Mykolas Kleopas Oginskis savo „Atsiminimų“ ketvirtojo tomo antrajame skyriuje, rašydamas apie gyvenimą Lietuvoje ir Lenkijoje po 1812 m. karo su Napoleonu, savo veiksmus, siekiant, kad tuometinis Rusijos Aleksandras I vėl imtųsi konkrečių žygių suteikiant Lietuvai savarankiškumą, užsimena ir apie rašytojos grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė ryšius su caru. Jei Jūsų bibliotekoje dar nėra M. K. Oginskio „Atsiminimų“ (beje, juos galite įsigyti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje), siūlome Jums susipažinti su minėto skyriaus turiniu.
***
Kai Peterburgą pasiekė žinia, kad sąjungininkų kariuomenės užėmė Paryžių, visi nepaprastai džiūgavo, o džiaugsmas vis didėjo dėl vilties netrukus pamatyti imperatorių sugrįžtant į imperijos sostinę. Sužinota, kad, išvykęs iš Paryžiaus, birželio 4 d. lydimas Prūsijos karaliaus Aleksandras atvyko į Bulonę, kad abu valdovai sėdo į laivą birželio 6 ir 7 d. atplaukė į Kale, kur sėdo į Jo Didenybės Britanijos karaliaus jachtas ir tos pačios dienos vakare išsilaipino Duvre, o iš ten, griežčiausiai saugant inkognito, pasiekė Londoną. Po prašmatniausio priėmimo ir nuostabiausių kasdien viena po kitos rengiamų švenčių abu valdovai, lydimi imperatoriaus Aleksandro sesers Oldenburgo kunigaikštienės ir abiejų Prūsijos karaliaus sūnų, 27 dieną Duvre sėdo į laivą, kuris nugabeno Aleksandrą į Roterdamą. Pervažiavęs Olandiją, kurioje trumpam apsistojo, jis atvyko į Karlsruę, kur jo laukė imperatorienė Elžbieta su šeima. Taigi, artėjo metas, kai imperatorius turėjo grįžti į Peterburgą, kur visi jo laukė džiaugdamiesi, bet kartu nerimaudami ir nekantraudami.
Tačiau, viena vertus, beveik visi sostinės gyventojai džiūgavo dėl to, kad karas baigėsi, ir laukė į tėvynę sugrįžtant pergalingosios kariuomenės ir progos parodyti karališkajam vadui teisėtai pelnytą pagarbą ir dėkingumą, kita vertus, nereikia slėpti, kad, be visuotinio džiūgavimo, buvo girdėti ir skundų, jog imperatoriaus pernelyg ilgai nėra, reikalai sprendžiami lėtai, civiliai tarnautojai neveiklūs ir nepaslankūs spręsdami su kariuomene nesusijusius reikalus.
Senatas Sankt Peterburge nutarė Aleksandrui suteikti Palaimintojo vardą. Trys senatoriai gegužės viduryje buvo pasiųsti pranešti imperatoriui šį nutarimą, todėl nuvyko į Veimarą. Aleksandras nesutiko su senato sprendimu ir delegatams atsakė: „Visada stengiausi rodyti tautai paprastumo ir kuklumo pavyzdį, tad negaliu priimti siūlomo vardo ir pažeisti savo principų. Ir t. t.“
Vadovaudamasis tais pačiais jausmais, pasiuntė Peterburgo gubernatoriui tokį reskriptą.
„Sužinojau, kad kilo visokių idėjų dėl mano sutikimo. Visuomet bjaurėjausi pompastika, o dabartinėmis sąlygomis nepritariu labiau nei kada nors anksčiau. Kruvini karai Europoje baigėsi tik vieno Visagalio dėka. Privalome pulti jam į kojas, paskelbkite apie mano neatšaukiamą sprendimą − draudžiu bet kokią veiklą rengiantis mane sutikti.“
Parodęs kuklumą, Aleksandras, grįždamas į sostinę, pademonstravo patį nuoširdžiausią pamaldumą. Pirmiausia jis parodė Aukščiausiajam nuolankų dėkingumą ir apsilankė Kazanės katedroje. Iš ten nukeliavo į Kamenij Ostrov, įprastinę vasaros rezidenciją. Liaudis visur jį sutiko sveikinimo šūksniais, entuziastingai nusiteikusi.
Imperatoriui atvykus į Peterburgą, įvyko kai kurių pokyčių. Užsienio reikalų ministerijoje grafas Neselrodė pakeitė grafą Romancevą, imperijos kanclerį, kurio atsistatydinimas buvo priimtas. Kiek vėliau imperatorius sinodui, imperijos tarybai ir senatui paskelbė tokį ukazą:
„Gavau prašymą iš Šventojo Sinodo, imperijos tarybos ir senato dėl leidimo pastatyti sostinėje man paminklą ir pageidavimą suteikti man Palaimintojo vardą. Jaučiau didelį pasitenkinimą, nes, viena vertus, atpažįstu Dievo, kuris mus globoja, palaiminimą, antra vertus, Rusijos imperijos valdinių jausmus. Visi mano darbai ir karščiausios maldos turėjo tik vieną tikslą – iš tikrųjų pajusti Dievo palaiminimą. Ir man, ir mano ištikimai tautai, mano sąžiningiems, mylimiems valdiniams, ir visai žmonijai. Tai mano karščiausias troškimas ir didžiausia laimė. Bet, nepaisant mano pastangų siekti Dievo palaiminimo, kaip žmogus negaliu didžiuotis, priimti to vardo ir įsivaizduoti, jog tikrai esu jo vertas. Tai nesuderinama su mano principais, nes visais laikais ir visomis progomis raginau valdinius būti nuolankius ir kuklius. Negaliu duoti pavyzdžio, kuris būtų priešingas tikriesiems mano jausmams. Taigi, dabar rodau didžiulį dėkingumą, bet kartu prašau imperijos valdžios įstaigų atsisakyti visų tų planų. Tegul paminklas man būna pastatytas jūsų širdyse, kaip aš jums jį pastačiau savojoje! Tegul mano tautos mane laimina savo širdyse, kaip manoji širdis laimina jas! Tegul Rusija būna laiminga, o dieviškoji Apvaizda globoja ją ir mane!“
Kai imperatorius sugrįžo, po kelių dienų Kijevo, Mogiliavo, Vitebsko, Minsko, Vilniaus, Gardino gubernijų ir Baltstogės apskrities delegatams buvo pranešta, kad juos priims imperatorius. Šios delegacijos atvyko į Peterburgą ne tik leidus vyriausybei, bet ir specialiu Jo Didenybės įsakymu. Delegatus atsiuntė ir Kuršas. Visas miestas spėliojo, kokios šių delegacijų atvykimo priežastys, ir sklido įvairiausi gandai.
Lenkų delegatai iš mano išvardintų gubernijų dar maitino save viltimis. Stebėtasi Kuršo, kadaise buvusio Lenkijos vasalo, delegatais. Dėmesį traukė Kijevo, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijų, jau seniai atplėštų nuo Lenkijos ir inkorporuotų į Rusiją, atstovai. Bet visi spėliojimai ir iliuzijos žlugo tą dieną, kai imperatorius buvo numatęs priimti delegatus, tarp jų buvau ir aš, kaip Vilniaus gubernijos atstovas.
Audiencija buvo iškilmingesnė nei paprastai. Caro rūmų hofmaršalas įvedė mus į priėmimų salę, netrukus pasirodė ir pats imperatorius. Jo veidas man pasirodė griežtas − tokio niekada nebuvau matęs. Visi mano kolegos nustebo ir išsigando. Aš labai gerai pažinojau imperatorių, tad nė sekundę neabejojau, kad nors jo išvaizda ir didinga, Aleksandro jausmai liko tokie patys, kaip visada.
