2024 m. vasario 15 – kovo 25 dienomis Žemaičių dailės muziejuje Plungėje veikė tapytojo, grafiko, vitražisto Vytauto Igno (1924–2009) kūrybos paroda.
***
Vytautas Ignas – Lietuvos tapytojas, grafikas, vitražistas (1924–2009)
Jubiliejinė Vytauto Igno paroda lankytojus pasitinka šviečiančiomis, tarsi iš vaikystės knygų nužengusiomis spalvomis. Bet tai tik pirmasis įspūdis. Paslaptis ta, kad magnetizuojanti dailininko tapybinės kūrybos trauka sukurta iš subtiliai ir jautriai prigesintų spalvų. Temų gylį parodoje sustiprina grafikos lakštai: Vytauto Igno grafikos kūrinių metaforose atsiveria toks širdžiai artimas tautosakos lobynas, užkoduotas mūsų genuose.
Paroda parengta iš Žemaičių dailės muziejui dovanotų kūrybos darbų.
Vytautas Ignas – visuotinai pripažintas dailininkas, daugiausia kūręs išeivijoje (JAV, Konektikuto valstijoje, Ešforde). Paliko apie 150 lino ir medžio raižinių, 200 tapybos paveikslų, 100 mišrios technikos kūrinių, 300 piešinių, medinių mozaikų, vitražų projektų. Žemaičių dailės muziejus saugo 48 tapybos, grafikos kūrinius (iš jų – 12 kūrinių ciklą „Zodiako ženklai“).
Nors dailininkas ilgai gyveno svetur, išliko vienu lietuviškiausių mūsų tapytojų, praplėtęs mums įprastą tradicijų sampratą, siejamą su dramatiška tapyba, sugebėjęs savo tapyboje sujungti senąją baltiškąją pasaulėjautą su XX a. profesionaliojo meno siekiais.
Vytautas Ignas (iki 1958 m. Ignatavičius) gimė 1924 m. gegužės 16 d. Zacižos kaime, Raseinių apskrityje, mirė 2009 m. vasario 18 d. Vilniuje.
Būsimasis Lietuvos tapytojas, grafikas, vitražistas mokėsi Liškiavoje, Lazdijų gimnazijoje, vėliau Biržų gimnazijoje, 1941 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Studijuoti pradėjo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje tapybą dėstė Justinas Vienožinskis, o piešimą – Antanas Gudaitis. Jo mokytojai buvo Adolfas Velečka, Juozas Mikėnas.
1944 m. V. Ignas pasitraukė į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Hanau pabėgėlių stovykloje. 1946–1948 m., kaip ir daugelis lietuvių dailininkų, studijas tęsė Freiburgo taikomosios dailės mokykloje. 1950 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje. Toliau tobulinosi meno srityje – po sunkaus darbo grąžtų fabrike vitražo technikos plonybių mokėsi pas Albiną Elskų. 1951 m. dirbo Heckerto vitražų studijoje. Apsigyvenęs Niujorke, kūrė vitražų projektus Duco studijai, save laikė laisvu menininku, įsiliejo į Niujorko lietuvių dailininkų sąjungos veiklą – tapo jos nariu.
1972 m. persikėlė į Konektikuto valstiją, Ašforde savo rankomis pasistatė namus, pavadindamas Giraite. Šie namai tapo lietuvybės puoselėjimo centru.
2006 m. kartu su žmona Birute visam laikui grįžę į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Lietuvoje praleisti metai buvo skirti kūrybai, parodoms.
Po V. Igno mirties žmona Birutė rūpinosi dailininko palikimu Lietuvai. Žemaičių dailės muziejui padovanojo ne tik vyro kurtus paveikslus, nuotraukas, bet ir labai asmeniškus, mielus, dailininko jai skirtus kūrinėlius.
Abu, daug nuveikę Lietuvos kultūros labui (ypač rūpinosi išeivijos meno palikimu), amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse.