Kazys Misius „Platelių savininkai Šuazeliai“

REDAKTORIŲ ŽODIS

1999 m. „Versmės“ leidykla išleido Platelių 550-osioms metinėms skirtą knygą „Plateliai“ (serija „Lietuvos valsčiai“). Tai buvo ir vienas iš Lietuvos tūkstantmečiui skirtų leidinių. Knygą sudaro keli skyriai. Viename jų – „Praeitis“ paskelbtas istoriko Kazio Misiaus straipsnis „Iš Platelių ir jų apylinkių praeities iki 1940 metų“. Jame nemažai vietos skirta Platelių grafams Šuazeliams ir buvusiai Platelių dvaro šeimininkei rašytojai grafienei Sofijai Tyzenhauzaite de Šuazel-Gufjė. Šiame tekste, kaip ir kai kurių kitų S. Tyzenhauzaitės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų iki 2004 m., kai Regionų kultūrinių iniciatyvų centras pradėjo į lietuvių kalbą vesrti ir lietuvių kalba leisti S. Tyzenhauzaitės knygas, paskelbtuose straipsniuose yra jau nebeaktualių teiginių, pvz., kad Lietuvoje nė vieno S. Tyzenhauzaitės kūrinio nėra išleista lietuvių kalba. Bet kuriuo atveju minėtų autorių tekstai labai reikšmingi. Jie padėjo pagrindą tolesniems S. Tyzenhauzaitės ir grafų Šuazelių giminės gyvenimo, kūrybos, Lietuvos dvarų kultūros tyrimams.

K. Misiaus tekstas apie Plungės grafus Šuazelius yra paskelbtas minėtos knygos „Plateliai“ 50–60 puslapiuose. Siūlome su juo susipažinti.

***

Platelių savininkai Šuazeliai

Grafai Šuazeliai Gufje (de Choiseul Gouffier) – se­na prancūzų giminė, žinoma iš XI a. Rodos, iki šiol Prancū­zijoje šią giminę mena Choiseul kaimas. Iš Šuazelių giminės yra buvę nemažai žymių Prancūzijos valstybės veikėjų: politi­kų, kariškių, jūrininkų, diplomatų.

Lietuvos Šuazelių pradininkas – Marijonas Gabrie­lius (nuo žmonos Marijos) Florantas Augustas Šuazelis, gi­męs 1752 09 27 Paryžiuje. Jis buvo archeologas, Paryžiaus Įrašų akademijos narys, tyrinėjo antikos pasauli. Nuo 1776 m. su grupe mokslininkų dirbo ekspedicijoje Graikijoje, rinko padavimus, aprašinėjo liaudies papročius. Šiuos tyrimus vė­liau apibendrino trijų tomų iliustruotoje studijoje. Apie 1784 m. minėtas Šuazelis paskiriamas pasiuntiniu į Konstantino­polį. Jis toliau tyrinėjo Troją, Homero apdainuotas vietas.

Šuazelis buvo priešiškas Prancūzijoje kilusiai revoliu­cijai, nes didikams tėvynėje liko nesaugu, ir apie 1792 m. pasitraukė j Rusiją. Čia jis paskiriamas Rusijos meno akade­mijos prezidentu bei slaptuoju valstybės patarėju. 1797 m. caras Pavlas 1 atvykėliui Suazeliui dovanojo žemių, kuriose gyventų iki 2000 baudžiauninkų, tačiau konkrečios vietovės nenurodė. Apiforminti šį dovanojimą įpareigojamas Vilniaus generalgubernatorius Nikalojus Repninas.

Jis prancūzui paskyrė Platelių seniūniją, kurioje, 1795 m. revizijos duomenimis, buvo daugiau negu 900 gyventojų, taip pat konfiskuotas buvusias Vilniaus vyskupo Molėtų ir Gervėčių valdas. Atrodo, kad pats Šuazelis jam dovanotų dvarų nė neaplankė, o turtus perimti ir administruoti paskyrė savo patikėtinius.

Nors Šuazelis gavo didelius turtus, Rusijoje jis nepa­siliko. Pasikeitus politinei padėčiai, 1802 m. Šuazelis grįžo j Prancūziją, kur gavo valstybinę tarnybą. Mirė 1817 06 20.

