadinta Tiškevičių bulvaru (prospektu). Čia, palei Rąžės upelį, grafai Tiškevičiai 1877–1880 m. pastatė fachverkinių vasarnamių kompleksą, kurio dalis pastatų (5) yra išlikę iki šiol. Dabr dažniausiai juos užgožia iš gatvės pusės pastatyti laikini poilsiautojų aptarnavimui skirti statiniai, tad, eidamas Basanavičiaus gatve, šių išskirtinių Palangos senosios architektūros statinių gali net nepastebėti. Norėdamas juos apžiūrėti, turi patekti į jų kiemą.
Grafai Tiškevičiai mėgino atkurti Palangos kaip svarbaus XVI a. Baltijos pakrantės uostamiesčio tradicijas. Istorijos šaltiniai nurodo, kad Palangos uostą, kuris XVI a. konkuravo net su Rygos ir Klaipėdos uostais, 1701 m., prikalbinti pirklių, sunaikino švedai. 1705 m. laikinąja taikos sutartimi Lietuvai buvo uždrausta Palangoje eksploatuoti uostą, kad šis nesudarytų konkurencijos švedų valdytiems Kuršo ir Vidžemės uostams. Tai nereiškia, kad čia kalba eina apie Palangos uostą. Pasak istorijos tyrinėtojų, tas Palangos vardu vadinamas XVI–XVII a. veikęs uostas buvo Šventojoje, o Palangos uostus jis vadintas dėl to, kad tuo metu Šventoji, kaip ir Palangos gyvenvietė, priklausė tai pačiai Palangos seniūnijai.
1882 m. grafai Tiškevičiai Palangoje pastatė medinį tiltą į jūrą, 1884–1888 m. įrengė laivų prieplauką. Tais laikais apie 630 m ilgio tiltas stovėjo kiek piečiau dabartinio, jo galas buvo užriestas į šiaurę. Tokia tilto forma išliko iki šiol; ji padeda nuo bangų apsaugoti prieplaukoje stovinčius laivus. Gerokai sutrumpėjo tik sausumoje buvusi jo dalis. Anksčiau ji siekė pirmąjį pakrantėje stovėjusį pastatą, kuriame buvo didžiulis medinis prekių sandėlis (pakhauzas). Jis labiausiai pagarsėjo tuo, kad lietuviškos spaudos draudimo metais čia 1899 m. rugpjūčio 20 d. buvo suvaidintas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Lietuvoje – Keturakio „Amerika pirtyje“. Sandėlis neišliko, o jo vieta Palangoje simboliškai įamžinta skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtu paminklu, kuris yra Jūratės ir Kastyčio skvero šiaurinėje dalyje integruotas į atraminę sienelę.
Šiandien Palangos tiltas į jūrą, kad ir panašus į Tiškevičių laikų medinį tiltą, tačiau kartu ir kitoks. Medinis tik jo grindinys, visa kita – metalas ir gelžbetonis. Retas kuris palangiškis ar kurorto svečias jau prisimena matęs ant to tilto Tiškevičių laikais stovėjusią pavėsinę-altaną, skirtą poilsiui ir nuo lietaus pasislėpti. XIX a. II p.–XX a. pr. ji keletą kartų keitė savo formą. Šiandien ją primena pirmosios Palangos fotografės Paulinos Mongirdaitės 1905–1907 m. sukurtos nuotraukos. Jose matome, kad tuo laikotarpiu ši pavėsime buvo labai panaši į jau minėtą Tiškevičių pastatytą vasaros teatrą. Pavėsinė iš šonų buvo apjuosta medine dekoruota tvorele. Būta metų, kai šioje pavėsinėje rinkdavo mokestį už pasivaikščiojimą tiltu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėta planuoti ant tilto įrengti kavinę-restoraną, tačiau to kol kas nepadaryta.
Ant šio tilto, kuris dabar skirtas pasivaikščiojimams, Tiškevičių laikais yra buvęs nutiestas ir siauras geležinkelis, kuriuo atveždavo prekės į prie tilto veikusią prieplauką, kurioje švartuodavosi Juozapo Tiškevičiaus turėtas 12 vagonų talpos garlaivis „Phoenix“ („Feniksas“). 1893–1895 m. jis reguliariai iš pradžių – du, vėliau – vieną kartą per savaitę plaukdavo maršrutu Palanga–Liepoja–Palanga, gabendamas keleivius, javus, kitus maisto produktus ir grafams Tiškevičiams priklausiusioje Vilimiškės dvaro plytinėje pagamintas plytas. Šis vietos gyventojų siauruku vadintas geležinkelis ėjo nuo grafo Tiškevičiaus plytų degyklos aplink senąjį jo sodą iki tilto ir tiltu iki pat jo galo. Antroji to geležinkeliuko šaka ėjo Rąžės paupiu, buvusios vadinamosios švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu iki Tiškevičiaus arklidžių bei sandėlių ir netoli Rąžės upės tilto pasukdavo link Liepojos-Klaipėdos kelio. Vagonus traukdavo arkliai. Vasaros metu siaurukas būdavo naudojamas vasarotojų pramogoms. Dabartine Kęstučio gatve buvo pravestas net tramvajus. Kurortinio sezono metu siauruku atviruose vežimėliuose vežiodavo svečius. Tramvajus važiuodavo tais pačiais bėgiais, kuriais ne sezono metu veždavo plytas iš Vilimiškės prie Tiškevičių įrengtos prieplaukos. Siaurasis geležinkelis ir tokios kurorto svečiams teikiamos pramogos, kaip pasivažinėjimas tramvajumi, – jau Palangos istorijos dalis. Sunyko tai kartu su grafų Tiškevičių palaipsniui išblėsusia viltimi atgaivinti Palangos kaip uostamiesčio šlovę.
Tiškevičiai ilgesnį laiką išlaikyti Palangos prieplauką, nuolat kovoti su mūsų pajūryje kylančiomis audromis, slenkančiu smėliu neįstengė, nes tam reikėdavo itin daug pinigų. Tad, nutraukę laivininkystę, grafai visą savo dėmesį sukoncentravo tolesnei kurorto plėtrai, o tiltas buvo paliktas poilsiautojų pramogoms.
Dalis XIX–XX a. sandūroje kurorte buvusių populiarių pramogų einant laikui buvo primiršta. Paskutiniais dešimtmečiais atgaivintos iki pat Antrojo pasaulinio karo kurorte buvusios labai populiarios arklių lenktynės, pučiamosios muzikos koncertai Palangos parko rotondoje. Iki mūsų dienų išliko ir anais laikais tarp poilsiautojų buvęs populiarus pasivažinėjimas po Palangą arklių traukiamomis karietomis (bričkomis).
Tik XIX a. pab.–XX a. pr. sukurtose nuotraukose ir išleistuose atvirukuose galime pamatyti, kaip tuo metu atrodė Palangos paplūdimys ir kokios čia buvo maudymosi tradicijos. Palangoje galiojo taisyklės, kuriose būdavo nurodyta, kas kur ir kokiomis valandomis maudosi. Buvo laikotarpis, kai ponios į jūrą kitiems matant nebrisdavo. Tokioms maudynėms buvo skirtos uždaros, langų neturinčios medinės kabinos (maudymosi vežimai) su nuo saulės ir lietaus apsaugančiais stogeliais, kurias į jūrą įtraukdavo arkliai. Vasaros metu tokių kabinų pliaže stovėdavo eilė. Savo forma jos buvo kiek panašios į dabar pliažo teritorijoje stovinčias persirengimo kabinas, tik buvo ne stačiakampės ir kiek aukštesnės. Laikui einant, demokratėjant požiūriui į poilsį prie jūros, šių maudymosi kabinų pliaže neliko.
Tik iš XIX a. pab.–XX a. pr. nuotraukų, spaudoje paskelbtos informacijos šiandien galime sužinoti ir apie to laikotarpio Palangos paplūdimyje naudotas poilsiavimui skirtą kitą paplūdimio infrastruktūrą, tarp jų ir krepšius, į kuriuos atsisėdus buvo galima pasislėpti nuo saulės ir gėrėtis jūra.
Apie 1911-uosius metus Palangos paplūdimyje kitų Europos kurortų pavyzdžiu ant polių buvo pastatytos pirmosios stacionarios šaltosios maudyklos. Jų buvo dvi: kiek į pietus nuo tilto į jūrą, ties Senkevičiaus gatvės pabaiga – pirmos klasės, o į šiaurę nuo tilto, netoli Rąžęs žiočių, – kiek paprastesnė ir mažesnė – antros klasės. Tai buvo „U“ raidės forma išdėstytų persirengimo kabinų, turinčių stačiakampius langus, statinio kompleksas. Maudyklos vidinę dalį juosė platforma. Į ją būdavo patenkama iš minėtų persirengimo kabinų. „Per vidurį buvo kiek aukštesnis ir erdvesnis paviljonas, kampuose – pora bokštų, o kita pora aukštų bokštų kilo sparnų galuose, nuo kurių į jūrą nusitęsusios platformos leido komfortiškai nulipti į vandenį. Iš pradžių abu aukštieji bokštai turėjo apžvalgos galerijas, juosiančias jų viršutinį aukštą, tačiau jos greitai išnyko.“[1]
Tokiam pastatui kasmet nemažai žalos padarydavo siaučiantys jūros vėjai ir štormų metu paplūdimius niokojančios bangos. Dėl to beveik kasmet šias maudyklas reikėdavo atnaujinti, einant laikui jos keitė formą.
Małgorzata. Omiłanowska knygoje „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (p. 142) cituoja tokį Noros Valickos Palangos maudynių šaltame jūros vandenyje XIX a. pab.–XX a. pr. apibūdinimą:
„Dabartinės Palangos savininkas parodė didelį supratingumą, stengdamasis palengvinti maudynes šaltame vandenyje ir įtikti nepastoviems publikos įgeidžiams. Iš pradžių kiekvienas turėdavo išsinuomoti būdelę, kurią pats raktu užrakindavo, pats šluodavo beržine šluota ir atsinešdavo vandens smėliui nuo kojų nusiplauti, grįžus iš vandens. Vėliau dabartinis savininkas perkėlė maudynes į bendrą grupę ir paskyrė tarnų. Paskui, praeidamas įvairius etapus, publikai pageidaujant pradėjo naudoti kabinas ant ratų, jūron įvežamas, kad būtų „kaip užsienyje“. Paaiškėjo, kad ir šito būdo negana, ir dabar prie jūros stovi patogus paviljonas, toks, kokių įrengta Rygos pakrantėje. Yra tarnai, laikrodis, vėliavėlė, iš toli parodanti moterų ir vyrų valandas, laipteliai tiesiai į jūrą, apsaugos lynas, valtis ir gelbėjimo pagalvė, plaukiojimo diržų nuoma, žvejys skęstantiems gelbėti, bauda už plaukimą per toli ir signalas, bet vis dar pasitaiko nepatenkintų balsų.“[2]
Toliau M. Omiłlanowska pažymi, kad „Ant jūroje iš dalies stovinčių platformų iškelti maudyklių statiniai iš pajūrio vietovių kraštovaizdžio išnyko keičiantis papročiams ir madai. Jie iš esmės buvo nepatvarūs, negalintys pasiūlyti poilsiautojams daugelio norimų patogumų, todėl jau tarpukario dešimtmetyje juos imta keisti sausumoje statomais statiniais, aprūpintais kanalizacija ir vandentiekiu. […]“[3]
Modernaus Palangos kurorto kūrimo pradžia, anot Palangos istorijos tyrinėtojos Zitos Genienės, reikėtų laikyti kaip tik XIX–XX a. sandūrą. Tuo metu grafai Tiškevičiai šventojo Birutės miško teritorijoje pastatė modernius ir erdvius dvaro rūmus, kuriuos suprojektavo architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten, 1841–1924) ir apie juos senajame Birutės miške įrengė apie 70 ha dydžio peizažinį parką su poilsiautojams pritaikytais takais, tvenkiniais (parko projekto autorius – iškilus prancūzų parkų specialistas, peizažistas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911), kuris Palangoje dirbo kartu su sūnumi Renė Eduardu Andrė (René Edouard André, 1867–1942) ir belgų parkų apželdinimo specialistu, sodininku Buisenu de Kulonu (Buyssen de Coulon). Šis Palangos parkas iki šiol – vienas iš geriausių parkų architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Tiškevičių laikais jis vienų Birutės, kitų – Rūmų parku vadintas, sovietmečiu Palangos botanikos parku pavadintas, o dabar vėl Birutės parku vadinamas. Beje, savo pavadinimus turėjo ir beveik visi pagrindiniai parko takai. Vienas jų, einantis nuo prie Birutės kalno esančios sankrtos link Klaipėdos, vadinosi Bernšteino.
Simboline parko įkūrimo data, anot Palangos istorijos tyrinėtojos muziejininkės ir istorikės Zitos Genienės, reikėtų laikyti 1897-uosius metus, kai jo teritorijoje buvo užbaigti statyti grafų Tiškevičių rūmai.
Šiandien visi parke stovintys statiniai, išskyrus pučiamųjų orkestrų koncertams tradiciškai nuo pat dvaro suformavimo sodybos pradžios naudojama rotonda, yra mūriniai. Medinių statinių anksčiau čia būta daugiau – parke stovėjo keletas medinių paviljonų, pavėsinių, netoli tvenkinių ir šalia jų esančio rūsio būta teniso aikštelės, nuo jos link rūmų ėjo stiklinė altana. Joje buvo auginami šampinjonai. Buvo keletas medinių ūkinių pastatų. Paskutiniais metais, išryškinant vertingiausius parko objektus, akcentus, pastatyta keletas medinių pavėsinių, tačiau jos nėra identiškos toms, kurios čia stovėjo Tiškevičių laikais. Tuos metus primena tik mediniai, baltai nudažyti, dekoratyvūs, pjaustiniais papuošti mediniai tilteliai, jungiantys šiaurės rytinėje parko dalyje esančio tvenkinio atskiras dalis.
Palangos miestelio planinė struktūra XIX–XX a. sandūroje ėmė keistis: suformavus Palangos pietrytinį ir šiaurės vakarinį kvartalą, vietoje anksčiau buvusio linijinio plano gyvenvietės pradėjo formuotis stačiakampio plano kurortas. Paskutiniais metais jo planas gerokai pakito – pastatyta nemažai namų Kretingos gatvės šiaurės rytinėje dalyje, suformuotas kurorto šiaurės vakarinėje pusėje esantis Virbališkės mikrorajonas, vis plečiamas miesto šiaurės vakarinėje dalyje naujas Vanagupės mikrorajonas, kuriame jau pastatyta itin daug poilsio namų, neatpažįstamai pasikeitė ir buvusio Kunigiškių kaimo vaizdas.
XX a. pr. Palangos centre, iš dalies seniau stovėjusios medinės bažnyčios vietoje pagal švedų kilmės žymaus architekto Karlo Eduardo Strandmano (Karl Eduard Strandmann, 1867–1946) projektą pastatyta nauja neogotikinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kuri iki šiol – aukščiausias ir ryškiausias kurorto architektūrinis objektas. Pastačius naująją, senoji buvo nugriauta. Abksčiau kiek į šiaurės rytus nuo jos stovėjo mūrinė sinagoga (pastatyta 1902 m.).
Kas konkrečiai XIX–XX a. sandūroje projektavo atskiras medines Palangos kurorto vilas, priklausiusias grafams Tiškevičiams ir kitiems didikams bei turtingesniems žmonėms, stačiusiems šiame kurorte vilas, daug žinių nėra išlikę, nes Palangoje buvęs Tiškevičių dvaro archyvas per gaisrą ir kitas negandas yra sunaikintas. Tikėtina, kad daugumos dekoratyviausių, originaliausių vilų architektai buvo kviestiniai specialistai iš Klaipėdos, Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos. Kai kurias pastatė ir Palangos meistrai.
Tuo laikotarpiu pietvakarinėje dalyje iškilusios vilos dažniausiai buvo panašios į šveicarų šale tipo užmiesčių vilas, tuo laikotarpiu statytas ir kituose Lietuvos kurortuose, didžiuosiuose miestuose. Tokiems statiniams, be jau minėtų bruožų, būdinga sudėtinga planinė ir tūrinė kompozicija, architektūrinių formų bei elementų gausa, įmantrios konfigūracijos stogai. Kiekvienas tokio stiliaus pastatas – lyg pasakų pilaitė, kurią puošia jei ne keletas, tai bent vienas bokštelis su apžvalgos aikštele, erkeriai, atviro ir uždaro tipo gonkelės, mansardos. Tokios vilos Palangoje dažniausiai iš visų pusių būdavo apjuosiamos atviromis galeromis (altanomis), kurias nuo lietaus ir saulės pridengdavo prailgintos pastogės. Stogai būdavo aukšti, įvairiašlaičiai, su krontšteinais. Daug kur medinių pastatų architektūrines formas papildydavo papuošimai. Stogo pakraščiai kai kur buvo užbaigiami lentomis su išpjaustinėtais raštais.
XX a. pr. Palangos architektūrai didelę įtaką darė ne tik Zakopanės, Šveicarijos kurortų architektūra, bet ir kaimyninės Prūsijos fachverkinės statybos tradicija. Tai ir šiandien ryšku pagrindinėje kurorto Basanavičiaus gatvėje. Čia, prie Rąžės upės stovi Tiškevičių giminės ir jų bičiulių mėgtas jau minėtas fachverkinės architektūros vilų kompleksas (namai 26, 28, 30, 32 ir 34). Didžiausias iš šių pastatų – vila „Gražina“, kurios vardu dažnai vadinami ir visi kiti keturi prie šios gatvės stovintys fachverkiniai namai. Savo architektūra į juos panašus ir Basanavičiaus gatvėje esantis dviejų pastatų kompleksas, vadinamas vila „Pajauta“. Beveik tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir minėtos vilos, greta išklusi vila „Vilija“ artima XX a. pradžios žemaičių liaudiškosios architektūros statiniams.
Tarp ryškiausių ano laikotarpio Palangos statinių yra ir neseniai restauruota prie Basanavičiaus ir Birutės gatvės sankryžos stovinti dideliais tūriais, gausiu išorės dekoru, šveicariško tipo stogeliais, bokšteliais, dekoruotais prieangiais iš kitų išsiskirianti vila „Jūros akis“, kuri, kaip ir daugelis kitų išlikusių XIX a. pab.–XX a. pr. statytų ir iki mūsų išlikusių vilų, turi valstybės saugomo nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto statusą (jos įtrauktos į Kultūros vertybių registrą, Kultūros paminklų sąrašą). Ši vila priklausė grafo Felikso Tiškevičiaus motinai Sofijai Tiškevičienei. Kai kurios šio pastato sienos dekoru XX a. pradžioje kiek priminė prie Tiškevičių bulvaro stovėjusių fachverko tipo namų išorines sienas. Pastatas dviejų aukštų su mansarda, mezoninu, atviru dvišlaičiu prieangiu, piramidiniu erkeriu bei tūriniais dvišlaičiais ir piramidiniais stoglangiais. Šia namas tradiciškai, kaip ir daugelis kitų XX a. pradžioje Palangoje stovėjusių vilų, buvo dengtas medinėmis lentelėmis – malksnomis. Architektūriniu požiūriu itin saugotini pastato stogo elementai yra tūriniai stoglangiai su dvišlaičio stogelio frontone iškylančiu piramidiniu bokšteliu, erkerio šešiakampis piramidinis bokštelis šiauriniame fasade. Saugomas ir šios vilos išplanavimas – kapitalinis sienų tinklas, stačiakampės langų angos, šveicariško stiliaus fasadų architektūrinis sprendimas bei fasadų architektūros tūrinės detalės – mezoninas rytiniame fasade, trisienis erkeris su bokšteliu šiaurinio fasado antrame aukšte; tariamas rizalitas pietiniame fasade; dvišlaitis stogelis virš atviro prieangio pietiniame fasade; rytinio fasado mezonino frontono trišlaitis tūrinis elementas, o taip pat fasadų apdaila ir puošyba: šiaurinio, rytinio ir vakarinio fasadų mediniai profiliuoti tarpaukštiniai karnizai, vilos pirmo aukšto kampų mediniai dantyti apvadai, fasadų horizontalaus apkalimo medinėmis profiliuotomis lentomis su fachverko imitacijos puošyba antrame aukšte. Saugotinos ir šio pastato konstrukcijos – pamatas ir raudonų plytų mūro su rievėtomis siūlėmis cokolis; medinių tašytų rąstų sienų tipas, medinės stogo konstrukcijos tipas, konstrukcijų dekoras – medinių gegnių ir sijų su profiliuotais galais tipas. Saugomas ir teritorijos apželdinimas pušimis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „Jūros akis“ daugelį metų buvo restauruojama. Vykdant darbus pasiekta, kad šis pajūrio architektūros šedevras atkurtomis ir atnaujintomis savo pirmykštėmis formomis džiugintų akį, kaip ir XX a. pradžioje. Užbaigus restauravimo darbus, pastato pirmajame aukšte pradėjo veikti baras, o antrojo aukšto trijuose apartamentuose, kurių kiekvienas turi savo vardą („Grafo“, „Meilužės“, „Jūros akis“), gali apsistoti juos išsinuomoję svečiai.
Seniausios ir gražiausios, grafams Tiškevičiams priklausiusios vilos, kaip ir ši, yra apipintos legendomis bei padavimais. Pasakojama, kad į „Jūros akį“ mėgdavo užsukti, maloniai su savo meiluže laiką leisti Palangos grafas.
Prie kurorto architektūros perlų priskirtina ir šiuo metu taip pat jau atnaujinta ir restauruota vila „Anapilis“, iš pradžių priklausiusi grafams Tiškevičiams, vėliau – „Ūkio bankui“. Dabar šioje viloje veikia Palangos kurorto muziejus. Tai architektūriniu ir kultūriniu bei istoriniu požiūriu viena įdomiausių, unikaliausių ir vertingiausių senosios Lietuvos pajūrio architektūros medinių vilų.
Kiek mažesnė, tačiau gana sudėtingos architektūrinės formos buvo XX a. 3 deš. kurorte jau stovėjusi vila „Vestalė“.
XX a. pr. įspūdinga ir unikalia architektūra akį itin traukė ir Palangos vila „Jūratė“. XX a. 4 deš. darytoje nuotraukoje matosi sudėtinga, daugiaplanė šio daugiafigūrio 4 aukštų pastato architektūrinė forma, šveicariško tipo bokšteliai, kiaurapjūviais mediniais ornamentais papuoštos vienašlaitės ir daugiašlaitės gonkos, frontonėliai. Ši vila neišliko – tarpukario metais ji sudegė.
Ano meto vilas Palangoje buvo įprasta puošti ir stogo galuose, ant čiukuro ar skliauto viršuje, esančias sukryžiuotas lentas (vėtrines) papuošiant čia nuo seno pamėgtais žirgeliais arba lėkiais. Žemaitijos pajūryje arkliukai būdavo kombinuojami su gėlėmis ir paukščiais.
XX a. pr. Palangoje viena didžiausių, talpiausių, poilsiautojams pritaikytų statinių buvo Kurhauzo parke, pietvakariniame Vytauto ir J. Simpsono gatvių kampe stovėjusi vila „Danutė“ (Danusia). Vila buvo medinė, dviejų aukštų su mansarda, pirmojo ir antrojo aukšto fasade iš visų pusių buvo dekoratyvūs ištisiniai balkonai. Stogas dvišlaitis. Vilą nuo gatvės skyrė medinė tvorelė. Tokios ir panašios statinių arba kiaurapjūviu dekoru dažnai augaliniais motyvais išpjaustytų lentelių tvorelės anuo metu nuo gatvės atskirdavo ir daugelį kitų vilų. „Danutė“ sovietmečiu buvo vienas iš poilsio namų „Neringa“ korpusų. Ji sudegė XX a. 8 dešimtmetyje.
