Už kokių penkių-šešių kilometrų nuo Plungės miesto yra Gondingos kaimas su tokio paties pavadinimo gerai aplinkiniams žinomu piliakalniu. Iš senųjų žmonių pasakojimų ir esamo vietovės vaizdo matyti, kad senovėje, kai Plungės vietoje didelės balos ir ežerai bangavo, tenai buvo didelis tvirtovės miestas Gongingas. Per lenkų-žuvėdų karą miestas buvo sudegintas, o tvirtovė žuvėdų užimta. Kaimo pietryčių pakraštyje riogsojo aukštas kalnas, vadinamas Gondingos pilimi. Iki Pirmojo pasaulinio karo pasižiūrėti pilies apsilankydavo nemažai inteligentų iš įvairių Lietuvos kampų. Piliakalnis yra keturkampės išvaizdos iš trijų pusių apsuptas skardžiais ir šaltiniuotomis daubomis, jų dugne teka Babrungo upė. Pagal senolių pasakojimus toje upėje buvę daug bebrų, tai nuo to būk tai upei ir vardą davę. Babrungo vanduo, rausdamas šiaurinį pilies krantą, nugriovė nuo kranto labai daug žemių. Griūvant žemėms pasirodė eilės suklotų rąstų. Tai įrodo, kad kalnas yra supiltas. Senieji žmonės pasakoja, kad ant to kalno senovėje buvo kūrenama šventoji ugnis, kurią saugojo nekaltos mergaitės. Nežiūrint to, kad kalno šlaitai labai statūs, žemės savininkai šlaitus išarė ir juos pavertė dirva. Dabartinis savininkas žydas. Jis šiaurinėje kalno pusėje iškirto visus medžius ir piliakalnis tapo plikas kaip kokia kaukolė-kiaušas. Reginys nemalonus. Seniau, ariant pilį ir dirvas jos apylinkėje, o taip pat ir netolimame Nausodžio kaime, išsitiesusiame į pietryčius nuo pilies, žmonės rasdavo daug įvairių senovinių daiktų: kardų, durtuvų, vario lankų, visokių žiedų. Dar ne taip seniai, prieš kokį dešimtį metų, buvo randama ir kitokių smulkių daiktų. Dėl žmonių tamsumo (jie nežinojo tų daiktų vertės) šie daiktai be kelių išimčių beveik visi žuvo. Dabar tokių radinių čia aptinkama jau labai mažai.
Pasak padavimų, pilies viduje yra didelių trobesių ir urvų. (Turiu pastebėti, kad pilies viršus pirma yra buvęs lygus, o dabar jau gerokai įdubęs, ir tai jau lyg ir patvirtina tą faktą, kurį ką tik paminėjau padavime. Jei tokių trobesių nebūtų buvę, vargu ar piliakalnio viršus būtų įdubęs.
Pasakojama, kad tada, kai žuvėdams prisiėjo iš Gongingos kraustytis, tai jie, pinigus, auksą, sidabrą, ginklus ir kitus gerus daiktus sunešė į pilies vidų, uždarė geležinėmis durimis ir užpylė jas žemėmis taip, kad nė žymės nebepaliko. Tos durys esančios pietinėje kalno pusėje ir netoli durų iš kalno veržiasi nedidelis šaltinėlis. Nuo pilies durų raktus žuvėdai padėję po labai dideliu akmeniu, gulinčiu gilioje Babrungo sietuvoje, prie šiaurinio pilies galo. Visus tuos turtus patikėję saugoti velniams, kurių viršininku esąs „pilies ponaitis“.
Išeidami savo turtus užkeikę. Pagal šį užkeikimą, kai po kiek tai metų ant pilies užeis tokio tai amžiaus žmogus, tai pilies lubos įluš ir žmogų užmuš. Kadangi nebuvo žinomas nei žmogaus amžius, nei užkeikimo išsipildymo metai, tai senieji žmonės nelabai mėgo tą pilį lankyti. Dabar tuo padavimu jau niekas nebetiki. Vietiniai žmonės pasakoja, kad nuo seno tvirtinama, jog jei kas į tuos pilies turtus pasikėsins, norės juos pasiglemžti, tai tas žmogus numirs.
Pasakojama apie tokį atsitikimą:
Vieną kartą keletas gondingiškių: Vincas Saudargas, Antanas Zilius ir kažkas dar iš tenai – nuvažiavę į Klaipėdą šio to pasipirkti ir netikėtai sutikę kokį tai seną prūsą, kuris sužinojęs, kad jie yra iš Gondingos. Prūsas pasisakė gerai tą vietą žinąs. Papasakojo jis jiems ir apie neapsakomus turtus, kurie yra pilyje paslėpti. Pagal prūsą, „trylika metų gali Gondingos visi gyventojai nieko nedirbdami karališkai gyventi, išgavus iš pilies tuos turtus.“ Pasisakė jis žinąs ir kur yra pilies durys bei raktai nuo tų durų. Prūsas iš pažiūros buvęs labai senas iš jo žodžių buvo galima suprasti, kad jis jau turi gerokai daugiau negu šimtą metų. Senukas gondingiškiams pasisiūlęs padėti iškasti paslėptus turtus. Kad rytojaus dieną kaimiečiai, grįždami į namus, galėtų jį pasiimti su savimi, parodė jiems savo butą. Tačiau rytojaus dieną žemaičiai, nuvykę pasiimti prūso, berado tik atšalusį jo kūną. Mat „pilies ponaitis“, keršydamas už pilies paslapčių atskleidimą, naktį prūsą pasmaugė. Praėjus kuriam laikui po šio atsitikimo, kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo pasiryžęs nukasti tą pilį ir net tuo tikslu buvęs pasikvietęs kokius tai inžinierius (iš pasakojimų atrodo, kad tai buvo archeologai), kad šie apžiūrėtų piliakalnį. Šis jo sumanymas taip pat liko neįgyvendintas neilgai trukus kunigaikštis mirė.
Pilies sargai senovėje žmonėms rodydavosi ir su jais visokius juokus krėsdavo. Pasakojama, kad Gondingos apylinkės gyventojai vidudienį galėdavo pamatyti ant pilies jodinėjant pulką ginkluotų raitelių arba ganantis galvijų bandą, tačiau, nuėję ant pilies, ten nieko nerasdavo. „Pilies ponaitis“ buvęs vyras visai be „paniberijos“ (puikybės). Santykiai tarp jo ir piemenų, ganiusių papilyje galvijus, buvę kuo geriausi. Jis ateidavęs pas piemenis pasiskolinti pypkei ugnies, mušdavęs su jais tekinį (ratą), kiaulę, kerę (tam tikras Žemaitijos piemenų žaislas) ir t. t.
Paskutinį kartą „pilies ponaitį“ matę maždaug prieš šešiasdešimt metų.
