(Sąrašas nebaigtinis, gavus informacijos jis papildomas)

 

Audrys Antanaitis

Audrys Antanaitis – žurnalistas, literatūrologas, valstybės ir visuomenės veikėjas.

Gimė 1959 m. balandžio 10 d. Palangoje Leonardo ir Živilės Antanaičių šeimoje. Mokėsi Telšių 3-oje vidurinėje mokykloje. Už dalyvavimą pogrindinės bendrijos „Laisvės vyčiai“ veikloje pašalintas iš mokyklos ir nuteistas kalėti nepilnamečių kolonijoje. 1977 m. baigė Klaipėdos 9-ąją vidurinę mokyklą.

1977–1982 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų 1982–1983 m. buvo Šalčininkų rajono Poškonių aštuonmetės mokyklos direktorius, 1983–1985 m. – Vilniaus 4-osios internatinės mokyklos auklėtojas.

Nuo 1982 m. rašė literatūrines recenzijas „Pergalės“ (vėliau „Metų“), „Nemuno“, o literatūrinio pobūdžio straipsnius „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalams. Yra tapęs „Mokslo ir gyvenimo“ jaunųjų mokslininkų konkurso nugalėtoju. 

1985–1990 m. tęsė studijas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūroje, buvo šio instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas. 

1988–1989 m. dirbo laikraščio „Lietava“ redaktoriumi.

1988 m. tapo pirmosios sąjūdinės Lietuvos jaunimo organizacijos – lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ – vienas iš steigėjų, 1989 m. buvo išrinktas jos pirmininku.

1990–1997 m. ėjo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su užsienio lietuviais skyriaus viršininko pareigas, buvo Lietuvos Respublikos Seimo narių Felikso Palubinsko, Vytauto Bogušio, Algirdo Saudargo padėjėjas.

2000–2012 m. dirbo „Žinių radijo“ žurnalistu, vedė šio radijo laidas. 

2002–2004 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete studijavo žurnalistikos specialybę.

Nuo 2003 m. buvo „Vilniaus televizijos“, 2004–2009 m. – televizijos „5 kanalas“ diskusijų laidų vedėjas.

2003 m. apdovanotas Lietuvos pramoninkų konfederacijos premija, 2004 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

 2007–2008 m. dirbo dėstytoju Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, 2012–2015 m. – „Laisvosios bangos“ radijo žurnalistu, laidų vedėju.

2007–2017 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pavaduotojas, 2008–2015 m. – Pasaulio esperantininkų žurnalistų asociacijos prezidentas.

2015 m. ėjo Darbo partijos pirmininko Valentino Mazuronio patarėjo Europos Parlamente pareigas.

2015–2017 m. buvo interneto portalo alkas.lt redaktorius, laidų vedėjas.

2016 m. apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukime Lietuvai“, 2017 m. – medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.

2017–2022 m. buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

Kūrė lietuvių bendruomenes Sibire, Uzbekijoje ir Ukrainoje, organizavo penkias ekspedicijas į Rusijos lietuvių endruomenes Altajuje, Tomske, Novosibirske, Krasnojarske, Omske, statė kryžius lietuviškuose kaimuose Saratovo srityje – Čiornaja Padinoje, Litovkoje, Talovkoje.

Yra Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

 

Naudota literatūra:

1. „Audrys Antanaitis“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Audrys_Antanaitis.

 

 

Gražina Balandytė 
  
Gražina Balandytė (1937–2020) – kino ir teatro aktorė, televizijos laidos „Ponios Gražinos virtuvė“ vedėja.

Gimė 1937 m. birželio 27 d. Tučiuose, Viekšnių valsčiaus Tučių kaime. Nuo 1955 m. lankė Klaipėdos dramos teatro studiją. 1956 m. baigė Klaipėdos aukštesniąją medicinos mokyklą. 1956–1957 m. ir nuo 1958 m. buvo Kauno dramos teatro, 1957–1958 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė. Sukūrė reikšmingų teatro vaidmenų skirtingo režisūrinio braižo ir kartų režisierių spektakliuose“, daugiausiai – teatre (apie 80)

Nuo 1957 m. vaidino kine ir televizijos filmuose (čia sukūrė daugiau, kaip 20 vaidmenų.

1997–2001 m. buvo televizijos laidos laidos „Ponios Gražinos virtuvė“ vedėja.

1995 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 1996 m. – personaliniu „Fortūnos“ prizu už moters vaidmenį spektaklyje „Japonijos naktys“, 2004 m. – padėkos „Fortūna“ už viso gyvenimo nuopelnus, 2005 m. – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už nepagrindinį Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro Džono Kanderio miuzikle „Kabaretas“, 2006 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2008 m. – Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už scenos meno puoselėjimą ir reikšmingą kultūrinę veiklą, 2014 m. – „Auksine gerve“.

G. Balandytė mirė 2020 m. liepos 27 d. Kaune. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

Teatre G. Balandytės sukurti vaidmenys

• Justinas Marcinkevičius. Dvidešimtas pavasaris. Rež. Henrikas Vancevičius. 1958 m.
• Anečka. M. Stehlihas. Kaimiška meilė. Rež. Romualdas Tumpa. 1959 m.
• Nazimas Hikmetas. Keistuolis. Rež. A. Galinis. 1959 m.
• Meilutė. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Dvylika brolių juodvarniais lakstančių. Rež. Henrikas Vancevičius. 1959 m.
• Antonas Čechovas. Trys seserys. Rež. Henrikas Vancevičius. 1960 m.
• Aleksejus Arbuzovas. Tai buvo Irkutske. Rež. Henrikas Vancevičius. 1960 m.
• Karlas Goldonis. Viešbučio šeimininkė. Rež. Leonardas Zelčius. 1961 m.
• Margarita Gotje. Aleksandras Diuma (sūnus). Dama su kamelijomis. Rež. Stasys Motiejūnas. 1962 m.
• Lidija Ljubis. Arturas Mileris. Visi mano sūnūs. Rež. Henrikas Vancevičius. 1962 m.
• Šatrijos Ragana. Kazys Inčiūra. Žemaitė. Rež. Henrikas Vancevičius. 1964 m.
• Raimundas Samulevičius. Studentiška novelė. Rež. Stasys Motiejūnas. 1964 m.
• Frederikas Garsija Lorka. Bernardos Albos namai. Rež. Henrikas Vancevičius. 1964 m.
• Polija Pičem. Bertoltas Brechtas. Opera už tris skatikus. A. Gončarovas, G. Kostiukovas. 1964 m.
• Dalia Urnevičiūtė. Vadink mane motina. Rež. Vytautas Eidukaitis. 1965 m.
• Nataša. Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji. Rež. Stasys Motiejūnas. 1965 m.
• Dalia Urnevičiūtė. Numintas slenkstis. Rež. Stasys Čaikauskas. 1966 m.
• Konstantinas Chojinskis. Nakties istorijos. Rež. Kęstutis Genys. 1967 m.
• V. Guberiovas. Didysis burtininkas. Rež. Stasys Motiejūnas. 1967 m.
• Anė. Dalia Urnevičiūtė. Tėvuko žaislai. Rež. Stasys Motiejūnas. 1967 m.
• Armanda Bežar. Michailas Bulgakovas. Moljeras. Rež. Jonas Jurašas. 1968 m.
• Sergejus Prokofjevas. Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Rež. Stasys Motiejūnas. 1968 m.
• Čigonė. Kazys Saja. Mamutų medžioklė. Rež. Jonas Jurašas. 1968 m.
• Eduardas de Filipas. Vaiduokliai. Režisierė Irena Bučienė. 1969 m.
• Marija Antonova. Nikolajus Gogolis. Revizorius. Rež. M. Kosmanas. 1969 m.
• Kazys Saja. Šventežeris. Rež. Jonas Jurašas. 1970 m.
• Nadiežda Ševeliova. Emilis Braginskis, Eldaras Riazanovas. Kartą Naujųjų Metų naktį. 1970 m.
• Peteris Šeteris. Juodoji komedija. Režisierė Irena Bučienė. 1971 m.
• Ženia. Michailas Roščinas. Valentinas ir Valentina. Rež. L. Luijc. 1972 m.
• Gražvyda. Kazys Saja. Dilgėlių šilkas. Režisierė Kazimiera Kymantaitė. 1972 m.
• Ivanas Butkovčianas. Kol gaidys užgiedos. Rež. E. Šifer. 1974 m.
• Antuanetė. Maksas Frišas. Biografija-vaidinimas. Rež. Vytautas Čibiras. 1974 m.
• Adonė. Juozas Grušas. Švitrigaila. Rež. Vytautas Čibiras. 1975 m.
• Lidija Vasiljevna. Aleksejus Arbuzovas. Senamadė komedija. Rež. Valdas Lencevičius. 1975 m.
• Ciesorienė. Ernestas Brylis. Paveikslėliai ant stiklo. Rež. V. Semionas. 1976 m.
• Leonidas Zorinas. Nepažįstamoji. Rež. Vytautas Čibiras. 1977 m.
• Nadežda. Maksimas Gorkis. Paskutinieji. Rež. Jonas Vaitkus. 1978 m.
• Antonas Čechovas. Ivanovas. Rež. Eimuntas Nekrošius. 1978 m.
• Elzė. Juozas Grušas. Gintarinė vila. Rež. Gytis Padegimas. 1980 m.
• Michailas Šatrovas. Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje. Rež. Jonas Vaitkus. 1982 m.
• Misis Konvėj. Džonas Pristlis. Laikas ir Konvėjai. Rež. Gytis Padegimas. 1985 m.
• Manolis Koresas. Senelių namai. Rež. Jonas Vaitkus. 1986 m.
• Doloresa Kazragytė. Pirelli. Rež. Viktoras Šinkariukas. 1986 m.
• Semas Šepardas. Pakastas vaikas. Rež. Vytautas Balsys. 1987 m.
• Helge Hagerup. Žmogus iš vakar dienos. Rež. Vytautas Dapšys. 1990 m.
• Edvardas Bondas. Jūra. Rež. Cezaris Graužinis. 1991 m.
• Antonas Čechovas. Vyšnių sodas. Rež. Julius Dautartas. 1991 m.
• Blinka Valai. Žanas Mišelis Ribesas. Pilaitėje, prie pat giraitės. Rež. Arvydas Lebeliūnas. 1994 m.
• Kenis Mijimoto, Šichiro Fukazava. Japonijos naktys. Režisieriai Šoičia Jamada, Junjis Omine. 1995 m.
• Eleonora Akvinietė. Džeimsas Goldmanas. Liūtas žiemą. Rež. Gytis Padegimas. 1997 m.
• Atolas Fugardas. Kelionė į Meką. Rež. Algirdas Latėnas. Valstybinis Jaunimo teatras, 1998 m.
• Žanas Lukas Lagarsas. Tolima šalis. Rež. Gintaras Varnas. 2001 m.
• Federikas Garsija Lorka. Donja Rosita, arba Gėlių kalba. Rež. Gintaras Varnas. 2003 m.
• Ponia Šnaider. Johanas Kanderis. Kabaretas. Rež. Aidas Giniotis. 2005 m.

  
Kine G. Balandytės sukurti vaidmenys

• Pionierių vadovė. Žydrasis horizontas, 1957 m., rež. Vytautas Mikalauskas;
• Justė. Julius Janonis. Režisieriai Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas, 1959 m.
• Svetimi. Režisierius Marijonas Giedrys, 1962 m.
• Žingsniai naktį. Rež. Raimondas Vabalas, 1962 m.
• Ramunė. Laiptai į dangų. Režisierius Raimondas Vabalas, 1966 m.
• Ginto mama. Linksmos istorijos. Melagėlis. Režisierius Algimantas Kundelis, 1973 m.
• Žmona. Nerami rudens diena. Režisierius Algimantas Kundelis, 1975 m.
• Raudonmedžio rojus, 1981 m., rež. Bronius Talačka;
• Šventoji Zuzana, 1983 m.;
• Vokiečių draugė. Neapykantos pamokos, 1983 m., rež. Antanas Maciulevičius;
• Mano mažytė žmona, rež. Raimundas Banionis, 1984 m.
• Klasės auklėtoja. Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio, rež. Raimundas Banionis, 1990 m.

 

Televizijoje G. Balandytės sukurti vaidmenys

• Duknienė. Palanga. Rež. Mamertas Karklelis. 1981 m.
• Šventoji Zuzana, arba Meistrų mokykla. Rež. Algimantas Ilginis. 1983 m.
• Margevičienė. Čia mūsų namai. Rež. Saulius Vosylius. 1984 m.
• Serialas Butkai ir Dapkai. Rež. Vytautas Babaliauskas.

 

Naudota literatūra:

1. „Gražina Balandytė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/grazina-balandyte/.
2. „Gražina Balandytė“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Gra%C5%BEina_Balandyt%C4%97.

 

 

Saulius Bartkus

Saulius Bartkus – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, prodiuseris, visuomenės veikėjas.

Gimė 1961 m. lapkričio 17 dieną. 1979 m. baigęs Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos institutą ir jį baigė 1984-aisiais. 1984–1990 m. dirbo Alytaus eksperimentinio NSK inžinieriumi. 1988 m. buvo Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

1990–1991 m. dirbo Alytaus valstybinės TV studijos vaizdo operatoriumi, 1991–1992 m. – UAB „Harmonija“ Reklamos skyriaus vedėju, 1992–1993 m. – Alytaus valstybinės radijo ir TV studijos redaktoriumi, kurį laiką ėjo ir direktoriaus pareigas. 1996–1998 m. buvo LNK televizijos žurnalistas, nuo 1998 m. – UAB „Be tabu“ ir Ko direktorius, nuo 2003 iki 2008 m. – Lietuvos televizijos publicistinės laidos „Požiūris“ autorius ir vedėjas.

1985 m. Alytuje kartu su Jurgiu Gaižausku įkūrė pantomimos studiją.