XVIII a. pradžioje Plateliai atiteko vyriausiam diplo­mato sūnui Oktavijui Šuazeliui. Plateliuose jis nuolatos negy­veno. Matyt, per revoliuciją iš Šuazelio turtų Prancūzijoje mažai ko beliko. Žinoma, kad tėvynėje Oktavijus buvo pa­veldėjęs vieną fermą.

Šuazelis turėjo ir aukštą karininko laipsnį. Jis buvo susituokęs su grafaite Viktorija Potockyte. Šiai patraukliai damai susižavėjimo ietis svaidė ne vienas gerbėjas. Beje, karštas V. Potockytės-Šuazelienės garbintojas buvo ir garsus gydytojas, profesorius, atsiminimų autorius Jozefas Frankas (1771–1842). V. Šuazelienė mėgo pramogas, teatrą ir pati ne kartą vaidino Vilniaus scenoje|g. Iš šios santuokos O. Šuazelis susilaukė trijų sūnų, Edvardo, Aleksandro, Artūro, ir duk­ros Matildos. Nors augo keturi vaikai, O. Šuazelio santuoka su V. Potockyte nebuvo tvirta ir iširo. Susitariama santuoką nutraukti. Sutartyje numatyta, kiek reikia pinigų vaikų išlai­kymui. Reikiamų pinigų numatyta gauti užstačius Platelių ir Molėtų valdas. 1816 01 18 Kameneco vyskupijos kurijos dek­retu Šuazeliai išskiriami“. Viktorija Potockyte antrąkart iš­tekėjo už kariškio Bachmetjevo.

Nors literatūroje nurodoma, kad Plateliai buvo Ok­tavijaus Šuazalio nuosavybė, tačiau iš tiesų čia painiau. Pa­skelbtame 1831 m. dokumente Platelių savininku nurodomas Artūras Šuazelis. Tai Oktavijaus sūnus iš pirmos santuokos21. Kaip A. Šuazelis buvo susijęs su Plateliais, išsiaiškinti nepa­vyko.

Štai kaip Oktavijų Šuazelįi prisimena jj gerai pažino­jusi antros žmonos vaikaitė Gabrielė Puzinienė (Puzynina): „Grafas Oktavijus Šuazelis Gufje, garsaus Liudviko XV mi­nistro palikuonis, buvo senųjų prancūzų aristokratų tipas. Negražus, išverstaakis, truputi apžėlusia nosimi, turėjo juo­dus, didelius ir iškilius antakius, plaukai – visiškai netvar­kingi, Įprastai būdavo apsirengęs fraku… Valgė nešvariai, dešimčia pirštų laužydavo ne tik duoną, bet ir pyragaičius, kuriuos po jo kiti turėjo imti. Kalbėdavo garsiai, greitai, ne­aiškiai, juokdavosi triukšmingai…“

Kartais O. Šuazelis įspėdavęs pašnekovus: „Jei sakau, kad yra šitaip, tai dar ne visai šitaip, o tik maždaug”. Viskas Oktavijaus buvę netvarkinga, neišbaigta tiek namuose, tiek apranga, interesai. Savo valdas tvarkė nevykusiai, neišbrisdavo iš skolų.

Tikėtina, kad minėti O. Šuazelio bruožai buvo viena svarbiausių jo skyrybų su V. Potockyte, turėjusia pakankamai gerbėjų, priežasčių. Sprendžiant iš minėtos charakteristikos, jau nebejaunas O. Šuazelis aukštuomenės damoms nebuvo patrauklus, tačiau 1818 m. antrąkart susituokė su grafaite Sofija Tyzenhauzaite, g. 1790 m. Žoludke, Lydos aps. 28 me­tų nuotaka buvo aukšta, liekna, grakšti, kiek svajingo grožio, su neklusniomis kaštoninėmis garbanomis2‘. Savo tetos vedy­bas su išsiskyrusiu ir nebejaunu Šuazeliu G. Puzinienė aiški­na dideliu tetos noru pažinti Paryžių24. Šiai santuokai galėjo būti ir kitų priežasčių, apie kurias dukterėčia panoro nutylėti.

1812 m. carui Aleksandrui I būnant Vilniuje, Lietu­vos didikai stengėsi Įsigyti monarcho malonę. Lankantis carui Taujėnuose, Sofija Tyzenhauzaitė buvo supažindinta su Aleksandru I ir monarchas jai parodė maloningų dėmesį. Ca­ras Sofiją kartu su keliomis kitomis panelėmis paskyrė impe­ratoriaus dvaro freilina ir įteikė tam skirtą ženklą, inicialus. S. Tyzenhauzaitė tapo carienės palydos panele.

Vilniuje caro garbei buvo ruošiamas balius. Nutarta pokylį surengti Vingio parke ir tam pastatyti paviljoną. Beje, statant paviljoną, apžiūrėti darbų lankėsi ir caro dvaro kamerheras (rūmininkas), pulkininkas Oktavijus Šuazelis. i’Jors išvakarėse paviljonas sugriuvo, projekto autorius ir statybos darbų vadovas prof. Mykolas Šulcas nusiskandino, 1812 06 12(24) balius įvyko po atviru dangumi. Trečią šokį caras šoko su S. Tyzenhauzaite.

Netrukus Vilnių užėmė Napoleono kariuomenė. { balių Napoleono garbei pakviečiama ir S. Tyzenhauzaitė. Nors į pokylį Sofija atėjo su caro freilinos ženklais ir tuo su­kėlė giminaičių sąmyšį, dėl to nemalonumų niekam nebuvo. Napoleonas neužsigavo dėl freilinos inicialų, nes paklausta S. Tyzenhauzaitė atsakė nesanti rusų dama. Maža to, impera­torius Napoleonas su S. Tyzenhauzaite net ilgiau pasikal­bėjo.

Kaip žinia, Napoleono armija pralaimėjo. Užėmus Rusijos kariuomenei Vilnių, feldmaršalas Kutuzovas surengė pergalės garbei pobūvį, į kurį pakviečiama ir S. Tyzenhauzai­tė. Ji jautėsi nejaukiai, nes tėvas Jonas Tyzenhauzas ir abu jo broliai, bijodami atsakomybės už bendradarbiavimą su pran­cūzais, buvo pasitraukę iš Lietuvos.

Netrukus S. Tyzenhauzaitė gavo žinią, kad ją namuo­se nori aplankyti caras. Sofijos atėjimas į prancūzams sureng­tą balių su caro dvaro freilinos ženklais pavadintas žygdarbiu. Iš tiesų caras ją aplankė, o netrukus vėl balius, dalyvaujant carui.

Caras amnestavo visus, bendravusius su prancūzais, asmenis su sąlyga, jei per du mėnesius jie grįš į Lietuvą. Ka­dangi Sofijos tėvas per tą laiką galėjo nespėti grįžti, ji, norė­dama išsaugoti nuo konfiskacijos tėvo dvarus, įdavė carui įteikti raštelį. Vakare ją vėl aplankė caras ir pasakė nebijoti dvarų sekvestro.

Išvykstančią į tėvo dvarą į Rokiškį S. Tyzenhauzaitę caro įsakymu lydėjo kazokų eskortas. Caras žodį ištesėjo. Jis nurodė nekonfiskuoti ne tik Sofijos, bet ir jos brolio Kon­stantino Tyzenhauzo dvarų. K. Tyzenhauzas buvo zoologas ornitologas. Lenkiškai išleista jo „Visuotinė ornitologija”, spalvotas paukščių kiaušinių atlasas.

S. Tyzenhauzaitės santykiai su Aleksandru I nebuvo tik epizodiški. Vykdamas pro Vilnių į Varšuvą ar kitur, caras stengdavosi ją aplankyti. S. Tyzenhauzaitė su caru ne kartą buvo susitikusi Varšuvoje. Ilgalaikės imperatorių draugystės su merginomis nebūdavo tik platoniškos. Diduomenei carų romanai nebūdavo didelė paslaptis. Pavyzdžiui, gražuolės Naryškino žmonos vieną dukrą Aleksandras I globojo kaip savo vaiką. Todėl caro damos vardas negalėjo nepakenkti S. Tyzenhauzaitės, kaip nuotakos, reputacijai.
O. Šuazelio ir S. Tyzenhauzaitės santuoka irgi nebu­vo laiminga. Tarp ūmaus būdo vyro ir žmonos Sofijos dažnai kildavo abipusiai vaidai, tačiau tai trukdavo neilgai. O. Šuazelis žmonos atsiprašydavo, o ši jam dovanodavo. Dažnai santaikos pasekmė būdavo nauja kelionė į Paryžių, ko Sofija ypač trokšdavo. Žinoma, tai būdavo susiję su naujomis išlai­domis.

Beje, santykiai su caru, S. Tyzenhauzaitei ištekėjus, nenutrūko. Apie 1822 m. O. ir S. Šuazeliams gimė sūnus. Jo krikštatėviu buvo pats caras. Krikštynos įvyko 1824 08 22 Pe­terburge. Žinoma, jaunajam Šuazeliui parenkamas Aleksan­dro vardas.

Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazelienė reikšminga ne kaip grafaitė, pažinojusi du imperatorius – Aleksandrą I ir Na­poleoną bei Prancūzijos karalių Liudviką XVIII. Ji – Lietu­vos rašytoja prancūzų kalba. Nors nelankiusi jokios mokyk­los, S. Tyzenhauzaitė samdomų mokytojų buvo tobulai išla­vinta prancūziškai.

Gaila, kad S. Tyzenhauzaitės-Šuazelienės kūryba Lie­tuvos skaitytojams nelabai žinoma ir beveik netyrinėta, nė vienas jos kūrinys neišverstas Į lietuvių kalbų. Prancūzų kalba pasirodė šios S. Šuazelienės knygos: 1. „Lenkas šv. Dominin­ko saloje”, 1819 (1819 m. pasirodė jos lenkiškas vertimas); 2. „Barbora Radvilaitė”, 1820; 3. „Vladislovas Jogaila ir Jadvy­ga arba Lietuvos-Lenkijos unija”, 1824; 4. „Neūžauga politi­kas”, 1827; 5. „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje”, 1839.

Pastarasis kūrinys – tai romanas apie Žemaitiją, švedų puolamą Platelių pili, apie tragišką Halinos Oginskytės ir švedų pulkininko Teodoro Tyzenhauzo meilę. Žinoma, istorinės tiesos minėtame romane nedaug. Karų su švedais metu Platelių pilies jau nebebuvo.

Be to, 1829 m. Paryžiuje pasirodė S. Šuazelienės at­siminimai prancūzų kalba apie carą Aleksandrą I (kitas lei­dimas 1862 m.). Faktografiniu požiūriu šie atsiminimai turi išliekamąją vertę, nes aprašyti 1812–1824 m. įvykiai. Atsimi­nimuose yra Įdomių žinių apie to meto Lietuvos didikų gyve­nimą, jų prabangą, papročius, tradicijas ir kt.

Vis dėlto autorė, turėjusi garbės artimai bendrauti su Rusijos monarchu, apie jj rašo perdėm panegiriškai. Šių at­siminimų pirmo leidimo rusiškasis vertimas pasirodė 1912 m. Vertimo įžangoje pripažįstama, kad šie atsiminimai negali būti istoriniu šaltiniu caro Aleksandro I charakteristikai, nes apie monarchą rašoma per daug pakiliu, jį liaupsinančiu tonu.

Vargu ar buvo reikalingas toks pakilus tonas rašant prancūziškai skaitančiai visuomenei apie Rusijos imperato­rių. Matyt, caro dvaro freilinos titulas, laimė būti šalia mo­narcho, su juo šokti ir artimai bendrauti keliolika metų nu­stelbė oresnį požiūrį į Europos žandarą, pasiglemžusį į Ru­sijos sudėtį Azerbaidžaną, Besarabiją, Gruziją, Suomiją, pa­galiau ir pačią Varšuvos kunigaikštystę. Atsiminimų pasiro­dymo metu Lenkijoje ir Lietuvoje plito išsivadavimo iš Ru­sijos nuotaikos, 1831 m. išsiliejusios į ginkluotą sukilimą.

S. Šuazelienė savo atsiminimus baigia šiais žodžiais: „Šioje kuklioje apybraižoje aš pabandžiau pavaizduoti Alek­sandrą tokį, koks jis nusipiešia savo veiksmais ir žodžiais. Aš jausiuosi patenkinta, jeigu tie, kurie turėjo laimę jj pažinti, būti jam artimi, kas jj mylėjo ir buvo jam ištikimi, pažins šia­me atvaizde kai kuriuos didelio ir puikaus originalo bruožus, vertus talentingesnės plunksnos“.
S. Šuazelienės kūrybos yra išversta net j vokiečių kal­bą. Ji daug keliavo. Buvo pažįstama su Aleksandru Diuma ir kitais rašytojais, žymiais asmenimis, su jais nemažai susiraši­nėjo.
O. Šuazelis mirė 1840 m. Florencijoje. Po vyro mir­ties žmona su sūnumi Aleksandru apsigyveno Plateliuose. S. Šuazelienė mirė 1878 05 21 Nicoje.

