Užrašyta 1912 m. liepos 31 d. Papasakojo Magdalena Norkienė iš Žvirzdalių kaimo. (Ji buvo Einikio įnamė, o Einikis buvo Viešniauskio nuomininkas – I. Končiaus pastaba)
Sakydama „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“ įeina moteris, nešdama ant lėkštės padėtą iš rugių varpų nupintą vainiką, kuris yra apdengtas balta nosine (skepeta) ir pradeda oraciją:
Štai įeinu neznas į namus tavo, kurs buvau išmestas, išbarstytas ant pusčių laukų, ant šalčio kentėjimo. Buvau sušalts kaip balta nala apkalts: išaušo diena linksmo pavasario, išėjo gaspadoriaus aplankyti to keleivio savo, atrado nuvytusius ir nugeltonavusius. Parėjęs tarė prietelkai savo: „Smūtna ir skrumna su ta Dievo dovana. Antrą kartą ėjo aplankyti – atrado bekilstančius ir bežaliuojančius. Parėjęs prietelkai tarė: „Ak, linksmesnis dabar tas keleivis mūsų“. Tretį kartą aplankyt atėjo, atrado pribrindusius ir pageltonavusius. Tarė prietelkai savo: „Storosmas žalnierių ant nukirtimo ir panelių, baltūm galvūm ant sukrumpavojimo. Ne vieno, kurs bus pasilikęs, ir tas bus suieškots“.
Nudengu kaip žvaigždę, parodau kaip saulę – būk loskavs (malonus) priimti tą brangų keleivį. Ne ant ilgo čieso, ant trijų arba keturių nedėlių. Sueis zrenčni kavalieriai su pusantro pagalio – padirbs atskyrimą šiaudams nuo grūdų.
Priėmus javų vainiką:
Kada buvai loskavs priimti tą brangį keleivį, tai būk loskavs ir ant pasilkos: sūrių kapą, sviesto paską, duonos kepimą, pyragų vežimą, vorelkos bosą (degtinės statinę), kleckų lig nebvorint, plėcių ant pauliavojimo nuo saulės užsileidimo iki patekėjimo.
Bonifaco Vengalio nuotrauka