T
Juozas Tadarauskas (1913–1993). Kunigas, teologijos daktaras, spaudos bendradarbis. Dirbo Palangos vikaru ir kapelionu (1938–1940).
Bernardas Talaišis. Kunigas, kanauninkas, pranciškonas. Per Antrąjį pasaulinį karą mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Palangoje. Buvo Palangos dekanato dekanu (1988–1989).
Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949). Kompozitorius, dirigentas, pedagogas. Mokėsi Palangos progimnazijoje (1900–1905). Kai Lietuva minėjo pirmojo viešo lietuviškojo spektaklio 10-metį (1909), J. Tallat-Kelpša buvo jubiliejinio komiteto narys ir dirigavo Miko Petrausko operą „Birutė“.
Jonas Laimonas Tapinas. Žurnalistas, kino istorikas ir kritikas, menotyros mokslų daktaras, Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1994 m.). L. J. Tapinas gimė Užkanavėje (Palanga). Mokėsi Kunigiškių pradinėje mokykloje, 1962 m. aukso medaliu baigė Palangos vidurinę mokyklą. L. J. Tapinui įteikta Lietuvos žurnalistų sąjungos V. Mickevičiaus-Kapsuko premija už knygą „Iliuzijų mugėje“ (1985), V. Kudirkos premija už knygą „Septynios vienatvės Paryžiuje“ (1994) ir prizas „Metų knygos“ konkurse, V. Gedgaudo premija už knygą „Imk, klajokli, žibintą vilties“ (2001), J. Tumo-Vaižganto premija už knygą „Prarasto laiko nebūna“ (2004). Rašytojas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1996), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2003), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo tiesą ir tikėk“ (2014).
Petras Tarvainis. Kunigas, rašytojas. Gimė apie 1580 metus, mirė apie 1642 m. Studijavo vilniaus akademijoje. Jo gyvenimas ir darbas daugiausia susijęs su Šiauliais. Čia jis kunigavo jau 1613 m. Dirbo ir Radviliškio parapijoje, buvo Joniškio dekanas. Daugiausia išgarsėjo savo sukurtais lenkiškais eilėraščiais.
Tautvila (Tautvilas). Kunigaikštis, veikiausiai Mindaugo brolio Dausprungo sūnus. Manoma, kad apie 1248 metus jis įsitvirtino Polocke. 1248 m. pabaigoje su broliu Eitvydu ir dėde Vykintu, Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemės šiaurėje ir rytuose. 1250 m. bandė užimti Mindaugo pilį, o kaip pretendentas į Lietuvos sostą tais pačiais m. Rygoje buvo vyskupo Mikalojaus pakrikštytas. Nužudytas pusbrolio Treniotos kovose dėl Lietuvos sosto 1263 m.
Algirdas Taurinskas (1917–2008). Pedagogas (fizikas). Dirbo Palangos vidurinėje mokykloje, vadovavo jaunųjų fizikų būreliui. Jo vadovaujami moksleiviai pristatė savo darbus Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje.
Tiškevičiai. LDK didikų dvarininkų giminė, kilusi iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus, minimo nuo 1537 m. Iškilo XVI a. II – oje pusėje, didžiausią politinę galią įgijo XVII a., turtinę -XIX a. Valdė Biržų, Užtrakio ordinacijas, Logoiską Minsko srityje, Palangą, Kretingą, Raudondvarį ir Žiežmarius. Keletas Tiškevičių buvo Lietuvos vaivados, vyskupai, lauko etmonai, kaštelionai, iždininkai, didieji maršalkos, užėmė kitas atsakingas pareigas. Žymiausi iš Tiškevičių – Skuminas, jo sūnus Dimitras, Teodoras, Jonušas Skuminas, Mykolas, Vasilijus, Eustachijus, Jurgis, Jonušas, Antanas, Domininkas, Tadas, Vincentas, Liudvikas, Juozapas, Konstantinas, Jonas, Vladislovas.
Antanas Domininkas Tiškevičius. Žemaičių vyskupas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, grafas, filosofijos mokslų daktaras. Gimė 1692 m., mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose (Plungės r.), palaidotas Varniuose (Telšių r.). Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas pijorus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jėzaus Pona“, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurią buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.
Antanina Sofija Tiškevičienė (1870–1953). Palangos grafienė, Prūsijos karalystės Poznanės didžiosios kunigaikštystės politikos ir visuomenės veikėjo, Posadovo dvarininko Vladislovo Tomo Juozapo Lonckio ir Antaninos Skuževskos jauniausia duktė. 1893 m. rugpjūčio 15 d. Lvuveke (Lenkija) ištekėjo už Palangos grafo Felikso Vincento Tiškevičiaus. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statybos rėmėja (1898–1907), Lurdo grotos su Švč. Lurdo Marijos skulptūra (1898–1900), Švenčiausios Jėzaus Širdies skulptūros (1907–1912) Birutės parke fundatorė. 1932 m. mirus vyrui, su sūnumi S. M. Tiškevičiumi valdė Palangos dvarą (1932–1939). 1939 m. išvyko iš Palangos. Mirė 1953 m. Monrealyje (Kanada). 2017 m. Tiškevičių alėjoje Palangoje atidengta skulptūrinė kompozicija „Grafienė Antanina Sofija Loncka-Tiškevičienė ir grafas Feliksas Tiškevičius“ (skulptorius K. Pūdymas, architektė – S. Stripinienė).
Joana Tiškevičienė (1777–1816). Palangos grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1761–1839) žmona, Benedikto Karpio ir Karolinos Puzynos duktė. 1799 m. sausio 22 d. Joniškėlio bažnyčioje Joana Karpytė ištekėjo už Mykolo Juozapo Tiškevičiaus. Joana Tiškevičienė mirė 1816 m. spalio 25 d.
Ona Tiškevičienė (1807–1857). Palangos grafienė. 1826 m. Ona Zabielaitė ištekėjo už Palangos grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1805–1844). Pagrindiniai J. M. ir O. Tiškevičių dvarai – Trakų Vokė, Palanga, Darbėnai, Grūšlaukė ir Valažinas (Baltarusija).
Sofija Tiškevičienė (1837–1919). Palangos grafienė, filantropė. Sofijos tėvas – Aleksandras Horvatas, motina – Klotilda Volodkevičiūtė. 1860 m. birželio 29 d. Barbarove ištekėjo už grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891). Gyveno Vilniuje, šeimos užmiesčio rezidencijoje Lentvario dvare, nuo 1875 m. – Kretingos dvare. Vasaras grafai leido Palangoje. Rūpinosi šeimai priklausančių dvarų administravimu ir ūkine veikla. S. Tiškevičienė valdė Dimitravo, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarus, turėjo rūmus Vilniuje. Kretingos dvaro ligoninėje įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą.
Alfredas Marija Tiškevičius (1913–2008). Palangos grafas, Palangos miesto garbės pilietis (1997). A. M. Tiškevičius gimė Krokuvoje (Lenkija), grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių šeimoje. Užaugo Palangos dvare, tėvų rūmuose Birutės parke. Mokėsi namuose, padedamas korepetitorių, vėliau – Panevėžio ir Kauno lenkų gimnazijose. 1926–1938 m. mokėsi Prancūzijoje. 1938 m. motinai ir broliui išvykus iš Palangos, A. M. Tiškevičius valdė Palangos dvarą. Kurorte sukūrė šeimą, čia gimė sūnus Adomas Marija. 1940 m. Tiškevičių šeima išvyko į Lenkiją. Palangon grafas atvyko po 52 metų, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Po 1992 m. kasmet su žmona vasarodavo Palangoje. Atgavęs Lietuvos pilietybę ir jam priklausančią Palangos dvaro valdų dalį, rūmus ir parką padovanojo valstybei. 1997 m. liepos 13 d. grafų Tiškevičių rūmų Židinio menėje už giminės nuopelnus, kuriant ir vystant kurortą, jam, vieninteliam gyvam giminės palikuoniui, suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. A. M. Tiškevičius mirė 2008 m. Varšuvoje (Lenkija). Urna palaidota Palangos miesto kapinėse, šeimos kapavietėje.
Jurgis Tiškevičius. Žemaičių vyskupas, LDK bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas. Gimė 1596 m. Vištyčio dvare (Baltarusija), mirė 1656 m. sausio 17 d. Domnau (netoli Karaliaučiaus). Jis – garsios Tiškevičių giminės atstovas. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai – kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. Jis Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje – Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torūnėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose.
Feliksas Vincentas Tiškevičius (1870–1932). Palangos grafas, kurortinės infrastruktūros plėtotojas. Jauniausias Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus gimė Lentvario dvare. Prižiūrimas guvernančių, Feliksas Vincentas augo Lentvario ir Kretingos dvaruose bei Vilniuje, vasarodavo Palangoje. Mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, Feliksas Vincentas 1891 m. paveldėjo Palangos dvarą su Joskaudų, Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkais. Vedęs Antaniną Loncką, nuolatine šeimos gyvenviete pasirinko Palangą. Šeimos rūmams projektuoti pakvietė vokiečių architektą F. H. Švechteną, o parkui – prancūzų parkų architektą-dendrologą E. F. Andrė. F. Tiškevičius rūpinosi religinės infrastruktūros plėtojimu. Grafų prašymu Birutės parke 1898–1900 m. pastatyta Lurdo grota su Švč. Lurdo Marijos skulptūra, 1907–1912 m. iškilo Švenčiausios Jėzaus Širdies skulptūra, 1907–1908 m. prie šeimos rūmų pristatyta koplyčia. Grafai rėmė ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statybą. Skatino kurorto plėtrą, jo modernizavimą. XIX a. pabaigoje Tiškevičių bulvare įrengta elektros jėgainė, tiekusi energiją vasarnamiams, kurhauzui, parkui. Jūros tiltas paliktas poilsiautojų reikmėms, 1902–1903 m. prie jūros pastatytas restoranas „Undinė“, maudyklės su voniomis ir pašildytu jūros vandeniu bei specializuotos gydyklos. 1910 m. Tiškevičių bulvare išgręžtas artezinis šulinys. Nutiestas vandentiekis į kurhauzą, vilas. 1909 m. Palangai suteiktos kurorto teisės. Tiškevičiai rėmė švietimo infrastruktūrą: 1911–1914 m. suteikė patalpas Palangoje veikusiai „Saulės“ draugijos lietuviškai pradinei mokyklai, 1913 m. dovanojo pastatą Palangos progimnazijai. Iškilus Lietuvos ir Latvijos teritoriniam ginčui dėl Palangos, 1921 m. pas Tiškevičius apsistojo derybas stebėjusio tarptautinio arbitražo komisijos pirmininkas, anglų diplomatas Džeimsas Jangas Simpsonas. Pagal archyvinius dokumentus, Feliksas Vincentas Tiškevičius mirė 1932 m. balandžio 14 d. Paryžiuje. 2017 m. Tiškevičių alėjoje Palangoje atidengta skulptūrinė kompozicija „Grafienė Antanina Sofija Loncka-Tiškevičienė ir grafas Feliksas Tiškevičius“ (skulptorius K. Pūdymas, architektė – S. Stripinienė).
Juozapas Mykolas Tiškevičius (1805–1844). Palangos grafas. Gimė 1805 m. Palangoje. Jo tėvas – Mykolas Juozapas Tiškevičius, motina – Joana Karpytė. 1826 m. J. M. Tiškevičius vedė Oną Zabielaitę. Pagrindiniai J. M. Tiškevičiaus dvarai – Trakų Vokė, Palanga, Darbėnai, Grūšlaukė ir Valažinas (Baltarusija). J. M. Tiškevičius palaidotas Trakų Vokės dvare grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje.
Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Palangos grafas, kurorto įkūrėjas. Jo tėvas – Juozapas Mykolas Tiškevičius, motina – Ona Zabielaitė. Vaikystę leido Trakų Vokėje ir Valažine (Baltarusija), Lietuvos grafų Tiškevičių giminės lopšyje – Lahoisko dvare netoli Minsko (Baltarusija). Tėvui mirus, Juozapui atiteko Izabelino dvaras Ašmenos apskrityje ir Palangos valda su Darbėnų, Grūšlaukės, Pesčių ir Šlaveitų dvarais Žemaitijoje. 1860 m. grafas vedė Sofiją Horvataitę. Tiškevičių šeimos rezidencija tapo Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės rūmai Vilniuje, užmiesčio – Lentvario dvaras. J. Tiškevičius mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, o Palangoje – plytinę ir uostą. Grafo sumanymu Palangoje įrengta laivų prieplauka privačiam jūros uostui. Su plytine ją sujungė siauruoju geležinkeliu. Grafo garlaiviu į Liepoją gabentos plytos, žemės ūkio produkcija, atvykdavo ir išvykdavo vasarotojai, plukdytos pramonės ir užjūrio kraštų prekės. Šalia senojo Palangos dvaro, kairiajame Rąžės krante, grafas 1877–1880 m. pradėjo kurti kurortą: pastatė kurhauzą, kelias vilas, teatrą, įrengė maudykles. Grafo sumanymu vienoje iš altanų, buvusių tarp jūros ir senojo dvaro, grodavo pučiamųjų orkestras. Netoli orkestro altanos įrengtos pirmosios karuselės. Po J. Tiškevičiaus mirties Palanga atiteko jo sūnui Feliksui Vincentui Tiškevičiui.
Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839). Palangos grafas, įsigijęs valdą Palangoje. Jo tėvas – Juozapas Ignotas Tiškevičius, motina – Marija Ona Galimska. 1799 m. sausio 22 d. Joniškėlio bažnyčioje vedė Joaną Karpytę (1777–1816). Mykolas Juozapas pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu. 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais.
Stanislovas Marija Tiškevičius (1907–1979). Palangos grafas, bibliotekininkas. Gimė ir augo Palangoje. Ketvirtasis grafų Felikso ir Antaninos sūnus. 1932 m. tėvui mirus, kartu su motina valdė Palangos dvarą. 1935 m. Kaune vedė Žeimių (prie Jonavos) dvarininkaitę. Antrojo pasaulinio karo pradžioje su šeima išvyko į Lenkiją, iš kurios pasitraukė į Angliją, apsigyveno Londone. Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje.
Geliksas Tiškevičius-Lonckis (1905–1970). Lenkijos karinis veikėjas. Gimė Palangoje. Grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių sūnus, kurį įvaikino grafienės brolis Stanislovas Antanas Ignotas Lonckis. Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Narsiųjų Kryžiumi.
Jonušas Marija Tiškevičius-Lonckis (1900–1987). Lenkijos karinis veikėjas. Gimė Palangoje. Grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių sūnus, kurį įvaikino grafienės brolis Stanislovas Antanas Ignotas Lonckis. Jonušas Marija 1926 m. Poznanėje (Lenkija) vedė grafaitę. Tapęs agronomu, šeimininkavo paveldėtose Posadovo (Lenkija) dvaro valdose, augino žirgus. Dvare rengė arklių kinkinių varžybas, jos tapo tradiciniu renginiu. 1942 m. paskirtas Lenkijos ginkluotųjų pajėgų kapitonu, už nuopelnus apdovanotas Narsiųjų Kryžiumi. Po karo su žmona pasitraukė į JAV.
Alicija Tiškevičiūtė (1899–1944). Palangos grafaitė, Varšuvos sukilimo dalyvė. Grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių ketvirtoji dukra. Augo Palangoje. Per Antrąjį pasaulinį karą įstojo į Armiją Krajovą, dalyvavo 1944 m. Varšuvos (Lenkija) sukilime, apdovanota sidabro kryžiumi „Už nuopelnus“ su kardais. Žuvo 1944 m. spalio 2 d., atsitiktinės kulkos sunkiai sužeista į galvą.
Marija Tiškevičiūtė (1871–1943). Palangos grafaitė, lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešė. Jos tėvas – Juozapas Tiškevičius, motina – Sofija Tiškevičienė. M. Tiškevičiūtė 1896 m. parašė istorinę apysaką lenkų kalba „Viskantas“. Spaudos draudimo metais grafaitė gabeno uždraustą literatūrą. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir parveždavo į Kretingą arba Palangą. Bičiuliavosi su kunigu J. Mačiuliu-Maironiu, kuris, vasarodamas Palangoje, būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Iš tėvo Marija paveldėjo prie Minijos, netoli Jokūbavo, buvusį Kumponų palivarką ir „Baltąją“ vilą Palangoje. M. Tiškevičiūtė dažnai gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje ir Feliksą Palangoje. Mėgo istoriją, žirgų sportą ir keliones.
Sofija Marija Tiškevičiūtė (1896–1970). Palangos grafaitė, vienuolė. Antroji grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių dukra. Augo Palangoje. 1921 m. Pnievuose (Lenkija) įstojo į Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyną, pasirinko sesers Imakulatos vardą, 1924 m. davė įžadus. Per 1944 m. mūšį dėl Romos slaugė sužeistus sąjungininkų kariuomenės karius, apdovanota Lenkijos valstybiniu ordinu – kryžiumi „Už nuopelnus“ su kardais.
Alfredas Gytis Tiškus (1934–2008). Architektas, inžinierius, dailininkas. Palangoje suprojektavo: kavinę „Vaidilutė“ (1968), Žvejų poilsio namus.
Feliksas Tiškus (1909–1985). Nepriklausomos Lietuvos karininkas, leitenantas, gimęs Palangoje. Mokėsi Palangos progimnazijoje. Patyrė sovietų represijas, kalintas lageriuose. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Tyzenhauzai. Iš Holšteino didikų kilusi giminė, dariusi didelę įtaką Latvijos, Estijos, Lietuvos, Rusijos visuomenės gyvenime. Lietuvoje įsikūrė XIIa.. Dar ir XIXa. kai kurie Tyzenhauzų šeimos nariai užėmė aukštas karines ir politines vietas carinės Rusijos administracijoje. Iš Lietuvon atsikėlusių Tyzenhauzų garsiausias buvo Lietuvos karališkųjų ekonomijų valdytojas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), Tartu vaivada Gotardas Jonas (mirė 1669 m.), ornitologas Konstantinas (1786–1853).
Aloyzas Toleikis. Skulptorius, dailininkas, pedagogas. Nuo 1966 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1978 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. A. Toleikis sukūrė dešimtis portretų, dekoratyvinių skulptūrų, medalių, projektavo antkapinius paminklus. Jo darbų yra įvairių Lietuvos muziejų fonduose. Palangoje eksponuojamos A. Toleikio skulptūros: „Vėjas“ (1978, 2001), paminklas J. Šliūpui (su D. Lukoševičiumi, 2003), „Susimąsčiusi mergaitė“ (1975), „Irutė“.
Jurgis Toliotas. Žemaičių vyskupas, kilęs iš Eišiškių, miręs 1533 metais. Mokslus baigė Krokuvoje. Dirbo Vilniaus kapitulos prelatu, Žemaičių vyskupystės arkidiakonu, vėliau administravo Žemaičių vyskupystę, dirbo Kijevo vyskupu, vėliau – Žemaičių vyskupas.
Motiejus Topolietis. Žemaičių vyskupas (1464–1470). Žinoma, kad, atvykęs į Žemaitiją, apsigyveno ne Varniuose, kaip tai iki tol buvo įprasta vyskupams, o Alsėdžiuose, ir tuo labai papiktino žemaičius. Nuo Motiejaus Topoliečio daugelis vyskupų taip pat gyveno Alsėdžiuose. Jis daug dėmesio skyrė kunigų ruošimui Žemaičiuose, įsteigė Varnių mokyklą, kur mokslus ėjo dalis būsimųjų Žemaitijos kunigų. Iš šios mokyklos po kurio laiko išaugo Žemaičių kunigų seminarija. Alsėdžiuose M. Topolietis pastatė medinę bažnyčią.
Jokūbas Trakiškis. (Raudonas) Ketvirtasis Žemaičių vyskupas, į šias pareigas 1436 m. gegužės 18 d. paskirtas popiežiaus Eugenijaus. Manoma, kad studijavo Krokuvoje. Kurį laiką ėjo Vilniaus katedros kanauninko pareigas. Mirė 1453 m.
Mikalojus Trakiškis-Dzieržgavičius. Žemaičių vyskupas 1423–1434 metais. Žemaičių vyskupu jį nominavo Vytautas. Šioms pareigoms įšventintas 1424 m. Kurį laiką po Vytauto mirties rėmė Švitrigailą, tačiau vėliau kartu su kitais žemaičiais nuo jo nusisuko. Švitrigaila dėl to norėjo jį iš vyskupo pareigų pašalinti, tačiau naujojo vyskupo žemaičiai neįsileido ir Mikalojus Trakiškis toliau ėjo šias pareigas. Vyskupauti į Vilnių persikėlė 1434 m.
Motiejus Trakiškis. Žemaičių vyskupas 1417–1422 metais. Vytauto politikos šalininkas. Mokėjo lietuviškai ir žemaitiškai. Pasak Dlugošo, jis buvęs Livonijos vokietis. Vytautas tvirtino, kad Motiejus Trakiškis lietuvių kilmės. Iš Žemaitijos išvyko vyskupauti į Vilnių. Mirė 1453 m. gegužės 9 d.
Vincentas Rimas Tranauskas (1939–2020). chorvedys, vargonininkas, pedagogas, Palangos miesto poilsio namų „Linas“ klubo vedėjas (1978–1981), Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ kultūrinio darbo organizatorius (1981–1993), Palangos liaudiškų šokių ansamblio „Bočiai“ instrumentinės ir vokalinės grupės vadovas (1993–2016). Su „Bočiais“ daug koncertavo Lietuvoje ir už jos ribų, 12 kartų dalyvavo tarptautiniame Europos folkloro kultūros festivalyje „Europiada“. 2006 m. kartu su kitais muzikantais įrašė instrumentinius kūrinius kompaktinei plokštelei „Ant marių krašto, Palangos miestely“. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Aleksas Tranyzas (1901–?). Lietuvos karininkas, jaun. leitenantas, Klaipėdos muitinės tarnautojas. Gimė Palangoje.
Antanas Tranyzas. Muziejininkas, dėstytojas. A. Tranyzas gimė Palangoje. 1960 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. Studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) universitete televizijos žurnalistiką, Klaipėdos universitete (KU). Kultūros ir švietimo darbo organizavimą. KU dėstė muziejininkystę, kultūros istoriją, parkų meno istoriją. Nuo 1971 m. dirbo Palangos gintaro muziejuje. Pradžioje – ekskursijų vadovu, moksliniu bendradarbiu, muziejaus vadovu (1976–1988), vėliau vyr. muziejininku. A. Tranyzas parengė Gintaro muziejaus ekspozicijos vadovą „Palangos gintaro muziejus“. Domisi istorija, kaupia archyvą apie Palangą, jos istoriją, kraštiečius, Tiškevičių giminę. Yra parašęs šviečiamųjų straipsnių, įamžinęs daug svarbių miestui įvykių. Atgimimo metais buvo Sąjūdžio laikraščio „Palanga“ redaktorius.
Feliksas Tranyzas (1898–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 21 metų, 1919 m. gruodžio 1 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. balandžio 12 d. 1930 m. F. Tranyzas apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Treniota. Gimė apie 1210 m., mirė 1264 metais. Lietuvos didysis kunigaikštis (1263–1264 m.), Mindaugo sesers, kurios vardas nežinomas, sūnus ir artimiausias Mindaugo patarėjas XIII a. 7 dešimtmetyje. Kėlė visų baltų tautų bendros kovos su vokiečių riteriais idėją. Po Durbės mūšio įkalbėjo Mindaugą remti žemaičius prieš Livonijos ordiną, Kryžiuočių ordiną. Slapta rėmė Daumantą, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą, jo sūnus Ruklį ir Rupeiką. Tuo pasinaudojęs užgrobė Lietuvos sostą ir nužudė savo pusbrolį Tautvilą. Treniotą nužudė Mindaugo šalininkai.
Leonardas Tuleikis. Dailininkas tapytojas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1978 m.). Gimė 1939. 01. 25 Babrungėnuose (Plungės r.), mirė 2014 m. balandžio 20 d. Vilniuje. 1963 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1983–1984 m. šiame institute dėstė. Nuo 1963 m. dalyvauja parodose. 1971 m., 1974 m. ir 1984 m. Vilniuje, 1972 m. Bidgoščiuje (Lenkija) surengė individualias parodas. Kūryboje sovietmečiu dominavo figūrinės (kaimo, darbo, istorinės tematikos) kompozicijos („Pirmieji kolūkiečiai“, 1966 m.; „Tėvų vaikystė“, 1968 m.; „Palanga 1941“, 1971 m.; „Melžėjos“, „Žuvusius atminkime“, abu 1973 m.; ciklas „Lietuvos kaimo keliais“, 1977 m.; „Gyvenimo metraštininkai“, 1980 m. ) ir peizažai („Vasaros vakaras“, 1973 m.; „Gluosniai pavasarį“, 1974 m.). Nutapė portretų (Stasio Budrio, 1972 m., Aloyzo Stasiulevičiaus, 1972–1973 m., Laimono Noreikos, 1973 m.), natiurmortų („Kaimo natiurmortas“, 1973 m.; „Rudeninis natiurmortas“, 1974 m. ), nuliejo akvarelių. Kai kuriuose L. Tuleikio paveiksluose jungiami natiurmorto ir peizažo žanrai („Nida. Natiurmortas“, 1971 m.; „Vakaro žaros“, 1980 m.), naudojami alegoriniai įvaizdžiai („Poezijos skaitymas“, 1981 m. ). Kūriniai ekspresyvūs, dekoratyvūs, konstruktyvios kompozicinės sandaros, kontūrinio piešinio, pastoziški.
2004 m. Vilniuje, Radvilų rūmuose, surengta individuali L. Tuleikio kūrybos paroda. 2014 m. Taikomosios dailės muziejuje veikė retrospektyvinė Leonardo Tuleikio paroda „Tapybos atspindžiai“. Parodoje eksponuota 130 tapybos drobių, sukurtų 1968–2011 m. Šią ekspoziciją įrengė pats dailininkas. L. Tuleikio kūrinių yra įsigiję daug Lietuvos ir užsienio šalių muziejų, kolekcininkų.
Loreta Birutė Turauskaitė. Skulptoriaus Antano Mončio dukterėčia, Antano Mončio paramos fondo dalininkė (nuo 1993 m.), VšĮ „Antano Mončio namai-muziejus“ direktorė (nuo 1998 m.). Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje (1964–1975). Muziejuje kasmet organizuojamas meno ir kultūros festivalis „A. Mončio dienos“ (nuo 2002 m.). Skulptoriaus kūrybinis palikimas tarptautinių parodų metu pristatomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, nuolat vyksta tarptautinės konferencijos, plenerai, paskaitos, diskusijos bei susitikimai su Lietuvos ir užsienio menininkais. 2015 m. išleido dokumentinę knygą „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. 2016 m. L. B. Turauskaitei skirtas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, meno ir kultūros puoselėjimą ir sklaidą, aktyvią kultūrinę ir visuomeninę veiklą bei asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Įvertinant reikšmingus nuopelnus Lietuvos muziejininkystei, kultūrai ir menui, Antano Mončio namų-muziejaus direktorė L. B. Turauskaitė apdovanota Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Pranas Tverijonas (1902–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, puskarininkis. Būdamas 17 metų, 1919 m. gegužės 10 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. gegužės 18 d. Baigė Lietuvos karo mokyklą, tarnavo iki 1926 m. Po tarnybos gyveno Palangoje. 1931 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
U
Andrius Ugianskis. Kalbininkas. Gimė 1816 m. Kurtuvėnų parapijos Knašių kaime, mirė 1870 m. Kazanėje. Kražiuose jo mokytoju buvo M. Valančius, su kuriuo A. Ugianskis vėliau susirašinėjo. Palaikė ryšius ir su Laurynu Ivinskiu. A. Ugianskis rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo baigęs Kazanės universitetą, o po to paskirtas mokytojauti į Simbirską, o vėliau – į Kazanės universitetą. Norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau negavo paskyrimo.
Algimantas Vincas Ulba (1939–2012). Politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1990, kovo 11) signataras, Palangos miesto savivaldybės meras (1993–1995), Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1995–1997, 1997–2000, 2000–2003). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Lidija Umbrasienė (1940–2013). ornitologė, gidė, publicistė, fotografė. Gyveno ir dirbo Palangoje
Matas Untulis. Tautosakos rinkėjas, teisininkas, politikos veikėjas, pedagogas, kalbininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1889 m. spalio 3 d. Skuodo rajono Rumšaičių kaime, žuvo 1952 metais. Klaipėdoos rajono Lelėnų kaime. Baigė Palangos progimnaziją, Saratovo universitetą. 1917–1927 m. dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos vietose (Palangos progimnazijos direktoriaus pareigas ėjo 1923–1926 metais. Vadovavo ir Ylakių vidurinei mokyklai. Jam buvo pavesta vadovauti Palangoje vykusių vasaros mokytojų kursams. Buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos narys, 1945–1952 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. Užrašė apie 8000 žodžių, 5000 įvairiausių žanrų tautosakos kūrinių, surinko daug eksponatų muziejams. Knygų „Lenkai esame ar sulenkinti lietuviai“, „Kodėl prarastas Vilnius?“ autorius. Išvertė į lietuvių kalbą E. L. Voinič „Gylį“.
Bronius Uogintas (1913–1988). Dailininkas, dėstytojas. Vasaromis gyveno ir kūrė Palangoje, čia turėjo dirbtuves, kuriose nutapė peizažų, Lietuvos menininkų portretų. 2013 m. dailininkų Uogintų šeimai priklausančiame name (Naglio al. 12) atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas B. Uoginto, B. Mingilaitės-Uogintienės ir jų sūnaus B. Uoginto atminimas.
Bronius Uogintas (1946–2013). Dailininkas, restauratorius. Vasaromis gyveno ir kūrė Palangoje. Tėvų dirbtuvėse Palangoje nutapė J. Miltinio, G. Kaukaitės, A. Žukausko, A. Dvarionaitės portretus. 2013 m. dailininkų Uogintų šeimai priklausančiame name (Naglio al. 12) atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas Broniaus Uoginto jaunesniojo ir jo tėvų atminimas.
Alfonsas Urbonas. Kariškis. Gimė apie 1900-uosius metus Dusetų valsčiuje, mirė apie 1958-uosius Brazilijoje. Majoras. 1926 m. baigė Aukštuosius karo technikos kursus, po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1940 -1944 m. priklausė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, 1944 m. suorganizavo ir apginklavo savanorių būrį, su kuriais, bolševikams puolant, pasitraukė į Žemaitiją. Sedos apylinkėse A. Urbonas prisijungė prie Tėvynės apsaugos rinktinės. Karui pasibaigus, gyveno užsienyje.
Kazimieras Urbonavičius (1928–2000). Miškininkas, Palangos botanikos parko direktorius. Nuo 1964 m. gyveno Palangoje. Rūpinosi Palangos botanikos parko kraštovaizdžiu, peizažo formavimu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Genovaitė Urbonienė (1921–2007). Pedagogė (lituanistė). Dirbo Palangos vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovavo moksleivių dramos būreliui, režisavo spektaklius. Palaidota Palangos miesto kapinėse.
Feliksas Užpelkis. Teisininkas (advokatas), Palangos miesto vykdomojo komiteto atsakingasis sekretorius, pirmininko pavaduotojas (1982–1990), vasaros kurorto atidarymo švenčių Palangoje organizacinio komiteto pirmininkas (1982–1989), estradinės muzikos festivalio „Baltijos jaunystė“ (1988–2012 festivalio pavadinimas – „Palanga“) vienas iš organizatorių (1982–1988), fotografijų albumo „Palanga“ sudarytojas, teksto ir atskirų nuotraukų autorius (1989), Palangos teniso sporto fedaracijos įkūrėjas (1982), Palangos teniso mėgėjų klubo įkūrėjas (1983), turistinio-reklaminio dokumentinio filmo „Viena diena Palangoje“ scenarijaus autorius (1985). Buvo Palangos miesto tarybos deputatu, Lietuvos fotomeno draugijos nariu, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Palangos skyriaus pirmininku. 2010 m. tapo Palangos teniso klubo garbės nariu.
Rasa Užpelkytė. Dailininkė (tekstilė, grafika), pedagogė. Nuo 1982 m. gyvena, dirba ir kuria Palangoje. Baigė Palangos 2-ąją vidurinę mokyklą, Stasio Vainiūno meno mokyklą. Yra Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ narė.
V
Virgilijus Vaičiūnas. Architektas, tautodailininkas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1992 m.), Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys (nuo 2007 m.). V. Vaičiūnui suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, išduotas tautinio paveldo produktų sertifikatas. Šventojoje gyvena nuo 1985 m. Kuria skulptūras įvairiose Lietuvos vietose, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Antanas Vaičius. Dvasinininkas, Telšių vyskupas, Romos kurijos Dvasininkijos kongregacijos narys.. Gimė 1926 m. balandžio 5 d. Geidučiuose (Skuodo r.), mirė 2008 m. lapkričio 25 d. Telšiuose. 1934–1938 m. mokėsi Šačių, 1938–1940 m. – Mosėdžio pradžios mokyklose. 1940–1943 m. Skuodo gimnazijoje, 1943–1946 m. Telšių kunigų seminarijoje, 1946–1951 m. – Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1950 m. rugsėjo 24 dieną. Iš pradžių dirbo vikaru Plungėje, Klaipėdoje, klebonu Žygaičiuose, Salantuose, Lauko Sodoje, Akmenėje, Telšiuose. 1982 m. liepos 5 d. popiežius Jonas Paulius II A. Vaičių paskyrė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštališkuoju administratoriumi, nominavo vyskupu. 1982 m. liepos 25 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje įvyko jo konsekravimo iškilmės. 1986–1999 m. buvo Vatikano dvasininkijos kongregacijos narys. 1988–1993 m. – Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininko pavaduotojas, 1989–2001 m. – Telšių vyskupijos ordinaras. 1987 m. birželio 28-ąją dalyvavo Romoje vykusiame Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmingame minėjime ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijoje. 2001 m., sulaukęs 75 metų a., įteikė popiežiui Jonui Pauliui II atsistatydinimo raštą. Tų pačių metų gegužės 13 d. popiežius priėmė atsistatydinimą ir buvo paskirtas Telšių vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. 2002 m. sausio 5 d. atleistas iš Telšių vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigų.
Eidamas Telšių vyskupo pareigas Žemaitijos katalikų buvo itin gerbiamas ir mylimas.
Morta Vaičkienė-Grikštaitė. Aktorė, dainininkė. Gimė 1890 m. gruodžio 15 d. Mažeikių rajono Pikelių kaime, mirė 1977 m. vasario 3 d. Mažeikiuose. Nuo 1907 m. dainavo chore, vaidino Juozo Vaičkaus skrajojamajame teatre, nuo 1908 m. Peterburge mokėsi dainavimo. 1920–1930 m. buvo Valstybės teatro solistė.
Juozas Vaičkus. Lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius. Gimė 1885 m. balandžio 16 d. Tirkšlių valsčiaus Zastaučių kaime, mirė 1935 m. balandžio 7 d. Kaune. Mokėsi Mintaujoje, Petrapilyje. Nuo 1905 m. ėmėsi organizuoti lietuviškus teatrus–1905 m. teatro trupę, kuri iki 1914 m. rengė lietuviškus vakarus šiaurės Lietuvoje. 1915 m. Petrapilyje įsteigė vaidybos studiją ir joje ugdė profesionalius aktorius lietuvių dramos teatrui. J. Vaičkaus mokiniai sudarė Nepriklausomos Lietuvos Valstybinio dramos teatro aktorių branduolį. 1918–1823 m. J. Vaičkus dirbo Lietuvoje, 1923–1928 m. – su Amerikos lietuviais. Sugrįžęs į Lietuvą, Kaune įsteigė vaidybos studiją.
Jonas Vailokaitis (1886–1944). Verslininkas, kultūros ir meno mecenatas, valstybės, politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918, vasario 16) signataras. 1922 m. su broliu Juozu Vailokaičiu iš Tiškevičių šeimos įsigijo vilą „Sofija“ Palangoje. Ji tapo kultūros ir meno židiniu tarpukario kurortiniame gyvenime.
Juozas Vailokaitis (1880–1953). Dvasininkas, verslininkas, valstybės, politikos veikėjas. Palangoje turėjo nuosavybės, aktyviai dalyvavo kurorto visuomeniniame, kultūriniame gyvenime.
Abraomas Vaina. Žemaičių vyskupas (1626–1631 m.). Gimė Žemaitijoje, mokėsi Vilniaus akademijoje. Dėdės Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos remiamas, dar neturėdamas kunigo šventimų 1599 m. buvo priimtas į Vilniaus kapitulą kanauninku. Tais pačiais metais įšventintas kunigu ir išsiųstas tęsti studijų į Romą. Buvo išsilavinęs, ypač gerai išmanė teisę. 1611 m. konsekruotas tituliniu Metonės vyskupu, paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. 1615 ir 1618 m. administravo Vilniaus vyskupiją. 1626 m. pakeltas Žemaičių vyskupu. Uolus ir rūpestingas ganytojas išrūpino iš popiežiaus 66 bažnyčioms atlaidus. 1631 m. pakeltas Vilniaus vyskupu. 1635 m. įkurdino Vilniuje Gailestingumo brolius bonifratrus. Garsėjo kaip uolus ir rūpestingas vyskupas. A. Voina – Varnių mūrinės bažnyčios fundatorius. Iš Žemaičių išvyko į Vilniaus vyskupystę, nes buvo paskirtas Vilniaus vyskupu.
Stasė Vaineikienė (1884–1946). Daraktorė, knygnešė, socialdemokratų laikraščių „Darbininkų balsas“, „Lietuvos darbininkų gyvenimo aidas“ (1906) redaktorė, Palangos burmistrė (1940). Rūpinosi valstybinės gimnazijos atkūrimu Palangoje (1922), vadovavo gimnazijos globos komitetui, dirbo mokytoja, parašė istorinės tematikos grožinių kūrinių, memuarus apie Palangą, gyvenimą Sibire ir Vidurinėje Azijoje. S. ir L. Vaineikių namai iki Antrojo pasaulinio karo buvo kultūros židinys Palangoje. Juose viešėdavo lietuvių inteligentija, meno ir kultūros žmonės. 2014 m. Palangos viešoji biblioteka išleido S. Vaineikienės atsiminimų knygą „Palangos atsiminimai. Pabėgėlės užrašai“.
Liudas Vaineikis (1869–1938). Medikas, visuomenės veikėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje (1899) organizatorius. 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Palangoje L. Vaineikio vardu pavadinta gatvė (1925), o buvusio gyvenamojo namo vietoje stovi jo biustas (1989, skulptorius J. Jagėla). 2014 m. Palangos viešoji biblioteka išleido L. Vaineikio žmonos S. Vaineikienės atsiminimų knygą „Palangos atsiminimai. Pabėgėlės užrašai“, kurioje įamžintas Vaineikių vardas, jų darbai.
Liuda Vaineikytė (1908–1997). Dailininkė, Lietuvos TSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkė (1951–1956), Lietuvos valstybinio dailės instituto dėstytoja (1951–1956), Vilniaus paveikslų galerijos direktorė (1956–1958), LKP Revizijos komisijos narė (1956–1958), LTSR AT deputatė (1955–1959). L. Vaineikytė gimė Palangoje, Stasės ir Liudo Vaineikių šeimoje. Dailės parodose dalyvavo nuo 1935 m. Jos siūlymu Palangoje, buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose, atidaryti poilsio namai dailininkams. Po rūmų rekonstrukcijos (1950–1957) įkurti TSRS dailininkų sąjungos kūrybos ir poilsio namai. Dailininkei suteiktas nusipelniusios Lietuvos meno veikėjos vardas (1958).
Liudvika Rūsna Vaineikytė. Architektė, dėstytoja, Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo narė. 1961 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. L. R. Vaineikytė parengė skulptūrų parko, skverų įrengimo, apželdinimo projektus Palangoje, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų architektūrinius projektus. Pagal architektės projektą atidengtas skulptoriaus J. Jagėlos sukurtas biustas L. R. Vaineikytės seneliui Liudui Vaineikiui.
Stasys Vainiūnas (1909–1982). Kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, chorvedys, profesorius. 1984 m. jo vardu pavadinta Palangos muzikos mokykla.
Stasys Vainoras (1909–1964). Žurnalistas, redaktorius, vertėjas. Gimė Palangoje. 1925 m. baigė Palangos progimnaziją. Iki Antrojo pasaulinio karo S. Vainoras dažnai rašė straipsnius jūrinės valstybės politikos klausimais, ruošė reportažus jūrine tematika. 1940–1941 m. įsijungė į Lietuvių aktyvistų fronto veiklą (1940–1941), Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (1943–1944). 1949 m. persikėlė gyventi į JAV, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Lietuvoje ir JAV paskelbė grožinės literatūros vertimų.
Algirdas Jonas Vaišnė (1938–2013). Dailininkas, pedagogas. Gimė Palangoje. 1956 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. Dailės parodose dalyvavo nuo 1958 m. 2008 m. dailininkui įteikta Palangos mero V. Stalmoko padėka už pajūrio gamtos grožio įamžinimą kūryboje ir palangiškio savasties išlaikymą. Išleistas albumas „Jonas Vaišė. Nenuspėjamas kaip jūra“ (2008). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Simonas Vaišnora. Vertėjas ir giesmių kūrėjas. Gimė Žemaitijoje apie 1545 metus, mirė 1600 m. lapkričio 16 d. Ragainėje. Dirbdamas Ragainėje klebonu nuo 1576 m. įsitraukė į lietuvių religinės literatūros darbą. Rašė giesmes, spaudai parengė keletą savo knygų, dalyvavo verčiant J. Bretkūno Bibliją, redaguojant „Postilę“. 1600 m. išleido iš vokiečių kalbos išverstą „Žemčiūgą teologišką“.
Jonas Vaitkus. Režisierius, pedagogas. Gimė 1944 m. gegužės 20 d. Raseinių rajono Armonų kaime. Baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Nuo 1974 m. dirbo Kauno dramos teatre, nuo 1981 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos akademija). Iš pirmųjų jo pastatytų spektaklių didžiausios šlovės susilaukė J. Vaitkaus ir E. Ignatavičiaus „Svajonių piligrimas“ (1975), H. Ibseno „Statytojas Solnesas“ , Vinco Krėvės „Šarūnas“ (1980), M. Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ (1982), A. Kamiu „Kaliguda“, T. Viljamso „Šauksmas“ (abu 1983), Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdas žalias paukštis“ (1984), V. Šekspyro „Ričardas II“ (1985), M. Koreso „Senelių namai“ (1986) ir kt.
Mykolas Vaitkus. Rašytojas, kunigas, spaudos darbuotojas, poetas, visuomenės veikėjas, profesorius. Gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose, mirė 1973 m. gegužės 20 d. JAV. Mokėsi Palangos progimnazijoje (1895–1899), Kaune, Peterburge, Insbruke. 1918 – 40 m. dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, redagavo periodinius leidinius „Ganytoją“, „Žvaigždę“, dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1951 m. gyveno JAV. Jis yra daugelio poezijos, prozos knygų autorius, palikęs nemažai atsiminimų apie tarpukario metus Lietuvoje, ypač jo gimtojoje Žemaitijoje, mokslo metus Palangoje ir šio kurorto gyvenimą tarpukario Lietuvoje.
Šarūnas Vaitkus. Lietuvos ir Palangos miesto savivaldybės politikos veikėjas. Gimė Palangoje. 1993 m. baigė Palangos V. Jurgučio vidurinę mokyklą. Palangos miesto savivaldybės mero patarėjas (2003), Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius (2005–2006), LR Seimo nario V. Bacevičiaus padėjėjas-sekretorius (nuo 2008 m.), Palangos miesto savivaldybės meras (nuo 2011 m.), Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (2003–2007; 2007–2011), vadovauja Lietuvos kurortų asociacijai (2015).
Vytautas Zigmas Vaitonis (1942–2020). Lietuvos šachmatininkas, tarptautinis korespondencinių šachmatų meistras, daugkartinis Klaipėdos šachmatų pirmenybių dalyvis, prizininkas, čempionas, dukart Lietuvos korespondencinių šachmatų čempionas, 5-ojo Europos komandinių korespondencinių šachmatų vicečempionas, šachmatų sporto treneris. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (dabar – Senoji gimnazija). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.) , rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Gimė 1801 m. vasario 28 d. Salantų valsčiaus Nasrėnų kaime, mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas Arkikatedros bazilikos kriptoje. Vėliau buvo pasivadinęs Volončevskiu. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Varniuose, Vilniuje. Teologijos mokslų daktaras. Dirbdamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. Žemaičių vyskupystei vadovauti buvo paskirtas 1848 m. rugsėjyje. Labiausiai nusipelnė šviesdamas Žemaičių kraštą – kurdamas parapines mokyklas, Blaivybės broliją ir plėsdamas jos veiklą, organizuodamas slaptų knygų gabenimą iš Prūsijos, rašydamas ir leisdamas populiarias grožinės literatūros knygas. Mirė Kaune. Palaidotas Kaune, po didžiuoju katedros altoriumi. Tarp kitų popiliarių jo kūrinių yra ir „Palangos Juzė“ (1869). Žinoma, kad rašydamas veikalą „Žemaičių vyskupystė“ M. Valančius viešėjo Palangoje. Jo vardu yra pavadinta gatvė Palangoje.
Romualdas Valantinas (1947–2015). Medikas, visuomenės, politikos veikėjas. Gimė Palangoje. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1966). Dirbo sanatorijoje „Žuvėdra“ (1981–2003), Palangos miesto gelbėjimo stotyje (2004–2007), Palangos miesto socialinių paslaugų tarnybos direktoriumi (2007–2015), buvo Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (2003–2007). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Rimvydas Valatka. Žurnalistas, redaktorius, valstybės ir politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1990, kovo 11) signataras, 1990–1992 m. kadencijos LR Seimo narys, Lietuvos žurnalistų valdybos pirmininko pavaduotojas (1989). R. Valatka baigė Palangos vidurinę mokyklą (1975). Dirbo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto laborantu, redagavo laikraštį „Tarybinis pedagogas“ (1978–1987), dirbo „Valstiečių laikraščio“ korespondentu (1982–1983 ), laikraščio „Tiesa“ (1983–1987) informacijos skyriuje, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ (1987–1990) vyriausiuoju redaktoriaus pavaduotoju, savaitraščio „Atgimimas“ (1990–1991) redaktoriumi, dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiuoju redaktoriaus pavaduotoju (1992–2012), laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiuoju redaktoriumi (2012–2015), žurnalo „Veidas“ vyriausiuoju redaktoriumi ir direktoriumi (2015–2016), vieną dieną – ELTA naujienų agentūros vyriausiuoju redaktoriumi (2017). Televizijoje vedė laidas: „Detektorius“ (1996), „Kitu kampu“ (1999), laidą „@rimvydasvalatka“ (nuo 2017).
Vitas Valatka. Muziejininkas, archeologas, kraštotyrininkas. Gimė 1927 m. sausio 26 d. Plungės rajone, mirė 1977 m. rugpjūčio 23 d. Telšiuose. 1947–1948 m. dirbo Žemaičių „Alkos“ muziejaus fondų vedėju, 1948–1969 m. ir 1971–1977 m. – moksliniu bendradarbiu, 1969–1970 m. – direktoriumi. Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras 2004–2005 m. parengė spaudai ir išleido dvi V. Valatkos rašytinio palikimo knygas „Žemaičių žemės tyrinėjimai“ (sudarė Danutė Mukienė ir Algirdas Girininkas).
Valavičiai. Lietuvos didikų šeima. Antanas Valavičius 1798 m. iš Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo gavo grafo titulą. Iki šiol tebėra tituluotų ir netituluotų šios giminės palikuonių. Žemaitijoje itin garsus buvo žemaičių prelatas, Vilniaus kanauninkas Vincentas Stanislovas Valavičius.
Silvestras Teofilis Valiūnas. Poetas, 1831 m. sukilimo dalyvis. Gimė 1789 m. liepos 11 d. Raseinių apskrityje, žuvo 1831 m. gegužės 19 d. netoli Šilutės, Aušbikavo apylinkėse. Fizikas – matematikas. Baigė kunigų seminariją, tašiau į kunigus nebuvo įšventintas. 1812 m. buvo įstojęs į Napoleono armiją, bet po Slonimo mūšio grįžo į Žemaitiją. Labiausiai jį išgarsino romantinė baladė „Birutė“.
Jonas Valentinavičius (1877–1942). Provizorius, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, nuo 1930 m. – pulkininkas leitenantas. 1896 m. baigė Palangos progimnaziją.
Jonas Valickis (1891–?). Pedagogas, politikos veikėjas. 1906 m. baigė Palangos progimnaziją.
Telesforas Valius. Dailininkas grafikas. Gimė 1914 m. liepos 10 d. Rygoje, mirė 1977 m. gruodžio 1 d. Toronte. Gyveno Telšiuose, mokėsi Kaune. 1942–1944 m. buvo grafikos katedros vedėjas Vilniaus dailės akademijoje, 1944 m. – Žemaičių teatro direktorius ir dailininkas. Emigravo į užsienį 1944 m. Nuo 1949 m. gyveno Kanadoje. T. Valius – vienas iškiliausių lietuvių grafikų.
Vytautas Valius. Dailininkas (tapytojas, grafikas), knygų iliustratorius, visuomenės ir kultūros veikėjas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Gimė 1930 m. rugpjūčio 24 d. Telšiuose, mirė 2004 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje. Baigė Lietuvos dailės institutą. Parodose dalyvauti pradėjo 1956 metais. Jo kūriniuose ryškios liaudies skulptūrų parafrazės, tapybinių ir grafinių pradų sintezė.
Antanas Valiuška (1915–1998). Kunigas, kultūros ir visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, literatas.1943–1944 m. – Palangos gimnazijos kapelionas, Palangos parapijos vikaras, kuriam pavesta aptarnauti Šventosios parapiją ir statyti bažnyčią Šventojoje. 1944 m. emigravo, gyveno Vokietijoje, JAV. 1997 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Šventojoje, kunigavo, ženkliai finansavo Šventosios bažnyčios statybą. Palaidotas Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčios šventoriuje.
Teofilis Silvestras Valiūnas (1789–1831). Poetas, 1831 m. sukilimo dalyvis. 1823 m. parašė baladę „Birutė“. Joje tiksliai laikėsi Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje aptiktos legendos siužeto. „Birutę“ iki pat V. Kudirkai sukuriant „Tautišką giesmę“, lietuviai dainuodavę vietoj himno. 1940 m. iš XIX a. nuorašo išleistas S. Valiūno rašytasis „Telšių miestas yr ant kalno“. Jame yra Palangos aprašymas su gyvomis aliuzijomis į amžininkus.
Vambutas (Vanibutas). Vienas iš septynių kunigaikščių Ruškių (Ruškavičių), kurie minimi Ipatijaus metraštyje, kai 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai darė taikos sutartį su Haličo – Voluinės kunigaikščiais. Po Lietuvos vyresniųjų ir Žemaičių kunigaikščių tada ėjo Ruškiai, kurių antruoju paminėtas Vanibutas (Vonibut).
Zigmantas Vaza (Zigmantas III) Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1578–1632 m.), Švedijos karalius (1592–1599 m.). Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas.
Antanas Varanka. Fotografas, muziejininkas. Išleidęs albumą „Palanga“ (2006).
Vytautas Stasys Vardys (Žvirzdys) (1924–1993). Politikos mokslų daktaras, Viskonsino (JAV) universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1970–1993), ateitininkas, JAV visuomenės, kultūros veikėjas. 1941 m. baigė gimnaziją Palangoje. Mokydamasis buvo vienas iš Palangos gimnazijos moksleivių literatūrinio žurnalo „Birutės tėviškė“ (1937–1941) redaktorių, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, literatų būrelyje.
Algirdas Antanas Venckus (1924–2020). Finansininkas, poetas. Gimė Palangoje. 1944 m. baigė gimnaziją Palangoje. Mokykloje pradėjo rašyti poeziją, publikavo periodikoje. Motorine žvejo valtimi 1944 m. iš Šventosios Baltijos jūra pasiekė Gotlando salą (Švedija). Vėliau išvyko dirbti ir gyventi į JAV. Dirbo Švedijos ir JAV kraštų pramonės ir prekybos finansų sektoriuose. Išleido poezijos knygų lietuvių kalba. 2013 m. įsteigta A. Venckaus premija jauniesiems literatams.
Giedrius Venckus. Tautodailininkas (medžio drožyba), Tautodailininkų sąjungos narys (nuo 2000 m.). G. Venckus rengia autorines, dalyvauja respublikinėse konkursinėse liaudies meno parodose. Gyvena ir kuria Palangoje.
Vytautas Venckus (1922–1997). Muzikologas, radijo laidų vedėjas, pedagogas, Lietuvos skautų sąjungos, Kompozitorių sąjungos valdybos, Vilniaus Vytautų klubo, Vilniaus žemaičių draugijos, Lietuvos žydų kultūros klubo narys. V. Venckus palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Antanas Venclova (1906–1971). Rašytojas. Nuo 1957 m. vasaromis gyveno ir kūrė Palangoje, turėjo vilą, kurioje rinkdavosi rašytojai, vykdavo diskusijos.
Albina Vanda Vertulienė (1937–2015). Skulptorė, gintaro apdirbimo meistrė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1967–2015). Nuo 1963 m. gyveno ir dirbo Palangoje. Nuo 1964 m. dalyvavo vietinėse, respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse parodose. A. V. Vertulienės darbų yra Lietuvos dailės muziejaus gintaro rinkinyje. Palangoje stovi jos skulptūra „Mergytė“, (architektas V. Domanskis, 1979), skirta atminti 1941 m. birželio 22 d. tragediją. Palaidota Palangos miesto kapinėse.
Julius Vertulis (1935–2005). Skulptorius, gintaro, metalo apdirbimo meistras, pedagogas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1966–2005). Nuo 1963 m. dirbo, gyveno ir kūrė Palangoje. Nuo 1962 m. dalyvavo respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse dailės parodose. Netoli Palangos, Žibininkuose (Kretingos r.) atidengtas J. Vertulio sukurtas paminklinis akmuo Lietuvos partizanams (1995). Lietuvos dailės muziejaus fonduose nuo 1984 m. saugomas J. Vertulio sukurtas granitinis L. Vaineikio portretas, gintaro rinkinyje – kūriniai iš gintaro. J. Vertulis prisidėjo prie Palangos senosios vaistinės rekonstrukcijos. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Antanas Vienuolis (1882–1957). Rašytojas. Poilsiaudavo Palangoje, Rašytojų namų arba Literatūros fondo vilose. Parašė legendą apie Naglio kalną Palangoje.
Norbertas Vėlius. Tautosakininkas, etnografas, religijotyrininkas. Gimė 1938 m. sausio 1 d. Gulbėse (Šilalės r.), mirė 1996 m. birželio 23 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinės. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus universitete. Profesorius, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, daugelio paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos organizuotų ekspedicijų iniciatorius ir vadovas, daugybės knygų autorius ir bendraautorius.
Vaclovas Vičius. Lietuvos mėgėjų teatrų veiklos organizatorius ir koordinatorius Lietuvoje. Gimė 1956 m. balandžio 24 d. Šatėse (Skuodo r.). 1974 m. baigė Šačių vidurinę mokyklą, 1979 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Nuo 1979 m. dirbo Liaudies meno rūmų teatro skyriaus režisieriumi, nuo 1986 m. – Lietuvos mokslinio metodinio kultūros centro Teatro skyriaus vedėju, nuo 1990 m. – Lietuvos liaudies kultūros centro teatro sektoriaus vyr. režisierius. Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos tarybos narys. Lietuvoje didelį populiarumą turinčių „Juokis“ renginių organizatorius ir koordinatorius. Gyvena Vilniuje.
Antanas Vienuolis (1882–1957). Rašytojas. Poilsiaudavo Palangoje, Rašytojų namų arba Literatūros fondo vilose. Parašė legendą apie Naglio kalną Palangoje.
Mikalojus Viežgaila. Žemaitijos vyskupas (1531–1533 m.). Gimė Trakų vaivadijoje. Lietuvos Brastos (Bresto) klebonas. 1518 m. priimtas į Vilniaus kapitulą kanauninku, 1520 m. pakeltas kapitulos dekanu prelatu, 1521 m. paskirtas apaštališkuoju protonotaru. Nuo 1524 m. ėjo karaliaus sekretoriaus pareigas. 1526 m. paskirtas Kijevo vyskupu, liko Vilniaus kapitulos dekanu ir daugiausia gyveno Vilniuje. Aktyviai dalyvavo politiniame Lietuvos gyvenime.
Vykintas. Žymus XIII a. I p. Žemaičių kunigaikštis. Yra duomenų, kad žuvo 1251 m. Žemaitijoje, prie Tverų. Mindaugo ir jo politikos priešininkas, Voluinės Danieliaus sąjungininkas. Petro Dusburgiečio kronikoje vadinamas lietuvių karaliumi.
Juozas Vigontas (1898–1969). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, puskarininkis. Gimė Palangoje. Būdamas 21 metų, 1919 m. gruodžio 19 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. lapkričio 2 d. Baigė Lietuvos karo mokyklą, paskirtas puskarininkiu. Po tarnybos gyveno Palangoje. 1932 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Juozapas Viksva (1861–1920). Kunigas, knygnešys, Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas (?–1889).
Eduardas Vilkas. Ekonomistas, akademikas, valstybės ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras. Gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose, mirė 2008 m. gegužės 19 d. Vilniuje. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą. Lietuvos Mokslų Akademijos akademiko vardas suteiktas 1985 metais.
Ignas Vilkas (1883–1943). Tautodailininkas (medžio drožyba), verslininkas, meno saviveiklininkas. Gimė Palangoje, 1895 m. baigė pradinę mokyklą. Mokėsi staliaus amato pas žinomą palangiškį stalių Paškevičių (1910–1912). Vertėsi baldų gamyba. I. Vilkas sumeistravo Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai klausyklas, ąžuolinius suolus. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal užsakymą statė medines vilas. Per Antrąjį pasaulinį karą atstatė nugriautą rytinės Palangos bažnyčios pusės dalį. Tarpukaryje I. Vilkas aktyviai dalyvavo meno saviveikloje: vaidino teatre, dainavo chore. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Antanas Vilkutaitis (1864–1903). Literatas, spaudos bendradarbis, inžinierius. A. Vilkutaitis spaudos draudimo laikotarpiu pasirašinėjo slapyvardžiu Keturakis. Manoma, kad yra komedijos „Amerika pirtyje“, kuri pirmą kartą suvaidinta viešai lietuvių kalba Palangoje (1899) spaudos draudimo metais, autorius.
Juozas Vilkutaitis (1869–1948). literatas, spaudos bendradarbis, teisininkas. J. Vilkutaitis spaudos draudimo laikotarpiu pasirašinėjo slapyvardžiu Keturakis. Manoma, kad yra komedijos „Amerika pirtyje“, kuri pirmą kartą suvaidinta viešai lietuvių kalba Palangoje (1899) spaudos draudimo metais, autorius.
Jurgis Vilnietis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1453 m. Vilniuje, mirė 1464 metais. Kurį laiką dirbo Vilniaus katedros arkidjakonu. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, pasižymėjo dideliu darbštumu, gailestingumu. 1463 m. Varniuose pastatė medinę katedrą. 1464 m. karalius Kazimieras jį nominavo Vilniaus vyskupu, tačiau šių pareigų jis nebeėjo – mirė pakeliui iš Žemaičių į Vilnių.
Jonas Virakas. Architektas. Gimė 1905 m. rugsėjo 5 d. Seredžiuje (Jurbarko r.), mirė 1988 m. balandžio 30 dieną. 1943 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Kurį laiką dėstė Vilniaus dailės akademijoje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Pagal jo projektus sukurta vertingų interjerų Kaune, Vilniuje ir kitur (deja neišlikę). 1942 m. laimėjo konkursą Rainių kankinių įamžinimui Telšiuose. Pagal jo sukurtus ir žmonos išsaugotus eskizus 1990 m. buvo parengtas koplyčios projektas (arch. A.Žebrauskas) ir 1991 m. pastatyta koplyčia Rainiuose.
Adomas Virbalis (1896–1980). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, majoras. Gimė Palangoje. Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medaliais, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Vaclovas Virbickis. Žemaičių vyskupas (1534–1555 metais). Mirė 1555 metais. Lietuvis, gerai mokėjo lotynų kalbą. Kilęs iš Lietuvos bajorų giminės, prieš daugelį metų atsikėlusios iš Kulmo (Chełm, Lenkija) srities. Gavęs gerą humanitarinį išsilavinimą, tarnavo karaliaus Žygimanto Senojo kanceliarijoje, čia buvo atsakingas už raštų lotynų kalba rašymą. Vilniaus kapitulos kanauninkas. Paskirtas Žemaičių vyskupu, įkūrė naujų parapijų, pastatydino keturias bažnyčias, bet bene labiausiai rūpinosi vyskupijos dvarais ir Varniais, kur naujoje medinėje katedroje (1551 m.) buvo pastatyti medžio skulptūromis išpuošti altoriai. Katedroje būta iš Olandijos atvežtų šventųjų paveikslų ir Žemaičių vyskupų portretų. Į Žemaičių vyskupo pareigas jį paskyrė Žygimantas I. Žemaičiuose daug pasitarnavo plėsdamas katalikų tikėjimą, statydamas bažnyčias. Jo laikais užbaigta ir Varnių katedra.
Viktorinas Virbickis. Vilniaus kapitulos narys, 1563 m. pakeltas į Žemaičių kapitulos prelatus arkidiakonus, Žemaičių vyskupas (1565–1567 m.). Atvyko į Žemaitiją, kai katalikybės įtaka krašte buvo gerokai sumažėjusi, o kapitula susiskaldžiusi dėl jos narių nesutarimų. Nepasižymėjo nei administraciniais gabumais, nei pastoraciniu uolumu, nesutaikė dėl ginčų susiskaldžiusios kapitulos. Nepajėgdamas tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, išdirbęs vyskupu vos metus, pats savo noru atsistatydino. 1567 m. perkeltas eiti vyskupo pareigas į Lucką.
Antanas Vireliūnas (1887–1925). Pedagogas, publicistas, kalbininkas, kraštotyrininkas, leidyklos „Sakalas“ bendrasavininkas, Lietuvių kalbos draugijos steigėjas. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Vismantas-Bulevičius. XIII a. I p. Lietuvos kunigaikštis, 1250 / 1251 m. nukautas prie kunigaikščio Vykinto pilies Tverų (Tvirement).
Kazys Viršila (1899–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, vyr. leitenantas. Būdamas 21 metų, 1920 m. birželio 12 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigė Lietuvos karo mokyklą, tarnavo iki 1934 m. (išskyrus 1926–1930 m. laikotarpį). 1929–1934 m. gyveno Vilimiškės kaime, Palangos valsčiuje. 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Feliksas Viskantas (1934–1995). Muzikas, chorvedys, kompozitorius, dėstytojas, visuomenininkas. Gimė Palangoje. 1952 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. Nuo 1972 m. F. Viskantas buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Estetikos katedros dėstytojas, vėliau vyr. dėstytojas ir docentas, taip pat ir akademinio mišriojo choro „Gabija“ chormeisteris, nuo 1975 m. iki mirties – meno vadovas ir dirigentas. Dirigentui suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas (1985).
Povilas Višinskis. Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas, talentų ieškotojas ir ugdytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, publicistas, kraštotyrininkas. Gimė 1875 m. birželio 28 d. Užvenčio valsčiaus Ušnėnų kaime, mirė 1906 m. balandžio 23 d. Berlyne. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje. Spausdino ir platino draudžiamą lietuvišką literatūrą ir už tai buvo rusų valdžios persekiotas. 1904 m. P. Višinskis buvo pagrindinis Demokratų partijos kūrėjas Lietuvoje, priklausė kaitriajam jos sparnui. Šioje partijoje jis įsteigė Lietuvos valstiečių sąjungą. P. Višinskis aktyviai dalyvavo šaukiant, rengiant Didįjį Vilniaus Seimą. Jo dėka į lietuvių grožinę literatūrą atėjo Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. Jis buvo vienas iš pagrindinių Palangoje 1899 m. rugpjūčio 20 d. parodyto pirmojo viešo lietuviško spektaklio (Keturakio „Amerika pirtyje“) organizatorių, šiame spektaklyje ir vaidino (sukūrė siuvėjo Vinco vaidmenį).1906 m. P. Višinskis išvyko gydytis į Šveicariją, tačiau – mirė pakeliui, Berlyne. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Višmuntas. XIII a. pr. kunigaikštis iš Bulevičių giminės. Dalyvavo Lietuvos kunigaikščių taikos sutartyje su Haličo – Voluinės kunigaikščiais. Ipatijaus metraštyje pasakyta, kad Mindaugas nužudė Višmuntą, paveržė jo žmoną ir dar jo brolius nužudė. Kai kas jį tapatina su prie Tverų nukautu Vismantu.
Juozas Vyšniauskas. Žurnalistas, kraštotyrininkas, tautodailininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, kelių knygų autorius. Gimė 1944 m. balandžio 13 d. Klauseikiuose (Skuodo r.). 1968 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1978 m. – Vilniaus universitetą, kur įsigijo žurnalisto specialybę. Spaudoje dirbti pradėjo 1974 metais, daugiau kaip 10 metų. vadovavo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijai. Skuodo rajono tautodailininkų kūrybinių stovyklų organizatorius. Spaudai parengė ir išleido keletą kraštotyrinio pobūdžio knygų.
Mykolas Kaributas Višnioveckis. Gimė 1638, mirė 1673 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1669–1673).
Mykolas Servacijus Višnioveckis. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas, žinomas dar ir kaip rašytojas. Gimė 1680 m., mirė 1744 m. Įpėdinių nepaliko. Po jo mirties M. S. Višnioveckio dvarai su 9 miesteliais ir 150 kaimų iš pradžių moteriška linija perėjo Oginskiams, Zamoiskiams ir Mnišekams, vėliau – Pliateriams Pžezdziekiams ir Velgorskiams.
Aleksandras Vitkauskas. Aktorius, režisierius. Gimė 1887 m. sausio 27 d. Darbėnuose, mirė 1943 m. spalio 10 d. Jurbarke. Vaidybos mokyklą 1911 m. baigė Maskvoje. Dirbo su skrajojančia lietuvių artistų trupe Lietuvoje ir JAV. 1920–1922 m. buvo Kauno Dramos vaidyklos režisierius ir aktorius, vėliau dirbo kitą atsakingą darbą kultūros srityje.
Antanas Vitkus (1938–2004). Politikos veikėjas, spaudos bendradarbis, Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1997–2000, 2003–2004).
Vytautas Vitkauskas. Kalbininkas. Gimė 1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose, mirė 2012 m. vasario 18 d. Šiauliuose, palaidotas Kuršėnuose. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ vienas iš autorių ir redaktorių, surinkęs šiam žodynui keliasdešimt tūkstančių žodžių. 1976 m. parengė „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną“, paruošė spaudai, parašė nemažai kitų didelę vertę turinčių kalbinių mokslo darbų. Daugiausia dirba dialektologijos, kalbos kultūros, žodynų rengimo spaudai srityse.
Vladas Vitkauskas. Keliautojas, alpinistas, spaudos darbuotojas, kelių knygų autorius. Gimė 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje. 1970 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą, 1975 m. – Kauno politechnikos institutą. Pirmasis iš Baltijos šalių alpinistų 1993 m. gegužės 10 dieną įkopė į aukščiausią kalną – Everestą (8845 metrai). V. Vitkauskas fondo „Everestas“ vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos, Lietuvos alpinizmo federacijos narys. 1996 m. vasario 25 d. V. Vitkauskas Žemaitijos vėliavą kartu su Lietuvos ir Tarptautinio olimpinio komiteto vėliavomis užnešė į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę – Akonkagvą.
Jonas Vitkevičius. „Juodųjų brolių“ organizacijos Kražiuose organizatorius. Gimė 1806 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apskrityje, žuvo 1839 m. gegužės 9 d. Afganistane. Kartu su kitais „Juodųjų brolių“ organizacijos nariais – Kražių gimnazijos mokiniais – Vilniuje karo teismo buvo nuteistas mirties bausme, bet kaip nepilnamečiui mirties bausmė buvo pakeista ir jis atiduotas kariuomenėn eiliniu kareiviu. Tarnaudamas kariuomenėje, pramoko keletą užsienio kalbų, buvo pastebėtas savo gabumų dėka, atleistas iš drausmės dalinio ir paskirtas į Orenburgo guberniją dirbti adjutantu. Vėliau tapo net Rusijos diplomatiniu agentu Afganistane, bet čia veikė prieš Rusijos interesus ir neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas. Keletas jo raštų darbų 1845–1862 m. buvo išspausdinta leidinyje „Kosmos“.
Vydūnas (1868–1953). Kultūros ir visuomenės veikėjas, rašytojas, filosofas, muzikas. 1922–1923 m. žiemą, S. Vaineikienės kvietimu užimti vedėjo pareigas, Vydūnas keletą savaičių dirbo Palangos mokykloje, tačiau LR švietimo ministerija jo mokyklos vedėju nepatvirtino. 1923 m. vasarą Vydūnas pirmąkart skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje. Tarpukaryje, vasarodamas Palangoje, dažnai apsistodavo L. ir S. Vaineikių namuose. 1931 m. Palangoje koncertavo Vydūno vadovaujamas Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras. Vydūno atminties ženklai Palangoje: filosofo vardu pavadinta alėja, skulptūrų parke (Vytauto g.) stovi skulptūra „Vydūnas“ (skulptorius A. D. Belevičius, 1983).
Izidorius Vygontas (1902–1975). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pasienio policijos pareigūnas. Gimė Vilimiškės kaime Palangos valsčiuje. Būdamas 17 metų, 1919 m. birželio 11 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. birželio 13 d. Baigė Policijos mokyklą. Nuo 1927 m. tarnavo pasienio policijoje Klaipėdoje. 1930 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Sofija Vnučkienė. Žymi Žemaitijos reformatorė. Pašušvio savininko duktė, Sedos bajoro, Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos žmona. Mirė po 1600-ųjų metų.
Z
Tamara Zaiceva. Žurnalistė, redaktorė. „Vakarinės Palangos“ laikraščio įkūrėja, ilgametė redaktorė (nuo 1991 m.). Gimė, gyvena ir dirba Palangoje.
Tomas Zanas. Rašytojas. Gimė 1796 m. gruodžio 21 d. Mladečnos valsčiuje, mirė 1855 m. liepos 19 d. Gudijoje. Vienas iš filomatų steigėjų. 1820 m. subūrė „Spinduliuojančių“ draugiją. Priklausė Vilniaus masonams, „Niekšų“ draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje.
Juozapas Zavadskis. Spaustuvininkas, knygų leidėjas. Gimė 1781 m. kovo 15 d. Lenkijoje, mirė 1838 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Knygų spausdinimo ir prekybos mokėsi Vroclave ir Leipcige. 1803 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, 1805 m. perėmė Vilniaus universiteto spaustuvę, ją sujungė su savąja ir įkūrė Zavadskio knygų leidyklą, kuri veikė 1805–1939 m. Knygoms platinti turėjo savo knygynus Vilniuje ir Varšuvoje.
Zavišos. Sena Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeima, turėjusi dvarų Voluinėje, Kijevo žemėje, Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Minsko vaivadijose. Vienas iš Zavišų – Kristupas – eilėmis aprašė lietuvių 1605 m. iškovotą pergalę prieš švedus prie Salaspilio. Jono Kazimiero laikais Kristupas Zaviša (mirė 1670 m.) buvo Lietuvos didysis maršalka. Kitas Kristupas Zaviša (1666–1721) Minsko vaivada ir parašė savo atsiminimus, kuriuose paminėta daug svarbių Lietuvos istorijos faktų.
Jonas Zenkevičius. Tapytojas. Gimė 1825 m. Raseinių apskrityje, mirė 1888 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Mokėsi Kražių kolegijoje. Tapybą studijavo Lietuvoje, Peterburge, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Yra nutapęs nemažai portretų, iš kurių žymiausi – S. Daukanto, M. Valančiaus, A. Baranausko ir kt. Kūryboje ryškūs akademizmo bruožai.
Jonas Mikalojus Zgierskis. Vilniaus Vyskupas-sufraganas nuo 1696 m., Smolensko vyskupas nuo 1706 m., Žemaičių vyskupas nuo 1710 metų. Gimė 1653 m. gegužės mėnesį, mirė – 1713 m. gruodžio 6 d. Vilniuje. Į Žemaičius buvo paskirtas Lietuvai itin neramiu laiku, kai šalį kamavo vidiniai nesutarimai, puldinėjo švedai, rusai. Būdamas Žemaitijos vyskupu pasižymėjo itin dideliu uolumu, kartu buvo ir Vilniaus kapitulos nariu bei Šv. Kazimiero koplyčios kapelionu. Vykstant feodaliniam 1697–1702 m. karui bandė sutaikyti konfliktuojančias šalis.
Juozas Zikaras (1881–1944). Skulptorius, profesorius. Palangoje stovi J. Basanavičiaus biusto, sukurto 1923–1924 m., pozuojant pačiam J. Basanavičiui, kopija (2002). Rainiuose (Telšių r.) pagal jo projektą, kurį naujoms sąlygoms pritaikė architektas Algirdas Žebrauskas, pastatyta Rainių kankinių koplyčia (1991 m.).
Platonas Zubovas. Platonas Zubovas. Rusijos valstybės ir karo veikėjas, paskutinis Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas, generolas anšefas, grafas, kunigaikštis. Gimė 1767 m. lapkričio 26 d. Vladimire ( Rusija), mirė 1822 m. balandžio 7 d. Rundalėje (Latvija). Turėjo nemažai dvarų Lietuvoje. Mirė neturėdamas įpėdinių. Platono Zubovo dvarus Lietuvoje paveldėjo jo brolis Dimitras Zubovas.
Boleslovas Zubrickas (1930–2011). chorvedys, pedagogas, muzikologas, humanitarinių mokslų (istorijos) daktaras, „Vagos“ leidyklos Muzikos leidinių redakcijos vedėjas (1973–1987), Lietuvos muzikų draugijos, leidyklos „Muzika“ darbuotojas (1987–1992), Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos chorų sąjungos narys. B. Zubrickas Palangoje gyveno 1954–1963 m. Dirbo Palangos vidurinės mokyklos muzikos mokytoju, pionierių ir vyresniųjų moksleivių chorų, liaudies dainų ir šokių ansamblio vadovu (1954–1957), Palangos kultūros namų meno vadovu, subūrusiu mišrų chorą, vokalinius ansamblius. B. Zubrickas Palangos vidurinės mokyklos ir Kultūros namų chorus parengė 1955 m. respublikinei dainų šventei ir 1957 m. pirmajam respublikiniam jaunimo festivaliui Vilniuje. Buvo vienas iš pirmosios Palangos miesto dainų šventės 1955 m. organizatorių. Jo pastangomis Palangoje įkurta muzikos mokykla (1958), kuriai jis vadovavo (1958–1962). Muzikos mokykloje įkūrė vaikų chorą, kuris 1960 m. respublikinės dainų šventės konkurse užėmė antrąją vietą. Choro dirigentas vadovavo miesto pensininkų mišriam chorui, buvo Palangos vienerių metų chorvedžių ir pučiamųjų orkestrų vadovų kursų vedėjas (1962–1963), mišriojo choro vadovas, dirigavo Palangos miesto ir Kretingos rajono dainų šventėse.
Ž
Aleksandras Žadeikis. Aktorius, režisierius. Gimė 1916 m. vasario 3 d. Telšių rajono Kalnėnų kaime, mirė 1993 m. kovo 15 d. Vilniuje. 1939 m. baigė Kauno universitetą. Filologas. 1944–1949 m. buvo Žemaičių teatro aktorius, 1949–1981 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius. 1952–1977 m. dirbo dar ir režisieriumi, nuo 1953 m. nemažai vaidmenų sukūrė kine.
Povilas Žadeikis. Diplomatas, valstybės veikėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė 1887 m. kovo 26 d. Varnių valsčiuje, mirė 1957 m. gegužės 11 d. Vašingtone. Mokėsi Palangoje (progimnaziją baigė 1903 metais), Mintaujoje, Petrapilyje. 1919 m. buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras, 1920 -1921 m. – Lietuvos misijos narys ir karinis įgaliotinis JAV, vėliau Lietuvos karinės misijos narys Prancūzijoje, 1923–1928 m. – Lietuvos pirmasis konsulas Čikagoje, 1928–1935 m. – Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, o nuo 1935 m. liepos iki pat savo mirties – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vašingtone.
Pranciškus Žadeikis. Kunigas, rašytojas, vertėjas. Gimė 1869 m. spalio 23 d. Parešketyje (Varnių valsčius), mirė 1933 m. gruodžio 6 d. Skuode. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Žemaičių kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1893 m. Dirbdamas kunigu aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Įdomūs ir vertingi „I – ojo pasaulinio karo atsiminimai“, „Didžiojo karo užrašai“. Vertė „Iliadą“, išvertė K. Skirmuntaitės knygą „Mindaugas“, Alnpekės kroniką, paskelbė straipsnį „Kasinėjimai Apuolėje“, nemažai vertingų straipsnių.
Osvaldas Žadvydas. Lietuvos karininkas, pedagogas, žurnalistas, antisovietinio pogrindžio 1940-1941 metais Kretingos apskrityje dalyvis. Gimė 1903 m. balandžio 12 d. Mažeikiuose, mirė 1994 metų vasario 18 dieną. Mokėsi Mažeikiuose, 1927 m. baigė karo mokyklą, porą m. studijavo humanitarinius mokslus Vilniaus universitete. Buvo XV – os Kretingos šaulių rinktinės vado padėjėjas (1936 – 40 m.). Kai 1940 m. buvo atleistas iš kariuomenės, mokytojavo Darbėnuose ir vadovavo Kretingos apskrities šaulių pogrindžiui. 1941 m. gegužės 5 d. buvo suimtas ir kalinamas Kaune. Pabėgo iš Červenės žudynių. 1941 m. laikinosios vyriausybės paskirtas Kretingos apskrities viršininku, vėliau buvo ir Eišiškių, Telšių apskričių viršininkas. Iš pradžių pogrindžio veikloje priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (Kretingos apskrities Geležinio Vilko vadas), vėliau – Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV.
Algirdas Žebrauskas. Gimė 1955 m. sausio 5 d. Plungės rajone. 1973 m. baigė Šateikių vidurinę mokyklą, 1981 m. – VISI Architektūros fakultetą. Nuo 1981 m. dirba Telšių rajone. Nuo 1982 m. daug metų dirbo Telšių rajono vyr. architektas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m.). Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos įkūrėjų. Vadovavo Rainių koplyčios statybos darbams.
Pranas Žeimys. Inžinierius, Lietuvos ir Palangos politikos veikėjas. Dirbo Palangos oro uoste (1978–1992), Palangos miesto savivaldybės administratoriumi (1995–1997). Buvo Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1997–2008), Palangos miesto meras (1997–2000, 2001–2006), LR Seimo narys (2008–2012, 2012–2016).
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė). Rašytoja. Gimė 1485 m. birželio 4 d. Plungės valsčiaus Bukantės kaime, mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje. Savamokslė. Kūrybai paskatino Povilas Višinskis. Pirmąjį apsakymą „Piršlybos“ parašė būdama apie 50 – ies m. Iš viso parašė apie 150 apsakymų ir apysakų.
Žygimantas Kęstutaitis. Lietuvos Didysis kunigaikštis nuo 1432 metų. Gimė apie 1365 m., mirė 1440 m. kovo 20 d. Trakuose. Kęstučio sūnus, Vytauto Didžiojo brolis. Žuvo nuo didikų sąmokslininkų, vadovaujamų, kaip manoma, Švitrigailos šalininko kunigaikščio Aleksandro Čartoriskio.
Marija Danguolė Žemaitytė. Medikė (kardiologė), mokslininkė, habilituota mokslų daktarė, profesorė (1979), Pasaulinės sveikatos organizacijos Ženevoje patarėja (1985–1987), Lietuvos mokslų akademijos narė ekspertė (2001–2006), parašė mokslinių straipsnių ir knygų, sveikatos mokslų leidinių redkolegijos narė. Nuo 1966 m. gyvena Palangoje. Dirbo: Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja (1966–1978), Palangos filialo vedėja (1978–1980), direktoriaus pavaduotoja (1980–1985; 1987–1991), Psichofiziologijos ir reabilitacijos (iki 1991 m. Kardiologijos) instituto direktore (1991–2001). M. D. Žemaitytė įvertinta LTSR valstybine premija (1984, su kitais), Lietuvos mokslo premija (2000).
Juozas Žemgulys (1890–1941). Medikas (chirurgas), Lietuvos kariuomenės medicinos pulkininkas, kartu su kitais įsteigė Kauno medicinos draugiją, inicijavo Lietuvos chirurgų draugijos įkūrimą, aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. „Medicinos“ žurnalo pirmasis redaktorius, rašė straipsnius, vadovėlius medicinos tema. Baigė Palangos progimnaziją. J. Žemgulys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos šaulių sąjungos ordinu – „Šaulių žvaigžde“ (1931), Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Edvardas Žiba (1959–2000). Dailininkas, Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narys, pirmininkas (1993–1996). Gimė Palangoje, čia baigė vidurinę mokyklą, gyveno ir kūrė. Parodas rengė nuo 1979 m. Tapė žymių palangiškių portretus, kūrė iliustracijas poeto Donio Remio knygoms (1996–1999), restauravo Būtingės evangelikų liuteronų freskas. Palaidotas Šventosios kapinėse.
Vladas Žibas (Žibinskas) (1910–2001). Lietuvos karininkas. Gimė Palangoje.
Antanas Žičkus (1915–1998). Istorikas mėgėjas, tautodailininkas (tapyba, medžio drožyba).
Alfonsas Žilėnas. Profesorius, ekonomistas, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Mokslų akademijos narys korespondentas, kelių studijų apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pinigus autorius Gimė 1921 m. spalio 27 d. Kivylių kaime (Akmenės r.), mirė 2005 m. spalio 20 d. Vilniuje. 1929 m. pradėjo lankyti Kivylių pradinę mokyklą. Baigęs jos tris skyrius ir išlaikęs stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į Viekšnių progimnaziją. 1936 m. ją baigė ir iki 1940 m. mokėsi Mažeikių gimnazijoje, kurią baigė. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Stasys Žirgulis. Skulptorius. Palangos parke stovi jo skulptūra „Laiminantis Kristus“ (1993).
Živinbutas. Žymus XIII a. pradžios lietuvių kunigaikštis, minimas pirmuoju 1219 m. lietuvių ir Voluinės kunigaikščių sutartyje tarp vyresniųjų lietuvių kunigaikščių.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Dailininkas (tapytojas), profesorius (1947), visuomenininkas. Dailininkas dalyvavo, parenkant Lietuvos vėliavos spalvas (1917–1918). Be peizažų, kūrė temines kompozicijas, tapė portretus, liejo akvareles, iliustravo knygas, piešė plakatus, sukūrė pašto ženklų, lietuviškų pinigų banknotų projektus, parašė atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961). Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, dailininkas turėjo vasarnamį, kuriame 1949–1966 m. praleisdavo atostogas, kūrė. Kurortą dailininkas įamžino paveiksluose: „Palanga. Pajūrio smiltynuose“ (1921), „Ronžės tiltelis“ (1931), „Palangos kopos pavakarėje“ (1936), „Ganykla prie Ronžės upės“ (1937), „Senos pušys Birutės kalne“ (1942), „Palangos kopos“ (1943), „Vilutė Palangoje“ (1949), „Palanga. Tiltas per Ronžę“ (1950), „Palangos pajūris“ (1951) ir kt. A. Žmuidzinavičiaus namas Palangoje įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės.
Teresė Žulkienė. Tautodailininkė (audėja), Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Nuo 1960 m. gyvena ir kuria Palangoje. Darbai eksponuoti tautodailės parodose Lietuvoje ir užsienyje, kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai, Lietuvos muziejai. T. Žulkienė 2007 m. respublikinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo laureate, pripažinta geriausia audėja Klaipėdos apskrityje.
Albertas Žulkus (1933–2016). Tautodailininkas (skulptorius, medžio drožėjas), Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Nuo 1958 m. gyveno ir kūrė Palangoje. Darbų kolekcijoje: stilizuoti rūpintojėliai, užgavėnių kaukės, skulptūros, monumentalieji kūriniai Raganų kalne, Ablingos ansamblyje, kryžiai. Menininkas derino medį ir gintarą. Jo kūrinių yra įsigiję meno kolekcininkai iš viso pasaulio, Lietuvos muziejai. Kurorte stovi A. Žulkaus padarytas kryžius palangiškiams tremtiniams atminti (1988). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Linas Žulkus. Tautodailininkas (medis, gintaras), muzikos atlikėjas, Lietuvos tautodailės sąjungos narys (nuo 1992 m.), Žulkų kūrybinių dirbtuvių-meno galerijos vadovas (nuo 2013 m.). Palanga – L. Žulkaus gimtinė. Nuo 1992 m. kartu su tėvu A. Žulkumi pradėjo dalyvauti bendrose parodose. L. Žulkus iš medžio drožia skulptūras, užgavėnių kaukes, baldus, vazas, unikalias apdovanojimų statulėles, iš kaulo kuria papuošalus, dekoruoja gintaru, pasitelkdamas senuosius baltų ornamentų motyvus, gyvūnų, paukščių įvaizdžius. L. Žulkus dalyvauja edukaciniuose projektuose, Palangos miesto ir nacionaliniuose kultūriniuose renginiuose.
Vladas Žulkus. Istorikas, archeologas, Lietuvos pajūrio tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius (nuo 2001 m.). Gimė 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose. 1962 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. 1962–1964 m. mokėsi Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, 1970–1976 m. neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 1985–1988 m. buvo Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos Archeologijos instituto aspirantas. 1988 m. Maskvoje apgynė kandidatinę disertaciją tema „Klaipėda ir jos regionas XI–XVII amžiais“, 1993 m. ši disertacija nostrifikuota. 1999 m. Lietuvos istorijos institute apgynė humanitarinių mokslų habilitacinį darbą „Kuršiai vakarinių baltų geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje“. 1969–1990 m. buvo Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus mokslinis bendradarbis, nuo 1979 m. dirbo archeologų grupės vadovu. Ilgą laiką tyrinėjo Klaipėdos senamiestį ir piliavietę. 1990 m. pradėjo dirbti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi. 1992 m. perėjo dirbti į Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centrą (nuo 2003 m. – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), 1993–1997, 2001–2002 m. šiam institutui vadovavo. 1995 m. jam Klaipėdos universitete suteiktas pedagoginis docento vardas, 2001 m. – profesoriaus. V. Žulkus pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus. 2002–2012 m. dirbo Klaipėdos universiteto rektoriumi. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 2011 m.), Lietuvos archeologijos draugijos narys, jos pirmininkas (2001–2003), Rusijos federalinio I. Kanto universiteto (Kaliningradas, Rusija) garbės daktaras (2009), mokslinių leidinių apie archeologiją redakcinių kolegijų narys, jų pirmininkas, mokslinių straipsnių, monografijų autorius, Palangos garbės pilietis (2015), Palangos kurorto muziejaus tarybos narys (nuo 2014 m.). Prof. V. Žulkaus tyrimų interesai: povandeninė ir marinistinė archeologija, viduramžių miestų archeologija, Vakarų baltų kultūra, baltų ir skandinavų kultūriniai ryšiai. Yra surengęs archeologinių ekspedicijų Palangoje, parašė monografiją „Palangos viduramžių gyvenvietės“ (1997, išversta į anglų k.), kolektyvinės monografijos „Palangos istorija“ (1999) sudarytojas ir bendraautorius. Profesorius V. Žulkus apdovanotas Palangos miesto 750 m. jubiliejiniu medaliu (2003), už archeologijos mokslo plėtojimą Lietuvoje ir Klaipėdos universitete išrinktas Lietuvos metų archeologu (2007). Apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu (2008), Valstybine mokslo premija už darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“ (2009, kartu su Audrone Bliujiene ir Algirdu Girininku), jam suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas (2009). Profesorius apdovanotas Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2011), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2011), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2020). 2018 m. kovo 8 d. buvo išrinktas į Klaipėdos universiteto tarybą. 2001–2003 m. ėjo Lietuvos archeologijos draugijos pirmininko pareigas. Nuo 2008 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, nuo 2009 m. – UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos Mokslinio ir techninio patariamojo komiteto narys. 2009 m. kartu su Algirdu Girininku ir Audrone Bliujiene tapo Lietuvos mokslo premijos humanitarinių ir socialinių mokslų srityse laureatas už fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“. 2011 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, prie šio tikslo prisidedant savo darbais ir ilgamete reikšminga moksline, kultūrine, visuomenine veikla, kuriant Palangos miesto gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę, archeologui, istorikui, akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Vladui Žulkui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas (2016). V. Žulkus gyvena Palangoje.
Nuotraukoje – Žemaitės paminklas Vilniuje (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit.: Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Nuotrauka iš RKIC archyvo
Puslapyje panaudota Regionų kultūrinių iniciatyvų centro, Žemaitijos regiono bibliotekų, muziejų surinkta ir paviešinta informacija
Iškilių žemaičių sąrašas nebaigtinis, jis pildomas aktualia informacija. Jos laukiama ir iš interneto svetainės lankytojų.