1987–1989 m. dalyvavo teatro studijos „Provincija“ veikloje. Atgaivino vežimų teatro tradiciją Dzūkijoje, dalyvavo šio teatro pirmosiose gastrolėse.

Yra laidų „Kakadu“, „Faktų tyrimo biuras“, „Gyvenimas pagal moteris“, „Kryžminė ugnis“, „Oplia“, „Kambarių plėšikai“, „Kitas“, „Krašto garbė“ (LTV), „Be tabu“, „Meilės trikampis“ (TV3), „Požiūris“, „Abipus sienos“) prodiuseris.

 

Naudota literatūra:

1. „Saulius Bartkus“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Saulius_Bartkus.

 

Alfredas Bumblauskas 

Alfredas Bumblauskas – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, televizijos laidų vedėjas, knygų autorius ir bendraautoris, Vilniaus universiteto profesorius, visuomenės veikėjas. Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys: LDK sociokultūrinė istorija: civilizacijos pobūdis, europeizacija, ir daugiakultūriškumas; Lietuvos istorijos periodizacija ir regioninė priklausomybė; Istoriografijos ir istorinės minties raida; istorinės atminties tyrimai; Istorijos didaktika.

Gimė 1956 m. lapkričio 18 d. Telšiuose. 1974 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą. Būdamas moksleivis vaidino Telšių Žemaitės dramos teatro Vaikų ir jaunimo studijoje. 

1974–1979 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, po studijų liko jame dirbti, 1979–1989 m. buvo šio fakulteto Lietuvos istorijos katedros asistentas. 1987 m. apgynė daktaro disertaciją (darbo tema „Reformacijos genezė LDK“), 1990–2002 m. ėjo Istorijs fakulteto dekano, nuo 2002 m. – prodekano pareigas, 1993 m. buvo Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas. 2002 m. Vilniaus universitete jam suteiktas profesoriaus vardas.

Lietuvos Atgimimo metais įsijungė į Persitvarkymo sąjūdžio veiklą, 1990–1992 m. buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys, vicepirmininkas. 1998–1999 m. ėjo Lietuvos kultūros ir meno tarybos pirmininko pareigas. 2003 m. buvo išrinktojo Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso įgaliotinis, inauguracinės komisijos narys, 2004 m. – laikinojo Lietuvos respublikos prezidento Artūro Paulausko visuomeninis konsultantas.

Yra Lietuvos istorijos draugijos, Žemaičių kultūros draugijos narys.

1988–1990 m. bendradarbiaudamas televizijoje kartu su kitais sukūrė daugiau kaip 60 TV laidų ciklą „Lietuvos istorija“, 1993–2004 m. – 125 laidas „Būtovės slėpiniai“, 2005–2009 m. – 115 laidų „Amžių šešėliuose“, 2009 m. – 16 laidų „Tūkstantmečio pokalbiai“ ir šias laidas vedė. 2008–2010 m. buvo internetinio projekto „Virtualus istorinis Vilnius“, rengto programai „Vilnius – 2009 m. Europos kultūros sostinė“, idėjos autorius ir darbo grupės vadovas.

2015 m. vaidino komedijoje „Tarp mūsų, berniukų…“.

2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. buvo LRT nacionalinių ekspedicijų vadovas.

Nuo 2013 m. yra Vilniaus universiteto leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ vyriausiasis redaktorius.

1998 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už televizijos laidų „Būtovės slėpiniai“ kūrimą, 1999 m. – Simono Daukanto literatūrine premija už publikacijas istorinėmis temomis ir švietėjišką veiklą, 2001 m. – Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos premija, 2007 m. – Lenkijos žurnalo „Przegląd Wschodni“ Aleksander Gieysztor premija.

1998 m. jam įteiktas Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, 1999 m. – Karininko, 2009 m. – Komandoro kryžiai, 2003 m. – Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius, 2006 m. – Belgijos Karūnos ordino Komandoro kryžius, 2007 m. – Olandijos Karūnos ordino Komandoro kryžius, 2019 m. – Šv. Kristoforo apdovanojimas už nuopelnus Vilniui ir jo garsinimą.

2006 m. suteiktas Telšių miesto garbės piliečio vardas.

 

Svarbiausios išleistos A. Bumblausko ir jo kartu su kitais autoriais parašytos knygos:

• „Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai“ (kartu su Nerijumi Šepečiu), Vilnius, 1999 m.
• „Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui“ (kartu su Rimvydu Petrausku), Vilnius, 1999. 
• „Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795“, Vilnius, 2005.
• Lietuva: sėkmės istorija: politika, ekonomika, kultūra, žinių visuomenė, sportas, turizmas (kartu su Arūnu Brazausku, Algimantu Čekuoliu, Leonidu Donskiu, Gitanu Nausėda, Stanislovu Stonkumi, Eduardas Vilku), Vilnius, 2007.
• „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai: kolektyvinė monografija“ (kartu su kitais). – Vilnius, 2009. 
• „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai: straipsnių rinkinys“ (kartu su kitais), Vilnius, 2009. 
• „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija“, Vilnius, 2010.
• „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“ (kartu su kitais), Vilnius, 2010. 
• „Žalgirio mūšis – tautų mūšis: kolektyvinė mokslo studija“ (kartu su Ihar Marzaliuk, Boris Čerkas), Vilnius, 2011. 
• „Lietuvos istorija“ (kartu su Alfonsu Eidintu, Antanu Kulakausku, Mindaugu Tamošaičiu), Vilnius, 2012.
• „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos ir tradicijos fenomenai: tautų atminties vietos: straipsnių rinkinys“ (kartu su kitais), Vilnius, 2013. 
• Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius „Būtovės slėpiniai“ [sudarė Aurimas Švedas], Vilnius, 2014.
• „Kunigaikščiai Radvilos“ (kartu su kitais), Vilnius, 2015.
• „Lietuvos istorija kiekvienam“ (kartu su Alfonsu Eidintu, Antanu Kulakausku, Mindaugu Tamošaičiu), Vilnius, 3 leidimai 2018, ⁴2020, ukrainiečių kalba 2018).
• „Lietuvos istorija: paaugusių žmonių knyga“ (kartu su Mangirdu Bumblausku), Vilnius, 2018.

 

Naudota literatūra:

1. „Alfredas Bumblauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/alfredas-bumblauskas/.
2. Danguolė Skulsčiūtė, „Alfredas Bumblauskas“, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas: https://www.if.vu.lt/studentams/destytoju-priemimo-laikas/79-lt/apie-fakulteta/struktura/katedros/istorijos-teorijos-ir-kulturos-istorijos/itki-katedros-darbuotojai/868-prof-dr-hp-alfredas-bumblauskas
3. „Alfredas Bumblauskas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Alfredas_Bumblauskas.

 

Karolis Dapkus

Karolis Dapkus (1933–2020) – Lietuvos teatro ir kino aktorius, televizijos ir radijo laidų vedėjas.

Gimė 1933 m. gruodžio 19 d. Plungėje.

Baigęs vidurinė mokyklą pradėjo studijuoti Lietuvos konservatorijoje Vilniuje ir ją baigė 1957 metais. 1956–1958 m. buvo Kapsuko dramos teatro aktorius, 1960–1965 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto režisierius, 1965–1996 m. – Jaunimo teatro aktorius.

1988–2002 m. Lietuvos radijuje vedė laidą „Dėdės Karolio valandėlė“, 1989–1999 m. Lietuvos televizijos laidą „Gerbkime žodį“.

1983 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.

K. Dapkus mirė 2020 m. liepos 22 d. Vilniuje. 

  
K. Dapkaus sukurti vaidmenys teatre:

 

1. Rikardas – Feliksas Lope de Vega. „Šuo ant šieno“, 1958 m.
2. Arkivyskupas – Žanas Anujis. „Vyturys (Žana) „, 1967 m. ir 1989 m.
3. Solionas – Antonas Čechovas. „Trys seserys“, 1971 m.
4. Vyras – Agnieška Osiecka. „Trešnių skonis“, 1971 m.
5. Kapuletis – Kęstutis Antanėlis. „Meilė ir mirtis Veronoje“, Sigito Gedos libretas pagal Viljamą Šekspyrą, 1982 m.
6. Žaldokas – Balys Sruoga. „Pajūrio kurortas“, 1985 m.

Filmai, kuriuose vaidino K. Dapkus:

1. „Tiltas“, 1956 m., rež. Borisas Šreiberis
2. „Laimingas laimės neradęs“, rež. Algirdas Araminas, 1973 m., Lietuvos kino studija
3. „Virto ąžuolai“, rež. Gytis Lukšas, 1976 m., LKS
4. „Favoritas“, rež. Vasile Breskanu, 1976 m., Moldova-film
5. „Velnio sėkla“, rež. Algimantas Puipa, 1979 m., LKS
6. „Žaltvykslės“, rež. Gytis Lukšas, 1980 m., Lietuvos kino studija
7. „Vilkolakio pėdsaka“i, rež. Almantas Grikevičius, 1986 m., Lietuvos kino studija, Aries Cinematografica (Argentina)
8. „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, rež. Raimundas Banionis, 1990 m.
9. „Papūga, kalbanti idiš“, rež. Efraimas Sevela, 1990 m., k/s Kinoservis
10. „Garfield’s A Tale of Two Kitties“ (Garfildas 2, dubliuotas lietuviškai), rež. Tim Hill, 2006 m., 20th Century Fox.

 

Naudota literatūra:

1. Laura Blynaitė, „Karolis Dapkus“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/karolis-dapkus/.
2. „Karolis Dapkus“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Karolis_Dapkus. 

 

Juozas Gaižauskas

Juozas Gaižauskas – aktorius, rašytojas, prodiuseris, renginių ir televizijos laidų vedėjas, prodiuseris, dainų kūrėjas ir atlikėjas, knygų autorius, Lietuvos aktorių gildijos, Lietuvos teatro sąjungos, Asociacijos (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA), Lietuvos gretutinių teisių asocijacijos (AGATA) narys.

Gimė 1968 m. balandžio 18 d. Tauragėje pedagogės Valerijos Gaižauskienės ir Juozo Jokūbo Gaižausko šeimoje.

Mokėsi Tauragės 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Tauragės Žalgirių gimnazija). 1984 m. baigė Tauragės muzikos mokyklos fortepijono specialybę. 1984–1985 m.    studijavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (fortepijono specialybė). 1985–1987 m. mokėsi ir baigė Šiaulių Sporto mokyklą internatą (rankinio specialybė), 1991 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro fakultetą, kuriame studijavo aktorystę.

1991–1994 m. buvo „Šiaurės Atėnų teatro“ aktorius. 1994 m. kartu su bendraminčiais įkūrė muzikinę humoro grupę „Viengungių melodijos“ ir 1994–1997 m. buvo jos atlikėjas.

1996 m. sukūrė šeimą. Gyvendamas santuokoje 1997 m. susilaukė dukters Gabrielės.

Nuo 2008 m. dirba profesionalaus komedijos teatro „Domino“ aktoriumi, nuo 2015 m. – ir teatro „Cezario grupė“ aktoriumi. 

Jis žinomas ir kaip prozininkas. 2020 m. išleido knygą „Dievas su šlepetėmis“, 2021 m. – „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“, 2022 m. – Tigras, glostantis pėdas“ ir „pasibaidęs Dievo žirgas“, 2023 m. – „Antarktidos indėnai“.

2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanotas Lietuvos žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

2021 m. jam J. Gaižauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

 

Naudota literatūra:

1.„Juozas Gaižauskas“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Gai%C5%BEauskas.

 

Gediminas Jaunius

Gediminas Jaunius – televizijos laidų prodiuseris, televizijos ir radijo laidų vedėjas, režisierius, renginių organizatorius, politinis ir visuomenės veikėjas.

Gimė 1978 m. vasario 16 d. Plungėje. 1996 m. baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, kurią lankydamas įgijo saksofonininko specialybę. 1996–1997 m. mokėsi Kretingos Šv. Antano religijos studijų institute prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto. 1997–1999 m. ruošėsi tapti jėzuitu, gyveno jėzuitų namuose, studijavo Kauno kunigų seminarijoje prie VDU Katalikų teologijos fakulteto. 2001 m. mokėsi Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos institute.

2000 m. buvo Lietuvos II Eucharistinio kongreso organizacinio komiteto vadybininkas, Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) leidyklos „Katalikų pasaulis“ vyr. redaktorės pavaduotojas vadybai, 2000–2001 m. – leidyklos „Aidai-Echoes“ vadybininkas administratorius, 2001 m. – kardinolo A. J. Bačkio ingreso organizacinio komiteto atstovas spaudai, 2000–2003 m. – visuomeninės organizacijos „Krikščioniškos muzikos studija „Musica Aeternitatis“ valdybos pirmininkas, katalikų radijo „Mažoji studija“ bendradarbis.

2001–2007 m. buvo UAB „J&G produkcija“ vyr. redaktorius, 2002– 2007 m. – TV3- televizijos laidos „TV Pagalba“ komandos narys. Nuo 2008 m. dirbo TV3 „Žinių tarnybos“ laidos „Vakaro žinios“ vedėju ir tiesioginės laidos „Kriminaliniai tyrimai“ vedėju.

2007–2008 m. visuomeniniais pagrindais buvo Plungės rajono savivaldybės mero pavaduotojas, Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, Tėvynės Sąjungos narys (narystę partijoje sustabdė 2009 m.).

2008 m. tapo kūrybos namų „Elitaz“ prodiuseriumi. Yra masinių renginių ir TV projektų režisierius. 2008 m. buvo TV3 projekto „Lietuvos perlai. Šauniausios damos rinkimai“ vedėjas ir prodiuseris, 2008–2011 m. – TV3 televizijos sezono atidarymų prodiuseris ir režisierius, 2011 m. – „Eurobasket 2011“ čempionato Didžiojo atidarymo prodiuseris ir režisierius. 2012 m. tapo LNK projekto „Lietuvos balsas“, rengiamo pagal TV formatą „The Voice of…“, vyriausiasis prodiuseris.

