GANDRINĖ
1952 m. spalio mėn. 23 d.
Mano tėviškėje, už pirties galo, tvoros kerčioj stovėjo sena sena epušė (drebulė). Viršūnė tos epušės padžiūvo, ėmė trupėti. Pagreitino trupėjimą: patrumpino viršūnę iki gyvųjų šakų, pasmailino, užmovė senų nebevažiuojamų ratų vos besilaikantį tekinį. Viršutinį to tekinio stebulės galą nukapojo, įmetė į stebulę ditką, penkapeikį, apdėjo pirma avies ilgai stovėjusiais mėšlais, prikalė per visą tekinį skersius, ant tų skersių uždėjo pluskanotų eglišakių, dailių smulkių virbų ir ėmė laukti parlekiant gandrų.
Ir tikrai parlėkė gandrai po žiemos iš šiltųjų kraštų (prof. M. Ivanausko žiedavimai davė žinių apie vieną gandrą, kad jis buvęs pagautas pietų Afrikoj, tiesiu keliu nulėkęs 10.000 km), ėmė sklandyti ir apie jiems gana rūpestingai paruoštą lizdą. Anksčiau parlėkusioji smarkiausioji pora nugalėjo varžovus – apsigyveno.
Didelė garbė šeimininkui, jei jo sodyboje peri gandrai. Kartais visame kaime nėra nė vienos gandrinyčios – neperi nė viena pora gandrų.
Patiko šis lizdas. Ir pinigas įdėtas gyveno pradžioj. Ir aklinai užkaišyta mėšlais lizdo apačia, kad nežioruotų, kad nebūtų kiauroka. Aukšta epušė. Aukščiau lizdo nėra šakų, niekas nekliudo tūpti. Žemiau lizdo daug šakų, tegu kitos ir sausom viršūnėm, bet plačios, kur pro lizdą į visas puses prasikišusios. Ir reginys iš lizdo gražus. Epušė stūkso per dirvelę, pusės pūro sėjimo, prie nedidelio šlaito, lazdynų, alksnių prižėlusio. Už šlaito – nuolydis į upelio vagą. Šlaito sketeroj auga du nedideli kerėblos ąžuolai. Auga vienas šermukšnis – gražus, pavasarį žydėdamas, rudenį, uogas nunokinęs. Šlaito apačioj – nedidelė pievelė, pusės šieno viežimo, upalio vingy su spindinčiu vandeniu. Pakraščiai šaltiniuoti, šalpusnių, purienų, vienrykščių prižėlę. Antroj upalio pusėj – graži, lygi pieva, kokių aštuonių vežimų šieno, aplankstyta upalio vingiais, atsirėmusi į kitą staigoką šlaitą, stambių medžių priaugusį. Iš čia vis matai gandrą, gyvates nešantį savo vaikams.
1952 m. spalio 24 d.
Dirvos su daubalėmis drėgnos, lapuotos žolės prižėlusios. Iš netolimo sodybos šaltiniuoto tvenkinio per kiaurą vasarą viena daubale sruvena vanduo. Varložių čia, kai jau jie ima lipti iš vandens ir kiuknoti aplink tvenkinį, toje daubalėje daugybė. Maži, gražūs varložiukai, dar uodegėlių galutinai nepametę; reik manyti, patys gražiausi gandro vaikams. Kitoj daubalėj užtvenkta marka linams merkti. Vėl vanduo, vėl varlės, purvanojai, pypliai, parpliai, žalieji žiogai.
Tiko gandrui aplinka. Pritiko gandras prie sodybos. Parlekia didelis, tarsi naminis, paukštis, kalena snapu. Antrasis atsako. Kalena abu sykiu, sparnais vasnoja, lodina šunis.
Ilgus metus gandrai parlėkdavo į tos epušės lizdą. Džiaugdavos pavasarį parlėkę į savo buveinę. Liūdėdavo rudenį, ruošdamiesi išskristi.
Epušė ėjo menkyn. Beveik nebuvo gyvų šakų. Geniai iškaleno šakų pažastis, pačias šakas. Išdubo medis. Apiplaišėjo kamieno storoji maukna – kabojo, vėjo barškinama į patį medį, į šakas.
Parlėkęs gandras akylai apžiūrinėdavo iš visų pusių savo kasmet vis aukštyn kylantį lizdą, vis platėjantį, storėjantį.
Pačiam lizde, iš apačios sulindę, perėjo keletas žvirblių. Pro didesniąsias skyles landė šilovarnis, tas žaliai mėlynas ar mėlynai žalias, pasakiškos išvaizdos mūsų krašto paukštis. Ramus, be triukšmo lakstąs, nenusileidžiąs ant žemės ir žeme nevaikščiojąs, tupįs, tarsi kuo nusikaltęs, pasirodo, belaukiąs, bežiūrįs grobio. Pro mažesnes skylutes sulindę perėjo ar dvi poros špokų. Pagiedodavo špokai.
Nelengva buvo gandrui su žvirbliais. Akiplėša žvirblis. Įkyrus žvirblio balsas, nenustodamas vis tą patį čirškia. Patelė ar deda, ar peri, patinukas, vis piktas, be sustojimo savo poros posmų dainą per kiaurą dieną varo. Gandras mėgsta ramumą, o čia vis kaip ta ta, taip ta ta. Gandras vaikšto lizdo pakraščiais, pasikreipęs žiūri, galvą nuleidęs aplink lizdą grobsto žvirblį, o šis, kaip tyčiomis, dar labiau šaukia, gandrui neprigaunamai atsistojęs ar ant šakos, ar ant iš lizdo toliau nusikišusio virbo, ypač kai gandras prieš blogą orą parsineša virbų, tarsi norėdamas įsiruošti sau ar patelę paslaugyti, ar vaikams rūpestingumą parodyti.
Epušė daug gandrų kartų matė. Matė, kaip, blogus metus nujausdamas, gandras išmesdavo kiaušinį arba net ir jau paūgėjusį vaiką, jei matydavo, kad jo neišmaitins. Matė savųjų gandrų muštynes su svetimaisiais, panorusiais šeimininką iš gūžtos išvaryti. Matė kasmet šilovarnių išvestus tokius bukius vaikiukus. Klausėsi epušė kasmet špokų svetimais garsais dainos: ir šuniu paloja špokas, ir gaidžiu pagieda, ir arkliu sužvengia, ir višta pakata. Ir skalbėjas špokas pamėgdžioja, ir raudančios mergaitės dainą, ir pusbernio nerūpestingą švilpavimą. Pasiklausyk tik špoko – visus sodyboj pavaduoja, už visus pašneka, pakalba. Įgriso epušei žvirbliai, vilkdami ilgiausius šiaudus į savo vogčiom užgultus špokų lizdus, vis paleisdami suriestas žąsų ar vištų plunksnas.
1952 m. spalio 25 d.
Daug girdėjo epušė. Greta epušės buvo spraga ir lipinė. Girdėjo ir praeinančių į pievas pjovėjų šnekesį, ir grėbėjų linksmą klegesį. Čia dalgis suskambėjo, čia grėblys sutarškėjo. Girdėjo vasarą, šeštadienio vakarais, einančius į upelį maudytis, grįžtančius. Girdėjo arkliams nešamų geležinių pančių žvangesį, kad vagys arklių nepavogtų, girdėjo brizgilų žvangesį, lipančiam per lipinę žąslais mietą užgavus. Matė kaišomą spragą, pravažiuojančiųjų ratus, vis savo medinių ilgų ašių galais skausmingai grandančių betrūnijančią kamieno žievę tekiniams šokinėjant per kruvinai nutrintas, iš žemės iškilusias šaknis. Matė savo pavėsy dygstantį raudonikį, sausąją pienę, taškuotąją raudonąją musmirę, o ankstyvą pavasarį – ir betrykštantį iš žemės bobausį. Matė ir savas atžalas, toli iš merdėjančių šaknų galų bedygstančias. Daug atžalų lipšnių, švelnių, eilėmis ir pavieniui. Jau ir didokų buvo, aukštesnių už žmogų. Šitos aviečių priaugusios.
„Atžala kelmą verčia“, – nugirdo kartą sodybos šeimininką pasakant savo žmonai, kai jau ir mažiausias sūnus panoro pats imtis šeimininkauti. Dingtelėjo į galvą epušei, kad tos dailios atžalėlės irgi gali kelmą išversti. Bet ko epušė nebuvo girdėjusi… Negi viską dėsi prie savo išpuvusios šerdies – nebėra ko jaudintis.
Negeru laiku, negeru vėju pasakyta. Nereikėjo epušei svetimos kalbos klausytis…
Vieną vasarą laimingai sekėsi visiems epušėj susimetusiems sparnuočiams įnamiams ir patiems šeimininkams gandrams. Gandrai pavasarį neišmetė nė vieno kiaušinio, augino keturis vaikus. Vaikai cypdami laukdavo parlekiančių maisto pririjusių tėvų, kad būtų ko atryti tiesiog į amžinai išalkusių, išsižiojusių vaikų gerklę. Reik manyti, po lygiai visus apdalydavo iš savo talpaus gurklio per ilgąjį snapą.
Beveik kaskart subėgdavo gandro vaikams padėti cypti ir Šmičkis. Šunuks buvo jautrus sodybos sargas, nemėgo elgetų, žydų ir bet kurio kito apskurusio praeivio, turbūt manydamas, kad tokie dažniausiai išneša, bet ne atneša. Bet kuris judėjimas sodyboj jaudino Šmičkį. Gandrą, jau iš tolo atskrendantį, Šmičkis pamatydavo ir nepatingėdavo iš papamačio po gerosios triobos langų, per kiemą, prie klėties ir už klėties į žardieną nubėgti. Nusiramindavo pamatęs savąjį gandrą, prie vaikų parlėkusį. Reik manyti, kad Šmičkis atsiminė pavasariais įvykstančias gandrų kautynes. Jis lodamas šokdavo aukštyn saviškiams muštis padėti. Ir dabar bėgdavo žiūrėti, bene svetimas atlekia, bene bus reikalinga jo pagalba. Šmičkis buvo linksmas, visų mėgiamas gyvuliukas. Ką jau besakyti apie mus, apie vaikus. Jis mūsų niekada vienų nepalikdavo – saugodavo, lydėdavo, įspėdavo apie visokius galimus pavojus. Buvau ir aš drąsus su Šmičkiu – galėjau eiti ir naktį su juo net į tamsų mišką. Šiaip ir dienos metu nejaukiai miške jaučiaus, visokių pasakų apie įvairias baidykles prisiklausęs. Su Šmičkiu galėjai ir medžioti eiti. Šautuvo nereikėjo. Jis lindo į lapių urvus, įniršęs kasė kurmrausius, gerai varė savo žemėj kiškį. Iš savo žemės neidavo. Bet nueik, kur jis paliko kiškio pėdas, jis varys toliau. Jis pabaidydavo tetervinus, kurapkiukus, brido į vandenį, antis pamatęs. Mėgo šeškus, šermuonėlius, žebenkštis, ežius, gyvates, varles, net žiogus. Nemėgo rupūžių, šios kažkaip priteršdavo jam zeptus, ir jis ilgiau putodamasis žiaukčiodavo. Paskui jis jau į rupūžę nebekibo dantimis, tik su kojom varinėdavo. Kartą, man meškeriojant tvenkiny, nukrito iš vandens keliamas didokas – pusės svaro – ešerys į žolynais priaugusį tvenkinio pakraštį. Šmičkis puolė ir sulaikė jį, kad šis į gilesnį vandenį nepaspruktų.