Platelių paveldėtojas Aleksandras Šuazelis buvo susi­tuokęs su Sofija Čapskyte. Susigiminiavę su lenkų kultūros atstovais, Šuazeliai aplenkėjo, tačiau tėvynės Prancūzijos ne­pamiršo. Kaip matėme, savo ruožtu Lietuvos didikai, atsisakę lietuvių kalbos, šnekėdami lenkiškai, neatsilikdami nuo to meto aukštuomenės papročių, stengėsi ir gerai mokėti pran­cūziškai.

Aleksandro ir Sofijos Šuzelių šeimoje užaugo šie vai­kai: Marija (1871–1930), Gabrielius (1873–1935), Aleksan­dras (1876–1909) ir Liudvikas (1880-1949).

Šuazeliai Molėtų ir Giedraičių valdas prarado, gal pardavė. Po 1865 m. A. Šuazelis pirko Papilio dvarą Biržų krašte. Vėliau Papili valdė Aleksandro sūnus Gabrielius. Aleksandras Šuazelis mirė 1896 05 03 Paryžiuje.

Paskutiniai Platelių savininkai buvo Marija Šuazelytė ir jos brolis Liudvikas. Marija liko netekėjusi ir mirė 1930 11 07 Plateliuose. Liudvikas Šuazelis irgi buvo viengungis. Kal­bama, kad jis vengė, net bijojo moterų. Atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei, Šuazeliai liko Prancūzijos piliečiais. Todėl jų žemių valstybė paimti žemės reformai negalėjo. Be to, Šuazeliams priklausė ir didžiuliai miškų plotai. Dėl miškų žemių bei ganyklų Šuazeliai turėjo daugybę ginčų ir bylų su valstiečiais. Tarpukario Lietuvos įstatymai net privačių girių savininkams draudė be leidimo kirsti mišką. Norėdami pra­turtėti, Šuazeliai važinėjo j Miškų departamentą ir prašydavo leidimo kirsti mišką. Negaudamas norimo leidimo, L. Šuazelis prašė Prancūzijos atstovybės Kaune paramos. Vyko dery­bos. Sutarta, kad valstybė leis Šuazeliui iškirsti miško plotą, tačiau jis dalį caro valdžios dovanotos girios perleis valstybei. Pardavęs iškirstą mišką, L. Šuazelis gavo apie 2 milijonus litų pajamų.

Lietuvos Respublikos metais Platelių Šuazeliai žy­miai praturtėjo, tačiau Lietuvos jie nemėgo ir ruošėsi išvykti į Prancūziją. Tai įvykdyti trukdė nesibaigiančios bylos ir noras kuo labiau praturtėti. Mirus Marijai Šuazelytei, vieninteliu Platelių savininku liko jos brolis Liudvikas.

Lietuvos inteli­gentai, meno žmonės, muziejininkai, poilsiau­dami Palangoje, steng­davosi apsilankyti ir Pla­teliuose. Juos čia traukė ne tik gamtos grožis, bet domino ir Platelių dva­ras, jo archyvas, biblioteka. Deja, mažai kam pavykdavo pabūti dvarinin­ko svečiais. Apie 1935 m. į Platelius atvyko daili­ninkas Antanas Žmuidzinavičius su teisininku Zigmu Toliušiu. Jie tikėjosi apsilankyti ir Platelių dvare. Tačiau sužinojo, kad L. Šuazelis mažai su kuo bendrauja, vengia pažinčių, yra susipykęs su giminėmis, gyvena vienišas. Vasarą mėgsta būti miškuose, yra nepaprastai šykštus, įtarinėja ūkvedžius nesą­žiningumu, j rūmus beveik nieko nįsileidžia. Tai sužinoję iš vietinių žmonių, jie nė nebandė belstis j Platelių dvaro duris.
1939 m. Z. Toliušis, atostogaudamas Palangoje kartu su Šiaulių apygardos teismo pirmininku, „Aušros” muziejaus steigėju Feliksu Bugailiškiu, iškylaudavo po artimesnes ir to­limesnes Palangos apylinkes. Abu nutarė būtinai aplankyti Platelių savininką L. Šuazelį. Atvykę j miesteli, sutiko daili­ninką Antaną Gudaiti, kuris pasakė, kad pas Šuazelj patekti neįmanoma.