2013–2015 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete skaitė viešas paskaitas Menų fakulteto Kūrybinių industrijų įvado studentams.

Įvairiuose šalies universitetuose ir kitose mokymo įstaigose rengia seminarus ir viešas paskaitas apie TV ir pramogų industrijas.

Nuo 2019 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.

2019 m. buvo vienas iš Laisvės partijos steigėjų, nuo 2019 m. iki 2023 m. gegužės 17 d. – šios partijos valdybos narys.

2019 m. tapo Istorinės atminties komisijos pirmininku, 2020 m. – Vilniaus miesto Tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininku bei Renginių Industrijos asociacijos (RIA) valdybos pirmininku. 2021 m. išrinktas Renginių industrijos asociacijos valdybos nariu antrajai vienerių metų kadencijai.

Nuo 2021 m. yra įgaliotas „ITV Studios“ TV formatų atstovas Baltijos šalims.

 

Naudota literatūra:

1. „Gediminas Jaunius“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Gediminas_Jaunius.

 

Saulė Gedrimaitė

Saulė Gedrimaitė – žurnalistė, redaktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja, ilgametė ir viena iš paskutiniųjų Lietuvos televizijos diktorių.

Gimė 1969 m. rugsėjo 5 d. Palangoje, čia dirbusio choro dirigento Aleksandro ir choreografės Reginos Gedrimų šeimoje. Lankydama vaikų darželį pirmą kartą dalyvavo nacionaliniame vaikų ir moksleivių dainų konkurse „Dainų dainelė“. Mokydamasi vidurinėje lankė šokių kolektyvą, vesdavo įvairius mokyklos renginius. Fortepijonu groti mokėsi muzikos mokykloje.

Mokydamasi paskutinėje Palangos 2-osios vidurinės mokyklos klasėje dalyvavo Vilniuje vykusiame diktorių konkurse ir jį laimėjo. Tada buvo pakviesta dirbti į radiją. Dirbti į Vilnių išvyko išlaikiusi vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus. 1989–1994 m. dirbdama radijuje mokėsi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute ir čia įgijo žurnalistės specialybę. 1999 m. baigė kvalifikacinius kursus (vedė BBC televizijos žurnalistai), 2006 m. – vokiečių televizijos Deutsche Welle kursus informacinių laidų žurnalistams, 2008 m. – Europos Parlamento rengiamus kursus parlamentinių TV ir Web redaktoriams, ryšių su visuomene specialistams.

Studijų metais šoko ansambliuose „Jaunimėlis“ ir „Vaiva“.

LRT radijo diktore dirbo 1988–1993 m., LTV televizijos diktore – 1993–2001 m. (2001-aisiais diktorių etatai Lietuvos televizijoje buvo panaikinti).

Nuo 2002 m. dirbo žurnaliste. 2002 m. tapo LTV Naujienų tarnybos korespondente, 2001–2007 m. buvo LRT/LTV Žinių tarnybos bei „Panoramos“ žurnalistė, informacinės laidos „Vakaro žinios“ vedėja, LTV2 informacinės laidos „Vilniaus žinios“ vedėja.

2007 m. pradėjo dirbti Lietuvos Respublikos Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento ir Spaudos biuro redaktore. Čia jos pareiga buvo rengti projektus, susijusius su visuomenės informavimu apie Seime priimamus įstatymus, televizijos, interneto projektus, kuriais siekiama visuomenę išsamiai supažindinti su įstatymų leidyba, galimybe visuomenei dalyvauti teisės aktų svarstymuose, parlamente vykstančius renginius.

2007 m. buvo TV3 politinių aktualijų laidos „Seimas – tiesiogiai“ redaktorė ir vedėja. 2008–2009 m. BTV laidos „Seimas – tiesiogiai“ redaktorė ir vedėja. 2009 m. tapo informacinės apžvalginės TV laidos „Seimo savaitė“ redaktore ir vedėja (rodoma TV kanalu „Seimas –tiesiogiai“ ir interneto svetainėje www.lrs.lt).

2009 ir 2010 m. kartu su kolegomis kūrė informacinius-pažintinius filmus „Lietuvos Respublikos Seimas“; specialią TV laidą apie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sesiją Vilniuje, Seimo rūmuose, 2011 m. – video pasakojimą Baltijos Asamblėjos 20-mečiui iš Talino, 2010 m., 2011 m. – specialias TV diskusijų laidas („Seimas – tiesiogiai“. Diskusijos“), skirtas valstybės biudžeto projektui aptarti.

Parengė 10 reportažų ciklą Lietuvos televizijos laidai „Labas rytas“ iš Prancūzijos (Provanso) apie Prancūzijos mokslo, verslo, kultūros pasiekimus, aplinkosaugą, statybą. 5 reportažų ciklą iš muzikos mugės Kanuose, 7 reportažų ciklą apie lietuvius Sankt Peterburge (LTV „Panorama“), 5 reportažų ciklą apie Estijos kultūrą, mokslą, verslą (LTV laida EksprESas LT).

Lietuvos radijuje vedė informacines, pažintines, muzikines laidas. Dalyvavo LRT šventiniuose, proginiuose projektuose, rengė, įgarsino TV laidų anonsus, kūrė reportažus kultūros, švietimo, mokslo, verslo, socialinėmis ir politikos temomis. Rengė tiesiogines televizijos transliacijas rinkimų į Seimą ir Savivaldybių tarybas metu.

2005 m. apdovanota Ministro pirmininko padėka už Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos minėjimo renginių organizavimą. Jai yra įteikta Lietuvos AIDS centro premija už kūrybinį darbą konkurse mirusiųjų nuo AIDS atminimui paminėti, ESBO Parlamentinės Asamblėjos padėka už sąžiningą, atsakingą ir profesionalų darbą XVIII ESBO PA vasaros sesijos Vilniuje metu, nemažai Seimo pirmininkų, Seimo kanclerių padėkų už profesionalų, sąžiningą ir atsakingą darbą.

 

Naudota literatūra:

1. „Saulė Gedrimaitė“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Saul%C4%97_Gedrimait%C4%97.

 

 

Jūratė Grabytė

Jūratė Grabytė – žurnalistė, katalikiškų periodinių leidinių, knygų redaktorė, sudarytoja, vertėja, ilgametė radijo laidų vedėja, radijo laidų redaktorė. Gimė 1956 m. Kretingos rajono Salantų miestelyje mokytojų šeimoje. Baigė Vilniaus universitetą. Lietuvos radijuje dirbo 1979–1998 metais. Yra Mažosios studijos radijo laidų vedėja. Lietuvos atgimimo metais pirmoji Lietuvos radijuje ėmė rengti laidas „Būds žemaitiu“ savo gimtąja – žemaičių – kalba.

Nuo 2021 m. regaduoja žurnalą „Jėzuitai“, kuriame rašoma apie ignaciškąjį dvasingumą, jėzuitų aktualijas visiems jėzuitų bičiuliams, bendradarbiams, rėmėjams ir visiems, norintiems labiau susipažinti su ignaciškuoju dvasingumu. 

 

Regina Jokubauskaitė

Regina Jokubauskaitė – ilgametė televizijos ir radijo diktorė, laidų vedėja, filmų igarsintoja.

Gimė 1949 m. sausio 2 d. Tauragės rajono Skaudvilės miestelyje. 1969 m. pradėjo dirbti diktore Lietuvos radijuje, nuo 1974 m. – diktore Lietuvos televizijoje. Yra vedusi įvairias informacines, pramogines laidas, garsino filmus, knygas akliesiems. Nuo 2010 m. veda LRT laidą „Sveikinimų koncertas“. 

 

Jurgita Jurkutė-Širvaitė

Jurgita Jurkutė-Širvaitė –fotomodelis, konkurso „Mis Lietuva 2007“ nugalėtoja, aktorė, televizijos laidų ir renginių vedėja.

Gimė 1985 m. balandžio 23 d. Plungėje. Būdama 15 metų amžiaus pradėjo dirbti modeliu. 2000 m. tapo konkurso „Ford Supermodel Lietuva 2000“ nugalėtoja. 

2003 m. baigusi Plungės „Ryto“ vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete pradėjo studijuoti socialinį darbą.

2007 m. tapo konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoja. Atstovavo Lietuvai „Mis Pasaulis 2007“ konkurse Kinijoje.

Kaip laisvai samdomas fotomodelis dirbo Japonijoje, Pietų Korėjoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vokietijoje.

2009–2012 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo aktorystę.

Karjerą televizijoje pradėjo kaip serialo „Moterys meluoja geriau“ aktorė, kuriame atliko Jolantos vaidmenį.

2009–2012 m. kartu su Vytautu Šapranausku buvo TV3 konkurso „Šok su manimi“ vedėja, 2010–2012 m. taip pat V. Šapranausku vedė TV3 muzikinį chorų konkursą „Chorų karai“. 2020 m. ji buvo LRT laidos „Dainuok su manim“ vedėja, o 2022 m. kartu su žurnalistu laidų vedėju Ryčiu Zemkausku vedė projekto „Svajonių duetai“ laidas.

2017 m. žurnalo „Žmonės“ apdovanojimuose „Žmonės 2017“ laimėjo „Metų žvaigždė“ nominacijoje.

 

Filmai, televizijos serialai, kuriuose vaidino Jurgita Jurkutė-Širvaitė

1.      Jolanta „Moterys meluoja geriau“, 2008 m.
2.      Ginevra Della Rocca, „I cerchi nell’acqua“, 2011 m.
3.      Atali „Vardas tamsoje“, 2012 m.
4.      Lina „Tobulas pasimatymas“, 2020 m.
5.      „Valentinas už 2rų“, 2014 m.
6.      Aistė „Pakeliui“, 2014 m.

 

Naudota literatūra:

1.      „Jurgita Jurkutė-Širvaitė“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jurgita_Jurkut%C4%97.

 

 Stasys Kavaliauskas

Stasys Kavaliauskas – lituanistas, etninės kultūros specialistas, ilgametis televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjas, Vilniaus etninės kultūros centro, spaudos darbuotojas, buvęs „Vyturio“ leidyklos darbuotojas, kurį laiką jai ir vadovavęs, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininko pavaduotojas.

S. Kavaliauskas gimė 1949 m. liepos 15 d. Telšiuose.

Muziką, dainas mėgo nuo vaikystės. Studijuodamas Vilniaus universitete lituanistiką, 1968 m. įsijungė į tuometinį Vilniaus universiteto folkloro ansamblį (dabar Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“). Vėlesniais metais buvo Vilniuje veikusio Mokslų akademijos folkloro ansamblio ir Vilniaus folkloro ansamblio „Ūla“ narys (šiam kolektyvui priklausė iki išėjimo Anapilin). Ilgą laiką dirbo leidykloje „Vyturys“, Vilniaus etninės kultūros centre, kurį laiką ėjo šio centro direktoriaus pavaduotojo pareigas. Daug metų buvo Vilniuje vykstančio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ projektų vadovas bei renginių vedėjas. Dvidešimt metų (iki 2019-ųjų) vedė Lietuvos televizijos laidas „Duokim garo“. Vėliau dar apie metus laiko buvo šių laidų ekspertas.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė savo užuojautoje S. Kavaliausko artimiesiems ir kolegoms 2023 m. gegužės 27 d. rašė: „LRT žiūrovai iki šiol prisimena ilgametį „Duokim garo“ vedėją Stanislovą, kuris du dešimtmečius pažindino žiūrovus su lietuviška daina, folkloro unikalumu, savo pozityvia energija ir visada maloniu žodžiu telkė auditoriją. […]“.

S, Kavaliauskas keletą paskutiniųjų metų galynėjosi su sunkia onkologine liga. Jis mirė 2023 m. gegužės 26-ąją – penkiasdešimąjį kartą vykstančio tadicinio tarptautinio festivalio „Skamba, skamba kankliai“, kurį daugelį metų pats organizuodavo, metu.

 

 Naudota literatūra:

1. „[…] Stasys Kavaliauskas“, Lietuvos radijas ir televizija: https://www.lrt.lt/naujienos/veidai/14/1948410/mire-ilgametis-duokim-garo-vedejas-stanislovas-kavaliauskas.

 

 

Zita Kelmickaitė (1951–2023) – etnomuzikologė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akedemijos docentė, kultūros, visuomenės ir politinė veikėja, viena žymiausių XXI a. pirmųjų dešimtmečių televizijos ir radijo laidų vedėja.

Gimė 1951 m. spalio 19 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija), Stasio Šimkaus muzikos technikume Klaipėdoje, Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, LSSR konservatorijoje (Juozo Gaudrimo klasė), kurią baigė 1975 metais. Vėliau muzikologijos žinias gilino tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūroje (Izalijaus Zemcovskio klasė). Aspirantūros studijas baigė 1983 m. 

1973–1975 m. dirbo Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos muzikos redaktore. 1975–1976 m. buvo LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų, nuo 1978 m. LSSR konservatorijos (nuo 1992 m. Lietuvos muzikos akademija, nuo 2004 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja. Čia jai 1992 m. suteiktas docentės vardas.

1974 m. pradėjo rengti Lietuvos radijo muzikos laidas. 1976–1978 m. buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriaus redaktorė.

1978–2007 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“ vadovė.

1980 m. pradėjo kurti muzikines televizijos laidas, scenarijus televizijos filmams.

Ji buvo festivalių „Skamba skamba kankliai“, 1987 m. ir 1993 m. – „Baltica“, „Smithsonian folklife festival“ Vašingtone (JAV), Baltijos kultūros dienų (Švedija) Lietuvos programos meno vadovė. 

1995–2000 m. rengė katalikų radijo programos „Mažoji studija“ laidas „Muzikos menas“.

