Žemaitija
  • Aktualijos
  • Kultūros renginiai
  • E-knygynas
  • El. žurnalas „Žemaičių žemė“
  • Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą
  • Personalijos
  • Sofija Tyzenhauzaitė ir jos kūrybinis palikimas
  • Kunigaikščiai Oginskiai
  • Istorija
  • Kultūra
    • Žemaitijos teatrai
    • Žemaitijos bibliotekos
    • Žemaitijos kultūros centrai
    • Meno kolektyvai
    • Aktualūs straipsniai
  • Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
  • AŽJK „Samogitia“
  • Šatrijos Raganos bendrija
  • Kiti kultūriniai sambūriai, draugijos, bendrijos, asociacijos
    • Žemaičių kultūros draugija
    • Vilniaus žemaičių kultūros draugija
    • Žemaičių akademija
  • Kalba
    • Mokslininkai, tyrinėtojai apie žemaičių kalbą
    • Rašybos taisyklės
    • Žemaičių kalbos pavyzdžiai
    • Interneto svetainė „Žemaičių kalba“
  • El. laikraštis „Samogitia“
  • Literatūra
    • Poezija
    • Proza
    • Drama
  • Muzika, tautodailė, tautosaka
    • Muzikinis folkloras
    • Tautosaka
    • Tradicijos ir papročiai
    • Tautodailė
  • Lankytinos vietos
    • Regioniniai parkai
  • Telšių vyskupija
Meniu

Iš Igno Končiaus tautosakos užrašų: rugiapjūtės pabaigtuvės

 

Užrašyta 1912 m. liepos 31 d. Papasakojo Magdalena Norkienė iš Žvirzdalių kaimo. (Ji buvo Einikio įnamė, o Einikis buvo Viešniauskio nuomininkas – I. Končiaus pastaba)

Sakydama „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“ įeina moteris, nešdama ant lėkštės padėtą iš rugių varpų nupintą vainiką, kuris yra apdengtas balta nosine (skepeta) ir pradeda oraciją:

Štai įeinu neznas į namus tavo, kurs buvau išmestas, išbarstytas ant pusčių laukų, ant šalčio kentėjimo. Buvau sušalts kaip balta nala apkalts: išaušo diena linksmo pavasario, išėjo gaspadoriaus aplankyti to keleivio savo, atrado nuvytusius ir nugeltonavusius. Parėjęs tarė prietelkai savo: „Smūtna ir skrumna su ta Dievo dovana. Antrą kartą ėjo aplankyti – atrado bekilstančius ir bežaliuojančius. Parėjęs prietelkai tarė: „Ak, linksmesnis dabar tas keleivis mūsų“. Tretį kartą aplankyt atėjo, atrado pribrindusius ir pageltonavusius. Tarė prietelkai savo: „Storosmas žalnierių ant nukirtimo ir panelių, baltūm galvūm ant sukrumpavojimo. Ne vieno, kurs bus pasilikęs, ir tas bus suieškots“.

Nudengu kaip žvaigždę, parodau kaip saulę – būk loskavs (malonus) priimti tą brangų keleivį. Ne ant ilgo čieso, ant trijų arba keturių nedėlių. Sueis zrenčni kavalieriai su pusantro pagalio – padirbs atskyrimą šiaudams nuo grūdų.

 

 

Priėmus javų vainiką:

Kada buvai loskavs priimti tą brangį keleivį, tai būk loskavs ir ant pasilkos: sūrių kapą, sviesto paską, duonos kepimą, pyragų vežimą, vorelkos bosą (degtinės statinę), kleckų lig nebvorint, plėcių ant pauliavojimo nuo saulės užsileidimo iki patekėjimo.

  
Bonifaco Vengalio nuotrauka

 
  • Projektai
  • D.U.K.
  • Laiškai
  • Archyvas
  • Personalijų archyvas
  • Atviri duomenys
© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Smush Image Compression and Optimization