Žinomas ir kitas padavimas apie Gondingą: Stonaičių dvaro savininkas Krontauskis turėjęs tris sūnus ir vieną dukterį. Kartą, pjaunant pasklepiuose šieną, Krontauskis su savo sūnumis po seno medžio keru atradęs geležinę skrynią, pilną aukso, kurią nieko nelaukdami norėjo parsigabenti į dvarą, bet iš virbyno iššokęs mažas velniokas ir užsispyręs norėjo atimti skrynią, nebent su viena sąlyga ponas Krontauskis turi sutikti atiduoti velniams tą, kas jį pargrįžtantį į dvarą, pirmas pasitiks. Krontauskis namuose turėjęs labai piktus šunis, kurie saugoję jo dvarą, ir ponui iš kur nors parvažiuojant visada išbėgdavę už dvaro jo pasitikti. Krontauskis buvo įsitikinęs, kad ir šį kartą bus kaip tik taip. Gaila jam buvo tų gerų šunų, tačiau, matydamas skrynią aukso, sutiko su velnio iškeltomis sąlygomis ir parašė pasižadėjimą savo krauju. Tuo pat metu velnias dingo išrūko, o Krontauskis su savo sūnumis, įsiritinęs skrynią į vežimą, pasileido dvaro link. Privažiuodamas dvarą, iš tolo pradėjo švilpti, šaukti ir stengėsi pakelti kuo didžiausią triukšmą, kad tai paskatintų jo mylimus šunis išbėgti pasitikti, bet visa tai nieko negelbėjo šunų nė cipt nebuvo, nes šie gulėjo kieme sau išsitiesę ir miegojo kaip užmušti. Krontauskio duktė, būdama kambaryje, išgirdusi tėvą ir brolius taip triukšmingai pargrįžtančius, labai nustebusi ir išbėgusi jų pasitikti, kad greičiau sužinotų, kodėl šie taip triukšmauja. Vos tik ji spėjo peržengti kiemo vartus, pakilo didžiausias viesulas ir, pagavęs mergaitę, nusinešė. Velniai, pagavę jaunąją Krontauskaitę, nulakino ją į Gondingos pilį ir ten uždarė. Tris dienas ir tris naktis apylinkės gyventojai girdėjo iš pilies vidaus sklindant riksmą ir vaitojimą tai nelaiminga Krontauskaitė šaukėsi pagalbos. Tačiau viskas buvo perniek niekas jos iki pat šiol neišgelbėjo. Praėjus daugeliui metų po šio atsitikimo Krontauskiai išmirė, o dvare apsigyveno kiti dvarininkai. Apie Krontauskius primiršo ir šiose apylinkėse gyvenę žmonės. Tik vieną rytmetį koks tai vietinis bernas ėjęs per Gondingą į Plungę ir žiokryje-smukynėje, netoli liepto, kuris yra permestas tam, kad būtų galima pereiti per Babrungą, pasitikęs labai gražią paną palaidais plaukais, poniškai apsitaisiusią, kuri verkdama pradėjo prašyti, kad jis ją išgelbėtų, nes ji jau esanti seniai velnių pavogta ir uždaryta Gondingos pilyje. Jis galėsiąs ją išvaduoti tik tokiu atveju, jei pabučiuosiąs tą, kurią pasitiksiąs eidamas liepto link. Vaikinas pasižadėjęs nors ir patį velnią pabučiuoti, kad tik išgelbėtų tokią gražią paną. Mergina perspėjusi jį, kad jis neturi nieko bijoti, nes nieko blogo neatsitiksią, kad tik jo širdis „apsivežėtų” (įstengtų) pabučiuoti tą, kurią jis pasitiks. Pana jam dar davusi šilkinę nosinę, kad bučiuodamas uždengtų tą, ką reikės pabučiuoti, nes per nosinę vis būsią apvažiau. Paėjęs kelis žingsnius vaikinas pasitikęs tokią baisią krupę-rupūžę, tokio neregėto didumo, baisumo ir tokią smirdinčią, kad metęs dovanotąją jam nosinę ir pasileidęs iš išgąsčio bėgti. Nelaimingas tu ir aš, ištarusi pana. Dabar antra tiek metų turėsiu kentėti uždaryta kol vėl galėsiu ieškotis sau išgelbėtojo.Nuo to laiko Krontauskaitės niekas daugiau nebematė. Šiame padavime minimų rūsių (sklepų) liekanos iki šiol dar yra išlikusios kur ne kur dar matyti mūrai ir akmenys. Šie sklepai (rūsiai) buvo išmūryti Babrungo upės pakraščiais. Visos tos vietos dabar yra gražiai apaugusios medžiais ir atrodo labai vaizdingai.
Bonifaco Vengalio nuotrauka