2003–2004 m. ėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkės pareigas.

Lietuvos liberalų sąjungos, 2003 m. Liberalų ir centro sąjungos Vilniaus miesto skyriaus narė. 2003–2010 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

Buvo itin populiari šių Lietuvos radijo ir televizijos laidų vedėja: „Neišjunk televizoriaus“, LRT Kultūra – „Gyvenimo ratu su Zita Kelmickaite“ (2007–2009 m.), LRT – „Ryto suktinis“, „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.

Kaip komisijos narė dalyvavo televizijos muzikiniuose projektuose: LRT – „Auksinis balsas“, „Lietuvos dainų dešimtukas“, „Triumfo arka“, TV3 – „Chorų karai“.

2000 m. Vilniuje veikianti leidykla „Baltos lankos“ išleido jos spaudai parengtą romanų knygą „Aš iš meilės gavau džiovą“, kurioje kartu su žodžiais spausdinamos ir dainų natos.

Yra parašiusi ir spaudoje paskelbusi straipsnių muzikinės kultūros palikimo, šiuolaikinės lietuvių muzikos temomis.

1997 m. Z. Kelmickaitės nuopelnai puoselėjant lietuvių tradicinę kultūrą buvo įvertinti Jono Basanavičiaus premija. 2000 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2012 m. – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk”, 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
  
Z. Kelmickaitė mirė 2023 m. gegužės 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

2023 m. gegužės 27 d. paskelbtoje Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje Z. Kelmickaitės artimiesiems, draugams, visai Lietuvos kultūros ir mokslo bendruomenei rašoma: „Netekome ryškios muzikos bendruomenės narės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės, savo gyvenimą paskyrusios lietuvių folkloro puoselėjimui, mūsų šalies muzikinio palikimo išsaugojimui. Z. Kelmickaitė visa savo esybe, neišsemiama energija ir optimizmu, kūrybine, pedagogine ir žurnalistine veikla, vidine šiluma teigė ir mylėjo gyvenimą, savo talentu ir asmenybės charizma skiepijo meilę Lietuvai ir jos žmonėms.“

Lietuvos radijo ir televizijos portale 2023 m. gegužės 27 d. pažymėta: „Televizijos žiūrovų ir kolegų atmintyje Z. Kelmickaitė visuomet išliks kaip temperamentinga ir nenustygstanti vietoje. „Kai kas bėga maratoną, o aš bėgu gyvenimo maratoną, džiaugdamasi, kad galiu ką nors parodyti Lietuvai: žmones, kurie gražiai gyvena, džiaugiasi vaikais, dainuoja ar dar ką daro. Tai yra mano gyvenimo, žmonių maratonas“, – rudenį minėdama 71-ąjį gimtadienį portalui LRT.lt sakė žiūrovų mylima laidų vedėja.

LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė šiame portale paskelbtoje užuojautoje sako, kad Z. Kelmickaitės mirtis yra „didžiulė netektis Lietuvai. Zita buvo nepaprastai žmogiška, talentinga ir charizmatiška, ji turėjo unikalią savybę rasti kalbą ir su vaiku, ir su senjoru. Zita buvo ta žurnalistė, kuri atrasdavo talentus atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, mokėjo įžvelgti Lietuvos regionų autentiškumą, ji buvo mylima ir televizijos žiūrovų, ir socialinių tinklų skaitytojų, tai didelis praradimas ir LRT auditorijai. Zitos nepaprastai trūks, užuojauta artimiesiems.“

 

Naudota literatūra:

1. „Zita Kelmickaitė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/benediktas-vilmantas-rupeika/.
2. „Zita Kelmickaitė“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Zita_Kelmickait%C4%97.

 

Bernadeta Lukošiūtė-Stankevičienė (Teta Beta) 

Bernadeta Lukošiūtė-Stankevičienė – Lietuvos aktorė, radijo ir televizijos diktorė, radijo ir televizijos vaikų laidų vedėja, įgarsintoja, knygos autorė.

Gimė 1949 m. balandžio 17 d. Raseinių rajono Viduklės miestelyje. 1968 m. čia baigė vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Lietuvos konservatorijoje ir Vilniaus universitete. Kurį laiką dirbo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o nuo 1969 m. – Lietuvos radijuje ir televizijoje. LRT dirbo daugiau nei 50 metų (iki pat 2020-ųjų). Buvo radijo diktorė, įgarsintoja, radijo ir televizijos laidų vaikams – „Labanakt, vaikučiai“, „Tetos Betos viktorina“ – vedėja. Kurį laiką dirbo „Lego“ konstruktorių parduotuvės konsultante.

Už nuopelnus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui yra apdovanota Sausio 13-osios medaliu.

 

Naudota literatūra:

1. „Bernadeta Lukošiūtė“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Bernadeta_Luko%C5%A1i%C5%ABt%C4%97.

 

 

Algirdas Meškauskas (1960–2015) – diktorius, televizijos laidų rengėjas ir vedėjas, ryšių su visuomene specialistas, visuomenės ir valstybės veikėjas.

Gimė 1960 m. birželio 21 d. Kelmės rajono Vidsodžio kaime tarnautojų Igno Meškausko ir Elzbietos Vaišvilaitės (Meškauskienės) šeimoje. Krikštas jam suteiktas Kuršėnų (Šiaulių raj.) bažnyčioje.

1975 m. baigęs Vidsodžio aštuonmetę mokyklą įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1979 m.čia jam buvo įteiktas dailininko-vykdytojo specialybės diplomas. Tais pačiais metais jį pašaukė į karinę tarnybą. Sugrįžęs iš jos kurį laiką dirbo dailininku Palangoje.

1983 m. nugalėjo konkurse televizijos diktoriaus pareigoms užimti. Diktoriumi dirbo iki tragiškų 1991 m. sausio įvykių. Po 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose įrengus televizijos studiją, vienas pirmųjų ėmė vesti informacines laidas, rengė laidas apie savanorius.

1991 m gegužės 11 d. tapo Krašto apsaugos departamento informacinės gynybos skyriaus viršininku. Vėliau buvo Krašto apsaugos ministerijos ryšių su visuomene skyriaus viršininkas ir ministerijos atstovas spaudai. Kartu su pirmaisiais kariuomenės kūrėjais jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės leitenanto, o vėliau vyresniojo leitenanto laipsnis, išduotas tarnybinis ginklas, vėliau jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir „Kariuomenės kūrėjo-savanorio“ medaliu, II laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

1993 m. baigęs Suomijos įmonės „Oy Telefakta“ reklamos organizavimo kursus, kurį laiką dirbo šios firmos reklamos organizavimo vadovu.

1997 m. pradėjo dirbti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos atstovu spaudai, vėliau tapo šios ministerijos viešųjų ryšių skyriaus vedėju.

 1998 m. rugsėjo mėn. buvo pakviestas dirbti atstovu spaudai Vidaus reikalų ministerijoje.

1999 m. liepos mėnesį pradėjo dirbti Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėju.

2000 m. baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, kuriame studijavo žurnalistiką.

Viešųjų ryšių srityje stažavosi radijuje „Amerikos balsas“ Vašingtone (JAV), vadybos srityje – Oslo komunoje (Norvegija), žmogaus teisių srityje – Latvijos universitete Rygoje, lygių galimybių srityje – Vašingtone ir Niujorke.

2003 m. buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Varšuvos biuro ekspertas Azerbaidžane.

Jungtinių Tautų vystymo programos Baltarusijoje kvietimu 2003 m. buvo konsultantas Minske (Baltarusija) vykusiuose renginiuose, skirtuose žmogaus teisėms aptarti.

Nuo 2004 m. vasario 20 d. iki 2006 m. ėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko pareigas.

Nuo 2006 m. vasario iki gegužės mėnesio buvo AB „Lietuvos paštas“ Ryšių su visuomene skyriaus viršininkas, nuo 2006 m. birželio – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (SODROS) Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas.

Jis yra Vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas (tai buvo pirmasis centras Lietuvoje, kurio tikslas – padėti smurtaujantiems vyrams teikiant jiems psichologines konsultacijas).

Yra buvęs Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Socialinių ir humanitarinių mokslų komiteto Žmogaus teisių pakomitečio narys.

Dalyvavo įvairiose konferencijose ir skaitė pranešimus žmogaus teisių, lygių galimybių, smurto buityje, prekybos žmonėmis, žurnalistinės etikos klausimais, organizavo seminarus „Tėvystės mokymas“ ir „Vyro vaidmuo šeimoje“.

Surinko ir išleido lietuvių poetų eilėraščių rinkinius „Tėvui, nors tiek“ (2008 m.) ir „Nors tegu truputį Kalėdos turi būti“ (2011), o 2010 m. – savo paties eilėraščių knygą „Laikas meilėje sutampa“.

A.Meškauskas mirė 2015 m. gruodžio 6 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Liepynės kapinėse.

 

Naudota literatūra:

1. „Algirdo Meškausko autobiografija“, Lietuvos Respublikos Seimas: https://search.yahoo.com/search?fr=mcafee&type=E210US91215G0&p=Algirdas+Me%C5%A1kauskas.
2. „Algirdas Meškauskas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Me%C5%A1kauskas.

 

Liudas Mikalauskas

Liudas Mikalauskas – dainininkas (bosas), pedagogas, visuomenės ir politinis veikėjas, Tauragės garbės pilietis, LRT laidos „Duokim garo!“ vedėjas.

Pagrindinė veiklos sritis – profesionalusis dainavimas.

Gimė 1985 m. spalio 11 d. Tauragėje. 1992–2004 m. mokėsi Tauragės Jovarų vidurinėje mokykloje, 1993–2004 m. – Tauragės moksleivių kūrybos centro Romualdo Eičo dainavimo klasėje. 

2007 m. stažavosi Velso karališkajame muzikos ir dramos koledže Cardiffe.

2008 m. tapo Kauno muzikinio teatro solistu.

2009 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (S. Martinaitytės dainavimo klasę). 2011 m. įgijo du Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos magistro diplomus – atlikėjo ir pedagogo.

Yra dalyvavęs įvairiuose meistriškumo kursuose, seminaruose, stažavosi „Royal Welsh College of Music and Drama“ (Didžioji Britanija, 2007 m.).

2013 m. pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete.

2016 m. rugsėjo mėnesį tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariu.

Priklauso tarptautinei klasikinės muzikos atlikėjų agentūrai „Ascolta artists“.

Yra koncertavęs daugelyje užsienio šalių (tarp jų Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Estijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje, Slovėnijoje Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje). Atlieka stambios formos vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas.

Dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „XVI międzynarodowy festiwal młodych laureatów konkursów muzycznych“ (Lenkija, 2006 m.), „XVII międzynarodowy festiwal muzyki kameralnej i organowej“ (Lenkija, 2007 m.), „III ogólnopolski festival promocyjny“ (Lenkija, 2007 m.), X festiwal „Ave Maria“ (Lenkija, Czeladz, 2009 m.), taip pat didžiausiame Rytų Europoje tarptautiniame J. Kiepuros vardo festivalyje (Lenkija, 2009 m.), Ada Sari konkurso laureatų festivalyje (Lenkija, 2010 m.), Ljubliana Festival (Slovėnija, 2015 m.).

Jį kviečia dadainuoti tokių Lietuvoje vykstančių muzikinių festivalių kaip Tarptautinis Pažaislio muzikos festivalis (Kaunas), Tarptautinis festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ (Klaipėda), Tarptautinis festivalis „Palangos muzikos pavasaris“ (Palanga), Tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (Tytuvėnai), Tarptautinis Thomo Manno festivalis (Nida), Tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), Tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“ (Kaunas), Bistrampolio festivalis, Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis (Plungė), Tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ (Druskininkai) ir kt. organizatoriai.

L. Mikalauskas yra vienas iš tarptautinio Tauragės muzikos festivalio, vykstančio liepos–rugsėjo mėn. Tauragės rajone, organizatorių bei sumanytojų, taip pat vienas iš tarptautinio Paberžės muzikos festivalio, skirto Tėvui Stanislovui atminti, bei Skarulių muzikos festivalio organizatorių.

Dainininkas koncertuoja su Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvais, Kauno simfoniniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Kauno styginių kvartetu, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, Camerata Klaipėda kameriniu orkestru, Varšuvos Nacionalinės operos simfoniniu orkestru, Poznanės operos teatro simfoniniu orkestru, Katovice Filharmonia Slaska simfoniniu orkestru, Filharmonijos Sudecka simfoniniu orkestru, styginių grupėmis „Mettis“, „Bass Arco“, pučiamųjų sekstetu „Brass bravo“.

2008 m. rugsėjo–gruodžio mėn. dalyvavo LTV muzikiniame projekte „Triumfo arka“, kurį laimėjus jam buvo suteiktas „Auksinio balso“ titulas ir apdovanotas 50 tūkst. litų premija.

2009 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais su Gintare Slausgalviene dalyvavo TV3 profesionalių šokių projekte „Šok su manimi“ ir laimėjo antrąją vietą.

2010 m. rugsėjo 17 d. ir 19 d. debiutavo Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre Figaro vaidmeniu W. A. Mozart operoje „Figaro vedybos“.

2013 m. rugsėjo–gruodžio mėn. dalyvavo LRT muzikiniame projekte „Auksinis balsas“ ir jame laimėjo antrąją vietą.

2016 m. dalyvavo TV3 tautinių šokių projekte „Kadagys“, kuriame kartu su KTU ansambliu „Nemunas“ taip pat pelnė antrąją vietą.

2020 m. buvo išrinktas LNOBT metų solistu.

2022 m. kartu su asociacija „Jaunoji Sūduva“ įkūrė ir pristatė visuomenei Kazlų Rūdos Slow areną Pinciškių k. (Kazlų Rūdos sav.). Ši arena pastatyta atviroje erdvėje iš daugiau nei 200 šiaudų rentinių, pirmoji tokio dydžio Lietuvoje, čia suorganizavo kelių klasikinės muzikos koncertų ciklą, kuris sutraukė žiūrovus iš visos Lietuvos.