Pasveikinęs mus, jis garsiai ir aiškiai prabilo: „Ponai, man džiugu matyti greta savęs delegatus iš tų gubernijų, kurias 1812 m. kampanija buvo trumpam nuo manęs atplėšusi. Aš labai patenkintas dėl didžiosios dalies jūsų tautiečių elgesio, nes jie liko ištikimi man. Radosi vos keletas, kurie suklydo veikiami svetimųjų insinuacijų ir puoselėdami klaidingas viltis, bet mano kerštas buvo tik amnestijos aktas, o iš jo galite spręsti, kokios mano mintys. Pasakykite tiems, kurie jus rinko, kad viskas pamiršta ir atleista, ir jie neturi abejoti dėl mano ketinimų, aš tikrai noriu matyti juos laimingus ir patenkintus.“
Rimtai ir griežtai ištarti žodžiai netruko nuraminti salėje buvusių delegatų ir sukėlė jiems dėkingumo jausmą. Kadangi jie stovėjo iš eilės taip, kaip seniai jų provincijos buvo inkorporupuotos į imperijos sudėtį, imperatorius pirmiausia priėjo prie Mogiliavo, Vitebsko ir Kijevo gubernijų delegatų ir tarė jiems keletą nereikšmingų žodžių. Eidamas prie manęs jis stabtelėjo ir trumpam sumišo, kodėl, papasakosiu vėliau. Paskui, kaip visada, maloniai, kai kalbėdavosi su manimi, tarė: „Žaviuosi, kad jūs ir vėl esate savo tautiečių iš Lietuvos atstovas. Labai pykau, kad šį kartą negalėjau važiuoti pro Vilnių. Tas miestas man kelia išties įdomių prisiminimų… Pasakykite Vilniaus gyventojams, kad niekuomet nepamiršiu, kokį uolumą ir atsidavimą jie rodė man, kai pas juos viešėjau prieš 1812 m. kampaniją, ir kad visuomet su malonumu rūpinsiuosi jų likimu.“
Atsakiau, kad Vilniaus gubernijos gyventojai negalės niekuomet užmiršti imperatoriaus viešnagės Lietuvos sostinėje, kad jie suprato viską, ką imperatorius dėl jų padarė, ypač 1810−1811 m., ir kad jie nuolat stengsis pelnyti jo malonę bei globą. Kadangi pastebėjau, jog imperatorių sujaudino mano žodžiai, jog jis suprato, kad jie sklinda giliai iš mano širdies, pridūriau, kad galiu jį užtikrinti, jog nė vienoje iš gubernijų, kurių atstovus jis mato prieš save ir kurių gyventojai jam nuoširdžiai atsidavę, jo taip nemyli ir taip juo nepasitiki, kaip Vilniaus gubernijoje. Atrodo, imperatorius buvo sujaudintas ir patenkintas; tuomet jis nuėjo prie Gardino, Minsko, Volynės, Podolės, Baltstogės, Kuršo deputatų; galiausiai vėl grįžo prie manęs ir kurį laiką patylėjęs rimtu tonu mums tarė: „Ponai, dar šiek tiek laiko ir kantrybės ir visi būsite manimi daug labiau patenkinti.“ Iš karto po žodžių imperatorius liepė mums pasišalinti.
Paskutiniuosius jo žodžius išgirdo tik greta manęs stovėję deputatai, o kiti, virš dvidešimt į ratą susibūrusių asmenų, jų negirdėjo, tad kai ėjau iš audiencijų salės, mane apspito iš visų pusių visi ten buvę ir paprašė pakartoti žodis į žodį, ką man pasakė imperatorius. Galima įsivaizduoti, kiek įvairiausių interpretacijų buvo suteikta Jo Didenybės žodžiams!.. Na, o aš, girdėjęs tiek kartų kur kas labiau guodžiančius žodžius, aš, niekuomet nedvejojęs dėl gerų Aleksandro ketinimų, bet pradėjęs dvejoti dėl to, ar yra galimybių, kad jis įgyvendintų savo pažadus, aš viską supratau teisingai: tai, jog imperatorius iš tiesų norėjo gero, jis troško palengvinti savo pavaldinių lenkų likimą, tačiau, nepaisant jo pasiekimų, jis vis dar buvo pernelyg priklausomas nuo politinių įvykių ir nepakankamai apsisprendęs, kad galėtų tiesiai šviesiai išdėstyti savo planus.
Kai imperatorius įžengė į audiencijų salę, jo veido išraiška neturėjo stebinti. Nes, nors jis ir buvo nepaprastai geros širdies, leidosi nuteikiamas prieš daugelį žmonių, dalyvavusių paskutiniuosiuose 1812 m. kampanijos įvykiuose; ir visi nemėgstantys lenkų kalbėjo imperatoriui apie juos itin nepalankiai. Tarp kitko, visi žino, kad Aleksandro įpročiai ir manieros labai pasikeitė po to, kai jis grįžo palikęs kariuomenę; tačiau būtų klaidinga manyti, kad kažkas bent šiek tiek pasikeitė jo širdyje, nes jis visuomet buvo geras ir jautrus.
Tik gerai imperatoriaus nepažinoję galėjo pamanyti, kad sėkmė pažadino jame išdidumą, ir todėl rodydamasis viešumoje jis tapdavo griežtas ir impozantiškas, o iki 1812 m. kampanijos jis taip nesielgė. Ne, Aleksandras visuomet manė, kad pergalių kare ir kitų įvykių, jo karaliavimą pavertusių tokiu šlovingu epochos, apie kurią kalbu, metu, jis pasiekė ne savo, o Apvaizdos dėka.
Jis buvo pernelyg religingas ir kuklus, kad vien sau priskirtų šlovę, kurios jam pavyko pasiekti susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms. Per pastaruosius trejus metus įgyta patirtis, gilus žmonių pažinimas, kurio jis išmoko vadovaudamas vos ne visai prieš Napoleoną apsiginklavusiai Europai, kai jo vieno rankose pačiose kebliausiose aplinkybėse (kurių baigtis būdavo itin problemiška) buvo politinės pusiausvyros likimas, apmąstymai ir karinių operacijų, ir jo vedamų diplomatinių derybų metu, bei galiausiai jo atkaklumo, veiklos ir darbo dėka pasiekti puikūs rezultatai − visa tai padėjo vystytis aplinkiniams matant geriausioms Aleksandro savybėms, kurios, viena vertus, buvo įgimtos, kita vertus – išvystytos rūpestingai mokantis nuo mažumės. Jis tapo labiau pasitikintis savimi, pajuto savo jėgas ir galią, kurią norėjo naudoti tik taikai ir ramybei Europoje užtikrinti bei garantuoti gerovę savo pavaldiniams.
Tokių jausmų apimtas imperatorius grįžo į savąją sostinę. Visų akys krypo į jį, kai gausios minios apsupty jis pats vadovavo savo pulkams, rikiuodamas juos didžiojoje karinėms pratyboms skirtoje aikštėje, aplink altorių, pastatytą šios plačios erdvės centre. Altoriaus papėdėje susirinkę išdidūs pasidabinę dvasininkai atidavė savo iškilmingą pagarbą Valdovui už pergales, apsaugojusias Rusiją nuo priešo, ir už sėkmę, atnešusią šlovę kilmingojo vado armijai. Ant puikaus žirgo sėdintis imperatorius su kardu rankoje atrodė kaip tikras karys nugalėtojas. Tai jau nebebuvo tas žmogus, kuris švelnia, geranoriška ir taikia mina prieš kelerius metus žvelgė į savo kariuomenę pilies aikštėje. Jo veido išraiška buvo tikro valdovo išraiška − valdovo, nulėmusio Europos likimą. Tačiau nedaug laiko tereikėjo, kad atpažintumei tą patį Aleksandrą, kupiną pamaldumo, kupiną pagarbos ir nuolankumo kilmingai savo motinai, kai jis plika galva dalyvavo pamaldose ir kai po to įsakė pražygiuoti pro motinos karietą savo pulkams, kuriems pats ir vadovavo, taip atiduodamas karinę pagarbą kilmingajai valdovei.
Dabar per šventes ar rūmuose dvariškių apsupty imperatorius tapo santūresnis ir netgi impozantiškas. Kreipdavosi tik į nedaugelį žmonių, daugiausia į kariškius, kurie džiūgavo dėl tokio jo pasirinkimo. Vis dėlto nors visi ir pastebėjo, jog pakito imperatoriaus nuotaikos ir net būdas, niekas negalėjo skųstis, kad jis būtų apleidęs ir nesirūpinęs tais, kuriems dėl asmeninių priežasčių reikėjo jo geranoriškos globos. Vis toks pat geras ir jautrus jis šluostė nelaimingųjų ir praliedavo dėkingumo ašaras.
Sakiau, kad imperatorius, priėjęs prie manęs audiencijų salėje, kur jam buvo pristatyti deputatai, buvo šiek tiek sutrikęs. Štai koks galėjo būti to motyvas. Visi tie, kurie žino, koks nepaprastai geras jis yra ir koks delikatus, sugebės tai įvertinti. Kai imperatorius paliko Peterburgą 1812 m. gruodžio pradžioje, paskutiniai jo man ištarti žodžiai, juos persakiau dešimtosios knygos pabaigoje, buvo: „Išvykstu iš Peterburgo, tačiau mes netrukus pasimatysime… Dievas palaimino mūsų armijas… Keliauju pas juos. Jūs galite suprasti, kad šiuo metu negaliu galvoti apie ką nors kitą − tik apie mūsų sėkmę. Vos tik mūsų pulkai užims Varšuvos kunigaikštystę ir kai mums nebereikės bijoti Napoleono grįžimo, tesėsiu savo pažadą ir pagalvosiu, kaip galime atkurti Lenkiją. Žinote, kokie šiuo atžvilgiu mano ketinimai. Tikiuosi netrukus pasikviesti jus. O belaukiant – kantrybės ir pasitikėjimo.“
Vis dėlto prabėgo 1813, prasidėjo 1814 m., o imperatorius manęs pas save nekvietė… Girdėjome tik kalbant apie rusų kariuomenės sėkmę, bet jokia guodžianti naujiena apie imperatoriaus ketinimus dėl jo lenkų pavaldinių mūsų nepasiekė; vietoj beišsipildančių vilčių jie atsidūrė apgailėtinoje padėtyje, turėję iškęsti ne tik Napoleono armijos invaziją, bet ir priešą persekiojančių rusų kariuomenių persikėlimą per jų žemes.
Visa tai žinantis imperatorius, kuris, galbūt, nors ir turėjęs geriausių ketinimų, negalėjo ištaisyti viso šio blogio ir rūpintis mumis, kol nebuvo grįžęs, negalėjo šiek tiek nesutrikti vėl mane matydamas pirmą kartą po to, kai paliko sostinę 1812 m. pabaigoje. Jis sutriko, nes buvo nepaprastai delikatus, ir kentėjo dar labiau dėl to, kad vis dar negalėjo mums dėl mūsų likimo pasakyti nieko paguodžiančio ir pozityvaus.
Keletą dienų neturėjau progos jo pamatyti, kol galiausiai po švenčių jo motina Pavlovske surengė pokylį, kad atšvęstų sūnaus ir jo šlovingosios armijos sugrįžimą, ir tuomet imperatorius gracingai prie manęs priėjo ir tarė kelis žodžius, o tai pastebėjo visi aplinkui, nes tokios malonės sulaukdavo labai nedaug civilių. Tačiau kalbėjo jis apie itin nereikšmingus dalykus. Vis dėlto norėdamas šiek tiek mane paguosti, šokdamas su mano žmona jis jai pasakė, kad karas baigėsi, nebėra kliūčių baimintis įgyvendinti jo planus, jis pasirūpins Lenkija ir vis dar jaučia mums tuos pačius šiltus jausmus. Jis kelis kartus pakartojo mums dažnai kartojamą frazę: kantrybės ir pasitikėjimo.
Nenustebau dėl tokio imperatoriaus pasirinkto būdo atgaivinti mano viltis, kurios diena po dienos vis labiau blėso, nes labai panašiai jis kalbėjo ir poniai Pšedzeckai, kai šioji prisistatė į štabo būstinę, siekdama malonės savo sužeistam vyrui, įkalintam Leipcige; ir poniai Oginskai, mano dukterėčiai, Paryžiuje, kai ji buvo pas jį nuvykusi dėl savo vyro, kurio žemės buvo sekvestruotos; panelei Sofijai Tyzenhauzaitei (dabartinei grafienei de Šuazel); bei daugybei kitų Varšuvos ir Vilniaus damų. Atrodė, kad imperatorius nenorėjo kompromituoti savęs pranešdamas apie savo ketinimus tiesiogiai lenkams, kad nereikėjo kalbėti apie detales ir aiškintis. Tačiau nenorėjo, kad jie liktų nežinioje, nes jis visoms šioms damoms leido kalbėti apie tai, ką joms buvo sakęs.
O dėl viso kito, kai jis grįžo į Paryžių ir kai priėmė tvirtą sprendimą atkurti Lenkiją ir pasiskelbti jos karaliumi, nors ir nenurodant aiškių jo karalystės sienų, imperatorius tapo kur kas mažiau santūresnis kalbėdamas Paryžiuje apie savo planus dėl lenkų; ir daugelis tų, kuriuos jis pagerbė pasitikėjimu, patys iš jo išgirdo sprendimą, kurį Aleksandras priėmė dėl jų tėvynės.
Dažnai matydavau imperatorių per iškilmingus pietus, baliuose ir dvariškių apsupty, ir jis visuomet tardavo man kokį žodį, tačiau praėjo kelios savaitės, kol galiausiai pasitaikė proga pasilikti su juo akis į akį. Pagaliau, prieš išvykstant iš Peterburgo, jis pasikvietė mane į savo kabinetą ir be jokių įžanginių kalbų tarė, kad išvyksta į Varšuvą ir kad mane ten pakvies, su malonumu ten su manimi susitiks, kad davė įsakymą atsiliepti į visas labiausiai per 1812 m. kampaniją rusams žygiuojant per Lenkiją nukentėjusių pretenzijas; galiausiai, sakė jis, „esu taip užsiėmęs itin svarbiais reikalais, kurie susikaupė, kol manęs nebuvo Peterburge, jog visai neturiu laisvo laiko… Dirbsiu lenkų naudai… Teprašau jūsų kantrybės ir pasitikėjimo.“
Kitą audienciją gavau tik Varšuvoje 1815 m. lapkritį, pakalbėsime apie tai šios knygos pabaigoje.