Fotografės P. Mongirdaitės XX a. pr. išleistame atviruke matome ir dabartinėje Birutės alėjoje, priešais „Anapilio“ vilą, stovinčias dvi vilas „dvynes“ – „Romeo“ ir Džiuljeta“. Jos iš pradžių taip pat priklausė grafams Tiškevičiams ir buvo nuomojamos. Abu pastatai tais laikais nuo gatvės skyrė medinė tvorelė. Vilos išliko iki šiol, tik pirmojo ir antrojo aukšto balkonų, beveik identiškų vilos „Danutė“ balkonams, jau nebelikę. Šių dviejų vilų architektūros visuma taip pat labai panaši į „Danutės“ vilos, nors savo dydžiu ir forma šie pastatai ir skiriasi. Tikėtina, kad juos projektavo tas pats architektas.
Dviejų aukštų medinė vila „Svitjazis“ (Šwitež) iš kitų skyrėsi dideliais, ištisai visos sienos ėjusiais langais. Jos pirmajame ir antrajame aukšte taip pat buvo poilsiui pritaikytos uždaros erdvios altanos. Vila stovėjo šalia tradicinės pajūrio krašto liaudiškos architektūros gyvenamojo namo prailgintu stogu su altana namo fasadinėje pusėje. Pastatus jungė gražiai išplanuotas, apželdintas, į nedidelį skverą panašus kiemas.
Prie Tiškevičių bulvaro stovėjusi vila „Gražina“ taip pat buvo medinė, vieno aukšto su mansardomis. Nuo bulvaro ją skyrė medinė dekoratyvi tvora.
Iki mūsų dienų išliko grafo Felikso Tiškevičiaus prie dabartinės Basanavičiaus gatvės pastatytas 42 numeriu pažymėtas ano meto miestelių mediniams gyvenamiesiems namams būdingos architektūros gyvenamasis namelis, kuriame dažnai vasarodavo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
XX a. pr. Vytauto (anuomet – Liepojos) ir Kretingos gatvėje stovėję namai dažniausiai buvo pritaikyti miestelėnų reikmėms. Čia veikė parduotuvės, amatininkų dirbtuvės, valdžios įstaigos. Daugiausiai tai buvo Žemaitijos miestelių to laikotarpio tradicinės architektūros, vieno ar dviejų aukšto nedažyti, lentelėmis apkalti mediniai arba mūriniai funkcionalūs namai, stovėję fasadu į gatvę ir neturėję verandų. Tokie mediniai pastatai juosė ir miestelio centre buvusią mūrinę sinagogą. Jų pirmojo aukšto langinės, kaip ir durys, dažniausiai būdavo kiek papuoštos tradiciniu dekoru. Kiek įmantresnės architektūros pastatų (nestačiakampės formos, su nusklembtais stogais, iš lauko pusės dekoruotų) buvo vos keletas. Medinių vieno aukšto pastatų buvo ir prie Rusijos-Prūsijos sienos.
Tarp XX a. I deš. išleistų Paulinos Mongirdaitės atvirukų dėmesį patraukia medinis muitinės pastatas. Jis vieno aukšto su įrengta pastoge, iš išorės dekoruota veranda su dideliais langais. Pirmojo aukšto langai su baltai dažytomis langinėmis. Virš verandos – du dideli langai, jiems iš šonų – du maži langeliai, o virš dviejų didelių langų – gražūs, kiaurapjūviai dekoratyvūs pjaustiniai.
Kiek toliau nuo pagrindinių gatvelių stovėję gyvenamieji namai buvo tipiniai vieno aukšto liaudies architektūros gyvenamieji namai su mansardomis arba be jų, nusklembtais ar stačiais stogais. Seniau statyti – kiek žemesni, mažais langeliais, padalintais į 4 ar 6 rūtis, o naujai statyti kiek aukštesni, su palėpėse įrengtais gyvenamaisiais kambariais, mansardomis.
XX a. pr. dabartinės Didžiosios Palangos šiaurės vakarinėje dalyje, prie netoli jūros jau stovėjusių vilų ir gyvenamųjų namų, kurie vasaromis būdavo pritaikomi svečių poilsiui, vis dar karaliavo smėlis ir pajūrio augalija – gatvių čia dar nebuvo nutiesta. Šios kurorto dalies vilos būdavo vieno arba dviejų aukštų, medinės, su pastatus pirmajame ir antrajame aukštuose juosiančiais poilsiui pritaikytais balkonėliais, kai kur panašiais į altanas. Prieangių ir mansardų viršus dažnai būdavo dekoruotas kiaurapjūviais mediniais pjaustiniais, lėkiais ar žirgeliais. Kai kur šalia tokių gyvenamųjų namų stovėdavo stačiakampio arba rotondos formos pavėsinės, dažniausiai dengtos skiedromis, apaugusios vasarą vėsą teikiančiais ir aplinką puošiančiais vijokliniais augalais. Daugelio tuo metu naujai statomų vilų aplinka būdavo lyg maži skvereliai su pasivaikščiojimų takais, gėlynais ir kitais želdiniais – dekoratyviais medžiais, krūmais ir vaismedžiais.
Puikiai suplanuotu privažiavimu, apželdinimu išsiskyrė jau XX a. pradžioje Palangoje stovėjusi, erdviomis atviromis altanomis dėmesį traukusi vieno aukšto ir kelias mansardas turėjusi vila „Olga“.