Nuo 2022 m. kartu su Loreta Mukaite (Sungailiene) veda LRT laidą „Duokim garo!“, pristatančią Lietuvos regionų tautinį paveldą, meno kolektyvus, lankytinas vietas, vietos kūrėjus.

2015–2018 m. buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, 2019–2023 m. – Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narys.

L. Mikalauskas yra daugiau negu 12 dainininkų konkursų pirmųjų premijų, didžiųjų prizų ar kt. apdovanojimų laureatas, tarp kurių:

• 2005 m. – Respublikinio Zenono Paulausko Jaunųjų dainininkų konkurso 1-os vietos laureatas;
• 2006 m. – II tarptautinio jaunųjų vokalistų akademinio dainavimo konkurso „Grand Prix“ laureatas (Kohtla Jarvė, Estija), 2006 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premijos laureatas „Už geriausią profesionaliojo meno 2006 m. debiutą“, 2006 m. – VII tarptautinio I. Jurjevos vardo dainininkų konkurso 2-os vietos laureatas (Talinas, Estija);
• 2007 m. – II tarptautautinio dainininkų konkurso „Langas į Europą“ didžiojo prizo laureatas (Sankt Peterburgas, Rusija), VIII tarptautinio I. Jurjevos vardo dainininkų konkurso I premijos laureatas (Talinas, Estija);
• 2008 m. – Tarptautinio dainininkų konkurso „XXI amžiaus menas“ didžiojo prizo laureatas (Kijevas, Ukraina), II tarptautinio Adamo Diduros operos dainininkų konkurso I premijos laureatas (Lenkija), LTV muzikinio projekto „Triumfo arka“ nugalėtojas;
• 2009 m. – Ados Sari vardo konkurse Lenkijoje laureatas, XIII tarptautinio Ada Sari dainininkų konkurso II premijos bei geriausiai atlikto dainų ciklo laureatas (Lenkija).

 

L. Miklauskas 2009 m. apdovanotas Kauno savivaldos 600 metų jubiliejiniu medaliu už Kauno vardo garsinimą.

Tais pačiais metais jis apdovanotas Tauragės apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“. 2011-aisiais Metų tauragiškio apdovanojimuose jam suteiktas Metų kūrėjo titulas, 2016 m. įteiktas Tauragės rajono savivaldybės Garbės ženklas už nuopelnus Tauragės rajonui, 2018 m. suteiktas Tauragės garbės piliečio vardas.

2017 m. dainininkui įteiktas Lietuvos teatrų asociacijos „Fortūnos“ prizas už Falstafo vaidmenį O. Nikolai komiškoje operoje „Vindzoro šmaikštuolės“.

2020 m. L. Mikalauskas išrinktas LNOBT metų solistu.

2022 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos apdovanojimuose dainininkui už aktyvią koncertinę veiklą ir aukštą meninį lygį įteiktas Lietuvos muzikų sąjungos įsteigtas „Auksinis diskas“. 

  
L. Mikalausko paruošti operiniai vaidmenys:

• Ubertas – G. B. Pergolesi operoje „La Serva padrona“ (2006 m., debiutas Panevėžio muzikiniame teatre 2010 m.)
• Don Bazilijo – G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ (2008 m. Kaunas, 2013 m. Švedija, 2014 m. LNOBT)
• Davaina – G. Kuprevičiaus operoje „Karalienė Bona“ (debiutas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2008 m.)
• Markizas – G. Verdi operoje „Traviata“ (2008 m.)
• Papagenas – W. A. Mozart operoje „Užburtoji fleita“ (2009 m.)
• Tėvas Lorencas – Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta“ (2009 m.)
• Vagneris – Ch. Gounod operoje „Margarita“ (2009 m.)
• Hercogas – T. Kutavičiaus, V. Palčinskaitės operoje „Nykštukas Nosis“ (2009 m.)
• Brubekas, Policininkas – K. Kolemano miuzikle „Mieloji Čariti“ (2009 m.)
• Flevilis – U. Giordano operoje „Andrė Šenjė“ (2009 m.)
• Juozapas – D. Ricci miuzikle „Lauktasis“ (2009 m.)
• Daktaras – G. Verdi operoje „Traviata“ (2010 m.)
• Figaras – W. A. Mozart operoje „Figaro vedybos“ (debiutas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2010 m.)
• Mefistofelis – Ch. Gounod operoje „Margarita“ (2011 m.)
• Karolis Voityla – S. Di Stefano miuzikle „Karolis“ (2011 m.)
• Baronas Konradas Abrė – J. Gilbert operetėje „Dorovingoji Zuzana“ (2011 m.)
• Raimondas – G. Donizetti operoje „Liučija Di Lamermur“ (2011 m.)
• Deveika – A. Bražinsko miuzikle „Žemės paukščiai“ (2012 m.)
• Trakolo – G. B. Pergolesi operoje „Livietta e Tracollo“ (2012 m.)
• Dulkamara – G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ (2013 m., Jungtinės Amerikos valstijos)
• Šuo – E. Chagagortiano komiškoje operoje vaikams „Ausinė kepurė“ (2013 m.)
• Tobijas Milis – G. Rossini operoje „Vedybų vekselis“ (2013 m.)
• Simonas – G. Puccini operoje „Džianis Skikis“ (2013 m.)
• Piktasis – A. Oliva, A. Aliscioni miuzikle „Don Bosko“ (2014 m.)
• Don Bartolo – G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ (2014 m., LNOBT)
• Leporelis – W. A. Mozart operoje „Don Žuanas“ (2014 m.)
• Grafas De Grijė – J. Massnet operoje „Manon” (2014 m. LNOBT)
• Don Fernandas – L. Van Beethoven operoje „Fidelijus” (2014 m. LNOBT)
• Baronas Cėta – F. Lehar operetėje „Linksmoji našlė” (2015 m. LNOBT)
• Vienuolis, Inkvizitorius – G. Verdi operoje „Don Karlas” (2016 m. LNOBT)
• Pilypas II – G. Verdi operoje „Don Karlas” (2016 m. LNOBT)
• Falstafas – O. Nikolai komiškoje operoje „Vindzoro Šmaikštuolės” (2016 m.)
• Ponas Benas – R. Šerkšnytės operoje vaikams „Penki Merės stebuklai“ (2017 m. LNOBT)
• Kapelijus – V. Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ (2017 m. LNOBT)
• Margiris – V. Klovos operoje „Pilėnai“ (2017 m.)
• Liuteris – G. Kuprevičiaus tezių operoje „Liuterio durys“ (2017 m.)
• Panglosas, Martinas – L. Bernstein operetėje „Kandidas“ (2019 m. LNOBT)
• Henrikas VIII – G. Donizetti operoje „Ana Bolena“ (2020 m. LNOBT)
• Hercogas Mėlynbarzdis – B. Bartok operoje „ Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (2020 m. LNOBT)
• Policijos komisaras – R. Strauss operoje „Rožės kavalierius (2021 m. LNOBT)
• Žermonas – G. Verdi operoje „Traviata“ (2021 m. Pažaislio festivalis, projektinis pastatymas)
• Sulpicijus – G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ (2021 m. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras)
• Zacharijas – G. Verdi operoje „Nabukas“ (2022 m., Kaunas Europos kultūros sostinė 2022, KVMT)
• Monteronė – G. Verdi operoje „Rigoletas“ (2022 m. LNOBT)
• Alčindoras, Benua – G. Puccini operoje „Bohema“ (2022 m. LNOBT)

L. Mikalausko atliktos boso, boso-baritono partijos stambios formos veikaluose:

• S. Bach „Pasijos pagal Joną“
• Orff „Carmina Burana“
• S. Bach „Kavos kantata“
• A. Mozart Mišios C-dur, G-dur
• Rossini „Stabat Mater“
• Puccini „Messa di Gloria“
• Faure „Requiem“
• van Beethoven Simfonija Nr.9 d-moll, op. 125
• Kuprevičius, poetinė oratorija sausio 13-osios dvidešimtosioms metinėms atminti „Lux Aeterna“
• F. Handel oratorija „Mesijas“
• Bartulis „Graudžioji kantata“
• Dvorak, „Te Deum“
• Elsner, Coronation Mass in C, Op 51
• Kurpinski, „Te Deum“
• Mendelssohn, „Eliah“
• S. Bach, „Mišios h-moll“
• Dvorak, „Stabat Mater“
• Ilapion, „Pasijos pagal Matą“
• Britten, „War Requiem“
• Penderecki, „Polish requiem“
• Penderecki „Dies Illa“
• Orff, „Afroditės triumfas“
• A. Mozart „Requiem“ D-moll, K626
• Bružaitė, kantorija „Lumen Fidei“
• Liszt, oratorija „Kristus”.
• Verdi „Requiem” (2023, Estija)

 

Naudota literatūra:

1. „Liudas Mikalauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/liudas-mikalauskas/.
2. „Liudas Mikalauskas“, Laisvoji encikllopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Liudas_Mikalauskas.

 

Rita Miliūtė

Rita Miliūtė – Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistė, laidų vedėja, redaktorė, visuomenės veikėja, vadybininkė.

Gimė 1968 m. gegužės 27 d. Kretingoje. 1975–1986 m. mokėsi Kretingos 3-oje vidurinėje mokykloje. 1986–2005 m. su pertraukomis studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos ir Komunikacijos fakultetuose. 1988–1989 m. dirbo laikraščio „Žalioji Lietuva“ redakcijoje, Sąjūdžio informacijos agentūroje. 1989–1990 m. buvo dienraščio „Respublika“ reporterė, nuo 1990 m. – radijo „Amerikos balsas“ lietuvių tarnybos korespondentė Lietuvoje, 1996–1998 m. – radijo stoties „M-1“ Žinių tarnybos vadovė. Rengė laidas ir interviu įvairiomis šalies politikos, ekonomikos, visuomenės gyvenimo temomis. 

1998–2000 m. buvo televizijos „LNK“ žinių tarnybos vadovė, laidos „Savaitės panorama“ vedėja, 2001–2003 m. – Lietuvos televizijos direktorė, vėliau – Lietuvos televizijos laidų „Panorama“ ir „Savaitė“, 2008–2010 m. – „Redakcija“, 2010–2019 m. „Teisė žinoti“, nuo 2017 m. – Laisvės TV laidos „R.I.T.A“ vedėja, 2019–2023 m. – „Dienos tema“ vedėja. 2020 m. pradėjo vesti televizijos laidas „Langas į valdžią“.

Apdovanota LDK Gedimino 5 laipsnio ordinu.

 

Naudota literatūra:

1. „Rita Miliūtė“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Rita_Mili%C5%ABt%C4%97.

 

 

Loreta Mukaitė (Sungailienė)

Loreta Mukaitė (Sungailienė) – renginių ir televizijos laidų vedėja, folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, nematerialiojo kultūros paveldo specialistė, akademinio žemaičių jaunimo aktyvistė, humanitarinių mokslų daktarė, dainininkė.

Gimė 1977 m. rugsėjo 10 d. Skuode. Čia praleido vaikystę, mokėsi bartuvos vidurinėje mokykloje.

1991 m. su tėvais persikėlė gyventi į Palangą, čia baigė Vlado Jurgučio vidurinė mokyklą. Čia ji lankė Zitos Baniulaitytėss folkloro ansamblį „Mėguva“, Virginijaus Milinio įkurtą palangos Grubųjį teatrą. Parengta Z. Baniulaitytės tapo nacionalinio moksleivių konkurso „Dainų dainelė“ laureate.

Baigusi vidurinę mokyklą pradėjo studijuoti etnomuzikologiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia įgijo magistro laipsnį, o 2007 m. apgynė humanitarinių mokslų menotyros krypties daktaro disertaciją. Doktorantūros studijų metu atliko praktiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus kolegijoje. Studijuodama buvo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ narė, Vilniuje subūrė subūrė žemaitišką liaudies muziką atliekantį folkloro ansamblį „Virvytė“. Buvo Akedeminio žemaičių jaunimo korporacijos „samogitia“ viena iš įkūrėjų, daugelį metų šiai visuomeninei organizacijai ir vadovauja.

Studijų metais pradėjo vesti Lietuvos televizijos laidas „Duokim garo!“, vėliau buvo tos pačios televizijos laidos „Kulinarinė kelionės“ vedėja, o į televiziją sugrąžinus laidą „Duokim garo!“ (keletą metų ji vadinta „Gero ūpo!“), vėl vedė ją. Ji buvo ir populiarios Lietuvos televizijos laidos „Folkšokas“ vedėja, televizijos projekto „Chorų karai“ 2 sezono komisijos narė. Yra istorijos, kultūros ir švietimo žurnalo „Žemaičių žemė“ ilgametė redkolegijos narė ir bendradarbė.

Yra vadovavusi LR vidaus reikalų ministerijos folkloro ansambliui „Šaltinis“.

Yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė. Kartu su kolegomis sukūrė Lietuvos nacinalinio kultūros centro administruojamą ir tvarkomą Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą https://savadas.lnkc.lt/lt/, rūpinasi šio sąvado plėtra, naujų vertybių įtraukimu į jį. Yra Būdama Folkloro paveldo tinklo specialiste rengia metodinio pobūdžio medžiagą seminarams, paskaitoms, leidiniams, organizuoja seminarus regioninio dainavimo tematika, skaito pranešimus regioninėse bei respublikinėse konferencijose. Organizuoja gyvųjų tradicijų reiškinių, liaudies dainų pateikėjų fiksavimą.

Yra paskelbusi informacinių, metodinių straipsnių žurnaluose „Žemaičių žemė“, „Kūrybos metraštis“, „Liaudies kultūra“, „Muzikos barai“. Paskelbė mokslinių straipsnių leidiniuose „Lietuvos muzikologija“ (2002 m.), „Tiltai“ (2001). Knygos „Kupole rože“ bendraautorė, kompaktinės plokštelės „Kupole rože“ ir keltos kitų sudarytoja.

 

Naudota literatūra:

1. „Loreta Sungailienė“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Loreta_Sungailien%C4%97.

 

Fabijonas Neveravičius

Fabijonas Neveravičius (1900–1981) – žurnalistas, rašytojas, vertėjas, redaktorius, radijo diktorius, Žemaičių rašytojų sambūrio narys, kilęs iš žemaičių bajorų giminės.

Gimė 1900 m. liepos 19 d. Raseinių rajono Nemakščių valsčiaus Pužų dvare gyvenusių pasiturinčių žemaičių bajorų šeimoje. Joje buvo kalbama lenkiškai, tačiau šeima buvo palaikė lietuvių tautinį judėjimą atžvilgiu. Jau paauglystė metais Fabijonas kartu su kitais šeimos nariais dalyvaudavo visuomenei skirtuose lietuviškuose lietuviškuose vaidinimuose ir gegužinėse. Vaikystėje, paskatintas tėvo, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, o vėliau jos mokė ir kitus vaikus.

Baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą, tačiau, galutinai apsisprendęs būti lietuviu, 1919 m. pavasarį įstojo savanoriu į atsikūrusią Lietuvos kariuomenę, perėjo studijuoti į Lietuvos karo mokyklą ir ją baigė, tapo karininku. Pasibaigus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, 1920–1934 m. dirbo Karo mokykloje dėstytoju. 1934 m. po nepavykusio pučo jis, jau turintis kapitono laipsnį, buvo paleistas į atsargą. Tada nutarė atsidėti kūrybai – rašė romanus, apsakymus, apysakos, vertė kitų šalių autorių kūrinius į lietuvių kalbą, užsiėmė žurnalistika.

Pradedant 1935-aisiais jis buvo labai produktyvus – iki Antrojo pasaulinio karo išleisdavo po vieną savo kūrybos knygą ir po vieną išverstą romaną.

Pirmiausiai jis debiutavo kaip vertėjas – 1935 m. buvo išspausdintas jo iš lenkų į lietuvių kalbą išverstas žymaus lenkų rašytojo Stefano Żeromskio romanas „Nuodėmės istorija“. Kiek vėliau tais pačiais metais Kauno „Sakalo“ spaustuvė išleido jo psichologiną romaną „Dienos ir naktys“ (portale „ePaveldas“ yra paskelbta šios knygos skaitmeninė versija (adresas: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003823586.

F. Neveravičius daugiausiai rašė istorinėmis temomis.

Geriausiai vertinamas jo kūrinys – 1936 m. išleistas dviejų tomų istorinis romanas „Blaškomas liepsnos“ (1959 m. išspausdinta jo pakoreguota versija). Tai knyga apie Abiejų Tautų Respublikos žlugimą, žmonių patriotiškumą. Kitas jo dviejų tomų romanas („Erškėčiai“) parašytas apie 1831 m. sukilimą ir jo nuostatas. Jis išleistas 1937 metais. 1938-aisiais išspausdintas F. Neveravičiaus apsakymų rinkinys „Palaimintas juokas“.

Iškalbingas tas faktas, kad nuo pat 1936-ųjų metų F. Neveravičius buvo įsitraukęs į Žemaičių rašytojų sambūrio veiklą. Jo apsakymas „Eigulis Karka“ išspausdintas 1938 m. Kauno „Sakalo“ spaustuvėje išleistoje Stasio Anglickio sudarytoje žemaičių kūrybos antologijoje „Žemaičiai“. Joje paskelbtame rašytojo prisistatyme F. Neveravičius akcentuoja savo žemaitiškumą ir meilę tėvų žemei: „gimiau dvarelyje puikioj Žemaitijoj, kur tarp gilių skardžių, plačiomis pievomis čiurlena upokšniai, kur pratisai skamba su niekuo nepalyginamos dainos, kur žavingiausiai čiulba lakštingalos, kvapiausia žiedų dvastis, kur juodą duoną kasdieninę žmonės dainingai vadina: dūna […]“.

1938 m. F. Neveravičius įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją. 1939 m. dirbo Vilniaus radiofone, vedė Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių ir jos parado radijo laidas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dalyvavo antinacinėje rezistencijoje.

Tuo laikotarpiu jis daug dirbo ir vertimų srityje. 1937–1938 m.išleistas jo į lietuvių kalbą išverstas W. S. Reymonto keturių tomų romanas „Kaimiečiai“, 1939 m. – trijų tomų istorinė triklogija „1974 metai“, 1941 m. – dviejų tomų L. Tolstojaus romanas „Ana Karenina“.

1944 m. rašytojas iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje. Ten jis aktyviai dalyvavo išeivijos kultūriniame gyvenime, tęsė literatūrinę veiklą, buvo paskirtas Lietuvių žurnalistų sąjungos įgaliotiniu Rytų ir Vidurio Europos, Pabaltijo ir Balkanų tautų laisvųjų žurnalistų federacijos taryboje Londone. 1949 m. jo iniciatyva įkurtas Lietuvių žurnalistų sąjungos skyrius Didžiojoje Britanijoje. 1955 m. F. Neveravičius atstovavo Lietuvių žurnalistų sąjungai Londone vykusiame Tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos IV kongrese ir buvo išrinktas į Revizijos komisiją. 1953–1958 m. jis ėjo žurnalo „Santarvė“ redaktoriaus pareigas.

1949 m. išspausdintas F. Neveravičiaus apysakų rinkinys „Dienovidžio sutemos“.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis toliau užsiėmė ir vertimas. 1952 m. išspausdinta jo į lietuvių kalbą išversta G. Orwello fantastinė apysaka „Gyvulių ūkis“. F. Neveravičius yra išvertęs ir daugiau kūrinių, tarp jų ir E. Wallace’o, B. Huro J. Kureko bei kitų autorių.

F. Neveravičius mirė 1981 m. balandžio 17 d. Londone.

Jau po mirties, 1986-aisiais, išleista jo kūrybos rinktinė „Priešai“.

 

Naudota literatūra:

• Vaiva Narušienė, „Rašytojas ir vietos tapatybė: bajoriškasis žemaitiškumas Fabijono Naruševičiaus gyvenime ir kūryboje“, Česlovo Milošo skaitymai 5: https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:6128160/datastreams/MAIN/content.
• Algis Kalėda, „Fabijonas Naruševičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/fabijonas-neveravicius/.

 

  

Robertas Petrauskas

Robertas Petrauskas – televizijos laidų vedėjas, rengėjas sporto komentatorius, rašytojas, buvęs protmūšių organizatorius ir vedėjas.

Gimė 1976 m. balandžio 29 d. Gargžduose (Klaipėdos raj.), čia ir užaugo. Baigęs vidurinę mokyklą norėjo Vilniaus universitete studijuoti istoriją, politologiją arba geografiją, planavo tapti politiku, bet tada jam įstoti į aukštąją mokyklą nepavyko. Tada pradėjo dirbti radijo stotyje didžėjumi. Kitais metais įstojo į Klaipėdos universitetą ir 2000-aisiais čia baigė istorijos bakalauro studijas (specializacija – XX a. istorija). 1999 m. pradėjo komentuoti krepšinio rungtynes, o 2005-aisiais – rengti sporto žinias.

2010 m. išleido pirmąją savo knygą „Trečiojo reicho triumfas“, kuri yra pirma dalis iš jo leidžiamos knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. 2011 m. išspausdinta R. Petrausko žaidimų knyga „Protų kovos su Robertu Petrausku“, 2018 m. – istorinė apybraiža „Barbarosa“, 2022 m. – istorinė apybraiža „Poltava“.

Naudota literatūra:

1. „Robertas Petrauskas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Robertas_Petrauskas. 

 

Vilija Pilibaitytė (Mia)

Vilija Pilibaitytė (Mia) – dainininkė, dainų autorė, televizijos laidų vedėja ir aktorė.

Gimė 1983 m. liepos 19 d. Skuodo rajono Kaukolikų kaime. Kaip dailininkė karjerą pradėjo 2004–2005 metais. Iš pradžių buvo pritariančioji dainininkė, o 2004 m. pavasarį debiutavo solo atlikdama dainą „Kiekvienam“. Tų pačių metų vasarą buvo sukurtas jos radijo singlas „Aš krentu“. Tada pasirašė kontraktą su viena iš didžiausių Lietuvos įrašų kompanijų „Melodija“, pradėjo įrašinėti savo debiutinį albumą. 2005 m. pavasarį radijo stočių klausytojams pristatė didelio populiarumo sulaukusią dainą „Nešk mane“, kurią įrašė kartu su T-Nes pseudonimu prisidengusiu Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidėju krepšininku Tyrone Nesby. Kartu su juo vėliau įrašė dar vieną bendrą kūrinį, pavadintą „Ar tu tai žinai?“.

Vasaros viduryje Mia radijo stočių klausytojus nustebino SEL hito „Sapnai“ cover versija. Atlikėjos pastangos neliko nepastebėtos šios grupės lyderio Egidijaus Dragūno, kuris jai pasiūlė sudainuoti kelis kūrinius naujame atgimstančios grupės SEL albume. Publika puikiai įvertino vieną iš bendrai įrašytų dainų „Muzika“, kuri buvo atlikta ne viename renginyje, o 2007 m. „Bravo“ apdovanojimuose jie buvo pripažinti geriausios dainos atlikėjais. 2007 m. „Vaikų balso“ apdovanojimuose atlikėja buvo nominuota metų atlikėjos nominacijoje.

Tais pačiais metais Mia įrašė dainą „Yra, kaip yra“, kuri vėliau „Radiocentro“ apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia metų daina, o 2008 m. „Vaikų balso“ apdovanojimuose Mia tapo metų dainininke ir geriausios dainos atlikėja.

2007 m. išleido studijinį albumą „Yra kaip yra“.

Vėliau ji dalyvavo LNK projekte „Žvaigždžių duetai“ su Valdu Vižiniu, bet duetas iškrito jau ketvirtą savaitę. Netrukus atikėja dalyvavo projekte „Kaimo grožybės“ ir vedė realybės šou „Trečias nereikalingas“. Taip pat įrašė dainas „Kalta“ ir „Apie tave“, kurios irgi sulaukė didelio populiarumo. 2009 m. „Vaikų balso“ apdovanojimuose buvo nominuota kaip metų atlikėja, o gegužės mėnesį laimėjo LNK muzikinį projektą „Žvaigždžių duetai“, kur dainavo su TV laidų vedėju Giedriumi Leškevičiumi. Tų pačių metų vasarą Mia pasirodė TV3 projekte „Žvaigždžių karai“ bei kartu su Edmundu Kučinsku vedė televizijos laidą „Muzikos karuselė“. 2009 m. lapkričio mėnesį pasirodė jos antrasis albumas – „Stiklo namai“.

2010 m. su Panevėžio choru ji dalyvavo TV3 muzikiniame konkurse „Chorų karai“, kur užėmė 3-iąją vietą, o „Vaikų balso“ apdovanojimuose vėl pelnė geriausios atlikėjos titulą. Rudenį Mia kartu su Marijonu Mikutavičiumi vedė laidą „Muzikos čempionų taurė“.

2011 m. vykusiuose žurnalo „Žmonės“ apdovanojimuose atlikėja buvo nominuota metų viršelio merginos ir metų žvaigždės nominacijose. Sausio mėnesį kartu su Marijonu Mikutavičiumi ir Mantu Jankavičiumi sudainavo dainą „Nebetyli sirgaliai“, kuri nugalėjo naujojo Lietuvos krepšinio himno rinkimuose. Vėliau dalyvavo apdovanojimų „Vaikų balsas 2011“ atrankoje ir pateko tarp trijų nominančių į vaikų metų atlikėjos apdovanojimą.

Balandžio 26–liepos 5 d. per TV3 buvo rodomas serialas „Kas nori nužudyti Mią?“, paremtas tikrais pastarojo pusmečio atlikėjos gyvenimo įvykiais. Seriale Mia vaidino pati save. Serialui buvo sukurta daina „Apkabink“, kurią atliko taip pat pati atlikėja. Daina tapo serialo garso takeliu. Birželio mėnesį pasirodė angliška Mios, Marijono Mikutavičiaus ir Manto Jankavičiaus dainos „Nebetyli sirgaliai“ versija „Celebrate Basketball“, kuri tapo oficaliu rugpjūčio 31–rugsėjo 18 d. Lietuvoje vykusio 2011 m. Europos krepšinio čempionato himnu. Dainai buvo nufilmuotas ir vaizdo klipas.

Rugsėjo mėnesį Mia pradėjo dalyvauti LNK šokių projekte „Kviečiu šokti“, kur jos partneris buvo profesionalus šokėjas Andrius Uksas (vėliau juo tapo kitas šokėjas – Adomas Norkūnas). Ji sudalyvavo ir tos pačios televizijos projekte „Dainuok, jei gali“.

2012 m. M.A.M.A. apdovanojimuose 2011 m. Mia kartu su Marijonu Mikutavičiumi ir Mantu Jankavičiumi buvo apdovanota metų vaizdo klipo kategorijoje už vaizdo klipą „Nebetyli sirgaliai“. Taip pat specialiai ceremonijai buvo suburta šešių atlikėjų grupė LT United Woman, kurią sudarė Mia, Asmik Grigorian, Irūna Puzaraitė, Natalija Bunkė, Rūta Ščiogolevaitė bei viena grupės „Electric Ladies“ narių.

Nuo metų pradžios iki gegužės pabaigos atlikėja su Giedriumi Leškevičiumi vėl dalyvavo „Žvaigždžių duetų“ 6-ajame sezone „Lemiama kova“. Duetas pateko į finalą.

Rudenį Mia dalyvavo BTV projekte „Muzikinė kaukė“ bei pateko į šou finalą, kriame užėmė antrą vietą.