F. Bugailiškis ir Z. Toliušis ėjo j dvarą pro užpakali­nes duris, kur sutiko ūkvedį ir paprašė susitikimo su savinin­ku. Ūkvedys pakalbėjo su grafu ir svečiai buvo Įleisti i vieną iš kambarių. Antrąkart grįžęs nuo pono, ūkvedys pasakė, kad grafas išeiti negali. Tada ūkvedžiui buvo pasakyta, kad vienas atvykusių yra Šiaulių apygardos teismo pirmininkas, o tame teisme yra nagrinėjamos ir įvairios Šuazelio bylos. Ūkvedys trečią kartą nuėjo pas grafą. Grįžęs po pusvalandžio, pakvie­tė svečius į valgomąjį kavos. Užkandus svečiai pakviečiami į saloną. Čia pagaliau pasirodė ir pats L. Šuazelis. Jis atrodė apie 50 m. amžiaus, ūsuotas, gyvo temperamento, nervingas brunetas.

Atvykusieji grafą kalbino lietuviškai. Nors L. Šuazelis kalbėjo žemaičių tarme, tačiau toliau pereita j rusų kalbą. Pasakęs atvykimo tikslą, F. Bugailiškis parodė didelį susido­mėjimą L. Šuazelio meno rinkiniais, siūlė ką nors perleisti arba parduoti „Aušros” muziejui. L. Šuazelio tai visai nedo­mino ir jis nerodė jokio noro leistis į platesnius pokalbius. Paklausus, ar neturi istorinių žinių apie Platelius, L. Šuazelis nurodė vieną knygą prancūzų kalba, kurioje aprašoma ir jo šeimos praeitis, tačiau pareiškė tos knygos negalįs duoti. Grafas taip pat atsisakė perleisti „Aušros” muziejui nuotrau­ką, kuri buvo įdomi dėl valstiečių aprangos. Vis dėlto papra­šius L. Šuazelis aprodė dvaro kambarius. Visur trūko tvarkos. Kai, užtrukę apie dvi valandas Platelių dvare, svečiai išėjo, ūkvedys pasakė, kad jiems labai pasisekė, nes L. Šuazelis nieko nepriimąs.

Apie L. Šuazelį ir jo protėvius Z. Toliušis rašė: „Jis sukaupė savyje visas blogas savo tautos ypatybes: nepaprastų šykštumą, gobšumų, pilnutinį egoizmą, smulkmeniškumą, kraštutini skepticizmą ir nepasitikėjimą žmonėmis, nepaveldėjo nei vienos kilnios prancūzų tautos teigiamos savybės. Nei jo protėviai, nei jis pats nepadarė ničnieko krašto gerovei ir kultūrai pakelti…

Jis nenorėjo turėti nieko bendro su kraštu, kuriame jis ir jo protėviai pragyveno apie pusantro šimto metų, ir ne­jautė jokios pareigos jausmų to krašto žmonėms, kurie davė jam ramų ir sotų gyvenimą ir sukūrė jo medžiaginį gerbūvį“.

Žinoma, gali atsirasti ir prieštaraujančių tokiai nuo­monei, tačiau vien tos garbės, jog Plateliuose gyveno grafai prancūzai Šuazeliai, mažoka. Išskyrus Sofiją Tyzenhauzaitę- Šuazelienę, ieškoti šios prancūzų giminės nuopelnų Lietuvai, jos kultūrai nelabai perspektyvu.

1940 m. i Lietuvą atėjus raudonarmiečiams, L. Šuazelis, kaip Prancūzijos pilietis, per vokiečių ambasadą bandė gauti leidimą išsivežti į Prancūziją surinktas meno vertybes. Buvo sudarytas ilgas tokių kultūros vertybių sąrašas. Tam leidimo nebuvo įmanoma gauti. 1940 m. pabaigoje L. Šuazelis iš okupuotos Lietuvos išvyko. Paskutinis Platelių dvaro savininkas mirė 1949 01 07 Šveicarijoje.

Nuotraukoje – 1851 m.dokumentas, kuriame yra Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel_Gufjė ir jos sūnaus Aleksandro parašai. Dokumentas saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“

 

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization