Lankydamiesi Palangoje Mėguvos vardą girdime dažnai. Juo pavadintas apie 7 km nuo Palangos nutolęs viešbutis, vila Šventojoje, taip vadinamas ir Lietuvos atgimimo metais savo veiklą įsiūbavęs kurorto folkloro ansamblis bei Palangos krašto etnoklubas. Na o jei grįžtelsime gerokai atgal, tai sužinosime, kad Palangos kraštas anksčiau priklausė Kuršo Mėguvos žemei. Jai priklausė palei Baltijos jūrą ėjęs siauras žemės ruožas prie Šventosios ir Akmenos upių. Dabar jos teritorijoje yra Palangos ir Kretingos miestai, bei šios didesnės gyvenvietės: Šventoji, Darbėnai, Vydmantai, Lenkimai.
Daug informacijos apie Mėguvos žemę yra paskelbęs Klaipėdos universiteto profesorius, archeologas ir istorikas Vladas Žulkus. Knygoje „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ jis rašo, jog „Labai tikėtina, jog Mėguva (Megouive, Megoive) yra buvusi tarp penkių IX a. viduryje Rimberto paminėtų Kuršių teritorijų. Seniausias dokumentas, kuriame randamas Mėguvos vardas, datuojamas 1252 m. balandžio 29 d. (LEK, Bd. I. Abt. 1. Nr. CCXXXVI). Šiandien dar ne visos Mėguvos senosios gyvenvietės žinomos – vien pagal archeologijos paminklus apibrėžta Mėguvos teritorija yra mažesnė nei buvo iš tikrųjų. Pagal archeologinius ir rašytinius šaltinius (LEK, Bd. I. Abt. 1. Nr. CXLVI, CCLIII) yra žinomos vietos: 21 kapinynas, 6 piliakalniai, 8 nenustatytos gyvenvietės […].
Labiausiai į šiaurę nutolusios Mėguvos gyvenvietės buvo jau už Šventosios upės. Rytinė siena ėjo lygiagrečiai Akmenos (Pilsoto žemėje ji vadinasi Dangė) upei, per 3–5 km į rytus nuo jos, toliau buvo dykra. Labiausiai į pietus nutolusi Mėguvos pilis buvo Anduliai (Andullen). Nuo čia žemės riba jau suko link jūros – čia nežinomas nė vienas piliakalnis, tačiau paminėtos gyvenvietės Kaukas (Caucas), Maytinite ir Girkalių kapinynas. Pietinį Mėguvos kraštą ženklina du toponimai Girkaliai (anksčiau – Girngaliai), kurie reiškė „girios galą“. Be to, kaip tik į pietus nuo Andulių, Akmenos upė keitė vardą – virto Dange.
Dauguma Mėguvos gyvenviečių buvo prie Akmenos ir jos intako Tenžės. Šiandien nėra paprasta įvardyti Mėguvos administracinį ir politinį centrą. Gali būti, jog Palanga, svarbiausias žemės prekybinis centras, tarpregioninė šventvietė ir susirinkimų vieta (tingas) […], iki XII a. pabaigos dalijosi įtaka su Anduliais. Palangos reikšmei sumenkus, nuo XII a. pabaigos Anduliai–Kretinga galėjo įgyti svarbiausios Mėguvos vietos statusą. Gera geopolitinė padėtis Anduliams lėmė būti pagrindiniu Mėguvos centru. Andulių–Kretingos reikšmę ankstyvaisiais viduramžiais atspindi tradicija ją (Grotinga) laikyti viena iš svarbiausių vietų, kur buvusi ir skandinavų gyvenvietė […]. XIII a. šaltiniuose Kretinga įvardijama kaip Burgsuchung „pilies apygarda“. Kai Ordinas 1253 m. dalijo kuršių teritoriją, kuršių kilmingieji Velthune, jo brolis Reygin, taip pat Twertikine ir Saweyde gavo Kretingos pilies apygardą su Kretingos pilimi. Šie keturi kuršiai, kurie Kretingos pilies apygardoje iš Ordino rankų gavo žemes5 (LEK, Bd. I. Abt. 1. Nr. CCXLVI), turėjo būti senieji Andulių–Kretingos, o gal ir visos Mėguvos, „kunigaikščiai“, kurių valdžia buvo įtvirtinta Ordino dotacijų. 1262 m. Kretingos kuršiai atsimetė nuo krikščionybės ir puolė Klaipėdą. Netrukus po to Andulių–Kretingos pilis buvo sudeginta, o jos gyventojai išžudyti (LEK, Bd. I. Abt. 1. Nr. CCCXXIX). Tuo pat metu turėjo būti paliktos ir Palangos senosios gyvenvietės.“[1]
Išsamesnę informaciją apie Mėguvos žemę V. Žulkus yra pateikęs tekstuose „Mėguva – kuršių žemė“, „Pirmieji gyventojai“, „Meguvos kilmingieji ir jų valdos“, kurie parengti pagal informaciją, skelbiamą „Palangos istorijoje“.[2]
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Mėguvos žemės žemėlapis. Nuotrauka iš knygos „Palangos istorija“ (Klaipėda, 1999 m., p. 26)
Tekstas paskelbtas 2022-01-28
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
***
VLADAS ŽULKUS APIE PALANGOS MĖGUVOS ŽEMĘ
Mėguva – kuršių žemė
Vladas Žulkus. Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis1. 1 dalis
Pajūrio žemė Mėguva, kurios plotas sudarė apie 500 km2 , tęsėsi palei jūrą apie 30 km. Šiaurės rytuose Mėguvą nuo kaimyninės Duvzarės žemės skyrė Šventosios vidurupis, o rytinė riba praėjo keletą kilometrų į rytus nuo Akmenos. Pietinis Mėguvos kraštas baigėsi įpiečiau Andulių. Mėguvą nuo kaimyninių žemių skyrė neapgyventos, miškingos ir pelkėtos arba smėlingos platumos. Šiaurės rytuose nuo Mėguvos iki kaimyninės Duvzarės žemės gyvenviečių Impilties ir Rucavos, buvo tik keli kilometrai per pelkėtus miškus. Pačiame pajūryje tarp šių žemių būta platesnio smėlynų ir pelkių ruožo. Panašūs, tai pelkėti, tai smėlingi, šilais apaugę plotai skyrė Mėguvą nuo įpiečiau buvusios Pilsoto žemės. Tiesa, prie Akmenos-Dangės vienos ir kitos žemių gyvenvietės buvo labai netoli viena nuo kitos.
Mėguvos geografinė aplinka didesne dalimi buvo suformuota jūros. Reljefe yra aiškiai pastebimi ruožai, lygiagretūs krantui. Už paplūdimio ir kauburiuoto kopų ruožo prasideda neplati Litorinos jūros terasinė lyguma – pradžioje vietomis papelkėjusi, toliau aukštesnė ir sausesnė užkopinė dubuma. Litonninėje lygumoje yra likę (anksčiau jų buvo daugiau) ir didesnių pelkių – viena jų daugiau kaip 5 km2 ploto ir 3–4 m gylio Pajūrio pelkė, kuri formavosi atsitraukiant Litorinos jūrai. Smėlinga kauburiuota Litorininė lyguma rytuose užsibaigia abraziniu klifu – buvusia kranto linija. Už jos tęsiasi Baltijos ledynuotojo ežero suplautas ruožas, kuriame vietomis žymus senojo kranto pylimas. Baltijos ledynuotojo ežero terasinė lyguma driekiasi į rytus iki pat Lazdininkų–Virkštininkų kalvų ruožo, kurį tirpdamas suformavo ledyno pakraštys. Šioje smėlingoje lygumoje vyrauja didelės lėkštos kalvos,
besikeičiančios su įlomėmis. Tarp Palangos ir Šventosios Baltijos ledyninio ežero pakopoje guli pajūrio kelias iš Klaipėdos į Liepoją. Senųjų jūros krantų darinius galime rasti ir pačioje Palangoje. Litorinos kranto linijos terasą galime matyti Tiškevičiaus parke į pietus nuo Birutės kalno, o Baltijos ledynuotojo ežero pylimas šiandien dar atsekamas terasoje, esančioje vakariniame Vytauto gatvės pakraštyje ties parko šiltnamiais. Ši terasa yra apie 12 m aukščiau jūros lygio.
Pelkės ir durpynai su nedidelėmis kalvelėmis tarp jų užėmė apie trečdalį viso Mėguvos ploto. Pajūrio zona iki Tenžės upės pasižymi labai prastais smėlingais dirvožemiais. Tenžės ir Akmenos upės teka plačiais ledyniniais slėniais, užliejamais pavasario potvynių. Žemė ten derlingesnė ir nuo seno buvo dirbama.
Pirmieji gyventojai
Vladas Žulkus. „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“1.1 dalis
Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. – vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakų nerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30–50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvo priimtinas pirmykščiam žmogui – tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio pėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.
Į Palangos apylinkes žmonės neretai atklysdavo ir kuriam laikui apsigyvendavo mezolite, viduriniajame akmens amžiuje, tačiau pirmiesiems žmonėms Palangos apylinkėse pastoviai įsikurti geros sąlygos susidarė maždaug apie 2 500 metus pr. Kr. – vėlyvajame neolite. Šie žmonės yra skiriami taip vadinamai Narvos kultūrai. Trečiai litorininei transgresijai pasibaigus ir vandeniui atslūgus, pajūryje atsirado daug nedidelių ir negilių ežerėlių ir lagūnų. Prie jų įsikūrę žmonės galėjo lengvai pramisti pagauta žuvimi ir netoliese sumedžiotais žvėrimis. Klimatas tuo metu buvo gana palankus.
Šių žmonių gyvenimo sąlygas, jų ūkį, verslus ir papročius pažįstame dėka išsamių Šventosios gyvenviečių tyrinėjimų, kurių autorė yra hab. dr. R. Rimantienė. Šventosios seniausi gyventojai, kuriuos jau galime pavadinti žvejais, labai gerai sugebėdavo naudotis tuomi, ką davė gamta – iš liepos karnų darė primityvius tinklus, iš pušies skalų gamino bučius, o iš žievės plūdes. Jiems pavykdavo sumedžioti arba pagauti iki 1,3 m ilgio lydekų, iki 70 cm ilgio sterkų, rasti 26–54 cm ilgio karšių, net iki 1,8 m šamų. Dažnas šventojiškių maistas neolite buvo otai, plekšnės, kartais jie pasigaudavo menkių ir lašišų, net tunų. Jūroje jie pastoviai medžiojo ruonius, kuriuos sunaudodavo visus: ir jų dą, ir mėsą, ir riebalus, ir kaulus. Pagrindiniai medžiojamieji miško žvėrys buvo šernai, briedžiai ir bebrai. Be jų, rasta lapių ir elnių kaulų.
Šventosios lagūnos pakrantės buvo apgyventos ir vėliau – vidurimajame neolite. Tuo metu apie pajūrio ežerėlius ir lagūnas augo ąžuolai, pušys, guobos, liepos, eglės, skroblai, bukai, klevai. Pakrantėse žmonės susirasdavo valgomų žemės riešutų agarų. Šventojiškiai gaudė tokias pat žuvis ir medžiojo tokius pat žvėris, kaip ir anksčiau, tik miškuose sumažėjo briedžių. Užtat dažniau pavykdavo nudobti taurą-stumbrą. Apie 65% visų gyvenvietėse rastų kaulų yra šuns – juos žmonės tuomet suvalgydavo.
Trečiame tūkstantmetyje pr. Kr. viena iš gyvenviečių buvo įsikūrusi ir pačioje Palangoje. Tvarkant Roužės upelio vagą ties „Jaunystės“ kino teatru dugne buvo rasta daug gyvulių kaulų, ragų, gintaro gabalų. Palyginti, menkas ir apardytas neolitinės gyvenvietės sluoksnis gulėjo jau vandens lygyje. Nėra visai aišku, kaip didelė buvo ši gyvenvietė, mat jos pėdsakus sunaikino Roužė, palaipsniui slinkdama iš šiaurės į pietus – nuo dabartinės vagos gyvenvietės sluoksniai tęsiasi pietų pusėn dar apie 20 metrų. Dabar sunku pasakyti, ar ši gyvenvietė buvo įkurta prie upelio, ar prie vieno iš ežerėlių, virtine išsibarsčiusių pajūryje. Nors dabar gyvenvietės sluoksniai ir užpilti upelio, žmonės senovėje, suprantama, vandenyje negyveno – tuomet klimatas buvo sausas ir šiltas, o vandens lygis žemesnis už dabartinį.
Roužės dugne aptikti Narvos kultūros radiniai buvo ne itin gausūs, bet įdomūs. Rasta daug natūralių ir pjautų bei šlifuotų gyvulių kaulų, raginio kaplio ar kirvio nuolauža, raginiai į kirvelius panašūs dirbiniai, neapdirbto gintaro gabalai. Iš akmens buvo padarytas tik vienas įtveriamas kirvukas. Bene įdomiausias radinys buvo kaulinis strėlės antgalis, papuoštas įrėžimais – tokie retai pasitaiko. Palangos ankstyvojo neolito gyvenvietėje nerasta keramikos, kai tuo tarpu Šventojoje ji buvo gausi ir įvairi. Durpių sluoksnyje, kur surasti minėti dirbiniai, gulėjo gerai išlikę ąžuoliniai rąstai, o giliau aptiktas net trijų sluoksnių akmenų grindinys – čia buvusių statinių liekanos. Daug geriau išlikusios Narvos kultūros namų pėdsakai buvo rasti Šventojoje. Kai kuriuos pastatus archeologė R. Rimantienė rekonstravo. Akmens amžiaus žmonės namus statė virš žemės, jie buvo keturkampiai, platūs ir žemi, dengti medžio luoba arba nendrėmis. Jų sienas darė iš karčių, apipintų šakomis. Židinius įtaisydavo nedidelėse, tiesiog žemėje iškastose duobutėse. Gultai, matyti, buvo įrengiami ant pintų demblių ir kailių. Panašiuose būstuose turėjo gyventi ir palangiškiai.
Žmonių, gana ramiai šimtmečius gyvenusių prie Šventosios ir Palangos ežerėlių bei upelių, gyvenimą pradėjo trikdyti kylantis vandens lygis, padrėgnėjęs ir atšalęs klimatas. Žmonės buvo priversti kraustytis į aukštesnes vietas toliau nuo jūros. Tik po kokio tūkstanties metų, vėl atslūgus jūros vandenims, žmonės vėl kūrėsi jau prie naujų ežerėlių ir lagūnų. Pakrantė tuo metu buvo gerokai pasikeitusi. Šios naujosios gyvenvietės priskiriamos jau vėlyvojo neolito Pamarių kultūrai. Apie jas vėlg, žinome iš tyrinėjimų Šventojoje. Klimatas tuo metu šiltėjo ir sausėjo, miškuose padaugėjo eglių, sumažėjo kilniųjų lapuočių. Žmonės, įsikūrę naujojo ežero pakrantėje, savo gyvenvietę apsitvėrė dviguba statinių tvora. Čia gyveno žvejai, kurie ten, kur ežerėlis jungėsi su jūra. buvo pasistatę užtvarą, skirtą žuviai gaudyti. Po ežerą jie plaukiojo skobtais luotais, žvejojo iš karnų nupintais tinklais, unguriams gaudyti pasidarydavo specialias šakes. Kaip ir anksčiau, jų ūkyje didelės reikšmės turėjo ruonių ir miško žvėrių – šernų, briedžių, taurų – medžioklė. Tuo metu šventojiškiai sau jau augino naminius jaučius, kiaules, avis ir ožkas. Pasirodė pirmieji javai – rastos kanapių ir sorų sėklos. Šventosios Pamarių kultūros gyvenvietėse surinkta daug įvairių buities reikmenų: medinių geldų, dubenų, medinių šaukštų, įvairių gintaro dirbinių – papuošalų ir amuletų, anksčiau lipdytus smailiadugnius puodus pakeitė plokščiadugniai, puošti duobutėmis, dantukais, rumbeliais. Šventojoje buvo rasti labai reti ir svarbūs radiniai, parodantys žemdirbystės pradžią Pabaltijyje – lankinio arklo išara ir jaučių jungo modelis.
Mėguvos galingieji ir jų valdos
Vladas Žulkus. Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis1. III dalis
Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės-administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai.
Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje. Kuršių visuomenę, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab.–X a. pr. (kol pradėjo formuotis „karalių draugijos“) labai svarbia jėga buvo „vikingų draugijos“, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos. Nuo XI a. kapų su ginklais skaičius pietinių kuršių senkapiuose pradeda mažėti, čia kaip ir Skandinavijoje, tik kiek pavėluotai, formuojasi teritorinių „karalių“ ir „karalių draugijos“ luomas. Kad teritorinių žemių kunigaikščių luomas Kurše egzistavo, rodo paplitęs vikingavimas, o tolimi ir organizuoti, neretai sutelktomis pajėgomis vykdyti kuršių žygiai jūromis rodo buvus ir iškilesnius visos genties vadus – „karalius“. Jau XI–XII a. atskirų žemių konfederacijos galėjo sudaryti laikinas priešvalstybinio pobūdžio formuotes.
Ilgainiui kiekvienoje atskiroje žemėje iškilo stipriausios ir svarbiausios pilys su gyvenvietėmis, kuriose gyveno visos žemės valdovai, neretai pavadinami karaliais. Saksas Gramatikas mini kuršių „karalius“ Lokerą („kuršių tironą“) ir Domą. XIII a. pradžios šaltiniuose yra užrašyti kuršių „karalių“ Lamikio, Ako, Dabrelio, Kaupo, Viestardo vardai. Gresiant dideliam pavojui atskirų žemių kariaunos susijungdavo, taip atsitiko 853 m. užpuolus kuršius švedams, ir išsirinkdavo „karalių“ – karo vadą. Tokie „karaliai“ organizuodavo ir plėšikiškus žygius prieš kaimynus. Atrodo šie „karaliai“ būdavo tik vienos arba kelių žemių, valdovai, karo metu gal ir dalies Kuršo kariuomenės vadai. Mėguvos žemės „karaliaus“ vardas dar nėra rastas šaltiniuose, sunku yra spėti ir kur buvo jo pilis.
X–XIII a. Mėguvoje aiškiai išsiskyrė atskiri gyvenviečių spiečiai, kuriuos vienas nuo kito skyrė kelių, rečiau keliolikos kilometrų atstumas. Tokias gyvenviečių grupes rišo pastovūs sausumos ir vandens keliai, kurių pagrindiniai jungė svarbesnius prekybos ir valdžios centrus. Kaip vadinosi tokios gyvenviečių grupės, nežinome. Atskirose žemėse tokios grupės galėjo sudaryti dar didesnius junginius, po kelis kiekvienoje žemėje. Tokiems administraciniams junginiams, atrodo, turėjo būti XIII a. šaltiniuose minimos pilių apygardos (castellatura borchsokungen, Burggebiete). Mėguvos žemėje 1253 m. yra minima Kretingos pilies apygarda, kuri buvo padalinta keturiems Ordinui tarnavusiems kuršiams: Velthune, jo broliui Reygyn, Twertikine ir Saweyde. Tas faktas, kad terra Twertikini yra buvusi ir Poys pilies apygardoje šalia Klaipėdos, rodo, jog Ordino įkurtos pilių apygardos neatitiko nei senųjų administracinių junginių, nei žemių ribų.
Archeologijos duomenimis Mėguvos žemėje X– XIII a. išskiria dvi didesnės teritorinės-administracinės sritys. Pagal gyventojų skaičiaus dinamiką ir pagal ekonominius saitus X–XII a. vieną sritį sudarė Palanga su savo hinterlandu, o kita, sąlyginai galime ją pavadinti „Lazdininkų sritimi“, yra buvusi Mėguvos šiaurinėje dalyje. Sumenkus Palangos reikšmei, XII a. pirmojoje teritorijoje galėjo vyrauti Andulių-Kretingos centras. Atėjus priešui kariai buvo kviečiami pirmiausiai iš šių sričių, o tik esant didesniam pavojui būdavo telkiamos visos žemės, ar net kelių žemių pajėgos. Tikrai taip buvus vėlgi rodo labai ryškūs ir skirtingi žmonių skaičiaus kitimai Mėguvos įvairiose dalyse. Vikingiškiems kuršių žygiams kariai rinkdavosi ir iš atskirų pilių kontroliuojamų teritorijų, ir iš atskirų apskričių. Esant žemėje kelioms tokioms apskritims, vienos jų kunigaikštis tapdavo ir visos žemės „karaliumi“.
Grįžkime prie klausimo, kur galėjo būti Mėguvos žemės centrinė pilis. Jau buvo išsakyta prielaida, kad sumenkus Palangos reikšmei nuo XII a. tokia galėjo būti Anduliai-Kretinga, – ne be reikalo Kretinga XIII a. vadinama „pilies apygarda“. Vienas, o gal ir du (abu broliai) iš keturių kuršių, gavusių žemes iš Ordino malonės, turėjo priklausyti žemės, arba bent jos dalies, „kunigaikščių“ šeimai arba klanui. Politinė situacija rodo, kad pietiniai kuršiai iki Durbės mūšio 1260 m. buvo Ordinui gana lojalūs, ir žemių dalijimas XIII a. viduryje buvo tik formalus teisės į anksčiau turėtas valdas patvirtinimas arba tų valdų išplėtimas. Dėl to Mėguvos „kunigaikščio“ ar „karaliaus“ XIII a. reikėtų ieškoti tarpe šių keturių kuršių.
Labai tikėtina, jog iki XII a. vidurio Mėguvoje valdžia dalijosi du centrai. Ypatingai gera geopolitinė padėtis galėjo padėti iškilti Anduliams-Kretingai kaip centrinei Mėguvos vietai politine prasme, o Palanga galėjo pirmauti religinėje ir tolimosios prekybos srityje. Tokią prielaidą paremtų žinomi faktai apie tai, kad svarbesnėse prekyvietėse, ypač susijusiose su tolimąja prekyba, kunigaikščio valdžia būdavo ribota – egzistavo įvairios nerašytos, o vėliau ir rašytinės taisyklės, suteikiančios tokių prekybinių centrų gyventojams išskirtinių teisių ir laisvių.
__________________________
[1] Žulkus V., „Mėguva“, Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius, 204, p. 49–50.
[2] Palangos istorija, Klaipėda, 1999.
____________________________
SUTRUMPINIMAI
LEK – Liv-, Est – und Kurländisches Urkundenbuch