XX a. pr. iš grafų Tiškevičių pastatytų pirmųjų šveicariško kurortinio stiliaus vilų, buvusių pietvakarinėje miesto dalyje, į pietryčius nuo Birutės alėjos, iki mūsų dienų išliko netoli vilos „Jūros akis“ stovinti stačiakampės formos dviejų aukštų vila „Mahorta“. Ji, kaip ir „Jūros akis“, dabar saugoma valstybės, įtraukta į Kultūros vertybių registrą ir į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Ši medinės konstrukcijos, laužytos formos, iš išorės horizontalia kryptimi lentomis apkalta, dabar šiferio stogu ir lentelėmis dengtu bokšteliu vila anksčiau yra priklausiusi grafienei Sofijai Tiškevičienei. Pastatas daugelį metų buvo apleistas. Ši pajūrio kraštui būdingos architektūros vila turi eklektikos bruožų. Visi vilos fasadai – asimetrinės kompozicijos, tačiau išlaiko proporcijų vieningumą, pasižymi saikingu dekoru. Antrajame aukšte X formos elementai asocijuojasi su fachverkinių pastatų konstrukcijų elementais. Tai pastatui suteikia žaismingumo. Langai – stačiakampiai, bokštelio viršuje – daugiakampiai, smulkaus skaidymo. Bokštelis užsibaigia metaline ažūrine smaile. Pastatas kompaktiško plano, asimetrinės kompozicijos, koridorinės sistemos. Pagrindinis įėjimas orientuotas į vakarus (Birutės alėją). Kiti du įėjimai – iš rytų ir pietų pusių. Tūriui žaismingumo suteikia daugiakampis bokštelis pietvakariniame kampe su aukštu, smailiu stogu. Į antrą aukštą veda laiptinė, kuri yra pagrindinio koridoriaus viduryje. Antrojo aukšto viduryje – platus koridorius, apie kurį visu pastato perimetru išdėstytos patalpos. Kaip vertingoji šio pastato savybė saugotinas ir pastato tūris, autentiškos konstrukcijos, eksterjero dekoro elementai.
XX a. pr. tarp gražiausių medinių architektūros statinių Palangoje buvo 1902–1903 m. dabartinėje Kęstučio gatvėje (Nr. 31) iškilęs medinis, moderniai įrengtas vonių pastatų korpusas, vadintas šiltosiomis maudyklėmis. Jose buvo pastatytos marmurinės vonios, o jūros vanduo pašildomas. Pastatą puošė prie įėjimo į jį buvę dideli, manieristinio stiliaus langai. Nuo gatvės maudykles skyrė gražiai dekoruota medinė tvorelė.
Tuo laikotarpiu paplūdimyje atsirado ir poilsiautojams pritaikytos jau minėtos pailgos, aukštos medinės maudymosi kabinos. XX a. 2 deš. veikęs maudyklių paviljonas taip pat buvo medinis, savo architektūra panašus į kurorte stovėjusias vienaukštes vilas. Jis buvo suskaidytas į kelias dalis, su bokšteliais, balkonėliais, apjuostas dekoratyviomis tvorelėmis.
Iš visuomeninių pastatų savo architektūra akį traukė Palangoje XX a. pirmąjį dešimtmetį čia jau veikusi dviejų galų cukrainė su mansardomis, didele altana, įėjimu per vidurį bei poilsiautojams skirta vieno aukšto, su dideliais langais, dviejų galų, su įėjimu per vidurį sporto salė. Abu šie pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, gerokai ilgesni negu tradiciniai gyvenamieji namai ir kiek panašūs į kurorte stovėjusias vilas. Tik sporto salės pirmasis aukštas buvo kiek aukštesnis, negu kitų statinių, langai didesni, o antlangiai ir langinės mažiau dekoruotos – panašios į tas, kurios būdingos tradiciniams žemaičių gyvenamiesiems namams.
1928 m. Igno Stropaus sukurtoje nuotraukoje įamžinta cukrainė „Jūratė“ yra labai panaši į tą cukrainę, kurią apie 1907-uosius metus nufotografavo P. Mongirdaitė, tik 3 deš. cukrinės altanos jau uždaros (įstiklintos) ir mansardos kitokios.
XX a. pr. Palanga ėmė greitai keistis, modernėti. 1908 m. prie Kurhauzo buvo išgręžtas 227 m. gylio artezinis gręžinys, nutiestas kelių šimtų metrų ilgio vandentiekis į Kurhauzą ir į keletą kitų kurorto pastatų. Tais pačiais metais į Palangą atvesta ir elektra (pirmiausia ji pradėjo veikti Kurhauze).
1909 m. Palangai suteiktos kurorto teisės.
Miestas stipriai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – dalis gyvenamųjų namų miestelio centre buvo apgriauta. Centrinė gatvė, kad ir grįsta akmenimis, bet vis dar, kaip ir anksčiau, buvo duobėta, šaligatviai apleisti. Po karo Palanga nebuvo patraukli poilsiautojams. Jie čia pradėjo sugrįžti tik karui pasibaigus po dviejų-trijų metų.
Kurorto gyvenimas gerokai pasikeitė po 1921 m. kovo mėn. 21 d., kai Palanga buvo grąžinta Lietuvai. XX a. 3 deš. palaipsniui ėmė keistis kurorto valdymo struktūra. Pablogėjus finansinei padėčiai, grafai Tiškevičiai visų anksčiau savo statytų vilų išlaikyti nebeįstengė, todėl dalį jų ir dar neužstatytų žemės sklypų pardavė.
1928 m. buvo priimtos kurorto tvarkymo taisyklės, pagal kurias Palangą turėjo tvarkyti ir eksploatuoti Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas.
1933 m. Palangai suteiktos miesto teisės. Tuo laikotarpiu čia jau nuolat gyvendavo apie 3 000 žmonių, buvo 30 gatvių. Dauguma miestelio pastatų, kaip ir anksčiau, buvo mediniai.
Statybų mieste padaugėjo XX a. 4 deš. pradžioje. Tuo laikotarpiu sklypų skirstymo planai buvo sudaromi be vieningo išankstinio projekto, nesvarstant naujojo apstatymo pobūdžio ar kurorto vystymo krypčių. Naujų vasarnamių architektūra dažniausiai priklausydavo nuo statančiojo skonio, lėšų bei architekto meistriškumo. Tuo laikotarpiu nauji statiniai kilo ne tik kurortinėje zonoje, bet ir kitose miestelio vietose. Kaip tuo laikotarpiu atrodė Palanga, yra parodyta 1934 m. matininko Č. Povydžio sudarytame Palangos žemės faktiško valdymo plane.
1932–1938 m. Palangoje buvo pastatyti 145 vasarnamiai ir gyvenamieji namai. Projektuojant naujus pastatus buvo laikomasi statybos įstatymų, projektai svarstomi Kretingos apskrities statybos komisijoje. Jai pritarus, Vyriausiojoje statybos ir sauskelių inspekcijoje projektai būdavo aptariami ir derinami. Daugelis naujųjų pastatų, kaip ir anksčiau, buvo vieno aukšto, mediniai. Dažniausiai buvo statomi karkaso konstrukcijos su užpildu vasarnamiai. Tuo laikotarpiu kurortinė zona išsiplėtė, vasarnamiai buvo statomi ir šiaurinėje miestelio dalyje bei Palangos rytinėje pusėje suformuotuose naujuose sklypuose.
1936–1938 m. Palangos miesto savivaldybei iš grafų Tiškevičių nusipirkus dvaro sodybai priklausančio parko šiaurinę dalį, čia buvo suformuotas Miesto parkas, pastatyta medinė estrada, vaikų žaidimo aikštelės, pro parką nutiesta dabartinė Dariaus ir Girėno gatvė. Ši teritorija kaip Miesto parkas buvo naudojama neilgai, tad laikui einant sunyko ir čia stovėję mediniai statiniai. Šiandien juos atstatyti nėra poreikio. Miesto parko teritorija yra pilnai integruota į Birutės parką.
Palangos centrą stipriai nusiaubė 1938 m. gegužės 10 dieną klebonijoje kilęs ir per labai trumpą laiką didžiąją miestelio dalį apėmęs gaisras. Jo metu beveik visiškai buvo sunaikintas miestelio centras ir šiaurinė jos dalis – sudegė apie 300 pastatų, iš jų 120 gyvenamųjų namų, kurių didžioji dalis buvo mediniai, daugybė ūkinių pastatų, mūrinė gimnazija, kelios mokyklos, paštas. Centre išliko tik mūrinis sinagogos pastatas.
Kurorto atstatymo darbai prasidėjo dar tą pačią vasarą. 1938 m. birželio mėnesį jau buvo sudarytas kurorto naujojo plano projektas, o rudeniop užbaigtas teritorijos atstatymo projektas. Vasarą darbą pradėjo Palangos atstatymo komitetas. Palangiškiai kreipėsi į aukštesnes instancijas prašydami perplanuoti kai kuriuos sklypus, nes jie buvo labai ištęsti, o tai trukdė racionaliau panaudoti statyboms skirtus plotus. Planuose buvo numatyta iki 18 metrų praplatinti Jūratės, Žvejų, Birutės, Kretingos gatves, o Maironio gatvę sujungti su S. Daukanto, įrengti turgavietę, sureguliuoti Rąžės upės vagą, sutvarkyti eismą mieste. Pagal šį planą Birutės gatvė buvo skirta lengvajam transportui, o Ganyklų – sunkiajam.
1938 m. pakoreguotos 160 sklypų ribos, suprojektuoti vandentiekio ir kanalizacijos įrenginiai, per pirmuosius du metus po gaisro – 37 gyvenamieji namai. Miestelio centre (ypač prie Vytauto gatvės) prioritetas buvo teikiamas mūriniams vieno ir dviejų aukštų pastatams. Didžioji jų dalis savo architektūriniais sprendimais neišsiskyrė. 1939 m. šalia senosios vaistinės iškilo mūrinis kino teatras. Mūriniai buvo ir 1938–1939 m. miestelio centre iškilę autobusų stoties, pašto, pradinės mokyklos, kino teatro pastatai. Tuo laikotarpiu kurortinėje zonoje statomi vasarnamiai, kaip ir anksčiau, dažniausiai būdavo mediniai.
1939 m. kiek atokiau nuo Palangos pradėjo veikti aerouostas.
1941 m. Palangos miesto ribos buvo išplėstos – kurortui priskirta Senoji Palanga ir Kontininkų kaimas.
Antrasis pasaulinis karas ne tik nutraukė kurorto atstatymo darbus, bet ir gerokai jį nuniokojo. Vėl buvo sugriauta, gaisrų sunaikinta nemažai pastatų, apgriauta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.
Po karo Palanga buvo tvarkoma pagal miesto generalinį planą (tokie planai čia pradėti sudarinėti 1949 m.).
Palangoje sumanius įkurti sąjunginės reikšmės gydomąjį kurortą, generaliniame plane jis buvo traktuojamas kaip vientisas miestas. Ankstesnio jo padalijimo į dvi dideles dalis (kurortinę ir gyvenamąją) neliko. Visas miestas pagal savo atliekamas funkcijas buvo suskirstytas į kelias atskiras teritorijas: sanatorijų ir poilsio namų; viešbučių ir pensionatų; stovyklavimo; gyvenamąją; visuomeninių įstaigų; aptarnaujančių įmonių. Miesto centras paliktas senojoje vietoje, o kelias Klaipėda–Liepoja pastūmėtas gerokai į rytus, patį miesto pakraštį. Buvo ištiesintas ir sutvarkytas Rąžės upelis.
Asmeninės statybos Palangoje tuo laikotarpiu buvo ribojamos. Individualiems gyvenamiesiems namams sklypai dažniausiai būdavo skiriami šiaurinėje ir pietrytinėje miestelio dalyje. Čia didelė dalis naujai statomų namų jau buvo mūriniai.
Sąjunginės reikšmės kurorto formavimas skaudžiai palietė daugelį mieste buvusių kultūros paveldo objektų. Jau pirmąjį pokario dešimtmetį čia buvo sunaikinti visi svarbesni krikščionybės atributai – mediniai kryžiai, koplytstulpiai, religinio turinio skulptūros.
1965, 1972–1974 m. buvo parengti Didžiosios Palangos plėtimo projektai. Pagal juos ir 1975 m. parengtus planus prie Palangos buvo prijungti šie kaimai: Vanagupė, Kunigiškės, Monciškės, Nemirseta ir Šventosios gyvenvietė.
Vystant kurortą laikytasi vadinamojo giluminio kupstinio urbanistinio planavimo principo – rekreacinė statyba buvo vystoma keliuose kompleksuose, kuriuos skyrė dideli parkų ir miškų plotai, kurortinė zona buvo formuojama arčiau jūros, o toliau nuo jos – gyvenamieji kvartalai ir kurortą aptarnaujančios įmonės.
1972–1974 m. sudarytuose miesto generaliniuose planuose buvo nuostata, kad Palangoje leidžiama statyti ne aukštesnius kaip 4, o Šventojoje – ne didesnius kaip 3 aukštų namus. Namų stogai neturėjo iškilti virš medžių.
1970–1990 m. Palangą papuošė nemažai originalios architektūros statinių. Didelė jų dalis – mūriniai. 1977 m. rytinėje Palangos dalyje, prie kelio Klaipėda–Liepoja, pradėtas statyti naujas Virbališkės gyvenamasis rajonas, kuriame stovintys daugiaaukščiai mūriniai namai nieko bendro neturi su tradicine medine Palangos architektūra. Tuo pat metu parengtas Sveikatingumo parko, kurį buvo numatyta suformuoti tarp Palangos ir Vanagupės (šiaurės vakarinėje Palangos dalyje, į rytus nuo Naglio kalno), projektas. Šio plano iki galo nepavyko įgyvendinti, nes, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, neužstatyti žemės plotai šioje teritorijoje buvo pradėti grąžinti savininkams, šie daugumą jų pardavė ir čia išaugo šiuolaikinės architektūros prabangių vasarnamių ir gyvenamųjų namų mikrorajonas.
Palangos kaip svarbiausio Lietuvos klimatinio kurorto augimo ir funkcionavimo principai buvo išdėstyti 1988 metais patvirtintame Palangos kurorto generaliniame plane. 1989 m. tuometinis Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas parengė didžiosios Palangos neapstatytų erdvių kraštovaizdžio formavimo ir poilsio organizavimo projektinį darbą. Vienas svarbiausių kurorto želdynų formavimo prielaidų – rekreacinių kompleksų apsupimas želdynais ir sudarymas galimybių žmonėms artimiausiu atstumu patekti iš gyvenamosios vietos į gamtinę aplinką.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, miestas ėmė greitai keistis. Pirmiausiai iš jo centre esančios aikštės (j buvo prie Jūratės ir Vytauto gatvės sankirtos) pašalinta Lenino skulptūra (dabar šioje vietoje yra įrengtas fontanas). Mieste atsirado daugiau individualių statybų, kurortas tapo spalvingesnis. Minėtu laikotarpiu Palangos architektūros savitumu suinteresuoti palangiškiai itin pasigedo kurorto užstatymą reglamentuojančių įstatymų.
1992 m. pradėti projektuoti žemės sklypai nuo Klaipėdos iki Lietuvos sienos su Latvija. Buvo parengti Monciškių ir Kunigiškių detalūs išplanavimo projektai, pradėtas rengti Nemirsetos detalaus išplanavimo projektas. Minėtu laikotarpiu vykdant statybas ne visada buvo laikomasi pagrindinių miesto generalinio plano ir centrinės miesto dalies detalaus išplanavimo nuostatų, buvo daug statybų projektų savavališkų pakeitimų. Net ir vėlesniais metais pasitaikydavo atvejų, kad net kopų zonoje vietoje pertvarkomų dušų, tualetų „išdygdavo“ poilsinės, gyvenamieji namai, dažniausiai mūriniai, nieko bendro neturintys su anksčiau čia stovėjusių pastatų paskirtimi ir architektūra.
Palanga – didžiulės konkurencijos ir interesų susikirtimų vieta. Todėl Klaipėdos regione net ir 1996–1998 m. daugiausiai nesusipratimų planavimo ir projektavimo srityje būta Palangos mieste. Vietos savivaldos institucijos tarnybos nesugebėjo valdyti situacijos, kartais nuolaidžiaudavo projektavimo įmonėms, užsakovams, nesurasdavo reikiamų padėties normalizavimo būdų, kompleksinių sprendimų, todėl mieste atsirado nemažai statinių, kurie gerokai pakenkė Palangos kaip kurorto veidui. Daug kuo šiuo požiūriu kaltas ir dalies palangiškių trumparegiškas požiūris į kultūros paveldo, išlikusių gamtinių vertybių apsaugą bei aplinkos kokybės gerinimą.
Palangos miesto ir priemiestinėje zonoje nuolat mažėja rekreacinis potencialas. Dėl nereguliuojamo poilsiautojų antplūdžio pastebimai intensyvėja pajūrio kopų ir prieškopės vėjo sukeliama erozija.
Kraštotvarkos specialistai pastebi, kad tik apgailestauti reikia, jog dabartiniame kurorto vystymo etape neįvertinami gyvybiškai svarbūs visuomeniniai kurorto aplinkos formavimo tikslai, o prioritetai suteikiami vartotojiškiems interesams.
Architektūriniu požiūriu Palanga per paskutinįjį dešimtmetį gerokai pasikeitė. Keičiantis žmonių gyvenimo būdui, statybų technologijoms, didėjant statybinių medžiagų asortimentui, keičiasi ir architektūra. Jei apie Palangą kalbėsime kaip apie vieną iš Europos kurortų, matyt, būsime teisūs sakydami, kad jis labai pagražėjo, nors tokių ilgaamžių ir architektūriniu požiūriu vertingų pastatų kaip Tiškevičių rūmai, jų ir kitų Lietuvos didikų XX a. pradžioje pastatytų medinių vilų, čia per tą laiką ir neatsirado. Na o jei kalbėdami apie Palangą mąstysime kaip apie Lietuvos kurortą, turėsime pripažinti, kad pavienius šio krašto tradicinės architektūros statinius jau stipriai užgožia savo architektūriniais sprendimais nieko bendro su mūsų pajūrio kultūros paveldu neturintys statiniai.
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos Vytauto gatvės fachverkiniai pastatai
__________________
[1] Omiłanowska Małgorzata, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, p. 141.
[2] Walicka Nora [Bucewiczowa Eleonora], „Połąga “, Ziemia, 1914, nr. 22, p. 423–424.
[3] Omiłanowska Małgorzata, p. 142.
__________________
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
