Juozas Mickevičius: Kalėdų laukimo laikotarpis, Adventas

Žemaičių muziejininkas, kraštotyrininkas Juozas Mickevičius (1900–1984) savo tautosakos užrašuose, kuriuose pateikta daug žinių, jo užrašytų įvairiose Žemaitijos vietose (daugiausiai Platelių, Alsėdžių, Ylakių apylinkėse), šiek tiek vietos skiria ir Kalėdų laukimui, t. y. adventiniam laikotarpiui. Jis rašo, kad Kalėdas gruodžio 25 d. pradėta švęsti tik 4-ame šimtmetyje po Kristaus. Iki to laiko krikščionys Kalėdų, dabar  tai Kristaus gimimo šventė, nešvęsdavo, nes manė, kad tai yra tik pagonybės liekana. Krikščionys sausio 6-ąją švęsdavo Kristaus krikšto dieną. Dabar Kalėdas žmonės kasmet švenčia.

Kalėdų laikotarpis prasideda Adventu ir tęsiasi iki senųjų Užgavėnių sekmadienio (antras sekmadienis prieš Gavėnią). Jis primena Kristaus laukimą ir Jo atėjimą. Kalėdų laikotarpyje krikščionių katalikų bažnyčiose yra Dievas yra garbinamas už meilę, tai, kad jis teikėsi atsiųsti savo sūnų mūsų išganymui. Taigi, Adventas pašvęstas Dievui Tėvui.

Kalėdos nuo pat mažučio vaiko iki žilagalvio senelio yra laukiamos. Joms sutikti reikia atsitinkamai pasirengti. Tai vyksta per Adventą.

Žodis Adventas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, kuris jau senovėje reiškė didžiojo Asmens atėjimą. Adventas yra laikas, kurio metu katalikai laukia ateinant į žemę Išganytojo. Advento metu bažnyčia kviečia atgailauti. Tikintieji turi ruošti kelią gimstančiam Išganytojui. Jie Advento metu susilaiko nuo svaigiųjų gėrimų ir stengiasi nedaryti sunkių nuodėmių. Seniau Advento trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais žemaičiai pasninkaudavo – susilaikydavo nuo pieniško ir mėsiško valgio.

Adventas – tylaus susikaupimo laikas. Nuo seno įprasta, kad Advento laikotarpiu vakarais prityla dainos,  jaunimas nebevirkdo muzikos, vengia triukšmingų pasilinksminimų, bažnyčioje nebetuokiami jaunavedžiai. Yra sakoma: „Per Adventą dvasia šventa, per Kalėdas – į zalietas[i].

Lietuvoje ir Lenkijoje per Adventą aukojamos rarotų Mišios[ii]. Jos vyksta sekmadienio arba šventadienio[iii] ryte. Rarotų Mišios laikomos auštant. Jose vyrauja Išganytojo laukimo nuotaika. Šių Mišių pavadinimas kilęs nuo pirmųjų Mišių įžangos žodžių – „Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą (lot. Rorate caeli desuper, et nubes pluant iustum (Iz 45, 8).

Per rarotas bažnyčiose, be paprastų žvakių, viduryje dega septinta didesnė žvakė, kuri vaizduoja Mariją. Žmonės per Adventą sekmadieniais anksti ryte eina į bažnyčią Mišių išklausyti. Jie nežiūri, ar tamsu, ar šalta, nugali miegą, atsikelia ir ruošiasi į bažnyčią. Švč. Mergelės  Marijos (panos Marijos) Nekalto Prasidėjimo dieną (gruodžio 8-ąją) per rarotų Mišias prie altoriaus sudeginama tiek žvakių, kiek bus mėsėdžio savaičių. Į tą skaičių neįeina didžioji žvakė. Seniau, kol dar nebuvo kalendorių, ir kiek vėliau, kol tie kalendoriai nebuvo išplėtoti, žmonėms labai rūpėdavoo žinoti, kiek bus mėsėdžio savaičių, kelintą savaitę reikės užgavėti.

Seniau per Adventą būdavo juodas pasninkas. Žuvies ne visi turėdavo, silkių ne visi įstengdavo nusipirkti. Tada nedaug buvo šeimininkių, kurios mokėdavo gardų maistą be mėsos, taukų, pieno pagaminti. Todėl tas ilgas pasninkas daugeliui būdavo sunkus laikas. Yra išlikęs toks posakis: „Bėdos – bėdos, ne Kalėdos. Ateis Kalėdos – bus tos pačios bėdos“.

 

Duomenys surinkti Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose, Plateliuose.

 

Parengė Danutė Mukienė

Bonifaco Vengalio nuotrauka

________________________

[i] Piršlybos.

[ii] Katalikų liturgijoje rarotinės Mišios – votyvinės šv. Mišios (votyva), skirta Švč. Mergelės Marijos garbei. Jos vyksta Advento laikotarpiu.

[iii] Švenčių diena.

 
Smush Image Compression and Optimization Skip to content