Šmičkis šokdavo aukštyn, pamatęs parlekiantį gandrą. Porą kartų sulodavo, paskui, nusėdėti vietoj negalėdamas, vis cypdamas, bėgo kaskart vis kitur atsisėsti, akių nenuleisdamas nuo gandrų. Atsisėdus Šmičkui patogiau buvo aukštyn žiūrėti.
Ir šilovarnis, matyt, turėjo užtenkamai prieauglio išperėjęs ir dabar sočiai maitino, daugiausiai į ganyklą ar į pievas lėkdamas grobio pasigaudyti. Šilovarnis tupi ant kuolo ar ant sausos šakos. Pamatęs grobį, puola kaip medšarvė arba pilkoji musinukė ir vėl grįžta dažniausiai į tą pačią vietą.
Trys poros špokų kaip siūte siuvo – tai į uoksvas, tai iš uoksvų, parnešdami sliekų, išnešdami vaikų mėšlą. Giedoti jiems nebebuvo laiko. Apie vidudienį, saulei aukščiausiai iškilus, špokai ir kiti paukščiai nebelekia. Namie, netoli lizdo tupėdami, kokią pamėgdžiojamą giesmelę gieda. Dienos įkaršty – pogulio metu – aptyla visa gamta. Nei žuvis tuo metu ant meškerės kimba, nei vabzdžiai spragsi. Ūkanotą dieną saulės persilaužimas nebepastebimas.
Ką jau kalbėsi apie žvirblius! Nė apsiklausyti negalėjo nuo jų įkyraus čirškimo. Gandras paknebinėdavo lizdo pakraščius, norėdamas kokį čirškimą vaikams iš lizdo virbų ištraukti. Žvirbliams to ir tereikėdavo, kad piktai užsidegtų priešą pulti. Žinoma, kova nelygi. Gandras laiks nuo laiko mostelėdavo savo raudonu ilguoju snapu, kiek barkštelėjęs „dantimis“, lyg žvirblį pagauti norėdamas. Žvirbliai lįsdavo ir į gandro lizdą, tėvams nulėkus, norėdami kvapių maisto likučių pasiieškoti.
Špokai aptilo – išvedė vaikus. Žvirbliai gal jau ir antrąkart ėmė ruoštis perėti. Gandriukai, Šmičkio nuo žemės sekami, augo vis didyn. Jau laikas nuo laiko imdavo sparnais mosuoti – mokydamiesi skristi. Bet dar bijojo kojas nuo lizdo pakelti.
Vieną gražią vasaros dieną, jau pasibaigus šienapjūtei, staigiai ėmė augti kamuolinio debesies viršūnė, virste visdama aukštyn. Iš ryto – jokio debesėlio danguje. Apie priešpietį ėmė rastis vis daugiau. Debesys augo. Debesų apačios tamsėjo, storėjo, ypač to vieno, darėsi tarsi švino pripiltas. Žybtelėjo žaibas už debesies apačios tolumoj. Ėmė šlamėti medžių lapai, regis, šnekėdami tarp savęs, kiek susirūpinę, susitelkę. Jau viršūnėse šakos ėmė linkti, lyg kas jas po kita kitos stumtų į vieną pusę. Neduodamas medžiams atsitiesti vėjas pūtė vis smarkiau ir smarkiau. Aptemo. Žaibus ėmė mesti vis arčiau, jau griaustinis ėmė dundėti vis smarkiau, įgaudamas aštresnius, skaudesnius garsus. Reti lietaus lašai su kruša ėmė spragsėti į medžių lapus. Po klėties pagrindu subėgo vištos. Kvarktelėjo kelis kartus pylės tvenkiny, gavusios per nugarą krušos paragauti. Gagtelėjo žąsys, sustojo su žąsiukais pūdymo vidury, kaklus ištiesusios aukštyn ir išsižiojusios. Kažkur subliovė avys. Sumišo viskas. Žmonės, švarkus ant galvos užsimetę, bėgo už kits kito namo ko greičiausiai.
Šeimininkė uždegė dvi grabnyčines žvakes, nušnypštė jas ir pastatė ant stalo gerojoj troboj. Įmetė į priemenės ugniavietę per verbas pašventintų kadagių saujelę, žolių šventės žolių, kad šventi dūmai nelaimę nušalintų. Po to sutiko parbėgančius iš laukų, viena ranka laikydama gerosios trobos atdaras duris, kad kas kur pro šalį neprašaptų.
1952 m. spalio 26 d.
„Kalbėkit litaniją prie Panelės Švenčiausios. Antanai, va ten, kertinyčioj, mano „Aukso altorius“.
Net neatsipeikėję suklaupė paskubomis prie poterių, tebevarvančius prakaito ir lietaus lašus nuo gausiai aprasojusios kaktos šluostydami. Šlapokos marškinių rankovės – šluosto tiesiog traukdami aukštyn pagal kaktą, užausius delnais, kad tik drėgmė neslūgtų už apykaklės.
Žaibuoja, gruma perkūnija, skaldo, rodos, čia pat, kieme. Lyja kaip iš kibiro – verste verčia. Visiškai aptemo. Reik maldaknygę kišti prie spragsinčių grabnyčinių, kad apčiupinėtų raidžių knygoj, galėtų Marijos visus privalumus išsikviesti apsaugai nuo pavojaus – ir sau, ir pastatams, ir gyvuliams.
Pramatoriui dar tepasakius „Karaliene, be gimtosios nuodėmės pradėtoji“, švystelėjo žaibas. Jonis pažvelgė į langą ir tuoj sušuko:
– Mamūnėle, veizėk, nu ta jau mūsų epušės nebėr. Veizėkit, ar nesimato kame ugnelė, dūmai; į ugniavietę įdėjome šventintų žolelių, į trobą neturėjo trenkti…
Pamiršę baimę ir maldą, griaustiniui griaudint (perkūnui grumant), prie lango stovėti, visi, paskutinius litanijos posmus sugiedoję, prikibo prie langų rūtų, kad epušę pamatytų.
Vėl suklaupė baigti numatytas maldas.
Griaustinis tuo metu ėmė slinkti tolyn, silpniau, rečiau begrumėjo, lietus ėmė mažėti, darėsi šviesiau. Dar tebelijo, kai pradėjome kas greitesnis bėgti per kiemą, klumpius priemenėj palikę, pro klėtį į žardieną epušės žiūrėti.
Po kojų vėlėsi Šmičkis – ir tas buvęs troboj, po suolu per maldas pasilindęs.
Tikrai epušė išvirtus iš pat šaknų.
– O gandriukai? – visi ėmė šaukti.
Pasirodo, epušei virstant jaujos pusėn, gandriukai šiaip taip nuplasnojo iki pastato stogo. Ir tėvai, ir vaikai, sustoję ant jaujos, nudžiugę, kad išsigelbėjo, kaleno snapais, viens prieš kitą lankstydamiesi, mosuodami sparnais.
Šmičkis pirmas nubėgo prie pavirtusios epušės, nuleido uodegą ir galvą. Bet nugirdęs gandrų kalenimą ir pamatęs juos ant stogo, nebegalėjo iš susijaudinimo beišloti, ėmė kūkčiodamas cypte cypti; nė ant kojų nabepastovėdamas, vis bėgo į kitą vietą, vis sėdosi ant šlapios žolės, žiūrėdamas į gandrus ant stogo. Ir šlapiai sėdėdamas vizgino uodegą, vis cypčiodamas, atsisukdamas į žmones, bet akių nenuleisdamas nuo gandrų – taip Šmičkis temokėjo išsakyti savo nesuvaldomą džiaugsmą. Tarsi jam epušės iš viso nebuvo gaila.
Bonifaco vengalio nuotrauka