 

Naudota literatūra:

1. „Mia“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mia.

 

 Vidmantas Puplauskis (1940–2022) – žurnalistas, kino ir televizijos filmų scenaristas, režisierius, televizijos laidų vedėjas.

Gimė 1940 m. vasario 22 d. Plungės rajono Kulių kaime. Mokėsi Telšių vidurinėjė mokykloje. 1957 m. baigęs ją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete pradėjo studijuoti žurnalstiką. 1962 m. baigęs universitetą pradėjo dirbti Valstybinio radijo ir televizijos komiteto radijo valandėlių moksleiviams redaktoriumi, vėliau – televizijos laidų redaktoriumi ir vedėju, filmų gamybos skyriaus redaktoriumi. Rašė laidų, kino ir televizijos filmų scenarijaus autorius. 

1975–2022 m. buvo dokumentinių filmų režisierius.

Sukūrė daugiau kaip 70 dokumentinių kino ir televizijos filmų. Jie yra rodyti įvairiuose festivaliuose ir pelnę apdovanojimų.

Buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys.

V. Puplauskis mirė 2022 m. gegužės 23 d. Vilniuje.

 

 

Filmai, kuriuos kūrė V. Puplauskis

• „Darbas“,1971 m.

• „Žiniuonė, režisierius Henrikas Šablevičius“, 1975 m.
• „Žemei ir žmogui“, Scenarijaus autorius kartu su Juozu Baušiu),1980 m.
• „Lietuva – ne Krymas, bet gimta šalelė“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1988 m.
• „Ne vien žmonių planeta“, scenarijaus autorius“, kartu su Juozu Baušiu,1988 m.
• „Vilnius. Prieš aušrą kartu“ (kartu su Juozu Baušiu),1989 m.
• „Pastabos žemėlapių pakraščiuose“ (režisierius, scenarijaus autorius, kartu su Juozu „Baušiu),1990 m.
• „Barono fon Draugel fuga“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1991 m.
• „Dangaus trauka“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1991 m.
• „Montessori metodas. Kas jis?“ (režisierius), 1991 m.
• „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1991 m.
• „Vardan tiesos“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1992 m.
• „Ramybė Jums“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1993 m.
• „Tas Giedrius… „ (režisierius, scenarijaus autorius), 1993 m.
• „Diplomatijos patriarchas“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1994 m.
• „Visi savi“ (režisierius, sScenarijaus autorius Romos Pauraitės1994 m.
• „Laiškas butelyje“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1995 m.
• „Rifo mazgas“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1995 m.
• „Lietuva. Atvertos durys… „ (režisierius, scenarijaus autorius), 1996 m.
• „Matematikos poetas“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1996 m.
• „Atgimimo kronika“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1997 m.
• „Meilė keturiasdešimtmetei“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1997 m.
• „Dainuojanti nežinia“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1998 m.
• „Klaipėdos etiudai“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1999 m.
• „Laiškai beržo tošyje“ (režisierius, scenarijaus autorius) 1999 m.
• „Negandos veidai (scenarijaus autorius), 1999 m.
• „Neišsižadėk senatvės“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1999 m.
• „Tas Žalgiris…“ (režisierius, scenarijaus autorius), 1999 m.
• „Laisvės varpas“ (režisierius), 2000 m.
• „Mes būsim“ (režisierius), 2000 m.
• „Visagino tema“ (režisierius, scenarijaus autorius), 2000 m.
• „Lietuvos policija“ (režisierius, scenarijaus autorius), 2001 m.
• „Tu gali, režisierius, scenarijaus autorius2001 m.
• „Karaimų godos“ (režisierius), 2003 m.
• „Sugrįžti…“ (režisierius, scenarijaus autorius), 2004 m.

 

Naudota literatūra:

„Vidmantas Puplauskis“, Visuotinė lietuvių nciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vidmantas-puplauskis/.

„Vidmantas Puplauskis“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vidmantas_Puplauskis.

 

Benediktas Vilmantas Rupeika

Benediktas Vilmantas Rupeika – žurnalistas, radijo laidš vedėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (1940 m. kovo 11 d.) signataras.

Gimė 1944 m. kovo 24 d. Telšių apskrities Žarėnų valsčiaus Saušilio kaime.

Baigęs Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo žurnalistiką. Iš pradžių dirbo Prienų rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ ir Alytaus rajono laikraščio „Komunistinis rytojus“ redakcijose. 1969–1990 m. buvo Lietuvos TSR Valstybinio televizijos ir radijo komiteto korespondentas, radijo informacinių laidų redaktorius, 1978–1988 m. Radijo Vyriausiosios informacijos redakcijos Informacijos skyriaus vedėjas.

1988 m. jis pirmasis pradėjo vesti tiesiogines autorines radijo laidas, papildomai dar dirbo ir politikos komentatoriumi.

1989 m. savaitraščio „Gimtasis kraštas“ iniciatyva organizuotos apklausos metu buvo išrinktas populiariausiu Atgimimo laikotarpio Lietuvos žurnalistu.

1990–1992 m. Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992–1996 m.– Lietuvos Respublikos Seimo nariu, Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos Seime narys, Seimo Mandatų ir etikos komisijos pirmininko pavaduotojas. Po 1996-ųjų metų Seimo nariu nebesibolatiravo.

1997–2018 m. buvo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistas, Lietuvos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ autorius ir vedėjas. 2012 m. už radijo laidų ciklą „Kaip žmonės gyvena“ jam paskirta pirmoji Petro Babicko premija (įsteigė Kauno rajono savivaldybė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius).

B. Rupeika yra daugelio publikacijų autorius.

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

 

Naudota literatūra:

1. „Benediktas Vilmantas Rupeika“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/benediktas-vilmantas-rupeika/.
2. „Benediktas Vilmantas Rupeika“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Benediktas_Vilmantas_Rupeika.

 

Laimutis Sėdžius

Laimutis Sėdžius – politinis bei visuomenės veikėjas, teatro ir kino aktorius, nacionalinio vaikų ir moksleivių dainų konkurso ir televizijos laidos „Dainų dainelė“ ilgametis vedėjas, vadybininkas, renginių vedėjas.

Gimė 1962 m. gegužės 6 d. Kelmės rajono Karklėnų kaime. 1980 m. baigė Telšių 3-ąją vidurinę mokyklą ir Telšių muzikos mokyklos klarneto klasę, 1984 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją, kurioje studijavo aktorystę. Studijuodamas konservatorijoje pradėjo vesti vaikų ir moksleivių televizijos dainos konkursą „Dainų dainelė“. Su diktore Angele Kiliuviene šį konkursą vedė iki 1992 metų.

Nuo 1984 m. dirbo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriumi, 2010 m. rugpjūčio mėnesį tapo šio teatro vadovu.

Yra sukūręs daugiau kaip 80 vaidmenų teatre, nusifilmavęs keliuose Lietuvos ir užsienio kino filmuose.

Nuo 1992 m. dirbo Panevėžio televizijoje Pan TV, vėliau iki 2010 m. – Aukštaitijos televizijoje. Yra kūręs vaidmenis televizijos politinio satyrinio humoro laidoje „Dviračio žinios“. Veda renginius. Bendradarbiauja su Panevėžio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, pučiamųjų instrumentų orkestru „Garsas“.

1994 m. Gėtės instituto kvietimu stažavosi Berlyne vykusiame seminare, kuris vyko teatro festivalio „Berlyno susitikimai“ metu.

1995 m. tapo Lietuvos centro sąjungos, 2003 m. – Liberalų ir centro sąjungos, 2006 m. – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nariu.

2003–2007 m., 2007 m. ir nuo 2011 m. buvo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.

2021 m. buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Philipo Rasmusseno vaidmenį, sukurtą spektaklyje „Irano konferencija“.

 

Teatre L. Sėdžiaus sukurti vaidmenys

• Daglas – Rėjus Bredberis „Pienių vynas“, rež. Donatas Banionis
• Cenzorius – Juozas Glinskis „Grasos namai“, rež. Algimantas Pociūnas
• Alanas – Peteris Šeferis „Ekvus“, rež. Algimantas Pociūnas
• Jegoruška – Nikolajus Erdmanas „Savižudis“, rež. Algimantas Pociūnas
• Pastorius Lucas – Frydrichas Diurenmatas „Meteoras“, rež. Peteris Stoičevas
• Frensis – Jurgas Federšpylis „Brolybė“, rež. Peteris Stoičevas
• Inžinierius – Julius Dautartas „Tavo veido šviesa“, rež. Julius Dautartas
• Matėjus – Christas Boičevas „Pulkininkas Paukštė“, rež. Gytis Padegimas
• Timotis – Avksentijus Cagarelis „Chanuma“, rež. Rimantas Teresas
• Tofolas – Karlas Goldonis „Kjodžos kivirčai“, rež. Rimantas Teresas
• Muradas – V. Čigogidzė „Sveiki, žmonės“ (pagal N. Dumbadzės romaną „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“), rež. V. Čigogidze (Gruzija)
• Janas Diuselis – F. Goodrich, A. Hacket „Visada tavo. Ana Frank“, rež. Valerijus Jevsejevas
• Pablas – T. Viljamsas „Geismų tramvajus“, rež. R. Vikšraitis
• Metas – Chr. Boičev „Titaniko„orkestras“, rež. Algimantas Pociūnas
• Silvestras – Ž. B. Moliere „Skapeno klastos“, rež. Rimantas Teresas
• Žiuljenas Feronas – Agata Kristi „Trys šūviai“, rež. Nivena Miteva
• Bazilis – Bomaršė „Figaro vedybos“, rež. Algimantas Pociūnas
• Mokytojas Spielskis – Saulius Šaltenis „Duokiškio baladės“, rež. Algimantas Pociūnas
• Sidnis – Neilas Saimonas „Kalifornijos viešbutis“, rež. Algimantas Pociūnas
• Karlas – Edita Kauzaitė „Švytinčių burbulų partija“, rež. Kostas Smoriginas
• Ralfas Ostinas – L. Gershe „Laisvi drugeliai“, rež. Dainius Kazlauskas
• Matijus Katbertas – L.M.Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, rež. Antanas Gluskinas
• Vorneris Pruselis – P. Rozenfeldas „Kulkos virš Brodvėjaus”, rež. Dainius Kazlauskas
• Timotė – A. Cagareli „Chanuma“, rež. Andro Enukidze
• Pnas Hantija – B. Hrabal „Stotelė“, rež. Jacek Głomb
• Jurgis – D. Statevičienė „Giminės, arba kam zrazų pakartot“, rež. Alius Veverskis
• Michailas Lvovičius Astrovas – V. Klimaček „Sniegas. Moteris. Dvikova“, rež. Uršulė Bartoševičiūtė
• Philip Rasmussen – I. Vyrypajev „Irano konferencija“, rež. Aleksandr Špilevoj
• Voltorė – B. Jonson „Volponė“, rež. Aidas Giniotis

 

Kine L. Sėdžiaus sukurti vaidmenys

• Oneilas – „Tiltas“, rež. Volfgangas Panceris, Vokietija
• Gydytojas – „Zero 2“, rež. Emilis Vėlyvis
• Policininkas – „Atsisveikinimas“, rež. Tomas Donela
• Von Launic – „Šnipas“, rež. Aleksejus Andrijanovas, Rusija
• Notaras Roviljosi – „I cerchi nell’acqua“, rež. Umberto Marino, Italija
• Vadovas – „2 indeliai jogurto“, rež. Audrius Mickevičius
• Kunigas Povilas – „Saldi nuodėmė“, rež. Antanas Gluskinas
• Premjeras – „Zero 3“, rež. Emilis Vėlyvis
• Gydytojas – „Stebuklas“ rež. Eglė Vertelytė
• Irenijus Bausas – „Godunovas“ rež. Aleksejus Andrijanovas, Rusija
• Mokyklos direktorius – „purpurinis rūkas rež. Raimundas Banionis
• Jakovas – „Hamiltonas“ rež. Erik Leonburg Švedija
• Mokyklos direktorius – „Piktųjų karta“ rež. Emilis Vėlyvis

 

Naudota literatūra:

1. „Laimutis Sėdžius“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Laimutis_S%C4%97d%C5%BEius.

 

 

Jonas Stanevičius

Jonas Stanevičius – žurnalistas, spaudos darbuotojas, televizijos laidų vedėjas, politinis veikėjas.

Gimė 1977 m. spalio 2 d. Vilniuje. 1995–2003 m. buvo dienraščio „Klaipėda“ korespondentas, dienraščio teminių dalių redaktorius, 2000–2007 m. televizijos laidų „Farai“, „Komanda“, „Gelbėtojų komanda“ žurnalistas, 2001–2008 m. UAB „J&G produkcija“ redaktorius, 2002–2008 m. laidos „TV pagalba“ vedėjas, 2007–2008 m. lapkričio mėn. visuomeniniais pagrindais dirbo Skuodo rajono savivaldybės mero pavaduotoju, buvo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas, Nepriklausomos frakcijos Skuodo rajono taryboje pirmininkas. 2008 m. pats išsikėlė savo kandidatūrą Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose ir buvo išrinkras Seimo nariu Mažeikių 37 apygardoje. Seimo nario pareigas ėjo 2008.11.17–2012.11.16.

Naudota literatūra:

1. „Jonas Stanevičius“, Lietuvos Respublikos Seimas: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35299&p_k=1&p_a=498&p_asm_id=53904.
2. „Jonas Stanevičius“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija“: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Stanevi%C4%8Dius.

 

 

Vilius Stankevičius

Vilius Stankevičius (1999–2022) – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, rengėjas, reporteris. Gimė 1999 m. Raseiniuose, čia baigė vidurinę mokyklą. Būdamas moksleivis susidomėjo žurnalistika, įkūrė mokinių televiziją, kartu su policijos pareigūnais dalyvaudavo reiduose, filmuodavo įvykius,nusikaltimų vietas, filmuotą medžiagą pateikdavo TV kanalams.

2022 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Vedė LNK televizijos laidas „Labas vakaras, Lietuva“, ir kriminalinių naujienų rubriką, darė reportažus.

V. Stankevičius iš gyvenimo pasitraukė 2023 m. gegužės 27 d., palaidotas Raseiniuose. 

 

Sigita Stankevičiūtė (Vozbutienė)

Sigita Stankevičiūtė-Vozbutienė – televizijos diktorė, koncertų vedėja, verslininkė. Gimė ir augo Šiauliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą. Studjų metais sudalyvavo Vilniuje surengtame diktorių konkurse ir buvo atrinkta tarp geriausių. 1984 m. baigus universitetą buvo paskirta dirbti į Radijo ir televizijos komitetą. Čia tapo Lietuvos televizijos diktore.

 

Naudota literatūra:

1. Indrė Motuzienė, „Sau pačiai netikėtai diktore tapusi Sigita Stankevičiūtė: buvusių diktorių nebūna, tai – kraujyje“, lt: https://www.lrt.lt/naujienos/veidai/14/1509573/sau-paciai-netiketai-diktore-tapusi-sigita-stankeviciute-buvusiu-diktoriu-nebuna-tai-kraujyje. 

 

Mantas Stonkus – aktorius, humoristas, renginių ir televizijos laidų vedėjas.

Gimė 1987 m. gegužės 3 d. Plungėje. Gyveno Mažeikiuose, mokėsi Mažeikių Sodų pagrindinėje mokykloje. 2006–2012 m. studijavo aktoriaus-renginių vedėjo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2009–2010 m. vedė tiesioginio eterio MTV Lietuva laidą „Most Wanted“. 2010 m. laidoje „Dviračio šou“ vaidino pats save, Rolandą Vilkončių, Žimantą Pacevičių, krepšininkus Simą Jasaitį, Paulių Jankūną. 2010 m. kartu su Rolandu Vilkončiumi vedė LNK apdovanojimus „Dviračio žvaigždė“, o su Indre Augustaityte – BTV laidą „Ar kiekvienas laimingas“, su Vaida Lisikaite – LNK laidą „Pričiupom“, 2012 m. su vokaliste Dovile Filmanavičiūte – T.Ė.T.Ė. muzikinius apdovanojimus.

Dirbo radijo stoties Zip FM laidų vedėju, vedė laidą „Mantas pats“, dalyvavo LNK šokių projekte „Kviečiu šokti“.

2015–2016 m. vedė LNK laidą „Su cinkeliu“, kartu su Inga Jankauskaite – 8 ir 9 projekto „Žvaigždžių duetai“ sezonus. Su I. Jankauskaite vedė ir laidą „Moterys prieš vyrus“, 2017 m. – LNK televizijos laidą „Mes vieno kraujo“.

2016 m. M. Stonkus buvo LNK laidos „Blogiausias Lietuvos vairuotojas“ vedėjas.

2018 m. kartu su Mantu Katleriu vedė „M.A.M.A. 2017“ apdovanojimus, tais pačiais metais su Ugne Skonsmanaite – Lietuvos atrankos į 2018 m. „Euroviziją“ laidas.

2019 m. spalio mėnesį kartu su Mantu Katleriu ir Rolandu Mackevičiumi Youtube platformoje pradėjo vesti tinklalaidę „Vėl tie Patys“.

2023 m. sausio 27 d. su Jonu Nainiu vedė „Muzikos asociacijos metų apdovanojimus 2022“.

 

Spektakliai, humoro šou, kuriuose vaidino Mantas Stonkus

1. Humoro šou „Buvusių moterų reikalai“ (2016 m.)
2. Humoro šou „#ManTaiVienodai“ (2016 m.)
3. Humoro šou „Buvusių moterų reikalai 2“ (2017– 2018 m. balandis)
4. Humoro šou „Kultas“ (2017 m.)
5. Humoro šou „Buvusių moterų reikalai 3“ (2018 m. spalio 4d. – 2019 m. liepa), rež. Tadas Vidmantas, Jonas Navickas
6. Humoro šou „Man gal magnio trūksta?“ (2019 m. spalio 8d. – dabar), rež. Balys Latėnas
7. „Gal nedarom tragedijos“ (2022 m.)

 

Domino teatro spektakliai, kuriuose baidino Mantas Stonkus

1. „Primadonos“ (2012 m.), rež. Olegas Šapošnikovas
2. „Langas į parlamentą“ (2012 m.), rež. Adolfas Večerskis

 

Filmai, kuriuose vaidino Mantas Stonkus 

1. „Londonas–Vilnius–Bankokas: skrydis atidėtas (2013 m.), rež. Emilis Vėlyvis^[10]
2. „Redirected“ (2014 m.), rež. Emilis Vėlyvis
3. „12 kėdžių“ (2016 m.), rež. Algis Ramanauskas
4. „Aš žvaigždė“ (2018 m.), rež. Tadas Vidmantas
5. „Kartą kaime“ (2022 m.), rež. Marius Pocevičius

 

Naudota literatūra:

1. „Mantas Stonkus“, Domino teatras: https://www.dominoteatras.lt/kurejai/mantas-stonkus/.

2.„Mantas Stonkus“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mantas_Stonkus.

 

Daiva Tamošiūnaitė (Budrė)

Daiva Tamošiūnaitė-Budrė – radijo ir televizijos laidų, renginių vedėja, filmų įgarsintoja, aktorė. Gimė 1966 m. sausio 9 d. Plungės rajono Vydeikių kaime. 1983 m. baigė Plungės 4-ąją vidurinę mokyklą ir Plungės vaikų muzikos mokyklą. Tais metais norėjo pradėti studijuoti Vilniaus universitete, bet įstoti į jį jai nepavyko, tad vienerius mokslo metus Plungės rajono Medingėnų vidurinėje mokykloje dėstė prancūzų kalbą ir muziką. 1984 m. buvo priimta studijuoti prancūzų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute (VPI), kurį baigė 1988 metais. Studijų metais aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo VPI Kultūros klubo narė, organizavo studentiškus renginius.

D. Tamošiūnaitė (Budrė) yra dirbusi VPI Kultūros klubo meno vadove, Vilniaus medicinos mokykloje, vėliau dėstė prancūzų kalbą Vilniaus 27-ojoje vidurinėje mokykloje, o nutraukusi pedagoginę veiklą vertėjavo.

1993 m. dirbo radijo stotyse – radiofone „Vilniaus varpas“, „Laisvoji banga“, „Radiocentras“, „RC 2“. Kūrė ir vedė gyvenimo būdo, pokalbių, pramogines muzikines laidas. Nuo 2003 m. LNK kanale kūrė ir veda televizijos laidas „Antra pusė“, „Meilės istorijos“, „Istorijos“, „Gyvenimas kaip kinas“, „Tik tarp mūsų“, yra laidos „Pagaliau savaitgalis“ vedėja.

Ji veda ir renginius, įgarsina kino filmus, yra organizacijos „Gelbėkit vaikus“ veidas.
2008 m. režisieriaus Mario Martinsono pastatytame filme „Nereikalingi žmonės“ sukūrė Laimos vaidmenį.

2008 m. tapo Tautos prisikėlimo partijos (TPP) narė. 2008 m. spalio 12 d. daugiamandatėje apygardoje pagal Tautos prisikėlimo partijos sąrašą buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą, tačiau Seimo nario mandato atsisakė.

 

Naudota literatūra:

1. „Daiva Tamošiūnaitė“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Daiva_Tamo%C5%A1i%C5%ABnait%C4%97.

 

 

Edita Užaitė

Edita Užaitė – teatro, kino ir televizijos aktorė, televizijos laidų vedėja. Gimė 1981 m. liepos 22 d. Šiauliuose. 1999–2003 m. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo aktorinį meistriškumą ir čia baigė bakalauro studijas, o 2003–2005 m. mokydamasi šios akademijos Teatro ir kino fakultete – magistro studijas (vadovas prof. Jonas Vaitkus) ir įgijo dramos aktorės specialybę.

Teatre ir kine yr sukūrusi daugiau negu 20 vaidmenų. 2005 ir 2006 m. buvo nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. 2006 m. buvo pripažinta geriausia filmų festivalio „AXX“ aktore.

  
E. Užaitės sukurti vaidmenys teatre

• Žaneta Hokins. „Boeing boeing“, rež. S. Aškelavičius (2008 m.)
• Mergaitė. „Raudonos kurpaites“, choreografas Gytis Ivanauskas, Gyčio Ivanausko teatras (2008 m.)
• Elė. „Kelionė į kambario vidų“, rež. Agnius Jankevičius, Kauno valstybinis dramos teatras (2007 m.)
• „Karčios Petros fon Kant ašaros“, rež. Gintaras Varnas, Kauno valstybinis dramos teatras (2007 m.)
• Eni Dyver. „Visi mano sūnūs“, rež. J. Vaitkus, Kauno valstybinis dramos teatras (2007 m.)
• Šokėja. „Aš tave labai myliu“, choreogr. G. Ivanauskas, Gyčio Ivanausko teatras (2007 m.)
• N. Erdman „Savižudis“, rež. A. Jankevičius, Kauno valstybinis dramos teatras (2006 m.)
• Šokėja. „Vyrai baltais sijonais“, choreogr. G. Ivanauskas, Gyčio Ivanausko teatras (2006 m.)
• „Praba“, choreogr. G. Ivanauskas, Gyčio Ivanausko teatras (2005 m.)
• Studentė. F. Dostojevskij, „Demonai“, rež. J. Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2005 m.)
• Liučė, L.Černiauskaitė, „Liučė čiuožia“, rež. Algirdas Latėnas, Valstybinis jaunimo teatras (2005 m.)
• Barbė. „Juzė Dykaduonis“, rež. Aidas Giniotis, Valstybinis jaunimo teatras (2004 m.)
• F.Dostojevskij, „Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G. Varnas, Kauno valstybinis dramos teatras (2004 m.)
• Sekretorė. S. L. Joyce, „Cantio“, rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (2004 m.)
• S. Parulskis, „Vienatvė dviese“, rež. O. Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (2003 m.)
• I. Turgenev, „Stepių karalius Lyras“, rež. A. Jankevičius, Valstybinis jaunimo teatras (2003 m.)
• A. Čechov, „Tundra“, rež. A.Jankevičius, Valstybinis jaunimo teatras (2003 m.)
• S. Kane „Geismas“, rež. O. Koršunovas ir P.Laurinkus, Oskaro Koršunovo teatras (2002 m.)
• Choristė. Sofoklis, „Oidipas karalius“, rež. O. Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (2002 m.)

  
 E. Užaitės sukurti vaidmenys „Domino“ teatre

• Margo „Diena be melo“
• Klara „Daktaras“
• Daiva Markauskaitė (kirpėja) „Žirklės“
• Božena „Radijo ereliai“

E. Užaitės sukurti vaidmenys kine

 

• Kristina „Moterys meluoja geriau“ (2008–2016 m.)
• Marta „Stiklainis uogienės“, rež. Ramunė Čekuolytė (2008 m.)
• Žydė „Defiance“, rež. Edward Zwick (2008 m.)
• Vokiečių mergina „Vilniaus getas“, rež. Audrius Juzėnas (2006 m.)
• Neringa, „Aš esi tu“, rež. K. Vildžiūnas (2006 m.)
• „Normali pora“, rež. K. Gudavičius (2005 m.)
• Ilona, „Diringas“, rež. I. Miškinis (2005 m.)
• „Žiurkės – 2“ (vok. Ratten 2 – Sie kommen wieder), rež. Jorg Luhdorff (2004 m.)
• Vika, „Lengvai ir saldžiai“, rež. I. Miškinis (2003 m.)

 

Televizijos filmai, šou laidos, kuriuose E. Užaitė sukūrė vaidmenis 

• TV3 televizijos laidų ir muzikos parodijų šou „Dar pažiūrėsim“ (2009–2011 m.) 
• Televizijos serialas „Moterys meluoja geriau“ (2008–2016 m.)
• BTV draminis serialas „Sniego skonis“ (2001 m.) 
• Lietuvos ryto TV laidos „Viskas bus gerai“ vedėja (laidą vedė kartu su Renata Mikailionyte ir Raminta Stanaityte 2013–2014 m.)

 

Naudota literatūra:

1. „Edita Užaitė“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Edita_U%C5%BEait%C4%97.

 

Valdis (Valdas) Vižinis-Vižas

Valdis (Valdas) Vižinis-Vižas – humoristas, humoristinių televizijos laidų aktorius, kūrėjas, scenarijų autorius, režisierius, renginių vedėjas, politinis bei visuomenės veikėjas. Gimė 1963 m. gegužės 31 d. Šiauliuose. 1981 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1984–1988 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete (studijų nebaigė). Kartu su Arūnu Valinsku ir Gintaru Ruplėnu studijų metais pradėjo aktyviai koncertuoti, dalyvavo akademinėje saviveikloje, buvo agitbrigados „Dviratis“ narys, muzikantas (grojo gitara). Vėliau buvo televizijos laidų „Dviračio žynios“, „Šou bulvaras”, „Nosis“ vedėjas, kūrėjas, vaidmenų atlikėjas. Po aktyvios kūrybinės veiklos televizijoje dirbo Specializuotos darbo teisės tarnybos vadovu, Valstybinėje darbo inspekcijoje, tapo vienu iš profsąjungos judėjimo „Solidarumas“ lyderių. 2006–2012 m. dirbo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos patarėju ryšiams su visuomene. Yra dirbęs Balsas.lt naujienų redaktoriumi. 2008 m. kartu su dainininke Mia dalyvavo LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“.

Naudota literatūra:

1. Valdis(Valdas) Vižinis-Vižas, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Valdis_Vi%C5%BEinis.